Baudžiamoji byla Nr. 2K–89–693/2015

                                                                                                                              Teisminio proceso Nr. 1-50-9-00054-2010-7

                                                                                                                              Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                                              1.1.4.4.1;

                                                                                                                              1.2.28.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. vasario 27 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutarties.

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. vasario 27 d. nuosprendžiu J. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 293 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas areštas septyniasdešimčiai parų.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti E. K. ir A. N., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartimi nuteistųjų J. K. ir A. N. bei nuteistojo E. K. gynėjo apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

J. K. pagal BK 293 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su E. K. ir A. N., nuo 2009 m. lapkričio mėnesio iki 2010 m. kovo 29 d. organizavo Lietuvos Respublikos piliečio R. S. kelionę į Jungtinę Karalystę ten nelegaliai dirbti, o būtent:

2009 m. lapkričio mėnesio nenustatytą dieną Panevėžio r., (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) esančio pastato, E. K. pasiūlė nukentėjusiajam R. S. nelegalų darbą Jungtinėje Karalystėje, o R. S. sutikus nelegaliai dirbti, E. K. padėjo jam gauti pasą Panevėžio apskr. VPK Panevėžio r. PK migracijos poskyryje, esančiame Panevėžyje, K. Binkio g. 14, sumokėdamas 100 Lt už paso išdavimą. Po to E. K. ir A. N. suorganizavo nukentėjusiojo kelionę: nupirko maisto, cigarečių kelionei, 2010 m. nenustatytą mėnesį ir dieną šalia UAB ,,Kovaras“ degalinės, esančios Panevėžyje, Klaipėdos g. 135, įsodino R. S. į tyrimo nenustatytą mikroautobusą, vežantį keleivius į Jungtinę Karalystę, sumokėjo už kelionės išlaidas ir davė R. S. telefono numerį Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo jam reikės susisiekti nuvykus į Jungtinę Karalystę. R. S. nuvykus minėtu mikroautobusu į Jungtinę Karalystę, Goole miestą, J. K. pasitiko nukentėjusįjį ir jį apgyvendino tame pačiame mieste. Praėjus apytiksliai dviem savaitėms po atvykimo į Jungtinę Karalystę, J. K. nukentėjusįjį nelegaliai įdarbino automobilių plovykloje (duomenys neskelbtini), esančioje Stanhope gatvėje, Goole mieste, automobilių plovėju, kontroliavo jo nelegalų darbą plovykloje, prižiūrėjo, kad R. S. nepabėgtų, ir paimdavo didžiąją dalį jo uždirbtų pinigų iki 2010 m. kovo 29 d., kol R. S. pabėgo ir grįžo į Lietuvos Respubliką.

Kasaciniu skundu nuteistasis J. K. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. vasario 27 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Kasatorius teigia, kad buvo nuteistas nepagrįstai, nes jo veikoje nėra BK 293 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties. Teismai buvo šališki ir ignoravo pagrindines baudžiamosios atsakomybės nuostatas, įtvirtintas BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalyse.

Kasatorius nurodo neneigęs, kad būdamas Jungtinėje Karalystėje bendravo su R. S., tačiau nemano, jog tokia veika yra nusikalstama. Kasatoriaus nuomone, teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalyje keliamų reikalavimų, nes jame nėra išdėstytas įrodymų vertinimas, o tik atkartoti byloje apklaustų asmenų parodymai bei kiti byloje nustatyti duomenys; taip pat teismas neaprašė, kokie konkretūs įrodymai patvirtina kiekvieno kaltinamojo kaltę.

