Civilinė byla Nr. 2A-387-232/2016
Teisminio proceso Nr. 2-48-3-00017-2014-2
Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.15; 3.3.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. kovo 31 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Liudos Uckienės,
teisėjų Jadvygos Mardosevič, Neringos Švedienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. V. ir ieškovės D. V. apeliacinius skundus dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. V. ieškinį atsakovams V. V., V. V., V. V. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo bei nuosavybės teisės į dalį nekilnojamojo daikto pripažinimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
NUSTATĖ:
I.GINČO ESMĖ.
Ieškovė D. V. patikslintu ieškiniu prašė pripažinti 2013-10-22 sudarytos Dovanojimo sutarties dalį, kuria atsakovas V. V. padovanojo gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini) savo nepilnametėms dukroms V. V. ir V. V., negaliojančia ir prašė taikyti restituciją; nustatyti faktą, kad minėtas gyvenamasis namas buvo pastatytas, gyvenant D. V. ir V. V. santuokoje ir priklausė jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise; pripažinti (nustatyti) juridinį faktą, kad ieškovei D. V. nuosavybės teise priklauso ½ dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 1982-05-14 su atsakovu sudarė santuoką, 1983-02-11 jiems gimė sūnus A. V.. 1990-11-09 atsakovui išduotas leidimas statyti gyvenamąjį namą adresu (duomenys neskelbtini). Apie 1993-1994 metus namas ir buvo pradėtas statyti, o 1998 m. šeima įsikėlė į dar galutinai neįrengtą gyvenamąjį namą, kuriame gyveno iki ieškovės ir atsakovo skyrybų. Santuoka buvo nutraukta 2004-04-29 Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo sprendimu, kuriame nebuvo išspręstas gyvenamojo namo padalijimo klausimas. 2013-10-22 dovanojimo sutartimi atsakovas padovanojo gyvenamąjį namą savo mažametėms dukterims – V. V. ir V. V.. Nurodė, kad atsakovas V. V., namo dovanojimo sandorį sudarė tik dėl akių, nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti kokių nors civilinių teisių ir pareigų. Pats dovanojimo sutarties sudarymas nesukėlė jokių teisių ir pareigių pasikeitimo: atsakovas ir toliau gyvena dovanotame name, juo naudojasi, rūpinasi. Ieškovės manymu, tikroji atsakovo valia buvo paslėpti turimą turtą, kad ieškovė negautų jai priklausančios dalies gyvenamojo namo, nes dovanojimo sutartis buvo sudaryta iš karto po to, kai ieškovė įregistravo savo nuosavybės teisę į ½ dalį žemės sklypo pagal 2004-04-29 Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo sprendimą. Kad gyvenamasis namas buvo pastatytas ieškovei ir atsakovui gyvenant santuokoje, šalys patvirtino ir 2004-03-24 sudarydamos sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje nurodė, jog gyvendami santuokoje, įsigijo nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, kuris jiems priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Be to, jau 1998 m. sausio 5 d., gyvendama ginčo name, ieškovė savo vardu sudarė telekomunikacijų paslaugų sutartį dėl telefono įvedimo. Ieškovė, prašydama tenkinti jos reikalavimą dėl nuosavybės teisės į dalį gyvenamojo namo pripažinimo nurodė, kad nutraukus santuoką ir nepadalijus bendrosios jungtinės nuosavybės teise sutuoktiniams priklausančio turto, po santuokos nutraukimo jis (turtas) valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, o buvę sutuoktiniai yra laikomi bendrosios dalinės nuosavybės dalyviais, taigi jiems taikomos bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančios CK normos. Ieškovė, pateikdama teismui nuotrauką (t 1, b.l. 68,69), kaip įrodymą, nurodė, kad kairėje nuotraukos pusėje, nuotraukos fone, matosi D. V. ir V. V.. Sprendžiant iš namo būklės ir nuotraukoje esančių vaikų amžiaus, nuotrauka yra fotografuota apie 1999-2000 metus.
