Administracinė byla Nr. A-974-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05687-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 33.4

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. M. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja D. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Agentūra) 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. SP1-(11.2.12E)-1329 dėl neteisėto tyčinio pasėlių deklaravimo žemės sklypo 9,58 ha Nr. (duomenys neskelbtini) lauko Nr. 1; 2) įpareigoti Agentūrą grąžinti pareiškėjai pagal 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimą išieškotas lėšas (I t., b. l. 1–4).

Pareiškėjos teigimu, Agentūros 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimas prieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, yra neteisėtas, nepagrįstas, todėl naikintinas. Paaiškino, kad 2012 m. 9,58 ha ploto lauke žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini), lauke Nr. 1 užsiėmė žemės ūkio veikla (šienavimu). Tai patvirtina Radviliškio rajono savivaldybės Radviliškio seniūnijos 2013 m. rugsėjo 23 d. pažyma Nr. S-171 (9.25). Ginčo sklypą ir kitą šalia esantį sklypą 5 metams 2012 m. balandžio mėn. išnuomojo S. B., atstovaudamas UAB „Relaxoazė“. Žemės sklypai buvo akivaizdžiai prastos agrarinės būklės, nešienauti keletą metų, tačiau kliūčių, įregistruojant sandorius Nekilnojamojo turto registro centre, nebuvo. Laukuose pradedant darbus ir juos deklaruojant kliūčių neįžvelgė, nors vėliau sklypo dalyje rado galvijų ganymo žymes. Nurodė, jog buvo nuvykusi pas šalia gyvenančią ir laikančią galvijus ūkininkę, kurią įtarė nuganius dalį pareiškėjai priklausančios pievos. Ūkininkė paaiškinusi, kad žodiniu susitarimu giminaitis, kurio nei vardo, nei pavardės nepamena, jai leido laikinai pasinaudoti pieva. Pasak D. M., buvo nuganyta sklypo dalis, kuria ji turėjo teisę naudotis pagal nuomos sutartį. Pareiškėja tvirtino, jog žemės dirbimo faktą pat gali patvirtinti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimo Radviliškio rajono bendruomenės nariai. Nurodė, jog laiko galvijus, todėl pritaikytas tyčinis neteisingas deklaravimas pagal paramos taisyklių a punktą visiškai netaikytinas. Pažymėjo, kad Agentūra siuntė paklausimą dėl žemės sklypo 9,58 ha Nr. (duomenys neskelbtini) lauko Nr. 1 tik elektroniniu būdu, tačiau dėl laiko stokos pareiškėja šio elektroninio laiško neskaitė. Tvirtino, kad Agentūra pareiškėjos neinformavo, jog svarbūs ir aktualūs pranešimai bus siunčiami tik elektroniniu paštu. Atkreipė dėmesį, kad Agentūra tuos pačius pranešimus siųsdavo įprastai pašto perlaidomis ir elektroniniu paštu. Pasak pareiškėjos, dėl jos atžvilgiu atliktų neteisėtų veiksmų pradėtas ikiteisminis tyrimas, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu ji pripažinta nukentėjusiąja baudžiamojoje byloje Nr.81-1-00453-13, S. B. – įtariamuoju. Šiuo metu ikiteisminiame tyrime nėra priimtas galutinis sprendimas. Todėl Agentūra, žinodama apie pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl S. B. jos atžvilgiu elgiasi neetiškai.

Pagal pareiškėjos skundą teisme buvo pradėta administracinė byla Nr. I-2961-426/2014.

Pareiškėja patikslintame skunde (I t., b. l. 119–122) nurodė, jog Agentūra savo iniciatyva 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. SPI-(11.2.12E)-1966 panaikino dalį skolos (21 050,51 Lt). Pažymėjo, kad ginčo žemės sklypo bendrasavininkė L. E. T. daug metų gyvena ir dirba JAV žurnaliste, todėl šio sklypo 2012 metais pati dirbti negalėjo. Pareiškėja paaiškino, jog nėra įregistruotų jokių juridinių šio žemės sklypo dirbimo faktų ir VĮ Registrų centre. Šias aplinkybes patvirtina žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaravimo elektroninėje sistemoje esantys duomenys. Prašė teismo: 1) panaikinti Agentūros 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą; 2) įpareigoti Agentūrą grąžinti pareiškėjai 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo pagrindu išieškotas lėšas.

Pagal šį pareiškėjos skundą buvo pradėta administracinė byla Nr. I-5763-281/2014.

Atsakovas Agentūra atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti (I t., b. l. 44–45).

