Civilinė byla Nr. e2A-471-790/2023

Teisminio proceso Nr.

2-55-3-00502-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.8; 2.1.5.1.2.7; 2.1.5.2; 2.6.1.3.6.; 2.6.7; 2.6.10.2.4.1; 3.3.1.18.1

 (S)

 

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. rugsėjo 21 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vilijos Mikuckienės ir Laimos Ribokaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovams A. V., A. P., S. J. J., R. J. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, skolos priteisimo ir nuostolių atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Ieškovas V. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams A. V., A. P., S. J. J. ir R. J. ir prašė:

1.1.                      Pripažinti negaliojančia 2012 m. sausio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovas pardavė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas Nr. 1), atsakovui A. V. už 60 000 Lt (17 377 Eur) (toliau – ir 2012 m. sausio 3 d. sutartis), taikyti restituciją – už žemės sklypo dalį, kuri parduota UAB „Baltisches Haus“, priteisti iš atsakovo A. V. ieškovui 190 000 Eur, o likusią žemės sklypo dalį grąžinti ieškovui nuosavybės teise;

1.2.                      Pripažinti negaliojančia 2014 m. balandžio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovas pardavė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas Nr. 2), atsakovui A. V. už 69 000 Lt (19 984 Eur), (toliau – ir 2014 m. balandžio 29 d. sutartis) ir taikyti restituciją – grąžinti žemės sklypą ieškovui nuosavybės teise;

1.3.                      Teismui netenkinus pirmojo ir antrojo reikalavimų, priteisti iš atsakovų A. V. ir A. P. solidariai ieškovui 17 377 Eur skolą ir 4 344,25 Eur palūkanas pagal 2012 m. sausio 3 d. sutartį bei 19 984 Eur skolą ir 4 996 Eur palūkanas pagal 2014 m. balandžio 29 d. sutartį;

1.4.                      Priteisti iš atsakovų A. V. ir S. J. J. solidariai ieškovui 57 000 Eur skolą ir 14 250 Eur palūkanas pagal 2015 m. rugsėjo 15 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovas pardavė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas Nr. 3), už 57 000 Eur atsakovei S. J. J. (toliau – ir 2015 m. rugsėjo 15 d. sutartis);

1.5.                      Priteisti iš atsakovų A. V. ir R. J. solidariai ieškovui 10 000 Eur skolą ir 2 500 Eur palūkanas pagal 2015 m. spalio 30 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovas pardavė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas Nr. 4), už 10 000 Eur atsakovui J. J. (toliau – ir 2015 m. spalio 30 d. sutartis);

1.6.                      Priteisti iš atsakovų A. V. ir R. J. solidariai ieškovui 26 065 Eur skolą ir 6 508,75 Eur palūkanas pagal 2016 m. sausio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovas pardavė žemės sklypą (žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalį), esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas Nr. 5) už 26 065 Eur atsakovui J. J. (toliau – ir 2016 m. sausio 20 d. sutartis);

1.7.                      Priteisti iš atsakovo A. V. ieškovui 128 302 Eur nuostoliams atlyginti;

1.8.                      Priteisti iš atsakovų ieškovui 5 proc. metines procesines palūkanas.

2.       Ieškovas nurodė, kad jam nuosavybės teise priklausė keletas žemės sklypų, t. y. žemės sklypai Nr. 1–5, kuriuos parduodant ieškovui atstovavo atsakovas A. P. arba atsakovas A. V.. Ieškovui priklausantys žemės sklypai Nr. 1 ir Nr. 2 buvo parduoti atsakovui A. V. (ieškovui atstovavo A. P.), atsakovei S. J. J. – žemės sklypas Nr. 3, (ieškovui atstovavo A. V.) ir J. J. – žemės sklypai Nr. 4 – 5 (ieškovui atstovavo A. V.), kurio teises ir pareigas paveldėjimo būdu perėmė A. J., o jo teises ir pareigas – atsakovė R. J..

3.       Ieškovo teigimu, jam nuosavybės teise priklausiusius žemės sklypus jo atstovai atsakovas A. V. ir atsakovas A. P., pardavė nesuderinę sąlygų su ieškovu, už parduotus žemės sklypus nebuvo atsiskaityta, žemės sklypai buvo parduoti už žymiai mažesnę kainą nei rinkos vertė, t. y. žemės sklypas Nr. 1 parduotas už 60 000 Lt (17 377 Eur), nors jo vidutinė rinkos kaina siekė 479 000 Lt (138 727,99 Eur), žemės sklypas Nr. 2 už 69 000 Lt (19 984 Eur), nors jo vidutinė rinkos kaina siekė 155 000 Lt (47 364,46 Eur). Žemės sklypus Nr. 1 ir Nr. 2 įsigijo įgaliotinio A. P. giminaitis A. V.. Atsakovė S. J. J. ir J. J., įsigydami žemės sklypą Nr. 3 ir žemės sklypą Nr. 5, veikė kaip atsakovo A. V. statytiniai.

4.       Nurodė, kad žemės sklypas Nr. 3 po mėnesio nuo įsigijimo buvo parduotas UAB „Baltisches Haus“ už žymiai didesnę kainą – 101 367 Eur, žemės sklypas Nr. 5 taip pat po mėnesio parduotas UAB „Baltisches Haus“ už 110 000 Eur kainą, žemės sklypo Nr. 1 dalis 2016 m. kovo 8 d. sutartimi už 190 000 Eur taip pat parduota UAB „Baltisches Haus“. Tikroji atsakovo A. V. valia buvo žemės sklypo Nr. 1 dalį, žemės sklypą Nr. 3 ir žemės sklypą Nr. 5 už žymiai didesnę kainą, nei šie sklypai buvo įsigyti iš ieškovo, parduoti UAB „Baltisches Haus“, kad UAB „Baltisches Haus“ Žaliųjų ežerų rajone galėtų statyti parduotuvę „IKI“.

5.       Ieškovo teigimu, pripažinus 2012 m. sausio 3 d. sutartį ir 2014 m. balandžio 29 d. sutartį negaliojančiomis, turi būti taikoma restitucija natūra ir žemės sklypai Nr. 1 ir Nr. 2 grąžinti ieškovui nuosavybės teise, išskyrus žemės sklypo Nr. 1 dalį, kurią atsakovas A. V. 2016 m. kovo 8 d. sutartimi už 190 000 Eur pardavė UAB „Baltisches Haus“. Šioje dalyje restitucija turi būti taikoma pinigais, priteisiant iš atsakovo A. V. ieškovui 190 000 Eur. Jei teismas netenkintų reikalavimų pripažinti negaliojančiomis 2012 m. sausio 3 d. sutartį ir 2014 m. balandžio 29 d. sutartį, iš atsakovų A. V. ir A. P. solidariai ieškovui turi būti priteista 37 361 Eur skola, t. y. negauta žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 pardavimo kaina (17 377 Eur + 19 984 Eur), bei 5 proc. metinės palūkanos už šias sumas už 5 metus – 4 344,25 Eur palūkanos pagal 2012 m. sausio 3 d. sutartį ir 4 996 Eur palūkanos pagal 2014 m. balandžio 29 d. sutartį.

6.       Ieškovo teigimu, iš atsakovų A. V., S. J. J. ir R. J. ieškovui turi būti priteista 93 065 Eur skola, t. y. negauta žemės sklypo Nr. 3, žemės sklypo Nr. 4 ir žemės sklypo Nr. 5 pardavimo kaina (57 000 Eur + 10 000 Eur + 26 065 Eur), bei 5 proc. metinės palūkanos už šias sumas už 5 metus – 14 250 Eur palūkanos pagal 2015 m. rugsėjo 15 d. sutartį, 2 500 Eur palūkanos pagal 2015 m. spalio 30 d. sutartį ir 6 508,75 Eur palūkanos pagal 2016 m. sausio 20 d. sutartį. Dėl žemės sklypo Nr. 3 pardavimo UAB „Baltisches Haus“ už 101 367 Eur kainą ieškovas patyrė 44 367 Eur nuostolius (101 357 Eur – 57 000 Eur), o dėl žemės sklypo Nr. 5 pardavimo UAB „Baltisches Haus“ už 110 000 Eur kainą ieškovas patyrė 83 935 Eur nuostolius (110 000 Eur - 26 035 Eur), nes ieškovas pagrįstai už šiuos žemės sklypus galėjo gauti atitinkamai 101 357 Eur ir 110 000 Eur. Šiuos nuostolius ieškovui turi atlyginti atsakovas A. V..

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

        

7.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.

8.       Teismas nustatė, kad atsakovas A. V. ieškovo pavedimu ieškodavo asmenų, kurie parduodavo teises atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemės sklypus) pagal atitinkamas žemėtvarkos skyriaus pažymas (toliau – ir išvados), ir ieškovo vardu pagal ieškovo išduotą įgaliojimą nupirkdavo šias išvadas. Išvadose nurodyta nuosavybės teise turėta žemė buvo įvairiose Lietuvos vietovėse, tačiau ieškovas turėjo tikslą pagal šias išvadas atkurti nuosavybės teises gaunant natūra žemę, esančią (duomenys neskelbtini), nes ten ieškovas kūrė didelį ūkį.

9.       2001 m. gruodžio 27 d. atsakovas A. V. ieškovo vardu nupirko 5 išvadas (2001 m. gruodžio 27 d. teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pirkimo–pardavimo sutartys, notarinio registro Nr. 13444, Nr. 13445, Nr. 13446, Nr. 13447 ir Nr. 13448 (toliau – ir išvada Nr. 13444, išvada Nr. 13445, išvada Nr. 13446, išvada Nr. 13447 ir išvada Nr. 13448, o visos kartu – išvados).

10.       Išvadas persiuntus į (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos skyrių, paaiškėjo, kad (duomenys neskelbtini) nebėra laisvos žemės ūkio paskirties žemės, todėl ieškovas informavo atsakovą A. V., kad išvados jo nebedomina, ir atsakovas A. V. gali išvadas pasilikti sau. Kadangi pagal išvadas nebebuvo galimybės atkurti nuosavybės teisių perduodant natūra žemę (duomenys neskelbtini), ieškovas nesumokėjo atsakovui A. V. nei išvadų pirkimo kainos, nei atlyginimo už atstovavimą.

11.       2005 m. liepos 19 d. įgaliojimu (toliau – ir 2005 m. įgaliojimas) ieškovas suteikė atsakovui A. P. teisę ieškovo vardu atstovauti ieškovui atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypus, kurie nurodyti minėtose išvadose. Ieškovas taip pat 2005 m. liepos 19 d. pasirašė raštelį, kad iš atsakovo A. P. pagal 2005 m. įgaliojimą gavo 5 000 Lt ir neturi atsakovui A. P. jokių pretenzijų. Vėliau dėl atsakovo A. P. užimtumo nuosavybės teisių pagal išvadas atkūrimo procese ieškovo vardu pagal 2015 m. balandžio 7 d. įgaliojimą (toliau – ir 2015 m. įgaliojimas) veikė atsakovas A. V.. 

12.       Teismo vertinimu, ieškovo suteiktų įgaliojimų apimtis (savo nuožiūra pasirinkti bet kurią Lietuvos vietovę, kurioje būtų atkurtos nuosavybės teisės pagal išvadas natūra, pasirinkti bet kurį kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą pagal išvadas, savo nuožiūra naudotis, valdyti, disponuoti bet kuriais žemės sklypais (jų dalimis) ir kt.) rodo, kad ieškovas išvadų ir jų pagrindu atkurto nekilnojamojo ar kito turto nevertino kaip savo turto.

