Administracinė byla Nr. A-2566-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02332-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas pateikė skundą, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad nuo 2013 m. kovo 7 d. iki 2013 m. spalio 17 d. buvo laikomas perpildytose Lukiškių TI-K kamerose Nr. 166, 146, 139, 127 ir 178, kuriose buvo kalinami 3–4 asmenys, todėl jos neatitiko nustatyto ploto, turėjusio tekti vienam asmeniui, reikalavimo. Pasak pareiškėjo, vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m ploto. Lukiškių TI-K kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu ir trūko oro. Kamerose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, o tai pakenkė pareiškėjo akims, nes jis daug skaito ir rašo. Rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Pareiškėjas teigė, kad tyčiniais pareigūnų veiksmais buvo sukeliamos konfliktinės situacijos tarp įkalintų asmenų. Taip pat konfliktinės situacijos kildavo dėl psichologinio diskomforto ir fizinių nepatogumų, kuriuos sąlygojo per mažas vienam asmeniui kamerose tenkantis plotas. Pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K jo atžvilgiu pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Kalinamas netinkamomis sąlygomis pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą, susirgo depresija, jautė baimę, apatiją, pažeminimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad tam tikru metu pareiškėjui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, taip pat tam tikrais laiko tarpais pareiškėjas nebuvo kalinamas Lukiškių TI-K. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą kalinimo sąlygų poveikį asmenims, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, sportuoti, eiti į biblioteką ir koplyčią, žiūrėti kamerose įrengtą kabelinę televiziją, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K negali daryti įtakos atvykstančiųjų ir esančiųjų asmenų laisvės atėmimo įstaigoje skaičiui, kadangi skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje ir Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Lukiškių TI-K stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pažymėjo, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama laikytis švaros ir tvarkos. Laikomiems kamerose asmenims išduodama kalcinuota soda kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos atidarius langus. Kamerose remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus atitinkamą finansavimą. Lukiškių TI-K yra sudariusi su UAB „Dezinfa“ (ankščiau – su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“) paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai. Paaiškino, kad kamerose laikomi asmenys, kurie jas reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas skunde nepagrindė aplinkybės, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, todėl Lukiškių TI-K civilinei atsakomybei kilti nėra vienos iš būtinų Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytų sąlygų – žalos padarymo fakto pareiškėjui.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 7 d. iki 2013 m. spalio 17 d., iš jų 165 dienas, 4 vakarus ir 1 rytą buvo laikomas pažeidžiant 3,6 kv. m minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, normą. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nepateikė duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo nurodomas aplinkybes apie tai, jog kalinimo kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo, buvo šalta ir drėgna, veisėsi pelėsis, todėl minėtinus teiginius vertino pareiškėjo naudai ir pripažino pagrįstais. Teismas pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktą, sanitarinio mazgo kabinos turi būti įrengtos tik naujai statomose patalpose, tuo tarpu jau pastatytuose pastatuose, kaip šiuo atveju Lukiškių TI-K, atvirų sanitarinių patalpų atitvėrimas tik 1,5 m pertvara neprieštarauja teisės aktų nuostatoms. Aplinkybė, kad pareiškėjo kamera buvo vėdinama atidarius langą, atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punktą. Nors pareiškėjas nurodė, kad asmens apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, asmenys daiktus turėjo sudėti į purvinas dėžes, tačiau nekonkretizavo minėtų teiginių, todėl teismas juos pripažino nepagrįstais. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, jog pats, kaip nerūkantis asmuo, buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Taip pat teismas pabrėžė, kad pareiškėjui suteikta teisė vieną valandą kasdien pasivaikščioti gryname ore atitinka Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko itin mažas plotas, o tai galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus, teismas vertino, kad yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala. Spręsdamas, kokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas priteistinas pareiškėjui, teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą. Nenustatyta, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu padarytą reali žala pareiškėjo sveikatai. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, nustatytų pažeidimų mastą ir Lietuvoje esančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, teismas priteisė 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjui.

III.

