Baudžiamoji byla 1 A – 742 – 491 / 2010

Proceso Nr. 1-50-9-00003-2010-1

Procesinio sprendimo kategorija : 2.4.9.

 (S)

Pranešėjas Valdas Petras Meidus

Teisėjas Vytautas Krikščiūnas

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. gruodžio 29 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

teisėjų Algirdo Gapučio ir Eligijaus Gladučio,

sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,  

dalyvaujant :

prokurorui Audriui Leonavičiui,

nuteistajam D. P.,

gynėjai advokatei Lidijai Blinkevičienei,  

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 str. 1 d. ir nubaustas vienerių metų laisvės atėmimo bausme.

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat nuteistas E. B., tačiau jis nuosprendžio neskundžia.

Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą teismas

NUSTATĖ:

D. P. nuteistas už tai, kad jis 2010 m. sausio 20 d., tiksliai nenustatytu laiku, Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameroje Nr. 101, veikdamas iš anksto susitarusių asmenų grupėje su E. B., pastarajam sumanius parašyti grasinančio turinio laišką Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros prokurorui N. G., o D. P. vykdant šį sumanymą, E. B. vardu parašė laišką, kuriame netiesiogiai, per pasitelktus neįvardintus asmenis grasino nužudyti Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros prokurorą N. G., o E. B., užrašęs reikiamus duomenis ant voko, šį D. P. surašytą laišką 2010 m. sausio 21 d. išsiuntė į Kėdainių rajono apylinkės prokuratūrą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. P. prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti ir sušvelninti jam paskirtą bausmę. Apeliantas visiškai prisipažįsta padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą ir teigia, kad jis surašė E. B. padiktuotą grasinantį laišką, nes E. B. privertė jį tai padaryti grasindamas jam. Apeliantas neigia pasirašęs minėtą laišką ir jį išsiuntęs bei teigia nė nenumanęs, kad šis laiškas iš tikro bus išsiųstas. Jis yra įsitikinęs, kad jokio tiesioginio grasinimo nužudyti prokurorą tame laiške nebuvo. D. P. įsitikinimu, apylinkės teismas neteisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad jis teistas už turto prievartavimą, nes iš tikrųjų jis teistas už svetimo turto pasisavinimą. Taip pat apylinkės teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad E. B. iš pradžių atsisakė duoti parodymus, į jo prašymą iškviesti visus kameroje buvusius suimtuosius, ir pažeidė jo, kaip ruso, teisę posėdžio metu turėti vertėją. Minėtos aplinkybės, apelianto manymu, rodo, kad nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą apylinkės teismas nebuvo atidus ir išsamus.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką ir paskyrė teisingą bausmę. Nuteistasis apylinkės teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių iš esmės ir neginčija.

Pagal BK 145 str. 1 d. atsako asmuo, kuris grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Toks grasinimas paprastai išreiškiamas konkrečiam asmeniui. Taip pat jis turi būti realus – įvertinęs visas aplinkybes asmuo, kuriam grasinama, turi suprasti, jog grasinimas bus realiai įgyvendintas. Objektyvioji šio nusikaltimo pusė išreiškiama grasinimu – tam tikra psichine prievarta, kurią grasinantysis naudoja kaip bauginimo priemonę. Grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą subjektyvioji pusė – tiesioginė tyčia.

Iš skundo matyti, kad apeliantas neginčija nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir savo veiksmų, t.y. to, kad būtent jis surašė laišką prokurorui N. G.. Skunde jis teigia, kad laiške prokurorui jokio tiesioginio grasinimo nužudyti nebuvo. Pažymėtina, kad šios veikos objektyvioji pusė gali pasireikšti tiek tiesioginiu, tiek ir netiesioginiu veikimu, t.y. grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, o tai, kaip buvo grasinta, esminės įtakos veikos kvalifikavimui neturi. Svarbu yra kitkas – kaip šį grasinimą ir jo realumą suvokė nukentėjusysis.

