Civilinė byla Nr. e2A-592-459/2023

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-03337-2022-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4.; 2.6.5.; 3.3.1.18.1.

 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 22 d.

    Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irmos Čuchraj ir Aušros Maškevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Simis“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Simis“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Beltranza“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Riandra“, atstovaujama bankroto administratorės mažosios bendrijos „Gamtutė“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Simis“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Beltranza“ (toliau – ir atsakovė) ieškovės naudai 5 863,59 Eur skolos, 42,41 Eur delspinigių, 133,00 Eur žyminį mokestį ir 984,17 Eur advokato atstovavimo išlaidų. Taip pat prašė priteisti iš atsakovės 6 proc. procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2.       Nurodė, kad ieškovė, vykdydama 2019-07-01 šalių pasirašytą klojinių / pastolių nuomos sutartį, teikė atsakovei paslaugas, o už suteiktas paslaugas atsakovei pateikė apmokėti sąskaitas. Už PVM sąskaitas faktūras atsakovė atsiskaitė iki 2021-11-30 dienos. Teigė, kad atsakovė neapmokėjo šių išrašytų sąskaitų: 2021-12-31 PVM sąskaita faktūra SIM24374 95,17 Eur sumai, 2021-12-31 PVM sąskaita faktūra SIM24375 11,82 Eur sumai, 2021-12-31 PVM sąskaita faktūra SIM24376 30,53 Eur sumai, 2021-12-31 PVM sąskaita faktūra SIM24377 41,55 Eur sumai, 2022-01-31 PVM sąskaita faktūra SIM24573 41,55 Eur sumai, 2022-01-31 PVM sąskaita faktūra SIM24574 95,14 Eur sumai, 2022-01-31 PVM sąskaita faktūra SIM24575 11,82 Eur sumai, 2022-01-31 PVM sąskaita faktūra SIM24576 30,49 Eur sumai, 2022-03-07 PVM sąskaita-faktūra SIM25160 636,16 Eur sumai, 2022 03-07 PVM sąskaita faktūra SIM25164 2290,41 Eur sumai, 2022-03-07 PVM sąskaita faktūra SIM25166 329,20 Eur sumai, 2022-03-07 PVM sąskaita faktūra S1M25167 2 249,78 Eur sumai.

3.       Atsakovė prašė ieškinį atmesti, nurodė, jog ieškovė nesuteikė atsakovei tų paslaugų ir prekių, kurios yra nurodytos ieškovės sąskaitose. Anot atsakovės, ieškovė nepateikė įrodymų, jog su atsakove susitarė dėl sąskaitose nurodytų daiktų nuomos, taip pat nepateikė įrodymų, jog nuomos objektas buvo perduotas atsakovei. Teigė, kad ieškovė neįrodžiusi šių esminių sąlygų neįgijo reikalavimo teisės į nuomos mokestį. Atkreipė dėmesį į tai, jog ieškovės prie ieškinio pridėtose sąskaitose faktūrose Nr. SIM25160, SIM25164, SIM25166, SIM25167, išrašytose 2022-03-07, yra įforminta prekių pirkimo – pardavimo ūkinė operacija, nors ieškinyje apie tai nėra užsimenama, o reikalaujama nuomos mokesčio. Teigė, kad ieškovės pateiktos sąskaitos faktūros neįrodo jos nurodytų teisinių santykių tarp šalių egzistavimo ir atsakovės prievolės pagal tokias sąskaitas.

4.       Dublike ieškovė nurodė, jog uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „Riandra“ ir atsakovėje dirbo tie patys asmenys, abi įmonės buvo valdomos sutuoktinių A. ir R. P. ir registruotos tuo pačiu adresu. Teigė, kad 2018-08-08 ieškovė buvo sudariusi analogišką klojinių nuomos sutartį su UAB „Riandra“ ir šiai įmonei buvo perduota įranga. 2019 m. liepos mėn. UAB „Riandra“ išreiškė pageidavimą, kad už teikiamas klojinių įrangos nuomos paslaugas sąskaitos būtų išrašomos atsakovei. Ieškovė tokiems UAB „Riandra“ pageidavimas neprieštaravo. 2019-07-01 ieškovė su atsakove sudarė nuomos sutartį. Po šios sutarties sudarymo sąskaitos už tolimesnę klojinių nuomą buvo siunčiamos atsakovei. Visi apmokėjimai vyko sklandžiai iki 2021-11-30. Abi šalys pasirašė tarpusavio suderinimo aktą 2021-12-31 dienai. Po to dar buvo išrašytos ieškinyje nurodytos sąskaitos už nuomą bei negrąžintas detales, tačiau atsakovė ieškovei nesumokėjo 5 863,59 Eur sumos, kurią ji ir prašo priteisti ieškiniu.

5.       Triplike atsakovė nurodė, jog ieškovė dublike nepaaiškino ir nepateikė įrodymų, kaip pagal prie ieškinio pridėtose sąskaitose faktūrose Nr. SIM25160, SIM25164, SIM25166, SIM25167, išrašytose 2022-03-07, nurodytos prekės buvo perduotos atsakovei, nes būtent ieškovė įrodinėja, kad prekes pardavė atsakovei, nors ieškinyje ir dublike apie tai nėra užsimenama. Kadangi ieškovė pripažino, jog jokių daiktų atsakovei neperdavė, o juos perdavė trečiajam asmeniui UAB „Riandra“, todėl akivaizdu, jog sąskaitose nurodyta ūkinė operacija yra nepagrįsta ir ieškovė negali reikalauti, kad už prekes, kurių nėra perdavusi atsakovei, atsakovė sumokėtų jų kainą. Atsakovė ir UAB „Riandra“ nėra vienas ir tas pats juridinis asmuo ir nėra tiesiogiai atsakinga už viena kitos prievolių vykdymą, o ieškovės argumentai apie atsakovės atstovų sąsają nėra teisinis pagrindas perkelti UAB „Riandra“ prievolių vykdymą atsakovei. Juridinių asmenų savarankiškumas, prievolių atskirumas neleidžia ieškovei pasirinkti, į ką nukreipti prievolės vykdymą, pagal prievolę turi atsakyti tas asmuo, kuris įsipareigojo ją įvykdyti. Tai, kad UAB „Beltranza“ įvykdė dalį UAB „Riandra“ prievolių, nekeičia šalių prisiimtų prievolių apimties ir subjektiškumo, nes Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.50 straipsnis leidžia trečiajam asmeniui visiškai ar iš dalies įvykdyti prievolę už skolininką.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Klaipėdos apylinkės teismas 2023 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 358,04 Eur skolą, 9,38 Eur delspinigius, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 367,42 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022-06-01) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitą ieškinio dalį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