13.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.760 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įgaliotinis, įvykdęs įgaliojimą, privalo tuojau apie tai pranešti įgaliotojui ir pateikti ataskaitą, tačiau privaloma rašytinė tokios ataskaitos forma nėra numatyta. Ieškovas nenurodė ir neįrodinėjo, kad ieškovas nuo 2005 m. įgaliojimo išdavimo iki 2015 m. įgaliojimo atšaukimo, taip pat po 2015 m. įgaliojimo atšaukimo iki ieškinio pareiškimo būtų reikalavęs, kad atsakovas A. P. ar atsakovas A. V. pateiktų ieškovui ataskaitą apie atliktus veiksmus pagal 2005 m. įgaliojimą ar 2015 m. įgaliojimą, o atsakovai būtų atsisakę tokią ataskaitą pateikti ar būtų pateikę tikrovės neatitinkančią informaciją.

14.       Nors ieškovas nurodė, kad 5 000 Lt ieškovui buvo sumokėti ne už išvadą Nr. 13444 ir išvadą Nr. 13445 (pagal kurias buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypus), o pagal išvadą Nr. 13446, išvadą Nr. 13447 ir išvadą Nr. 13448 (pagal kurias buvo atkurtos nuosavybės teisės į 6 žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), teismo vertinimu, tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Byloje esantys tiesiogiai ieškovui siųsti institucijų raštai patvirtina, kad ieškovas žinojo apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo pagal išvadas procesą. Duomenys apie ginčo žemės sklypų pardavimą Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti iš karto po šių žemės sklypų pardavimo.

15.       Nuo žemės sklypo Nr. 1 pardavimo iki ieškinio pareiškimo praėjo daugiau kaip 9 metai, nuo žemės sklypo Nr. 2 – beveik 6 metai, nuo žemės sklypo Nr. 3, žemės sklypo Nr. 4 ir žemės sklypo Nr. 5 – daugiau kaip 5 metai. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovas per laikotarpį nuo ginčo žemės sklypų pardavimo iki ieškinio pareiškimo būtų reiškęs atsakovams pretenzijas dėl šių žemės sklypų pardavimo nesuderinus su ieškovu, dėl ginčo žemės sklypų pardavimo už per mažą kainą ar dėl ginčo žemės sklypų kainos negavimo.

16.       Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas su atsakovu A. V. už šio atsakovo suteiktas paslaugas surandant išvadų pardavėjus, ieškovo vardu išvadas nuperkant bei persiunčiant į (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos skyrių, atsiskaitydavo grynaisiais pinigais be rašytinio įforminimo. Atsiskaitymas grynaisiais pinigais be rašytinio įforminimo buvo įprastas tarp šalių. 

17.       Teismas nusprendė, kad yra pagrindas pripažinti įrodytais atsakovų teiginius, kad tarp ieškovo, atsakovo A. P. ir A. V. buvo susitarimas, jog, ieškovo vardu atkūrus nuosavybės teises pagal išvadas į ginčo žemės sklypus, šie žemės sklypai bus parduoti, o su ieškovu bus atsiskaityta šalių sutartomis sąlygomis, ir šis susitarimas buvo įvykdytas. Aplinkybė, kad ieškovo nuomonė dėl jam tenkančios atlyginimo dalies už ginčo žemės sklypų pardavimą vėliau pasikeitė ar buvo paveikta kitų asmenų, nesudaro pagrindo padaryti kitas išvadas dėl aukščiau nurodytų aplinkybių.

18.       Ieškovas nenurodė, kokius konkrečius 2005 m. įgaliojimu atsakovui A. P. suteiktus įgaliojimus atstovas viršijo, sudarydamas 2012 m. sausio 3 d. ir 2014 m. balandžio 29 d. sutartis. Ieškovas nenurodė, koks konkrečiai buvo piktavališko atsakovo A. P. ir atsakovo A. V. susitarimo sudarant 2012 m. sausio 3 d. sutartį ir 2014 m. balandžio 29 d. sutartį turinys. Jei tokiu susitarimu buvo susitarimas parduoti atsakovui A. V. žemės sklypą Nr. 1 ir žemės sklypą už žymiai mažesnę kainą nei rinkos vertė, tai ieškovas neįrodė, kad žemės sklypas Nr. 1 ir žemės sklypas Nr. 2 atsakovui A. V. buvo parduoti už žymiai mažesnę kainą nei rinkos vertė. Nustatant žemės sklypo Nr. 1 ir Nr. 2 rinkos vertę buvo atsižvelgta į šių žemės sklypų trūkumus (teisinius ir fizinius apribojimus).

19.       Aplinkybė, kad žemės sklypo Nr. 1 dalis vėliau buvo parduota UAB „Baltisches Haus“ už 190 000 Eur kainą, nesudaro pagrindo teigti, kad žemės sklypas Nr. 1 2012 m. sausio 3 d. sutartimi buvo parduotas atsakovui A. V. už žymiai mažesnę kainą, nei jo rinkos vertė. Šis žemės sklypas buvo parduotas praėjus daugiau kaip 4 metams po 2012 m. sausio 3 d. sutarties sudarymo. Ieškovas neteigė ir neįrodinėjo, kad atsakovas A. P. ir atsakovas A. V., sudarydami 2012 m. sausio 3 d. sutartį, žinojo apie UAB „Baltisches Haus“ ketinimus statyti prekybos centrą ir dėl to tikėtiną žemės sklypo Nr. 1 (ar jo dalies) paklausos ir kainos padidėjimą.

20.       Aplinkybė, kad atsakovė S. J. J. žemės sklypą Nr. 3 pardavė UAB „Baltisches Haus“ už 101 367 Eur kainą, o J. J. žemės sklypą Nr. 5 2016 m. kovo 8 d. pardavė UAB „Baltisches Haus“ už 110 000 Eur kainą, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovas A. V. 2015 m. rugsėjo 15 d. sutartį ir 2015 m. spalio 30 d. sutartį ieškovo vardu sudarė jam nepalankiomis sąlygomis, t. y. galėjo parduoti šiuos žemės sklypus už didesnę kainą, ir taip padarė ieškovui 128 302 Eur nuostolius. 

21.       Teismas nusprendė, kad žemės sklypai Nr. 3 ir Nr. 5 buvo parduoti šalių suderintomis sąlygomis, su ieškovu buvo atsiskaityta šalių sutartomis sąlygomis, ir šis susitarimas buvo įvykdytas, kaip ir žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 atveju. Byloje nėra įrodymų, kad parduodant žemės sklypus atsakovui A. V., atsakovei S. V. J. ir J. J. buvo žinoma, kad žemės sklypas Nr. 3 ir žemės sklypas Nr. 5 galės būti parduoti UAB „Baltisches Haus“ už žymiai didesnę kainą, nei buvo įsigyti iš ieškovo, ir kad šios aplinkybės buvo nuslėptos nuo ieškovo.

22.       Teismas nusprendė, kad yra pagrindas ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo A. V. 128 302 Eur nuostolius atmesti ir kaip pateiktą praleidus ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Teismas nustatė, kad vėliausiai apie 2015 m. rugsėjo 15 d. ir 2016 m. sausio 20 d. sutartis ieškovas turėjo ir galėjo sužinoti 2017 m. sausio 4 d., užpildydamas 2016 m. metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją. Aplinkybių, dėl kurių šis ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujintas, nenurodyta ir nenustatyta.

 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

 

23.       Apeliaciniu skundu ieškovas V. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, atnaujinti ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl nuostolių priteisimo, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, iškviesti ir apklausti liudytoją J. K. (J. K.) bei išduoti teismo liudijimą apie teisę gauti įrodymus arba išreikalauti rašytinius įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

23.1.                      Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu atsakovo A. P. paaiškinimų vertinimu. Teismas neatsižvelgė, kad A. P. paaiškinimai buvo nenuoseklūs. A. P. pateikė skirtingas versijas dėl tarp A. P. ir ieškovo susiformavusių teisinių santykių, ieškovui sumokėtos 5 000 Lt sumos. A. P. taip pat teikė skirtingas versijas apie tai, kokiu būdu jis gaudavo atlyginimą už ieškovo vardu tvarkomus žemės sklypus, taip pat, kaip ieškovui apmokėdavo už šių sklypų pardavimą gautą kainą.

23.2.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai dalį bylos aplinkybių (pvz., kad tariamai ieškovą domina tik žemės sklypai (duomenys neskelbtini), kad persiuntus išvadas į (duomenys neskelbtini) paaiškėjo, jog (duomenys neskelbtini) nebėra laisvos žemės nuosavybės teisių atkūrimui) nustatė motyvuodamas ne konkrečiais bylos įrodymais, o tuo, kad tariamai ieškovas šių aplinkybių neneigė, nors ieškovas šių aplinkybių nepripažino.

23.3.                      Byloje nėra ginčo, kad ieškovas pirkdavo išvadas, siekdamas atkurti nuosavybės teisę į žemės sklypus. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad, negalint atkurti nuosavybės teises į žemės sklypus (duomenys neskelbtini), ieškovas prarado interesą į išvadas ir jų nebevertino kaip savo turto, yra nepagrįsta. Ieškovas nuosekliai viso proceso metu teigė, kad, nesant galimybės atkurti nuosavybės teises į žemės sklypus (duomenys neskelbtini), buvo siekiama atkurti kitose vietovėse.

23.4.                      Ieškovas finansuodavo išvadų pirkimą. Byloje nėra įrodymų, kad A. V., kuris įsigijo išvadas, būtų reikalavęs padengti tariamą skolą už išvadų įsigijimą. Jeigu A. V. būtų turėjęs pinigų išvadoms įsigyti, jis būtų norėjęs jas pirkti sau, o ne ieškovui.

23.5.                      Nepagrįstos teismo išvados, kad tarp ieškovo, atsakovo A. P. ir A. V. buvo susitarimas, jog, ieškovo vardu atkūrus nuosavybės teises pagal ginčo išvadas į žemės sklypus, šie žemės sklypai bus parduoti, o su ieškovu bus atsiskaityta šalių sutartomis sąlygomis, ir šis susitarimas buvo įvykdytas.

23.6.                      Pagal 2005 m. ir 2015 m. įgaliojimus tarp ieškovo ir atsakovų susiformavo įgaliotojo ir įgaliotinių santykiai, kai atsakovai veikė ieškovo vardu ir interesais pagal išvadas atkurdami nuosavybės teises į žemės sklypus. Jeigu teismas sprendė, kad susiformavo kitokie teisiniai santykiai, teismas turėjo teisiškai kvalifikuoti teisinius santykius. Kadangi tokio susitarimo turinio nustatymas ir teisinis kvalifikavimas yra bylai esminę reikšmę turintys klausimai, laikytina, kad skundžiamame sprendime neatskleista bylos esmė.

23.7.                      Atsakovų A. V. ir A. P. paaiškinimai prieštarauja logikos dėsniams. Pasak atsakovų, buvo susitarta, jog ieškovo vardu už atsakovo A. V. lėšas bus nupirktos išvados, ieškovui periodiškai papildomai bus duodama pinigų, už atsakovų lėšas pagal išvadas bus atkurtos nuosavybės teises į žemės sklypus, o pardavus žemės sklypus visos gautos piniginės lėšos bus atiduotos ieškovui, o ieškovas tik turės sumokėti nedidelį sėkmės mokestį atsakovui A. P., o atsakovas A. V. ne tik duos pinigų ieškovui, bet visus veiksmus pagal įgaliojimą darys neatlygintinai. 

23.8.                      Atsakovų įrodinėjamą versiją, kad A. V. buvo tikrasis išvadų atkurti nuosavybės teises savininkas ir jam nereikėjo derinti veiksmų su ieškovu, galėjo patvirtinti A. V. pateiktos gyventojo pajamų deklaracijos, kuriose jis būtų deklaravęs gautas pajamas iš žemės sklypų pardavimo S. J. ir J. J.. Tačiau tokių duomenų A. V. nepateikė.