Iš apylinkės teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių seka, kad veikdami bendrai E. B. ir D. P. surašė grasinantį laišką Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros prokurorui N. G. ir išsiuntė jį adresatui. D. P. E. B. vardu surašytame laiške priminė prokurorui N. G., kad „lazda turi du galus“, nurodė, kad „turi duomenis apie tai, kokiu automobiliu prokuroras naudojasi, kur ir kada jis lankosi, kas jam brangu“, ir patardamas N. G. „paskubėti gyventi, nes jo laikrodis tiksi ir tuoj sustos“, grasino „per žmones“ „susidoroti su juo laisvėje“ bei „pabaigti jo „laimingą“ pasaką nelaimingai“. Šie teiginiai akivaizdžiai rodo, kad D. P. surašytas laiškas buvo grasinančio pobūdžio ir juo N. G. netiesiogiai buvo grasinama jį nužudyti. Nukentėjusysis N. G. iš esmės nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios teigė supratęs, kad minėtu laišku jam grasinama nužudyti. Įvertinęs tai, kad jis palaikė valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje, kurioje E. B. buvo nuteistas, ir žinodamas, kad E. B. tuo metu buvo kaltinamas nužudymu bei anksčiau jis (E. B.) Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjui buvo atsiuntęs kažkokius miltelius, N. G. turėjo pagrindą išsigąsti, kad D. P. E. B. vardu rašytame laiške išdėstyti grasinimai yra realūs ir gali būti realizuoti. Taigi, visos šios aplinkybės rodo, kad rašydamas laišką N. G. E. B. vardu, D. P. suprato, kad grasinimą nužudyti jis išreikš taip, jog N. G. patikės, kad grasinimas realiai gali būti įvykdytas ir tokios nukentėjusiojo būsenos siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Apeliantas neigia pasirašęs minėtą laišką bei jį išsiuntęs, ir teigia nė nenumanęs, kad jo surašytas laiškas tikrai bus išsiųstas. Tačiau iš byloje esančių įrodymų matyti, kad E. B. pasiūlė, o D. P. sutiko pagrasinti N. G., todėl D. P. E. B. vardu surašė grasinantį laišką, kurį E. B. išsiuntė nukentėjusiajam. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas E. B. parodė, kad laišką surašė D. P., nes jis pats nenorėjo, kad laiškas būtų surašytas jo ranka (40 b.l.). Iš to seka, kad jeigu D. P. nebūtų sutikęs surašyti laišką, E. B. vienas pats nebūtų įgyvendinęs savo planų. Tokie abiejų nuteistųjų bendri veiksmai, nukreipti į grasinimą nukentėjusiajam, rodo, kad jie N. G. grasino iš anksto suderintais tyčiniais veiksmais, kiekvienas iš jų įvykdydamas bent dalį nusikalstamos veikos – E. B. sugalvodamas pagrasinti nukentėjusiajam ir pasiūlydamas tai padaryti D. P., pastarasis sutikdamas su pasiūlymu ir surašydamas E. B. vardu grasinantį laišką ir E. B. surašydamas reikiamus duomenis (savo vardą, pavardę ir kt.) ant voko bei išsiųsdamas D. P. surašytą laišką adresatui. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės pagrįstai konstatavo, kad tiek E. B., tiek ir D. P. buvo nusikaltimo vykdytojai, nes kiekvienas iš jų įvykdė bent dalį grasinimui nužudyti būtinų objektyviosios pusės veiksmų ir kiekvieno iš jų veiksmai buvo reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, nes sudarė sąlygas kito vykdytojo veiksmams ir juos papildė.

Įvertinusi visas šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas teisingai D. P. veiką pripažino nusikalstama ir ją tinkamai kvalifikavo pagal BK 145 str. 1 d.

