Civilinė byla Nr. 3K-3-217-969/2015

Proceso Nr. 2-69-3-13656-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 26.8 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo B. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo B. K. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo; suinteresuoti asmenys: Akademinė kredito unija, akcinė bendrovė „Swedbank, uždaroji akcinė bendrovė „Mokilizingas“, uždaroji akcinė bendrovė „MCB Finance“, uždaroji akcinė bendrovė „Lateko lizingas“, uždaroji akcinė bendrovė „Ūkio banko lizingas“, akcinė bendrovė „Kauno energija“, „Nordea Bank Finland Plc“, Kauno kredito unija, uždaroji akcinė bendrovė „General Financing“, uždaroji akcinė bendrovė „Moment Credit“, individuali įmonė „Aujama-credit“, BIGBANK AS, akcinės bendrovės „Autrolis“ darbuotojų profesinė sąjunga, antstolė N. B., uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“, uždaroji akcinė bendrovė „Gelvora“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje šalių ginčas kilo dėl Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – ir FABĮ) teisės normų, reglamentuojančių pagrindą atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą, aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėjas B. K. 2013 m. rugpjūčio 21 d. kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti jam bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti UAB „Lexuna“. Pareiškėjas nurodė, kad pagal 2009 m. rugsėjo 10 d. kredito sutartį bankas „Nordea Bank Finland Plc“ suteikė 27 238,76 Eur (94 050 Lt) paskolą būstui įsigyti. Būsto remontui, baldams, nepilnametės dukters kambariui įrengti pareiškėjas skolinosi iš kitų kredito įstaigų. Kartu su pareiškėju gyvena jo nepilnametė duktė. 2009 m. sumažėjus darbo užmokesčiui bei atsiradus papildomų išlaidų nepilnametei dukrai išlaikyti, teisinei pagalbai apmokėti, jis nebeįstengė laiku ir tinkamai vykdyti savo prisiimtų įsipareigojimų kredito įstaigoms. Dėl to susidariusius įsiskolinimus dengė imdamas naujas paskolas iš kitų kredito įstaigų ar asmenų. Be to, pareiškėjas privalėjo mokėti už komunalines paslaugas, tačiau šių įsipareigojimų taip pat neįstengė vykdyti laiku. Nors pareiškėjas stengėsi vykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus, keisdavo kredito sutarčių sąlygas, prasitęsdavo kredito grąžinimo terminus, tačiau tai nepadėjo išspręsti finansinių sunkumų, o įsipareigojimai tapo dar didesni. Pareiškėjo skolinių įsipareigojimų, kurių terminai yra suėję, suma – 52 246,88 Lt (15 131,74 Eur), o bendra įsipareigojimų suma – 188 320,40 Lt (54 541,36 Eur). Pareiškėjo pajamos per mėnesį vidutiniškai sudaro 3107,81 Lt (900,08 Eur), jo būtiniesiems poreikiams tenkinti numatomos reikalingos lėšos kiekvieną mėnesį yra 2020 Lt (585,03 Eur).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. kovo 20 d. nutartimi atsisakė iškelti B. K. bankroto bylą.