A. V. V. su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinio netenkinti. Nurodė, kad gyvenamojo namo dovanojimo sandoris buvo sudarytas iki ieškovei pateikiant ieškinį teisme, atsakovas nieko nežinojo apie ieškovės interesus į gyvenamąjį namą, todėl dovanojimo sandoris negali būti traktuojamas kaip siekis slėpti turtą. Dovanojimo sutartis buvo sudaryta dėl to, kad pablogėjo atsakovo sveikata, todėl atsakovas, siekdamas užtikrinti savo mažamečių vaikų finansinę padėtį ateityje, dovanojimo sutarties pagrindu perleido sklypo dalį su namu. Pažymėjo, kad 2004-04-29 santuoka tarp ieškovės ir atsakovo buvo nutraukta. Iki santuokos nutraukimo šalys 6 metus gyveno atskirai ir jokio bendro ūkio nevedė. Sprendime dėl santuokos nutraukimo buvo nurodyta, kad santuokos metu ieškovė ir atsakovas bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo vienintelį turtą – 0,2998 ha žemės sklypą. Tai rodo, jog santuokos nutraukimo metu šalys kito dalintino bendro turto neturėjo, todėl ieškovė ir negali pareikšti naujo ieškinio dėl minėtame teismo sprendime nenurodyto turto padalijimo. Be to, gyvenamasis namas, kaip statinys, buvo įregistruotas tik 2011 m. Vadinasi, iki santuokos nutraukimo gyvenamasis namas nebuvo baigtas statyti, kaip teigia ieškovė. Nors ieškovė ir teigia gyvenusi name, tačiau iš tikrųjų, D. V. name niekada negyveno, 1998 m. sudaryta telekomunikacijų paslaugų sutartis buvo ne ieškovės, o jos motinos, o ginčo name telefono niekada nebuvo, nes nebuvo paties namo. Tik 2004 metais namui buvo uždengtas stogas, o iki tol name nebuvo įmanoma gyventi. Dėl dovanojimo sutarties sudarymo atsakovas papildomai paaiškino, kad jam susirgus, ieškovė kalbėjo, jog ji „ruošiasi prisiteisti namą, o vaikus išmesti“. Todėl, siekdamas užtikrinti vaikų ateitį, namą ir dalį žemės sklypo padovanojo savo nepilnametėms dukroms. Nutraukiant šalims santuoką 2004-04-24 sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių pripažino, kad ½ dalis namo, kuris tuo metu buvo pastatytas, priklausė ir ieškovei. Tačiau bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, jog sutartyje paminėtą namą sudaro tik rūsys, todėl jis ir nebuvo įtrauktas į 2004-04-29 teismo sprendimą. Atsakovas teigė nežinantis, kur gyveno ieškovė su sūnumi po 1997 metų, mano, kad jie gyveno pas ieškovės motiną. V. V. nurodė, kad sūnus niekad negyveno name. Teigia, kad jis pats namą pradėjo statyti tik 2004 metais, kai su ieškove nebevedė bendro ūkio.
II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI.
