Civilinė byla Nr. 2-651-178/2015

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00017-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 110.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilstata“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 14 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Tekanas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vilstata“ dėl skolos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,              

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Tekanas“  2015 m. sausio 14 d. kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Vilstata“, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 104 489,32 Eur skolą už atliktus darbus pagal 2014 m. liepos 31 d. rangos sutartį Nr. 14/07/31. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo UAB „Vilstata“ turtą 104 489,32 Eur sumai, leidžiant iš sąskaitų atsiskaityti su valstybės institucijomis bei mokėti darbuotojams darbo užmokestį. Nurodė, kad kyla įtarimų, jog atsakovas (genrangovas) iš užsakovo UAB „Ignalinos butų ūkis“ gautas pinigines lėšas  gali panaudoti ne atsiskaitymui su ieškovu (subrangovu) už faktiškai atliktus darbus. Atsakovo turimas nekilnojamas turtas yra areštuotas bei apsunkintas hipoteka.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2015 m. sausio 14 d. nutartimi (b. l. 8-9) ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino: areštavo atsakovo UAB „Vilstata“ kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas, turtines teises 104 489,32 Eur sumai, o šio turto nesant – nekilnojamąjį turtą, neapsunkintą hipoteka, uždraudžiant jį perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti ar kitaip jį apsunkinti, bloginti jo vertę, nedraudžiant areštuotu turtu naudotis. Areštavus pinigines lėšas atsiskaitomojoje sąskaitoje, leidžiama jomis atsiskaityti su ieškovu, valstybės ir VSDFV biudžetais bei įmonės darbuotojais. Teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio argumentus bei byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad ieškinys yra tikėtinai (prima facie) pagrįstas (CPK 144 str. 1 d.). Pareiškus reikalavimą dėl 104 489,32 Eur skolos priteisimo ir nežinant realios atsakovo turtinės padėties, yra pagrindas manyti, kad sprendimo įvykdymas, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas UAB „Vilstata“ atskirajame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti tenkinti ieškovo prašymą (b. l. 13-16). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vien didelė reikalavimo suma negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas nenurodė konkrečių pagrindų ar aplinkybių, galinčių sukelti abejonę, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas.

2. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės prieštarauja ekonomiškumo ir proporcingumo principams, nes pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės suvaržė atsakovo teises.

3. Ieškovas klaidina teismą, nurodydamas ieškinio sumą, kadangi ieškovas atsakovui atsiuntė 2015 m. sausio 22 d. pareiškimą dėl 2014 m. liepos 31 d. Rangos sutarties Nr. 14/07/31 nutraukimo, kuriame nurodyta, kad atsakovas skolingas ieškovui 94 489,32 Eur.

              4. Skundžiama nutartis  iš esmės prieštarauja ir formuojamai apeliacinės instancijos teismo praktikai taikant ir aiškinant CPK 144-145 straipsnių nuostatas, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, jog nesuteiktų nė vienai iš šalių pranašumo, nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau nei būtina. Visų pirma turi būti areštuojamas nekilnojamasis/kilnojamasis turtas, turtinės teisės, o piniginių lėšų areštas taikomas tik jo nesant ar neužtenkant. Stabilus įmonės veikimas, netrukdomas pajamų gavimas ir atsiskaitymas su trečiaisiais asmenimis sudaro geresnes galimybes įvykdyti teismo sprendimą dėl piniginių reikalavimų priteisimo. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų aiškiai matyti, jog ieškovo reikalavimų užtikrinimui galėtų būti areštuotas tik UAB „Vilstata“ nekilnojamasis turtas.

Ieškovas UAB „Tekanas“ atsiliepime į skundą prašo atskirojo skundo netenkinti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą (b. l. 28-31). Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Teismų praktikoje nurodoma, kad didelė ieškinio suma preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškinio suma – 104 489,32 Eur šiuo atveju net ir juridiniam asmeniui laikytina didele. Didžioji dalis atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto yra areštuota. Byloje nepateikta duomenų, kad įmonė turi pakankamai piniginių lėšų kredito įstaigose, kuriomis galėtų atsiskaityti su UAB „Tekanas“. Atsakovas gera valia nesprendė klausimo dėl atsiskaitymo.