Teismas nurodė, kad bendra pareiškėjo skolų suma kreditoriams sudaro 97 196,18 Lt (28 149,96 Eur) ir 25 402,92 Eur, o pradelstų įsipareigojimų suma – 52 584,56 Lt (15 229,54 Eur) ir 25 402,92 Eur, todėl pareiškėjas formaliai atitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą fizinio asmens nemokumo būklę. Pareiškėjas 2009–2012 m. laikotarpiu gavo būsto kreditą, vartojimo paskolas iš dešimties skirtingų kredito įstaigų, pasiskolino pinigų iš darbovietėje veikiančios profesinės sąjungos, įsiskolino AB „Kauno energija“ už komunalines paslaugas. Teismo nuomone, toks pareiškėjo elgesys, kai, turint finansinių įsipareigojimų vieniems kreditoriams, prisiimami vis nauji įsipareigojimai, iš esmės rodo pareiškėjo nepasvertą bei rizikingą elgesį, tokie veiksmai negali būti laikomi sąžiningais. Pareiškėjas įsipareigojimus vykdė iki 2013 m. kovo mėnesio, nors byloje duomenų, kad pareiškėjo finansinė padėtis nuo 2013 m. kovo mėn. būtų pablogėjusi, nėra. Naujų įsipareigojimų pareiškėjas nuo to laiko neprisiėmė. Pareiškėjas turi jam nuosavybės teise priklausantį butą Kaune ir transporto priemonę „Mazda 626“. Pareiškėjas, remdamasis VĮ Registrų centro duomenimis, įvertino buto būklę ir nurodė, kad jo vertė yra 60 600 Lt (17 550,97 Eur). Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, jog prieš dvejus metus buvo pirkėjas, kuris būtų pirkęs butą už 100 000 Lt (28 962 Eur), o viešame registre esanti informacija apie buto vertę, vertinant skirtingais būdais ir skirtingu laikotarpiu, iš esmės skiriasi. Pareiškėjui nepateikus kitokių įrodymų bei nesiėmus veiksmų turto vertei nustatyti, teismas laikė, kad buto vertė yra 100 000 Lt (28 962 Eur). Pareiškėjas nurodė, kad transporto priemonės „Mazda 626“ vertė yra 1800 Lt (521,32 Eur), dėl to byloje prieštaravimų nepareikšta. Teismas sprendė, kad pareiškėjui priklausančio turto vertė yra 101 800 Lt (29 483,32 Eur). Butas yra įkeistas hipotekos kreditoriui „Nordea Bank Finland Plc“, išieškojimas iš įkeisto turto nevykdomas. Šis bankas 2013 m. gruodžio 14 d. nutraukė su pareiškėju sudarytą kredito sutartį ir kreipėsi į UAB „Būsto paskolų draudimas“ dėl 25 402,92 Eur draudimo išmokos mokėjimo. Pareiškėjo vidutinis mėnesinis atlyginimas nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2014 m. sausio mėn. buvo 3073,83 Lt (890,24 Eur). Nors pareiškėjo turto vertė yra mažesnė nei pradelstų skolinių įsipareigojimų dydis, teismas, įvertinęs pareiškėjo pajamas per mėnesį, sprendė, kad jis galėtų įvykdyti savo įsipareigojimus per protingą laikotarpį. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nekilnojamojo turto kainos kyla, todėl, nesant byloje pareiškėjui priklausančio turto vertinimo, nėra vienareikšmiškai aišku, už kokią kainą pareiškėjui priklausantis butas galėtų būti parduotas. Pareiškėjas, nors ir nereguliariai, tačiau gauna lėšų nepilnametei dukteriai išlaikyti. Teismas pažymėjo, kad vartojimo kreditai buto remontui, teisinei pagalbai labai padidino pareiškėjo skolinius įsipareigojimus, todėl nelaikė, kad pareiškėjo elgesys atitiko vidutiniškai protingo ir apdairaus žmogaus elgesį. Be to, teismas svarbiomis aplinkybėmis laikė pareiškėjo atlyginimo dydį ir daugumos kreditorių prieštaravimą dėl bankroto bylos jam iškėlimo. Teismas konstatavo, kad bankroto bylos iškėlimas pareiškėjui prieštarautų FABĮ tikslui – atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, užtikrinant subalansuotą kreditorių reikalavimų tenkinimą siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.

