Civilinė byla Nr. e2-548-945/2025

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00455-2024-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.2; 2.6.1.4; 2.6.1.5; 2.6.1.6.1; 3.2.6.1

 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 5 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bartninkas,

sekretoriaujant Ramunei Marcinkevičienei,

dalyvaujant ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „S&D LT“ atstovui advokatui Evaldui Skurvydui,

atsakovui D. Š., jo atstovui advokatui Ramūnui Mikulskui,

atsakovui A. J., jo atstovui advokatui Stasiui Kasiuliui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „S&D LT“ ieškinį atsakovams D. Š., A. J. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, skolos ir palūkanų priteisimo. 

        Teismas

n u s t a t ė :

1.       Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – LUAB) „S&D LT“ (toliau – ieškovė) ieškiniu prašo pripažinti negaliojančiu atsakovų D. Š., A. J. (toliau kartu – atsakovai) ir ieškovės sudarytą 2023 m. gegužės 29 d. susitarimą (toliau – susitarimas), priteisti ieškovei iš atsakovo D. Š. 82 000 Eur skolą, 20 500 Eur palūkanas, taip pat procesines palūkanas, priteisti ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2.       Ieškinyje ir dublike nurodoma, kad ieškovei Kauno apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi iškelta bankroto byla, 2023 m. gruodžio 15 d. nutartimi patvirtintas bendrovės kreditorių sąrašas. Atsakovas A. J. iki bankroto bylos iškėlimo buvo ieškovės vadovas, 50 proc. bendrovės akcijų valdė jo sutuoktinė A. J., kuri yra atsakovo D. Š. dukra. Po bankroto bylos ieškovei iškėlimo, kartu su kitais dokumentais nemokumo administratoriui buvo perduotas ginčijamas susitarimas, pagal kurį atsakovas D. Š. patvirtino 82 000 Eur įsiskolinimą ieškovei, įsipareigojo šią sumą išmokėti atsakovui A. J. kaip šiam priklausantį darbo užmokestį, atsakovas A. J. patvirtino sutinkantis, kad minėtą sumą jam išmokėtų atsakovas D. Š., tokį patį sutikimą išreiškė ir atsakovo A. J., kaip direktoriaus, atstovaujama ieškovė. Nemokumo administratorius nurodo susitarimą ginčijantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.81 straipsnio pagrindu kaip prieštaraujantį viešajai tvarkai ir gerai moralei, o taip pat actio Pauliana pagrindu, įtvirtintu CK 6.66 straipsnyje. Ieškovė akcentuoja, kad pagal finansinės atskaitomybės dokumentų duomenis ieškovė jau 2019–2021 m. laikotarpiu dirbo nuostolingai, buvo nemoki, nuo 2022 m. rugsėjo mėn. antstoliai vykdė priverstinius išieškojimus iš ieškovės, bankroto procesą iniciavusiam kreditoriui 2023 m. kovo 13 d. buvo išduotas vykdomasis dokumentas 170 074,67 Eur sumai, kuri bankroto byloje patvirtinta kaip kreditorinis reikalavimas. Be to, susitarimas sudarytas po to, kai minėtas kreditorius buvo išsiuntęs ieškovei pranešimą apie ketinimą kelti bankroto bylą, ieškovė turėjo vos vieną darbuotoją, buvo įsiskolinusi Sodrai. Ginčijamas susitarimas kvalifikuotinas kaip skolos perleidimo sandoris, sudarytas siekiant išvengti išieškojimo iš atsakovo D. Š. Be to, atsakovas A. J. neturėjo reikalavimo teisės ieškovės atžvilgiu. Skola siejama su atsakovui, kaip ieškovės direktoriui, nuo 2020 m. rugpjūčio mėn. tariamai padidintu darbo užmokesčiu. Nemokumo administratoriui nebuvo perduota jokių įrodymų, kurie patvirtintų akcininkų susirinkimo kvietimo, organizavimo, o taip pat akcininkų priimto sprendimo dėl atsakovo A. J. darbo užmokesčio faktus, įsakymą dėl darbo užmokesčio padidinimo pasirašė pats atsakovas, darbo užmokestis buvo padidintas radikaliai, nors įmonė jau tuomet susidūrė su finansiniais sunkumais, 50 proc. ieškovės akcijų valdantis kitas akcininkas patvirtino nieko nežinantis apie darbo užmokesčio ieškovės vadovui padidinimą ir su tuo susijusias procedūras. Ieškovės vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina sandorio prieštaravimą viešajai tvarkai ir gerai moralei. Susitarimo sudarymo metu ieškovė turėjo kreditorių, kurių galimybės gauti savo turtinių reikalavimų patenkinimą buvo apribotos ar paneigtos, ieškovė ginčijamą susitarimą sudaryti neprivalėjo, susitarimą sudariusių asmenų nesąžiningumą patvirtina jų šeiminiai, giminystės santykiai, įstatyme įtvirtintą vienerių metų ieškinio senaties terminą nemokumo administratorius nurodo skaičiuojantis nuo įmonės turto ir dokumentų jam perdavimo po bankroto bylos iškėlimo 2023 m. pabaigoje, t. y. egzistuoja visos sąlygos susitarimą pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu. Sandorį pripažinus negaliojančiu, iš atsakovo D. Š. ieškovei priteistina skolos suma bei palūkanos, skaičiuojamos už senaties terminui lygų 5 metų laikotarpį, taip pat procesinės palūkanos.

3.       Atsiliepimu į ieškinį ir tripliku atsakovas D. Š. prašo ieškinį atmesti ir nurodo, kad byloje nėra ginčo dėl jo prievolės ieškovei fakto ir dydžio, taip pat ginčijamo susitarimo sudarymo. Atsakovas pažymi sandorio sudarymo metu nebuvęs ieškovės darbuotoju ir nežinojęs apie ieškovės turtinę padėtį. 50 proc. ieškovės akcijų priklauso atsakovo dukrai, o kiti 50 proc. – buvusiam kreditorės, iniciavusios ieškovei bankroto bylą, vadovui, kas leidžia spręsti, kad minėta kreditorė siekė įgyti pranašumą kitų ieškovės kreditorių atžvilgiu. Ginčijamas susitarimas vertintinas kaip skolos perkėlimas, faktiškai skolos atsakovas nėra gražinęs nei ieškovei, nei atsakovui A. J. Ieškinio argumentą dėl kreditorių teisių pažeidimo paneigia aplinkybė, kad ginčijamu sandoriu sutarta dėl iš darbo santykių kylančio kreditorinio reikalavimo, kuris bankroto procese tenkintinas pirmąja eile, padengimo. Ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu pareikšti skaičiuojamas nuo sandorio sudarymo momento, todėl ieškinys turi būti atmestas dėl praleisto senaties termino. Kadangi atsakovas nėra gavęs iš ieškovės reikalavimo grąžinti skolą, palūkanos už laikotarpį iki ieškinio pareiškimo skaičiuojamos nepagrįstai.