6.1.                      Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje nekyla ginčas, jog atsakovė yra apmokėjusi kai kurias sąskaitas už trečiajam asmeniui suteiktas nuomos paslaugas pagal trečiajam asmeniui perduotą ginčo įrangą. Atsakovė neapmokėjo, tačiau bylos eigoje pripažino 2021-12-31 išrašytas PVM sąskaitas faktūras 179,04 Eur sumai ir šią skolą ieškovei. Teismas nurodė, kad atsakovė kategoriškai atsisakė apmokėti ieškovei ginčo sąskaitas, išrašytas 2022-01-31 už įrangos nuomą ir 2022-03-07 už trečiajam asmeniui išduotą ir negrąžintą įrangos pardavimą. Anot atsakovės, jai nėra jokio teisinio pagrindo ir prievolės vykdyti prievoles už trečiąjį asmenį. Tuo tarpu pagal ieškovų poziciją, nors ginčo įranga buvo nuomojama ir perduota UAB „Riandra“, vis dėlto turėtų atsiskaityti atsakovė, kadangi tiek atsakovę, tiek UAB „Riandra“ atstovauja tie patys asmenys ir akcininkai, įmonės vadovai yra tie patys asmenys, tiek viena, tiek kita įmonė įregistruota toje pačioje vietoje. Teismas nustatė, kad tarp trečiojo asmens UAB „Riandra“ ir ieškovės susiklostė nuomos teisiniai santykiai trečiajam asmeniui išduotos įrangos pagrindu. Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė, kad trečiajam asmeniui išduota ginčo įranga buvo perduota / pernuomota atsakovei ir kad dėl minėtos ginčo įrangos tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė nuomos arba pirkimo teisiniai santykiai. Pagal nuomos sutartį, būtent nuomininkė UAB „Riandra“ įsipareigojo priimti klojinius, juos tinkamai naudoti, mokėti nuomos mokestį ir ateityje juos grąžinti savininkei – ieškovei.

6.2.                      Teismas nustatė, kad atsakovė apmokėjo dalį sąskaitų už trečiajam asmeniui suteiktas klojinių nuomos paslaugas. Kaip paaiškino atsakovės vadovė, toks buvo tarpusavio susitarimas tarp atsakovės ir trečiojo asmens UAB „Riandra“ pagal vidinius šių įmonių santykius, kadangi atsakovė trečiajam asmeniui buvo skolinga. Tačiau šiuo atveju ieškovė neprieštaravo, kad už UAB „Riandra“ prievoles įvykdytų atsakovė, todėl toks prievolių įvykdymas, teismo vertinimu, nesukurė atsakovei pareigos įvykdyti absoliučiai visas trečiojo asmens prievoles.

6.3.                      Nors ieškovė įrodinėjo, kad informavimas elektroninio pašto susirašinėjimu apie tai, kad atsakovė apmokės sąskaitas, taip pat tai, kad įrangą priimdavo / perduodavo atsakovės darbuotojai, turėtų būti vertinama kaip įrodymas, jog trečiojo asmens sutarties su ieškove objektas ir paslaugos buvo teikiamos nebe UAB „Riandra“, o atsakovei nuo to laikotarpio, kai atsakovė pradėjo apmokėti išrašytas PVM sąskaitas faktūras už įrangą, kuri buvo perduota trečiajam asmeniui, vis dėlto, teismo nuomone, įranga nebuvo perduota atsakovei ir nuomos paslaugos buvo teikiamos ne atsakovei, o trečiajam asmeniui, kuris įrangą ir naudojo atlikdamas statybos darbus. Teismas nurodė, kad informavimas elektroninio pašto susirašinėjimu apie tai, kad atsakovė apmokės dalį sąskaitų už praėjusį nuomos laikotarpį, negali būti kvalifikuojamas kaip bylos šalių tarpusavio susitarimas pakeisti 2018-08-08 nuomos sutartį, trečiojo asmens skolą (taip pat ir būsimą) perkeliant atsakovei, taip pat jai perkeliant įrangos, išduotos trečiajam asmeniui, negrąžinimo naštą. CK 6.118 straipsnis numato, kad skolos perkėlimo sutartis turi būti rašytinė. Nagrinėjamu atveju nebuvo sudaryta rašytinė sutartis, kuri aiškiai patvirtintų šalių valią, jog trečiojo asmens esami ir būsimi skoliniai įsipareigojimai yra perkeliami atsakovei, o trečiasis asmuo yra atleidžiamas nuo šių įsipareigojimų ieškovei vykdymo. Teismas iš pateikto šalių elektroninio susirašinėjimo nustatė, kad buvo susitarta, jog sąskaitas apmokės atsakovė, tačiau nenurodoma, kad visas ateityje išrašytas sąskaitas taip pat apmokės atsakovė ir, kad ji bus atsakinga už trečiajam asmeniui išduotų klojinių grąžinimą. Todėl teismo vertinimu buvo negalima išvada, kad visos trečiojo asmens prievolės buvo perkeltos atsakovei. Kita vertus, teismas įvertino ir tai, ar atsakovė savo elgesiu neprisiėmė pareigos ir galbūt sutiko bent dalį ginčo sąskaitų apmokėti.