Bendruosius bausmės skyrimo pagrindus reglamentuojančioje BK 54 str. 2 d. sakoma, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei ją sunkinančias aplinkybes ir kitas teisingos bausmės paskyrimui svarbias aplinkybes. BK 27 str. 1 d. įtvirtina recidyvisto sąvoką, o BK 56 str. 1 d. nustato, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. BK 61 str. 4 d. nustatyta, kad skiriama ne didesnė negu straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmė arba su laisvės atėmimo bausme nesusijusi bausmė tais atvejais, kai kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad skirdamas bausmę D. P. atsižvelgia į tai, jog jis padarė nesunkų nusikaltimą, charakterizuojamas patenkinamai, ankstesniais nuosprendžiais paskirtų bausmių nesistengė sąžiningai atlikti – jos nebuvo vykdomos, todėl buvo keičiamos į kitas bausmes, į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, kad nusikalstamos veikos iniciatorius buvo ne jis, o kitas nuteistasis, kad D. P. nusikalstamą veiką padarė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, kuri turėjo skatinti jį nepažeisti teisės ir moralės normų bei kitas bylos aplinkybes. Visos šios aplinkybės rodo D. P. nenorą taisytis ir laikytis įstatymų, jo polinkį nusikalsti ir pavojingumą visuomenei, kad jis nedaro išvadų iš ankstesnių savo teistumų ir nevertina neigiamai savo padarytos nusikalstamos veikos, todėl paskyręs D. P. laisvės atėmimo bausmę, artimą BK 145 str. 1 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui, pirmosios instancijos teismas BK 61 str. 4 d. reikalavimų nepažeidė. Atsižvelgusi į šias bei kitas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog švelnesnių bausmių D. P. nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, švelnesnė bausmė ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas nepaveiktų jo taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, todėl teigti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė bausmės skyrimą reglamentuojančias teisės normas ir D. P. paskyrė neteisingą, aiškiai per griežtą bausmę bei ją švelninti pagrindo nėra.

Apeliaciniame skunde D. P. teigia visiškai prisipažįstąs padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, tai jis patvirtino ir apklaustas apeliacinės instancijos teisme. Tačiau, apeliantas nurodė, kad jis asmeniškai neturėjo jokių pretenzijų prokurorui, o grasinantį laišką surašė tik verčiamas E. B. ir taip netiesiogiai prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, jog jis nusikalstamą veiką padarė dėl psichinės prievartos, kuri nepašalina baudžiamosios atsakomybės ir prisipažino padaręs ją bei nuoširdžiai gailisi dėl to (BK 59 str. 1 d. 2 p. ir 5 p.).

BK 59 str. 1 d. 5 p. nustato, kad kaltininko atsakomybe lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, jog veika buvo padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nagrinėjamu atveju galėtų būti pripažinta tik tada, jeigu E. B. savo grasinimais būtų gerokai sumažinęs D. P. pasirinkti teisėto elgesio variantą. Tačiau byloje esantys faktiniai duomenys rodo priešingai – kad D. P. nebuvo nei realiai grasinama, nei prieš jį buvo naudojamas kažkoks kitoks smurtas. Štai, ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įtariamuoju E. B. parodė, kad jis pasiūlė D. P. surašyti laišką ir pastarasis sutiko (32 – 34, 39 – 40 b.l.). Pats D. P. 2010-04-02 vykusios apklausos metu parodė, kad E. B. prašė jo parašyti laišką, nes nenorėjo, kad laiškas būtų parašytas pastarojo ranka (78 – 79 b.l.). Ankstesnės apklausos metu D. P. apie jokią prieš jį panaudotą prievartą neužsiminė (76-77 b.l.). Apie tai, kad laišką N. G. surašė po E. B. grasinimų atskleisti jo paslaptis kitiems kameroje esantiems suimtiesiems, D. P. pasakė tik teisiamojo posėdžio metu, tačiau kuo konkrečiai jam buvo grasinama, t. y. kokius faktus E. B. grasino atskleisti, D. P. nenurodė (139 b.l.). Ir apeliacinės instancijos teismui apeliantas atsisakė nurodyti tas asmenines aplinkybes, kurias neva tai E. B. ketino papasakoti kitiems nuteistiesiems, jeigu šis atsisakys surašyti grasinantį laišką, bei patvirtino, kad jam pakeitus parodymus ir ėmus teisme pasakoti apie neva tai E. B. prievartą, jo padėtis laisvės atėmimo vietoje nepasikeitė, E. B. jokios jam neigiamos įtakos galinčios turėti informacijos apie jį nepaskleidė. Savo elgesį, kuomet ikiteisminio tyrimo metu apie E. B. prievartą nieko neminėjo ir tai padarė tik teisiamojo posėdžio metu, D. P. pagrindė tik deklaratyviais teiginiais – neva tai jis viską apmąstė ir supratęs, kas jam gresia, nutarė netylėti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad E. B. teisiamajame posėdyje atsisakė duoti parodymus, o tuo pačiu ir patvirtinti D. P. naujai nurodytą aplinkybę. Tik sakydamas paskutinį žodį E. B. trumpai užsiminė nuoširdžiai besigailintis, kad privertė parašyti D. P. laišką. Tačiau, tiek vienas, tiek kitas nuteistasis yra teisiami ne pirmą kartą, abiejų charakteristikose iš laisvės atėmimo vietų nurodoma, kad jie abu pataisos namuose turi savo vardą ir atitinkamą autoritetą, kas reiškia, kad jie turi galimybę rinktis jiems priimtino elgesio modelį ir variantus. Įvertinusi šias aplinkybes, nenuoseklius abiejų nuteistųjų parodymus, teisėjų kolegija D. P. teiginius apie prieš jį E. B. panaudotą prievartą laiko neįtikinamais ir iš esmės niekuo nepatvirtintais. O vien tik tai, kad E. B. pasiūlius daryti nusikaltimą ir D. P., niekieno realiai neverčiamas ir realiai turėdamas galimybę nepaklusti E. B. pritarė tam, pripažinti pastarojo atsakomybe lengvinančia aplinkybe, numatyta 59 str. 1 d. 5 p. ir dėl to sušvelninti D. P. paskirtą bausmę nėra jokio pagrindo.