23.9.                      Atsakovai A. V. ir A. P. bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokios versijos, kaip turėtų būti teisiškai kvalifikuojami tarp jų ir ieškovo susiklostę santykiai pagal 2005 m. ir 2015 m. įgaliojimus. 2023 m. vasario 6 d. teismo posėdžio metu atsakovės S. J. J. atstovė teigė, kad tarp atsakovų faktiškai susiklostę santykiai turi būti vertinami kaip jungtinės veiklos teisiniai santykiai. Tačiau, ieškovo vertinimu, įgaliojimų pagrindu tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių negalima kvalifikuoti kaip partnerystės santykių. Iš A. V. ir A. P. paaiškinimų matyti, kad ieškovas nefinansavo veiklos, neatliko jokių veiksmų.

23.10.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaip neįrodytus atmetė ieškovo paaiškinimus, kad pagal 2005 m. liepos 19 d. pakvitavimą atsakovas A. P. sumokėjo ieškovui 5 000 Lt už žemės sklypus, kurie turėjo būti atkurti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), bet ne (duomenys neskelbtini).

23.11.                      Teismas nepagrįstai įvertino, kad ieškovas, žinodamas apie 2005 m. ir 2015 m. įgaliojimus,  suteikiančius teisę ieškovo vardu atkurti nuosavybės teises pagal išvadas ir disponuoti žemės sklypais, galėjo ir turėjo žinoti apie jo vardu įregistruotus žemės sklypus ir jų pardavimą. Ieškovas, teikdamas kasmetines metines pajamų deklaracijas, nedeklaravo nė vieno ginčo žemės sklypo pardavimo sandorio ir pagal jį gautų pajamų, nes apie tokius sandorius nebuvo informuotas. 

23.12.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino, kad ieškovas, teikdamas deklaraciją apie 2016 m. gruodžio 31 d. turėto turto vertę, turėjo patikrinti Nekilnojamojo turto registro duomenis apie anksčiau turėtą turtą. Ieškovo teigimu, pagal teisės aktų nuostatas jis neturėjo tokios pareigos.

23.13.                      Byloje nėra nė vieno rašytinio įrodymo, kad atsakovai raštu, elektroniniu paštu ar kitokia forma būtų informavę ieškovą apie pagal išvadas atkurtas nuosavybės teises į žemės sklypus, derinę žemės sklypų pardavimo sandorius ar informavę apie sudarytus pardavimo sandorius. Nei atsakovas A. P., nei atsakovas A. V., teigdami, kad nuosavybės atkūrimo ir ginčo sandorių sudarymo klausimais vyko susirašinėjimas elektroniniu paštu, nepateikė į bylą nė vieno tai galinčio patvirtinti elektroninio laiško.

23.14.                      Teismas netinkamai taikė CK 1.92 straipsnio ir CK 2.135 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepagrįstai laikėsi pozicijos, kad vien faktas, jog įgaliotiniui yra suteiktos plačios teisės, suteikia jam teisę sudaryti turto pardavimo sandorius negavus pavedimo konkrečiam sandoriui sudaryti, nederinant sandorių sąlygų.

23.15.                      Aplinkybę, kad nuo ieškovo buvo slepiami sandoriai, įrodo tai, jog žemės sklypai buvo parduoti ne tretiesiems asmenims (sąžiningiems pirkėjams), o atsakovų giminaičiams. Po to dalis žemės sklypų už žymiai didesnę kainą buvo perparduoti UAB „Baltisches Haus“. Tokia pardavimo sandorių schema būdinga nesąžiningiems įgaliotiniams, kai veikiama „už įgaliotojo akių“ ir siekiama nuo jo nuslėpti sandorius bei jų detales. Šiuo atveju atsakovų sudarytų sandorių tikslas buvo ne parduoti žemės sklypus tretiesiems asmenims (sąžiningiems pirkėjams), o perleisti žemės sklypus patikimiems asmenims – giminaičiams, turint tikslą nuslėpti nuosavybės teisių į žemės sklypus atkūrimo faktą nuo ieškovo.

23.16.                      2022 m. gruodžio 10 d. teismo posėdžio metu atsakovas A. P. sukūrė versiją, kad ieškovas tariamai jam sumokėjo sėkmės mokestį, atgal grąžindamas dalį iš atsakovo gautų pinigų, tačiau tokia atsakovo versija neatitinka nei jo procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų, nei 2022 m. lapkričio 14 d. teismo posėdžio metu išsakytų argumentų. Viso bylos nagrinėjimo metu ieškovas nuosekliai laikėsi pozicijos, kad apie sutarčių sudarymą nežinojo. Ieškovas, be 2005 m. liepos 19 d. raštelyje nurodyto 5 000 Lt avansinio mokėjimo, daugiau jokių pinginių lėšų nė iš vieno atsakovo negavo ir sėkmės mokesčio A. P. nemokėjo.

23.17.                      Aplinkybę, kad pagal ginčo sutartis gautos piniginės lėšos nebuvo sumokėtos ieškovui, patvirtina ir tai, jog tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika pinigų perdavimą įforminti rašytiniu pakvitavimu. Tai patvirtina byloje esantis 2005 m. liepos 19 d. raštelis dėl 5 000 Lt avansinio mokėjimo.

23.18.                      Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos sąlygos tam, kad 2012 m. sausio 3 d. ir 2014 m. balandžio 29 d. sutartys būtų pripažintos negaliojančiomis CK 1.92 straipsnio ir CK 2.135 straipsnio 1 dalies pagrindu. Ieškovo išduotas įgaliojimas nereiškia, kad atsakovas A. P. galėjo disponuoti ieškovo turtu, pažeisdamas jo interesus ir CK 6.759 straipsnio 1 dalyje nustatytus principus, sudaryti sandorius negavęs konkretaus ieškovo pavedimo.

23.19.                      Pagal CK 2.135 straipsnio 1 dalį atstovo sudarytas sandoris pripažintinas negaliojančiu tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo (kita sandorio šalis) žinojo (ar turėjo žinoti) apie tokį interesų konfliktą. Šiuo atveju sudarant žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandorius pirkėjas (atsakovas A. V.) neabejotinai žinojo apie A. P. interesų konfliktą, aplinkybę, kad ginčo sandoriai sudaryti nesuderinus sąlygų su ieškovu ir neatitinka jo interesų.

23.20.                      Teismas nepagrįstai 2012 m. sausio 3 d. ir 2014 m. balandžio 29 d. sutartis atsisakė pripažinti negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu dėl atsakovo A. P. piktavališko susitarimo su atsakovu A. V.. Piktavališkas susitarimas yra tyčinė veika, dėl kurios sandorio sąlygos yra nenaudingos atstovaujamajam. A. P., veikdamas pagal 2005 m. įgaliojimą, piktavališkai susitarė su atsakovu A. V. sudaryti ieškovui nenaudingas sutartis. Dėl šių priežasčių teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti negaliojančiomis 2012 m. sausio 3 d. ir 2014 m. balandžio 29 d. sutartis CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu kaip prieštaraujančias viešajai tvarkai ir gerai moralei.

23.21.                      2012 m. sausio 3 d. ir 2014 m. balandžio 29 d. sutartis pripažinus negaliojančiomis, turėtų būti taikoma restitucija. Alternatyviai, pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti skolą ir palūkanas pagal 2012 m. sausio 3 d. ir 2014 m. balandžio 29 d. sutartis.

23.22.                      2015 m. rugsėjo 15 d., 2015 m. spalio 30 d. ir 2016 m. sausio 20 d. sutartys taip pat yra neteisėtos, nes jas atsakovas A. V., veikdamas pagal 2015 m. įgaliojimą̨, sudarė negavęs iš ieškovo pavedimo. Ieškovui apsisprendžiant dėl nurodytais sandoriais pažeistų teisių gynimo būdo, įtakos turėjo tai, kad šiais sandoriais perleistas turtas yra perparduotas sąžiningam trečiajam asmeniui (pirkėjui), dėl to restitucija natūra negalima. Ieškinio pareiškimo metu ieškovas nežinojo, kad J. J. buvo atsakovo A. V. giminaitis. Todėl ieškovas pasirinko savo teises ginti reikšdamas ieškinio reikalavimus dėl pagal šiuos sandorius ieškovui neperduotų piniginių lėšų (turto kainos) ir palūkanų priteisimo, taip pat reikalavimą dėl šiais sandoriais padarytų nuostolių atlyginimo.

23.23.                      Procesinė pareiga įrodyti aplinkybę, kad pagal žemės sklypų pardavimo sutartis ieškovui perduotos pardavimo lėšos, tenka atsakovams. Šiuo atveju atsakovai neįrodė pinigų perdavimo ieškovui fakto. Procesiniuose dokumentuose atsakovas A. V. neteigė, kad jis ieškovui perdavė pinigines lėšas (parduotų žemės sklypų kainas), gautas pagal 2015 m. rugsėjo 15 d., 2015 m. spalio 30 d. ir 2016 m. sausio 20 d. sutartis.

23.24.                      Atsakovas A. V. teigė, kad jis sumokėjo dalį pinigų, neįvardindamas konkrečios ar apytikslės sumos. 2023 m. vasario 1 d. teismo posėdžio metu atsakovas A. V. teigė priešingai, kad tariamai pagal 2015 m. rugsėjo 15 d. sutartį visą 57 000 Eur sumą jis perdavė ieškovui. Atsakovė S. J. J. neįrodė, kad ji disponavo tokia grynųjų pinigų suma ir ją galėjo perduoti.

23.25.                      Ieškovas prašė iš atsakovo A. V. priteisti 128 302 Eur nuostolių atlyginimą. Teismas nepagrįstai atmetė šį ieškovo reikalavimą. Atsakovas A. V. atliko neteisėtus veiksmus, nes netinkamai veikė pagal 2015 m. įgaliojimą, buvo nesąžiningas, pažeidė lojalumo pareigą, veikė pažeisdamas interesų konflikto vengimo reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai trejų metų ieškinio senaties terminą skaičiavo nuo 2015 m. rugsėjo 15 d. ir 2016 m. sausio 20 d. sutarčių sudarymo, nes šie sandoriai sudaryti nesuderinus su ieškovu. 

23.26.                      Kadangi pirmosios instancijos teismas itin paviršutiniškai išnagrinėjo bylą ir neatskleidė bylos esmės, apeliacinės instancijos teisme byla iš esmės turi būti nagrinėjama iš naujo beveik visais aspektais. Todėl yra tikslinga bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Be to, žodinis bylos nagrinėjimas būtinas dėl liudytojo J. K. (J. K.) apklausos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovo prašymą apklausti liudytoju J. K.. Šio asmens parodymais ieškovas norėjo įrodyti faktines aplinkybes, reikšmingas nustatant ieškinio senaties termino pradžią. Tuo buvo pažeista ieškovo teisė įrodinėti bylai reikšmingas aplinkybes.

23.27.                      Ieškovo atstovas 2021 m. spalio 25 d. raštu prašė pateikti banko sąskaitų išrašus. Ieškovas neturi kitų galimybių gauti duomenų iš banko apie S. J. J. ir J. J. banko sąskaitas, į kurias pinigines lėšas pervedė UAB „Baltisches Haus“. Tikėtina, kad lėšos už sandorius su šiais asmenimis buvo pervestos ne žemės sklypų pirkėjams, bet A. V. arba iš karto išgrynintos, kad jas būtų galima perduoti atsakovui A. V. grynaisiais pinigais.