Trakų rajono apylinkės teismas 2015 m. gegužės 7 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino negaliojančia ½ dalies žemės sklypo, unikalus (duomenys neskelbtini), ir gyvenamojo namo, kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančių adresu: (duomenys neskelbtini) 2013-10-22 dovanojimo sutartį, reg. Nr. DA-4431, sudarytą tarp V. V., iš vienos pusės, ir V. V., bei V. V., nuo jos sudarymo momento ir taikė restituciją: priteisė V. V. ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini); bei pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); civilinę bylą dėl D. V. reikalavimų nustatyti juridinius faktus, kad 2004-04-29 gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis adresu: (duomenys neskelbtini) buvo pastatytas ir priklausė D. V. ir V. V. bendrosios jungtinės nuosavybės teise bei kad ieškovei D. V. priklauso ½ dalis nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) nutraukė; priteisė iš atsakovų: V. V., V. V. ir V. V. atstovų pagal įstatymą V. V. ir I. V., po 344,33 EUR bylinėjimosi išlaidų D. V.; priteisė iš D. V. 579,24 EUR bylinėjimosi išlaidų atsakovo V. V. naudai; priteisė iš atsakovų: V. V., V. V. ir V. V. atstovų pagal įstatymą V. V. ir I. V., po 3,65 EUR bylinėjimosi išlaidų valstybei; priteisė iš D. V. 10,95 EUR bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Teismas nurodė, jog ieškovė pateikė teismui VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašą – oficialų rašytinį dokumentą, kurio duomenys nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, o šiame dokumente aiškiai nurodyta, jog gyvenamojo namo, unikalus Nr. 4400-2162-1243, statybos pabaigos metai yra 1991m. Kadangi ieškovė turi dokumentus, patvirtinančius šį juridinę reikšmę turintį faktą, teismas šioje dalyje bylą nutraukė. Atsakovo argumentai, kad namas buvo pradėtas statyti po skyrybų 2004 metais paneigti oficialiais rašytiniais įrodymais. Pažymėjo, jog Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais. Vadovaujantis aktualiausiu teismui pateiktu 2013-10-14 Vnekilnojamojo turto registro išrašu, gyvenamasis namas priklauso V. V. (4.3 punktas), todėl teismas negali nustatyti juridinio fakto, kuris paneigtų oficialius duomenis. Ieškovei nenuginčijus ginčo teisenos tvarka V. V. nuosavybės ar jos dalies, prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas negali sukurti ir nesukurs jokių teisinių pasekmių ieškovei, todėl šioje dalyje teismas taip pat bylą nutraukė. Teismas vertindamas ieškovės reikalavimą dėl dovanojimo sutarties pripažnimo negaliojančia, vadovaudamasis liudytojų parodymais sprendė, kad po dovanojimo sutarties sudarymo dovanotojo ir apdovanotojų civilinės teisės ir pareigos iš esmės nepasikeitė. Dovanojimas yra realinis sandoris, kai dovanojamas turtas yra perduodamas apdovanotojam. Tačiau apdovanotosios yra mažametės, kurios nesuvokia nei pačios nekilnojamojo turto dovanojimo sutarties kaip tokios, nei iš to kylančių teisių ir pareigų. Dovanotojas, dovanodamas nekilnojamąjį turtą mažamečiui asmeniui, suvokia, kad apdovanotasis nesuvoks dovanojimo sutarties esmės ir iš to kylančių teisių ir pareigų, todėl šiuo atžvilgiu dovanojimo sutartis nesukėlė ir negalėjo sukelti jokių teisinių padarinių, o apdovanotosios mažametės realiai neįgijo jokių papildomų teisių ir pareigų. Dovanotojas, kuris kartu veikia ir kaip savo nepilnamečių įstatyminis atstovas, dovanodamas savo turtą, kurį vėliau pats ir turės išlaikyti, prižiūrėti ir netgi galimybę juo disponuoti, akivaizdžiai nesiekia jokių teisių ir pareigų pasikeitimo ir suvokia, kad toks teisių ir pareigų pasikeitimas neatsiras. Teismui nėra aišku, kodėl atsakovas pasirinko, būtent, nuosavybės teisės perleidimą, kaip būdą užtikrinti savo nepilnamečių vaikų interesus, kadangi be nuosavybės perleidimo yra ir kitų būdų – testamentas, pinigų kaupimas įvairia forma ir pan. Be to teismas, vertindamas, dovanojamo sandorio negaliojimą, taip pat laikė svarbia aplinkybe, kad V. V. žinojo ir turėjo žinoti, kad gyvenamąjį namą įgijo kartu su ieškove, o namo padalijimo klausimas nebuvo išspręstas skyrybų byloje, todėl jam turėjo kilti pagrįstos abejonės, ar tikrai visas namas jam vienam priklauso asmeninės nuosavybės teise. Todėl, vadovaujantis CK 1.78 straipsnio 5 dalimi, teismas ex officio konstatavo, kad visa 2013-10-22 dovanojimo sutartis, reg. Nr. DA-4431, buvo sudaryta tik dėl akių, nesiekiant sukelti teisių ir pasekmių, todėl yra negaliojanti. Tariamasis sandoris yra niekinis ir sukelia teisinius padarinius, nurodytus CK 1.80 straipsnio 2 dalyje, t. y. restituciją. Pritaikius restituciją dovanos davėjui iš dovanos gavėjų priteistinas visas padovanotas turtas.
