Baudžiamoji byla Nr. 2K-43-648/2017

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-26402-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                        1.1.4.2;1.2.7.2.2.3;2.1.2.7

                                                        (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Vytauto Piesliako ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 4 dalį šešerių metų laisvės atėmimu.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 23 d. nutartis, kuria nuteistojo R. G. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. R. G. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. gegužės 9 d., apie 18.55 val., prekybos centro „Hyper Maxima“, esančio Kaune, Savanorių pr. 255, vyrų viešojo tualeto patalpose, vidurinėje kabinoje, siekdamas seksualiai prievartauti mažametį K. K., gimusį 2007 m. spalio 29 d., oraliniu būdu, pasinaudodamas jo bejėgiška būkle dėl mažametystės, apsinuoginęs savo lytinį organą ir nukentėjusiojo galvą spausdamas prie jo, siekdamas, kad nukentėjusysis lūpomis dirgintų jo lytinį organą, pasikėsino tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu su K. K. prieš jo valią, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes K. K. pradėjus aktyviai priešintis, šiam pavyko ištrūkti iš kabinos ir pabėgti, t. y. pasikėsino seksualiai prievartauti mažametį, tiesiogiai tokiais R. G. veiksmais buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo K. K. sveikata, nes K. K. konstatuotos kitos reakcijos į stiprų stresą.

2. Nuteistasis R. G. kasaciniu skundu prašo peržiūrėti jo bylą, pašalinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimus.

2.1. Kasatorius teigia, kad jis nuteistas remiantis tik nukentėjusiojo ir liudytojų, perpasakojusių nukentėjusiojo įvykio versiją, parodymais. Šie liudytojai tiesiogiai įvykio nematė ir negirdėjo. Nuosprendyje, remiantis jų parodymais, buvo pažeista BPK 20 straipsnio 3 dalis.

2.2. Taip pat nuteistasis teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jo prašymą iškviesti ekspertą, pažeidė teisę į gynybą. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme kasatorius tvirtina prašęs iškviesti apklausti ekspertą, dariusį nukentėjusiojo psichologinę-psichiatrinę ekspertizę, kad šis paaiškintų joje esančius prieštaravimus tarp ekspertų nustatytų K. K. elgesio ypatumų ir galutinės išvados. Kasatoriaus manymu, prieštaravimai pasireiškia tuo, kad vienoje akto vietoje ekspertai nurodo, jog K. K. nesugeba suprasti sudėtingesnių įvykių, jam nesudėtinga įteigti informaciją, jis yra lengvai paveikiamas, linkęs fantazuoti, tačiau galutinėje išvadoje rašoma, jog K. K. parodymais galima tikėti. Visa tai, pasak kasatoriaus, yra prieštaringi teiginiai.

3. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo nuteistojo skundą atmesti.

3.1. Atsiliepime prokurorė pažymi, kad iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolų matyti, kad juose nėra užfiksuoti R. G. ar jo gynėjos prašymai kviesti į posėdį ekspertus ir juos apklausti. Šis prašymas buvo nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme. Teismas tokį R. G. prašymą atmetė, klausimas išspręstas nepažeidžiant BPK 324 straipsnio 2 dalies reikalavimų, sprendimas išsamiai ir aiškiai motyvuotas. Pasak prokurorės, tai kad nebuvo atlikti pagal R. G. prašymą įrodymų tyrimo veiksmai, nereiškia, jog nebuvo išaiškintos reikšmingos bylai aplinkybės.  Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išanalizuoti psichiatrijos ekspertizės akte esantys duomenys, jie motyvuotai įvertinti ir pateikta teismo išvada, kad dokumentas išsamus, informatyvus, ekspertų išvados pagrįstos ir negali būti vertinamos kaip prieštaringos. Nutartyje teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiojo K. K. įtaigumas nėra siejamas su jo parodymų davimu byloje bei parodymų patikimumu, ir pateikė išsamius šią išvadą lėmusius motyvus.

