Baudžiamoji byla Nr. 2K-65/2011

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.1.2.5; 2.3.2.2.11 (S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. sausio 5 d.

Vilnius

 

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vytauto Masioko,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,

gynėjai advokatei Gražinai Mauručaitienei,

nukentėjusiajam V. S.,

 

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. S. ir Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Jevgenijaus Michailovskio kasacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 15 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 10 d. nutarties.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 15 d. nuosprendžiu T. S. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį išteisinta nesant nusikaltimo požymių.

V. S. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

            Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 10 d. nutartimi nukentėjusiojo V. S. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro A. Giniočio apeliaciniai skundai atmesti.

            Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą, prokuroro ir nukentėjusiojo, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, gynėjo, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

 

n u s t a t ė :

 

T. S. buvo kaltinama tuo, kad, turėdama tikslą pagrobti svetimą turtą, žinodama, kad jos namuose įrengtame seife, kurio užrakto kodo ji nežinojo, laikomi V. S. individualios įmonės pinigai, 2008 m. sausio 22 d., apie 13.00 val., į namus, esančius ,,duomenys neskelbtini“, iškvietė A. A. juvelyrinių gaminių įmonės šaltkalvį V. G., kuriam melagingai nurodė, kad užmiršo namuose esančio seifo užrakto kodą, ir paprašė atrakinti seifą. V. G. išlaužus seifo duris, t. y. įvykdžius užsakymą, T. S. iš seifo pagrobė V. S. individualiai įmonei priklausančius 665 400 Lt.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad T. S. 2008 m. sausio 22 d. į butą, esantį ,,duomenys neskelbtini“, kuriame pati gyveno su V. S. ir jų dukterimi, išsikvietė meistrą, kuris išlaužė bute esančio seifo duris, o T. S. pasisavino seife buvusius pinigus ir juvelyrinius dirbinius. Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad T. S. iš seifo pasisavino jame buvusius pinigus ir juvelyrinius dirbinius – turtą, manydama, kad tai bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o ne pagrobė didelės vertės svetimą turtą. Šią išvadą teismas pagrindė tuo, kad seifas buvo įrengtas sutuoktinių gyvenamojoje patalpoje, juo iki 2007 metų rudens naudojosi abu sutuoktiniai ir nors vėliau V. S. pakeitė seifo kodą, tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad T. S. suprato, jog seife buvo laikomi iš kitų žmonių paimti pinigai, skirti automobiliams pirkti, t. y. pinigai, būtini V. S. individualios įmonės veiklai. Be to, individuali įmonė nors ir buvo įsteigta ir registruota V. S. vardu, bet santuokos metu, todėl tiek pati įmonė, tiek ir iš jos veiklos gautos pajamos yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Teismas pažymėjo, kad ir turtas, skirtas funkcionuoti įmonei, kurią įsteigė vienas sutuoktinis po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.91 straipsnis). Teismas, išanalizavęs surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad šiuo atveju T. S. veikoje nėra būtino nusikalstamos veikos sudėties požymio – nusikaltimo dalyko, t. y. svetimo turto, todėl dėl kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį išteisino nesant nusikaltimo požymių.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nukentėjusiojo ir prokuroro skundus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai ir teisingai T. S. išteisino nesant jos veikoje būtinojo nusikaltimo sudėties požymio – nusikaltimo dalyko, nes pagrobtas gali būti tik svetimas turtas. Byloje neginčijamai nustatyta, kad išlaužus seifą buvo pasisavinti jame laikyti pinigai bei kitas šeimos turtas, kurio dalis buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad T. S. turėjo suprasti, jog seife buvo laikomi ne tik bendri, bet ir kitų žmonių pinigai. Nors nukentėjusysis pateikė skolos raštus ir liudytojai patvirtino perdavę V. S. įvairias pinigų sumas automobiliams pirkti, tačiau tuo pat metu nukentėjusysis pripažino, kad šie pinigai nebuvo įtraukti į jo įmonės buhalterinę apskaitą. Todėl negalima daryti išvados, kad minėti pinigai buvo išimtinai skirti V. S. individualios įmonės funkcionavimui užtikrinti. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog civilinėje byloje, kuri nagrinėjama teisme dėl T. S. ir V. S. santuokos nutraukimo bei bendro turto padalijimo, bus nustatyta, koks sutuoktinių turtas ir skolos yra bendri, o koks – asmeninis, ir pagrįstai konstatavo, kad dėl šių klausimų kylantys ginčai yra civilinės teisės dalykas. Esant tokioms aplinkybėms, teismas neprivalėjo nustatinėti seife buvusios pinigų sumos.