24.       Atsakovas A. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą ir ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

24.1.                      A. P. paaiškinimai, priešingai nei teigia ieškovas, buvo logiški, pagrįsti, neprieštaringi. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis ir išvadas dėl tam tikrų faktinių aplinkybių egzistavimo padarė remdamasis ne išimtinai atsakovo A. P. parodymais, o visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

24.2.                      A. P. nuosekliai tvirtino, kad 5 000 Lt, kurie ieškovui buvo perduoti 2005 m. pakvitavimo pagrindu, buvo užmokestis už tai, kad ieškovas perdavė atsakovams A. P. ir A. V. išvadas. Kadangi tuo metu nebuvo aišku, į kokius žemės sklypus, remiantis išvadomis, bus atkuriamos nuosavybės teisės, buvo nuspręsta, kad sėkmingai atkūrus nuosavybes teises į žemės sklypus ir juos realizavus, su ieškovu bus papildomai atsiskaityta, o atsakovai už tai gaus sėkmės mokestį.

24.3.                      Ieškovo paaiškinimus, kokiu pagrindu atsakovas A. P. sumokėjo ieškovui 5 000 Lt, teismas atmetė pagrįstai. Paaiškinimai ne tik prieštaravo atsakovų A. P. ir A. V. paaiškinimams, bet ir rašytinei bylos medžiagai (pakvitavimo ir įgaliojimo turiniui). Be to, teikdamas paaiškinimus, ieškovas nurodė, kad visada atsiskaitydavo, sumokėdavo A. V. tiek, kiek jis paprašydavo ir tai darydavo grynaisiais pinigais, o jokie rašteliai nebuvo pasirašomi.

24.4.                      Ieškovas nepagrįstai teigia, kad žemės sklypai, į kuriuos nuosavybės teisės buvo atkurtos pagal 2005 m. įgaliojime nurodytas išvadas, galėjo būti parduoti už didesnę kainą. Ginčo žemės sklypai buvo žemės ūkio paskirties, privažiavimas iki vieno iš žemės sklypų buvo itin komplikuotas, įvažiavimo padarymas reikalavo didelių investicijų ir suderinimų su gyventojais, todėl žemės sklypų pardavimo kaina buvo nustatyta tinkamai ir teisėtai, atsižvelgiant į fizinius ir teisinius žemės sklypų apribojimus.

24.5.                      Ieškovo paaiškinimai turėtų būti vertinami kaip nenuoseklūs. Viena vertus, ieškovas teigė, kad dalį žemės sklypų, į kuriuos nuosavybės teisės buvo atkurtos pagal išvadas, jis sutiko parduoti A. P. nurodytiems asmenims ir pretenzijų dėl to A. P. neturi. Kita vertus, ieškovas teigė, kad atsakovas A. P. viršijo įgaliojimus, nes pardavė žemės sklypus, nors ieškovas esą jų parduoti nenorėjo.

24.6.                      Ieškovas neneigė atsakovų išdėstytų argumentų, kodėl ieškovas įgaliotiniams perleido valdyti visą procesą, susijusį su nuosavybės teisių į žemės sklypus atkūrimu pagal išvadas, neneigė, kad jį domino žemės sklypai (duomenys neskelbtini), o žemės sklypus kituose rajonuose ieškovas norėjo parduoti.

24.7.                      Atmestinas ieškovo argumentas, kad atsakovai A. V. ir A. P. nepateikė versijos, kaip turėtų būti teisiškai kvalifikuojami tarp jų ir ieškovo susiklostę teisiniai santykiai pagal 2005 m. ir 2015 m. įgaliojimus. Vertindamas, kad teisiniai santykiai turėtų būti vertinami kitaip, tą turėjo padaryti pats ieškovas.

24.8.                      Ieškovas nežinojimą apie tai, kad jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypus (pagal išvadas), iš esmės grindžia deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, esą jis tuo nesidomėjo, deklaracijas už jį pildė buhalterė, esą jis neklausė, kokius veiksmus pagal 2005 m. įgaliojimą atliko atsakovas A. P..

24.9.                      Ieškovas pripažino, kad žinojo apie pagal išvadas Nr. 13446, Nr.  3447 ir Nr. 13448 jo vardu atkurtas nuosavybės teises į šešis žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Šiuos žemės sklypus atsakovas A. P., veikdamas ieškovo vardu pagal 2005 m. įgaliojimą, pardavė, ir ieškovas pretenzijų dėl šių žemės sklypų pardavimo A. P. nereiškė. 

24.10.                      Byloje nėra nė vieno rašytinio įrodymo, kad atsakovai raštu, elektroniniu paštu ar kitokia forma būtų informavę ieškovą apie pagal išvadas atkurtus žemės sklypus, būtų derinę šių žemės sklypų pardavimo sandorius ar informavę apie sudarytus pardavimo sandorius. Teismas nustatė, kad tarp šalių nebuvo susiklosčiusi praktika susitarimus įforminti raštu (dokumentais), nes šalis siejo pasitikėjimas ir visi atsiskaitymai buvo daromi grynaisiais pinigais, o informacija dažnai perduodama žodžiu (telefonu) arba elektroniniu paštu.

24.11.                      Atsakovas pabrėžia, kad jam išduotas įgaliojimas pasibaigė dar 2015 m., žemės sklypai buvo parduoti 2012 m. (žemės sklypas Nr. 1) ir 2014 m.  (žemės sklypas Nr. 2). Nors ieškovas apie tariamą teisių pažeidimą nurodo sužinojęs 2018 m., tačiau nepateikia nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad jis būtų kreipęsis į atsakovus A. P. ar A. V. su prašymu pateikti ataskaitą, kreipęsis su pretenzijomis.

24.12.                      Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, kad aplinkybė, jog 2012 m. sausio 3 d. ir 2014 m. balandžio 29 d. sutartis atsakovas A. P., kaip ieškovo atstovas, sudarė su savo giminaičiu, savaime nepatvirtina nei šių sutarčių prieštaravimo ieškovo interesams, nei kad atsakovas A. P. veikė pažeisdamas suteiktus įgaliojimus. Pirmosios instancijos teismas pasisakė, kad atsakovas A. V. yra atsakovo A. P. dėdė, tačiau jie nėra laikomi artimaisiais giminaičiais (CK 3.135 straipsnis) ir jiems netaikomas CK 2.134 straipsnio 1 dalyje nustatytas ribojimas sudaryti sandorius.

24.13.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovas neįrodė piktavališko įgaliotinių veikimo (CK 1.91 straipsnio 1 dalis). Ieškovas be teiginio, kad žemės sklypai Nr. 1 ir Nr. 2 buvo parduoti už kainą, kuri yra žymiai mažesnė nei šių sklypų rinkos vertė (kuris pripažintas neįrodytu), kitų aplinkybių, kuo pasireiškė atsakovo A. V. ir atsakovo A. P. piktavališkas susitarimas sudarant 2012 m. sausio 3 d. ir 2014 m. balandžio 29 d. sutartis, nenurodė.

24.14.                      Ieškovas nepagrįstai tvirtina, kad atsakovai nepateikė patikimų ir leistinų įrodymų, jog su ieškovu buvo atsiskaityta. Bet kuris apdairus ir protingas asmuo, rūpindamasis savo turtu bei manydamas, kad sandoris buvo sudarytas pažeidžiant jo teises ir interesus arba nebuvo įvykdytas (pvz., nesumokėta daikto kaina), iš karto būtų veikęs taip, kad apgintų pažeistas teises. Tačiau ieškovas to nedarė tol, kol nesužinojo, kad po kelių metų šių žemės sklypų įgijėjas juos yra pardavęs trečiajam asmeniui (UAB „Baltisches Haus“) už didesnę kainą. Jeigu su ieškovu iš tikrųjų nebūtų atsiskaityta pagal ginčijamus sandorius, jis nebūtų 2015 m. išdavęs tokio plataus turinio įgaliojimo A. V..

24.15.                      Nagrinėjamoje byloje ieškovo prašymas šaukti ir apklausti byloje liudytoju J. K. neatitiko įstatymo reikalavimų, todėl buvo netenkintas pagrįstai. Ieškovas nenurodė, kokias bylai reikšmingas aplinkybes galėtų paliudyti nurodytas asmuo. Jeigu, kaip teigia ieškovas, šis asmuo turi bylai reikšmingus įrodymus, pats ieškovas juos galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, bet to nepadarė. Atsakovas mano, kad ieškovo prašymas nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas ištyrė visus byloje pateiktus įrodymus, išklausė šalių žodinius paaiškinimus.

25.       Atsakovas A. V. atsiliepimais į apeliacinį skundą (atsakovas ir jo atstovas 2023 m. balandžio 19 d. padavė du atsiliepimus, kurie pirmosios instancijos teismo buvo priimti) prašo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą ir atmesti ieškovo apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

25.1.                      Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovas, supratęs, jog pagal išvadas nebus atkurtos nuosavybės teisės (duomenys neskelbtini), su išvadomis nieko nedarė 5 metus, 2005 m. įgaliojo A. P. veikti ieškovo vardu. 2005 m. liepos 19 d. ieškovas parašė, kad pagal 2005 m. įgaliojimą paėmė atlygį, pretenzijų neturi. Ieškovas šio dokumento neginčijo.

25.2.                      Ieškovas suteikė teisę savo nuožiūra ir sąlygomis mainyti, parduoti žemės sklypus. Suteikdamas veiksmų laisvę A. V. nustatyti parduodamų žemės sklypų kainą, ieškovas nepagrįstai kelia per mažos kainos klausimą.

25.3.                      Ieškovas A. V. išduodamas 2015 m. įgaliojimą turėjo žinoti apie Vilniaus mieste esančius parduotinus žemės sklypus. Kiekvienas asmuo, išduodantis kitam asmeniui įgaliojimą, teiraujasi apie prieš tai išduoto įgaliojimo įvykdymą ir tik gavęs duomenis prima sprendimą dėl kito įgaliojimo išdavimo.

25.4.                      Ieškinio priede Nr. 8 ieškovas pateikė 2016 m. sausio 20 d. sutarties originalą. Tai reiškia, kad ieškovui apie šį  sandorį buvo žinoma, sandoris su ieškovu buvo derinamas, o pinigai už jį buvo gauti.

25.5.                      Teismui buvo pateikta informacija, kad ieškovas žinojo A. P. elektroninio pašto adresą ir bet kada galėjo pateikti reikalavimą dėl ataskaitos pateikimo vykdant įgaliojimą. A. P. ir A. V. visus klausimus, susijusius su nuosavybės atkūrimu ir žemės sklypų pardavimu, su V. J. derindavo telefonu. Byloje esantys ieškovui siųsti institucijų raštai patvirtina, kad ieškovas žinojo apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo pagal išvadas procesą. Duomenys apie žemės sklypų pardavimą Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti iš karto po šių žemės sklypų pardavimo.

25.6.                      Teismas pagrįstai įvertino, kad 2005 m. įgaliojimu atsakovui A. P. suteiktų įgaliojimų apimtis įrodo, jog ieškovas išvadų ir jų pagrindu atkurtų nuosavybės teisių į žemės sklypus nevertino kaip savo turto.

25.7.                      Apelianto įrodinėjami tų pačių sandorių negaliojimo pagrindai paneigia vienas kitą ir atskleidžia apelianto pozicijos nenuoseklumą. Asmuo, teigdamas, kad nenorėjo sudaryti nesąžiningų sandorių ir nedavė pavedimo jų sudaryti, tuo pačiu metu negali aiškinti, kad sudaryti sandoriai buvo piktavališko susitarimo išdava, nes nebuvo derintos jų sąlygos, o turtas parduotas už per mažą kainą. Asmuo negali tuo pačiu metu nenorėti konkretaus sandorio, bet kartu ir siekti jo, tačiau kitomis sąlygomis. Ieškovas žinojo apie jo vardu ir interesais sudaromus turto perleidimo sandorius ir tam neprieštaravo.