2. Ieškinio rengimo ir pateikimo teismui metu atsakovas ieškovui buvo skolingas 104 489,32 Eur. 10 000 Eur skirtumas susidarė dėl tos aplinkybės, kad atsakovas šią sumą pervedė ieškovui tik 2015 m. sausio 12 d. Rengiant apelianto nurodytą pareiškimą dėl 2014 m. liepos 31 d. Rangos sutarties Nr. 14/07/31 nutraukimo, ieškovas atsižvelgė į 2015 m. sausio 12 d. atliktą 10000 Eur sumos mokėjimą, todėl įsiskolinimo sumą nurodė 94 489,32 Eur. Be to, 2015 m. vasario 9 d. ieškovas pateikė papildomą ieškinį, prašydamas priteisti papildomai už 2014 m. gruodžio mėn. atliktus darbus 90 652,17 Eur, toks reikalavimas taip pat turi būti užtikrintas.

3. Atsakovo nekilnojamasis turtas yra areštuotas. Nekilnojamojo turto objektui, esančiam (duomenys neskelbtini), buvo registruota hipoteka, kuri tik 2015 m. sausio 9 d. buvo išregistruota ieškovui atsiskaičius su hipotekos kreditoriumi, tokiu būdu suteikus pirmenybės teisę šiam kreditoriui. Antstolis areštavo tiek kilnojamąjį, tiek nekilnojamąjį turtą, tačiau jo esant nepakankamai buvo areštuotos ir lėšos banko sąskaitoje. Nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso ne tik atsakovui, bet ir kitiems juridiniams asmenims. Atsakovui priklausančiame žemės sklype UAB „Betono bazė“ nuosavybės teise valdo statinius, todėl naudojasi žemės sklypu nuomos teise. Išieškojimas iš šio nekilnojamojo turto, patenkinus ieškinį, būtų komplikuotas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi, laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą.  Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. 

Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovas (subrangovas) pareiškė ieškinį apeliantui (genrangovui) dėl 104 489,32 Eur skolos už atliktus darbus 2014 metų rugsėjo-lapkričio mėnesiais priteisimo. Apelianto teigimu, byloje nepateikta objektyvių įrodymų, pagrindžiančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą, nes nėra jokios grėsmės, kad būsimo ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas šioje byloje pasunkės ar taps neįmanomu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais.

Paprastai teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminarai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jeigu preliminarus bylos duomenų vertinimas leidžia manyti, jog ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Ginčo dėl laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymui būtinos sąlygos – ieškinio tikėtino pagrįstumo – byloje nekyla. Apeliantas kvestionuoja kitą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė didele ieškinio suma (104 489,32 Eur). Pažymėtina, kad paprastai pagal teismų praktiką ši aplinkybė preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Kita vertus, tai yra nuginčijama prezumpcija, kurią atsakovas gali motyvuotai paneigti, pateikęs teismui duomenis apie savo turtinę padėtį. Be to, kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines tos bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t.y. ar būtent jam ieškinio suma yra didelė.

Apeliantas su atskiruoju skundu pateikė Nekilnojamojo turto registro duomenis (b. l. 20-24), iš kurių matyti, kad apeliantui priklauso nekilnojamasis turtas– žemės sklypas, pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), kurie, apelianto teigimu, leidžia vertinti, kad jo turtinė padėtis yra stabili. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, viena vertus, tiek apelianto pateiktas nekilnojamojo turto registro duomenų išrašas, tiek kiti Nekilnojamojo turto bei hipotekos registro duomenys (CPK 179 str. 3 d.) patvirtina nemažos vertės nekilnojamojo turto valdymo aplinkybę (butas, adresu (duomenys neskelbtini); garažas, (duomenys neskelbtini); žemės sklypas bei pastatai, adresu (duomenys neskelbtini); žemės sklypas ir pastatai, adresu (duomenys neskelbtini)). Tačiau nurodytam nekilnojamam turtui yra taikomi apribojimai, t. y. įregistruoti areštai bei hipoteka, kas neleidžia objektyviai nustatyti tikrąjį apelianto ekonominį pajėgumą ar spręsti dėl jo pakankamumo įvykdyti galimai palankų ieškovui teismo sprendimą. Byloje nepateikta jokių objektyvių duomenų, kokiomis piniginėmis lėšomis disponuoja įmonė. Todėl byloje esantys duomenys, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados apie neabejotiną įmonės finansinės padėties stabilumą (patikimumą) laiko perspektyvoje bei tikimybės, jog visiškai panaikinus jam taikytus apribojimus (turto areštą) apeliantas jo neperleis tretiesiems asmenims ir bus pajėgus įvykdyti galimai palankų ieškovui teismo sprendimą. Šių faktinių aplinkybių kontekste sutiktina su pirmosios instancijos padaryta išvada, kad pareikštas reikalavimas 104 489,32 Eur sumai apelianto atžvilgiu vis tik kelia grėsmę ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Todėl atskirojo skundo reikalavimas panaikinti taikytą turto areštą negali būti tenkinamas.