Pareiškėjas T. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti, jog minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti ne mažesnis kaip 4 kv. m, atskaičius ir baldų užimamą plotą. Pareiškėjas taip pat nurodo nesutinkantis su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais jo argumentai buvo atmesti. Pabrėžia, kad jam žala turėjo būti priteista ir atsižvelgiant į jo kankinimo faktą, kuriuo pažeistas minėtas Konvencijos 3 straipsnis. Anot pareiškėjo, priteisdamas jam neturtinės žalos atlyginimą, teismas nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo T. L. teigimu, neturtinė žala jam buvo padaryta neteisėtais Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmais, laikant pareiškėją Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjui priteisė 1 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad pareiškėjui 165 dienas, 4 vakarus ir 1 rytą teko mažesnis kameros plotas nei nustatytas minimalus, taip pat kad kameros neatitikimo higienos normų reikalavimų. Kitus pareiškėjo argumentus pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstais.

Kaip matyti iš pareiškėjo apeliacinio skundo, jis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos suma bei su teismo sprendimo dalimi, kuria jo argumentai dėl teisės aktų pažeidimų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo atmesti.

Pažymėtina, kad Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 7 d. iki 2013 m. spalio 17 d. pareiškėjas iš esmės 167,5 paras buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taigi pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo argumentas, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti ne mažesnis kaip 4 kv. m, atskaičius ir baldų užimamą plotą, yra nepagrįstas, kadangi tokio reikalavimo neįtvirtina nė vienas pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu galiojęs teisės aktas. Be to, nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis bei pareiškėjo ir atsakovo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams. Ginčo dėl šių aplinkybių apeliaciniame skunde nekeliama, todėl teisėjų kolegija dėl jų papildomai nepasisakys.

Vertindama kitus pareiškėjo argumentus dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, teisėjų kolegija nepagrįstais laiko pareiškėjo teiginius dėl netinkamos kamerų ventiliacijos, kadangi, remiantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, gyvenamosios patalpos gali būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punktas). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, jog darant asmens apžiūras tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, yra abstraktūs ir nedetalizuoti, t. y. pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kuriuo metu atsižvelgus į ilgą vertinamą laikotarpį tai vyko, kuriuose patalpose buvo nesilaikoma nustatytų reikalavimų. Be to, pareiškėjas taip pat tik abstrakčiai nurodė, jog Lukiškių TI-K rūkantys asmenys yra laikomi su nerūkančiais. Tokių pareiškėjo skunde nurodomų abstrakčių aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant ar išvykstant iš Lukiškių TI-K kratos buvo atliekamos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ar kad pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis pažeidžiant minėtos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.

Dėl pareiškėjo argumento, kad sanitarinis mazgas neužtikrino privatumo, pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte numatyta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta duomenų, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, buvo laikomasi pirmiau nurodytų reikalavimų bei kad pareiškėjui buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo pateikta. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie palatose asmenims tenkantį plotą, kitų reikalavimų laikymąsi, atitinkamas aplinkybes tenka atsakovui (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Taigi šiuo atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo nurodytus teiginius dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, tačiau įrodymų, paneigiančių pareiškėjo įvardintas aplinkybes, atsakovas nepateikė. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog kameros, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, neatitiko nurodytų nustatytų reikalavimų ir tuo buvo pažeistos pareiškėjo teisės (CK 6.271 str.).

Taigi nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto, higienos bei sanitarinių mazgų įrengimo reikalavimus, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis).

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas spręsti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Dėl to, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 1 100 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Nustatant žalos dydį, atsižvelgtina į tai, kad iš esmės visą laikotarpį nuo 2013 m. kovo 7 d. iki 2013 m. spalio 17 d. (išskyrus 15 parų) pareiškėjui Lukiškių TI-K tekęs kameros buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Be to, kamerų plotas buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, sanitariniu mazgu, dėl to pareiškėjui realiai tekęs plotas buvo itin mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti. Todėl taip pat atsižvelgus į higienos reikalavimų pažeidimus ir į tai, kad kamerose buvo neužtikrintas asmens privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, spręstina, jog pareiškėjo teisių pažeidimas buvo pakankamai intensyvus ir gali būti laikomas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 500 Eur.

Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo T. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui T. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Anatolijus Baranovas

              Dainius Raižys

              Virginija Volskienė