6.4.                      Teismas įvertinęs pačios atsakovės vadovės elgesį ir veiksmus, turėjo pagrindą vertinti, kad dėl ginčo sąskaitų, kurios išrašytos 2022-01-31, atsakovė taip pat prisiėmė pareigą / sutiko jas apmokėti ieškovei. Teismas pažymėjo, jog ginčo laikotarpiu ieškovė išrašydavo iš karto po 4 vnt. sąskaitų ir jas išsiųsdavo el. paštu atsakovei apmokėti. Kaip anksčiau aptarta, teisminio proceso eigoje nebekilo ginčas ir atsakovė pripažino savo pareigą apmokėti 2021-01-31 išrašytas 4 sąskaitas faktūras. Dėl 2022-01-31 4 sąskaitų faktūrų teismas pažymėjo, jog sąskaitas faktūras, kurių Nr. 24573 ir 24575, atsakovės vadovė R. P. el. laišku 2022-02-15 paprašė ieškovės darbuotojų, kad būtų ištrinti šiose dvejose sąskaitose objektų pavadinimai ir paprašė ištrynus atsiųsti. Kas ir buvo padaryta, ieškovės darbuotojas 2022-02-15 el. paštu nusiuntė atsakovei pataisytas sąskaitas. Teismas įvertinęs prieš tai siejusius ieškovę ir atsakovę susitarimus, pačios atsakovės elgesį priimant 2022-01-31 sąskaitas, paprašius dalį jų pataisyti ir atsiųsti atgal, vertino tai, kaip atsakovės sutikimą, jog tuo metu ginčo detalėmis dar buvo naudojamasi ir šias sąskaitas atsakovė apmokės už trečiąjį asmenį (CK 6.50 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymėjo, jog atsakovė, gavusi šias 2022-01-31 sąskaitas, nenurodė ieškovei, jog jų neapmokės, priešingai, jos pačios veiksmai leido teismui vertinti, jog ji prisiėmė prievolę už skolininką trečiąjį asmenį UAB „Riandra“ kreditoriui ieškovei įvykdyti skolą. Todėl teismas padarė išvadą, jog šioje dalyje ieškovės ieškinys taip pat pagrįstas ir jį tenkino. 

6.5.                      Dėl 2022-03-07 ginčo sąskaitų faktūrų, kuriomis įformintas ieškovei negrąžintų prekių pardavimas, teismas pažymėjo, jog, kaip paaiškėjo bylos nagrinėjimo metu, visos 2022-03-07 sąskaitos išrašytos už tai, kad ieškovei nebuvo sugrąžintos prekės, kurios perdavimo aktais buvo perduotos UAB „Riandra“. Teismas šiuo atveju negalėjo sutikti su ieškovės pozicija, kad jeigu atsakovė apmokėdavo už klojinių nuomą, ji privalo apmokėti ir už negrąžintas dalis. Teismas pažymėjo, jog negrąžintos detalės buvo perduotos ne atsakovei, o trečiajam asmeniui, atsakovė neprisiėmė pareigos šias detales saugoti ir grąžinti ieškovei, šią pareigą buvo prisiėmusi UAB „Riandra“, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo šioje dalyje tenkinti ieškinį. Teismas papildomai pažymėjo tai, kad jeigu ieškovės pusė manė, kad atsakovės ir trečiojo asmens veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių, jie turėjo teisę kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Duomenų, kad ieškovė būtų tai padariusi, šioje civilinėje byloje teismas nenustatė.

6.6.                      Paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, teismas nurodė, kad ieškovės ieškinys tenkintinas 6,22 proc. (367,42 x 100 / 5 906,00), todėl jai priteistina iš atsakovės 69,49 Eur suma (1 117,17 x 6,22 / 100), o atsakovei iš ieškovės 1 453,59 Eur suma (1 550,00 x 93,78 / 100). Teismas atlikęs įskaitymą atsakovei iš ieškovės priteisė 1 384,10 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliaciniai skundai ir atsiliepimų į juos argumentai

7.       Ieškovė UAB „Simis“ (toliau – ir apeliantė) pateiktame apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. kovo 30 d. sprendimą pakeisti – panaikinti sprendimo dalį, kurioje buvo atmestas ieškinys ir padidinti ieškovės naudai priteistą iš atsakovės skolos dalį iki 5 496,17 Eur ir delspinigius iki 33,03 Eur, prašo priteisti iš atsakovės 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 5 529,20 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022-06-01) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti iš atsakovės 1 157,85 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1.                      Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinkus įrodymus CPK 177-179 straipsnių prasme, netinkamai taikė CK 6.118 straipsnio nuostatą, nurodydamas tai, kad skolos perleidimo sutartis gali būti tik rašytinė ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos šių kategorijų bylose. Nurodo, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje tarp apeliantės ir atsakovės vyko derybos, siekiant galimo atsakovės sutikimo perkelti UAB „Riandra“ skolą. Teigia, kad atsakovės elektroniniu paštu adresuoti laiškai apeliantei, t. y. skolos tarpusavio suderinimo aktas, turi būti vertinami, kaip konkliudentiniai veiksmai, kuriuos kreditorius atliko prieš apsispręsdamas ar duoti sutikimą dėl skolos perkėlimo. Apeliantė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartimi priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2004, kurioje pripažintas tinkamu kreditoriaus sutikimas išreikštas konkliudentiniais veiksmais. Pažymi, kad pirmos instancijos teismas įvertinęs atsakovės vadovės elgesį ir veiksmus, turėjo pagrindą įvertinti ir tai, kad dėl ginčo sąskaitų, kurios išrašytos 2022-01-31, atsakovė taip pat prisiėmė pareigą, t. y. sutiko jas apmokėti, todėl šie atsakovės veiksmai leidžia teigti, jog ji prisiėmė prievolę už skolininką trečiąjį asmenį UAB „Riandra“ kreditorei (apeliantei) įvykdyti skolą.