III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.
Apeliantas (atsakovas) V. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti iš dalies Trakų rajono apylinkės teismo 2015-05-07 sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti 2013-10-22 dovanojimo sutartį, sudarytą tarp V. V. ir V. V. bei V. V.
Nurodė, kad 2013 m. atsakovas susirgo, buvo diagnozuotas diabetas, hipertoninė liga ir kt. Žinodamas šių ligų pavojingumą gyvybei, atsakovas nutarė savo mažametėms dukroms V. V. ir V. V. padovanoti nuosavybės teise priklausantį turtą, siekdamas vieno tikslo, kad po atsakovo mirties jos turėtų gyvenamąjį būstą, t.y. siekė sukurti teisines pasekmes, kad po tėvo mirties ar sulaukę pilnametystės dukros laisvai galėtų disponuoti savo turtu. Apelianto teigimu teismas nepagrįstai sprendime pasisakė, kad atsakovas turėjo galimybę pasirinkti kitą būdą apsaugoti dukterų ateitį, t.y. turtą palikti testamentu, kaupti pinigus ir pan. Toks teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu, nes negali būti atimta savininkui teisė laisvai, savo nuožiūra disponuoti nuosavybės teise priklausančiu turtu. Teismas rėmėsi ir aplinkybe, kad dovanojimo sutartis buvo sudaryta 2013-10-22 , t.y. praėjus vos 8 dienoms po to, kai atsakovė D. V. įregistravo nuosavybės teisę į žemės sklypą. Apelianto teigimu, ši aplinkybė nėra reikšminga sprendžiant klausimą dėl sandorio pripažinimo negaliončiu, be to atsakovas apie sklypo įregistravimą nežinojo ir negalėjo žinoti, o sužinojo tik gavęs procesinius dokumentus. Todėl atsižvelgiant į nurodyta dovanojimo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia
Apeliantė (ieškovė) D. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2015-05-07 sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-23-239/2015, dalyje, kuria civilinė byla dėl D. V. reikalavimų nustatyti juridinius faktus, kad 2004-04-29 gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis adresu: (duomenys neskelbtini) buvo pastatytas ir priklausė D. V. ir V. V. bendrosios jungtinės nuosavybės teise bei ieškovei D. V. priklauso dalis nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) nutraukta bei priteisti ieškovei D. V. nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Kitą sprendimo dalį dėl 2013-10-22 dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia palikti nepakeistą.