4.       Atsiliepimu į ieškinį ir tripliku atsakovas A. J. prašo ieškinį atmesti, akcentuodamas, kad vien šeiminiai santykiai nepatvirtina aplinkybės, jog ginčijamu susitarimu buvo pažeista viešoji tvarka. Ieškinys pareikštas praleidus senaties terminą. Sandoris neturėjo jokių pasekmių ieškovei. Net jeigu atsakovas D. Š. būtų atsiskaitęs su ieškove, visos lėšos turėtų būti naudojamos būtent atsakovo A. J. reikalavimui tenkinti. Susitarimas nesukūrė pasekmių dar ir dėl to, kad jis nėra įvykdytas.

Ieškinys tenkinamas iš dalies

Dėl ginčo esmės ir ribų

5.       Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovei Kauno apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi iškelta bankroto byla (ieškinio 1 priedas), 2023 m. gruodžio 15 d. nutartimi patvirtintas bendrovės kreditorių sąrašas (ieškinio 2 priedas). Iš minėtų nutarčių turinio matyti, kad nemokumo procesą iniciavo ieškovės kreditorė Transport-Handel-Przetworstwo Drewna, bankroto byloje buvo patvirtintas ieškinyje nurodomas šios kreditorės finansinis reikalavimas. Bylos nagrinėjimo eigoje nekilo ginčo nei dėl ieškovės nurodomų aplinkybių, kad susitarimo sudarymo metu ieškovės vadovo pareigas ėjo atsakovas A. J. (2016 m. lapkričio 7 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas, ieškinio 10 priedas, dubliko 6 priedas; Juridinių asmenų registro išrašas, ieškinio 3 priedas; 2016 m. lapkričio 7 d. darbo sutartis, dubliko 5 priedas), jog 50 proc. ieškovės akcijų valdo A. J. (2016 m. spalio 28 d. akcijų dovanojimo sutartis, ieškinio 11 priedas), kuri yra atsakovo D. Š. dukra ir atsakovo A. J. sutuoktinė, nei dėl atsakovų argumentų, kad kitus 50 proc. ieškovės akcijų valdantis L. N. yra glaudžiai susijęs su kreditore Transport-Handel-Przetworstwo Drewna, yra buvęs šios bendrovės vadovu, inicijuojant ieškovei bankroto procesą kreditorei vadovavo L. N. tėvas S. N. Atsakovas D. Š. ieškovės komercijos direktoriumi dirbo laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 4 d. iki 2022 m. lapkričio 30 d. (2020 m. gruodžio 31 d. prašymas priimti į darbą, ieškinio 20 priedas; 2020 m. gruodžio 31 d. darbo sutartis, ieškinio 19 priedas; 2021 m. sausio 4 d. įsakymas dėl parašų patvirtinimo, ieškinio 21 priedas; Sodros išrašas, ieškinio 18 priedas). Būtent atsakovas D. Š. akcininkės A. J. 2023 m. rugsėjo 13 d. įgaliojimo (ieškinio 5 priedas) pagrindu 2023 m. gruodžio 4 d. ieškovės nemokumo administratoriui perdavė ieškovės dokumentus (ieškinio 4 priedas, dubliko 24 priedas), tarp kurių buvo ir ginčijamas susitarimas (ieškinio 6 priedas).

6.       Ieškovė taip pat į bylą pateikė ieškovės ir kreditorės Transport-Handel-Przetworstwo Drewna 2018 m. balandžio 10 d. susitarimą (ieškinio 8 priedas), kuriuo patvirtinamas 217 583,71 Eur įsiskolinimo faktas ir susitariama dėl įsiskolinimo padengimo tvarkos bei terminų, teismų procesinius dokumentus, kuriais konstatuojamas skolos faktas bei dydis ir suteikiama galimybė priverstiniam skolos išieškojimui (ieškinio 7 priedas), taip pat kreditorės 2023 m. gegužės 20 d. įspėjimą ieškovei, kad negrąžinus skolos bus inicijuojamas nemokumo bylos iškėlimas (ieškinio 9 priedas).

7.       Nesutarimai tarp šalių kilo dėl to, kaip turėtų būti vertinamas ginčijamas susitarimas, kokias pasekmes jis sukūrė, ar egzistuoja pagrindas susitarimą pripažinti negaliojančiu, taip pat kokios turėtų būti sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmės.

Dėl susitarimo teisinio kvalifikavimo

8.       Kaip matyti iš bylos medžiagos, tarp šalių yra kilęs ginčas dėl to, ar susitarimu buvo sukurtos teisinės pasekmės, ir, jei taip, tai kokios?

9.       Kaip minėta sprendimo 2 punkte, susitarimu buvo patvirtinta atsakovo D. Š. 82 000 Eur prievolė ieškovei. Bylos nagrinėjimo eigoje tiek atsakovas D. Š., tiek ieškovė patvirtino šios prievolės faktą, nekėlė klausimų nei dėl jos susiformavimo aplinkybių, nei dėl jos dydžio, todėl aptariamos prievolės egzistavimo susitarimo sudarymo metu vertinimas nepateko į nagrinėjamos bylos ribas. Susitarimu atsakovas D. Š., su ieškovės sutikimu, įsipareigojo prievolės sumą išmokėti atsakovui A. J. Tiek ieškovė, tiek atsakovas D. Š. teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose (ieškovė – ieškinyje ir dublike, atsakovas D. Š. – atsiliepime į ieškinį ir triplike), o taip pat 2025 m. sausio 21 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad tokiu būdu išnyko (pasibaigė) ieškovės teisė reikalauti, jog prievolę jai įvykdytų atsakovas D. Š., bei buvo sukurta tokio paties dydžio atsakovo D. Š. prievolė atsakovui A. J. Atsakovo A. J. atstovas 2025 m. sausio 21 d. teismo posėdyje išdėstė kitokį aptariamų susitarimo nuostatų vertinimą, pagal kurį atsakovo D. Š. prievolė ieškovei, o kartu ir ieškovės reikalavimo teisė neišnyko, tebuvo sukurta galimybė atsakovui D. Š. prievolę įvykdyti skolos sumą išmokant tiesiogiai atsakovui A. J. Kitaip tariant, atsakovas A. J. iš esmės laikosi pozicijos, kad 82 000 Eur sumos iš atsakovo D. Š. gali reikalauti tiek ieškovė, tiek atsakovas A. J., o atsakovas D. Š. aptariamą prievolę įvykdyti gali lėšas sumokėdamas tiek ieškovei, tiek ir atsakovui A. J.