BK 59 str. 1 d. 2 p. įtvirtinta, kad kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailestis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis, pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą ir nuoširdus gailėjimasis gali būti teismo pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu kaltininkas savo noru pripažįsta esmines bylos aplinkybes ir nuoširdžiai gailisi. Pažymėtina, kad prisipažinti padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėtis asmuo turi laisva valia, o ne dėl ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Iš faktinių bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu, 2010 m. kovo 31 d. apklausiamas įtariamuoju D. P. neprisipažino padaręs jam inkriminuojamo nusikaltimo ir neigė surašęs grasinantį laišką N. G. (76 – 77 b.l.). 2010 m. balandžio 2 d. apklausos metu D. P. prisipažino padaręs jam pateiktame įtarime nurodytą veiką (78 – 79 b.l.). Tačiau teisiamajame posėdyje D. P. vėl pakeitė paskutinės ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu duotus parodymus – paneigė tikrąsias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes teigdamas, kad nusikalstamą veiką jis padarė išsigandęs nuteistojo E. B. grasinimų. Tai rodo, kad D. P., nors ir prisipažino įvykdęs šią nusikalstamą veiką, tačiau tai jis padarė nenuoširdžiai, nes keitė savo parodymus, papildė juos ir pripažino tik jam palankias aplinkybes tikėdamasis sušvelninti savo teisinę padėtį. Nesant D. P. prisipažinime nuoširdumo, apylinkės teismas pagrįstai nepripažino jo prisipažinimo BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

D. P. teigia, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodė, jog jis teistas už turto prievartavimą, nes iš tikrųjų jis teistas už svetimo turto pasisavinimą. Tačiau skundžiamo nuosprendžio įžanginėje dalyje apylinkės teismas išdėstė, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu D. P. buvo nuteistas pagal BK 183 str. 1 d., t. y. už turto pasisavinimą (158 b.l.). Tai, kad D. P. teistas už turto prievartavimą, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė cituodamas tik nukentėjusiojo parodymus – N. G. parodžius, kad „D. P. buvo paieškomas, surastas ir nuteistas dėl turto prievartavimo“ (140, 159 b.l.). Nuosprendyje dėstydamas įrodymus, kuriais grindžia nuosprendį, teismas negali iš esmės keisti teisiamojo posėdžio metu duotų proceso dalyvių parodymų ir dėstyti jų taip, kaip patogiau pačiam teismui ar kuriam nors iš proceso dalyvių, todėl apylinkės teismas, skundžiamame nuosprendyje išdėstęs tokius nukentėjusiojo parodymus, kokius pastarasis davė teisiamojo posėdžio metu, baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų nepažeidė.