Paaiškino, kad pareiškėja 2012 m. birželio 13 d. pateikė paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraišką (toliau – ir Paraiška), kurioje deklaravo 73,44 ha žemės ūkio naudmenų. 2012 m. lapkričio 12 d. pareiškėjai išmokėti 14 572 Lt (avansas), o 2013 m. sausio 25 d. išmokėta likusi paramos dalis (15 076,95 Lt). Agentūroje 2013 m. balandžio 23 d. gautas pranešimas, kuriame nurodyta, kad D. M. kontroliniame žemės sklype (toliau – ir KŽS) Nr. (duomenys neskelbtini) lauką Nr. 1 (toliau – ir Laukas) deklaravo be savininko žinios ir nuomos sutarties. Remiantis gauta informacija, 2013 m. birželio 6 d. pareiškėjai išsiųstas pranešimas dėl deklaruotų duomenų neatitikimo Nr. 2145833, kuriame prašoma per 20 kalendorinių dienų nuo pranešimo gavimo datos pateikti lauko, kurio plotas 9,85 ha, žemės valdymo (nuosavybės, nuomos ar kitais pagrindais) teisę įrodančius dokumentus. Per Agentūros nustatytą terminą pareiškėja prašomų dokumentų nepateikė, todėl parama už KŽS esantį lauką nebuvo paskirta ir buvo nustatytas tyčinio neteisingo deklaravimo atvejis. Kadangi pareiškėjos deklaruotas plotas tiesioginei išmokai gauti buvo 73,44 ha, o faktiškai nustatytas 63,86 ha, deklaruotas plotas viršijo faktinį plotą 13 proc. Apie Agentūros 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimą pareiškėja buvo informuota. Agentūroje 2013 m. rugsėjo 25 d. buvo gautas pareiškėjos pareiškimas, kuriame prašoma panaikinti sprendimą. Pareiškėja pateikė tik dalies lauko, t. y. 2,76 ha (iš deklaruotų 9,58 ha), valdymo dokumentus – 2012 m. balandžio 12 d. privačios žemės nuomos sutartį Nr. 02, kuria išnuomojamas 2,76 ha žemės sklypas, esantis Radviliškio r. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat pateikė Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Radviliškio seniūnijos 2013 m. rugsėjo 23 d. raštą Nr. S-171(9.25) „Dėl žemės dirbimo“, kuriame pažymima, kad ji ginčo lauke 2012 m. vykdė žemės ūkio veiklą. Atsižvelgiant į pateiktus dokumentus, paraiška buvo administruojama pakartotinai, netaikant sankcijų už tyčinį neteisingą deklaravimą 2,76 ha dydžio lauko dalyje. Pažymėjo, kad, atsižvelgiant į pateiktus dokumentus, bus priimtas naujas sprendimas dėl dalies skolos anuliavimo. Agentūroje 2013 m. lapkričio 5 d. buvo gautas pareiškėjos skundas. Atsakovas su skundo dalimi dėl 2,76 ha (iš 9,58 ha) lauko ploto, kurio valdymo ir dirbimo faktą pareiškėja patvirtino pateiktais dokumentais, sutiko. Dėl kitos skundo dalies Agentūra nesutiko. Agentūra tvirtino, jog administruodama pareiškėjos prašymą dėl išmokos, vadovavosi Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės 2012 m. taisyklių, patvirtintų Žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-171 (toliau – ir Taisyklės) 40 punktu – gavusi skundą apie jos deklaruotus laukus, pareikalavo pateikti valdymą ir dirbimą pagrindžiančius dokumentus. Nurodė, kad prašymas buvo išsiųstas elektroniniu paštu, t. y. tokiu būdu, kurį D. M. nurodė paraiškoje. Pasak atsakovo, pareiškėjos argumentai, kad Agentūra jos neinformavo, kad svarbūs ir aktualūs pranešimai jai siunčiami tik elektroniniu paštu, visiškai nepagrįstas. Taip pat pažymi, jog tai, kad pareiškėja ne visada perskaito iš Agentūros gaunamus pranešimus arba perskaito juos gerokai vėliau, yra pačios pareiškėjos atsakomybė. Ignoruodama Agentūros pranešimus, pareiškėja elgėsi nerūpestingai ir aplaidžiai, todėl praleido terminą deklaruotų duomenų neatitikimams pašalinti. Be to, iki šiol D. M. nepavyko dokumentais pagrįsti viso lauko valdymo fakto, todėl Agentūra privalo administruoti paraišką pagal turimus duomenis. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja lauke deklaravo 9,58 ha žemės ūkio naudmenų, o privačios žemės nuomos sutartyje Nr. 02 aiškiai įvardintas 2,76 ha plotas. Be to, pareiškėjos pateiktame 2013 m. kovo 8 d. Nekilnojamojo turto registrų centrinio duomenų banko išraše aiškiai matyti, kad yra du žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkai – UAB „Relaxoazė“, kuriai priklauso 276/976 dalys (2.76 ha), ir L. E. T., kuriai priklauso likusi sklypo dalis – 700/976, arba 7 ha. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja negalėjo nežinoti, kad nuomojasi tik 2,76 ha žemės plotą, tačiau vis tiek deklaravo visą 9,58 ha ploto lauką.

Agentūra teismui pateiktame atsiliepime (I t., b. l. 136–137) nurodė, kad, atsižvelgiant į pateiktus dokumentus, paraiška administruota pakartotinai, netaikant sankcijų už tyčinį neteisingą deklaravimą 2,76 ha dydžio lauko dalyje. 2013 m. gruodžio 2 d. buvo priimtas naujas sprendimas Nr. SP1-(11.2.12E)-1966, todėl pirminis sprendimas yra negaliojantis. Agentūroje 2014 m. vasario 7 d. buvo gautas pareiškėjos 2014 m. sausio 30 d. skundas, kuriame nurodomi tokie patys motyvai ir aplinkybės, kaip ir 2013 m. spalio 21 d. skunde. Pažymėjo, kad Agentūra iš esmės pagerino pareiškėjos padėtį – atsižvelgdama į pateiktus dokumentus, sumažino jai taikomą sankciją nuo 29 648,95 Lt grąžintinos sumos iki 8 598,44 Lt. 2013 m. gruodžio 2 d. sprendime taip pat nurodyta, kad 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimas laikomas negaliojančiu. Atsižvelgiant į tai, išnyko pareiškėjos 2013 m. spalio 21 d. pateikto skundo objektas, todėl tenkinti pastarojo skundo reikalavimų nėra teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, jame išsamiai aprašytos faktinės aplinkybės bei teisės aktų nuostatos, kuriomis remiantis jis buvo priimtas. Nors D. M. skunde teigia, kad lauko bendrasavininkė gyvena užsienyje ir pati dirbti negalėjo, nepriklausomai nuo to, kas yra žemės sklypo savininkas, pareiškėja turėjo pareigą pateikti ginčo lauko valdymo teisę ir žemės ūkio veiklos faktą įrodančius dokumentus. Pareiškėja to nepadarė, todėl Agentūra visiškai pagrįstai D. M. valdoje nustatė neteisingo deklaravimo faktą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartimi administracinės bylos Nr. I-5763-281/2014 ir Nr. I-2961-426/2014 sujungtos į vieną bylą, suteikiant jai Nr. I-2961-426/2014 (I t., b. l. 132–133).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimu bylą dalyje dėl skundo reikalavimų, kuriais prašoma panaikinti Agentūros 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. SP1-(11.2.12E)-1329 ir įpareigoti Agentūrą grąžinti pareiškėjai šiuo sprendimu išieškotas lėšas, nutraukė. Likusią skundo reikalavimų dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. M. Agentūrai 2012 m. birželio 13 d. pateikė paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraišką, kurioje, be kita ko, deklaravo ir 9,58 ha ploto lauką žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini), lauko Nr. 1. Iš viso deklaruotas 73,44 ha žemės naudmenų plotas. Agentūros 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. SP1-(11.2.12E)-1329 pareiškėja informuota, kad ji nepateikė lauko valdymo (nuosavybės, nuomos ar kitais pagrindais) teisę įrodančių dokumentų, todėl nustatytas tyčinis neteisingo deklaravimo atvejis ir pagrindinė išmoka už 2012 m. nebus mokama. Pareiškėjai taip pat išaiškinta, kad ji privalo grąžinti už 2012 m. jau išmokėtą paramą – 29 648,95 Lt. Agentūra, išnagrinėjusi D. M. 2013 m. rugsėjo 25 d. prašyme nurodytas aplinkybes bei papildomus dokumentus, pareiškėjos paraišką dėl paramos skyrimo administravo pakartotinai ir 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu nusprendė anuliuoti Agentūros 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimu apskaičiuotą dalį skolos – 21 05,51 Lt. Taip pat pripažino, kad yra susidariusi 8 598,44 Lt grąžintina paramos suma, nes pareiškėja pateikė dokumentus patvirtinančius tik dalies, t. y. 2,76 ha ploto, lauko valdymo faktą. Pareiškėjai išaiškinta, kad Agentūros 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimas neteko galios.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsnio 1 dalimi. Nurodė, kad ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Agentūra 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu perskaičiavo pareiškėjos grąžintinos paramos dalies sumą, taigi Agentūros 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimas neteko galios. Atsižvelgus į tai, teismas pripažino, kad D. M. tiesiogines teisines pasekmes sukelia Agentūros 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimas, o skundo reikalavimai, kuriais prašoma panaikinti Agentūros 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir įpareigoti grąžinti šiuo sprendimu išieškotas paramos lėšas, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl byla šioje dalyje nutraukta (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Teismas nurodė, jog sprendžiant A. M. reikalavimų panaikinti Agentūros 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėjai šio sprendimo pagrindu išieškotas lėšas, pagrįstumą, pirmiausia, būtina įvertinti skundžiamo Agentūros 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Iš teismui pateikto skundo motyvų bei jame nurodytų aplinkybių sprendė, kad pareiškėja neginčija skundžiamame Agentūros 2013 m. gruodžio 2 d. sprendime nurodytos grąžintinos paramos dalies matematinio apskaičiavimo teisingumo, o savo reikalavimus grindžia tuo, kad: 1) su UAB „Relaxoazė“ vieninteliu akcininku S. B. buvo žodžiu apsitarta, jog bus sudaryta rašytinė  viso lauko nuomos sutartis; 2) ginčo lauko dirbimo faktą patvirtina Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Radviliškio seniūnijos išduota pažyma; 3) ginčo lauko savininkė L. R. T. Lietuvoje negyvena, todėl negalėjo šio lauko įdirbti.