10.       Svarbu pabrėžti ir tai, kad susitarimu iš esmės buvo patvirtinta ir ieškovės iš darbo santykių kylanti 82 000 Eur prievolė atsakovui A. J., kuris išreiškė sutikimą, jog šią prievolę už ieškovę įvykdytų atsakovas D. Š. Kaip galima suprasti iš šalių procesinių dokumentų ir jų bei jų atstovų pasisakymų 2025 m. sausio 21 d. teismo posėdyje, ieškovė ir atsakovas D. Š. laikosi pozicijos, kad susitarimo tikslas buvo šią prievolę modifikuoti, pareigą atsiskaityti su atsakovu A. J. perkeliant atsakovui D. Š., t. y. ieškovę atleidžiant nuo prievolės vykdymo, o atsakovui A. J. atsisakant reikalavimo teisių ieškovės atžvilgiu, gi atsakovas A. J. prašo susitarimą vertinti kaip sukuriantį jam teisę skolos sumokėjimo reikalauti tiek iš ieškovės, tiek ir iš atsakovo D. Š. Be to, ieškovė dublike ir jos atstovas 2025 m. sausio 21 d. teismo posėdyje išreiškė nesutikimą ir su pačiu ieškovės skolos atsakovui A. J. faktu ir/ar dydžiu.

11.       Tiek atsakovas D. Š., tiek ir atsakovas A. J. atsiliepimuose į ieškinį, triplikuose ir teikdami paaiškinimus 2025 m. sausio 21 d. teismo posėdyje patvirtino, kad susitarimas nėra įvykdytas, t. y. atsakovas D. Š. nėra išmokėjas 82 000 Eur sumos ar kokios nors šios sumos dalies atsakovui A. J., šią aplinkybę prašydami įvertinti kaip paneigiančią realių pasekmių atsiradimą, o kartu ir susitarimo įtaką ieškovės ar jos kreditorių teisėms ir teisėtiems interesams.

12.       Sprendimo 9–11 punktuose aptartų argumentų visuma leidžia daryti keletą reikšmingų išvadų dėl susitarimo turinio ir juo kuriamų pasekmių:

12.1.                       Tarp šalių nėra ginčo dėlto, kad susitarimu buvo patvirtinta ieškovės 82 000 Eur turtinė prievolė atsakovui A. J., kildinama iš darbo santykių. Nors į bylą buvo pateikti įsakymai (dubliko 9–10 priedai), kuriais 2020 m. ir 2021 m. buvo koreguojamas atsakovo A. J. darbo užmokestis, taip pat darbo užmokesčio žiniaraščiai už 2020 m. – 2023 m. (dubliko 18–21 priedai), kuriuose fiksuojamos atsakovui A. J., kaip ieškovės direktoriui, priskaičiuotos ir išmokėtinos darbo užmokesčio sumos, ieškovės nemokumo administratorius akcentavo su aptariama prievole nesutinkantis, pažymėdamas, jog bendrovės įstatuose (dubliko 4 priedas) nustatyta tvarka nebuvo sušauktas akcininkų susirinkimas, kuriame būtų sprendžiamas klausimas dėl bendrovės direktoriaus darbo užmokesčio padidinimo, apie šio klausimo sprendimą nebuvo informuotas bendrovės akcininkas L. N. (tiek pranešime apie organizuojamą 2020 m. liepos 31 d. susirinkimą, tiek ir susirinkimo protokole, kuriame L. N. įvardijamas ne tik kaip akcininkas, bet ir kaip susirinkimo sekretorius (dubliko 7–8 priedai), nėra minėto akcininko parašų, pats L. N., atsakydamas į nemokumo administratoriaus kreipimąsi, patvirtino apie minėtą ir kitus akcininkų susirinkimus nieko nežinantis (dubliko 11–12 priedai), dėl negaunamos informacijos apie įmonės veiklą dar 2020 m. balandžio mėn. buvo nesėkmingai kreipęsis į įmonę (dubliko 13 priedas)), sprendimą, kurio pagrindu atsakovas A. J. tvirtina įgijęs iš darbo santykių kylančią prievolę, priėmė tam įgaliojimų neturėję pats atsakovas A. J. ir jo sutuoktinė A. J. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, Kauno apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-546-894/2025, kurioje, remdamasis minėtais argumentais ieškovės nemokumo administratorius reiškia reikalavimą atsakovui A. J. dėl žalos atlyginimo priteisimo, žalos atsiradimą siedamas su atsakovo veiksmais be teisinio pagrindo pasididinant sau darbo užmokestį bei sukuriant su tuo susijusias mokestines prievoles ieškovei (įskaitant prievolę už priskaitytą darbo užmokesčio sumą mokėti mokesčius). Svarbu pažymėti ir tai, kad A. J. buvo kreipęsis į nemokumo administratorių dėl iš darbo santykių kylančio 10 667,65 Eur kreditorinio reikalavimo patvirtinimo (dubliko 1 priedas), tačiau, nemokumo administratoriui tapačiais motyvais, kaip ir nagrinėjamoje byloje, išsakius nesutikimą su kreditoriniu reikalavimu, savo pretenzijų atsisakė (dubliko 2 priedas), dėl ko klausimo nagrinėjimas teismine tvarka buvo nutrauktas (Kauno apygardos teismo 2024 m. vasario 23 d. nutartis, dubliko 3 priedas). Pabrėžtina, kad teikdamas paaiškinimus 2025 m. sausio 21 d. teismo posėdyje atsakovas A. J. negalėjo įvardinti su akcininkų susirinkimo organizavimu 2020 m. liepos 31 d. susijusių aplinkybių, patvirtino priimdamas 2020 m. liepos 31 d. įsakymą, kuriuo pasididino sau darbo užmokestį, akcininkų susirinkimo protokolo neturėjęs, su akcininkų susirinkimo valia nesiejo ir savo priimto 2021 m. gruodžio 1 d. įsakymo dėl darbo užmokesčio susimažinimo. Kartu atsakovas A. J. nesugebėjo teismo posėdžio metu sklandžiai atsakyti į klausimą, dėl kokios priežasties, įmonei susiduriant su finansiniais sunkumais, jo darbo užmokestis buvo padidintas nuo 5 230 Eur per mėnesį (2016 m. lapkričio 7 d. darbo sutartis, dubliko 5 priedas) iki 12 175 Eur per mėnesį bei nuspręsta padidintos darbo užmokesčio dalies nemokėti ir kaupti skolą, nes įmonė atlikti tokius mokėjimus neturėjo finansinių galimybių. Šiame kontekste susitarimas, kuriuo pats atsakovas A. J. ieškovės vardu pripažįsta iš darbo santykių kylančią bendrovės prievolę sau, negali būti vertinamas kaip nesukuriantis bendrovei teisinių pasekmių.