25.8.                      Teismas teisingai įvertino, kad atsakovas A. V. yra atsakovo A. P. dėdė, tačiau jie nėra laikomi artimaisiais giminaičiais ir jiems netaikomas ribojimas sudaryti sandorius. Jokie artimi giminystės ryšiai nesieja A. P. ir A. V. su kitais žemės sklypų pirkėjais.

25.9.                      Apeliantas, teigdamas, kad jam nebuvo perduoti pinigai už parduotus sklypus, be pagrindo reikalauja 5 proc. metinių palūkanų. Įgaliotinių atžvilgiu CK 6.210 straipsnis netaikytinas. Prievolė pagal aptariamą straipsnį mokėti palūkanas kyla tuomet, kai šalis sieja sutartiniai santykiai. Įgaliojimas nėra sutartis, atitinkamai, nėra teisinio pagrindo iš įgaliotinių reikalauti palūkanų.

25.10.                      Pirmosios instancijos teismas J. K. liudyti nekvietė pagrįstai, nes ieškovas nenurodė, kokios vertingos informacijos galėtų suteikti šis liudytojas. Ieškovas prašo išduoti teismo liudijimą dėl J. J. ir J. J. banko sąskaitos išrašų gavimo, tačiau toks prašymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme. Atsakovas neprašo bylos apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. 

26.       Atsakovė S. J. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą ir atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

26.1.                      Nors ieškovas neigia praradęs suinteresuotumą atkurti nuosavybės teises dėl to, kad nebebuvo galimybės atkurti nuosavybės teisių perduodant natūra žemę (duomenys neskelbtini), tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog 2005 m. įgaliojimas A. V. buvo išduotas ieškovo vardu atkurti nuosavybės teises pagal visas penkias išvadas, o ne pagal dalį išvadų. Byloje nėra įrodymų, kad 2005 m. įgaliojimo išdavimo metu jau buvo aišku, jog pagal išvadas Nr. 13446, Nr. 13447 ir Nr. 1344 bus atkurtos nuosavybės teisės būtent į 6 žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).

26.2.                      Ieškovas nenurodė, kad jis nuo 2005 m. įgaliojimo išdavimo iki 2015 m. įgaliojimo išdavimo, taip pat po 2015 m. įgaliojimo atšaukimo iki ieškinio pareiškimo būtų reikalavęs, jog A. V. ir (ar) A. P. pateiktų ataskaitą apie atliktus veiksmus pagal minėtus įgaliojimus, o atsakovai būtų atsisakę tokią ataskaitą pateikti ir būtų pateikę tikrovės neatitinkančią informaciją.

26.3.                      Byloje nėra įrodymų, kad apie žemės sklypo Nr. 3 galimą pardavimą (kainą, sąlygas ir pan.) UAB „Baltisches Haus“ S. J. J. buvo žinoma dar iki 2015 m. sutarties sudarymo. Tai, kad S. J. J. žemės sklypą Nr. 3 pardavė susidomėjusiai šiuo sklypu įmonei, turėjusiai verslo plėtros planų, savaime nepatvirtina jos tyčinės veikos, siekiant pakenkti ieškovo interesams.

26.4.                      Byloje nustatyta, kad žemės sklypas Nr. 3 buvo įsigytas už didesnę nei nurodyta jo rinkos kaina, be to, dėl 2015 m. sutarties kainos ieškovas jos sudarymo metu ir (ar) po jos sudarymo ilgą laiką jokių pretenzijų nereiškė. Atkreiptinas dėmesys, kad nuo žemės sklypo Nr. 3 pardavimo UAB „Baltisches Haus“ yra praėję daugiau nei 5 metai.

26.5.                      Tarp ieškovo, A. V. ir A. P. buvo susitarimas, kad, ieškovo vardu atkūrus nuosavybės teises pagal išvadas į žemės sklypus, šie žemės sklypai bus parduoti šalių suderintomis sąlygomis, su ieškovu bus atsiskaityta šalių sutartomis sąlygomis, ir šis susitarimas buvo įvykdytas. Taigi, ir už žemės sklypą Nr. 3 su ieškovu buvo atsiskaityta sutartomis sąlygomis.

26.6.                      Nors ieškovas teigia, kad ieškinio senaties termino nėra praleidęs, nes apie sandorius sužinojo tik 2018 m., tačiau pažymėtina, jog žemės sklypas Nr. 3 perleistas dar 2015 m. Ieškovas apie žemės sklypo Nr. 3 perleidimą turėjo sužinoti ne vėliau kaip 2017 m. Ieškovas taip pat prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad terminas yra praleistas, tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovas šio reikalavimo nepareiškė.

26.7.                      Ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė iškviesti liudytoju J. K.. Tačiau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovas negalėjo paaiškinti, kokias aplinkybes paliudys minėtas asmuo, todėl teismas tokį prašymą atmetė pagrįstai. Ieškovas nepagrįstai prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, šalys teikė paaiškinimus.

27.       Atsakovė R. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą ir atmesti ieškovo apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

27.1.                      Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tačiau įrodymų vertinimas yra teismo pareiga, kurią pirmosios instancijos teismas išsamiai atliko.

27.2.                      Ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė CK 1.92, 2.135 straipsnį, tačiau ieškovas nenurodė, kaip teismas turėjo juos pritaikyti teisingai.

27.3.                      Apeliaciniame skunde nenurodyta aplinkybių, kurios leistų 2012 m. sausio 3 d. ir 2014 m. balandžio 29 d. sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu.

27.4.                      Ieškovas nepagrįstai prašo apklausti liudytoją J. K., taip pat nepagrįstai prašo atnaujinti praleistą senaties terminą, kadangi to neprašė pirmosios instancijos teisme, be pagrindo prašo išreikalauti duomenis apie gautas J. J. pinigines lėšas iš UAB „Baltisches Haus“ ir jų panaudojimą. Duomenys apie atsiskaitymus pagal sandorius yra notaro patvirtintose sutartyse.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

28.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

 

Dėl ieškovo procesinių prašymų ir atsakovo A. V. procesinio dokumento 

 

29.       Ieškovas apeliaciniame skunde pareiškė prašymą apklausti teismo posėdyje liudytoją J. K.. Ieškovo manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė 2021 m. lapkričio 15 d. prašymą dėl liudytojo apklausos. Taip pat ieškovas prašo išduoti teismo liudijimą, suteikiantį ieškovo atstovui teisę kreiptis į bankus ir gauti atsakovės S. J. J. banko sąskaitos išrašą apie pinigines lėšas, gautas iš UAB „Baltisches Haus“ pagal 2015 m. spalio 29 d. sutartį ir jų panaudojimą bei J. J. banko sąskaitos išrašą apie pinigines lėšas, gautas iš UAB „Baltisches Haus“ pagal 2016 m. kovo 8 d. sutartį ir jų panaudojimą, arba šiuos įrodymus išreikalauti. 

30.       Pagal CPK 189 straipsnio 1 dalį liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, kuriam gali būti žinomos kokios nors aplinkybės, turinčios reikšmės bylai. Dalyvaujantis byloje asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kurias liudytojas gali patvirtinti (CPK 190 straipsnis). Taigi, pagal nurodytas CPK nuostatas liudytoju byloje gali būti apklausiamas tik toks asmuo, kuris gali patvirtinti arba paneigti bylai reikšmingas aplinkybes.

31.       Teisėjų kolegija, susipažinusi su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl analogiško ieškovo prašymo dėl liudytojo apklausos išsprendimo (2023 m. vasario 6 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:22:00 iki 00:22:42), nusprendžia, kad teismas pagrįstai atsisakė patenkinti šį prašymą. Byloje nėra ginčo, kad ieškovas galėjo bendrauti su šiuo asmeniu, tačiau ieškinio senaties termino pradžia, t. y. ieškovo sužinojimas apie galimai jo pažeistas teises, negali būti siejama vien su tokia aplinkybe. Ieškovo prašomas apklausti liudytoju asmuo nedalyvavo sudarant ginčo sandorius, todėl negali patvirtinti ar paneigti jokių esminių ginčui teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių.

32.       Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas apeliaciniame skunde nepagrindė prašymo dėl teismo liudijimo išdavimo arba įrodymų išreikalavimo. Prašomi išreikalauti įrodymai yra pertekliniai ir nesusiję su nagrinėjama byla, kadangi UAB „Baltisches Haus“ atsiskaitymo su S. J. J. ir J. J. aplinkybės pagal byloje neginčijamas 2015 m. spalio 29 d. ir 2016 m. kovo 8 d. sutartis neturi esminės teisinės reikšmės byloje sprendžiamiems klausimams (CPK 180 straipsnis). 

33.       Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Taigi, minėtoje teisės normoje yra įtvirtinta teismo diskrecijos teisė skirti apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka tais atvejais, kai teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas.

34.       Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme nėra bylos aplinkybių išnagrinėjimas iš naujo. Apeliacijos tikslas yra patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Šiuo atveju nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovas turėjo galimybę tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžiuose pateikti paaiškinimus, byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teisme ieškovo teisė tiek raštu, tiek žodžiu teikti paaiškinimus dėl ginčo faktinių aplinkybių bei jų vertinimo būtų suvaržyta. Ieškovas iš esmės nenurodė jokių pagrįstų argumentų dėl būtinybės bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl šis prašymas netenkinamas. 

35.       Atsakovas A. V. apeliacinės instancijos teismui 2023 m. rugpjūčio 21 d. padavė procesinį dokumentą, pavadintą „atsiliepimu“, kuriame išdėstė tam tikrus daugiau emocinio pobūdžio samprotavimus dėl ginčo esmės ir ieškovo prašomo apklausti liudytojo. Tačiau CPK normos, reglamentuojančios apeliacinį procesą, nenumato galimybės papildyti atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų pasibaigus terminui šiam procesiniam dokumentui pateikti, be to, apeliacinės instancijos teismui teikiamuose dokumentuose turėtų būti išdėstoma nuomonė dėl paduoto apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo, o ne emocinio pobūdžio samprotavimai (CPK 318 straipsnis). Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija atsisako priimti ir vertinti atsakovo A. V. apeliacinės instancijos teismui 2023 m. rugpjūčio 21 d. paduotą procesinį dokumentą, pavadintą „atsiliepimu“. 

 

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

 

36.       Atsakovas A. V. 2001 m. gruodžio 27 d., pagal 2001 m. spalio 25 d. įgaliojimą atstovaudamas ieškovui V. J., sudarė penkias teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pirkimo–pardavimo sutartis: notarinio registro Nr. 13444 (į 3,7218 ha), Nr. 13445 (į 1,0501 ha), Nr. 13446 (į 1,1850 ha), Nr. 13447 (į 1,1850 ha), Nr. 13448 (į 1,1850 ha), kuriomis ieškovas įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į bendrą 8,3269 ha žemės plotą.

37.       Ieškovas V. J. 2001 m. gruodžio 27 d. asmeniškai pateikė prašymą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, kuriame nurodė, kad pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus (duomenys neskelbtini), taip pat 2001 m. gruodžio 27 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą išduoti išvadą į teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą į 3,555 ha žemės; nurodė, kad pageidauja gauti žemę natūra (duomenys neskelbtini).

38.       2003 m. kovo 27 d. ieškovas V. V. asmeniškai pateikė Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini).

