Civilinė byla Nr. e2-1279-465/2022

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20716-2021-0

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos: 

                                                                                         2.6.39.2.6.2; 3.1.7.6; 3.2.6.1

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Margarita Ambrazaitienė,

sekretoriaujant Birutei Adamonienei,  

ieškovės UAB „Viotransa“ atstovams Dainiui Praniui, advokatei Linai Gudaitei, 

atsakovės ADB Gjensidige atstovei Kamilei Usavičienei, 

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Viotransa“ ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir įpareigojimo atlyginti žalą.

Teismas

n u s t a t ė :

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovės (toliau – UAB) „Viotransa“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovei akcinei draudimo bendrovei (toliau – ADB) „Gjensidige“, prašydamas pripažinti draudžiamuoju įvykį, dėl kurio atsirado žala, pagal Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutartį, draudimo liudijimo GJELT Nr.3251873, žalos bylos Nr.CLT2181747 ir įpareigoti atsakovę atlyginti ieškovei patirtą 11 386,01 Eur žalą. Nurodė, kad su atsakove yra sudariusi vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutartį. 2019 m. rugsėjo 21 d. iš ieškovei priklausančio vilkiko buvo pavogta dalis krovinio, dėl šio įvykio 2020 m. rugsėjo 24 d. ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl žalos atlyginimo Dėl įvykio ieškovė patyrė 12 886,01 Eur nuostolių, apie įvykį buvo praneša policijai, krovinio savininkas dėl prarastos krovinio dalies pateikė ieškovei pretenziją ir pateikė sąskaitą žalai atlyginti. 2021 m. vasario 25 d. ieškovė gavo atsakovės sprendimą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nes įvykį, dėl kurio atsirado žala, pripažino nedraudžiamuoju, kadangi vilkikas buvo pastatytas nesaugomoje aikštelėje, ji nebuvo stebima vaizdo kamerų. Tokia aikštelė neatitinka draudimo taisyklių, todėl žala nemokėtina. Atsakovės teiginiai dėl didelio ieškovės neatsargumo nepagrįsti, nes pastatydama krovinį ieškovė elgėsi itin atsargiai. Maršrutas, kuriuo buvo gabenamas krovinys, pasirinktas trumpiausias ir greičiausiais. Atsakovės nurodytose aikštelėse vilkikas sustoti negalėjo, nes baigėsi galimas vairuotojo vairavimo laikas ir vairuotojui reikėjo sustoti. Atsakovės nurodytose aikštelėse sustoti nebuvo galima, nes iki šalia Paryžiaus esančios aikštelės buvo apie 30 min. kelio, Parking poids lourd SANF aikštelė yra galima tik vykstant kitu maršrutu, o Park+ de Paris sud Est aikštelė yra 73 km nuo buvusios sustojimo vietos. Ieškovė elgėsi itin atsargiai ir ėmėsi priemonių, kad krovinys būtų gabenamas saugiai - vilkiko vairuotojas dirbo neviršydamas darbo laiko, taip buvo apsaugotas krovinys ir išvengta galimai didesnės žalos, galėsiančios atsirasti dėl vairuotojo nuovargio. 

Vilkikas nakčiai sustojo Shell degalinėje, esančioje adresu: Autoroute du Nord Al 95470 Vėmars, Prancūzija. Šios degalinės teritorijoje yra didelė vilkikų stovėjimo aikštelė. Degalinės teritorija yra saugoma vaizdo kamerų, o aikštelė apšviesta. Ieškovės teismui pateiktose nuotraukose, darytose stovėjimo aikštelės teritorijoje, matyti, kad aikštelė yra šalia degalinės ir aikštelės teritorija ne tik apšviesta, bet ir stebima vaizdo kamerų, be to aikštelė atitverta tvora. Remiantis tuo bei vadovaujantis draudimo taisyklių 9.5.3. p. darytina išvada, kad Ieškovės vilkikas įvykio, dėl kurio atsirado žala, metu buvo tinkamoje - apšviestoje ir vaizdo kamerų stebimoje, vilkikų stovėjimo aikštelėje. Pažymėjo, kad šioje aikštelėje kiekviena stovėjimo vieta atskirai nėra stebima vaizdo kamerų, tačiau tokio stebėjimo ir nereikalaujama draudimo taisyklių 9.5.3. p. Ieškovei priklausantis vilkikas buvo paliktas apšviestoje ir kamerų stebimoje aikštelėje, ieškovei priklausantį vilkiką darbuotojas vairavo neviršydamas teisės aktuose įtvirtintų nuostatų, toliau važiuoti vilkikas negalėjo, todėl buvo įvertinta nuovargio ir jo galimų padarinių rizika ir priimtas sprendimas vilkiką nakčiai palikti aikštelėje, kuri atitinka draudimo taisyklių 9.5.3. p.