Proporcingumo, ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Laikinosios apsaugos priemonės taip pat turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Teismų formuojamojoje nuoseklioje praktikoje pasisakoma, kad minėti ginčo šalių interesų ekonomiškumo, pusiausvyros, lygiateisiškumo principai sąlygoja, jog teisminio proceso pradžioje taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti tokios, kad iš esmės nestabdytų ir netrikdytų įmonių komercinės-ūkinės veiklos, t.y. įmonės komercinė-ūkinė veikla negali nukentėti dėl pradėtų teisminių procesų (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-12-31 nutartis c.b. Nr. 2-949/2008, 2009-02-05 nutartis c.b. Nr. 2-84/2009). Stabilus įmonės veikimas, netrukdomas pajamų gavimas ir atsiskaitymas su trečiaisiais asmenimis sudaro geresnes galimybes įvykdyti teismo sprendimą dėl piniginių reikalavimų priteisimo. Šių išaiškinimų kontekste sutiktina su apelianto argumentais, kad skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismo nurodyto turto, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, arešto eiliškumas – pirmiausia areštuojant kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas, turtines teises ir tik šio turto nesant ar esant nepakankamai – nekilnojamąjį turtą, neapsunkintą hipoteka, neatitinka ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principo. Akivaizdu, kad piniginių lėšų areštas tiek juridiniams, tiek ir fiziniams asmenims yra itin skausmingas, nes dažniausiai, išskyrus gal tik atvejus, kai disponuojama žymiai didesnėmis pinigų sumomis negu taikomo arešto mastas, tiesiogiai suvaržo įmonės veiklą ar fizinio asmens normalią gyvenimo tėkmę. Todėl nuoseklioje teismų praktikoje nurodoma, kad pareikšto ieškinio reikalavimų sumai užtikrinti paprastai pirmiausia turėtų būti areštuojamas nekilnojamasis ir (ar) kilnojamasis turtas, o tik jo nesant ar esant nepakankamai – piniginės lėšos. Būtent toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būdas nepažeidžia ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principo, nes areštas į pinigines lėšas nukreipiamas tik nesant kitokio turto, kas leidžia atsakovui patirti mažiau neigiamų padarinių. Dėl paminėto pritartina apeliantui, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai nurodė areštuotino turto eiliškumą, tačiau šis procesinis netikslumas nepaneigia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo iš esmės, kadangi iš Turto arešto akto registro duomenų nustatyta, jog antstolė, vykdydama teismo nutartį, aprašė ne tik pinigines lėšas, esančias įmonės sąskaitose, bet ir nekilnojamąjį bei kilnojamąjį įmonės turtą(transporto priemones). Tokių faktinių aplinkybių kontekste yra pagrindas tik patikslinti skundžiama nutartimi nurodytą areštuotino turto eiliškumą, nurodant, kad areštas pirmiausia taikytinas neapsunkintam hipoteka nekilnojamam turtui, o šio turto nesant ar nepakankant - kilnojamajam turtui, turtinėms teisėms bei piniginėms lėšoms. Nustačius, kad dalis piniginių lėšų buvo areštuota be pagrindo, antstolis turi panaikinti patvarkymą toje dalyje (CPK 152 str. 4 d., 677 str., 688 str. 3 d.).