Iš Agentūros 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo nustatė, kad pareiškėjos 2012 m. paraiška buvo vertinama vadovaujantis Taisyklėmis, kurių 21.1.3 punkte nustatyta, kad pareiškėjas, siekiantis paramos išmokų, privalo pateikti žemės valdymo teisės (nuosavybės, nuomos ar kitais pagrindais) patvirtinimo dokumentus (kartu su kadastro žemėlapiais (žemės sklypų planais).

Byloje esantys įrodymai liudijo, kad laukas yra 9,76 ha žemės sklype, esančiame Radviliškio r. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) kaime. Minėtas sklypas priklauso dviem savininkams – UAB „Relaxoazė“ (276/976 sklypo dalys arba 2,76 ha) ir L. R. T. (700/976 sklypo dalys arba 7 ha). 2012 m. balandžio 12 d. privačios žemės nuomos sutartimi pareiškėja išsinuomojo iš UAB „Relaxoazė“ šiai bendrovei priklausančią 2,76 ha žemės sklypo dalį. Jokie kiti įrodymai, patvirtinantys, jog L. R. T. priklausanti sklypo dalis buvo išnuomota pareiškėjai, teismui nebuvo pateikti. Nors pareiškėja nurodė, kad su UAB „Relaxoazė“ vieninteliu akcininku S. B. žodžiu buvo sutarta, jog bus sudaryta rašytinė likusio žemės sklypo dalies nuomos sutartis, sprendžiant kilusį ginčą minėtos aplinkybės nebuvo teisiškai reikšmingos. Tokia išvada grindžiama tuo, kad ginčo lauko dalies savininke yra L. R. T., o ne S. B.. Be to, pagal Civilinio kodekso 6.547 straipsnio 1 dalį, žemės nuomos sutartis turi būti rašytinė, o pagal Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 2 dalį, įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais. Taigi, žemės nuomos faktas gali būti įrodinėjamas tik rašytine sutartimi.

Įvertinus visus byloje esančius įrodymus, teismas pripažino, kad skundžiamame Agentūros sprendime pagrįstai konstatuota, jog pareiškėja nepagrindė fakto, jog teisėtai valdė 6,82 ha ginčo lauko dalį, priklausančią L. R. T.. Taip pat pagrįstai konstatuota, kad faktiškai nustatytas 66,62 ha tiesioginei išmokai gauti plotas 9,29 proc., viršiją paramai deklaruotų laukų plotą.

Teismui konstatavus, jog D. M. nepateikė įrodymų, kad valdė ginčo žemės sklypo dalį teisėtai, nebuvo teisiškai reikšmingos tos aplinkybės, kas ginčo žemės sklype vykdė ūkinę veiklą.

Teismas vadovavosi Taisyklių 42.1.1. punktu, Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137, 7.1.1 punktu.

Teismui konstatavus, kad D. M. deklaruoto lauko dalies, t. y. 6,82 ha lauko ploto, valdymo fakto nepagrindė jokiais dokumentiniais įrodymais, daryta išvada, kad Agentūra pagrįstai bei teisėtai pareiškėjai apskaičiavo 8 598,44 Lt grąžintinų lėšų. Byloje ginčo dėl grąžintinų lėšų sumos apskaičiavimo matematinio teisingumo nebuvo. 

Išnagrinėjusi ir įvertinusi visus byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sprendė, kad Agentūra 2013 m. gruodžio 2 d. sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, minėtas sprendimas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundo reikalavimas jį panaikinti atmestas.

Byloje esantys įrodymai liudijo, kad pareiškėjai buvo išmokėta visa tiesioginių paramos išmokų 29 603,95 Lt suma, t. y. neįvertinus, jog atsakovui nebuvo pateikti ginčo lauko valdymo teises patvirtinimo dokumentai. Agentūros 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu D. M. įpareigojama grąžinti 8 598,44 Lt paramos. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjai apskaičiuota grąžintina lėšų suma buvo iš jos išieškota. Įvertinus aptartas aplinkybes, daryta išvada, kad skundo reikalavimas, kuriuo prašoma įpareigoti Agentūrą grąžinti pareiškėjai 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo pagrindu išieškotas lėšas prieštarauja byloje esančiais įrodymais nustatytai faktinei situacijai, todėl atmestas.

III.

Pareiškėja D. M. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti 2013 m. gruodžio 2 d. NMA sprendimą Nr. SP1-(11.2.12E)-1966, administracinę teiseną pareiškėjos atžvilgiu nutraukti ir priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde teigia, kad byla išspręsta neteisėtai, nepagrįstai, neteisingai, netinkamai aiškinant ir taikant materialinės teisės normas. Tvirtina, jog 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimas nemotyvuotas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo prasme, ginčo aplinkybės įvertintos netinkamai. Mano, jog teismo sprendimas neatitinka norminių teisės aktų reikalavimų ir tuo pagrindu taip pat nėra teisingas. Dėl procesinių teisės normų pažeidimų ir netinkamo jų pritaikymo šiuo atveju iš esmės neteisingai išspręsta byla. Teismas tinkamai nenustatė šios bylos faktinių aplinkybių pagal jam pateiktus įrodymus.

