Administracinė byla Nr. A-633-556/2015

      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02000-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų   Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 10 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjo V. K. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato, Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas V. K. V. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–7), kurį patikslino (I t., b. l. 36–37), prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti jam 74 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, jog prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš neteisėtų atsakovo atstovų veiksmų, neužtikrinus jam tinkamų ir žmogaus orumo nežeminančių kalinimo bei konvojavimo sąlygų. Nuo 2010 m. vasario 23 d. iki 2013 m. spalio 8 d. pareiškėjas buvo konvojuojamas transporto priemonėmis, kuriose vienam asmeniui tenkantis vidutinis plotas nesiekė 1,3 kv. m, nebuvo saugos diržų, langų, šildymo, ventiliacijos ir tualeto, ne visada užtekdavo vietos atsisėsti, važiuoti stovint būdavo nepatogu, nes nebūdavo už ko laikytis, reikėdavo stovėti susilenkus. Dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 12 000 Lt suma. Pareiškėjui nuo 2010 m. vasario 23 d. iki 2012 m. spalio 22 d. būnant Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK Ukmergės r. PK) areštinėje nebuvo užtikrintas tinkamas maitinimas, nes maisto davinys buvo labai mažas. Be to, areštinės kamerose pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Dėl to pareiškėjas patyrė 20 000 Lt neturtinę žalą. Nuo 2012 m. spalio 31 d. iki 2012 m. lapkričio 8 d. ir nuo 2012 m. gruodžio 20 d. iki 2012 m. gruodžio 27 d. pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Marijampolės AVPK) areštinės kamerose Nr. 3 ir 5, kurių languose nebuvo stiklų, todėl kamerose buvo labai šalta, pareiškėjas negalėjo miegoti, turėjo nuolatos daryti fizinius pratimus. Į pareiškėjo prašymus perkelti jį į kitą kamerą Marijampolės AVPK areštinės darbuotojai nereagavo, šių prašymų neregistravo. Dėl tokių neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 23 000 Lt suma. Taip pat paaiškino, kad Vilniaus pataisos namuose tris mėnesius buvo laikomas karantino kameroje, nors tam nebuvo jokio pagrindo. Sprendimas laikyti pareiškėją karantino kameroje buvo priimtas dėl to, kad jis atsisakė tikrintis dėl ŽIV. Toks Vilniaus pataisos namų administracijos sprendimas buvo visiškai nepagrįstas, nes sergantieji ŽIV ar sveiki nuteistieji vieni nuo kitų nėra izoliuojami. Karantino kameros plotas buvo apie 20 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, bet laikoma 11 nuteistųjų. Į nurodytą kameros plotą taip pat įskaičiuojamos lovos, spintelės, stalai ir suolai. Be to, karantino kameros nėra skirstomos į rūkančių ir nerūkančių, todėl pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Galimybė nusiprausti duše sudaroma tik vieną kartą per savaitę. Maisto energetinė vertė siekė tik 1 500–1 600 kcal per dieną, o gauti maisto iš artimųjų neturėjo galimybės. Dėl to patirtą žalą vertina 7 000 Lt. Ukmergės rajono apylinkės teisme vykusių keturių posėdžių metu, net ir teismui prašant, konvojus atsisakė persegti antrankius, todėl teisminio proceso metu pareiškėjo rankos buvo surakintos už nugaros, taip apribojant jam galimybę gintis nuo pareikštų kaltinimų, perskaityti parengtus rašytinius paaiškinimus. Dėl tokių konvojaus veiksmų pareiškėjas patyrė 7 000 Lt neturtinę žalą. Marijampolės rajono apylinkės teisme vykusiuose trijuose posėdžiuose pareiškėjas buvo laikomas „narve“, surakintomis rankomis, nors pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, asmens, kuriam nėra įsigaliojęs apkaltinamasis nuosprendis, laikymas už grotų teismo salėje laikytinas žeminimu pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnį. Asmuo, kuris kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis ir pažeidžiant Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnį, neabejotinai patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 250 straipsnyje, kurią pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas privalo atlyginti valstybė. Pareiškėjo nuomone, jo atžvilgiu CK 1.127 straipsnyje nustatytas ieškinio senaties terminas netaikytinas, nes apie savo teisių pažeidimus pareiškėjas nežinojo, kadangi EŽTT sprendimai nebuvo išversti į lietuvių kalbą.