Kita vertus, aukščiau konstatavus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, atsižvelgiant į keistiną areštuotino turto eiliškumą, tačiau nežinant, ar atitinkamo nekilnojamojo bei kilnojamojo turto areštas yra pakankamas, darytina išvada, kad, siekiant užtikrinti galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą, nėra pagrindo apskritai naikinti apelianto atžvilgiu pritaikytą piniginių lėšų areštą, juo labiau, kad pirmosios instancijos teismas, areštavęs pinigines lėšas, leido apeliantui vykdyti mokėjimus darbuotojams, ieškovui bei valstybės ir socialinio draudimo biudžetams (CPK 178 str., 185 str.). Atsakant į apelianto argumentus, kad taikytinos laikinosios apsaugos priemonės gali lemti apelianto nemokumą, reputacijos blogėjimą tarp verslo subjektų, pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo procese, pasikeitus aplinkybėms, apeliantui nėra užkirstas kelias pakartotinai kreiptis į pirmosios instancijos teismą su motyvuotu prašymu bei jį pagrindžiančiais įrodymais pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita, jas panaikinti ir kt. (CPK 148 str., 149 str.). Nėra nustatyta ribojimų suformuluoti prašymą pakeisti laikinųjų apsaugos priemonių mastą ar jų taikymo sąlygas, prašant leisti atsiskaityti su tam tikrais verslo partneriais tam, kad būtų užtikrinta įmonės nenutrūkstama veikla.

Apelianto skundo argumentas dėl taikyto arešto masto nepagrįstumo teigiant, kad pats ieškovas 2015 m. sausio 22 d. pareiškime „Dėl 2014 m. liepos 31 d. Rangos sutarties nutraukimo“ (b. l. 19) nurodė, jog apeliantas yra skolingas 94 489,32 Eur, o areštas taikytas 104 489,32 Eur sumai, kitokios apeliacinės instancijos teismo išvados dėl taikyto arešto pagrįstumo nesuponuoja. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas yra pateikęs 2015 m. vasario 9 d. papildomą reikalavimą dėl 90 652,17 Eur skolos už atliktus darbus 2014 m. gruodžio mėnesį priteisimo (b. l. 3-4), o šio papildomo reikalavimo užtikrinimui turto areštas 2015 m. vasario 10 dienos nutartimi taikytas tik 80 652,17 Eur sumai būtent įvertinus faktą, kad apeliantas po pradinio ieškinio pateikimo yra sumokėjęs 10 000 Eur įsiskolinimą. Vadinasi, bendrai taikomas areštas ir jo dydis (185 141,49 Eur – Turto arešto aktų registro duomenys), išsprendus papildomo ieškinio reikalavimo užtikrinimą sumažinta 10 000 Eur areštuotino turto verte, nevaržo apelianto teisių daugiau nei būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai sprendė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo, tinkamai parinko ir jų mastą, tačiau suklydo nurodydamas areštuotino turto eiliškumą. Todėl skundžiama nutartis paliekama iš esmės nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.), tačiau apeliacinės instancijos teismo nutartimi patikslinamas areštuotino turto eiliškumas.

          Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant rezoliucinėje dalyje areštuotino turto eiliškumą ir išdėstant ją taip:

„Ieškovo UAB „Tekanas“ (duomenys neskelbtini), ieškinio reikalavimų dėl 104 489,32 Eur skolos priteisimo įvykdymo užtikrinimui areštuoti atsakovui UAB „Vilstata“ (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, neapsunkintą hipoteka, uždraudžiant šį turtą perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti ar kitaip jį apsunkinti, bloginti jo vertę, nedraudžiant šiuo turtu naudotis, o šio turto nesant ar esant nepakankamai – kilnojamąjį turtą, turtines teises bei pinigines lėšas, bendrai 104 489,32 Eur (vieno šimto keturių tūkstančių keturių šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų, 32 euro centų) sumai“.

Nutarties kopiją išsiųsti Turto areštų aktų registro tvarkytojui - Centrinei hipotekos įstaigai.

Teisėjas                                                                                                    Alvydas Poškus