Kauno apygardos teismas 2014 m. gegužės 21 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais ir padarytomis išvadomis bei papildomai pažymėjo, kad CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Pareiškėjas, elgdamasis sąžiningai, protingai ir rūpestingai, galėjo bei turėjo suprasti, kad, imdamas vis naujus vartojimo kreditus, didina savo įsipareigojimus. Teigdamas, kad jo paimti vartojimo kreditai buvo naudojami butui remontuoti, dukters kambariui įrengti, teisinei pagalbai apmokėti, jis nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Taigi, pareiškėjas prisiėmė finansinius įsipareigojimus, žinodamas, kad jų negalės vykdyti, ir taip pats sau sukėlė nemokumą. Tokie pareiškėjo veiksmai, sąmoningai didinant savo finansinius įsipareigojimus, negali būti pripažinti sąžiningais FABĮ 1 straipsnio 1 dalies prasme. Įvertinęs pareiškėjo pateiktą pažymą, patvirtinančią, kad 2013 m. lapkričio – 2014 m. balandžio mėn. sumažėjo jo pajamos, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad vis dėlto pareiškėjas, gaudamas nuolatinį darbo užmokestį, turi galimybes per protingą laikotarpį atsiskaityti su kreditoriais.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėjas B. K. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti UAB „Lexuna“. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas sprendė, kad pareiškėjo finansinė būklė tik formaliai atitinka FABĮ reikalavimus, tačiau pareiškėjas yra pajėgus per protingą laiko tarpą padengti susidariusią skolą savo kreditoriams. Teismas nepakankamai įvertino dėl palūkanų bei delspinigių smarkiai augančią skolą ir pareiškėjo finansines galimybes. Teismas neatliko turto vertinimo, nesivadovavo pateiktu VĮ Registrų centro duomenų bazės išrašu, todėl nepagrįstai nustatė didesnę pareiškėjui priklausančio buto vertę. Atlikti tikslesnio turto vertinimo dėl sunkios finansinės padėties ir lėšų trūkumo pareiškėjas neturėjo galimybės, o tokia pareiga FABĮ neįtvirtinta. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 3 punktą fizinis asmuo privalo pateikti turto sąrašą ir nurodyti jo vertę. Pareiškėjas šį reikalavimą įvykdė. Teismas neįvertino, kad hipotekos kreditoriui „Nordea Bank Finland Plc“ pradėjus įkeisto buto pardavimo procedūrą, neliktų galimybės kitas skolas padengti iš lėšų, gautų pardavus butą, nes jų nepakaktų. Antstolis turtą iš varžytynių pardavinės už 80 proc. ar 60 proc. šio turto rinkos vertės kainą, jam bus mokamas atlyginimas, o pareiškėjo skola kreditoriams vis tiek liks didesnė nei FABĮ įtvirtinta 25 minimalių mėnesinių algų (toliau – ir MMA) suma. Pareiškėjo gaunamas atlyginimas nepakankamas, kad iš jo jis galėtų tenkinti savo būtinuosius poreikius, išlaikyti nepilnametę dukterį ir per protingą laikotarpį padengti visas skolas kreditoriams. Be to, neiškėlus bankroto bylos, skola tik augtų dėl skaičiuojamų delspinigių ir dar labiau blogintų pareiškėjo finansinę padėtį bei kreditorių galimybę patenkinti bent dalį savo reikalavimų.

2. Pareiškėjas pažymi, kad jis paskolas iš kredito įstaigų ėmė siekdamas pagerinti ne tik savo, bet ir drauge su juo gyvenančios nepilnametės dukters gyvenimo sąlygas, vėliau pinigų teko skolintis siekiant sumokėti už jam teiktą teisinę pagalbą. Jis sutinka, kad dėl nepakankamo finansinio, ekonominio bei teisinio išprusimo tinkamai neįvertino susidariusios situacijos ir laiku nesiėmė tinkamų sprendimų, tačiau mano, kad nepagrįsta tokį elgesį laikyti nesąžiningu, juolab šiuo pagrindu atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Kasatoriaus nuomone, išvada dėl jo nesąžiningumo padaryta, pažeidžiant įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, neįvertinus, ar jo sudaryti sandoriai yra nesąžiningi, ir kitų pirmiau nurodytų aplinkybių, t. y. taip pat pažeidžiant CPK 443 straipsnio 8 dalį, nes teismas nesiėmė visų būtinų priemonių, kad būtų išaiškintos visos reikšmingos bylai aplinkybės. Plečiamasis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto ir jame nustatytų kriterijų aiškinimas kasatoriui užkerta kelią pasinaudoti įstatyme įtvirtinta galimybe atkurti savo mokumą.

Suinteresuotas asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti, nurodydamas šiuos argumentus:

1. Pareiškėjas nepagrįstai ginčija teismo nustatytą jam priklausančio buto vertę. Pirmosios instancijos teismas jo vertę nustatė įvertinęs Nekilnojamojo turto registro išrašuose pateiktas turto vertes bei vadovaudamasis teismo posėdyje pareiškėjo nurodyta turto verte (100 000 Lt (28 962 Eur), kurią teismas pripažino realia. Be to, teismui nebuvo pateikta įrodymų, kuriais vadovaudamasis teismas būtų galėjęs nustatyti šiuo metu esančią pareiškėjo nekilnojamojo turto vertę. Aplinkybė, kad pareiškėjas neturėjo lėšų turto vertinimui atlikti, neatleidžia jo nuo įrodinėjimo pareigos. Pardavus šį hipoteka įkeistą turtą už 100 000 Lt (28 962 Eur) ir patenkinus hipotekos kreditoriaus „Nordea Bank“, AB, 25 402,92 Eur (87 711,20 Lt) reikalavimą, pareiškėjui liktų 12 288,80 Lt (3559,08 Eur), jie galėtų būti panaudoti likusiai 52 584,56 Lt (15 229,54 Eur) skolai dengti, todėl nepadengtų įsipareigojimų suma liktų tik apie 40 000 Lt (11 584,80 Eur). Neabejotina, kad tokius įsipareigojimus pareiškėjas gali įvykdyti per protingą laikotarpį. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad neiškėlus bankroto bylos turtas bus parduodamas iš varžytynių už 80 proc. ar 60 proc. jo vertės sudarančią kainą. Šiuo metu skolų išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto nėra vykdomas, kasatorius, gavęs hipotekos kreditoriaus leidimą, gali realizuoti įkeistą turtą už visą turto vertę bei visas gautas lėšas panaudoti įsiskolinimams dengti.