Atsakovas Marijampolės AVPK atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 45–50; II t., b. l. 13–14) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentuoja LR sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Nuo 2012 m. spalio 31 d. iki 2012 m. lapkričio 6 d. pareiškėjas su dar vienu sulaikytu asmeniu buvo laikomas Marijampolės AVPK areštinės kameroje Nr. 3, kurios plotas 11,02 kv. m, o nuo 2012 m. lapkričio 6 d. iki 2012 m. lapkričio 8 d. šioje kameroje pareiškėjas buvo vienas. Nuo 2012 m. gruodžio 20 d. iki 2012 m. gruodžio 27 d. pareiškėjas buvo laikomas vienas kameroje Nr. 5, kurios plotas 6,2 kv. m. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkantis areštinės kameros plotas. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad minėtų kamerų languose nebuvo stiklų, neatitinka tikrovės ir nėra pagrįstos jokiais objektyviais duomenimis. Tiek ginčui aktualiu laikotarpiu, tiek ir šiuo metu visos Marijampolės AVPK areštinės kameros atitinka Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus. Tai patvirtina galiojantis 2009 m. gruodžio 24 d. išduotas Leidimas – higienos pasas Nr. L-238 bei 2011 m. rugpjūčio 2 d. patikrinimo aktas Nr. Pa-26. Maitinimas areštinėje yra vykdomas laikantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatų. Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusią 2011 m. birželio 21 d. sutartį Nr. 64-IL-1041, pusryčiai areštinėje laikomiems suimtiesiems buvo teikiami – 8.40 – 9.00 val., pietūs 12.00 – 13.00 val., o vakarienė 17.00 – 18.00 val. Šios dienotvarkės Marijampolės AVPK areštinėje buvo laikomasi, o pareiškėjas konkrečių faktinių duomenų, kada maitinimas jam nebuvo užtikrintas, nenurodo. Marijampolės AVPK nenustatė, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus dėl netinkamų laikymo sąlygų areštinėje. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad Marijampolės AVPK veiksmuose negali būti nustatyta viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai, todėl pareiškėjo skundo dalis dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš neteisėtų Marijampolės AVPK veiksmų, atmestina kaip nepagrįsta.

Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 86–90; II t., b. l. 46) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymėjo, kad dėl karantino kameros specifikos, t. y. jog nuteistieji šioje kameroje laikomi trumpą laiką, kalinamųjų skaičius kameroje nuolat kinta, todėl pataisos įstaiga neturi informacijos, ar pareiškėjui visuomet buvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas. Be to, sprendžiant, ar asmens kalinimas nepažeidžia jo teisių, turi būti vertinamos ir kitos aplinkybės, o ne tik kameros plotas. Pareiškėjas Vilniaus pataisos namuose buvo kalinamas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kiti nuteistieji. Vilniaus pataisos namuose pareiškėjas buvo nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2013 m. balandžio 5 d. ir nuo 2013 m. balandžio 13 d. iki 2013 m. birželio 21 d. Karantino kameroje pareiškėjas buvo laikomas todėl, kad atsisakė duoti kraują tyrimams. Jo paties prašymu, 2013 m. birželio 21 d. pareiškėjas bausmei atlikti buvo perkeltas į Alytaus pataisos namus. Vilniaus pataisos namai, užtikrindami galimybę pareiškėjui vieną valandą pasivaikščioti gryname ore ir vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, LR sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų nepažeidė. Vilniaus pataisos namuose nėra priimti teisės aktai, pagal kuriuos nuteistieji į kameras paskirstomi atsižvelgiant į tai, ar jie rūko, ar ne, tačiau pataisos namų administracija stengiasi užtikrinti, kad nerūkantieji būtų laikomi atskirai nuo rūkančių. Būdamas Vilniaus pataisos namuose, pareiškėjas į administraciją dėl laikymo atskirai nuo rūkančių asmenų nesikreipė. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, tokiu atveju negali būti konstatuota, kad Vilniaus pataisos namų administracija nesiėmė reikiamų veiksmų ir pažeidė pareiškėjo teises (2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo maitinimo yra abstraktaus pobūdžio ir visiškai nepagrįsti. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nesikreipė nei į Vilniaus pataisos namų administraciją, nei į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą. Pareiškėjo skundas apie jo patirtą neturtinę žalą grindžiamas išimtinai subjektyvaus pobūdžio paaiškinimais, nepateikiant jokių objektyvių įrodymų, kad Vilniaus pataisos namai pažeidė jo teises, todėl reikalavimas atlyginti neturtinę žalą negali būti tenkinamas, nes negali būti nustatyta nei viena būtina sąlyga valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 107; II t., b. l. 19) prašė Vidaus reikalų ministeriją pašalinti iš Lietuvos valstybės atstovų, nes Vidaus reikalų ministerija suimtųjų ir nuteistųjų konvojavimo neorganizuoja ir nevykdo, todėl už galbūt neteisėtus Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos veiksmus neatsako.