7.2.                      Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismui nustačius, kad atsakovė sutikdama su UAB „Riandra“ skolos perkėlimu, iš esmės išreiškė sutikimą dėl visų iš UAB „Riandra“ ir apeliantės sudarytos 2018-08-08 klojinių / pastolių sutarties kylančių sąlygų vykdymo, t. y. įskaitant ir tai, kad atsakovė privalo grąžinti UAB ,,Riandra“ paimtą iš apeliantės įrangą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino faktinių aplinkybių, dėl to, kad įmonės direktorė inicijuodama UAB „Riandra“ bankroto bylą, pareiškime teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nenurodė apeliantės kaip UAB „Riandra“ kreditorės, todėl apeliantės vertinimu iš to galima daryti pagrįsta išvadą, kad atsakovė buvo prisiėmusi visus UAB „Riandra“ skolinius įsipareigojimus. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino atsakovės sąžiningo sutarties vykdymo principo. Teigia, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė vykdydama komercinę – ūkinę veiklą naudojosi UAB „Riandra“ paimtus pastolius iš apeliantės, todėl neabejotinai gavo iš to materialinės naudos.

7.3.                      Apeliantė nurodo, kad atsakovės direktorei iniciavus UAB „Riandra“ bankroto bylą, ji negrąžina įrangos, motyvuojant tuo, kad šis reikalavimas gali būti nukreipiamas į bankrutuojančią įmonę UAB „Riandra“. Teigia, kad į bylą pateikti duomenys iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) apie nesąžiningus UAB „Riandros“ mokestinius mokėjimus, įrodo nesąžiningą šeimos verslą vykdančių asmenų veiklą.

8.       Atsiliepimu į ieškovės UAB „Simis“ apeliacinį skundą atsakovė UAB „Beltranza“ prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

8.2.                      Atsakovės vertinimu, nors ieškovė apeliaciniame skunde neteigia, kad skolos perkėlimo sutartis buvo sudaryta, tačiau tvirtina, jog dėl skolos perkėlimo buvo vykdomos derybos, o skolos perkėlimą patvirtina atsakovės veiksmai apmokant dalį sąskaitų ir tokių argumentų pagrindu yra nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2004, kurioje neva pripažintas tinkamu kreditoriaus sutikimas išreikštas konkliudentiniais veiksmais. Atsakovės nuomone, tokie apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nepagrįsti. Atsakovės teigimu, šiuo metu galiojantis CK 6.118 straipsnis aiškiai nurodo, jog skolos perkėlimo sutartis turi būti rašytinė, t. y. nėra jokių išlygų dėl pagrindinio sandorio formos. Atsakovė nurodo, kad apeliacinio skundo teiginiai dėl kasacinio teismo praktikos nėra aktualūs, nes kasacinio teismo praktika yra dėl jau negaliojančių ir skirtingų teisės normų taikymo ir aiškinimo. Atsakovės teigimu, nagrinėjant ginčą aiškiai nustatyta, jog ieškovė savo ieškinyje nurodytos 2019 m. liepos 1 d. nuomos sutarties pagrindu neišnuomojo atsakovei klojinių / pastolių, kurie nurodyti ieškovės sąskaitose. Teigia, kad minėtos sutarties dalykas apibrėžtas jos 1 dalyje. Nurodo, kad pagal 2019 m. liepos 1 d. nuomos sutarties 1.1. punktą Nuomotojas (ieškovė) įsipareigoja šioje sutartyje numatytomis sąlygomis duoti Nuomininkui (atsakovei) laikinai už užmokestį valdyti klojinius / pastolius su visais jų priedais bei jais naudotis, o Nuomininkas įsipareigoja priimti klojinius / pastolius, juos tinkamai naudoti pagal šios sutarties sąlygas ir mokėti nuomos mokestį. Sutarties 1.2. punkte aiškiai nurodyta, jog konkrečių klojinių nuomai šalys sudaro šios sutarties Priedą. Sutarties šalių tarpusavyje suderintas ir sudarytas Priedas tampa sudėtine sutarties dalimi specialiosiomis sąlygomis sutarties kaip bendrųjų sąlygų atžvilgiu. Sutarties 1.3. punkte sutarta, jog sutarties Priede šalys nurodo klojinių kainą ir sutaria dėl nuomojamų klojinių asortimento, kiekio fiksuotais vienetais, nuomos trukmės, nuomos mokesčio dydžio, konkrečios klojinių pateikimo bei grąžinimo datos ir vietos, jei reikia, nurodoma, ar klojinių pristatymui reikalinga importo arba įvežimo iš užsienio procedūra. Pagal sutarties 2.1.3. punktą Nuomotojas įsipareigoja perduoti klojinius pagal perdavimo aktą, kuriame nurodoma klojinių techninė būklė ir defektai, patvirtinamą abiejų sutarties šalių įgaliotų atstovų parašais ir antspaudais. Perdavimo akto funkciją gali atlikti krovinio važtaraštis.