39.       Ieškovas V. J. 2005 m. liepos 19 d. išdavė įgaliojimą atsakovui A. P., kuriuo įgaliojo atsakovą atstovauti ieškovui Lietuvos Respublikos apskričių viršininkų administracijose gaunant visus dokumentus dėl ieškovo nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemės sklypus) atkūrimo, kurios priklauso ieškovui pagal teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pirkimo–pardavimo sutartis, notarinio registro numeriai 13444, 13445, 13446, 13447, 13448, su visomis teisėmis suteikiamomis pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, nesant galimybės atkurti nuosavybės teisių į minėtus žemės sklypus natūra turėtoje vietoje, pasirenkant bet kurią kitą Lietuvos Respublikos vietovę, kurioje būtų atkurtos ieškovo nuosavybės teisės į minėtus žemės sklypus, arba savo nuožiūra pasirenkant bet kurį kitą iš minėtame įstatyme nustatytų nuosavybės teisių atkūrimo būdų. Įgaliojime numatyta teisė atsakovui savo nuožiūra naudotis, valdyti ir disponuoti (t. y. parduoti, mainyti, išnuomoti, perduoti neatlygintinai naudotis, įkeisti užtikrinant ieškovo, įgaliotinio A. P. ar bet kurių kitų trečiųjų asmenų prievolių įvykdymą ir kt.; be teisės dovanoti) bet kuriais žemės sklypais (jų dalimis), į kuriuos ieškovo nuosavybės teisės bus atkurtos aukščiau nurodytų teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu, sudaryti ieškovo vardu bet kuriuos įstatymams neprieštaraujančius sandorius ir pasirašyti už ieškovą sutartis bei susitarimus dėl jų sąlygų pakeitimo, papildymo ar nutraukimo, kt. Įgaliojimo galiojimo terminas – dešimt metų.

40.       2005 m. liepos 19 d. ieškovas V. J. išrašė pakvitavimą, kuriame nurodė, kad pagal 2005 m. liepos 19 d. įgaliojimą atlygį 5 000 Lt paėmė ir pretenzijų neturi.

41.       Išvadų Nr. 131444 ir Nr. 13445 pagrindu ieškovo vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės į penkis ginčo žemės sklypus: į žemės sklypą Nr. 1 ieškovo nuosavybės teisės įregistruotos 2011 m. lapkričio 29 d., į žemės sklypą Nr. 2 – nuo 2014 m. vasario 26 d., į žemės sklypą Nr. 3 – nuo 2015 m. rugpjūčio 5 d., į žemės sklypą Nr. 4 – nuo 2015 m. rugpjūčio 5 d., į žemės sklypą Nr. 5 –  nuo 2015 m. gruodžio 7 d. pagal atitinkamus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimus.

42.       Pagal išvadas Nr. 13446, Nr. 13447 ir Nr. 13448 ieškovui nuosavybės teisės buvo atkurtos į tris žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), ir į tris žemės sklypus (duomenys neskelbtini) (pagal 2007 m. gruodžio 18 d. Apskrities viršininko sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2009 m. gruodžio 11 d. Apskrities viršininko sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini)). Pastarieji žemės sklypai 2011 m. buvo parduoti J. J., kuris 2012 m. po ½ šių pardavė atsakovui A. P. ir jo sutuoktinei.

43.       2012 m. sausio 3 d. ieškovas V. J., atstovaujamas atsakovo A. P. pagal 2005 m. liepos 19 d. įgaliojimą, sudarė su atsakovu A. V. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria pardavė atsakovui žemės sklypą Nr. 1 už 60 000 Lt kainą.   

44.       2014 m. balandžio 9 d. ieškovas V. J., atstovaujamas atsakovo A. P. pagal 2005 m. liepos 19 d. įgaliojimą, sudarė su atsakovu A. V. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria pardavė atsakovui žemės sklypą Nr. 2 už 69 000 Lt kainą.

45.       2015 m. balandžio 7 d. ieškovas V. J. išdavė įgaliojimą atsakovui A. V., kuriuo pavedė atsakovui tvarkyti dokumentus dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemės sklypus, kurie ieškovui priklauso pagal 2001 m. gruodžio 27 d. Vilniaus m. 11-ojo notarų biuro patvirtintas pirkimo–pardavimo sutartis, notarinio registro numeriai: 13444, 13445, 13446, 13447, 13448. Įgaliojimu taip pat suteikta atsakovui teisė savo nuožiūra ir pasirinktomis sąlygomis mainyti, parduoti aukščiau minėtus žemės sklypus arba atidalintus žemės sklypus, už aptartą kainą, pasirašyti mainu sutartis, preliminarias, pirkimo–pardavimo sutartis, priėmimo–perdavimo aktus, pakvitavimus dėl galutinio atsiskaitymo, gauti pinigus.  Įgaliojimas išduotas dešimčiai metų.

46.       2015 m. rugsėjo 15 d. ieškovas V. J., atstovaujamas atsakovo A. V. pagal 2015 m. balandžio 7 d. įgaliojimą, sudarė su atsakove S. J. J. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovas pardavė atsakovei žemės sklypą Nr. 3 už 57 000 Eur. 2015 m. spalio 29 d. atsakovė S. J. J. sudarė su pirkėja UAB „Baltisches Haus“ pirkimo–pardavimo sutartį, kuria pardavė pirkėjai aptariamą žemės sklypą už 101 367 Eur.

47.       2015 m. spalio 30 d. ieškovas V. J., atstovaujamas atsakovo A. V. pagal 2015 m. balandžio 7 d. įgaliojimą, sudarė su J. J. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria pardavė J. J. žemės sklypą Nr. 4 už 10 000 Eur.

48.       2016 m. sausio 20 d. ieškovas V. J., atstovaujamas atsakovo A. V. pagal 2015 m. balandžio 7 d. įgaliojimą, sudarė su J. J. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria pardavė J. J. 1410/13043 dalį žemės sklypo Nr. 5 už 26 065 Eur kainą.

49.       2016 m. sausio 27 d. J. J. Vilniaus miesto 22-ajam notarų biurui pateikė pareiškimą, žemės sklypo Nr. 5 bendraturčiams, kad parduoda jam priklausančią žemės sklypo dalį už 110 000 Eur. 2016 m. kovo 8 d. J. J. ir UAB „Baltisches Haus“ sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria J. J. pardavė pirkėjai dalį žemės sklypo Nr. 5 už 110 000 Eur.

50.       2016 m. kovo 8 d. atsakovas A. V. ir pirkėja UAB „Baltisches Haus“ sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovas pardavė pirkėjai 52/287 dalis žemės sklypo Nr. 1 už 190 000 Eur.

51.       Ieškovas V. J. 2018 m. rugsėjo 13 d. pareiškimu atšaukė 2015 m. balandžio 7 d. išduotą įgaliojimą atsakovui A. V..

52.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino įrodytais atsakovų teiginius, kad tarp ieškovo ir atsakovų A. P. bei A. V. buvo susitarimas, jog ieškovo vardu atkūrus nuosavybės teises pagal išvadas į žemės sklypus, šie žemės sklypai bus parduoti, o su ieškovu bus atsiskaityta šalių sutartomis sąlygomis, ir šis susitarimas buvo įvykdytas bei ieškovo ieškinį atmetė. Ieškovas, nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, nurodo, kad teismas: 1)  netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus, todėl padarė nepagrįstas išvadas bei neatskleidė bylos esmės; 2) netinkamai taikė CK 1.92 straipsnio ir CK 2.135 straipsnio 1 dalies nuostatas; 3) nepagrįstai 2012 m. sausio 3 d. ir 2014 m. balandžio 29 d. sutarčių nepripažino negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu; 4)  nepagrįstai nusprendė, kad pagal 2015 m. rugsėjo 15 d., 2015 m. spalio 30 d. ir 2016 m. sausio 20 d. sutartis su ieškovu buvo atsiskaityta; 5)  nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl nuostolių priteisimo, nes atsakovas A. V. atliko neteisėtus veiksmus, netinkamai veikdamas pagal 2015 m. balandžio 7 d. įgaliojimą; 6) nepagrįstai ieškinio senaties terminą skaičiavo nuo 2015 m. rugsėjo 5 d. ir 2016 m. sausio 20 d.

 

Dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo nustatant šalių susitarimo turinį

 

53.       Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl neatskleidė bylos esmės ir priėmė neteisingą bei nepagrįstą sprendimą. CPK 178 straipsnyje yra įtvirtinta šalies pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia ji savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Teismas, priimdamas sprendimą, įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas (CPK 265 straipsnio 1 dalis).

54.       Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Pažymėtina, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 52 punktas). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m gruodžio 21 d nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018, 22, 23 punktai).

55.       Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą).

56.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, t. y. šalių paaiškinimus, duotus teismo posėdžių metu, į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, nustatė, kad ieškovas išvadas pirko turėdamas tikslą atkurti nuosavybės teises (duomenys neskelbtini), o nebelikus tokios galimybės, t. y. (duomenys neskelbtini) nebelikus laisvos valstybinės žemės, į kurią galėtų būti atkurtos ieškovo nuosavybės teisės pagal išvadas, prarado suinteresuotumą išvadomis, todėl 2005 m. liepos 19 d. išdavė atsakovui A. P. ir 2015 m. balandžio 7 d. atsakovui A. V. plačius įgaliojimus, apimančius ne tik teisę ieškovo vardu atkurti ieškovo vardu nuosavybės teises į ginčo išvadose nurodytą turtą, bet ir savo nuožiūra naudotis, valdyti ir disponuoti bet kuriais žemės sklypais (jų dalimis), į kuriuos ieškovo nuosavybės teisės bus atkurtos pagal įgaliojimuose nurodytas išvadas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs 2005 m. liepos 19 d. ieškovo pasirašytą pakvitavimą, šalių duotus paaiškinimus bei byloje esančius įrodymus, atmetė ieškovo nurodytą aplinkybę, kad 5 000 Lt buvo sumokėti ne už išvadas Nr. 13444 ir Nr. 13445, o už išvadas Nr. 13446, Nr. 13447 ir Nr. 13448, kadangi tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas taip pat nusprendė, kad tarp ieškovo ir atsakovų buvo susitarimas, jog, ieškovo vardu atkūrus nuosavybės teises pagal išvadas į žemės sklypus, šie bus parduoti, o su ieškovu bus atsiskaityta šalių sutartomis sąlygomis, ir šis susitarimas buvo įvykdytas. Teismo vertinimu, byloje surinkti įrodymai parodo, kad ieškovas išvadų ir jų pagrindu sukurto turto (atkurtų nuosavybės teisių į žemės sklypus) nevertino kaip savo turto. Ieškovas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir nurodo, kad teismas jas padarė netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus.

57.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų įvertinimu dėl tarp šalių sudarytų susitarimų turinio. Ieškovo V. J. atsakovui V. V. 2001 m. spalio 25 d. išduotas įgaliojimas, kuriuo ieškovas įgaliojo atsakovą savo nuožiūra ir aptartomis sąlygomis nupirkti ieškovo vardu teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, minėto įgaliojimo pagrindu ieškovo vardu nupirktos išvados Nr. 13444, Nr. 13445, Nr. 13446, Nr. 13447, Nr. 13448; paties ieškovo Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2001 m. gruodžio 27 d. (išvadų įsigijimo dieną) pateikti prašymai, kuriuose ieškovas nurodė pageidavimą gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ieškovo 2003 m. kovo 28 d. asmeniškai Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateiktas prašymas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 2005 m. liepos 19 d. įgaliojimo, išduoto atsakovui A. P., bei 2015 m. balandžio 7 d. įgaliojimo, išduoto atsakovui A. V., turinys, ieškovo 2005 m. liepos 19 d. pasirašytas pakvitavimas bei šalių teismo posėdžių metu pateikti paaiškinimai, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina kaip labiau tikėtiną pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad ieškovas išvadas pirko turėdamas tikslą atkurti nuosavybės teises (duomenys neskelbtini), o nebelikus tokios galimybės, prarado suinteresuotumą išvadomis ir, išduodamas įgaliojimus, suteikiančius itin plačius įgalinimus atstovams disponuoti ieškovui priklausančiu turtu (savo nuožiūra naudotis, valdyti ir disponuoti bet kuriais žemės sklypais (jų dalimis), į kuriuos ieškovo vardu bus atkurtos nuosavybės teisės nurodytų išvadų pagrindu), įgaliojime nurodytų išvadų ir vėliau jų pagrindu atkurto turto nevertino kaip savo. 