Mano, kad teismas pagrįstai nutraukė pradėtą administracinę teiseną dėl pirmojo skundo Sprendimo Nr. SP1-(l 1.2.12E)-1329.

Nurodo, jog ginčo žemės sklype, esančiame Radviliškio r. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) kaime, teisėtai užsiėmė žemės ūkio veikla, yra ūkininkė, rašytinį įrodymą patvirtinantį žemės dirbimo ir valdymo faktą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė. Dvigubo sklypo deklaravimo faktų nenustatyta. Asmuo, įskundęs pareiškėją, nėra žemės sklypo savininkas ir neturi jokių sklypo valdymo ir įskundimo teisių. Teigia, kad žodinė žemės nuomos sutartis galioja – ginčas vyksta tarp ūkininkės ir Agentūros. Pažymi, kad visas 2012 m. paraiškoje deklaruotas plotas buvo tinkamas paramai gauti.

Pažymi, jog remiantis Komisijos Reglamentu (EB) Nr. 796/2004 I skyriuje numatytas pagalbos sumažinimas arba jos neskyrimas netaikomi, jeigu ūkininkas pateikė iš esmės teisingą informaciją arba jeigu jis gali įrodyti, kad yra nekaltas (68 str.).

Teisinė bazė, kuria remiantis Vilniaus apygardos teismas turėjo pareigą išspręsti kilusį ginčą šioje byloje susideda iš šių teisės aktų, kuriais teismas visiškai nesirėmė: Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklėmis, parengtomis vadovaujantis 2009 m. sausio 19 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 73/2009, 2009 m. lapkričio 30 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1122/2009, kitais Europos Sąjungos ir nacionaliniais teisės aktais, nustatančiais tiesioginės paramos žemės ūkio veiklos subjektams teikimo tvarką. Pažymi, kad reglamentas yra bendro pobūdžio ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse.

Nurodo, jog teismas nenustatė, kad atsakovas (Agentūra) galimai pareiškėjos atžvilgiu šiurkščiai pažeidė viešojo administravimo principus, nustatytus Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 2, 4, 9 punktuose.

Teigia, jog teismas nekonkretizavo ir visiškai netaikė galiojusios aktualios redakcijos Taisyklių. Teismas priėmė visiškai neteisėtą sprendimą, kad neteisingas deklaravimas – didesnio naudmenų ar kito ploto, negu pareiškėjas valdo, ir (arba) didesnio ploto, negu jame užsiima žemės ūkio veikla, deklaravimas, pareiškėjos deklaracija: paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiška pateikta 2012 m. birželio 13 d., kaip nustatyta aktualioje ginčo atvejui Taisyklių redakcijoje.

Tvirtina, jog tyčinio neteisingo deklaravimo taipogi nebuvo, nes pagal galiojančią aktualią Taisyklių redakciją, neteisingas deklaravimas – tai atvejis, kai nustatoma, kad paramos paraiškos pateikimo metu pareiškėjo nurodyti duomenys neatitiko tikrovės.

Mano, jog pareiškėja, remiantis Taisyklių 7 punktu ir visais kitais teisės aktais privalėjo deklaruoti visus valdomus 2012 metais žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus, už kuriuos prašė paramos, ir visus kitus valdomus naudmenų plotus, už kuriuos neprašė paramos. Išmokos gali būti mažinamos ir neskiriamos tiktai tuomet, jei ūkininko veiksmai buvo aplaidūs arba tyčiniai. Byloje nepateikta jokių objektyvių duomenų, įrodymų kokiais kriterijais remiantis buvo nustatomas netinkamo paramai gauti ploto dydis.

Teismas nenustatė, kad pareiškėjos paraiška turėjo būti administruojama vadovaujantis 2009 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-188 patvirtintomis Tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus administravimo bei kontrolės 2009 m. taisyklių aktualia redakcija galiojusia šiam ginčo atvejui. Be to, teismas neteisingai traktavo sandorio galią. Žodžiu sudarytas sandoris galioja, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (Civilinio kodekso 1.93 str. 2 d.). Ginčo žemės savininkas nurodytas Valstybės įmonės registrų centro Šiaulių filialo registro išraše 2013-12-13Nr.(8.6.5.)1NF-9059, ar asmuo turintis valdymo teisių į ginčo sklypą apskritai neginčija šio žodžiu sudaryto sandorio, o Agentūrai yra svarbus tik žemės dirbimo faktas.

Nurodo, jog pateikęs skundą Agentūrai asmuo S. B. nėra šios žemės (sklypo) savininkas, teismas visiškai netyrė šių aplinkybių, kad kitų asmenų skundai neturėjo būti nagrinėjami. Atsakovas negalėjo pradėti jokio administracinio persekiojimo pareiškėjos atžvilgiu, tokiu būdu ženkliai viršijo suteiktus įgaliojimus.

Vilniaus apygardos administracinis teismas neakcentavo tokių aplinkybių, kad atsakovas turėjo galimybę faktinius ginčo žemės sklypo dirbimo duomenis patikrinti vietoje, tačiau to neatliko ir nėra niekur užfiksuota jokių kitokių pareiškėjos kaltės įrodymų deklaruojant sklypą, tuo pažeisdamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendime yra išvardintos tik teisės normos nesusiejant jų su konkrečiomis aplinkybėmis ir nenurodant, kaip tiksliai pasireiškė minimų normų pažeidimas kaip ir Sprendime Nr. SP1-(11.2.12E)-1966 atsakovas turėjo tiksliai ir aiškiai apibrėžti padarytus mano pažeidimus, eliminuoti bet kokias dviprasmybes, faktinę situaciją apibūdinti bei pagrįsti ją taip, jog ji būtų aiški visiems.

Teigia, kad vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, nustatytų aplinkybių pakanka, jog būtų pripažinta, kad pareiškėja turi pilnateisę ginčo žemės ploto valdymo teisę. Taigi laikytina, kad ji išpildė abi Taisyklių 42 punkte numatytas sąlygas. Dėl šios priežasties mano, jog Agentūra nepagrįstai pareiškėjai Taisyklių 44.1.1 ir 45.1 punktų pagrindu pritaikė sankcijas, o teismas nesugebėjo tai konstatuoti.