Atsakovas Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 109–114 ir II t., b. l. 38–41) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo konvojuojamas specializuotose transporto priemonėse, t. y. automobiliuose MAZ, „Mercedes Benz“, „Iveco“ ir „Volkswagen“, kuriuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo sistemos ir atsarginiai išėjimai. Šiuo metu MAZ markės automobiliai nuteistiesiems ir suimtiesiems pervežti nebenaudojami. Visi specialiosios paskirties automobiliai yra naudojami pagal techniniuose dokumentuose nurodytą paskirtį, eksploatuojami tik su galiojančiais techninės apžiūros dokumentais. Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija yra atlikusi Tarnybos naudojamų automobilių patikrinimus, kurių metu nenustatė, kad minėti automobiliai netinkami asmenims konvojuoti. Vykdydama nuteistųjų ar suimtųjų konvojavimą, Tarnyba laikosi LR teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių reikalavimų ir užtikrina, kad viename automobilyje būtų konvojuojamas leidžiamas asmenų skaičius. Pareiškėjas, manydamas, kad jis konvojuojamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, turėjo teisę žodžiu ar raštu kreiptis į konvojaus viršininką, tačiau to nepadarė, nes kelionės žiniaraščiuose nėra įrašų apie pareiškėjo nusiskundimus. Pažymėjo, kad Tarnyba asmenų į teismo posėdžius Marijampolės rajono apylinkės teisme ir Ukmergės rajono apylinkės teisme nekonvojuoja. Tarnybos nuomone, nagrinėjamu atveju turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas ieškinio senaties terminas ir reikalavimas priteisti neturtinę žalą, kuri kildinama iš galbūt neteisėtų veiksmų iki 2011 m. kovo 28 d., turėtų būti atmestas.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas  atsiliepimu į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 23–27) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymėjo, kad nuo 2010 m. vasario 23 d. iki 2012 m. spalio 22 d. pareiškėjas Vilniaus AVPK Ukmergės r. PK areštinėje buvo laikomas 12 kartų. Per šį laikotarpį areštinėje pareiškėjas ilgiau kaip 15 parų laikomas nebuvo. Vilniaus AVPK Ukmergės r. PK areštinėje laikomų asmenų maitinimas buvo vykdomas pagal su VšĮ „Kretingos maistas“ 2010 m. sausio 28 d. sudarytą sutartį Nr. 10-ST2-17 ir pagal su UAB „Sveikatingumo centras“ 2011 m. balandžio 15 d. sudarytą sutartį Nr. 10-ST2-96 bei 2012 m. balandžio 18 d. sudarytą sutartį Nr. 10-ST2-62. Areštinėje laikomų asmenų maitinimas atitiko Taisyklių reikalavimus, todėl pareiškėjo teisės pažeistos nebuvo. Į Ukmergės rajono apylinkės teisme vykusius posėdžius pareiškėją konvojavo Vilniaus AVPK Ukmergės r. PK Operatyvaus valdymo skyriaus pareigūnai. Teismui nėra pateikti įrodymai, kad pareigūnai nesilaikė LR teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių reikalavimų. Pagal šių taisyklių nuostatas, teismo posėdžių salėje sulaikyti asmenys yra laikomi su antrankiais, uždėtais ant priekyje laikomų rankų, išskyrus atvejus, kuomet teismo posėdžio pirmininkas leidžia antrankius nuimti. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju negali būti nustatyta viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai. Be to, pareiškėjas neįrodė jam padarytos žalos dydžio ir fakto, o skundas grindžiamas subjektyvaus pobūdžio paaiškinimais. Tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi praėjus daugiau kaip 2 metams nuo galimo teisių pažeidimo, patvirtina, jog galbūt patirti dvasiniai išgyvenimai buvo vienkartinio pobūdžio ir jokių realių pasekmių pareiškėjo fizinei ir psichinei būklei nesukėlė.

Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepimu į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 8–12) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Departamento nuomone, pareiškėjas neįrodė, kad neteisėtais pataisos įstaigų pareigūnų veiksmais jam buvo padaryta neturtinė žala, todėl pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas. Pareiškėjo skunde nurodomi abstraktūs teiginiai, kurių pagrindu negali būti nustatytos valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos. Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas į Departamentą dėl netinkamų sąlygų pataisos įstaigose ar galimo teisių pažeidimo nesikreipė, o skundą teismui padavė praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas neturtinės žalos, kurią prašo priteisti, realiai nepatyrė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 10 d. sprendimu (II t., b. l. 177–186) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisė 2 500 Lt (du tūkstančius penkis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas keliamas dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos, kurią jis kildina iš neteisėtų Vilniaus pataisos namų, Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, Vilniaus AVPK Ukmergės r. PK ir Marijampolės AVPK veiksmų, atlyginimą.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi CK 6.271 straipsniu, CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniais, 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo iš Lietuvos valstybės priteisti 12 000 Lt neturtinę žalą, kurią kildina iš to, jog nuo 2010 m. vasario 23 d. iki 2013 m. spalio 8 d. buvo konvojuojamas transporto priemonėmis, kuriose vienam asmeniui tenkantis vidutinis plotas nesiekė 1,3 kv. m, nebuvo saugos diržų, langų, šildymo, ventiliacijos ir tualeto, ne visada užtekdavo vietos atsisėsti, važiuoti stovint būdavo nepatogu, nes nebuvo už ko laikytis, reikėdavo stovėti susilenkus. Teismas konstatavo, kad reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje yra nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris skaičiuotinas nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas teigia, kad jis nėra praleidęs trejų metų ieškinio senaties termino, nes apie savo teisių pažeidimą nežinojo, kadangi į lietuvių kalbą nebuvo išversti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai. Teismo teigimu, šiuos argumentus paneigia paties pareiškėjo paaiškinimai, kad dėl netinkamų konvojavimo sąlygų jis patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad, jausdamas neigiamą poveikį savo fizinei ar psichinei sveikatai, pareiškėjas galėjo suvokti, jog jo teisės yra pažeidžiamos, todėl galėjo realizuoti savo teisę į teisminę pažeistų teisių gynybą. Teismas taip pat pažymėjo, kad suvokimas apie savo teisių pažeidimą yra subjektyvaus pobūdžio, todėl EŽTT praktika kitose bylose negali lemti ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymo. Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą, kilusią nuo 2010 m. vasario 23 d. iki 2013 m. spalio 8 d., tačiau skundą teismui pateikė 2014 m. kovo 29 d. Tarnyba prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Įvertinęs tai, kad dėl dalies skundo reikalavimo pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, neprašo jo atnaujinti, pagrindas jį atnaujinti ex officio nenustatytas, teismas konstatavo, jog pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kuri kildinama iš neteisėtų Tarnybos veiksmų, nagrinėtina tik dėl konvojavimo sąlygų nuo 2011 m. kovo 29 d. iki 2014 m. kovo 29 d. Teismas nurodė, kad teismui pateikti automobilių registracijos liudijimai ir Techninės apžiūros rezultatų kortelės tvirtina, jog visos nurodytos transporto priemonės jų eksploatavimo metu buvo techniškai tvarkingos. Šių aplinkybių neginčija ir pats pareiškėjas. Konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą nustato LR teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintos Konvojavimo taisyklės. Taisyklių 109 punkte nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Teismas, įvertinęs teismui pateiktus duomenis apie automobiliuose, kuriuose pareiškėjas buvo konvojuojamas ginčui aktualiu laikotarpiu, įrengtas sėdimas vietas bei duomenis, apie kartu su pareiškėju konvojuotų asmenų skaičių, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, jog Tarnyba neužtikrino tinkamų konvojavimo sąlygų, t. y. neužtikrino, kad visi konvojuojamieji turėtų galimybę sėdėti. Teismas pažymėjo, kad konvojuojamųjų asmenų skaičius ginčui aktualiu laikotarpiu neviršijo automobiliuose įrengtų sėdimų vietų skaičiaus, o dažniausiai būdavo žymiai mažesnis nei maksimaliai leistinas. Taisyklių 146.4 punkte nustatyta, kad specialiajame automobilyje ar autobuse turi būti veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m3/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai). Teismui pateikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus Dirbtinės apšvietos matavimo protokolai bei Ventiliacijos efektyvumo matavimo protokolai tvirtina, kad transporto priemonės, kuriose buvo konvojuotas pareiškėjas, Taisyklių 146.4 punkto reikalavimus atitiko (atitinka). Taisyklių 146 punkte nėra nustatyta, kad specialiajame automobilyje ar autobuse turi būti įrengtas tualetas ar saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti. Teismas taip pat pažymėjo, kad Taisyklių 137 punkte nustatyta, jog konvojuojami asmenys turi teisę konvojaus viršininkui raštu ar žodžiu teikti skundus ar prašymus dėl konvojavimo sąlygų. Apie gautus skundus ir jų turinį turi būti pažymėta konvojaus kelionės žiniaraštyje. Susipažinęs su Tarnybos teismui pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl konvojavimo sąlygų nei raštu, nei žodžiu skundų konvojaus viršininkui nėra teikęs. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju negali būti nustatyta viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti Tarnybos veiksmai. Kaip nurodyta anksčiau, automobiliai, kuriuose pareiškėjas buvo konvojuotas, atitinka ne tik techninius reikalavimus, bet ir Konvojavimo taisyklėse nustatytus specialiuosius įrengimo reikalavimus. Pareiškėjo skundas dėl netinkamų konvojavimo sąlygų yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas taip pat teigia, jog neturtinę žalą patyrė dėl neteisėtų Marijampolės AVPK veiksmų, kai nuo 2012 m. spalio 31 d. iki 2012 m. lapkričio 8 d. ir nuo 2012 m. gruodžio 20 d. iki 2012 m. gruodžio 27 d. jis buvo laikomas Marijampolės AVPK areštinės kamerose Nr. 3 ir 5, kurių languose nebuvo stiklų, todėl buvo priverstas kęsti šaltį. Teismas konstatavo, kad, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl to, jog kameros neatitinka higienos reikalavimų, yra grindžiami išimtinai jo subjektyvaus pobūdžio pasakojimais ir nepatvirtinti jokiais objektyviais, įrodomąją galią turinčiais duomenimis. Marijampolės AVPK neigia šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes, tačiau dėl praėjusio ilgo laiko tarpo negali teismui pateikti kamerų Nr. 3 ir 5 realią būklę 2012 metų spalio–gruodžio mėnesiais apibūdinančių duomenų. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovo atstovas negali būti įpareigotas įrodyti tai, ko nebuvo. Kita vertus, teismui pateiktas Areštinėje laikomų asmenų pasiūlymų, prašymų, skundų ir laiškų priėmimo, išsiuntimo ir rašytinių atsakymų į juos įteikimo žurnalas tvirtina, kad nuo 2012 m. spalio 31 d. iki 2012 m. lapkričio 8 d. ir nuo 2012 m. gruodžio 20 d. iki 2012 m. gruodžio 27 d. pareiškėjas skundų ar prašymų Marijampolės AVPK administracijai nepateikė. Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2011 m. rugpjūčio 2 d. patikrinimo aktas Nr. Pa-264 tvirtina, kad Marijampolės AVPK areštinė atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2009 reikalavimus. Teismo vertinimu, šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą pareiškėjo argumentus dėl netinkamų sąlygų Marijampolės AVPK areštinėje atmesti kaip nepagrįstus. Kiti pareiškėjo argumentai, iš kurių kildinamas neturtinės žalos padarymo faktas, yra abstraktūs ir deklaratyvūs, teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas papildomų paaiškinimų nepateikė, todėl teismo negali būti įvertinti. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad negali būti nustatyti neteisėti Marijampolės AVPK veiksmai (neveikimas), todėl Lietuvos valstybei negali kilti pareiga pagal pareiškėjo pareikštą reikalavimą atlyginti neturtinę žalą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat teigia, jog, būnant Vilniaus pataisos namuose, neteisėtais pareigūnų veiksmais jam buvo padaryta 7 000 Lt neturtinė žala, nes be pagrindo visą laiką pareiškėjas buvo laikomas karantino kameroje, jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkintis kameros plotas, buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, tik vieną kartą per savaitę leidžiama nusiprausti duše, skirto maisto energetinė vertė nepakankama. Vilniaus pataisos namų pateikti duomenys tvirtina, kad juose pareiškėjas bausmę atliko nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2013 m. balandžio 5 d. (išvyko į Kauno tardymo izoliatorių) ir nuo 2013 m. balandžio 12 d. iki 2013 m. birželio 21 d. (išvyko į Alytaus pataisos namus). Vadinasi, Vilniaus pataisos namuose pareiškėjas buvo kalinamas 84 dienas. Vilniaus pataisos namų paaiškinimai patvirtina pareiškėjo nurodytas faktines aplinkybes, kad visą nurodytą laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas karantino kameroje. Kita vertus, teismui pateikti duomenys, kad pareiškėjas atsisakė duoti kraujo tyrimui dėl ŽIV atlikti, sudaro pagrindą pripažinti, jog pataisos namų administracija, siekdama užtikrinti kitų nuteistųjų teises ir sveikatai saugią aplinką, turėjo teisėtą pagrindą laikyti pareiškėją karantino kameroje iki nebus atlikti būtini kraujo tyrimai. Pagal LR teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkto nuostatas, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip – 3,6 kv. m. Vilniaus pataisos namų pateikti duomenys tvirtina, kad karantino patalpos, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, plotas yra 19,78 kv. m (I t., b. l. 93). Atsakovo atstovas neginčija pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kad šioje kameroje įrengta 10 miegamųjų vietų. Teismui pateiktame atsiliepime Vilniaus pataisos namai nurodė, kad dėl ypatingos karantino kameros specifikos negali pateikti duomenų apie nuteistųjų skaičių ir judėjimą kameroje. Pagal susiklosčiusią administracinių teismų praktiką, iš esmės analogiško pobūdžio bylose, nesant objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju karantino kameroje laikytų asmenų skaičių, visos abejonės turi būti vertinamos jo naudai. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus pataisos namai neįrodė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m kameros plotas, konstatuotina, kad pareiškėjui nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2013 m. balandžio 5 d. ir nuo 2013 m. balandžio 12 d. iki 2014 m. birželio 21 d. nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis 3,6 kv. m karantino kameros plotas. LVAT ir EŽTT praktikoje pripažįstama, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013 ir kt.; EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog jis Vilniaus pataisos namuose karantino kameroje buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, vadovavosi Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 3 straipsniu, 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, LR sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos Nr. HN76-2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6, 14 punktais. Teismas pažymėjo, kad nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Kita vertus, jau minėtos Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos Nr. HN76-2010 nuostatos suponuoja išvadą, kad Vilniaus pataisos namų administracija, paskirstydamas suimtuosius į gyvenamąsias patalpas, turi imtis priemonių, jog būtų užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Nerūkantys asmenys, net ir be atskiro jų prašymo, turi būti apgyvendinti kartu su nerūkančiais nuteistaisiais. Nerūkantis asmuo su rūkančiaisiais vienoje kameroje apgyvendintas gali būti tik tuomet jei jis sutinka. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir tai, kad Vilniaus pataisos namai nepaneigė pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl kalinimo kartu su rūkančiais asmenimis, teismas padarė išvadą, jog Vilniaus pataisos namai pažeidė pareiškėjo teisę bausmę atlikti kameroje, kurioje jis nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Teismas nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 285 punkte nustatyta, jog nuteistieji turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjas tvirtina, kad tokia galimybė jam buvo sudaryta. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad šia apimtimi pareiškėjo teisių Vilniaus pataisos namai nepažeidė. Teismas taip pat nurodė, kad fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, nustatytos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14. Pagal šių normų nuostatas, fiziologinės mitybos normos nedirbantiems vyrams yra 2 298 kcal per parą. Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus pataisos namuose teikto maisto energetinė vertė buvo tik 1 500 – 1 600 kcal per parą. Pareiškėjo argumentai, kad Vilniaus pataisos namai neužtikrino maitinimo, pagal nustatytas fiziologines normas, yra visiškai nepagrįsti. Atsižvelgdamas į tai, teismas nurodė, jog neturi pagrindo abejoti, kad maitinimas Vilniaus pataisos namuose neatitiko nustatytų reikalavimų. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas gali būti tenkinamas tik toje dalyje, kurioje nustatyta, jog Vilniaus pataisos namai neužtikrino pareiškėjui minimalaus 3,6 kv. m kameros ploto, taip pat neužtikrino teisės bausmę atlikti kameroje, kurioje jis nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Kiti pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai apie galimus Vilniaus pataisos namų administracijos neteisėtus veiksmus yra nepagrįsti, todėl atmestini. Teismas nustatė, kad 84 dienas pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, o tai sudaro pagrindą padaryti išvadą, jog pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Kita vertus, pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė diskomfortą ir neįrodė, jog dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis pablogėjo jo sveikata, atsirado negrįžtami sveikatos sutrikimai, psichologinių problemų ar kitų intensyvaus pobūdžio neigiamų išgyvenimų. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (84 dienos), taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga (ginčui aktualiu laikotarpiu) – 1 000 Lt) ir naujausią LVAT praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose (administracinės bylos Nr. A442-464/2014, Nr. A442-524/2014, Nr. A442-525/2014), vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas nusprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 2 500 Lt suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 2 500 Lt sumą vertino kaip adekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos, kurią patyrė, nes Vilniaus AVPK Ukmergės r. PK pareigūnai, pristatę jį į Ukmergės rajono apylinkės teisme vykusius teismo posėdžius, nepersegė antrankių, todėl posėdžių metu pareiškėjo rankos buvo surakintos už nugaros, rėmėsi Konvojavimo taisyklių 195 punktu, įvertino atsakovo atstovo argumentus, teisiamųjų posėdžių protokolus baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-517/2011, kuriuose nėra nurodyta, kad pareiškėjui antrankiai posėdžių metu buvo surakinti už nugaros, jog pareiškėjas nusiskundimo dėl nepersegtų antrankių nepateikė ir posėdžių Ukmergės rajono apylinkės teisme metu, be to, atsižvelgė, jog pareiškėjas dėl patirtos žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus ilgam laikotarpiui (daugiau nei 3 metams). Teismas konstatavo, kad pareiškėjas dėl sąlygų teismo posėdžiuose Ukmergės rajono apylinkės teisme nepatyrė reikšmingos žalos, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Teismas taip pat padarė išvadą, kad Vilniaus AVPK Ukmergės r. PK užtikrino tinkamą pareiškėjo maitinimą, todėl jo teisių nepažeidė. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad Ukmergės r. PK areštinėje jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, teismas pažymėjo, jog šie pareiškėjo teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, kuriuos teismas galėtų patikrinti ir įvertinti. Teismas nurodė, kad nuo 2010 m. vasario 23 d. iki 2012 m. spalio 22 d. į Ukmergės r. PK areštinę pareiškėjas buvo pristatytas 12 kartų. Nei pateiktame skunde, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas nenurodė, kokiais laikotarpiais, kokioje Ukmergės r. PK areštinės kameroje jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Be to, pats pareiškėjas patvirtino, kad į Ukmergės r. PK areštinės pareigūnus dėl netinkamų sąlygų nesikreipė. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog Ukmergės r. PK buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, todėl neįgijo teisės į neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nes Marijampolės apylinkės teisme nagrinėtoje baudžiamojoje byloje teismo salėje jis buvo laikomas už grotų, taip sudarant įspūdį, jog yra pripažintas kaltu, nurodė, kad nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, jog pareiškėjo laikymas teismo salėje už grotų būtų pažeminęs jo orumą. EŽTT išnagrinėtose bylose buvo susiklosčiusi iš esmės skirtinga faktinė situacija, o Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas konstatuotas įvertinus tai, kad apie baudžiamųjų bylų nagrinėjimo eigą itin plačiai buvo skelbiama visuomenės informavimo priemonėse, kaltinamieji filmuojami ir fotografuojami. Šią aplinkybę EŽTT pripažino kaip reikšmingiausią, konstatuojant Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių teismas nenustatė, todėl neturi pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Teismas nurodė, kad, nors pareiškėjo skundas yra tenkinamas iš dalies, teismui nėra pateikti duomenys, pagrindžiantys pareiškėjo patirtas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas, todėl tokį pareiškėjo prašymą atmetė.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, apeliaciniu skundu (III t., b. l. 1–4) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014  m. liepos 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais nepagrįstu. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Įrodymų, jog buvimas karantino patalpoje itin neigiamai paveikė pareiškėjo sveikatos būklę, pareiškėjas nepateikė. Remiantis suformuota LVAT praktika (bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012, A143-642/2013), reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas gali būti pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