58.       Byloje esantys kiti ieškovo įgaliojimai (2001 m. rugpjūčio 10 d., 2001 m. rugsėjo 11 d., 2001 m. spalio 25 d. įgaliojimai, išduoti atsakovui A. V., 2013 m. gegužės 29 d. įgaliojimas, išduotas A. D.) leidžia manyti, jog ieškovas įgaliojimus išduodavo apdairiai, konkretiems veiksmams atlikti ir apibrėždamas įgaliojimų apimtį, kaip, pavyzdžiui, nurodyta 2001 m. spalio 25 d. įgaliojime, išduotame atsakovui A. V., kurio pagrindu ir buvo nupirktos išvados. Taigi, yra pagrindo manyti, kad ieškovas suvokė ir suprato, kokius veiksmus įgaliojimais paveda atlikti įgaliotiniams savo vardu, suprato ir suvokė išduodamų įgaliojimų tikslus ir prasmę.

59.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, teismo posėdžių metu šalių duotus paaiškinimus, taip pat neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp ieškovo ir atsakovų buvo susitarimas, jog, ieškovo vardu atkūrus nuosavybės teises pagal ginčo išvadas į žemės sklypus, šie bus parduoti, o su ieškovu bus atsiskaityta šalių sutartomis sąlygomis, ir šis susitarimas buvo įvykdytas. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2005 m. įgaliojime, išduotame atsakovui A. P., bei 2015 m. įgaliojime, išduotame atsakovui A. V., yra nurodytos penkios išvados Nr. 13444, Nr. 13445, Nr. 13446, Nr. 13447 ir Nr. 13448. Išvadų Nr. 13444 ir Nr. 13445 pagrindu ieškovui nuosavybės teisės buvo atkurtos į penkis ginčo sklypus, išvadų Nr. 13446, Nr. 13447 ir Nr. 13448 pagrindu ieškovui nuosavybės teisės buvo atkurtos į šešis žemės sklypus: 3 žemės sklypus (duomenys neskelbtini), ir 3 žemės sklypus (duomenys neskelbtini). Dėl išvadų Nr. 13446, Nr. 13447 ir Nr. 13448 pagrindu ieškovo vardu atkurtų nuosavybės teisių į žemės sklypus byloje nėra ginčo, šie žemės sklypai 2011 m. buvo parduoti atsakovo A. P. giminaičiui, o vėliau 2012 m. po pusę jų įsigijo pats atsakovas A. P.. Ieškovas nepateikė į bylą įrodymų, kad pardavus jam priklausiusius 6 žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini), su ieškovu buvo atsiskaityta kitaip, nei pardavus ginčo sklypus. Šias aplinkybes vertinant kitų byloje esančių duomenų kontekste, įskaitant šalių paaiškinimus, duotus teismo posėdžių metu, galima padaryti išvadą, kad tarp šalių (ieškovo ir atsakovų A. P. bei A. V.) iš tiesų buvo susitarimas ieškovo vardu atkūrus nuosavybės teises pagal išvadas į ginčo žemės sklypus šiuos parduoti bei pasidalinti gautus pinigus, ir šis susitarimas buvo įvykdytas, o atsiskaitymai vyko grynaisiais pinigais be rašytinių patvirtinimų. 

60.       Galiausiai, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas byloje neįrodinėjo, kad nuo 2005 m. įgaliojimo išdavimo iki 2015 m. įgaliojimo atšaukimo, taip pat po 2015 m. įgaliojimo atšaukimo iki ieškinio pareiškimo būtų reikalavęs, jog atsakovas A. P. ar atsakovas A. V. pateiktų ieškovui ataskaitą apie atliktus veiksmus pagal 2005 m. įgaliojimą ar 2015 m. įgaliojimą, o atsakovai būtų atsisakę tokią ataskaitą pateikti ar būtų pateikę tikrovės neatitinkančią informaciją. Be to, jei atsakovas A. P. iš tiesų būtų netinkamai vykdęs 2005 m. įgaliojimą, ieškovas neabejotinai nebūtų išdavęs 2015 m. įgaliojimo A. V..

61.       Ieškovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis (ieškovas) žinojo ar turėjo žinoti apie jo vardu pagal atsakovams išduotus 2005 m. įgaliojimą ir 2015 m. įgaliojimą vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypus atkūrimo ir ginčijamų sandorių sudarymo laiką, faktą, kad atsakovui buvo siunčiami Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus raštai (pvz., 2006 m. rugsėjo 18 d. pranešimas apie pretendentų susirinkimą, 2010 m. spalio 27 d. raštas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, 2012 m. vasario 8 d. raštas dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę, 2014 m. lapkričio 7 d. raštas dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu), taip pat šalių teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas žinojo arba turėjo žinoti apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą pagal aptariamas išvadas.

62.       Teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus byloje esančius įrodymus, tinkamai įvertino šalių duotus paaiškinimus pateiktų rašytinių įrodymų kontekste, teisingai įvertino įrodymų visumą bei padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas dėl šalių susitarimo turinio, o šių išvadų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.

 

Dėl 2012 m. sausio 3 d. ir 2014 m. balandžio 29 d. sutarčių (ne)galiojimo, skolos ir palūkanų pagal šias sutartis priteisimo

 

63.       Ieškovas reikalavimą pripažinti 2012 m. sausio 3 d. ir 2014 m. balandžio 29 d. sutartis negaliojančiomis grindė CK 1.81 straipsnio 1 dalies, 1.91 straipsnio 1 dalies, 1.92 straipsnio ir 2.135 straipsnio 1 dalies pagrindais.

64.       CK 1.81 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negaliojantis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, jog pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo. Jeigu asmuo sąmoningai atlieka veiksmus, kuriais yra siekiama išvengti įstatyme įtvirtinto reikalavimo, tai vertybiniu požiūriu yra smerktinas elgesys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-313/2020).

65.       Ieškovas byloje įrodinėjo, kad atsakovai A. P. ir A. V., sudarydami ginčijamus sandorius, veikė siekdami apgauti ieškovą ir toks jų elgesys nėra suderinamas su viešąja tvarka ir gera morale.

66.       Kaip šioje nutartyje jau nustatyta, ieškovas 2005 m. liepos 19 d. išdavė atsakovui A. P. įgaliojimą, kuriame, be kita ko, nurodyta teisė savo nuožiūra naudotis, valdyti ir disponuoti bet kuriais žemės sklypais (jų dalimis), į kuriuos bus atkurtos ieškovui nuosavybės teisės pagal įgaliojime nurodytas išvadas. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas per visą 2005 m. liepos 19 d. įgaliojimo galiojimo laikotarpį būtų reiškęs atsakovui A. P. pretenzijas dėl įgaliojimų vykdymo, prašęs informacijos apie vykdomą pavedimą, o atsakovas būtų atsisakęs ją suteikti. Kaip nustatyta šios nutarties 58 punkte, ieškovas, įgaliojimuose nurodydamas ir apibrėždamas atstovui suteikiamų įgalinimų apimtį, suvokė tokio teisinio veiksmo tikslus ir prasmę. Ieškovas neįrodė, kad atsakovas nederino su ieškovu sandorių sudarymo ar jų sąlygų. Todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovo A. P. veiksmai sudarant ginčijamus sandorius neatitiko tarpusavio susitarimų su ieškovu turinio.

67.       Aplinkybė, kad žemės sklypai Nr. 1 ir Nr. 2 buvo parduoti atsakovui A. V., kuris yra atsakovo A. P. dėdė, taip pat nesudaro pagrindo nuspręsti, jog ginčijamais sandoriais buvo pažeista viešoji tvarka ir gera moralė. Pagal CK 2.134 straipsnio 1 dalį atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių nei su pačiu savimi, nei su tuo asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, taip pat su savo artimu giminaičiu bei tėvais, vaikais ir kitais artimaisiais giminaičiais. Tokie sandoriai gali būti pripažinti negaliojančiais atstovaujamojo reikalavimu. Pagal CK 3.135 straipsnį artimais giminaičiais pripažįstami tiesioginės linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys). Tai reiškia, kad teisės aktai neribojo atsakovų teisės sudaryti ginčijamus sandorius, todėl nėra pagrindo ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu.

68.       Ieškovo manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas neįrodė atsakovų piktavališko susitarimo ir ginčijamų sandorių nepripažino negaliojančiais CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais. Pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu.

69.       Šios nutarties 67 punkte konstatuota, kad teisės aktai neribojo galimybės atsakovams sudaryti ginčijamus sandorius, taip pat byloje nenustatyta, kad atsakovas A. P. neinformavo ieškovo apie sudaromus sandorius, be to, ginčijami sandoriai atitiko atsakovo A. P. ir ieškovo susitarimų turinį (plačiau šios nutarties 57, 59 punktai), todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovai ginčijamais sandoriais siekė apgauti ieškovą, nuslėpti nuo jo ginčijamų sandorių sudarymo faktą.

70.       Ieškovo argumentai, kad atsakovai pagal ginčijamus sandorius su ieškovu neatsiskaitė, taip pat nepagrįsti. Šioje nutartyje jau konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad tarp šalių buvo susitarimas ieškovo vardu atkūrus nuosavybės teises pagal išvadas į ginčo žemės sklypus juos parduoti bei pasidalinti gautus pinigus, o atsiskaitymai vyko grynaisiais pinigais be rašytinių patvirtinimų, todėl nėra pagrindo sutikti su ieškovo nurodytu argumentu, kad su ieškovu pagal ginčijamus sandorius nebuvo atsiskaityta.

71.       Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovas neįrodė, jog ginčo žemės sklypai buvo parduoti už žymiai mažesnę nei rinkos kaina. 2012 m. sausio 3 d. sutartimi žemės sklypas Nr. 1 parduotas už 60 000 Lt kainą; 2014 m. balandžio 9 d. sutartimi žemės sklypas Nr. 2, parduotas už 69 000 Lt. Byloje esanti Turto vertės nustatymo pažyma patvirtina, kad žemės sklypo Nr. 1 vertė 2011 m. gruodžio 1 d. buvo 90 000 Lt. Byloje nėra ginčo dėl to, kad žemės sklypams buvo nustatyta nemažai apribojimų, žemės sklypai buvo žemės ūkio paskirties, o šios aplinkybės sumažino jų vertę. Ieškovas nepateikė į bylą įrodymų, sudarančių pagrindą manyti, kad žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 vertė ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo žymiai didesnė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo Nekilnojamojo turto registre nurodytomis žemės sklypų vertėmis, kadangi jos buvo nustatytos masinio vertinimo būdu, neatsižvelgiant į individualias nekilnojamųjų daiktų savybes. Aplinkybė, kad dalį žemės sklypo Nr. 1 atsakovas A. V. 2016 m. kovo 8 d. pardavė UAB „Baltisches Haus“ už 190 000 Eur, nesudaro pagrindo manyti, jog ginčijamais sandoriais žemės sklypai buvo parduoti už žymiai mažesnę kainą, kadangi nuo ginčijamo 2012 m. sausio 3 d. sandorio sudarymo iki 2016 m. kovo 8 d. sandorio praėjo daugiau kaip keturi metai ir per šį laikotarpį turto vertė dėl objektyvių priežasčių galėjo pakisti.