Apeliantė pažymėjo, kad LAT plenarinės sesijos nutarime yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas dėl sutuoktinių nuosavybės teisių, neturi vadovautis vien tik nekilnojamojo turto registro išrašu, tačiau turi įvertinti ir kitas aplinkybes, t.y, įvertinti, ar turtas, dėl kurio kilo ginčas, priklauso abiems ar vienam sutuoktiniui. Pažymėjo ir tai, jog ieškovė į bylą pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad gyvenamasis namas buvo pradėtas statyti ir, nors ir nepilnai įrengtas, tačiau jau buvo tinkamas gyventi (ir buvę sutuoktiniai jame gyveno) dar iki santuokos nutraukimo. Teismas sprendime lyg ir pripažįsta faktą, jog gyvenamasis namas buvo pradėtas statyti ieškovei ir atsakovui gyvenant santuokoje, iki santuokos nutraukimo buvo gyvenamas, taigi buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o šio santuokos nutraukimo metu nepadalijus, po santuokos nutraukimo priklauso buvusiems sutuoktiniams ieškovei ir atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tačiau ieškovės ieškinio pilna apimtimi netenkina ir šioje dalyje civilinę bytą nutraukia, tokius teismo argumentus paneigia LAT pacituotas plenarinės sesijos nutarimas. Be to, akivaizdu, jog teismas, nutraukdamas dalį bylos dėl juridinio fakto nustatymo, jog gyvenamasis namas buvo pradėtas ir baigtas (nors ir nepilnai įrengtas) statyti ieškovei ir atsakovui esant santuokoje, kadangi tokį juridinį faktą patvirtina kiti ieškovės turimi dokumentai, neišsprendė vieno iš ieškovės pateikto reikalavimo - priteisti ieškovei ½ nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą. Teismas laiko, kad ši byla buvo nagrinėjama ypatingosios teisenos tvarka. Apeliantės teigimu esant pareikštiems trims reikalavimams iš kurių du (sandorio pripažinimas negaliojančiu bei ½ gyvenamojo namo nuosavybės teisės priteisimas) turėjo būti nagrinėjamo ginčo teisenos tvarka, todėl laikoma, jog visa byla buvo nagrinėjama ginčo teisenos tvarka.
Ieškovė D. V. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą, prašė atsakovo V. V. pateiktą apeliacinį skundą atmesti ir 2015-05-07 Trakų rajono apylinkės teismo sprendimą dalyje, kuria 2013-10-22 dovanojimo sutartis pripažinta negaliojančia bei taikyti restituciją, palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog šiuo atveju susiklostė situacija, kai sudaryta dovanojimo sutartimi, kuria A. V. V. neva perleido savo nepilnametėms dukterims ½ dalį žemės sklypo bei gyvenamąjį namą, buvo siekiama ne dovanojimo sutarties esmę sudarančių teisinių padarinių (neatlygintinai perleisti dukterims nekilnojamąjį turtą), tačiau visiškai kitokių padarinių, kurių negali sukelti sandorio sudarymas - paslėpti nekilnojamąjį turtą, kad nepalankaus teismo sprendimo atveju nebūtų galima iš jo išieškoti. Pirmosios instancijos teismas atsakovo V. V. skundžiamoje teismo sprendimo dalyje teisingai pažymėjo, kad po dovanojimo sutarties sudarymo dovanotojo ir apdovanotojų civilinės teisės ir pareigos iš esmės nepasikeitė, sandorio dalyviai realiai neįgijo jokių civilinių teisių ir pareigų. Pateiktame apeliaciniame skunde, atsakovas nepateikia jokių tokias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas paneigiančių aplinkybių. Priešingai, atsakovas pats nurodo bei patvirtina, kad sudarytu sandoriu buvo siekiama kitokių tikslų, o ne perleisti dukterims nekilnojamąjį turtą, t.y. pats atsakovas nurodo, kad sudarytu sandoriu siekė, kad po atsakovo mirties jo nepilnametės dukterys turėtų gyvenamąjį būstą. Be to, ir pateiktame apeliaciniame skunde ir pats atsakovas patvirtina, kad iki šiol gyvena name ir jį prižiūri, siekdamas sukurti dukterims kuo geresnę ateitį. Taigi akivaizdu, jog sudarytas sandoris realiai nėra vykdomas, o tai, kaip jau minėta aukščiau, pagal LAT formuojamą praktiką yra esminis tariamojo sandorio požymis. Pažymėjo, jog atsakovas pateiktame apeliaciniame skunde nurodo bei pateikia tai pagrindžiančius dokumentus, kad atsakovas V. V. serga diabetu bei hipertonine liga. Tačiau šios atsakovo nurodomos ligos nors ir rimtos, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo atsakovui V. V. galvoti apie mirtį, taigi ir savo nepilnamečių dukterų apsaugą. Juo labiau, kad atsakovo V. V. mirties atveju, remiantis CK 5.11 str., jo dukterys turi teisę paveldėti jo turtą. Pagal atsakovo bei nepilnamečių atsakovių įstatyminės atstovės paaiškinimus teismo posėdžio metu, akivaizdu, jog tikroji priežastis dėl ko buvo sudaryta dovanojimo sutartis buvo iš aplinkinių girdėtos kalbos, jog „ieškovė ketina prisiteisti namą ir išvaryti iš ten atsakovą su šeima". Taigi teismas pagrįstai nurodė, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių teigti, kad ginčijama dovanojimo sutartis buvo sudaryta tik dėl akių.