2. Karantino patalpoje laikomų asmenų skaičius nėra pastovus. Kaip pažymėjo LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012, ši aplinkybė (kintantis asmenų skaičius kameroje) turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus arba juos paskirsčius į būrius, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Bausmių vykdymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra numatyta, kokį laikotarpį nuteistasis privalo būti laikomas karantino patalpose. Ilgesnį nei praktikoje numatytą laiką pareiškėjas karantino patalpoje praleido todėl, kad atsisakė nuo kraujo paėmimo ir tolimesnio kraujo tyrimo. Teismas neįvertino šios aplinkybės, kad pareiškėjas karantino patalpose prabuvo ilgiau nei praktikoje laikoma tokiomis sąlygomis pačiam pareiškėjui dirbtinai sudarant aplinkybes, t. y. neduodant kraujo patikrinimui. Atvejų, kad karantino patalpoje būtų užimtos visos joje esančios lovos, praktiškai realiai nepasitaiko. Pareiškėjas nepateikė nei su juo karantino patalpose buvusių nuteistųjų skaičiaus, nei vardų, nei pavardžių, kad galima būtų nustatyti, jog karantino patalpoje vienam asmeniui ženkliai trūktų jam priklausančio minimalaus ploto erdvės. Teismas nepagrįstai ir netinkamai nustatė, kad pareiškėjui visą 84 parų laikotarpį buvo pažeista teisė į garantuotą asmeniui minimalų plotą, neatsižvelgiant ir į tai, jog tokį laikotarpį pareiškėjas išbuvo pačiam sudarant sunkinančias aplinkybes, neleidžiant atlikti jam privalomus sveikatos patikrinimus (kraujo mėginio paėmimas).