Papildomai nurodė, kad atsakovės nurodoma „Transpark“ programėlė neapspindi duomenų apie aikštelės saugumą, kadangi duomenis apie aikštelės saugumą gali įrašyti visi asmenys. Krovinys, kuris buvo gabenamas, nebuvo didelės vertės, kaip nurodyta taisyklių 9.5.3. p. Pavogtą krovinį sudarė: laidai, suvirinimo priemonės, elektroidų laikikliai ir kt. Remiantis faktinėmis aplinkybėmis ir draudimo taisyklių 9.5.3. p., patekimas į aikštelę, kurioje stovėjo vilkikas neturėjo būti kontroliuojamas. Įvertinusi draudimo sutartyje esančią išskaitą, ieškovė atsisakė dalies reikalavimo, t. y. 1500 Eur. Papildomai prašė priteisti 395 Eur (225 Eur + 170 Eur) teisinės pagalbos išlaidų ir 80,50 Eur (60,50 Eur + 20 Eur) vertimo išlaidų.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovai ieškinį palaikė remdamiesi argumentais, nurodytais procesiniuose dokumentuose.

Atsakovė ADB „Gjensidige“ atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti, priteisti atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas, tame tarpe 109,26 Eur vertimo išlaidų. Nurodė, kad 2020 m. rugsėjo 24 d. gavo pranešimą apie 2020 m. rugsėjo 21 d. įvykį, kurio metu iš ieškovės vilkiko priekabos buvo pavogta dalis krovinio (įrankiai-suvirinimo įranga-akumuliatorių krovikliai). Žalos bylos administravimo metu nustatyta, kad: vilkiku/puspriekabe, v/n (duomenys neskelbtini)HJ992, buvo vykdomas užsakymas Nr. 2020/39/1499 transportuoti krovinį maršrutu Prancūzija – Vokietija; 2020 m. rugsėjo 21 d. vairuotojas sustojo poilsiui Prancūzijoje, trasoje A1, degalinėje Essence Shell (A1 autobanas 95470 Vėmars, France); 2020 m. rugsėjo 22 d. ryte vairuotojas pastebėjo pjūvius tente ir dalies krovinio trūkumą. Apie įvykį informuota policija. Draudikas 2021 m. vasario 25 d. sprendimu įvykį pripažino nedraudžiamuoju. Ginčo atveju ieškovės sustojimui pasirinkta aikštelė visų šių reikalavimų neatitiko. Vadovaujantis Tarptautinės vežėjų sąjungos (IRU) internetinėje svetainėje pateikiama informacija https://www.iru.org/apps/transpark-search-action, ieškovės pasirinkta aikštelė nebuvo nei aptverta, nei saugoma fizinės apsaugos ar stebėjimo kamerų. Ekspertų raporte pažymima, kad degalinė, kurioje vairuotojas buvo palikęs visiškai nesaugomą krovinį, yra žinoma dėl savo pavojingumo ir didelio užfiksuoto krovinių vagysčių skaičiaus. Iš Draudėjo pateiktų nuotraukų matyti, kad tvora yra atskirti statybiniai konteineriai, o ne aikštelės teritorija. Patekimas į šią aikštelę nėra kontroliuojamas, kaip ir nėra saugomi ten esantys vilkikai su kroviniais. Mano, kad ieškovas turėjo galimybę pasirinkti saugią, vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklės Nr. 011 9.5.3 p. reikalavimus atitinkančią aikštelę. Pažymėjo, kad vairuotojų darbo ir poilsio laikas yra reglamentuotas pakankamai lanksčiai, vairuotojas gali keisti tiek vairavimo, tiek poilsio laikus, sutrumpinti ar prailginti tam tikras pertraukas, todėl vežėjams nėra sunku ar juo labiau neįmanoma susiplanuoti maršrutą bei sustojimo vietas, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Vairuotojas turėjo visas galimybes tiek vairavimo laiką, tiek kelionės maršrutą susiplanuoti taip, kad sustoti tektų tik saugomose aikštelėse. Vežėjo veiksmai vertintini kaip didelis neatsargumas. Draudėjas nepateikė įrodymų, kad yra atlyginęs žalą krovinio savininkui.  Tai, jog aikštelė, kurioje buvo paliktas krovinys nakčiai neatitinka Taisyklių reikalavimų, grindžia nepriklausomų siurvejerių raportu. Papildomai prašė priteisti 605 Eur už transporto priemonių stovėjimo aikštelės, esančios Autoroute du Nord A1, 95470 Vémars, Prancūzija, saugumo tyrimą (raportą).

