Baudžiamoji byla Nr. 1A-92-768/2018

        Teisminio proceso Nr. 1-01-1-17646-2017-7

                      Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 26 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jolantos Raščiuvienės,

sekretoriaujant Ritai Padvilikienei, 

dalyvaujant prokurorui Evaldui Šidlauskui,

asmeniui, kuriam taikytos priverčiamosios medicininio poveikio priemonės - A. P. – T.,

gynėjai advokatei Vaivai Savickienei,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicininio poveikio priemonės, A. P. – T. jos atstovo advokato D. K. apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2018 m. sausio 19 d. nutarties, kuria nustatyta, kad A. P. – T. padarė baudžiamojo įstatymo – Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalyje uždraustą veiką būdama nepakaltinama. Vadovaujantis BK 98 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nutarta taikyti A. P. – T. stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

1. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. P. – T., būdama nepakaltinama, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, o būtent: 2017 m. balandžio 13 d., 10 val., namuose – (duomenys neskelbtini), supykusi, kad negali atidaryti buto lauko durų, paėmė kambaryje po lova buvusį peilį, jį laikydama rankoje ir artindamasi prie tėvo B. P., grasino jį nužudyti.

2. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu A. P. – T. prašo neuždaryti jos priverstiniam gydymui ir leisti gydytis ambulatoriškai.
1. Nurodo, kad ne kartą praeityje tikrinosi sveikatą savo noru, tiek anksčiau, tiek dabar jaučiasi visiškai sveika. Teigia, kad jokių minčių grasinti peiliu ar šokti per langą neturėjo, pirmą kartą apie tai girdi – tai tyčinis trečiųjų asmenų siekis sukiršinti ją su tėvais. Mano, jog kaltinama be jokių įrodymų, kita vertus nurodo, kad situacija buvo visai priešinga – būtent tėvai ją užsipuolė, nepasakė, kad durys užsikirtusios. Be to, mano, kad tėvai yra neadekvačiai paveikti, kadangi tą rytą, jai dar neatsikėlus, girdėjo, jog jie kalbėjo tarpusavyje apie specializuotą psichikos sveikatos priežiūros įstaigą. Skunde A. P. – T. nurodo bei analizuoja ir kitas aplinkybes, tačiau jos nesusijusios su nagrinėjamu atveju. 
3. Apeliaciniame skunde A. P. – T. atstovas advokatas D. K. prašo skundžiamą nutartį panaikinti, bylą nutraukti ir A. P. – T. netaikyti priverčiamosios medicinos priemonės.
1. Remdamasis teismų praktika nurodo, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis nekaltumo prezumpcijos principu ir iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu - jog visos abejonės ir neaiškumai aiškintini traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai. Tvirtina, kad šiuo atveju būtina įvertinti ne tik grasinimo realumą, tačiau ir tai, kaip grasinimą suprato ir pats nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
2. Cituodamas nukentėjusiojo B. P. (kad dukra, laikydama rankoje peilį, buvo netoli jo, tačiau jam negrasino, pavojaus nekėlė; nemanė, kad ji jam galėjo ką nors padaryti; nors ir galbūt buvo išsigandęs, tačiau į policiją kreipėsi norėdamas, kad dukra būtų gydoma ligoninėje dėl psichinio susirgimo), jo sutuoktinės Z. P. (kad dukra su peiliu rankose prie tėvo nesiartino, pavojaus jam nekėlė; į policiją kreipėsi, nes mano, kad dukrai reikalingas gydymas psichiatrinėje ligoninėje) ir A. P. – T. (kad peilį paėmė nuo grindų tam, kad padėtų ant komodos; kadangi durys buvo užrakintos tiesiog išsakė frazę, kad gal reikės šokti per langą; savo kaltės nepripažįsta) parodymus, teigia, kad nėra pagrindo išvadai, kad A. P. – T. savo veiksmais grasino tėvui, o jis suprato grasinimą kaip realų, turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas bus įvykdytas.
4. Atsiliepime į pateiktus A. P. – T. ir jos gynėjo advokato D. K. apeliacinius skundus Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros (Anykščių) prokurorė R. Č. nurodo, kad su apeliantų skundais nesutinka ir prašo palikti skundžiamą nutartį galioti nepakeistą.
1. Teigia, kad apylinkės teismas išsamiai išanalizavo visus įrodymus, teisingai juos įvertino, pagrįstai rėmėsi teismo psichiatrės ekspertės J. D. parodymais, kuri patvirtino stacionarinės teismo psichiatrinės ekspertizės išvadas apie A. P. – T. psichinę sveikatą tiek uždraustos baudžiamojo įstatymo veikos padarymo metu, tiek šiuo metu, dėl ko padarė teisingą išvadą, jog A. P. – T. būtinas vykdymas sustiprinto stebėjimo sąlygomis.
5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje asmens, kuriam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė gynėjas advokatas prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras - atmesti.

3. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliaciniai skundai atmetami.

6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalyje pažymėta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Šiuo atveju apeliaciniuose skunduose keliami, savo esme, tapatūs skundo argumentai, todėl apeliacinės instancijos teismo jie bus nagrinėjami kartu.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, inkriminavimo

7. Apeliaciniuose skunduose abejojama dėl A. P. – T. veiksmų neteisėtumo, grasinimo realumo bei nukentėjusiojo pagrįsto manymo, kad grasinimas gali būti įvykdytas, tačiau šios keliamos abejonės negali būti vertinamos kaip A. P. – T. nekaltumo įrodymas.
1. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šiame baudžiamojo įstatymo straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis – grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Pagal teismų praktiką grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015).
2. Nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas, spręsdamas dėl A. P. – T. veiksmų bei grasinimo realumo (didelio virtuvinio peilio laikymas rankose ir artėjimas tėvo link agresyviai ir piktai reikalaujant atidaryti duris), visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir nustatė, kad bylai reikšmingu laiku įvykusio konflikto su tėvais iniciatorė buvo būtent A. P. – T., kurios elgesys buvo ne tik agresyvus, tačiau ir gąsdinantis, kadangi bendravimas pakeltu, reikalaujančiu tonu, artėjimas prie nukentėjusiojo su atsuktu peiliu į pastarojo pusę, motinos riksmai, skambinimas policijai bei tėvo susitaikymas su neprognozuojamu dukters elgesiu, ir dėl to galimai kilsiančių neigiamų pasekmių – dūrio, ištariant žodžius „durk“, patvirtina, kad nukentėjusysis dukros veiksmus suprato kaip realius ir suvokė, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Apylinkės teismas, vertindamas nukentėjusiojo suvokimą dėl dukters grasinančių veiksmų realumo, pagrįstai atsižvelgė ne tik į A. P. – T. neadekvatų elgesį, bet ir į tą aplinkybę, kad praeityje (beveik prieš metus) A. P. – T. peiliu grasino ir motinai, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat papildomai atkreipia dėmesį į byloje esančius P. prašymus, kuriuose nurodoma, kad dėl neprognozuojamo dukters elgesio, jos nesigydymo, sutuoktiniai jaučiasi labai nesaugūs, o šios aplinkybės tik sustiprina išvadą, kad nukentėjusysis savo dukros veiksmus pagrįstai laikė grasinančiais, kurie gali būti įvykdyti. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas, kvalifikuodamas A. P. – T. veiksmus pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, teisingai įvertino aptartą jos elgesį ir jos grasinančių veiksmų pobūdį tėvo atžvilgiu, taip pat tiek jos tėvo ir motinos reakcijas į jos nusikalstamus veiksmus ir padarė pagrįstą išvadą, kad A. P. – T. grasino peiliu savo tėvui, o jis tuo tarpu turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad toks grasinimas gali būti įvykdytas. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės (susijusios su peilio paėmimo ir padėjimo tikslu; kad tėvas iš pradžių netikėjo, kad dukra gali taip pasielgti) šiuo aspektu neeliminuoja A. P. – T. padarytų veiksmų pavojingumo, grasinimo realumo. Pagal byloje nustatytas aplinkybes apeliantės veiksmai pagal BK 145 straipsnio 1 dalį įvertinti tinkamai.