Atsakovas Agentūra atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pažymi, jog be Europos Sąjungos teisės aktų, reikalavimus žemės ūkio veiklos subjektams, norintiems gauti tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus, nustato Taisyklės. Pareiškėja, teikdama Paraišką, savo parašu patvirtino, kad su Taisyklėmis yra susipažinusi. Taisyklių 4 punkte pateikta neteisingo deklaravimo sąvoka. Pareiškėja, pateikdama Paraišką, įsipareigojo joje pateikti teisingus duomenis. Paraiškos 2 lape esančios lentelės antroje eilutėje pareiškėja nurodė, kad turi Lauko, dėl kurio yra kilęs ginčas, žemės valdymo teisę, pažymėdama stulpelį „Nuomojama iš privačių asmenų žemė“. Agentūra, gavusi Pranešimą, vadovaudamasi Taisyklių 40 punktu, kreipėsi į pareiškėją, prašydama pateikti Lauko valdymo teisę patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjai pateikus dokumentus, buvo nustatyta, kad dalis ginčo Lauko ploto (t. y. 6,82 ha) buvo deklaruota neteisėtai, t. y. neturint žemės valdymo teisę patvirtinančių dokumentų. Atsižvelgiant į tai, nustatytas faktinis plotas buvo 6,82 ha mažesnis nei deklaruotas tiesioginei išmokai gauti ir pritaikyta Taisyklių 42.1.1 papunktyje numatyta sankcija dėl neteisingo deklaravimo. Kadangi visa tiesioginių išmokų suma pareiškėjai jau buvo išmokėta, susidarė grąžintinų lėšų suma. Taigi, Agentūra 2013 m. gruodžio 2 d. priėmė sprendimą, pagrįstą teisės aktų normomis, susietomis su aiškiai išdėstytais objektyviais duomenimis (faktais). 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu pritaikyta sankcija adekvačiai, aiškiai ir pakankamai motyvuota, todėl naikinti minėto Agentūros sprendimo nėra pagrindo.

Agentūros nuomone, pirmosios instancijos teismas išanalizavo byloje esančių įrodymų visumą, kiekvieną įrodymą atskirai tinkamai įvertino, nustatytų faktinių aplinkybių visumos pagrindu priėmė teisėtą ir objektyviomis aplinkybėmis pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnį, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

Pareiškėja klaidingai tvirtina, kad įrodymą, patvirtinantį žemės dirbimo faktą ir valdymo faktą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė, nes ji pateikė dokumentus, įrodančius valdymo teisę tik į dalį (t. y. 2,76 ha) ginčo Lauko.

Pareiškėja nepagrįstai tvirtina, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesirėmė Taisyklėmis. Sprendime ne kartą buvo nurodytas teisinis reguliavimas, įtvirtintas Taisyklėse, parengtose vadovaujantis 2009 m. sausio 19 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 73/2009. Agentūra sutinka, kad šis Reglamentas yra taikomas tiesiogiai ir teisės normų kolizijos atveju turi viršenybę prieš nacionalinius teisės aktus, tačiau pastebi, kad pareiškėja nenurodo, kurios Reglamento nuostatos įtvirtina kitokį reglamentavimą, lyginant su nacionaliniu teisiniu reguliavimu.

Pareiškėja išvardijo viešojo administravimo principus, kuriuos neva pažeidė Agentūra, tačiau nenurodė, kaip tiksliai pasireiškė minimų principų pažeidimas, kokiais konkrečiai veiksmais Agentūra juos pažeidė.

Pažymi, kad neteisingo deklaravimo (dėl kurio pareiškėjai skirta sankcija) sąvoka Taisyklėse nekito nuo pat Taisyklių įsigaliojimo.

Pareiškėja teisingai nurodo, kad tyčinio neteisingo deklaravimo nebuvo, tačiau sankcijos už tyčinį neteisingą deklaravimą 2013 m. gruodžio 2 d. sprendime nebuvo taikytos. Be to, pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. kovo 20 d. įsakymą Nr. 3D-188, netaikytiną šiam ginčo teisiniam santykiui, nes jis taikytinas paraiškoms, pateiktoms 2009 metais.

Pareiškėja nurodo, kad buvo sudariusi su ginčo Lauko žemės savininke žodinę nuomos sutartį, tačiau šios aplinkybės jokiais leistinais įrodymais nepagrindė.

Atsakovas pažymi, kad Agentūra, vykdydama jai pavestus uždavinius, atlieka tam tikras funkcijas, iš kurių pagrindinės yra įtvirtintos Agentūros nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. 3D-17 (toliau – Nuostatai). Nuostatų 9.14 papunktyje nurodyta viena iš Agentūros pagrindinių funkcijų, t. y. kad Agentūra, pastebėjusi lėšų naudojimo pažeidimų, imasi priemonių šiems pažeidimams pašalinti ir paramos lėšoms susigrąžinti. Agentūra vykdo išmokoms gauti pateiktų paraiškų kontrolę. Agentūra pareiškėjos atžvilgiu atliko ne administracinį persekiojimą, kaip ji teigia, o administracinę pateiktos Paraiškos kontrolę.

Pareiškėja teigia, kad Agentūra turėjo galimybę faktinius ginčo žemės sklypo dirbimo duomenis patikrinti vietoje, tačiau atsakovas pastebi, kad Agentūra kreipėsi į pareiškėją su prašymu pateikti reikiamus dokumentus, vadovaudamasi Taisyklių 40 punktu. Be to, patikrinimas vietoje nebūtų tikslingas, atsižvelgiant į tai, kad ginčas kilo iš esmės dėl Lauko teisėto valdymo (o ne dirbimo) fakto. Pareiškėja taip pat nurodo, kad aplinkybių pakanka, jog būtų pripažinta, kad ji turi pilnateisę ginčo žemės ploto valdymo teisę, bet tų aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima daryti tokią išvadą, nenurodo.

Pareiškėja klaidingai nurodo, kad ne žemės sklypo savininko pateikti skundai neturėjo būti nagrinėjami. Agentūra, gavusi Pranešimą iš asmens, kuris nėra žemės savininkas, pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą (Taisyklių 40 p.) turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą kreiptis į pareiškėją dėl dokumentų pateikimo.