            Kasaciniu skundu nukentėjusysis V. S. prašo panaikinti teismų sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti dėl netinkamai pritaikyto BK 2 straipsnio 3 dalies, 178 straipsnio 3 dalies ir padarytų Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimų, kurie laikytini esminiais, nes sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.

Pirmosios instancijos teismas nevertino įrodymų visumos, t. y. ignoravo T. S. kaltę patvirtinančius duomenis. Teismas nevertino kasatoriaus ir liudytojų parodymų, dėl jų nėra motyvuotų išvadų, kodėl šiais parodymais nesivadovaujama. Teismas nenustatinėjo visų nusikalstamos veikos sudėties požymių, jų neaptarė, išskyrus nusikaltimo objektą ir dalyką, dėl kurio padarė nepagrįstas išvadas. Kasatoriaus manymu, tik įvertinus padarytos veikos požymių visumą, galima padaryti išvadą, ar padaryta BK numatyta neteisėta veika, nes net nustačius, kad nėra visų būtinųjų vagystės nusikaltimo sudėties požymių, dar nereiškia, kad nebuvo padaryta kita nusikalstama veika (pvz., numatyta BK 294 straipsnio 1 dalyje ar vagystė iš asmenų, kurių pinigai buvo kasatoriui patikėti saugoti). Teismas nenustatinėjo, ar seife buvo pinigai, kokia suma, kam priklausė, kas paėmė pinigus ir kokiu būdu.

Teismas nurodė, kad svetimu nelaikomas turtas, priklausantis asmenims bendrosios jungtinės nuosavybės teise, o po to padarė išvadą, jog teigti, kad T. S. pagrobė svetimą turtą negalima, nes nėra būtino nusikaltimo sudėties požymio – dalyko. Nuosprendyje nenurodyti motyvai, kuo remiantis padaryta išvada, kad seife buvę ir pasisavinti pinigai yra bendroji jungtinė nuosavybė. Civiliniame kodekse nurodoma, kad lėšos, būtinos sutuoktinio profesinei veiklai, nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl šiuo konkrečiu atveju lėšų pagrobimas yra BK 178 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties objektas. Kasatorius nurodo, kad iš seifo pagrobti pinigai buvo svetimi, nepriklausantys nei kasatoriui, nei išteisintajai, nebuvo ir individualios įmonės pajamos ar gautas pelnas, jie priklausė byloje apklaustiems liudytojams ir buvo patikėti kasatoriui saugoti. Dėl šių aplinkybių teismas nepasisakė, taip pat nesprendė klausimo dėl šių asmenų pripažinimo nukentėjusiaisiais. Dėl ieškinio ir jo dydžio nepasisakyta, jis paliktas nenagrinėtas, kartu pripažįstant kasatoriui teisę į jį. Prieštaringas išteisinimo pagrindas: rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad T. S. išteisinama nesant nusikaltimo požymių, o aprašomojoje dalyje – neįrodyta, jog ji įsibrovė į saugyklą ir pagrobė didelės vertės svetimą turtą.

Apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo formaliai, dėl esminių skundo argumentų nepateikė motyvuotų išvadų, savo nutartyje taip pat rėmėsi tik viena duomenų dalimi, nepateikdamas motyvų, kodėl nesivadovauja kitais duomenimis, t. y. liudytojų parodymais, paskolos rašteliais. Be to, šios instancijos teismas vadovavosi kasatoriaus ir liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, o ne teisme. Kasatoriaus manymu, šioje byloje teismas privalėjo nustatyti, kiek pinigų buvo seife, nes ši aplinkybė turi reikšmės veikos kvalifikavimui.

Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis nepagrįsta ir neteisėta dėl esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 332 straipsnio 3 dalies pažeidimų ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Teismai netinkamai interpretavo surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad T. S. veikoje nėra nusikaltimo požymių – dalyko. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, jog seife buvo pinigai, T. S. nepriklausantys bendrosios jungtinės nuosavybės teise, ir kad ji turėjo tai suprasti. Kasatorius, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 ,,Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ nuostatomis, CK 3.91 straipsnio, 3.88 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 3.89 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatomis, nurodo, kad V. S. individualios įmonės veikla nebuvo sutuoktinių bendra veikla. Pinigai, kurie buvo laikomi seife ir kuriuos pagrobė T. S., V. S. buvo paimti iš asmenų tam, kad būtų užtikrintas jo individualios įmonės funkcionavimas – automobilių pirkimas ir pardavimas, tai nebuvo pajamos iš įmonės veiklos, o skolinti pinigai įmonės veiklai. Šias aplinkybes patvirtino nukentėjusysis ir liudytojai, taip pat byloje esantys rašytiniai įrodymai. Šios aplinkybės patvirtina, kad kaltinamajame akte nurodyta pinigų suma seife buvo ir kad ji buvo patikėta V. S. individualiai įmonei automobiliams pirkti, t. y. suteikta konkrečiam įmonės veiklos tikslui įgyvendinti.

Apeliacinės instancijos teismas nevertino tos aplinkybės, kad V. S. įmonės būstinė buvo butas, kuriame esančiame seife buvo laikomi įmonės pinigai. Iš pradžių seifo kodą žinojo ir T. S., tačiau vėliau V. S. kodą pakeitė. Taigi T. S., žinodama, kad seife laikomi įmonės pinigai ir suvokdama, kad yra pakeistas seifo kodas, pakvietė meistrą, kuriam sąmoningai melagingai nurodė, kad užmiršo kodą, ir paprašė išlaužti seifą bei pagrobė ten buvusius jai nei asmeninės, nei jungtinės nuosavybės teise nepriklausiusius pinigus. Beje, teismai nurodė, kad T. S. žinojo įmonės darbo specifiką, t. y. kad seife buvo laikomi individualios įmonės klientų pinigai, o ne tik šeimos ir iš įmonės individualios veiklos gauti pinigai. Tai, kad išteisintoji seife buvusias lėšas vertino kaip svetimas, rodo ir tolesni jos veiksmai – pakeitė buto durų spyną, išsikvietė antstolį, kuris konstatavo, kad seifas tuščias, nors T. S. parodė, kad jame buvo 5000 Lt ir juvelyriniai dirbiniai. Taigi ji antstolę iškvietė ne tam, kad ši konstatuotų realų faktą, o tam, kad konstatuotų T. S. palankias aplinkybes, t. y. kad seifas tuščias. Net darant prielaidą, kad T. S. kėsinosi į bendrą nuosavybę, tačiau pasisavino visą seife buvusią pinigų sumą, o ne jai priklausančią dalį, tai laikytina tos dalies vagyste. Taigi bet kokiu atveju T. S. veiksmai yra vagystė, nes ji pagrobė svetimą turtą.

Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo ir nepateikė motyvuotų išvadų dėl prokuroro skundo argumentų (BPK 332 straipsio 3 dalis). Skunde buvo nurodytos aplinkybės dėl ne S. šeimai priklausiusių pinigų buvimo seife, pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog T. S. pagrobė daugiau kaip pusę milijono litų ir kad jai buvo žinoma, jog pagrobti pinigai jai nepriklauso, t. y. kad seife buvo laikomi individualios įmonės klientų pinigai, o ne tik šeimos ir iš įmonės veiklos gauti pinigai. Teismas apsiribojo teiginiu, kad visi prokuroro argumentai nepaneigia T. S. parodymų, kad jai nebuvo žinoma, jog seife laikyti pinigai priklausė ne jos šeimai, o įmonei. Be to, nepasisakyta dėl skundo argumentų dėl T. S. parodymų prieštaringumo kitiems bylos duomenims, t. y. kad seife buvo labai didelė pinigų suma patvirtino ne tik nukentėjusysis, bet ir nesuinteresuotas bylos baigtimi liudytojas V. G., kuris patvirtino parodymus atliekant eksperimentą, taip pat liudytojai G. M. ir M. R.. Skundo neišnagrinėjimas sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Nemotyvuotai atmesdamas dalį svarbių aplinkybių, teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, taip suvaržė nukentėjusio teisę į teisingą ir išsamų bylos išnagrinėjimą. Šie pažeidimai esminiai.