2. Suinteresuotas asmuo sutinka su teismo argumentais, kuriais jis rėmėsi konstatuodamas pareiškėjo nesąžiningumą. Finansinis neišprusimas negali pateisinti nesąžiningų veiksmų kreditorių atžvilgiu. Priešingu atveju skolininkai galėtų finansinį neišprusimą panaudoti prieš kreditorius ir sudarinėti sandorius, negalvodami apie jų neigiamą poveikį kreditoriams. Teigti, kad teismas plečiamai aiškino FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, nėra pagrindo, nes šioje teisės normoje teisinis pagrindas atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą apibrėžtas labai abstrakčiai – fizinis asmuo tapo nemokus dėl kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė šią teisės normą, vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Šią bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad nėra pagrindo iškelti fizinio asmens bankroto bylą, grindžiama tokiais pagrindiniais argumentais: nors pareiškėjo turto vertė yra mažesnė nei pradelstų skolinių įsipareigojimų dydis, jis gali įvykdyti savo įsipareigojimus per protingą laikotarpį; pareiškėjo veiksmai, prisiimant naujus finansinius įsipareigojimus, jau turint įsipareigojimų kitiems kreditoriams, yra nesąžiningi. Kasatorius (pareiškėjas), nesutikdamas su nurodytais teismų argumentais, kelia Fizinių asmenų bankroto įstatymo, taip pat civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimus, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.

Dėl asmens pajėgumo vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams ir nemokumo konstatavimo

Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką sprendžiant dėl fizinio asmens nemokumo, remiantis FABĮ 2 straipsnio 2 dalimi, turi būti taikomi tokie kriterijai: skolų suma turi viršyti 25 MMA, šių skolų mokėjimo terminai turi būti pasibaigę ir asmuo faktiškai (objektyviai) neturi turėti galimybės šias skolas padengti. Situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, reiškia, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus. Vien tai, kad asmens turimų skolų suma viršija jo turimo turto vertę, nereiškia asmens nemokumo, jeigu jis gauna pajamas, kurios yra pakankamos skoloms padengti. Kita vertus, vien didelių pajamų gavimo faktas automatiškai nereiškia asmens mokumo, jeigu jų neužteks jo įsipareigojimams padengti. Nustatant, ar asmuo pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, būtina nustatyti ir įvertinti jo per ataskaitinį laikotarpį (mėnesį) mokėtiną pinigų sumą, gaunamas pajamas, gaunamų sumų realumą, lėšas, būtinas pragyvenimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-561/2014). Plėtodama pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, spręsdamas, ar fizinis asmuo yra pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, be kita ko, turi įvertinti skolinių įsipareigojimų kitimo dinamikos perspektyvą tokio asmens turimo turto ir jo gaunamų pajamų kontekste. Tai reiškia, kad sprendime turi būti nurodyta, kokią konkrečiai dalį pajamų reguliariai (pvz. per metus, mėnesį, savaitę) galėdamas skirti įsipareigojimų vykdymui toks asmuo, galėtų padengti visus įsipareigojimus. Be to, teismas, spręsdamas, ar asmens gaunamos pajamos, dalį jų skiriant skolinių įsipareigojimų vykdymui, leidžia jam per protingą laikotarpį įvykdyti šiuos įsipareigojimus, turi aiškiai apibrėžti koks laikotarpis, teismo vertinimu, konkrečiu atveju yra laikomas protingu. FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Esminis skolininkų interesas – grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, išsaugant orumą, o kreditorių – atgauti skolas. Ar šių interesų pusiausvyra bus išsaugota, be kita ko, priklauso nuo skolininkui skolos grąžinimo laikotarpiu liekančių pragyventi lėšų ir termino, per kurį jis privalo vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams, ilgumo. Jei terminas, teismo nustatytas vykdyti įsipareigojimus, yra labai ilgas ar apskritai neapibrėžtas, jis labai ilgam ar neapibrėžtam laikui atideda asmens grįžimą į aktyvią ekonominę veiklą, pažeisdamas pirmiau nurodytą interesų pusiausvyrą, todėl negali būti pripažįstamas protingu terminu FABĮ nuostatų kontekste. Dėl to protingo termino nustatymas kiekvienu konkrečiu atveju yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva.