Agentūra teisę pareiškėjai išreikšti savo nuomonę suteikė dar 2013 m. birželio 6 d., išsiųsdama pranešimą dėl deklaruotų duomenų neatitikimo. Be to, pareiškėja, pateikdama Paraišką, patvirtino žinanti, jog Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos žemės ūkio srities teisės aktų pažeidimai (inter alia, neteisingas deklaravimas) gali lemti išmokų sumažinimą arba teisės į jas netekimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. SP1-(11.2.12E)-1329 bei 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. SPI-(11.2.12E)-1966 teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja D. M. Agentūrai 2012 m. birželio 13 d. pateikė paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraišką (I t., b. l. 101–104), kurioje, tarp nurodytų žemės ūkio naudmenų ir kitų plotų, už kuriuos prašoma paramos, buvo deklaruotas ir 9,58 ha ploto laukas žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini), lauko Nr. 1. Iš viso deklaruotas 73,44 ha žemės ūkio naudmenų plotas, už kurį mokamos tiesioginės išmokos. 2013 m. balandžio 23 d. Agentūroje buvo gautas pranešimas, kuriame nurodoma, kad pareiškėja deklaravo žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) lauką Nr. 1 be savininko žinios ir nuomos sutarties (I t., b. l. 83). Remiantis gauta informacija, 2013 m. birželio 6 d. pareiškėjai išsiųstas pranešimas, kuriame prašoma per 20 kalendorinių dienų nuo pranešimo gavimo dienos pateikti Lauko, plotas 9,58 ha, žemės valdymo (nuosavybės, nuomos ar kitais pagrindais) teisę įrodančius dokumentus ir žemės ūkio veiklą patvirtinančius dokumentus (I t., b. l. 82). Agentūra 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendime Nr. SP1-(11.2.12E)-1329 (I t., b. l. 6) nurodė, kad Agentūra per nustatytą terminą nėra gavusi pareiškėjos kontrolinio žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) lauko Nr. 1 žemės valdymo teisę ir žemės ūkio veiklos faktą įrodančių dokumentų. Todėl parama už žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) lauko Nr. 1, 9,58 ha plotą pareiškėjai neskiriama bei nustatytas tyčinio neteisingo deklaravimo atvejis. Nurodyta, kad įvertinusi Paraišką, Agentūra nustatė, jog pareiškėja deklaruoja žemės sklypo plotą ir nėra pateikti žemės valdymo (nuosavybės, nuomos ar kitais pagrindais) teisę įrodantys dokumentai, todėl susidarė 29 648,95 Lt grąžintinų tiesioginių išmokų suma, kurią pareiškėja privalo grąžinti Agentūrai. Agentūra, išnagrinėjusi D. M. 2013 m. rugsėjo 25 d. prašyme nurodytas aplinkybes bei papildomus dokumentus, pareiškėjos paraišką dėl paramos skyrimo administravo pakartotinai ir 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. SP1-(11.2.12E)-1966 (I t., b. l. 140–141) anuliavo Agentūros 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimu apskaičiuotą dalį – 21 050,51 Lt – skolos bei pažymėjo, kad Agentūros 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimas laikomas negaliojančiu. Taip pat nurodė, kad yra susidariusi 8 598,44 Lt grąžintina paramos suma, nes pareiškėja pateikė dokumentus patvirtinančius tik dalies, t. y. 2,76 ha ploto, lauko valdymo faktą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsižvelgęs į tai, kad Agentūra 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu perskaičiavo pareiškėjos grąžintinos paramos dalies sumą ir Agentūros 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimas neteko galios, nurodė, kad byla dalyje dėl skundo reikalavimų, kuriais prašoma panaikinti Agentūros 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir įpareigoti grąžinti šiuo sprendimu išieškotas paramos lėšas, nutrauktina. Dėl Agentūros 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo teismas sprendė, kad atsakovas šiame sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, minėtas sprendimas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundo reikalavimas jį panaikinti atmestas. Pareiškėja, nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Pažymėtina, jog atsižvelgiant į tai, kad priėmus Agentūros 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. SP1-(11.2.12E)-1966, Agentūros 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimas laikomas negaliojančiu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog būtent 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimas pareiškėjai sukelia teisines pasekmes, dėl ko byla dalyje dėl Agentūros 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo grąžinti pareiškėjai pagal šį sprendimą išieškotas lėšas, buvo pagrįstai nutraukta.

Reikalavimus aktyviems žemės ūkio veiklos subjektams, siekiantiems gauti tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus, t. y. pagrindinę tiesioginę, žalinimo išmokas, išmokas jaunajam ūkininkui ir už pirmuosius hektarus, susietąją paramą už plotą ir jų administravimo bei kontrolės tvarką, nustato Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-171 patvirtintos Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklės. Pažymėtina, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog teismas vadovavosi ginčui aktualios redakcijos – paraiškos pateikimo, jos administravimo ir sankcijos skyrimo – Taisyklių nuostatomis, todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas, kad teismas netaikė ginčui aktualių Taisyklių nuostatų, yra visiškai nepagrįstas.

Taisyklių 4 punkte, kuriame pateiktos pagrindinės vartojamos sąvokos, nurodoma, jog neteisingas deklaravimas – tai didesnio naudmenų ar kito ploto, negu pareiškėjas valdo, ir (arba) didesnio ploto, negu jame užsiima žemės ūkio veikla, deklaravimas. Taisyklių 7 punkte nustatyta, kad pareiškėjas paraiškoje privalo deklaruoti visus valdomus naudmenų ir kitus plotus, už kuriuos jis prašo paramos, ir visus valdomus naudmenų plotus, už kuriuos neprašo paramos. Atsižvelgiant į šias nuostatas, matyti, kad parama gali būti teikiama tik už pareiškėjo valdomą plotą.

Pažymėtina, kad paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos III dalyje nurodyti įsipareigojimai, kurių 12 punkte nurodoma, jog pareiškėjas žino, kad Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktų žemės ūkio srityje pažeidimai gali lemti išmokų sumažinimą arba teisės į jas netekimą, o 13 punkte numatyta, jog asmuo, pasirašydamas šią paraišką, pareiškia, kad įsipareigoja paraiškoje pateikti teisingus duomenis. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. 3D-17 patvirtintų Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos nuostatų 9.1 punkte numatyta Agentūros funkcija administruoti valstybės paramos žemės ūkiui lėšas, atlikti jų mokėjimą ir kontroliuoti tikslinį šių lėšų panaudojimą, 9.13 punkte – pagal patvirtintą tvarką atlikti techninę, administracinę ir finansinę paraiškų ir investicijų projektų kontrolę, 9.14 punkte – pastebėjus lėšų naudojimo pažeidimus, informuoti apie tai atitinkamas institucijas, imtis priemonių šiems pažeidimams pašalinti ir paramos lėšoms susigrąžinti. Nuostatų 10.4 punkte įtvirtinta Agentūros teisė nustačius lėšų naudojimo pažeidimus, sustabdyti ir/ar anuliuoti paramos gavėjo teisę naudotis suteikta parama bei inicijuoti suteiktos paramos išieškojimą. Atsižvelgiant į tai, matyti, kad asmuo, teikiantis paraišką, turi pareigą joje nurodyti tik teisingus duomenis, o Agentūra, atlikdama paraiškų kontrolę, turi pareigą, nustačiusi reikalavimų paraiškai neatitikimą, imtis atitinkamų veiksmų nustatytam pažeidimui pašalinti.