 

Kasaciniai skundai atmestini.

 

Dėl BK 178 straipsnio 3 dalies sudėties (vagystės dalyko – svetimo turto supratimo)

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad T. S. 2008 m. sausio 22 d., į butą, esantį ,,duomenys neskelbtini“, kuriame pati gyveno su V. S. ir jų dukterimi, išsikvietė meistrą, kuris išlaužė bute esančio seifo duris ir T. S. pasisavino seife buvusius pinigus bei juvelyrinius dirbinius. Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad T. S. pasisavino seife buvusius pinigus ir juvelyrinius dirbinius – turtą, manydama, kad tai bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas); ji nesuprato, kad seife buvo laikomi ir kitiems asmenims priklausantys pinigai, todėl negalima laikyti, kad T. S. pagrobė didelės vertės svetimą turtą. Taigi šiuo atveju T. S. veikoje nėra būtino nusikalstamos veikos sudėties požymio – nusikaltimo dalyko, todėl dėl kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ji išteisinta nesant nusikaltimo požymių.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nukentėjusiojo ir prokuroro skundus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai ir teisingai T. S. išteisino nesant jos veikoje būtinojo nusikaltimo sudėties požymio – nusikaltimo dalyko, nes pagrobti galima tik svetimą turtą. Byloje nustatyta, kad išlaužus seifą buvo pasisavinti jame laikyti pinigai ir kitas šeimos turtas, kuris buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o T. S. nesuprato, kad seife buvo laikomi ir kitiems asmenims priklausantys pinigai.

BK 178 straipsnio 3 dalies dispozicijoje nustatyta: ,,Tas, kas pagrobė didelės vertės svetimą turtą...“.

Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi tam, kad neteisėta kaltininko veika būtų pripažinta vagyste, būtina nustatyti minėtų požymių visumą. Vagystės objektyvieji požymiai yra šio nusikaltimo objektas – nuosavybė bei dalykas – svetimas turtas. Vagystės dalykas – tai konkretūs materialaus pasaulio daiktai, šiuo konkrečiu atveju – pinigai. Taigi pagrobti galima tik svetimą turtą – daiktus, kurie grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui, ir kaltininkas turi tai suvokti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką svetimu nelaikomas turtas, priklausantis asmenims bendrosios nuosavybės teise, kol jis nėra padalytas arba kol jungtinė nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitu būdu (kasacinė nutartis Nr. 2K-461/2006).

Žemesnės instancijos teismai pripažino, kad T. S., išlaužus seifą, pasisavino jame laikytus pinigus bei kitą šeimos turtą, kurio dalis buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, ir ji nesuvokė, kad pasisavina seife laikytus ir kitiems asmenims priklausančius pinigus. Teismai nurodė išsamius teisinius argumentus, kuriais remiantis teisingai konstatavo, kad seife buvo laikomas turtas, kurio dalis buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, ir T. S. nesuvokė, kad seife buvo laikomi ir kitiems asmenims priklausantys pinigai. Kasatorių nurodyti argumentai, kad dalis iš seifo pasisavintų pinigų buvo skirti nukentėjusiojo individualios įmonės veiklai funkcionuoti, be to, pusė seife buvusių pinigų sumos T. S. nepriklausė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, todėl ši suma yra vagystės dalykas, yra nepagrįsti. Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta: ,,visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįstos apskaitos dokumentais“. Teisėjų kolegija, remdamasi šia nuostata, konstatuoja, kad pinigai skirti individualios įmonės veiklai funkcionuoti turi būti užfiksuoti įmonės buhalteriniuose dokumentuose ir laikomi banke. Nukentėjusysis teisme pripažino, kad seife laikyti kitų žmonių pinigai nebuvo įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą. Jau buvo minėta, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką svetimu nelaikomas turtas, priklausantis asmenims bendrosios nuosavybės teise, kol jis nėra padalytas arba kol jungtinė nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitu būdu. Turtas, priklausęs abiem sutuoktiniams bendrąja jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, pinigų pasisavinimo metu nebuvo padalytas, todėl T. S. negalima pripažinti kalta dėl dalies pinigų, priklausiusių kitam sutuoktiniui, vagystės. Individualios įmonės veikla yra šeimos verslas, o ne vieno iš sutuoktinių profesinė veikla.