12.2.                      Nors bylos nagrinėjimo eigoje atsakovas A. J. laikėsi pozicijos, kad susitarimu nebuvo paneigta ieškovės teisė 82 000 Eur sumos reikalauti iš atsakovo D. Š., kaip ir atsakovo A. J. teisė reikšti iš darbo santykių kylantį reikalavimą minėtai sumai ieškovės atžvilgiu, tokios pozicijos nenuoseklumą patvirtina paties atsakovo A. J. elgesys reiškiant 10 667,65 Eur reikalavimą ieškovės bankroto byloje. Atsakovas A. J. negalėjo paaiškinti, kaip buvo apskaičiuota jo kreditorinio reikalavimo suma. Kita vertus, atsakovas A. J., tvirtindamas, jog bendra ieškovės įsiskolinimo suma viršijo 82 000 Eur, bankroto byloje išreikšdamas savo poziciją dėl kreditorinio reikalavimo dydžio patvirtinimo aiškiai įvardijo ženkliai mažesnę sumą, kurią, jo vertinimu, bendrovė yra jam skolinga. Kartu pabrėžtina, kad atsisakydamas savo bankroto byloje pareikšto reikalavimo, atsakovas ne tik užkirto kelią teisminiam jo pretenzijos bei argumentų, kuriais nemokumo administratorius grindė savo nesutikimą, įvertinimui, bet ir atsisakė savo pretenzijų ieškovės atžvilgiu, patvirtinimas, jog jam yra žinomos teisinės tokio atsisakymo pasekmės. Šiame kontekste kaip labiausiai tikėtiną teismas vertina atsakovo A. J. poziciją kreditorinio reikalavimo pareiškimo bankroto byloje metu, kad iš ieškovės 82 000 Eur sumos reikalauti jis nebeturi teisės dėl sudaryto susitarimo, 10 667,65 Eur kreditorinis reikalavimas buvo siejamas su papildomu atsakovo A. J. apskaičiuotu ieškovės įsiskolinimu jam, dėl kurio kilus ginčui reikalavimo atsisakymą galėjo nulemti atsakovo nenoras, kad kilusį ginčą išnagrinėjęs teismas konstatuotų ieškovės prievolės atsakovui A. J. neegzistavimą ar ženkliai mažesnę, nei tvirtina pats atsakovas, apimtį.

12.3.                      Reikšmingu pripažintinas tiek atsakovo A. J. pozicijos nenuoseklumas, tiek ir atsakovo D. Š. pateiktas susitarimo vertinimas, pagal kurį susitarimu ne tik buvo patvirtinta jo prievolė ieškovei bei tokio paties dydžio ieškovės prievolė atsakovui A. J., bet ir įvyko šių prievolių modifikavimas, po kurio atsakovo D. Š. 82 000 Eur prievolė ieškovei ir tokio paties dydžio ieškovės prievolė atsakovui A. J. buvo transformuota į atsakovo D. Š. 82 000 Eur prievolę atsakovui A. J. Išvadai, kad buvo sudarytas sandoris, atitinkantis CK 6.101, 6.115–6.116, 6.141 straipsniuose įtvirtintais reikalavimo perleidimo, skolos perkėlimo ir novacijos sandoriais kuriamas pasekmes, reikšmingas ne tik pažodinis sutarties, kurioje užfiksuotas atsakovo A. J. sutikimas, kad ieškovės prievolę jam įvykdytų atsakovas D. Š., o ieškovė sutinka, jog atsakovas D. Š. savo prievolę ieškovei įvykdytų prievolės sumą išmokėdamas atsakovui A. J., aiškinimas, bet ir sandorio tikslų vertinimas jo sudarymo aplinkybių kontekste (CK 6.193 straipsnis). Kaip 2025 m. sausio 21 d. posėdyje patvirtino atsakovas D. Š., prievolės ieškovei jis neįvykdė dėl to, kad neturėjo lėšų, dėl tos pačios priežasties atsakovas nurodė po susitarimo sudarymo neįvykdęs ir prievolės atsakovui A. J. Kitaip tariant, atsakovas D. Š. prieš sandorio sudarymą turėjo skolinį įsipareigojimą ieškovei ir, būdamas suinteresuotas, kad, ieškovei susiduriant su finansiniais sunkumais, kylant grėsmei, jog ieškovei bus inicijuojamas bankroto procesas, sudarė sandorį, pagal kurį skolos grąžinimo iš jo galėtų reikalauti ne ieškovė, bet jo žentas atsakovas A. J. Būtent taip atsakovas D. Š. ir jo atstovas 2025 m. sausio 21 d. teismo posėdyje nurodė vertinantys ginčijamą susitarimą. Kita vertus, atsakovas A. J., būdamas ieškovės vadovu, ne tik nereikalavo skolos grąžinimo iš atsakovo D. Š., bet ir, laikydamasis pozicijos, kad jam nuo 2020 m. rugpjūčio mėn. buvo padidintas darbo užmokestis, nesiėmė veiksmų, jog jam būtų išmokama visa buhalteriškai apskaičiuojama darbo užmokesčio suma ir formavo augantį įsiskolinimą bei, kaip minėta sprendimo 12.2 punkte, reikšdamas kreditorinį reikalavimą ieškovės bankroto byloje susitarime nurodytos 82 000 Eur sumos nevertino kaip egzistuojančios ieškovės prievolės jam, t. y. siekė sukurti situaciją, kurioje, žvelgiant iš ieškovės perspektyvos, atsakovo A. J. apskaičiuota ieškovės prievolė jam būtų sudengta su tokio paties dydžio ieškovės reikalavimo teise atsakovo D. Š. atžvilgiu, ieškovę iš aptariamų santykių eliminuojant, transformuojant teisinį santykį į atsakovo D. Š. prievolę atsakovui A. J. 

12.4.                      Viena vertus, kaip minėta sprendimo 10 punkte, ieškovės ir atsakovo D. Š. procesinė pozicija iš esmės atitinka sprendimo 12.4 punkte pateiktą susitarimo aiškinimą. Kita vertus, pateikdamas kitokį aiškinimą, pagal kurį susitarimas iš esmės nesukuria jokių teisinių pasekmių, kadangi išlieka tiek ieškovės prievolė atsakovui A. J., tiek atsakovo D. Š. prievolė ieškovei, atsakovas A. J. nurodo nesutinkantis su ieškiniu, kuriuo prašoma pripažinti negaliojančiu sandorį, atsakovo A. J. vertinimu, nesukūrusį jokių pasekmių, o taip pat priteisti ieškovei iš atsakovo D. Š. 82 000 Eur sumą, kurios, vadovaujantis paties atsakovo A. J. pateikiamu susitarimo aiškinimu, ieškovė iš atsakovo neprarado teisės reikalauti.

12.5.                      Kartu akcentuotina, kad net ir ginčijamo susitarimo aiškinimas atsakovo A. J. nurodytu būdu (su kuo sutikti nėra pagrindo dėl sprendimo 12.2–12.4 punktuose aptartų priežasčių), nesukurtų pagrindo spręsti, kad susitarimu nebuvo sukurta jokių teisinių pasekmių. Esminę įtaką ieškovės teisėms ir teisėtiems interesams lemia susitarimu įtvirtinta galimybė atsakovui D. Š. savo prievolę ieškovei įvykdyti prievolės sumą išmokant atsakovui A. J., t. y. tokiu būdu, kad ieškovės turtinė teisė vien šeiminiais santykiais susijusių atsakovų sprendimu ir veiksmais būtų panaudota atsiskaitymui su vienu kreditoriumi – atsakovu A. J., kurio reikalavimo teisės egzistavimas kelia nesutarimų. Susitarimu iš esmės eliminuojama ieškovės teisė reikalauti, kad prievolė būtų įvykdyti būtent jai ir gauta suma panaudota ieškovės kreditorių reikalavimams tenkinti teisės aktuose nustatyta tvarka.