A. V. V. atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašė ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2004-04-29 sprendimo dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, matosi, kad iki santuokos nutraukimo kartu negyvenome ir bendro ūkio nevedėme jau šešerius metus, t.y. nuo 1998 m., ir kartu nestatėme gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Nutraukiant santuoką, vienintelis santuokoje įgytas privalomai registruojamas turtas buvo 0.2998 ha namų valdos paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) kuris ir buvo padalintas tarp mūsų lygiomis dalimis. Šis sprendimas ieškovę tenkino ir ji jo nustatyta tvarka ir laiku neskundė. Pagal 1998-2000 metų LR Gyventojo turto ir pajamų deklaracijas, gyvenamojo namo deklaruojamuoju laikotarpiu nebuvo. Iš pateiktos „Teo LT" pažymos, išduotos 2014-11-07, matosi, kad telefonas į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), įvestas tik 2007-03-27. Ieškovė teismui pateikė nuotraukas, darytas 1999-2000 metais, kurių fone matosi pilnai pastatytas gyvenamasis namas, neva priklausantis atsakovui. Tačiau teismo posėdžio metu buvo nustatyta, kad lygiai toks pat namas, statytas anksčiau pagal tą patį projektą, yra (duomenys neskelbtini) todėl tvirtinti, kad nuotraukose užfiksuotas man priklausantis gyvenamasis namas nėra galimybės. Teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas G. P. teismui teisingai paaiškino, kad gyvenamojo namo stogas buvo dengiamas šiferiu 2004 m. Iš byloje esančios sąskaitos matosi, kad yra pirktas nedidelis kiekis šiferio, nes buvo prakiuręs stogas ir dalį šiferio teko pakeisti. Iš sąskaitos faktūros serija GF A Nr. 9582824, matyti, kad kaminas buvo gaminamas ir montuojamas 2004 metais. Todėl darytina išvada, kad gyvenamojo namo, gyvendami santuokoje su ieškove, nebuvome įgiję, todėl ieškovės ieškinys pagrįstai yra atmestas.
IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia
Apeliantas savo apeliaciniame skunde nurodė jog ginčijamą dovanojimo sutartį sudarė siekdamas apsaugoti savo mažamečių dukrų: V. V. ir V. V. teises į gyvenamąjį būstą ir kad teismas spremdime nurodęs jog atsakovas turėjo galimybę pasirinkti kitą būdą apsaugoti dukterų ateitį, turtą palikti testamentu, kaupti pinigus ir pan., pažeidė jo, kaip savininko teisę laisvai, savo nuožiūra disponuoti nuosavybės teise priklausančiu turtu. Su tokiu apeliacinio skundo argumentu negalima sutikti, nes teismas nesiekė tikslų apriboti atsakovo savininko teisių, o tik atkreipė dėmesį, kad ieškovas tų pačių tikslų, kuriuos jis deklaravo turėjęs sudarydamas ginčijamą sandorį savo atsikirtimuose, galėjo pasiekti ir kitais būdais.