Pareiškėja, teikdama 2012 m. birželio 13 d. paraišką dėl paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus, prie kiekvieno deklaruoto kontrolinio žemės sklypo lauko pažymėjo ir atitinkamą žemės valdymo teisę; dėl žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) lauko Nr. 1 (9,58 ha) valdymo teisės nurodė, kad tai – nuomojama iš privačių asmenų žemė. Nustatyta, kad Laukas Nr. 1 yra žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)  (I t., b. l. 47–48). Šis žemės sklypas nuosavybės teise priklauso UAB „Relaxoazė“ (276/976 dalis) ir L. E. T. (700/976 dalis) (I t., b. l. 30–31). Pareiškėja D. M., 2013 m. rugsėjo 25 d. prašymu (I t., b. l. 52–53) prašydama atšaukti Agentūros 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimą, pagrįsdama turimas ginčo Lauko valdymo teises, pateikė 2012 m. balandžio 12 d. Privačios žemės nuomos sutartį Nr. 02 (b. l. 54). Ši sutartis patvirtina, kad UAB „Relaxoazė“ (atstovaujama direktoriaus S. B.) išnuomojo pareiškėjai 2,76 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Tačiau likusios ginčo Lauko dalies (6,82 ha) valdymo teises patvirtinančių dokumentų pareiškėja Agentūrai nepateikė.

Taigi, Agentūra, turėdama duomenų apie galimą pažeidimo, t. y. neteisingo deklaravimo, faktą, pagrįstai pateikė pareiškėjai 2013 m. birželio 6 d. pranešimą Nr. 2145833 (I t., b. l. 82) ir suteikė jai galimybę pateikti valdymo bei dirbimo faktą patvirtinančius dokumentus, t. y. įrodyti, jog šiuo atveju nebuvo neteisingo deklaravimo fakto. Pareiškėjai pateikus žemės ūkio veiklos faktą visame ginčo Lauke, tačiau tik dalies jo (ginčo Lauko) valdymo teisę patvirtinančius dokumentus, Agentūra pagrįstai konstatavo neteisingo deklaravimo faktą.

Taisyklių 42.1 punkte yra nurodytos pagrindinei išmokai taikomos sankcijos dėl neteisingo deklaravimo. Atsižvelgiant į tai, kad neteisingas deklaravimas šiuo atveju pasireiškė didesniu naudmenų, nei pareiškėja valdo, ploto deklaravimu, pareiškėja nepagrindė dalies savo 2012 m. birželio 13 d. paraiškoje deklaruoto žemės ūkio naudmenų ploto (6,82 ha iš viso deklaruotas 73,44 ha plotas) valdymo teisių, darytina išvada, kad Agentūra pagrįstai taikė pareiškėjai Taisyklių 42.1.1. punkte numatytą sankciją (kai deklaruotas plotas viršija faktinį daugiau kaip 3 proc. arba 2 ha, bet ne daugiau kaip 20 proc.). Pareiškėjos apeliacinio skundo teiginys, kad byloje nepateikta jokių objektyvių įrodymų, kuriais remiantis buvo nustatomas netinkamo paramai gauti ploto dydis, yra nepagrįstas, kadangi šis dydis nustatytas remiantis būtent tuo, kokio paraiškoje deklaruoto Lauko ploto valdymo teisę patvirtinančių duomenų pareiškėja nepateikė, t. y. 6,82 ha.

Nors pareiškėja ir tvirtina, kad ji pateikė įrodymus, patvirtinančius žemės dirbimo faktą, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog šiuo atveju neteisingas deklaravimas konstatuotas ne dėl ploto, kuriame pareiškėja neužsiima žemės ūkio veikla, o dėl ploto, kurio ji nevaldo, deklaravimo. Kadangi asmuo, teikdamas paraišką, įsipareigoja joje nurodyti tik teisingus duomenis, didesnio naudmenų ar kito ploto, negu asmuo valdo, deklaravimas pagal Taisykles yra neteisingas deklaravimas, konstatuotina, jog pareiškėja, paraiškoje deklaruodama ginčo Lauko dalį, neturėdama jos valdymo teisių, joje nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pažymėtina, kad tyčinis neteisingas deklaravimas buvo konstatuotas Agentūros 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimu, tačiau, kaip minėta, pastarasis sprendimas laikomas negaliojančiu priėmus Agentūros 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. SP1-(11.2.12E)-1966, be to, sankcija šiuo atveju taikyta ne už tyčinį neteisingą deklaravimą, o už neteisingą deklaravimą.

Kaip jau minėta, Agentūra pateikė pareiškėjai 2013 m. birželio 6 d. pranešimą Nr. 2145833, kuriuo jai buvo suteikta teisė pateikti duomenis, patvirtinančius, kad nebuvo neteisingo deklaravimo fakto. Nors pareiškėja ir tvirtina, jog ji nuomoja visą 9,58 ha ginčo Lauko plotą, įrodymų, patvirtinančių L. E. T. nuosavybės teise priklausančios 6,82 ha Lauko dalies teisėto valdymo teisę (nuomos ar kitais pagrindais), pareiškėja nepateikė nei Agentūrai, nei teismui. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.547 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žemės nuomos sutartis turi būti rašytinė. Nors pareiškėja ir tvirtina, kad žemės nuomos sutartis buvo sudaryta žodžiu, jokių tai įrodančių duomenų nepateikė, nors kaip tik jai ir tenka pareiga pateikti tokius įrodymus. Be to, toks jos paaiškinimas prieštarauja jos Agentūrai duotiems paaiškinimams, pagal kuriuos preliminarų susitarimą dėl  L. E. T. nuosavybės teise priklausančios 6,82 ha Lauko dalies nuomos ateityje ji buvo sudariusi su kitos Lauko dalies savininke UAB „Relaxoazė“, atstovaujama direktoriaus S. B., o ne  L. E. T..