13.       Sprendimo 12 punkte aptartų aplinkybių visumą teismas vertina kaip pagrindą atmesti atsakovo A. J. poziciją, kad ieškinio reikalavimas dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu negali būti tenkinamas, kadangi susitarimas nesukėlė jokių teisinių pasekmių.

Dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu

14.       Kaip minėta sprendimo 2 punkte, ieškovė ieškiniu susitarimą prašo pripažinti negaliojančiu CK 1.81 straipsnio pagrindu kaip prieštaraujantį viešajai tvarkai ir gerai moralei, o taip pat actio Pauliana pagrindu, įtvirtintu CK 6.66 straipsnyje.

15.       Pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį, viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešąja tvarka pripažįstama valstybės teisinės politikos ir teisinio reguliavimo visuma. Viešoji tvarka apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, viešoji tvarka apima ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021). Nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, sutarties šalių ketinimai turi labai svarbią reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-131-421/2024). Remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024).

16.       CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad actio Pauliana instituto pagrindinė paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Kreditorius, reikšdamas actio Pauliana ieškinį, pirmiausia siekia atkurti pažeistą skolininko mokumą, sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims. Skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, actio Pauliana ieškinio pagrindinė paskirtis ir tikslas yra kompensacinis, o sandorio pripažinimas negaliojančiu yra tik priemonė skolininko pažeistam mokumui atkurti ir skolininkui sugrąžinti į ankstesnę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2008).

17.       Nors, kaip teisingai nurodo atsakovai, pasirinktas mechanizmas, pagal kurį atsakovė ne tik prarado 82 000 Eur vertės reikalavimo teisę, bet ir buvo panaikinta tokio paties dydžio ieškovės prievolė, iš pirmo žvilgsnio sukuria įspūdį, kad ieškovės turtinė padėtis, teisių ir prievolių balansas nepasikeitė, tinkamam situacijos įvertinimui būtina išanalizuoti tai, kokiame kontekste susitarimas buvo sudarytas.

18.       Ieškovė ieškinyje nurodo, kad susitarimo sudarymo metu (2023 m. gegužės 29 d.) ieškovė buvo nemoki. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 2 straipsnio 7 dalimi, nemokumas yra juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Nagrinėjamu atveju į bylą pateikti ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentai, sudaryti 2020 m. gruodžio 31 d., 2021 m. gruodžio 31 d., 2022 m. gruodžio 31 d. ir 2023 m. rugsėjo 11 d. duomenimis (ieškinio 12–16 priedai), iš kurių matyti, kad 2020 m. gruodžio 31 d. ieškovė turėjo turto už 330 678 Eur, o prievolių – už 542 715 Eur, t. y. atitiko įstatyme įtvirtintą nemokumo sąvoką. Tokia pati situacija buvo ir 2021 m. gruodžio 31 d. (turtas sudarė 278 067 Eur, prievolės – 671 319 Eur), ir 2022 m. gruodžio 31 d. (turtas sudarė 257 324 Eur, prievolės – 543 318 Eur), ir 2023 m. rugsėjo 11 d. (turtas sudarė 214 840 Eur, prievolės – 556 461 Eur). Be to, kaip teisingai nurodo ieškovė, antstolių duomenų bazės išrašas (ieškinio 17 priedas) atskleidžia aplinkybę, kad susitarimo sudarymo metu priverstine tvarka buvo vykdoma visa eilė išieškojimų iš ieškovės. Kaip minėta sprendimo 6 punkte, kreditorės Transport-Handel-Przetworstwo Drewna naudai priimtuose teismų procesiniuose dokumentuose buvo konstatuotas ieškovės įsiskolinimas ir suteikiama galimybė priverstiniam skolos išieškojimui (ieškinio 7 priedas), minėta kreditorė buvo išsiuntusi ieškovei 2023 m. gegužės 20 d. įspėjimą, kad negrąžinus skolos bus inicijuojamas nemokumo bylos iškėlimas (ieškinio 9 priedas). Kauno apygardos teismas 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi iškeldamas ieškovei bankroto bylą nemokumą konstatavo vadovaudamasis 2022 m. gruodžio 31 d. finansinės atskaitomybės dokumentais. Nurodytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti, kad ginčijamas susitarimas buvo sudarytas ieškovei esant nemokiai.

19.       Kaip matyti iš ieškovės į bylą pateiktų duomenų, sandorio sudarymo metu egzistavo ne tik bankroto bylą iniciavusios kreditorės, bet ir teismų patvirtinti bei priverstine tvarka išieškomi UAB „Savos girios“, UAB „Kesko Senukai Lithuania“, UAB „Klaipėdos biokuras“, UAB „Senukai“, UAB „Sadvaita“ ir Valstybinės mokesčių inspekcijos kreditoriniai reikalavimai, iš laikotarpio iki ginčijamo susitarimo sudarymo kildinami ir UAB „Olgvita“ bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus kreditoriniai reikalavimai (ieškinio 17 priedas, dubliko 18–23 priedai). 

20.       Nors atsakovai tiek savo teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek ir 2025 m. sausio 21 d. teismo posėdyje akcentavo, kad kreditorių, kurių reikalavimai egzistavo susitarimo sudarymo metu, teisės nebuvo pažeistos, kadangi atsakovo A. J. kreditorinis reikalavimas kildinamas iš darbo santykių ir bankroto procese būtų tenkinamas pirmąja eile, kaip matyti iš Kauno apygardos teismo 2023 m. gruodžio 15 d. nutarties (ieškinio 2 priedas), vadovaujantis JANĮ 94 straipsnio 2 dalies 1 punktu, ieškovės bankroto byloje yra patvirtinti ir kitų pirmosios eilės kreditorių finansiniai reikalavimai. Be to, kaip minėta sprendimo 12.1–12.2 punktuose, atsakovo A. J. pretenzija dėl kreditorinio reikalavimo bankroto byloje patvirtinimo baigėsi reikalavimo atsisakymu ir šalių ginčas dėl reikalavimo pagrįstumo liko neišspręstas, jis vis dar yra vertinamas Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje pagal ieškovės ieškinį dėl žalos atlyginimo iš atsakovo A. J. priteisimo, kas neleidžia šio reikalavimo vertinti kaip lygiaverčio, ar, juo labiau, pranašesnio už minėtus bankroto byloje priimtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu patvirtintus reikalavimus. Pabrėžtina, kad niekas nekliudo atsakovui A. J. įrodyti aptariamo savo argumento pagrįstumą reiškiant reikalavimą ieškovės nemokumo byloje, įrodant jo pagrįstumą, patenkant į pirmosios eilės kreditorių sąrašą bei siekiant, kad šis reikalavimas būtų patenkintas iš įmonės turto.