72.       Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu.

73.       Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.92 straipsnio bei CK 2.135 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka. Pagal CK 1.92 straipsnį, jeigu asmens atstovo įgaliojimus apribojo įstatymai ar sutartis ir atstovas šiuos apribojimus viršija, toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal atstovaujamojo ieškinį, jeigu atstovaujamasis sandorio nepatvirtino. CK 2.135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu atstovas, pažeisdamas suteiktas teises, sudaro atstovaujamojo interesams prieštaraujantį sandorį, toks sandoris atstovaujamojo reikalavimu gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu trečiasis asmuo apie tokį interesų konfliktą žinojo ar turėjo žinoti.

74.       Kaip jau minėta šioje nutartyje, byloje nėra duomenų, kad atsakovas A. P., sudarydamas ginčijamus sandorius, būtų viršijęs jam 2005 m. liepos 19 d. įgaliojimu suteiktus įgalinimus, ieškovas taip pat neįrodė, kad tarp šalių buvo sudarytas koks nors susitarimas, siaurinantis 2005 m. liepos 19 d. įgaliojimu suteiktus įgalinimus, taip pat nenustatyta apribojimų A. P. sudaryti sandorius su atsakovu A. V.. Nesant byloje įrodymų, kad ginčijamais sandoriais žemės sklypai buvo parduoti už žymiai mažesnę nei rinkos kainą, nėra pagrindo padaryti išvadą, kad ginčijamais sandoriais buvo pažeisti ieškovo interesai. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais CK 1.92 straipsnio 1 dalies ir CK 2.135 straipsnio 1 dalies pagrindu.

75.       Ieškovas pareiškė alternatyvų reikalavimą priteisti iš atsakovų 17 377 Eur skolą ir 4 344,25 Eur palūkanas pagal 2012 m. sausio 3 d. bei 19 984 Eur skolą ir 4 996 Eur palūkanas pagal 2014 m. balandžio 29 d. sutartį. Ieškovas nurodė, kad pagal ginčo sutartis su juo nebuvo atsiskaityta. Tačiau šioje nutartyje pritarta pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tarp šalių buvo susitarimas ieškovo vardu atkūrus nuosavybės teises pagal išvadas žemės sklypus parduoti bei pasidalinti gautus pinigus, ir šis susitarimas buvo įvykdytas, o atsiskaitymai vyko grynaisiais pinigais be rašytinių patvirtinimų. Esant nurodytoms aplinkybėms bei nesant byloje duomenų apie kitokius atsiskaitymus pagal sudaromus sandorius, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pagal ginčo sutartis su ieškovu buvo atsikaityta šalių susitarimu nustatytomis sąlygomis ir tvarka, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo patenkinti ieškovo alternatyvų reikalavimą.

 

Dėl skolos ir palūkanų pagal 2015 m. rugsėjo 15 d., 2015 m. spalio 30 d., 2016 m. sausio 20 d. sutartis, nuostolių priteisimo

 

76.       Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovų S. J. J. ir A. V. 57 000 Eur skolą bei 14 250 Eur palūkanas pagal 2015 m. rugsėjo 15 d. sutartį; iš R. J. ir A. V. 10 000 Eur skolą bei 2 500 Eur palūkanas pagal 2015 m. spalio 30 d. sutartį; 26 065 Eur skolą bei 6 508,75 Eur palūkanas pagal 2016 m. sausio 20 d. sutartį.

77.       Kaip šioje nutartyje jau buvo nurodyta, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarp šalių buvo susitarimas ieškovo vardu atkūrus nuosavybės teises pagal ginčo išvadas į ginčo žemės sklypus šiuos parduoti bei pasidalinti gautus pinigus, ir šis susitarimas buvo įvykdytas, o atsiskaitymai vyko grynaisiais pinigais be rašytinių patvirtinimų. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas įgaliotiniams atsakovams A. P. ir A. V. būtų reiškęs pretenzijas dėl atsiskaitymo pagal sudarytas ginčo sutartis. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo patenkinti ieškovo reikalavimo dėl skolos ir palūkanų pagal 2015 m. rugsėjo 15 d., 2015 m. spalio 30 d., 2016 m. sausio 20 d. sutartis priteisimo.

78.       Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo A. V. 128 302 Eur nuostolių atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs civilinės atsakomybės sąlygų bei kaip pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija pritaria šiai pirmosios instancijos teismo išvadai.

79.       Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė (CK 6.245 straipsnio 2 dalis). Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). 

80.       Ieškovas atsakovo A. V. neteisėtus veiksmus grindė netinkamu pareigų pagal 2015 m. balandžio 7 d. įgaliojimą vykdymu, nesąžiningumu, lojalumo pareigos pažeidimu, veikimu interesų konflikto situacijoje, naudos sau siekimu.

81.       Kaip buvo minėta šioje nutartyje 2015 m. balandžio 7 d. įgaliojimu ieškovas atsakovui A. V. suteikė teisę savo nuožiūra ir pasirinktomis sąlygomis mainyti, parduoti žemės sklypus už aptartą kainą, pasirašyti mainų sutartis, preliminarias, pirkimo–pardavimo sutartis, priėmimo–perdavimo aktus, pakvitavimus dėl galutinio atsiskaitymo, gauti pinigus. Byloje nustatyta, kad ieškovas, įgaliojimais suteikdamas plačius įgalinimus, suvokė ir suprato suteikiamų įgaliojimų tikslą bei prasmę, įgaliojime nurodytų išvadų ir jų pagrindu atkurto turto nevertino kaip savo (šios nutarties 57, 58 punktai). Byloje taip pat nustatyta, kad šalys tarpusavyje bendravo žodžiu, tarp šalių buvo susitarimas ieškovo vardu atkūrus nuosavybės teises pagal išvadas žemės sklypus šiuos parduoti bei pasidalinti gautus pinigus, ir šis susitarimas buvo įvykdytas (šios nutarties 59 punktas). Byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų reikalavęs iš atsakovo A. V. pateikti informaciją apie jo vardu vykdomus sandorius ir atsakovas nebūtų tokios informacijos ieškovui suteikęs. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad bendradarbiavimas tarp ieškovo ir atsakovo A. V. vyko nuo 2001 metų (ieškovas jau 2001 m. rugpjūčio 10 d. buvo išdavęs atsakovui A. V. įgaliojimą veikti jo vardu) ir ieškovas nėra reiškęs jokių pretenzijų šiam atsakovui.

82.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien aplinkybė, jog atsakovė S. J. J. žemės sklypą Nr. 3 2015 m. spalio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė UAB „Baltisches Haus“ už 101 367 Eur, o J. J. žemės sklypą Nr. 5 2016 m. kovo 8 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė UAB „Baltisches Haus“ už 110 000 Eur kainą, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovas A. V. 2015 m. rugsėjo 1  d. sutartį su S. J. J. bei 2016 m. sausio 20 d. sutartį su J. J. sudarė pažeisdamas 2015 m. balandžio 7 d. įgaliojimo sąlygas, ieškovui nepalankiomis sąlygomis, t. y. kad tuo metu šiuos sklypus galėjo parduoti už didesnę kainą. Taip pat byloje nėra duomenų, kad 2015 m. rugsėjo 15 d. sutarties bei 2016 m. sausio 20 d. sutarties sudarymo metu buvo aišku, jog minėti žemės sklypai bus parduoti UAB „Baltisches Haus“ už nurodytą kainą ir kad šios aplinkybės buvo nuslėptos nuo ieškovo.

83.       Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendžia, kad ieškovas neįrodė atsakovo A. P. neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo. Nesant nustatytų neteisėtų veiksmų, dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų teisėjų kolegija nepasisako.

84.       Pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimą dėl nuostolių priteisimo atmetė konstatavęs, kad buvo praleistas ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties termino pradžią teismas susiejo su turto deklaracijos pateikimu 2017 m. sausio 4 d. Ieškovas su šia teismo išvada nesutinka, nurodo, kad apie 2015 m. rugsėjo 15 d. ir 2016 m. sausio 20 d. žemės sklypų pardavimo sandorius nebuvo informuotas, teikdamas metines deklaracijas pajamų pagal šiuos sandorius nedeklaravo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl nuostolių priteisimo pareikšti.

85.       CK 1.125 straipsnio 8 dalyje yra nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokė ar turėjo suvokti, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  2011 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; kt.).

86.       Ieškovas ieškinį teisme pareiškė 2021 m. gegužės 6 d. Sandoriai, kurių pagrindu ieškovas prašo priteisti nuostolius, buvo sudaryti 2015 m. rugsėjo 15 d. ir 2016 m. sausio 20 d. Ieškovas 2015 m. balandžio 7 d. įgaliojimą panaikino 2018 m. rugsėjo 13 d. Byloje nustatyta, kad šalys (ieškovas ir atsakovai A. P. bei A. V.) visą bendradarbiavimo laikotarpį bendravo žodžiu, tarpusavio atsiskaitymus vykdė grynaisiais pinigais. Byloje nėra duomenų, kad per visą šalių bendradarbiavimo laikotarpį ieškovas būtų kreipęsis į atsakovą A. V. dėl informacijos apie jo pagal 2015 m. balandžio 7 d. įgaliojimą atliekamus veiksmus ir atsakovas būtų atsisakęs teikti šią informaciją. Ieškovas nepateikė į bylą jokių objektyvių įrodymų, kad apie 2015 m. rugsėjo 15 d. ir 2016 m. sausio 20 d. sutarčių sudarymą sužinojo vėliau, nei jos buvo sudarytos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai ieškinio senaties termino pradžią susiejo su 2017 m. sausio 4 d. turto deklaracijos pateikimo momentu, kadangi teikdamas šią deklaraciją ieškovas turėjo objektyvią pareigą patikrinti ir deklaruoti duomenis apie savo valdomą turtą ir pajamas, todėl vėliausiai šią dieną turėjo sužinoti apie tariamą savo teisių pažeidimą. 

87.       Teisėjų kolegija, įvertinusi susiklosčiusios ginčo situacijos faktines aplinkybes, prieina prie išvados, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie teiktų pagrindą daryti išvadą, jog ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl nuostolių priteisimo pareikšti praleistas dėl objektyvių, nuo ieškovo nepriklausiusių priežasčių, dėl kurių nebuvo galimybės kreiptis į teismą, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

 

Dėl procesinės bylos baigties

 

88.       Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias sandorių pripažinimo negaliojančiais, skolos bei nuostolių priteisimą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas neįrodė ieškinyje nurodytų aplinkybių bei pagrįstai atmetė ieškinį. Dėl to ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

89.       Atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį, ieškovo bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis). Netenkinus apeliacinio skundo, teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą įgyja atsakovai. Nors atsakovai A. P., A. V. ir R. J. atsiliepimuose į apeliacinį skundą pareiškė prašymus atlyginti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos nagrinėjimo pabaigos išlaidas pagrindžiančius įrodymų į bylą nepateikė, todėl teisėjų kolegija šių atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo nesprendžia.

90.       Atsakovė S. J. J. prašymą priteisti 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidų bei jas pagrindžiančius rašytinius įrodymus pateikė 2023 m. rugpjūčio 24 d., jau po bylos nagrinėjimo pabaigos (teismo posėdis apeliacinės instancijos teisme įvyko 2023 m. rugpjūčio 22 d.). CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad atsakovė S. J. J. apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus teismui pateikė jau po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 1 dalimi, atsakovės prašymo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkina.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

 

 

Teisėjai                                                                        Marius Bajoras

 

 

                                                                                Vilija Mikuckienė

 

 

                                                                                Laima Ribokaitė