Atsakovės atstovė ieškinį prašė atmesti atsiliepime nurodytais motyvais.

Byla dalyje dėl 1500 Eur reikalavimo nutrauktina, ieškinys dėl likusio reikalavimo atmestinas.

Bylos medžiaga patvirtinta, jog ieškovė su atsakove sudarė vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutartį GJELT Nr. 3251873, kuria laikotarpiu nuo 2020-08-21 iki 2021-08-20 buvo apdrausta draudėjo, veikiančio kaip vežėjas, civilinė atsakomybė (e. bylos 1t., 5,6 l.). 2020-09-24 ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl žalos atlyginimo, nes 2020-09-19 iš ieškovei priklausančio vilkiko buvo pavogta dalis vežamo krovinio (e. bylos 1t., b. l. 7). Atsakovė, administruodama žalos bylą, 2021-02-25 išmokėti draudimo išmoką atsisakė (e. bylos 1t., b. l. 9). 2021-12-14 prašymu ieškovė nuo dalies ieškinio – 1500 Eur, atsisakė (e. bylos DOK-231232).

Teismo vertinimu, ieškovės atsisakymas nuo ieškinio neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui, todėl priimtinas (Civilinio proceso kodekso 42 straipsnio 1, 2 dalys, 140 straipsnio 1 dalis); civilinė byla šioje dalyje nutrauktina (CPK 293 straipsnio 4 punktas). Bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 294 straipsnio 2 dalis).

LR CK 6.987 straipsnyje pateikta draudimo sutarties samprata, pagal kurią draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis.

Remiantis Draudimo įstatymo 98 straipsnio 3 dalimi, draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmokos, neįsitikinęs draudiminio įvykio buvimu. Jeigu draudėjas teigia, kad įvyko draudiminis įvykis, o draudikas su tuo nesutinka, tai pagal Draudimo įstatymo 98 straipsnio 7 dalį draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo, ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2009-02-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2009).

    Nagrinėjamo ginčo atveju draudikas įvykį pripažino nedraudžiamuoju, vadovaudamasis Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 011 (toliau - Taisyklės) 9.5.3 punktu, numatančiu, jog vairuotojas turi pasirinkti transporto priemonėms skirtą stovėti teritoriją, tamsiu paros metu apšviestą, nuolat stebimą vaizdo kamerų ir /arba aikštelės personalo, bei Taisyklių 3.15 punktu, kuris numato, jog tais atvejais, kai draudėjas nesaugojo vežamo krovinio ir paliko transporto priemonę su kroviniu be priežiūros nesaugioje teritorijoje, draudikas nuostolių neatlygina. Ieškovė teigia, jog draudikas įvykį pripažino nedraudiminiu nepagrįstai, nes aikštelė adresu Autoroute du Nord A1 95470 Vėmars, Prancūzijoje, kurioje nakčiai apsistojo ieškovei priklausantis vilkikas, yra apšviesta, stebima vaizdo kamerų, be to, aptverta tvora, taigi atitinka Taisyklių 9.5.3 punkto reikalavimus. Tačiau į bylą pateikti rašytiniai įrodymai ieškovės teiginių nepatvirtina.