21.       Kreditorių teisių pažeidimas šiuo atveju sietinas su tuo, kad ieškovės reikalavimo teisė buvo perleista vienam kreditoriui, užkertant galimybę skolą išsireikalauti tiesiogiai ieškovei ir gautas lėšas naudoti visų kreditorių reikalavimams tenkinti teisės aktuose nustatyta tvarka.

22.       Pabrėžtina ir tai, kad abu sudarant ginčijamą sandorį dalyvavę atsakovai yra glaudžiai susiję su ieškove. Atsakovas A. J. yra ne tik ieškovės akcininkės sutuoktinis, bet susitarimo sudarymo metu buvo ir ieškovės direktorius. Kaip minėta sprendimo 12.1 punkte, būtent paties atsakovo ir jo sutuoktinės sprendimai sąlygojo iš darbo santykių kylančios ieškovės prievolės apimtį. Be to, pats atsakovas, valdydamas ieškovės lėšas, savo veiksmais sąlygojo įsiskolinimo savo naudai formavimą. Kartu jis nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų išieškotas ženklios sumos reikalavimas jo uošvio atsakovo D. Š. atžvilgiu, nors įmonė buvo nemoki, susidūrė su finansiniais sunkumais ir negalėjo atsiskaityti su kreditoriais. Sudaryti ginčijamą susitarimą ieškovė ne tik neturėjo pareigos, bet ir šiuo sandoriu pasinaudodamas savo, kaip ieškovės direktoriaus, statusu, atsakovas A. J. pirmenybę suteikė sau pačiam kitų įmonės kreditorių atžvilgiu.

23.       Aplinkybės, kad atsakovas A. J. sandorio sudarymo metu buvo ieškovės vadovas, jo sutuoktinė valdė 50 proc. ieškovės akcijos, o atsakovas D. Š. yra minėtos ieškovės akcininkės tėvas bei atsakovo A. J. uošvis, leidžia daryti išvadą, jog egzistuoja CK 6.67 straipsnio 2, 3, 6, punktuose įtvirtinta sandorį sudariusių asmenų nesąžiningumo prezumpcija. Be to, kadangi atsakovas A. J. buvo ieškovės vadovas, jam negalėjo būti nežinoma atsakovės turtinė padėtis, jos nemokumas. Kaip nepagrįstas atmestinas ir atsakovo D. Š. motyvas, kad sandorio sudarymo metu jis nebebuvo ieškovės darbuotojas ir negalėjo žinoti apie kliūtis ginčijamam sandoriui sudaryti. Pabrėžtina, kad nors atsakovas D. Š. nuo 2022 m. lapkričio mėn. nebedirba ieškovės komercijos direktoriumi, sprendimo 18 punkte aptarti duomenys neleidžia abejoti, jog ir tuo metu ieškovė jau buvo nemoki. Be to, kaip matyti iš į bylą pateiktos avanso apyskaitos (dubliko 26 priedas), 2023 m., beveik iki pat bankroto bylos iškėlimo, atsakovas D. Š. vykdė mokėjimus ieškovės vardu. Būtent jis akcininkės A. J. 2023 m. rugsėjo 13 d. įgaliojimo (ieškinio 5 priedas) pagrindu 2023 m. gruodžio 4 d. ieškovės nemokumo administratoriui perdavė ieškovės dokumentus (ieškinio 4 priedas, dubliko 24 priedas). Šios aplinkybės aiškiai rodo, kad jis nebuvo atsitraukęs nuo įmonės veiklos. Svarbu pažymėti ir tai, kad susitarime kalbama apie 82 000 Eur vertės iš darbo santykių kylančią prievolę. Vien ši aplinkybė pati savaime turėjo kelti atsakovui D. Š. pagrįstų abejonių dėl priežasčių, kodėl įmonė nemoka savo darbuotojui darbo užmokesčio, taip pat dėl to, ar įmonė yra moki.

24.       Byloje taip pat kilo ginčas ir dėl to, ar 2024 m. rugsėjo 12 d. paduodant ieškinį nebuvo praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas reikalavimui CK 6.66 straipsnio pagrindu pareikšti. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ši taisyklė taikoma, jeigu kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų eigos pradžios skaičiavimo tvarkos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-219/2017). Kasacinis teismas, konkretindamas senaties termino skaičiavimo taisykles bylose, kur reiškiamas reikalavimas actio Pauliana pagrindu, yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką. Taigi šis terminas skaičiuojamas kiekvienoje konkrečioje byloje atsižvelgiant į buvusią situaciją, jos ypatumus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013). 

25.       Nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimas atsakovų nurodoma tvarka nuo susitarimo sudarymo reikštų, kad sandorio neteisėtumą turėjo įvertinti ir ieškovės bei jos kreditorių teisių pažeidimo faktą sužinoti pats tyčiniais veiksmais sandorį sudaręs atsakovas A. J. Nors ieškovė senaties termino pradžią ieškinyje sieja su įmonės dokumentų jai perdavimu 2023 m. gruodžio 4 d. (ieškinio 4 priedas, dubliko 24 priedas), ginčijamą susitarimą ieškovės bankroto bylą nagrinėjančiam teismui nemokumo administratorius pateikė su 2023 m. lapkričio 24 d. prieštaravimais dėl atsakovo A. J. kreditorinio reikalavimo (teismų informacinės sistemos Liteko duomenys, Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. eB2-635-587/2024). Prieštaravimuose nemokumo administratorius kėlė abejones dėl atsakovo A. J. nurodomų jo kreditorinio reikalavimo ieškovės atžvilgiu susidarymo aplinkybių, kas negalėjo nekelti abejonių ir dėl susitarime nurodomos iš darbo santykių kylančios prievolės. Kita vertus, kaip minėta sprendimo 5 punkte, bankroto byla ieškovei iškelta Kauno apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi (ieškinio 1 priedas), kuri, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. eB2-186-587/2025), įsiteisėjo 2023 m. rugsėjo 11 d. Tik įsiteisėjus nutarčiai nemokumo administratorius įgijo įgaliojimus. Spręsti, kad tą pačią dieną nemokumo administratorius gavo visus įmonės dokumentus, turėjo galimybę su jais susipažinti ir įvertinti galimai neteisėtą ginčijamo susitarimo pobūdį, nėra jokio pagrindo. Dėl nurodytos priežasties lygiai po metų pareikštas reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu negali būti vertinamas kaip pateiktas praleidus ieškinio senaties terminą.

26.       Aptartų aplinkybių visumą teismas pripažįsta pakankamu pagrindu konstatuoti, kad byloje buvo nustatytos visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos. Atsakovų veiksmai savanaudiškais tikslais, apeinant teisinio reglamentavimo tikslus ir principus, sudaryti sandorį, kuriuo, paneigiant ieškovės ir jos kreditorių interesus, viena vertus, būtų patvirtinta atsakovo A. J. reikalavimo teisė į ieškovę 82 000 Eur sumai, kita vertus, panaikinta galimybė ieškovei reikalauti 82 000 Eur skolos grąžinimo iš atsakovo D. Š., vertintini ir kaip atitinkantys sandorio, prieštaraujančio viešajai tvarkai ir gerai moralei, kaip numatyta CK 1.81 straipsnyje, statusą. Dėl nurodytų priežasčių tenkinamas ieškinio reikalavimas susitarimą pripažinti negaliojančiu.