Nagrinėjamoje byloje teismai išvadą, kad kasatorius, gaudamas nuolatinį darbo užmokestį, turi galimybes per protingą laikotarpį atsiskaityti su kreditoriais, padarė atsižvelgdami į įsipareigojimų dydį ir vertindami kasatoriaus pajamų (jo gaunamo darbo užmokesčio) santykį su statistiniu vidutiniu darbo užmokesčiu Lietuvos šalies ūkyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks argumentavimas nagrinėjamu atveju yra pernelyg abstraktus. Sprendimuose nenurodyta, kiek laiko galėtų trukti toks skolų padengimas (t. y. kokį laikotarpį teismai laiko protingu atsiskaityti su kreditoriais), nepagrįsta skaičiavimais, kaip keisis skoliniai įsipareigojimai nurodytu laikotarpiu vykdant prievoles kreditoriams, mokant pagal sutartis skaičiuojamas palūkanas, netesybas, nenurodyta ir neįvertinta, kokia kasatoriaus pajamų suma, atskaičius iš jos sumas, būtinas įsipareigojimams skoliniams vykdyti, užtikrintų būtiniausių paties kasatoriaus poreikių patenkinimą. Tokios teismų išvados neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimo teismo sprendime daromas išvadas pagrįsti konkrečių įrodymų vertinimu, todėl pripažintinos nepagrįstomis.

Dėl materialiosios ir proceso teisės normų, reglamentuojančių pareiškėjo sąžiningumo nustatinėjimą sprendžiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą

FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje pažymėta, kad šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti ne bet kurio, o tik sąžiningo fizinio asmens mokumą. Teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą dėl jo nesąžiningumo dviem atvejais – jeigu jis tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, kurių sudaryti jis neprivalėjo, arba jeigu nustatomi kitokie jo veiksmai, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė, kad kasatoriaus elgesys, kai turint finansinių įsipareigojimų vieniems kreditoriams, prisiimami vis nauji įsipareigojimai, iš esmės rodo kasatoriaus nepasvertą bei rizikingą elgesį, tokie veiksmai negali būti laikomi sąžiningais. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu iš esmės sutiko, pažymėjęs, kad kasatorius, elgdamasis sąžiningai, protingai ir rūpestingai galėjo bei turėjo suprasti, kad imdamas vis naujus vartojimo kreditus, didina savo įsipareigojimus.

Lietuvos Aukščiausiais Teismas, formuodamas FABĮ aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad pagal Lietuvoje pasirinktą FABĮ įtvirtintą fizinių asmenų nemokumo modelį nenustatytos privalomos sąlygos, kad asmeniui bankroto byla galėtų būti keliama tik tada, kai jis tapo nemokus dėl išskirtinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (ligos, neįgalumo, nuo asmens nepriklausančio darbo netekimo ir pan.). FABĮ nėra nustatyta, kad dėl savo neatidaus elgesio nemokus tapęs asmuo automatiškai laikomas nesąžiningu. Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Fizinių asmenų, o ypač vartotojų, išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi, todėl, sprendžiant dėl jų sąžiningumo, būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais leidžia daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014).