Dėl A. P. – T. taikytos priverčiamojo pobūdžio medicininės priemonės

8. Apeliaciniais skundais prašoma taikyti ambulatorinį gydymą (A. P. – T.) arba A. P. – T. netaikyti priverčiamosios medicininės priemonės (atstovas advokatas D. K.), kadangi ji nepadarė įstatymo uždraustos veikos, jaučiasi visiškai sveika, elgiasi adekvačiai, nekelia niekam pavojaus. Tačiau sutikti su tokiais apeliacinio skundo reikalavimais negalima.
1. Byloje esanti teismo psichiatrijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinta, kad baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu A. P. – T. konstatuotas lėtinis psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini) sutrikimas ir ji negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. A. P. – T. rekomenduojama skirti priverstinio pobūdžio medicinines priemones - stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje - (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje. Nagrinėjant bylą apylinkės teisme apklausta ekspertė J. D. patvirtino atlikto teismo psichiatrinės ekspertizės išvadas bei nurodė, jog A. P. – T. skirtinos priverčiamojo pobūdžio medicininės priemonės - priverstinis gydymas specializuotoje (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje sustiprinto stebėjimo sąlygomis. Ekspertės teigimu, A. P. – T. elgesio pokyčiai pradėjo reikštis nuo 2013-2014 m., o baudžiamojo įstatymo uždrausta veika buvo padaryta negavus gydymo, progresavus ligai, kadangi ji jo vengė, nes laikė, jog yra visiškai sveika. Ekspertė tvirtina, kad netikslinga A. P. – T. skirti gydymo ambulatorinio stebėjimo sąlygomis, nes ji dėl kliedesių bei kritikos stokos nesilankys ambulatorinio gydymo režimo, jos tėvai neprivers to daryti taip pat, be to, ji nė karto negydyta stacionare, todėl esant situacijai, kai tokia priežiūra yra būtina, ją būtina stebėti sustiprinto stebėjimo sąlygomis - kad būtų gydoma kuo ilgiau.

8.2. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms daroma išvada, kad apylinkės teismas skundžiama nutartimi A. P. – T., kaip padariusiai baudžiamojo įstatymo draudžiamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio l dalyje, ir šią veiką padariusiai būnant nepakaltinamai, pagrįstai taikė būtent priverčiamojo pobūdžio medicinines priemones - priverstinį gydymą specializuotoje (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje sustiprinto stebėjimo sąlygomis. Iš aukščiau išdėstytų duomenų matyti, kad A. P. – T. skirti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis netikslinga, nes ji serga progresuojančia psichikos liga – (duomenys neskelbtini) sutrikimu. Juo labiau, kad ji anksčiau neigė serganti, vengė gydytis, yra pavojinga tiek sau, tiek aplinkiniams. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai kas aukščiau aptarta, neturi pagrindo manyti, kad priverčiamojo pobūdžio medicininės priemonės - priverstinis gydymas specializuotoje (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje sustiprinto stebėjimo sąlygomis, šiuo atveju taikytos nepagrįstai, todėl nesutinka su apeliantės teiginiais, jog yra visiškai sveika, kad ji negrasino peiliu savo tėvui.

9. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir jų visumą, teisingai A. P. – T. taikė baudžiamąjį įstatymą pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir paskyrė priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos priežiūros įstaigoje. Teismas nenustatė, kad byloje būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvių teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti A. P. – T. ir jos gynėjo advokato D. K. apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiama teismo nutartis paliekama galioti nepakeista, o apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

A. P. – T., jos atstovo advokato D. K. apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                        Donatas Jatužis

Valdas Ciesiūnas

Jolanta Raščiuvienė