27.       Nors pripažinus sandorį negaliojančiu CK 1.81 straipsnio, 6.66 straipsnio pagrindais taikytina restitucija, nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad susitarimas buvo faktiškai įvykdytas ir atsakovas D. Š. susitarimo pagrindu atliko bent dalies susitarime numatytos sumos mokėjimą atsakovui A. J. Susitarimui esant neįvykdytam, restitucija netaikytina.

Dėl skolos priteisimo

28.       Ieškiniu ieškovė prašo priteisti iš atsakovo D. Š. 82 000 Eur skolą. Tiek susitarimu, tiek ir bylos nagrinėjimo metu atsakovas D. Š. patvirtino 82 000 Eur prievolės ieškovei faktą. Nesant ginčo dėl aptartos aplinkybės, susitarimo nuginčijimas tampa pagrindu tenkinti ir ieškinio reikalavimą dėl 82 000 Eur skolos priteisimo.

Dėl palūkanų priteisimo

29.       Ieškiniu ieškovė taip pat prašo priteisti jai iš atsakovo D. Š. 20 500 Eur palūkanas už 82 000 Eur skolos sumą už ieškinio senaties terminui lygų 5 metų laikotarpį, skaičiuojamą iki ieškinio pareiškimo dienos.

30.       Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 1 dalimi, palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Pabrėžtina, kad ieškovė, kuriai tenka įstatyminė pareiga formuluoti ieškinio pagrindą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir taip apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, nei teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, nei bylos nagrinėjimo eigoje neįrodinėjo, jog atsakovo D. Š. piniginė prievolė ieškovei formavosi sandorių, apėmusių ir susitarimą dėl palūkanų mokėjimo už naudojimąsi pinigais, pagrindu.

31.       Su ieškiniu ieškovė pateikė teismui mokėjimų dokumentus (ieškinio 22 priedas), kurių pagrindu, ieškovės tvirtinimu, 2017 m. – 2018 m. susidarė atsakovo D. Š. 82 000 Eur skola ieškovei. Mokėjimo nurodymuose akcentuojama, kad vykdomi išankstiniai apmokėjimai už atsakovo D. Š. ieškovei teikiamas paslaugas. Reikalavimą dėl palūkanų priteisimo ieškovė nurodė reiškianti CK 6.210, 6.261 straipsnių, numatančių skolininko, vėluojančio įvykdyti turtinę prievolę, pareigą mokėti kreditoriui įstatyme įtvirtintas palūkanas. Tokia ieškovės pozicija lemia jos procesinę pareigą įrodyti ne tik skolos, jos dydžio bei atsiradimo faktus, dėl kurių ginčo byloje nekilo, bet ir aplinkybes, susijusias su prievolės grąžinti skolos sumą atsiradimo momentu. Nesutikdama su atsakovo D. Š. atsiliepime į ieškinį išdėstytu argumentu, kad jo piniginės prievolės įvykdymo terminas nėra suėjęs, ieškovė dublike nurodė, jog lėšos atsakovui buvo pervedamos už paslaugas, kurių atsakovas nesuteikė ir visu laikotarpiu nuo lėšų pervedimo atsakovas naudojosi ieškovei priklausančiomis lėšomis.

32.       Įvertinęs aptariamą ieškovės reikalavimą ir jo pagrindą, teismas pažymi keletą reikšmingų aplinkybių:

32.1.                      Ieškovė byloje neįrodinėjo lėšų pervedimo atsakovui nepagrįstumo, kuris lemtų neteisėtą naudojimąsi lėšomis nuo pat jų perdavimo atsakovui D. Š. momento. Ieškovė į bylą pateikė 28 mokėjimo nurodymus, kuriais iš viso ieškovė atsakovui D. Š. pervedė 125 600 Eur sumą (ieškinio 22 priedas). Bylos nagrinėjimo eigoje atsakovai neatsakė į keltą klausimą, kada tiksliai ir kokiu konkrečiai pagrindu susiformavo atsakovo D. Š. skola ieškovei. Net ir darant prielaidą, kad skola formavosi mokėjimų pavedimose (jų dalyje „Mokėjimo paskirtis“) nurodytu pagrindu – kaip avansiniai mokėjimai už teikiamas paslaugas, akivaizdu, jog formuluodama ieškinio reikalavimus bei jų pagrindus ieškovė neprašė šių mokėjimo pavedimų pripažinti neteisėtais, neįrodinėjo tyčinio atsakovo D. Š. veiksmų pobūdžio tariantis su ieškove dėl paslaugų teikimo, priimant avansus, bet kartu neketinant sutartų paslaugų teikti, reikalavimą dėl skolos priteisimo siejo ne su pavedimuose nurodyta suma, bet su ginčijamame susitarime įvardinta atsakovo D. Š. pripažįstama 82 000 Eur skolos suma, neteikdama nei pozicijos, kad dalis mokėjimo pavedimuose minimų paslaugų buvo suteikta, nei duomenų, jog dalis lėšų yra sugrąžinta. Net jeigu mokėjimo dokumentuose buvo nurodyta neteisinga lėšų pervedimo atsakovui paskirtis, t. y. darant prielaidą, kad tokiu būdu atsakovui tiesiog buvo skolinamos ieškovei priklausančios lėšos, ieškovė nekėlė atsakovo A. J. ar kito subjekto, kuris atliko nurodytus mokėjimus, atsakomybės klausimo, neįrodinėjo, jog lėšomis atsakovas D. Š. disponavo be ieškovės sutikimo. Kitaip tariant, iš į bylą surinktų duomenų nėra galimybės objektyviai įvertinti, ar skola susidarė būtent ieškovės pateiktų mokėjimo nurodymų pagrindu, ar lėšas atsakovas gavo su sąlyga, kad privalės jas grąžinti, ar kaip avansą už sutartą paslaugų ieškovei teikimą.

32.2.                      Bylos nagrinėjimo ribų ieškovė nesiejo ir su atsakovo D. Š. bei ieškovės tarpusavio sutartinių santykių eiga, t. y. paslaugų, už kurias buvo vykdomi išankstiniai mokėjimai, teikimu, momentu, kada tapo aišku, kad paslaugos nebus teikiamos. Net jeigu lėšos atsakovui buvo pervedamos ne kaip avansas, bet kaip neatlygintinė paskola, t. y. su sąlyga, kad jas teks grąžinti, byloje nėra duomenų apie tai, jog atsakovui buvo nustatytas lėšų grąžinimo terminas.