3.2. Prokurorė nesutinka ir su tais skundo argumentais, kuriuose teigiama, kad buvo netinkamai įvertinti įrodymai, pažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatas. Pasak prokurorės, nėra pagrindo teigti, kad kasatoriaus kaltė buvo grindžiama tik išimtinai mažamečio nukentėjusiojo parodymais, nes iš bylos matyti, kad liudytojas Š. K. tiesiogiai matė įvykius iš karto po to, kai R. G. pasikėsino seksuliai prievartauti K. K.. Liudytojas nurodė girdėjęs vaiko klyksmą, matė jį išbėgantį iš tualeto kabinos, šis liudytojas sutrukdė R. G. pasišalinti iš įvykio vietos. Liudytojo ir nukentėjusiojo parodymai papildo vieni kitus. Liudytojai A. K., policijos pareigūnai L. Š. ir Š. J. matė nukentėjusįjį iš karto po įvykių, girdėjo jo pasakojimą. Prokurorė teigia, kad tai, jog teismai įrodymus vertino kitaip, negu tikėjosi nuteistasis, nereiškia, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.

              4. Nuteistojo R. G. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatų laikymosi

              5. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylą išspręsti teisingai. Kasatorius, skunde nurodydamas šį straipsnį, iš esmės nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu nuosprendį grindžiant, jo manymu, netinkamais įrodymais – tik nukentėjusiojo ir liudytojų, tiesiogiai nemačiusių įvykio, parodymais.

6. Teismas visus įrodymus privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-589/2006,
2K-440/2010, 2K-309/2011 ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pasiūlymų ar versijų atmetimas ar kitoks, negu kaip pageidauja nuteistasis, jų vertinimas teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismų sprendimai motyvuoti ir juose nėra prieštaravimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451-895/2016, 2K-36-895/2017).

              7. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė šiais įrodymais: nukentėjusiojo K. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui; liudytojo Š. K., mačiusio nukentėjusįjį ir kaltininką tuoj pat po nusikalstamų veiksmų atlikimo, parodymais; kitų liudytojų, atvykusių į įvykio vietą netrukus po incidento ar bendravusių su nukentėjusiuoju (pareigūnų L. Š., Š. J., apsaugos darbuotojo A. K., atstovės pagal įstatymą L. K.) parodymais; teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu (Nr. 103MS-111/2015); kitais dokumentais.

              8. Teismų praktikoje nurodoma, kad teismai, vertindami vaikų parodymus ir pripažindami juos įrodymais, iš esmės remiasi dviem kriterijais: visų pirma, vertina, ar jie gauti esmingai nepažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimų, antra, sprendžia, ar jie gali būti pripažįstami patikimais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-539-976/2015).

              9. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiojo mažamečio K. K. parodymai byloje gauti nepažeidžiant apklausos proceso taisyklių, yra vieni reikšmingiausių įrodymų vertinimo procese. Siekiant įsitikinti mažamečio parodymų patikimumu byloje buvo paskirta teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizė, kurioje pateikta išvada apie K. K. gebėjimą duoti parodymus, įvykių suvokimą, polinkį fantazuoti ar meluoti ir pan.

10. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad vien mažametystė nėra aplinkybė, trukdanti tokius duomenis vertinti kaip įrodymus BPK 20 straipsnio prasme. Teismas nurodė, kad mažamečio parodymais tiki tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems įrodymams, esantiems byloje. Pažymėtina, kad apklausiamas mažametis nukentėjusysis aiškiai nurodė konkrečius veiksmus, kurie su juo buvo atliekami. Pirmosios instancijos teismo atliktas mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumo vertinimas byloje trūkumų, kurie galėtų būti pripažįstami esminiais BPK pažeidimais, neturi.

              11. Kartu kasacinio teismo nutartyse formuojama praktika, kad teismai turi išsamiai ištirti ir įvertinti kitus bylos duomenis, juos gretindami su nepilnamečio nukentėjusiojo (liudytojo) parodymuose nurodytomis aplinkybėmis, siekiant nustatyti, ar jie patvirtina nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2013, 2K-232/2013, 2K-494-677/2015). Nagrinėjamoje byloje tokie įrodymai yra ekspertizės aktas ir liudytojo Š. K. parodymai bei kitų liudytojų parodymai, kurie pirmosios instancijos teismo buvo išsamiai ištirti, patikrinti ir įvertinti palyginant tiek tarpusavyje, tiek su nukentėjusiojo parodymais. Teismo atliktas nukentėjusiojo parodymų vertinimas nekelia abejonių, yra išsamiai pagrįstas.

              12. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje, atmesdamas analogiškus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo, patikrino pirmosios instancijos nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą šiuo aspektu, dar kartą įvertino bylos įrodymus, patvirtindamas R. G. padarytos nusikalstamos veikos įrodytumą.