3. Duomenų ir įrodymų, kad pareiškėjas yra nerūkantis, neturėjo nei Vilniaus pataisos namai, nei teismas, nagrinėdamas bylą. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi tik deklaratyviais pareiškėjo teiginiais skunde, jog jis - nerūkantis. Įstaiga negali būti laikoma atsakinga, jei laikomi asmenys sąmoningai nuslepia, manipuliuoja ar teikia melagingą informaciją apie savo žalingus įpročius ir dėl to yra laikomi rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamosiose patalpose. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas nėra pateikęs ir pataisos įstaigai viso buvimo karantino patalpoje laikotarpiu (skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2014 m. kovo mėnesį). Pareiškėjas aplinkybės, jog jis yra nerūkantis, niekaip nepagrindė, o skundėsi abstrakčiai - dėl tariamo rūkančiųjų ir nerūkančiųjų asmenų laikymo toje pačioje patalpoje fakto. Pareiškėjas nei savo skunde, nei pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu nenurodė nei konkrečių asmenų, nei jų skaičiaus, kurie rūkydami gyvenamojoje karantino patalpoje kenkė jo sveikatai. Antra, rūkyti gyvenamosiose patalpose nuteistiesiems draudžiama, rūkymui yra skirtos tam tikros vietos pataisos įstaigos teritorijoje. Darytina išvada, kad gyvenimas su rūkančiuoju, bet nerūkančiu gyvenamojoje patalpoje, neturėjo sukelti pareiškėjui didelių sveikatos ar emocinių sutrikimų ar negalavimų. Juolab, nerūkant gyvenamosiose patalpose, neįmanomas ir nuolatinis kvėpavimas tabaku užterštu oru. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų dėl rūkančiųjų ir nerūkančiųjų asmenų laikymo toje pačioje patalpoje fakto.