Pažymėtina, kad pareiškėjos apeliacinio skundo teiginys, jog Agentūra negalėjo nagrinėti ne žemės sklypo savininko skundą, yra nepagrįstas: pranešimą Agentūra gavo per „Pasitikėjimo liniją“. Nacionalinės mokėjimo agentūros direktoriaus 2015 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. BR1-9 patvirtintos Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2015–2016 metų korupcijos prevencijos programos 20 punkte nurodyta, jog įdiegta ,,Pasitikėjimo linija“, skirta telefonu ir elektroniniu paštu asmenų teikiamiems pranešimams dėl galimo paramos lėšų pasisavinimo, kuria taip pat galima pranešti ir apie Agentūros darbuotojų galimai neskaidrias veikas. Taigi, „Pasitikėjimo linija“ yra viena iš priemonių, padedanti Agentūrai užtikrinti, kad parama asmenims skiriama tinkamai, laikantis reikalavimų. Kaip minėta, Agentūra atlieka paraiškų kontrolę. Taigi, ji turi užtikrinti, jog pateiktos paraiškos atitinka joms keliamus reikalavimus. Atitinkamai, ji turi teisę reikalauti iš pareiškėjo pateikti paraiškos atitikimą reikalavimams patvirtinančius duomenis. Paraiškų kontrolė negali būti ribojama tik tam tikrus reikalavimus atitinkančių asmenų pranešimų gavimu. Be to, pranešimo apie pažeidimą gavimo metu (2013 m. balandžio 23 d.(I t., b. l. 83)) galiojusioje Taisyklių 40 punkto redakcijoje (2013 m. kovo 20 d. įsakymo Nr. 3D-207 redakcija) jau expressis verbis buvo įtvirtinta, kad žemės plotų dirbimo (žemės ūkio veiklą, kuri įrodoma pagal žemės ūkio produkcijos realizavimo, seniūnijos išduotą pažymą bei kitus minėtos veiklos fakto patvirtinimo dokumentus) bei žemės valdymo teisės (nuosavybės, nuomos ar kitais pagrindais) patvirtinimo dokumentus pareiškėjas privalo pateikti ne tik tada, kai naudmenų ar kitų plotų nedeklaravęs, tačiau jų nuosavybės ar valdymo teisę turintis asmuo praneša apie pareiškėją, kuris neteisėtai deklaravo jo valdomus plotus, bet ir tada, kai yra gaunamas skundas apie pareiškėjo deklaruotą plotą.

Pažymėtina, jog pareiškėja nepagrįstai teigia, jog jos paraiška turėjo būti administruojama vadovaujantis 2009 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-188 patvirtintomis Tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus administravimo bei kontrolės 2009 m. taisyklių aktualia redakcija: pagal šį aktą paramos paraiška – užpildytas šių taisyklių 1 priede nustatytos formos dokumentas gauti tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus ir paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“, „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“, „Natura 2000 išmokos ir su direktyva 2000/60/EB susijusios išmokos“, „Natura 2000 išmokos“ ir kompensacines išmokas už saugomų teritorijų žemės ūkio naudmenas 2009 m., tuo tarpu pareiškėja 2012 m. birželio 13 d. teikė paraišką už 2012 metus.

Pareiškėja taip pat nepagrįstai teigia, kad turėjo būti taikyti Europos Sąjungos ir nacionaliniai teisės aktai, kuriais vadovaujantis buvo parengtos Taisyklės. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai tuos pačius teisinius santykius reguliuoja ir reglamento, ir nacionalinės teisės nuostatos, visų pirma turi būti vadovaujamasi reglamento normomis. Būtent reglamentas tokiu atveju yra pagrindinis teisės aktas, kuriame įtvirtintas reguliavimas taikomas tiesiogiai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014). Vis dėlto, šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, jog pagal Reglamento 73/2009 2 straipsnio a ir b punktus, „ūkininkas“ – fizinis ar juridinis asmuo arba fizinių ar juridinių asmenų grupė, nesvarbu, koks šios grupės ar jos narių juridinis statusas, suteikiamas pagal nacionalinę teisę, kurių valda yra Bendrijos teritorijoje, kaip apibrėžta Sutarties 299 straipsnyje, ir kurie verčiasi žemės ūkio veikla; „valda“ – visi gamybos vienetai, kuriuos valdo ūkininkas ir kurie yra vienos valstybės narės teritorijoje. Taigi, ir pagal Europos Sąjungos teisinį reglamentavimą parama skiriama ūkininkams už jų valdomus plotus. Šio reglamento 20 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybės narės vykdo administracinę paraiškų paramai gauti kontrolę siekdamos patikrinti, ar jos atitinka paramos skyrimo sąlygas. Pareiškėja nenurodė, kokios reglamentų nuostatos, neįtvirtintos Taisyklėse, šiuo atveju turėjo būti taikomos. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytas Komisijos Reglamentas (EB) Nr. 796/2004 panaikinamas nuo 2010 m. sausio 1 d. (Reglamento Nr. 1122/2009 86 str. 1 d.). Reglamento 1122/2009 73 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad I ir II skyriuose numatytas paramos sumažinimas arba jos neskyrimas netaikomi, jei ūkininkas pateikė iš esmės teisingą informaciją arba jei jis gali įrodyti, kad nenusižengė. Tačiau šiuo atveju ši norma taip pat nėra reikšminga, kadangi, kaip ir buvo nurodyta, pareiškėja teisingos informacijos nebuvo pateikusi, kadangi paraiškoje deklaravusi nuomojamą iš privačių asmenų žemės plotą, tokios nuomos fakto neįrodė.

Kadangi pažeidimas padarytas deklaravus didesnį naudmenų, nei pareiškėja valdo, plotą, nėra pagrindo manyti, kad dėl tokio galimo pažeidimo Agentūra turėjo atlikti patikrą vietoje, kadangi tokio pobūdžio pažeidimai gali būti nustatomi vertinant pateiktus dokumentus.

Pareiškėja taip pat niekaip nepagrindė savo apeliacinio skundo teiginio, jog Agentūra pareiškėjos atžvilgiu pažeidė viešojo administravimo principus. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėja apeliaciniame skunde tik išvardijo šiuos principus, nepateikdama jokių faktų, kaip konkrečiai jų pažeidimas pasireiškė pareiškėjos atveju. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos duomenis, daro išvadą, jog nėra pagrindo laikyti, jog Agentūra šiuo atveju pažeidė įstatymo viršenybės, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, lygiateisiškumo ar kitų principų. Be to, pažymėtina, jog skundžiamas atsakovo sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Pažymėtina, kad šiame sprendime nurodytos pagrindinės nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir įrodymai, pateiktas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis sprendimas priimtas. Todėl nėra pagrindo konstatuoti ir šios normos pažeidimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo laikyti nemotyvuotu. Pažymėtina, jog  Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d.) taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui keliamus  reikalavimus (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Agentūros 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimas Nr. SPI-(11.2.12E)-1966 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti nėra pagrindo, o nepanaikinus šio sprendimo, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjos skundo reikalavimo įpareigoti Agentūrą grąžinti pareiškėjai ginčijamo sprendimo pagrindu išieškotas lėšas.

Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo priteisti jos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jos naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

                                                        Virginija Volskienė