              13. Teismas analizavo mažamečio nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, patikrino ir nustatė, kad nėra objektyvių kliūčių, kurios trukdytų remtis šio nukentėjusiojo parodymais įvertinus juos byloje esamos teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akto kontekste. Nutartyje motyvuotai atsakyta, kodėl tam tikros nukentėjusiojo parodymų detalės, nesutampančios su nustatytomis aplinkybėmis, nelaikytinos esminiais parodymų prieštaravimais kitiems bylos įrodymams. Teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, išsamiai pasisakė ir dėl teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akto kaip bylos įrodymo patikimumo, išanalizavo ekspertizės akto turinį, palygino jį su R. G. argumentais dėl akto tariamo prieštaringumo ir konstatavo, kad nėra pagrindo abejoti ekspertizės akto patikimumu. Teismas teisingai pažymėjo, kad K. K. įtaigumas ekspertizės akte nėra siejamas su jo parodymų davimu byloje ir jų patikimumu. Ekspertizės akte aiškiai nurodoma, kad patiklumas, naivumas susiję su amžiumi ir individualiais psichologiniais ypatumais, tačiau K. K. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti, negauta objektyvių duomenų apie galimai jo polinkį meluoti. Ekspertizės akte aiškiai rekomenduojama atsižvelgti į K. K. parodymus kaip nekeliančius abejonių. Teismas motyvuotai atmetė R. G. versiją, kad mažamečio parodymams įtaką galėjo padaryti jo tėvai. Išsamiai aptarti ir liudytojo Š. K. parodymai, atsakyta dėl jų vertinimo teisingumo, pagrindžiant išvadas bylos duomenimis. Teismas nutartyje taip pat atskleidė paties nuteistojo R. G. parodymų nenuoseklumą bei prieštaringumą ir motyvavo išvadą, kodėl jo parodymus vertina kritiškai kaip neatitinkančius kitų bylos objektyvių įrodymų visumos.

              14. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus, konstatuoja, kad, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, teismai BPK 20 straipsnio 3 dalies pažeidimų duomenis pripažįstant įrodymais nepadarė, bylos įrodymus įvertino laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, teismo nutartyje dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų išsamiai pasisakyta, taip pat, kaip to reikalaujama BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse, pateikti motyvai, pagrindžiantys, kodėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo atmetami.

              Dėl teisės į gynybą užtikrinimo apeliacinės instancijos teisme

15. BPK 324 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuteistojo teisė teikti prašymus, taip pat prašyti teismą į posėdį pakviesti nukentėjusiuosius, liudytojus, ekspertus, specialistus ar išreikalauti bylai nagrinėti reikalingą medžiagą. Kartu šiame straipsnyje įtvirtintas reikalavimas teismui dėl tokių prašymų priimti motyvuotą nutartį.

16. Kasatoriaus manymu, jo teisę į gynybą pažeidė apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas iškviesti apklausti ekspertus, surašiusius teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės aktą dėl nukentėjusiojo psichinės ir psichologinės būklės.

              17. Pažymėtina, kad ekspertas į teismo posėdį šaukiamas apklausai tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, kad jo parodymai būtini ekspertizės aktui paaiškinti ar papildyti (BPK 285 straipsnis). Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistasis minėtą prašymą pateikė pradėjus bylą nagrinėti iš esmės teismui svarstant klausimą dėl įrodymų tyrimo atlikimo reikalingumo. Nuteistasis iš esmės nemotyvavo savo prašymo, o gynėja nurodė, kad ekspertus reikia apklausti dėl ekspertizės akto prieštaringumo. Apeliacinės instancijos teismas atmetė nuteistojo R. G. prašymą iškviesti ekspertus apklausai, motyvuodamas, kad byloje atlikta teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizė, kuri kaip įrodymas bus įvertintas priimant byloje galutinį sprendimą. Taigi apeliacinės instancijos teismas nenustatė teisinio pagrindo kviesti ekspertus apklausai ir protokoline nutartimi atmesdamas nuteistojo prašymą nurodė aiškius tokio sprendimo motyvus. Be to, kaip minėta prieš tai, apeliacinės instancijos teismas nutartyje išsamiai įvertino ekspertizės aktą kaip vieną iš bylos įrodymų, pasisakė dėl jo aiškumo, įrodomosios reikšmės ir patikimumo. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo skundą, pažeidė jo teisę į gynybą.

18. Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo R. G. kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                      Audronė Kartanienė

                                                                      Vytautas Piesliakas

                                                                      Artūras Pažarskis