Taip pat apeliantas teigia, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, jog nuteistasis E. B., atsisakė duoti parodymus. Atkreiptinas D. P. dėmesys į tai, kad duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos aplinkybes yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 22 str. 3 d. įtvirtinta kaltinamojo teisė, o ne pareiga, todėl E. B. neprivalėjo duoti parodymų teisiamajame posėdyje ir teismas dėl tokio E. B. elgesio negalėjo nei sunkinti, nei kaip nors kitaip keisti šio nuteistojo procesinės padėties. Be to, atsižvelgęs į tai, kad E. B. teisiamajame posėdyje atsisakė duoti parodymus, apylinkės teismas ėmėsi atitinkamų priemonių – pagarsino ikiteisminio tyrimo metu šio nuteistojo duotus parodymus ir priimdamas nuosprendį rėmėsi jais, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į E. B. atsisakymą duoti parodymus teisme.

Apeliantas skunde nurodo, kad apylinkės teismas taip pat neatsižvelgė į jo prašymą iškviesti ir apklausti visus grasinančio laiško surašymo metu kameroje buvusius suimtuosius. Pažymėtina, jog pasak BPK 20 str. 5 d., tik teisėjai vertina įrodymus, o taip pat sprendžia ar pakanka įrodymų procesiniam sprendimui priimti, ar dar reikia atlikti kokius nors procesinius veiksmus papildomiems įrodymams surinkti. Akivaizdu, kad proceso dalyvių prašymai teisėjo nesaisto ir neįpareigoja jo besąlygiškai vykdyti kiekvieno proceso dalyvių prašymo. Kita vertus, nei parengiamojoje teisiamojo posėdžio dalyje, nei įrodymų tyrimo metu apeliantas neprašė teisiamajam posėdžiui pirmininkaujančio teisėjo iškviesti visus kameroje buvusius suimtuosius ir juos apklausti – tai jis padarė tik po to, kai buvo paskelbta apie įrodymų tyrimo pabaigą ir išklausytos baigiamosios kalbos, sakydamas paskutinį žodį, t. y. nesilaikydamas BPK 270 str. ir 292 str. reglamentuojamos prašymų teisiamojo posėdžio metu pateikimo tvarkos (143 b.l.). Įvertinus tai akivaizdu, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teisėjas, netenkinęs minėto nuteistojo D. P. prašymo, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Nuteistasis D. P. taip pat teigia, kad apylinkės teismas, neužtikrinęs vertėjo dalyvavimo, pažeidė jo, kaip ruso, procesinę teisę posėdžio metu turėti vertėją. BPK 8 str. 2 d., 44 str. 7 d. reikalauja užtikrinti tik proceso dalyvio, nemokančio ar nesuprantančio lietuvių kalbos, teisę į vertėjo pagalbą. Tačiau ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu surašyti procesiniai dokumentai patvirtino, kad D. P. puikiai kalba ir rašo lietuvių kalba bei ją supranta. Nei ikiteisminio tyrimo, nei teisiamojo posėdžio metu pats nuteistasis nepareiškė nesuprantąs lietuvių kalbos ir neišreiškė noro naudotis vertėjo paslaugomis. Todėl apylinkės teismas, neužtikrinęs vertėjo dalyvavimo teisiamojo posėdžio metu jokių D. P. teisių į vertėjo paslaugas nepažeidė.

Atsižvelgusi į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas atsižvelgė ne tik į D. P. apeliaciniame skunde nurodytas esmines, bet ir į kitas teisingam veikos kvalifikavimui ir bausmės paskyrimui būtinas aplinkybes, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme naujų aplinkybių, lengvinančių nuteistojo padėtį, nenustatyta, skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas byloje esančiais įrodymais, todėl keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p. teismas

NUTARĖ:

Nuteistojo D. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                         Valdas Petras Meidus

Teisėjai                                                                                                Algirdas Gaputis

                                                                                                            Eligijus Gladutis