8.3.                      Atsakovės teigimu, aiškinat nurodytas 2019 m. liepos 1 d. nuomos sutarties sąlygas akivaizdu, jog sutarties vykdymo faktui patvirtinti be sutarties, privalėjo būti sudarytas sutarties priedas, kuriame apibrėžtos esminės sutarties sąlygos (kaina, kiekis, terminai ir kt.), o pačių pastolių / klojinių perdavimo nuomininkui faktą turi patvirtinti perdavimo aktas arba krovinio važtaraštis. Taigi ieškovė neįrodė, jog atsakovei buvo perduoti klojiniai / pastoliai ir šiuo metu ji sutinka su tuo. Atsakovės teigimu, byloje nėra ginčo dėl to, jog dalis nuompinigių už UAB „Riandra“ nuomotus klojinius / pastolius buvo apmokėti atsakovės, tačiau tai nereiškia skolos perkėlimo ar universalaus prievolių perėmimo. Atsakovė ir UAB „Riandra“ nėra vienas ir tas pats juridinis asmuo ir nėra tiesiogiai atsakinga už viena kitos prievolių vykdymą, todėl ieškovės argumentai apie atsakovės atstovų sąsajumą nėra teisinis pagrindas perkelti UAB „Riandra“ prievolių vykdymą atsakovei. Atsakovės teigimu, skolos suderinimo aktas, kuriuo neva yra grindžiamas ieškovės teiginys apie skolos perkėlimą yra sudarytas 2021 m. gruodžio 31 d. ir jame suderinta 179,20 Eur skola, nors vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, todėl vien tik ieškovės sąskaitos faktūros neįrodo ieškovės nurodytų teisinių santykių egzistavimo tarp šalių ir atsakovės prievolės pagal tokias sąskaitas. Atsakovė pripažino 179,20 Eur skolą ir jos neginčija, tačiau 2021 m. gruodžio 31 d. skolos suderinimo aktu atsakovė negalėjo suderinti prievolių, kurias ieškovė kildina iš vėliau sudarytų sąskaitų (2022 m. sausio 31 d., 2023 m. kovo 7 d.). Atsakovės teigimu, įrodymų, jog ieškovė būtų suderinimo aktu suderinusi kitas skolas pagal vėliau išrašytas sąskaita nepateikė, todėl ji negalėjo suderinti (perimti skolą) tokių prievolių kokių dar net nebuvo.

8.4.                      Atsakovė teigia, kad UAB „Riandra“ bankroto byloje ieškovė nėra nurodyta kaip šios kreditorė, tačiau tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Nurodo, kad visos sąskaitos dėl kurių vyksta ginčas jau išrašytos po bankroto bylos UAB „Riandra“ iškėlimo (nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo priimta 2021 m. gruodžio 7 d.). Atsakovės nuomone, ieškovės pasirinktas teisių įgyvendinimo būdas lėmė tai, kad ji nedalyvauja UAB „Riandra“ bankroto procese. Atsakovės teigimu, ieškovės apeliacinio skundo argumentai, jog nėra ginčo dėl to, kad atsakovė vykdydama veiklą naudojosi UAB „Riandra“ paimtais pastoliais ir gavo iš to naudos yra nepagrįsti. Anot atsakovės, tokių įrodymų byloje nėra, priešingai nagrinėjamu atveju aiškiai nustatyta, jog klojiniai / pastoliai buvo perduoti UAB „Riandra“ ir šis juridinis asmuo juos grąžino ieškovei, visi gražinimai yra atlikti UAB „Riandra“, tik dalis išsinuomotų daiktų nebuvo grąžinti, tačiau dėl to atsiradusius nuostolius ieškovė nori perkelti ne prievolės šaliai, o kitam juridiniam asmeniui, šiuo atveju atsakovei. Pasak atsakovės, byloje surinkti priešingi įrodymai tokiems ieškovės teiginiams, jog įrangą išsinuomojo ir savo reikalams naudojo būtent UAB „Riandra“.

8.5.                      Atsakovės teigimu, neįrodyti ir ieškovės skundo teiginiai, jog atsakovė buvo nesąžininga civiliniuose teisiniuose santykiuose su ieškove. Pasak atsakovės, ieškovė nepaneigė atsakovės sąžiningumo, ieškovės teiginiai apie atsakovės nesąžiningumą deklaratyvūs. Tuo tarpu vien tos aplinkybės, jog ginčo nagrinėjimo metu ieškovė pakeitė savo poziciją, pradžioje slėpė aplinkybes, jog klojinius / pastolius išnuomojo UAB „Riandra“, nenurodė, jog nuomos teisiniai santykiai susiklostė ne su atsakove, o su kitu juridiniu asmeniu, tačiau reikalavo skolos iš atsakovės patvirtina būtent ieškovės nesąžiningą elgesį. Taigi, pasak atsakovės, ieškovė, teigdama, kad egzistuoja reikalavimas į atsakovę pagal sutartį privalėjo įrodyti, jog šalys susitarė dėl konkrečių daiktų nuomos ir sąlygų. Atsakovės teigimu, ieškovė pakeitusi įrodinėjimo dalyką ir teigdama, jog buvo sudaryta skolos perkėlimo sutartis, privalėjo pateikti įstatymo nustatytos formos rašytinę sutartį, tačiau to nepadarė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

9.       Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėja bylą neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdama į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

10.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

11.       CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

12.       Nagrinėjamoje byloje dėl skolos priteisimo sprendžiama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškinys buvo tenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės

13.       Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad apeliantė ir trečiasis asmuo UAB „Riandra“ (toliau – ir trečiasis asmuo) 2018 m. rugpjūčio 8 d. sudarė klojinių / pastolių nuomos sutartį (Sutartis Nr. 1). Pagal Sutartį Nr. 1 ir jos priedus trečiajam asmeniui buvo perduoti klojiniai / pastoliai (toliau – ir įranga, detalės). Byloje esantys duomenys patvirtina tai, kad analogiška 2019 m. liepos 1 d. sutartis (toliau – Sutartis Nr. 2) buvo pasirašyta tarp nuomotojos UAB „Simis“ (apeliantės) ir nuomininkės UAB „Beltranza“ (atsakovės). Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad įranga buvo perduota trečiajam asmeniui pagal sudarytą nuomos Sutartį Nr. 1 ir perdavimo aktus: 2018-09-21 perdavimo aktas Nr. RIAN-6-0, objektas: 73. Muro pastoliai (duomenys neskelbtini); 2020-07-28 perdavimo aktas Nr. RIAN-13-0, objektas: 193. (duomenys neskelbtini); 2021-03-29 perdavimo aktas Nr. RIAN-19-0, objektas: 271. (duomenys neskelbtini); 2021-07-20 perdavimo aktas Nr. RIAN-22-0, objektas: 347. (duomenys neskelbtini) Bokštelis. Remiantis bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad trečiasis asmuo apmokėdavo jo vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, ir tai patvirtina pateiktas 2023-02-14 UAB „Riandra“ atsiskaitymų su Kreditoriais apskaitos apyvartos žurnalas (laikotarpiu nuo 2020-01-01 iki 2021-12-31).

14.       Nagrinėjamu atveju taip pat nustatyta, kad ieškovė pagal Sutartį Nr. 2 sudarytą su atsakove perdavė atsakovei įrangą, kuri byloje esančiais duomenimis vėliau buvo grąžinta ieškovei, sąskaitos už atsakovei suteiktos įrangos nuomą taip pat buvo apmokėtos. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė, kad atsakovė apmokėtų PVM sąskaitas faktūras už įrangos nuomą ir įrangos pirkimą, kuri buvo perduota trečiajam asmeniui UAB „Riandra“ pagal trečiojo asmens UAB „Riandra“ ir ieškovės nuomos sutartį Nr. 1 ir jos priedus. Nustatyta, kad atsakovė pripažino 179,20 Eur sumą už ieškovės pateiktas atsakovei PVM sąskaitas faktūras (2021-12-31 PVM sąskaita faktūra SIM24374 95,17 Eur sumai, 2021-12-31 PVM sąskaita faktūra SIM24375 11,82 Eur sumai, 2021-12-31 PVM sąskaita faktūra SIM24376 30,53 Eur sumai, 2021-12-31 PVM sąskaita faktūra SIM24377 41,55 Eur sumai, iš viso 179,07 Eur sumai).

15.       Vadinasi liko nesumokėtos 2022-01-31 PVM sąskaita faktūra SIM24573 41,55 Eur sumai; 2022-01-31 PVM sąskaita faktūra SIM24575 11,82 Eur sumai, 2022-01-31 PVM sąskaita faktūra SIM24576 30,49 Eur sumai, 2022-03-07 PVM sąskaita-faktūra SIM25160 636,16 Eur sumai, 2022 03-07 PVM sąskaita faktūra SIM25164 2 290,41 Eur sumai, 2022-03-07 PVM sąskaita faktūra SIM25166 329,20 Eur sumai, 2022-03-07 PVM sąskaita faktūra S1M25167 2 249,78 Eur sumai, viso nepamokėta 5 589,41 Eur suma. Taigi, nagrinėjamoje civilinėje byloje tarp šalių kilo ginčas, ar atsakovė privalo šias sąskaitas apmokėti. 

Dėl apeliacinio skundo argumentų

16.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.118 straipsnio nuostatą, nurodydamas kad skolos perleidimo sutartis gali būti tik rašytinė, todėl nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos šių kategorijų bylose.

17.       Skolininko pakeitimas prievolėje (skolos perkėlimas) galimas dviem būdais: pirma, trečiasis asmuo gali pagal sutartį su kreditoriumi perimti skolininko pareigas ir teises (CK 6.115 straipsnis); antra, skolininkas gali sudaryti sutartį su kitu asmeniu (skolos perėmėju) ir perduoti jam savo skolą (CK 6.116 straipsnis). Pagal CK 6.116 straipsnio, reglamentuojančio skolos perkėlimą pagal skolininko ir skolos perėmėjo sutartį, 1 dalį perkelti savo skolą kitam asmeniui skolininkas gali tik tuo atveju, kai kreditorius sutinka. Sutikimas pareiškiamas po to, kai skolininkas ir skolos perėmėjas praneša kreditoriui apie numatomą skolos perkėlimą. Kol toks sutikimas negautas, šalys gali pakeisti ar nutraukti sutartį. Kai gautas kreditoriaus sutikimas, pradinio ir naujojo skolininko sutartis nebegali būti keičiama. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu kreditorius neduoda sutikimo perkelti skolą, laikoma, kad skola neperkelta. Taigi, kai skola perkeliama skolininkų (esamo ir jį pakeičiančio) susitarimu, skolos perkėlimą galima išskaidyti į du etapus: 1) skolininko ir skolos perėmėjo sutarties dėl skolos perkėlimo sudarymas; 2) kreditoriaus sutikimas perkelti skolą.

18.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad skolos perkėlimo institutas yra atskira asmenų pasikeitimo prievolėje rūšis. Skolos perkėlimas suprantamas kaip prievolės pasyviosios šalies – skolininko – pakeitimas kitu asmeniu. Skolos perkėlimo atveju pradinė prievolė išlieka, tik skola pagal prievolę perkeliama trečiajam asmeniui – naujajam skolininkui. Skolos perkėlimo iniciatyva gali kilti tiek iš skolininko, tiek iš kreditoriaus, tiek iš trečiojo asmens (CK 6.50, 6.115, 6.116 straipsniai), tačiau bet kuriuo atveju skolos perkėlimas galimas tik esant kreditoriaus sutikimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Z. v. BUAB „Vakarų prekyba“, bylos Nr. 3K-3-44/2011; 2010 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Fegda“ v. UAB „Via Baltika Logistika“, bylos Nr. 3K-3-349/2010; 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ZSTATYBA“v. ūkininkė V. V., bylos Nr.3K-3-357/2012; 2013 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Nord lizingas v. UAB „Vagonera“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-66/2013; kt.).