Skunde pažymima, kad nukentėjusysis R. S. neparodė, jog kasatorius organizavo kelionę į Jungtinę Karalystę, ir teigė, kad kasatorių pirmą kartą pamatė jau atvykęs į užsienį. Kiti nuteistieji šioje byloje E. K. ir A. N. taip pat neigė iš anksto taręsi su kasatoriumi dėl nukentėjusiojo kelionės į užsienį organizavimo, be to, parodė, jog kasatoriaus net nepažinojo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad kasatoriaus kaltę patvirtina liudytojo M. K. parodymai, nes šis liudytojas parodė, jog kasatoriaus nepažįsta ir niekada nebendravo. Tuo tarpu kiti teismų išvardyti įrodymai (teisėsaugos institucijų įvykdyto teisinės pagalbos prašymo medžiaga, operatyvių veiksmų atlikimo protokolai, telefoninių pokalbių išklotinės) nepatvirtina, kad kasatoriaus padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

BK 293 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl veika laikoma baigta pradėjus organizuoti kelionę šiame straipsnyje nurodytiems tikslams pasiekti. Taigi kasatoriui inkriminuotas nusikaltimas jau buvo baigtas nukentėjusiajam dar neišvykus iš Lietuvos. Kadangi, kaip nurodo kasatorius, jis pirmą kartą nukentėjusįjį pamatė ir susipažino šiam jau atvykus į Jungtinę Karalystę, tai teismai privalėjo tirti kasatoriaus veiksmų ryšį su nukentėjusiojo kelionės organizavimu, t. y. nustatyti išankstinį susitarimą organizuoti kelionę tarp nusikalstamos veikos bendrininkų. Nenustačius išankstinio susitarimo, kuris yra būtinas bendrininkavimo požymis, galima konstatuoti tik prisijungimą prie jau baigtos nusikalstamos veikos. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio motyvų neaišku, ar išankstinis susitarimas egzistavo; jeigu taip, tai tarp kokių asmenų, kokios buvo jo ribos ir t. t.

Kasatorius pabrėžia, jog organizavimu BK 293 straipsnio prasme laikytini aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais jis siekia, kad Lietuvos piliečiai ar nuolatiniai gyventojai išvyktų į užsienį turėdami nelegalių ketinimų. Ši veika padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad organizuoja Lietuvos Respublikos piliečius ar nuolatinius gyventojus keliauti į užsienį turint nelegalių ketinimų. Iš to išplaukia, kad išvykstantieji turi turėti nelegalių ketinimų, o asmenys pagal BK 293 straipsnį atsako tik už tokių piliečių kelionių organizavimą, tačiau byloje nenustatyta, kokių ketinimų išvykdamas į užsienį turėjo nukentėjusysis. Taip pat kasatorius mano, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 293 straipsnį kyla organizavus dviejų ir daugiau asmenų kelionę į užsienį, nes straipsnio dispozicijoje vartojama daugiskaita – „piliečius ar nuolatinius gyventojus“.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Ona Rojutė prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad kasatorius, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu bei apeliacinio teismo nutartimi, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą, tačiau atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų kompetencija, todėl šie kasacinio skundo argumentai nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko ir turi būti palikti nenagrinėti. Priešingai nei teigia kasatorius, įrodymai baudžiamojoje byloje buvo įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai pasisakė, kuriais įrodymais remiasi darydamas išvadą dėl nuteistajam inkriminuotos veikos, o kuriuos vertina kritiškai ir atmeta. Šią pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą patvirtino apeliacinės instancijos teismas.

Nors kasatorius teigia, kad teismai nenustatė susitarimo, todėl nėra ir bendrininkavimo, šis kasacinio skundo argumentas yra nepagrįstas. Teismai, įvertinę liudytojų parodymus, Jungtinės Karalystės kompetentingų teisėsaugos institucijų įvykdyto teisinės pagalbos prašymo medžiagą, operatyvinių veiksmų atlikimo protokolus, telefoninių pokalbių išklotines ir kitus rašytinius įrodymus, pagrįstai pripažino, kad nuteistieji koordinavo savo veiksmus siekdami vieningo tikslo – nugabenti R. S. į Jungtinę Karalystę ten nelegaliai dirbti. Todėl teismai padarė teisingą išvadą, kad nuteistasis veikė kartu su kitais bendrininkais, siekė bendro rezultato, žinojo bei suprato savo vaidmenį.