4. Byloje taip pat nėra duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ir nežmoniškai su juo elgtis. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilius prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Vilniaus pataisos namai mano, jog, atsižvelgiant į visą surinktą bylos medžiagą ir aplinkybes, jog pareiškėjui nuo 5 iki 12 dienų privalomo buvimo karantino patalpoje laikotarpiu galėjo būti neženkliai pažeista teisė į asmeniui priklausantį minimalų plotą, atsižvelgiant į trumpą privalomo galimo buvimo periodą, pakaktų pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjui teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, nepriteisiant atitinkamos sumos neturtinei žalai atlyginti. Už visą kitą 72 parų praleidimą karantino patalpoje didžiąja dalimi atsakingas pats pareiškėjas, kuris sudarydamas kliūtis ir apsunkindamas susiklosčiusią situaciją, tai darydamas tyčia, turėdamas tikslą, sąmoningai neleido paimti kraujo mėginio, kad galėtų būti perkeltas gyventi į nuteistųjų būrį, paskiriant jam pastovią miegamąją vietą. Priteisti neturtinę žalą už pareiškėjo tyčinius ir sąmoningus veiksmus ir su tuo susijusias pasekmes, t. y. užsitęsusį jo buvimą karantino patalpoje, ir juolab, net pačiam pareiškėjui nenurodant, neįvardijant jam padarytos žalos, pobūdžio ir pasekmių, nėra teisinga ir teisėta. Pareiškėjo teiginiai, kad jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, kuriuos teismas galėtų patikrinti ir įvertinti. Pareiškėjo skunde nurodytos skundžiamos aplinkybės negalėjo pareiškėjui sukelti intensyvią ir ilgai trunkančią slogią emocinę būseną, sukeliančią papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmę už inkriminuotą nusikaltimą, tam skirtose pataisos įstaigose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucija) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Sprendžiant veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pirmosios instancijos teismas šias normas, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, atžvilgiu, įvardijo. Taip pat nurodė pažeidimų pasireiškimų pobūdį, bet priimtas sprendimas vis dėlto laikytas nepagrįstu, dėl ko iš atsakovo pusės ir buvo paduotas apeliacinis skundas.