Sprendžiant, ar konkrečiu atveju paimti vartojimo kreditai sudaro pagrindą konstatuoti pareiškėjo nesąžiningumą, būtina nustatyti, ar pareiškėjas pasiskolintas lėšas naudojo būtiniausiems, esminiams poreikiams tenkinti, kokia apimtimi pareiškėjas savo veiksmais (neveikimu) prisidėjo prie šių poreikių atsiradimo ar padidėjimo, ar šių poreikių nebuvo galima patenkinti kitais būdais, neprisiimant įsipareigojimų kreditoriams, ar šiems poreikiams patenkinti pasiskolintos lėšos buvo naudojamos protingai, kokių veiksmų ėmėsi pareiškėjas, siekdamas išvengti skolinimosi. Be to, būtina nustatyti, kokią reikšmę naujai prisiimti skoliniai įsipareigojimai turėjo bendrai pareiškėjų nemokumo dinamikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjų D. R. ir J. R. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-65/2015).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad jo formuojamos teismų praktikos nuostata, jog atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą įmonių bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus; tai apima ir teisę rinkti įrodymus (CPK 179 straipsnis, Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. S. ir M. S. prašymą, bylos Nr. 3K-3-106/2014). Tokia kasacinio teismo praktika mutatis mutandis taikytina ir fizinio asmens bankroto bylose, nes iškeliant fizinio asmens bankroto bylą siekiama ne tik atkurti jo mokumą, bet ir patenkinti kreditorių reikalavimus. Dėl to, sprendžiant dėl atsisakymo iškelti bankroto bylą tuo pagrindu, kad pareiškėjas yra nesąžiningas (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas), įrodinėjimas turi savo specifiką. Kadangi sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, priešingai nei ginčo teisenos tvarka nagrinėjamose bylose, nėra skirtinga jų baigtimi suinteresuotų šalių, kurios dispozityviai įrodinėja savo reikalavimus ir atsikirtimus, inter alia, teikia duomenis, paneigiančius kitos ginčo šalies sąžiningumo prezumpciją, tokius duomenis teismui gali pateikti kreditoriai, kurie, laikydami save suinteresuotais asmenimis, gali išdėstyti poziciją dėl bankroto bylos iškėlimo, savo pareiškimu įstoti į bylą tam, kad pateiktų teismui duomenis, taip pat ir apie skolininko nesąžiningumą. Dėl to teismas, vertindamas fizinio asmens nemokumą sukėlusias priežastis ir iš pareiškėjo kartu su pareiškimu iškelti jam bankroto bylą pateiktų duomenų bei kreditorių pateiktų duomenų (jei tokie pateikiami) nustatęs, kad yra pagrindas abejoti pareiškėjo sąžiningumu, jei tokių duomenų nepakanka pagrįstai išvadai, jog nemokumą lėmė nesąžiningi pareiškėjo veiksmai, padaryti, turi būti aktyvus ir pareikalauti pareiškėjo pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius prisiimtų prievolių vykdymo ar kitas reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu galėtų padaryti pagrįstą išvadą dėl asmens sąžiningumo (nesąžiningumo). Tokia teismo teisė įtvirtinta FABĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte, kuriame nurodyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti fizinio asmens bankroto bylą, gali įpareigoti fizinį asmenį pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus papildomus dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kasatorius teigdamas, jog jo paimti vartojimo kreditai buvo naudojami butui remontuoti, dukters kambariui įrengti, teisinės pagalbos išlaidoms apmokėti, nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Teismas, manydamas, kad reikšmingoms byloje aplinkybėms nustatyti trūksta duomenų, ne tik nepasiūlė kasatoriui pateikti papildomų įrodymų, bet konstatavo, kad kasatorius prisiėmė finansinius įsipareigojimus, kurių jis realiai negalės vykdyti, tai žinodamas, nors tokį konkretaus asmens suvokimą konkrečių kredito sutarčių sudarymo metu patvirtinančių argumentų nenurodė. Nenustačius, kokiems poreikiams tenkinti buvo panaudoti kreditai, nebuvo galimybės vertinti ir spręsti, ar kreditų panaudojimas patvirtina skolinimosi būtinybę ir kasatoriaus veiksmų adekvatumą buvusiai situacijai bei sąžiningumą. Teismai kasatorių laikė nesąžiningu, nenustatę priežasčių, dėl kurių jis tapo nemokus: netinkamai, neatidžiai įvertino savo vartojimo galimybes ar sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, nesant svarbių priežasčių, galinčių pagrįsti būtinybę skolintis. Teismai taip pat nenustatė subjektyvių aplinkybių, reikšmingų vertinant kasatoriaus sąžiningumą – kaip jis suvokė būtinybę ir galimybes skolintis, kaip suprato prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo galimybes.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, pirmiau nurodytos aplinkybės, susijusios su kasatoriaus (ne)mokumu ir (ne)sąžiningumu, liko išsamiai nenustatytos ir detaliai neįvertintos, o dėl to galėjo būti nepagrįstai atsisakyta iškelti bankroto bylą. Dėl to skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes keliami klausimai gali būti išspręsti apeliacinės instancijos teisme (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 16 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 39,42 Eur tokių išlaidų. Kadangi skundžiama teismo nutartis naikintina ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartį bei perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 29 d. nutartimi šioje civilinėje byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Algis Norkūnas

Sigita Rudėnaitė

Gediminas Sagatys