Apeliantas taip pat nurodė jog teismas be pagrindo rėmėsi aplinkybe, kad dovanojimo sutartis buvo sudaryta 2013-10-22, praėjus vos 8 dienoms po to, kai atsakovė D. V. įregistravo nuosavybės teisę į žemės sklypą, kuri apelianto nuomone nėra reikšminga sprendžiant klausimą dėl sandorio pripažinimo negaliončiu, be to nurodė nežinojęs apie nuosavybės teisių į sklypo dalį įregistravimą ir negalėjęs to žinoti, o sužinojęs tik gavęs procesinius dokumentus. Tačiau pats apeliantas duodamas paaiškinimus teisme nurodė jog ginčijamos dovanojimo sutartį sudarė dėl to kad jam susirgus ir ieškovė neva pradėjusi kalbėti, kad ji ruošiasi prisiteisti namą, ir vaikus iš jo išmesti. Kad dovanojimo sutartis buvo sudaryta tikslu išvengti galimų ieškovės pretenzijų į namą, patvirtina ir mažamečių atsakovių įstatyminės atstovės pasisakymai teisme. Šios aplinkybės parodo jog apeliantui buvo žinoma apie ieškovės ketinimus apginti savo pažeistas teises į santuokoje įgytą turtą ir kad siekiant tam užkirsti kelią ir buvo sudaryta ginčijama dovanojimo sutartis. Todėl apelianto nurodoma aplinkybė žinojo jis ar nežinojo apie faktą, kad ieškovė yra įregistravusi nuosavybės teises į žemės sklypo dalį neturi reikšmės sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo.
Kaip jau minėta apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, todėl kolegija pažymi jog atsakovo V. V. apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo.
Dėl juridinio fakto, kad 2004-04-29 gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo pastatytas ir jis priklausė D. V. ir V. V. bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nustatymo; dėl juridinio fakto, kad ieškovė D. V. turi ½ dalį nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, nustatymo
Pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškinį šioje dalyje pagrįstai nurodė, kad ieškovo prašomi nustatyti juridiniai faktai šioje byloje negali būti nustatomi ypatingosios teisenos tvarka todėl, kad faktas jog ginčo namas priklauso atsakovui asmeninės nuosavybės teise yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ir kad nenuginčijus šio fakto ieškūininės teisenos tvarka nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais. Taip pat nurodė jog nekilnojamojo turto registre užfiksuotas faktas jog gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos pabaigos metai yra 1991. Teismas pažymėjo kad šie duomenys nėra nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka ir, negana to, patvirtinti ir kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, o būtent – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus raštu nurodančiu, jog duomenys apie statybos baigimo metus įrašomi pagal matininko pateiktus duomenis. Iš Nekilnojamojo turto žemės ir statinių kadastro ir registro bylos duomenų teismas sprendė, kad rūsio, mansardos, pagrindinio pastato statybos pradžios – pabaigos metai yra 1990-1991, o duomenys užfiksuoti 2011-05-04.
Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo praktika dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje nurodant, kad ypatingosios teisenos tvarka teismas kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra visos šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, ne teismo tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsnis).
Tačiau kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje byloje yra pateiktas ne pareiškimas ypatingos teisenos tvarka, bet ieškinio pareiškimas ir vėlesnis ieškinio tikslinimas surašytas su trūkūmais.Byla išnagrinėta ieškininės teisenos tvarka. Ieškinio faktinis pagrindas leidžia teigti jog ieškovė ne siekia nusatatyti juridinį faktą, bet byloje yra kilęs ginčas dėl nuosavybės teisių, o ieškovė siekia įrodyti jog dalis nepadalintos santuokinės nuosavybės teisių į namą priklauso jai, t.y. siekia padalinti santuokoje įgytą ir santuokos nutraukimo metu teismo nepadalintą turtą, kuris buvo įtrauktas į šalių sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Tai reiškia jog ieškinio faktinis pagrindas neatitinka teisinio pagrindo, o rezoliucinėje ieškinio dalyje nurodyti