Apeliacinio skundo turinys bei jo rezoliucinė dalis leidžia spręsti, kad atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, iš principo neneigia neteisėtumo aplinkybės, bet yra tos nuomonės, jog neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pinigais nepagrįstas – buvo pakankamas vien pažeidimo fakto konstatavimas.

Vyriausiajam administraciniam teismui nesutinkant su šia pozicija, mano, jog tada pirmosios instancijos teismo priteistas žalos dydis neatitinka pažeidimo sunkumo masto, kadangi dėl laikymo su nerūkančiais nebuvo gauta jokio nusiskundimo, o minimalaus ploto pažeidimo trukmė suponuota paties pareiškėjo, nes jis atsisakė leisti paimti kraują, taip prailgindamas savo paties buvimo laiką karantino sąlygomis. Be kita ko, pareiškėjas nenurodė nei su juo karantino patalpose buvusių nuteistųjų skaičiaus, nei vardų, nei pavardžių, kad būtų galima nustatyti, jog karantino patalpoje vienam asmeniui ženkliai trūko priklausančio minimalaus ploto.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, šiuo konkrečiu atveju, neįžvelgia neatitikimo Konvencijos 3 straipsniui (nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba; jokių esminių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui), tačiau iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aptariamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam kitų pirmiau nurodytų teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.). Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Taigi administracinę bylą tikrinanti teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą (susijusį su įkalinimu dėl per mažo gyvenamojo ploto), šio pažeidimo pobūdį, pripažįsta Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais pagrįstu. Vien pažeidimo fakto konstatavimas nebūtų pakankamas patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Vadinasi, žalos dydžiui įtaką daro ir pažeidimo trukmė, dėl kurios ir apeliuoja atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų.

Administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad būtent 84 paras pareiškėjas laikytas karantino sąlygomis. Disputas labiau kyla dėl to, ar visas 84 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į minimalų gyvenamąjį plotą. Teismas patvirtindamas šią aplinkybę ją iš esmės grindė pareiškėjo paaiškinimais, kuriuos turėjo paneigti atsakovas, siekdamas išvengti nepaneigtų faktinių aplinkybių teisinių padarinių, bet tai neatliko, kas ir turėjo nulemti pažeidimo trukmės konstatavimą bei sprendimo priėmimą aptariamoje plotmėje ne atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, naudai.

Kita vertus, trukmės aspektu sutiktina su argumentu, jog buvimo karantino patalpose laikas buvo nulemtas ir paties pareiškėjo – atsisakydamas leisti paimti kraujo mėginius bei juos ištirti, pareiškėjas kliudė pataisos namų administracijai vykdyti jos funkciją – užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas ir kitiems nuteistiesiems. Administracija neatlikusi būtinų prevencinių priemonių turėjo pagrindą tęsti pareiškėjo kalinimą karantino sąlygomis, bet pareiga užtikrinti minimalų gyvenamą plotą išliko. Tai reiškia, kad netinkamų kalinimo sąlygų trukmė buvo suponuota ir paties pareiškėjo, t. y. dėl jo paties kaltės.

Atsakovo pateikta argumentacija dėl laikymo su nerūkančiais iš dalies taip pat pripažintina pagrįsta. Skųstasi abstrakčiai, rūkyti gyvenamosiose patalpose nuteistiesiems draudžiama, o tai taip pat tarnauja atsakovo naudai sprendžiant dėl priteistinos žalos dydžio.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, t. y. ir į paties pareiškėjo kaltę dėl jo kalinimo trukmės esant per mažam plotui, laikymo su rūkančiais, formuojamą administracinių teismų praktiką žalos dydžio aspektu bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), pažeidimo intensyvumą, dvasinių ir fizinių kančių poveikį pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, darytina išvada, jog pastarojo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2012 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012;    2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013 ir kt.) ir gali būti kompensuota priteisiant mažesnę sumą – 350 eurų (Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymas Nr. XII-828 2014 m. balandžio 17 d.). Toks sprendimas priimtinas taip pat vadovaujantis  sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. 350 eurų suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Dėl išdėstytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 10 d. sprendimą pakeisti ir priteisti V. K. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 350 eurų neturtinės žalos atlyginimui.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Ričardas Piličiauskas

                                                                      Veslava Ruskan

                                                                      Arūnas Sutkevičius