19.       Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad imperatyvusis skolos perkėlimo santykių reglamentavimas yra pagrįstas, nes kreditoriui skolininko asmuo turi esminę reikšmę. Sudarydamas sutartį su konkrečiu asmeniu jis įvertina savo kontrahento galimybes ją įvykdyti, todėl skolininko pakeitimas prieš kreditoriaus valią reikštų kreditoriaus teisių ir sutarties laisvės principo pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. Ž. D., bylos Nr. 3K-3-184/2013). 

20.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad CK 6.103 straipsnio 1 dalis nustato, jog reikalavimo perleidimo sutarties formai taikomi tokie pat reikalavimai kaip ir pagrindinei prievolei. Skolos perkėlimo atveju CK 6.118 straipsnis nustato, kad sutarties forma turi būti rašytinė. Nagrinėjamu atveju apeliantė skunde nurodo, kad atsakovės elektroniniu paštu adresuoti laiškai apeliantei, skolos tarpusavio suderinimo aktas, turi būti vertinami kaip konkliudentiniai veiksmai, kuriuos kreditorius atliko prieš apsispręsdamas duoti sutikimą dėl skolos perkėlimo, tačiau tokie veiksmai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu negali būti kvalifikuojami kaip bylos šalių tarpusavio susitarimas pakeisti nuomos Sutartį Nr. 1, t. y. tokiu būdu trečiojo asmens skolą (taip pat ir būsimą) perkeliant atsakovei, taip pat jai perkeliant įrangos, išduotos trečiajam asmeniui, negrąžinimo naštą, kadangi ankščiau minėtos CK straipsnių nuostatos imperatyviai įpareigoja, šiuos prievolinius teisnius santykius įforminti kitaip.

21.       Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju nebuvo sudaryta rašytinė skolos perleidimo sutartis, kuri aiškiai patvirtintų šalių valią, jog trečiojo asmens esami ir būsimi skoliniai įsipareigojimai yra perkeliami atsakovei, o trečiasis asmuo yra atleidžiamas nuo šių įsipareigojimų vykdymo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertinusi į bylą su apeliantės 2022 m. liepos 13 d. pateiktu dubliku pateiktus susirašinėjimo laiškus dėl sąskaitų perrašymo ir tarpusavio suderinimo aktą 2021-12-01 - 2021-12-31 negali nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad susirašinėjimo laiškais būdu buvo susitarta, jog sąskaitas apmokės atsakovė, tačiau laiškuose nenurodoma, kad ji ateityje apmokės sąskaitas už trečiąjį asmenį, kad ji taip pat bus atsakinga už trečiajam asmeniui UAB „Riandra“ išduotų klojinių grąžinimą. Juo labiau, kad pateiktos PVM sąskaitos faktūros yra išrašytos po bankroto bylos trečiajam asmeniui iškėlimo. Aptartų aplinkybių kontekste pritartina pirmosios instancijos teismui, kad daryti išvadą, jog visos trečiojo asmens prievolės buvo perkeltos atsakovei nėra pagrindo. 

22.       Siekdama pagrįsti savo pirmiau minėtus apeliacinio skundo argumentus apeliantė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartimi priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2004, nurodo, kad joje pripažintas tinkamu kreditoriaus sutikimas išreikštas konkliudentiniais veiksmais. Apeliacinės instancijos teismas susipažinęs su minėtos nutarties turiniu pritaria atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytiems argumentams, kad apeliacinio skundo teiginiai dėl kasacinio teismo praktikos šio ginčo situacijai nėra aktualūs, nes kasacinio teismo praktika yra dėl jau negaliojančių ir skirtingų teisės normų taikymo bei aiškinimo, o šiuo metu galiojantis CK 6.118 straipsnis aiškiai nurodo, jog skolos perkėlimo sutartis turi būti rašytinė, t. y. nėra jokių išlygų dėl pagrindinio sandorio formos. Apibendrindama aptartą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliantė neįrodė trečiojo asmens skolos perkėlimo fakto atsakovei, todėl pirmiau minėti apeliacinio skundo argumentai atmestini, kaip iš esmės teisiškai neapgrįsti. 

23.       Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino faktinių aplinkybių, dėl to, kad įmonės direktorė inicijuodama UAB „Riandra“ bankroto bylą, pareiškime teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nenurodė apeliantės kaip UAB „Riandra“ kreditorės, todėl apeliantės vertinimu iš to galima daryti pagrįsta išvadą, kad atsakovė buvo prisiėmusi visus UAB „Riandra“ skolinius įsipareigojimus. Vertindama šiuos teiginius, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad minėti teiginiai, dėl to, kad ne va tai apeliantė neįtraukta į UAB „Riandra“ bankroto bylą kaip kreditorė iš esmės niekaip neįrodo fakto, kad atsakovė prisiima visas trečiojo asmens prievoles, todėl šie teiginiai atmestini, kaip absoliučiai teisiškai neapgrįsti.

24.       Visų pirma tarp trečiojo asmens UAB „Riandra“ ir ieškovės (apeliantės) susiklostė nuomos teisiniai santykiai trečiajam asmeniui išduotos įrangos pagrindu. Nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė, kad trečiajam asmeniui pagal nuomos Sutartį Nr. 1 išduota ginčo įranga buvo perduota / pernuomota atsakovei ir, kad dėl minėtos ginčo įrangos tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė nuomos arba pirkimo teisiniai santykiai. Pagal nuomos Sutartį Nr. 1, būtent nuomininkė UAB „Riandra“ įsipareigojo priimti klojinius, juos tinkamai naudoti, mokėti nuomos mokestį ir ateityje juos grąžinti savininkei – apeliantei. 