    Iš bylos medžiagos matyti, jog pati ieškovė, atsakydama į pateiktus draudiko klausimus dėl įvykio, nurodė, jog degalinės teritorija yra stebima vaizdo kameros, tačiau vilkikų stovėjimo vietų kameros nemato (2021m. sausio 11 d. el. laiškas, e. bylos 1t., b. l. 53). Nepriklausomų siurvejerių atliktas transporto priemonių stovėjimo aikštelės saugumo tyrimas nustatė, jog aikštelė tvora neaptverta, teritorija vaizdo kameromis nestebima ir apsaugos darbuotojų nesaugoma. Tokias išvadas nepriklausomi ekspertai padarė, įvertinę informaciją keliose skirtingose internetinėse svetainėse. Be to, raporte pateikti ir komentarai apie stovėjimo aikštelėje įvykusias vagystes bei įspėjimus saugoti turtą (JSC „Klaipėdos Netas“ raportas). Apie aptariamos automobilių stovėjimo aikštelės nesaugumą yra pažymėta ir žalų eksperto Prancūzijoje atliktame CESAM ekspertų raporte, patvirtinančiame, jog aikštelė yra gerai žinoma dėl savo pavojingumo ir didelio užfiksuoto krovinių vagysčių skaičiaus (e. bylos 1t., b. l. 67-85). Kaip nurodo nepriklausomi ekspertai, Shell kolonėlė bei restorano/ greito maisto užkandinės teritorijos yra gausiai apšviestos šviesos žibintais, stebimos vaizdo kameromis, į kurių stebėjimo lauką patenka ir kelios vilkikų stovėjimo aikštelės vietos. Taip pat nustatė, jog toliau esančios ilgosios vilkikų stovėjimo aikštelės eilės apšviestos menkiau, o labiausiai nutolusioje nuo kelio aikštelės kraštinėje pusėje stovi vos keli žibintai. Apibendrindami ekspertai konstatavo, jog atskirai pati vilkikų stovėjimo aikštelė nėra stebima vaizdo kameromis, o aikštelės apšvietimas yra dalinis. Byloje nėra duomenų, kurioje aikštelės vietoje buvo apsistojęs ieškovės vilkikas (duomenys neskelbtini) (tokių duomenų neturėjo ir ekspertai), tačiau remiantis bylos medžiaga galima pagrįstai teigti, jog aikštelė Taisyklių 9.5.3. punkte numatytų reikalavimų neatitiko. Ieškovės pateiktos nuotraukos, kuriose matyti joje esantys šviestuvai bei prie pastatų įrengtos vaizdo kameros, ekspertų išvadų apie stovėjimo aikštelės saugumą nepaneigia. Ieškovės nurodoma aplinkybė, jog į Transpark programėlę, kurioje yra pateikiama informacija apie aikštelių saugumą, duomenis gali įrašyti visi asmenys, teismo vertinimu, nėra teisiškai reikšminga, nes aikštelės saugumo tyrimas buvo atliekamas remiantis įvairias šaltiniais : Google žemėlapių nuotraukomis, internetinėmis svetainėmis ir jose esančiais komentarais. Įvertinus 2020m. rugsėjo 21dienos tachografo duomenis, patvirtinančius jog tą dieną vairuotojas važiavo 8 h 13 min, kritiškai vertintinas ir ieškovės teiginys, jog esą vairuotojas negalėjo pasiekti kitos saugios automobilių stovėjimo aikštelės. Europos šalių susitarimo dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo (AETR), nedraudžia vežėjui pasinaudoti poilsio laiku iš anksto ir neįpareigoja visuomet maksimaliai išnaudoti važiavimo laiką, važiuojant 9 h, todėl vairuotojas galėjo maršrutą susiplanuoti taip, kad sustoti tektų tik saugomose stovėjimo aikštelėse. Byloje nepateikta įrodymų, leidžiančių teigti, jog šiuo konkrečiu atveju vairuotojas važiuoti toliau negalėjo ar neturėjo jokios galimybės pasiekti saugią stovėjimo aikštelę. Priešingai, galima teigti, jog važiavimo laikas nebuvo pilnai išnaudotas, todėl sustojimas poilsiui nesaugioje automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje adresu Autoroute du Nord A1 95470 Vėmars, negali būti pripažintas privalomu.