reikalavimai faktinių aplinkybių nurodytų ieškinyje. CPK 445 straipsnis numato jog teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. CPK 443 straipsnio 7 dalis numato jog ypatingosios teisenos tvarka teismas bylas išnagrinėja neatsižvelgdamas į tai ar nagrinėjimo metu kyla ginčas dėl teisės, o suinteresuoti asmenys bylos nagrinėjimo metu šio kodekso V dalyje nustatyta tvarka gali pateikti pareiškimus su savarankiškais reikalavimais. Nagrinėjamu atveju reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus pareikštas iš pat pradžių pareikštas ieškinine tvarka, iš ieškinio turinio galima spręsti, kad ieškovė siekia įrodyti, kad ginčo namas pradėtas statyti ir dalinai įrengtas šalims gyvenant santuokoje ir turi būti padalintas tarp buvusių sutuoktinių. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad ieškovas neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, o ginčo santykių teisinį kvalifikavimą vykdo teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 06 25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008; 2011 04 05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad teismo nesaisto ieškovo ieškinyje nurodytas teisinis pagrindas; teisinis ginčo santykių kvalifikavimas turi būti atliekamas pagal nustatytas faktines aplinkybes dėl visų pareikštų reikalavimų, bet teismas negali peržengti pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-189/2011).Todėl kolegija pažymi jog šiuo atveju teismas siekdamas, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta įgyvenmdinant kooperacijos ir bendradarbiavimo principą (CPK 8 straipsnis) turėjo nustatyti terminą ieškinio pareiškimo trūkumams pašalinti suformuluojant reikalavimus atitinkančius ieškinio faktinį pagrindą ir ieškinio teiseną, kuria nagrinėtina ši byla.
Pažymėtina taip pat, kad teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 01 07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-21/2010) laikoma jog aplinkybės, kad šalys nutraukdamos santuoką deklaravo ne visą santuokoje įgytą turtą ar bendras prievoles ir dėl to neįtrauktas turtas ar prievolės nebuvo padalinti santuokos nutraukimo byloje neužkerta kelio tokį tokį ginčą inicijuoti teisme ir vėliau. Šiuo ateju ta aplinkybė, kad nutraukiant šalių santuoką pirmosios instancijos teismo sprendimu nebuvo padalintas visas šalių sutartyje nurodytas turtas, neužkerta kelio ieškovei ieškinine teisena įrodinėti, kad namas buvo pradėtas statyti bet nebaigtas šalims gyvenant santuokoje, tame tarpe ir remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais bei reikalauti padalinti šį turtą kaip santuokoje įgytą.
Konstatavus išvardytus materialiosios ir proceso teisės normų taikymo trūkumus, kurių apeliacinėje instancijoje nėra galimybės ištaisyti sprendimas šioje dalyje naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Gražinus bylos dalį nagrinėti iš naujo, priklausomai nuo rezultato turės būti perskirstytos ir bylinėjimosi išlaidos todėl sprendimas naikinams ir šioje dalyje.
Vilniaus apygardos teismas vadovaudamasi CPK 325 str., 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
NUTARIA:
Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 7 d. sprendimo dalį, kuria civilinė byla dėl D. V. reikalavimų nustatyti juridinius faktus, kad 2004-04-29 gyvenamasis namas (unikalus Nr. 4400-2162-1243), esantis adresu: (duomenys neskelbtini)., buvo pastatytas ir priklausė D. V. ir V. V. bendrosios jungtinės nuosavybės teise bei, kad ieškovei D. V. priklauso ½ dalis nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) nutraukta ir iš atsakovų: V. V., V. V. ir V. V. atstovų pagal įstatymą V. V. ir I. V., priteista po 344,33 EUR bylinėjimosi išlaidų D. V.; priteista iš D. V. 579,24 EUR bylinėjimosi išlaidų atsakovo V. V. naudai; priteista iš atsakovų: V. V., V. V. ir V. V. atstovų pagal įstatymą V. V. ir I. V., po 3,65 EUR bylinėjimosi išlaidų valstybei, priteista iš D. V. 10,95 EUR bylinėjimosi išlaidų valstybei, panaikinti ir šioje dalyje bylą gražinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Liuda Uckienė
Jadvyga Mardosevič
Neringa Švedienė