Administracinė byla Nr. A-1767-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00253-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. vasario 9 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas teigė, kad, laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 20 d. iki 2008 m. spalio 20 d. kalint Šiaulių TI, buvo pažeista jo teisė į socialinių santykių kūrimą. Pareiškėjui buvo draudžiama rašyti laiškus savo sugyventinei, draugams, kurie tuo metu taip pat kalėjo Šiaulių TI, o laisvėje nebuvo asmenų, su kuriais jis būtų galėjęs susirašinėti.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2007 m. spalio 20 d. iki 2008 m. spalio 28 d. Pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis nežinojo apie tariamą savo teisių pažeidimą, nepagrįstai ilgai negynė savo teisėtų interesų.

II.

5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjo R. M. skundą atmetė.
6. Teismas apžvelgė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas ir, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš teisės aktų reikalavimų nesilaikymo Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 20 d. iki 2008 m. spalio 28 d., konstatavo, jog jis apie galimus savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2017 m. vasario 9 d. Teismas sprendė, jog pareiškėjas visą jo laikymo Šiaulių TI laikotarpį 2007 - 2008 metais žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, bet į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip 8 metams po išvykimo iš Šiaulių TI, t. y. praleidęs 3 metų senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo. Be to, teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, pareiškėjas 2016 m. kovo
   15 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų (kamerų perpildymo ir jų neatitikimo higienos normų reikalavimams), tačiau jame aplinkybių dėl draudimo susirašinėti su kitais asmenimis, kaip sukėlusių neturtinę žalą, nenurodė. Administracinė byla Nr. I-1901-289/2016 išnagrinėta 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimu, pareiškėjo skundas atmestas pritaikius atsakovo prašomą 3 metų senaties terminą.
7. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas nei skunde, nei atsikirtimuose į atsakovo atsiliepimą nepasisakė dėl prašymo taikyti senaties terminą, nenurodė, kodėl į teismą kreipėsi tik 2017 m. Pareiškėjas teigė neigiamus išgyvenimus dėl draudimo susirašinėti patyręs buvimo Šiaulių TI metu 2007 - 2008 metais, taigi apie savo teisių pažeidimus jis turėjo suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, tačiau per įstatymo numatytą 3 metų terminą į teismą nesikreipė. Byloje nebuvo duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Teismas nenustatė pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, todėl buvo pagrindas šiam reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti. Be to, pažymėta, jog toks ilgas pareiškėjo delsimas kreiptis į teismą dėl tariamai jam padarytų nuoskaudų kompensavimo pinigais taip pat leido daryti prielaidą, kad skunde jo nurodyti nepatogumai, išgyvenimai nebuvo pasiekę tokio laipsnio, kad
   CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu juos būtų galima įvertinti pinigine išraiška.

III.

8. Pareiškėjas R. M. apeliaciniu skundu (b. l. 60-61) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
9. Pareiškėjo nuomone, ieškinio senaties terminas jo reikalavimui buvo taikytas neteisėtai, kadangi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija)
   3 straipsnyje nenumatyti jokie terminai šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Be to, pareiškėjas negalėjo į teismas kreiptis anksčiau, nes Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso
   99 straipsnio 2 dalis buvo pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijos
   22 straipsnio 2 daliai bei Konvencijos 3 ir 8 straipsniams tik Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimu. Šiuo nutarimu nuo 2015 m. kovo 1 d. kaliniams leista susirašinėti tarpusavyje. Ieškinio senaties terminas šiuo atveju skaičiuotinas nuo 2015 m. kovo 1 d. Pirmosios instancijos teismas nepateikė motyvų, kodėl atsisakė vadovautis Konvencija.
10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 64-66) prašo jį atmesti.
11. Atsakovo teigimu, apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyvių interpretavimu. Teismas pareiškėjo reikalavimui pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

12. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos draudžiant pareiškėjui susirašinėti su kitais laisvės atėmimo įstaigose laikomais asmenimis, atlyginimo.
13. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo
    33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad, nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, ir nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmenims suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.
14. Teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus). Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01)). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus.
15. Dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo
    Nr. 4451/70)). Valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo ir jeigu priemonės nebus proporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)). Atsižvelgdama į šiuos išaiškinimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą negali būti taikomas ieškinio senaties terminas, nes toks terminas nėra numatytas Konvencijos 3 straipsnyje, yra nepagrįsti. Kartu pastebėtina, jog šis apribojimas yra taikomas ne pačiai Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintai teisei, o galimybei šią teisę ginti tam tikru būdu – reikalauti atlyginti neturtinę žalą.
16. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą akcentavo, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014).
    CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio
    2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja.
17. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžia, kad ginčo šaliai
    CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje
    Nr. 3K-3-460-915/2015).
18. Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (galimybės palaikyti socialinius ryšius atėmimu, skaudžiais išgyvenimais nutrūkus ryšiams su mylimu žmogumi ir gerais draugais), kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Taigi pareiškėjas, kaip teigė skunde, nuo 2007 m. spalio 20 d. iki 2008 m. spalio 20 d. negalėdamas susirašinėti su taip pat Šiaulių TI laikoma sugyventine ir draugais, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią jo teisės galbūt buvo pažeidžiamos. Pareiškėjas kilusią neturtinę žalą siejo su Konstitucijoje ir Konvencijoje įtvirtintų jo teisių pažeidimu, todėl aplinkybė, jog tam tikros Bausmių vykdymo kodekso nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai tik Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimu, nustatant ieškinio senaties termino pradžios momentą neturi reikšmės. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2017 m. vasario 9 d. (žyma ant voko, b. l. 4), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad pareiškėjas reikalavimui atlyginti neturtinę žalą pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).
19. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas paaiškino, jog jis negalėjo dėl savo teisių gynimo į teismą kreiptis anksčiau, nes iki Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo laisvės atėmimo įstaigos vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso
    99 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu draudimu.
20. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog, kaip minėta, nagrinėjamu atveju atitinkamos pareiškėjo teisės kilo ne iš Bausmių vykdymo kodekso, o iš Konstitucijos ir Konvencijos nuostatų. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjui per nuo atvykimo į Šiaulių TI iki skundo išsiuntimo teismui praėjusius daugiau nei 9 metus bet kuriuo laikotarpiu būtų buvusios sudarytos kliūtys gauti pageidaujamą informaciją arba kreiptis teisinės pagalbos, pavyzdžiui, raštiškų atsisakymų suteikti informaciją, draudimų iš bibliotekos gauti teisinę literatūrą, pareiškėjo skundų dėl nesuteikiamos informacijos. Pareiškėjas nenurodė, jog jam buvo sudarytos prastesnės sąlygos kreiptis į teismą nei asmenims, kurie tokių aktyvių veiksmų ėmėsi. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2007 m. spalio 20 d. iki 2008 m. spalio 20 d., todėl pareiškėjo skundas yra atmestinas.
21. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Ričardas Piličiauskas

              Veslava Ruskan

              Arūnas Sutkevičius