25.       Antra nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė, kad pagal ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras atsakovė būtų prisiėmusi pareigą jas apmokėtu už trečiąjį asmenį. Apeliantės teiginiai apie atsakovės sąsajas su trečiuoju asmeniu niekaip nepagrindžia fakto, jog atsakovė vien šiuo pagrindu privalo sumokėti trečiojo asmens įsiskolinimą pagal PVM sąskaitas faktūras apeliantei. Taigi nors atsakovė ir apmokėjo dalį sąskaitų už trečiajam asmeniui suteiktas klojinių nuomos paslaugas (kaip paaiškino atsakovės vadovė, kad pagal vidinius šių įmonių santykius buvo toks tarpusavio susitarimas tarp atsakovės UAB „Beltranza“ ir trečiojo asmens UAB „Riandra“, kadangi atsakovė trečiajam asmeniui buvo skolinga), tačiau toks prievolių įvykdymas, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nesukūrė atsakovei pareigos įvykdyti absoliučiai visas trečiojo asmens prievoles.

26.       Apeliantės teigimu pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinkus įrodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės su šiais apeliacinio skundo teiginiais nesutinka ir atmeta juos kaip deklaratyvius ir niekuo neapgrįstus. Šiuo atveju pažymėtina, kad įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 p.).

27.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau paminėtas įrodymų vertinimo taisykles, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir pagrįstai įvertino šioje byloje surinktus įrodymus. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai nepagrindžia to, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl trečiojo asmens skolos apeliantei pagal Sutartį Nr. 1 ir į bylą pateiktas PVM sąskaitas – faktūras. Taigi nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik byloje esančiais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.

28.       Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino atsakovės sąžiningo sutarties vykdymo principo, tačiau iš esmės šis apeliacinio skundo teiginys, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinumu, yra absoliučiai deklaratyvus. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Sutartis Nr. 2 buvo pasirašyta tarp nuomotojos UAB „Simis“ (apeliantės) ir nuomininkės UAB „Beltranza“ (atsakovės), be to minėta, kad pagal šią sutartį ieškovė perdavė atsakovei įrangą, kuri remiantis byloje esančiais duomenimis, vėliau buvo grąžinta ieškovei, sąskaitos už atsakovei suteiktos įrangos nuomą taip pat buvo apmokėtos ir dėl to tarp šalių ginčo nėra. Šiuo atveju pažymėtina, kad CK vartojamos kelios sąvokos, kurios apibūdina neteisėtus veiksmus sutartinės civilinės atsakomybės kontekste. CK 6.189 straipsnio 4 dalyje, 6.208 straipsnio 1 dalyje, 6.209 straipsnio 3 dalyje, 6.217 straipsnyje, 6.258 straipsnio 5 dalyje vartojama sutarties pažeidimo sąvoka. Be to CK 6.205 straipsnis nustato, kad sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą. Taigi šiuo atveju darytina išvada, kad apeliantė deklaruodama atsakovės nesąžiningumą Sutarties Nr. 2 atžvilgiu iš esmės niekaip neįrodė, jog minėta sutartis būtų buvusi vykdoma netinkamai, kaip tai numato ankščiau paminėti CK straipsniai. Tačiau nagrinėjamu atveju buvo keliamas klausimas ar atsakovė privalo prisiimti atsakomybę dėl Sutarties Nr. 1 netinkamo vykdymo ir skolos pagal PVM sąskaitas faktūras išrašytas trečiajam asmeniui perėmimo, todėl šiuo atveju vertinti ar atsakovė tinkamai vykdė prievoles pagal Sutartį Nr. 1 nėra teisinio pagrindo, kadangi minėta sutartis sudaryta su trečiuoju asmeniu, t. y. su UAB „Riandra“, o ne su atsakove.

29.       Apibendrindama aptartą apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinus į bylą pateiktus šalių įrodymus, išklausius šalių paaiškinimų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, negalima daryti išvados, kad byloje iš esmės buvo nustatyta atsakovės prievolė ieškovei, priešingai, byloje esantys duomenys tai paneigia. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kadangi jie iš esmės nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. apeliantė neįrodė, kad skundžiamo sprendimo dalis tūrėtų būti panaikinta ir tuo pagrindu perskirstytos bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme

30.       Apibendrindama išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, tinkamai vadovavosi proceso teisės normų nustatytomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl šalių ginčo esmės. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

31.       Dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

32.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Apeliacinio skundo netenkinus, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

33.       Atsakovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme, todėl teikia tai patvirtinančius įrodymus, t. y. 2023 m. gegužės 11 d. sąskaitą-faktūrą JUT Nr. 00969 ir Swedbank mokėjimo nurodymą Nr. 1359 2023-05-17. Atsakovė nurodo, patyrusi 700,00 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą ir prašo jas priteisti iš ieškovės.

34.       CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose. Pagal Rekomendacijų 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant Rekomendacijose nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje.

35.       Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą, maksimalus rekomenduojamas priteisti užmokestis už advokato teikiamą pagalbą, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, nagrinėjamu atveju sudaro 2 470,39 Eur (1,3 × 1 900,30 Eur). Prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis už surašytą atsiliepimą į apeliacinį skundą neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nurodyto rekomenduojamo maksimalaus priteistino dydžio, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog 700,00 Eur priteistinas bylinėjimosi išlaidų dydis atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo reikalavimus ir iš ieškovės atsakovės naudai priteistina 700,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme suma (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Simis“, juridinio asmens kodas 300904595, buveinės adresas Vėjo g. 147, Klaipėda, atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Beltranza“, juridinio asmens kodas 300022658, buveinės adresas 300022658, naudai 700,00 Eur (septynis šimtus eurų 0 centų) bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos                                        Raimonda Andrulienė

                                    Irma Čuchraj

                                        Aušra Maškevičienė