Taip pat atmestinas kasatoriaus argumentas, kad byloje nėra nustatyta, jog R. S. turėjo nelegalių ketinimų, nes, kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad E. K. pasiūlė nukentėjusiajam R. S. nelegalų darbą Jungtinėje Karalystėje, o R. S. sutiko nelegaliai dirbti. Tai patvirtina R. S. duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu, kurios šis patvirtino nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme. Kartu atmestinas kasatoriaus argumentas, kad už vieno asmens kelionės į užsienį organizavimą baudžiamoji atsakomybė negalima. Analogiški argumentai buvo išdėstyti ir kasatoriaus apeliaciniame skunde, dėl jų motyvuotai pasisakė apeliacinės instancijos teismas.

Nors kasatorius teigia, kad bylą išnagrinėjo šališki teismai, šis argumentas nepagrįstas, nes skunde nenurodoma nė viena BPK 58 straipsnyje įtvirtinta aplinkybė, dėl kurios teismas gali būti pripažintas šališku. Tai, kad teismai įrodymus vertino ne taip, kaip pageidavo apeliantas, nereiškia, kad teismai šioje baudžiamojoje byloje priėmė šališkus sprendimus.

Taip pat, priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinis teismas atsakė į visus esminius kasatoriaus apeliacinio skundo argumentus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo argumentus apeliaciniame skunde išnagrinėjo pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Nuteistojo J. K. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl J. K. nuteisimo pagal BK 293 straipsnio 1 dalį ir bendrininkavimo padarant nusikalstamą veiką

Kasatorius skunde ginčija jo, kaip bendrininko, vaidmenį darant nusikalstamą veiką ir teigia, kad jis pagal BK 293 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai, nes iš skundžiamo nuosprendžio motyvų neaišku, ar egzistavo išankstinis susitarimas daryti nusikalstamą veiką, jeigu taip, tai tarp kokių asmenų, kokios buvo jo ribos ir t. t.

Bendrininkavimas pagal BK 24 straipsnio 1 dalį yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtinieji subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai daromą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, 2K-5/2009). Sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas, negalima apsiriboti vien tik jų subjektyviais teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą.

Kolegija laiko, kad teismas byloje esančius įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai ir pagrįstai pripažino, jog J. K., veikdamas bendrininkų grupe su kitais nutiestaisiais šioje byloje – E. K. ir A. N., organizavo Lietuvos Respublikos piliečio R. S. kelionę į Jungtinę Karalystę ten nelegaliai dirbti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad J. K., kartu su kitais nuteistais nusikalstamos veikos bendrininkais, siekdami realizuoti nusikalstamą sumanymą, veikė bendrai suderintais veiksmais. Tai patvirtina teismo posėdyje ištirtų ir įvertinų įrodymų visuma, o būtent: teisinės pagalbos prašymo medžiaga, operatyvių veiksmų atlikimo protokolai, telefoninių pokalbių išklotinės ir kiti rašytiniai įrodymai, taip pat nukentėjusiojo R. S. parodymai. Pirmosios instancijos teismas, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, pateikė analizę ir išvadas dėl jų vertinimo, motyvavo, kodėl nuteistųjų, taip pat ir J. K., įrodymai atmetami, o kitais įrodymais remiamasi.

Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad visi nuteistieji veikė pasidaliję vaidmenimis, t. y. E. K. pasiūlė nukentėjusiajam R. S. nelegalų darbą Jungtinėje Karalystėje ir padėjo pasidaryti pasą; po to E. K. ir A. N. nukentėjusiajam nupirko maisto, cigarečių, įsodino jį į mikroautobusą, vežantį keleivius į Jungtinę Karalystę, sumokėjo už kelionės išlaidas ir davė telefono numerį, kuriuo R. S. reikėjo susisiekti nuvykus į Jungtinę Karalystę su J. K. (kasatoriumi). Nukentėjusiajam nuvykus į Jungtinę Karalystę, nuteistasis J. K. jį pasitiko, nelegaliai įdarbino automobilių plovykloje, kontroliavo jo darbą, prižiūrėjo, kad nukentėjusysis nepabėgtų, ir paimdavo dalį jo uždirbtų pinigų. Taigi akivaizdu, kad visi nuteistieji koordinavo savo veiksmus siekdami bendro nusikalstamo rezultato – organizuoti nukentėjusiojo kelionę į užsienį ten nelegaliai dirbti. Būtent kasatoriaus veiksmai – nukentėjusiojo nelegalus įdarbinimas užsienyje – buvo bendro nusikalstamo plano dalis ir sudarė sąlygas veikti kitiems bendrininkams. Nebūdami susitarę su kasatoriumi, kuris buvo atsakingas už nukentėjusiojo nelegalų įdarbinimą bei jo „globą“, kiti nuteistieji šioje byloje nebūtų galėję organizuoti nukentėjusiojo kelionės į užsienį. Be to, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgiant į visą nusikalstamos veikos padarymo mechanizmą, sklandus nukentėjusiojo kelionės organizavimas į užsienį nelegaliai ten dirbti buvo įmanomas tik su tuo susijusiems asmenims (nusikalstamos veikos bendrininkams) suderinus veiksmus nusikalstamam tikslui pasiekti.

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad jam inkriminuoti veiksmai (pagalba nukentėjusiajam nelegaliai įsidarbinti ir jo veiksmų kontrolė) yra už BK 293 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties ribų, todėl baudžiamoji atsakomybė pagal minėtą straipsnį negalima.

BK 293 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas organizavo Lietuvos Respublikos piliečius ar nuolatinius gyventojus keliauti į užsienį prašytis prieglobsčio ar ten nelegaliai dirbti, ar dėl kitų priežasčių nelegaliai pasilikti užsienyje arba apgaulingai žadėdamas legalų statusą užsienyje. BK 293 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl veika laikoma baigta pradėjus organizuoti kelionę dispozicijoje įvardytiems tikslams pasiekti. Pažymėtina, kad organizavimas, kaip veika, pasireiškia ne tik veiksmais, kuriais kaltininkas siekia, kad Lietuvos Respublikos piliečiai išvyktų į užsienį turėdami nelegalių ketinimų. Tai gali būti tokių asmenų paieška, jų kurstymas, raginimas, sąlygų sudarymas išvykti į kitas valstybes (vizų gavimas, paso pagaminimas) dispozicijoje nurodytais tikslais, taip pat pagalba užsienyje tokiems asmenims susirasti nelegalų darbą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistieji E. K. ir A. N. pasiūlė nelegalų darbą ir sudarė sąlygas nukentėjusiajam išvykti į Jungtinę Karalystę, o kasatorius jį ten nelegaliai įdarbino.

Taigi visų nusikalstamos veikos bendrininkų veika pasireiškė nukentėjusiojo nelegalaus įdarbinimo užsienyje organizavimu, todėl kasatoriaus veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 293 straipsnio 1 dalį – baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Kasatoriaus teiginys, neva baudžiamoji atsakomybė pagal BK 293 straipsnio 1 dalį galima tik tada, kai organizuojama dviejų ir daugiau Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolatinių gyventojų kelionė į užsienį straipsnyje nurodytiems tikslams pasiekti, nepagrįstas. Nors BK 293 straipsnio 1 dalies dispozicijoje vartojama daugiskaita – „Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolatiniai gyventojai“, baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla organizavus bent vieno tokio asmens kelionę į užsienį, nes baudžiamajame įstatyme nustatant atsakomybę už nusikalstamas veikas, padarytas prieš du ir daugiau asmenų, tai yra tiesiogiai nurodoma straipsnio dispozicijoje (pvz., BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punktas (sunkus sveikatos sutrikdymas dviem ar daugiau žmonių).

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir apeliacinės nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo J. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                                                           Aldona Rakauskienė

                                                                                                                                                                        Viktoras Aidukas

Vytautas Masiokas