 

Dėl BPK 255 ir 256 straipsnių nuostatų taikymo

Nukentėjusysis kasaciniame skunde teigia, kad net nustačius, jog kaltinamosios veikoje nėra visų būtinųjų vagystės nusikaltimo sudėties požymių, dar nereiškia, kad nebuvo padaryta kita nusikalstama veika (pvz., numatyta BK 294 straipsnio 1 dalyje). Teisėjų kolegija atkreipia šio kasatoriaus dėmesį į tai, kad T. S. buvo perduota teismui pagal kaltinimą, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje. BPK 255 straipsnyje nustatytos nagrinėjimo teisme ribos – byla teisme nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnis nustato kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme tvarką. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Šiame prašyme turi būti išdėstytos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės. Remdamasi minėta nuostata, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Baudžiamojo proceso įstatymas draudžia teismui savo iniciatyva pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Savo iniciatyva teismas gali tik patikslinti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes arba pakeisti jas, tačiau su sąlyga, kad tos aplinkybės nebūtų pakeistos iš esmės skirtingomis (kasacinė byla Nr. 2K-357/2005). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą, konkrečiai – teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai (kasacinės bylos Nr. 2K-7-198/2008, 2K-7-13/2007, 2K-233/2008, 2K-660/2007, 2K-383/2004 ir kt.). Tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, teismai sprendžia atsižvelgdami į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertindami, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kaltinamojo teisė į gynybą paprastai suvaržoma, kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės lemia veikos kvalifikavimą pagal kitą baudžiamąjį įstatymą ar kitą teisinį požymį, būtiną kaltininko veiką pripažinti nusikalstama. Taigi tokios faktinės aplinkybės paprastai pripažįstamos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, konstatuoja, kad teismas tokio prokuroro ar nukentėjusiojo prašymo – kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis – negavo, todėl negalėjo svarstyti klausimo, ar T. S. veikoje nebuvo BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis. Prokuroras privalo žinoti baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas bei teismų praktiką, o nukentėjusysis turėjo galimybę pasisamdyti kvalifikuotą atstovą.

 

Dėl kitų skundų argumentų

Kasatoriai pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes bei įrodymų vertinimą ginčijo ir apeliacine tvarka, nurodydami analogiškus argumentus. Dėl apeliaciniuose skunduose minimų teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms bei įrodymų vertinimo apeliacinės instancijos teismas argumentuotai pasisakė. Atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus teismas privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Be to, kasatoriai nenurodė, į kokius svarbius jų apeliacinių skundų argumentus nebuvo atsakyta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esminius nukentėjusiojo ir prokuroro apeliacinių skundų argumentus išnagrinėjo. Byloje surinktus įrodymus teismai įvertino teisingai, nes jų vertinimas pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, todėl atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teismui padarius išvadą, kad T. S., išlaužus seifą, pasisavino jame laikytus pinigus bei kitą šeimos turtą, kurio dalis buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, ir kad ji nesuvokė, jog kartu pasisavina seife laikytus ir kitiems asmenims priklausančius pinigus, nebuvo prasmės nustatinėti, kokią pinigų sumą ji pasisavino, nes ši aplinkybė reikšminga tik sprendžiant kaltininko nusikalstamos veikos kvalifikavimą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

Byloje surinktus įrodymus patikrina ir įvertina bei jais remdamiesi nustato faktines bylos aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų žemesnės instancijos teismų sprendimų keitimo ar naikinimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini, o išteisinamasis teismo nuosprendis, neperžengiant kasacinių skundų ribų, pripažintinas teisėtu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

            Nukentėjusiojo V. S. ir Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Jevgenijaus Michailovskio kasacinius skundus atmesti.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                            Albinas Sirvydis

 

                                                                                                                        Olegas Fedosiukas

 

                                                                                                                        Vytautas Masiokas