Bylos duomenimis krovinys, kurio dalis buvo pavogta iš vilkiko, tai elektronikos prekės – suvirinimo įranga- akumuliatorių krovikliai. Teismo vertinimu, toks krovinys priskirtinas prie didelės vagystės rizikos krovinių, nes jis sunkiai gali būti atsektas, surastas, be to, gali būti lengvai realizuojamas. Tokiu atveju Taisyklės (3.15 p.) įpareigoja vežėją planuoti maršrutą iš anksto, o vairuotojų poilsio metu stoti aikštelėse, kurios yra ne tik aptvertos, apšviestos, nuolat stebimos vaizdo kamerų ir / ar aikštės personalo, bet į kurias yra kontroliuojamas patekimas. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog automobilių stovėjimo aikštelė, kurioje apsistojo vilkiko vairuotojas, Taisyklių numatytų saugumo reikalavimų neatitiko, todėl tokie vežėjo veiksmai, kaip maršruto nesusiplanavimas, vežant didelės vagystės rizikos krovinį, sustojimas nakčiai nesaugioje automobilių stovėjimo aikštelėje, į kurią gali patekti pašaliniai asmenys, nesiėmimas kitų papildomų apsaugos priemonių, laikytini dideliu neatsargumu, sudarančiu pagrindą draudikui pripažinti įvykį nedraudžiamuoju.

Pažymėtina, jog įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Jokie įrodymai, išskyrus oficialiuosius (CPK 197 straipsnio 2 dalis), teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Pagal kasacinio teismo jurisprudencijoje pateiktus įstatyme įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių išaiškinimus, bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas. Byloje esančius įrodymus teismas įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, vadovaudamasis įstatymais. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 6 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-200-219/2015).

Teismo vertinimu, surinktų įrodymų visuma leidžia pagrįstai teigti, kad pagrindas nemokėti draudimo išmokos yra įrodytas, todėl ieškovės reikalavimai pripažinti įvykį draudžiamuoju bei priteisti draudimo išmoką, negali būti tenkinamas.  

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. 

Nagrinėjamu atveju atsakovė patyrė viso 714 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 605 Eur išlaidų už nepriklausomų ekspertų raportą bei 109 Eur dokumentų vertimo išlaidų. Bylinėjimosi išlaidų dydis pagrįstas į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais (e. bylos DOK – 60216). Atsižvelgiant į tai, jog ieškovė nuo dalies ieškinio atsisakė, įvertinusi draudimo sutartyje nurodytą išskaitą, o ne dėl to, kad atsakovė būtų patenkinusi šį reikalavimą, todėl atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės priteistinos pilnai (CPK 94 str., 93 str.1d.) 

Vadovaujantis CPK 87 straipsnio 2 dalimi, ieškovei grąžintini 75 procentai žyminio mokesčio, sumokėto už atsisakytą ieškinio reikalavimo dalį, t. y. 25 Eur (34 Eur / 100 proc. x 75 proc.). Atsižvelgiant į tai, jog ieškovės reikalavimas pripažinti įvykį draudžiamuoju, nėra laikomas savarankišku reikalavimu, todėl už jį ieškovės sumokėtas 75 Eur žyminis mokestis grąžintinas, kaip permokėtas (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ieškovei išaiškintina, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo sprendimu (nutartimi).

Teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ patvirtintos minimalios valstybei priteistinos 5 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl neatlygintinos (CPK 92 str.).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu, 293 straipsnio 4 punktu teismas

n u s p r e n d ž i a :

priimti ieškovės UAB „Viotransa“ atsisakymą nuo 1500 Eur ieškinio reikalavimo, ir bylą šioje dalyje nutraukti.

ieškovės UAB „Viotransa“ ieškinį atsakovei ADB „Gjensidige“ dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju bei 11 386,01 Eur žalos atlyginimo atmesti.

Priteisti iš ieškovės UAB „Viotransa“ (į. k. 304550375) 714 Eur (septynis šimtus keturiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovės ADB „Gjensidige“ (į. k. 110057869) naudai.

Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti ieškovei UAB „Viotransa“ (į. k. 304550375) dalį, t. y. 100 Eur (vieną šimtą eurų) žyminio mokesčio, sumokėto 2021-07-15 Mokėjimo nurodymu Nr. 07151056 

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja                                                  Margarita Ambrazaitienė