32.3.                      Vieninteliai byloje esantys objektyvūs duomenys apie skolos fakto konstatavimą ir pareigos ją grąžinti momentą sietini su ginčijamo susitarimo sudarymu. Būtent susitarimu atsakovas D. Š. patvirtino esąs skolingas ieškovei 82 000 Eur sumą. Nors susitarime tiesiogiai neįvardijamas reikalavimas grąžinti skolą, nenurodomas skolos grąžinimo terminas, pats susitarimo pobūdis, pagal kurį fiksuojama ieškovės iš darbo santykių kylanti, t. y. pradelsta (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 146 straipsnio 1 dalis) prievolė atsakovui A. J. ir atsakovo įsipareigojimas šią prievolę perimti, tiesiogiai A. J. kaip šiam priklausantį darbo užmokestį pervedant atsakovo D. Š. skolos ieškovei sumą, kartu su aplinkybe, kad, kaip nurodė atsakovai, susitarimo iniciatorius buvo atsakovas A. J., ėjęs ieškovės direktoriaus pareigas, leidžia daryti išvadą apie iškeltą minėtų prievolių įvykdymo klausimą, susitarime aptariant specifinę tokio įvykdymo tvarką. Kitaip tariant, atsakovas D. Š., pasirašydamas tokio pobūdžio susitarimą, negalėjo nesuprasti,  kad jis sutinka perimti pradelstą ieškovės prievolę, jog vėlavimas šią prievolę vykdyti negali būti vertinamas niekaip kitaip, kaip pareigos grąžinti skolą ieškovei pažeidimas.

32.4.                      2025 m. sausio 21 d. teismo posėdžio metu ieškovės atstovas savo poziciją dėl palūkanų priteisimo grindė Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje e2A-212-464/2023 formuota praktika. Teismas pažymi, kad minėtoje byloje spręsta situacija iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo. Lietuvos apeliacinis teismas sprendė civilinės atsakomybės taikymo klausimą ir konstatavo, kad palūkanos už žalos sumą gali būti skaičiuojamos nuo žalos padarymo momento. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas ne dėl žalos atlyginimo, bet dėl skolos priteisimo, todėl iš esmės kitokiam teisiniam santykiui taikyti tapačią teisės aiškinimo taisyklę nėra jokio pagrindo.

33.       Sprendimo 31–32 punktuose aptartų aplinkybių visumą teismas vertina kaip pagrindą spręsti, kad prievolę grąžinti skolą atsakovas D. Š. pažeidė vėliausiai 2023 m. gegužės 29 d., kas lemia ieškinio reikalavimo dėl palūkanų priteisimo dalies, kuria palūkanos skaičiuotinos už laikotarpį nuo 2023 m. gegužės 30 d. iki 2024 m. rugsėjo 11 d. (t. y. dienos prieš ieškinio pareiškimą) pagrįstumą. Vadovaujantis CK 6.210, 6.261 straipsnių nuostatomis, palūkanų suma už šį laikotarpį apskaičiuotina taip: 82 000 Eur × ((471 d. (vėlavimo laikotarpis) ÷ 365 d. (dienų skaičius per metus) × 5 proc.) = 5 290,68 Eur.

34.       Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, tenkintinas ieškinio reikalavimas priteisti ieškovei iš atsakovo D. Š. 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo ieškinio pareiškimo dienos (2024 m. rugsėjo 12 d.) už patenkintiems ieškinio turtiniams reikalavimams lygią 87 290,68 Eur (82 000 Eur skola ir 5 290,68 Eur palūkanos) sumą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

35.       Šalys nepateikė į bylą duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas. Už patenkintą elektroninėje byloje pareikštą neturtinį ieškinio reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu mokėtinas 110 Eur (100 Eur × 75 proc. × 146,8) žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 7 dalis, 82 straipsnio 1 dalis), už patenkintą turtinį reikalavimą, kurio suma 87 290,68 Eur, mokėtinas žyminis mokestis apskaičiuojamas taip: (900 Eur + (2 proc. × (87 290,68 Eur – 30 000 Eur))) × 75 proc. = 1 534 Eur. Ieškovė buvo atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas) ir jo paduodama ieškinį nesumokėjo, todėl už patenkintus ieškinio reikalavimus mokėtina suma iš atsakovų priteistina valstybei (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Kadangi neturtinis reikalavimas buvo pareikštas abiejų atsakovų atžvilgiu, už šį reikalavimą mokėtinas žyminis mokestis valstybei priteisiamas iš atsakovų lygiomis dalimis – po 55 Eur (110 Eur ÷ 2). Turtinis reikalavimas byloje buvo pareikštas atsakovo D. Š. atžvilgiu, todėl iš jo valstybei priteisiama visa už patenkintą turtinį reikalavimą mokėtina 1 534 Eur žyminio mokesčio suma. Iš viso iš atsakovo D. Š. valstybei priteisiama 1 589 Eur (55 Eur + 1 534 Eur) žyminio mokesčio.

36.       Byloje teismas taip pat turėjo 63,40 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atsižvelgiant į tai, kad buvo patenkintas byloje reikštas neturtinis reikalavimas ir 85 proc. (87 290,68 Eur ÷ 102 500 Eur × 100 proc.) turtinio reikalavimo, teismas sprendžia, kad atsakovai yra atsakingi už 90 proc. bylinėjimosi išlaidų, kas sudaro 57,06 Eur (63,40 Eur × 90 proc.). Kadangi atsakovo A. J. atžvilgiu buvo reiškiamas tik neturtinis reikalavimas, jis pripažįstamas atsakingu už ¼ dalį šių išlaidų (57,06 Eur ÷ 4 = 14,27 Eur), kita išlaidų dalis (57,06 Eur – 14,27 Eur = 42,79 Eur) valstybei priteisiama iš atsakovo D. Š. 

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 ir 270 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a :

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančiu atsakovų D. Š., A. J. ir ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „S&D LT“ sudarytą 2023 m. gegužės 29 d. susitarimą.

Priteisti ieškovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „S&D LT“, juridinio asmens kodas 302760364, iš atsakovo D. Š., gim. (duomenys neskelbtini), 82 000 Eur (aštuoniasdešimt dviejų tūkstančių eurų) skolą, 5 290,68 Eur (penkių tūkstančių dviejų šimtų devyniasdešimties eurų 68 ct) palūkanas, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas už 87 290,68 Eur (aštuoniasdešimt septynių tūkstančių dviejų šimtų devyniasdešimties eurų 68 ct) sumą už laikotarpį nuo ieškinio pareiškimo dienos (2024 m. rugsėjo 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo D. Š., gim. (duomenys neskelbtini), valstybei 1 589 Eur (tūkstantį penkis šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus) žyminio mokesčio (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660) ir 42,79 Eur (keturiasdešimt du eurus 79 ct) teismo turėtų procesinių dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5662).

Priteisti iš atsakovo A. J., gim. (duomenys neskelbtini), valstybei 55 Eur (penkiasdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660) ir 14,27 Eur (keturiolika eurų 27 ct) teismo turėtų procesinių dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5662).

Dėl šio sprendimo per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti teikiamas apeliacinis skundas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį Kauno apygardos teismą.

Teisėjas                                                 Marius Bartninkas