Baudžiamoji
byla Nr. 1A-274/2013
Proceso
Nr. 1-10-2-00632-2009-6
Procesinio
sprendimo kategorijos:
1.2.14.6.2;
2.1.7.4; 2.4.6.3.1; 2.4.6.3.2; 2.4.6.3.3; 2.4.6.3.4. (S)

LIETUVOS
Apeliacinis teismas
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. balandžio 2 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos
pirmininkės Elenos Vainienės,
teisėjų:
Laimos Garnelienės, Rūtos Mickevičienės,
sekretoriaujant
Jūratei Česnulevičienei,
dalyvaujant
prokurorui Valdui Uždanavičiui,
gynėjui
advokatui Mindaugui Vaivadai,
nuteistajam
A. R.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo
baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio,
kuriuo A. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2
metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Iš A. R.
priteista 47 642, 45 Lt BUAB (duomenys neskelbtini) (įmonės kodas (duomenys
neskelbtini)) žalos atlyginimui.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir nuteistojo A. R. apeliacinį skundą,
n
u s t a t ė:
A. R. nuteistas už tai, kad pasisavino jo žinioje esantį
didelės vertės svetimą turtą, o būtent: A. R. nuo
2007-10-01 dirbdamas UAB (duomenys neskelbtini), (toliau - UAB (duomenys
neskelbtini)) Vilniaus ir Kauno regiono padalinių vadovu, 2006-03-17
būdamas pasirašęs visiškos materialinės atsakomybės sutartį, turėdamas tikslą
pasisavinti svetimą turtą, laikotarpiu nuo 2009-06-01 iki 2009-10-01, tiksliau
ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, Vilniaus ir Kauno miestų teritorijoje,
tačiau tiksliau nenustatytose vietose, užimamų pareigų pagrindu turėdamas teisę
priimti pinigines lėšas ir duodamas valdingus nurodymus T. Ž.,
E. Z., A. T., S.
N., R. M., R. D., A.B. perduoti jam dalį iš klientų surinktų pinigų, iš Kauno
regiono vadybininkų paėmė 18 630 Lt grynųjų pinigų, apie ką pasirašė 2009-09-30
kasos išlaidų orderyje (duomenys neskelbtini), o iš Vilniaus regiono
vadybininkų surinko 36 900 Lt grynųjų pinigų, apie ką pasirašė 2009-09-30 kasos
išlaidų orderyje (duomenys neskelbtini), tačiau iš vadybininkų paimtų 55
530 Lt grynųjų pinigų į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą banke ir
kasą neįnešė, bendrovės veikloje nepanaudojo ir tokiu būdu pasisavino jo
žinioje buvusį UAB (duomenys neskelbtini) didelės 55 530 Lt vertės
turtą.
Nuteistasis A. R. apeliaciniu
skundu prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo nuosprendį ir
priimti jam naują, išteisinamąjį nuosprendį.
Apelianto manymu, skundžiamas teismo nuosprendis
nepagrįstas, nes byloje nepašalinti prieštaravimai ir abejonės, nepatikrintos
ir neištirtos visos reikšmingos aplinkybės, neįvertinti visi bylos duomenys.
Jis nusikaltimo, už kurį yra nuteistas,
nepadarė. Jo kaltė pasisavinus skundžiamame nuosprendyje
nurodytą pinigų sumą grindžiama kasos išlaidų orderiais 2009-09-30 Nr. (duomenys neskelbtini), 2009-09-30 Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliantas atkreipia dėmesį į
šių orderių parengimo ir pasirašymo aplinkybes. Nurodo, jog pirmasis orderis yra
nepasirašytas, o byloje pateiktas pasirašytas tos pačios dienos tai pačiai sumai
orderis yra be numerio. Teisme buvo nustatyta, kad įmonės apskaitininkės
(liudytojos J. S. ir S. K.), 2009
m. rugsėjo mėn. paaiškėjus, kad kasoje trūksta atitinkamų pinigų sumų (18 630 Lt ir 36 900 Lt), išrašė apelianto vardu
kasos išlaidų orderius be datų ir perdavė juos per kitus įmonės darbuotojus apeliantui
pasirašyti. Apeliantas neginčija šių kasos išlaidų orderių pasirašymo fakto,
tačiau teigia nepatikrinęs juose įrašytų duomenų tikrumo. Nurodo, jog jų įmonėje
egzistavo tokia tvarka, kad už dalį surinktų grynųjų pinigų padalinių vadovai
įmonės reikmėms pirkdavo įvairias prekes ir paslaugas ir šios operacijos buvo
atliekamos tarpusavio pasitikėjimo pagrindu, kadangi anksčiau jokių
nesusipratimų nekildavo jis, pasirašydamas minėtus kasos išlaidų orderius, jų nepatikrino.
Todėl nepaneigta galimybė, kad vadybininkai jam faktiškai perdavė mažiau
pinigų, negu jis lengvabūdiškai patvirtino, pasirašydamas iš esmės fiktyvius
kasos išlaidų orderius, nes jų pasirašymo momentu jam jokie pinigai faktiškai
nebuvo perduodami.
Liudytojų D. V. ir S. Ž. parodymai, kad jis (apeliantas)
jiems prisipažino dėl pinigų paėmimo ir pasisavinimo, nepatvirtinti jokiais kitais
objektyviais įrodymais. Apeliantas mano, kad liudytojai, duodami jį
kaltinančius parodymus, siekia patys išvengti atsakomybės už įmonėje padarytus
pažeidimus. Jis šiems liudytojams yra tik patvirtinęs tai, ką jie ir taip
žinojo, kad dalis surinktų pinigų buvo
panaudoti įmonės reikmėms perkant prekes ir paslaugas. Liudytojo A.
B. parodymus, kad jis perdavė apeliantui keliolika tūkstančių litų,
nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad
sudėjus Kauno filialo darbuotojų nurodytas pinigų sumas (A. B. nurodytus
12
000-14 000 Lt,
S. N. - 800 Lt bei R. M. - 3000 Lt), neva perduotas
jam (apeliantui), nesusidaro 18 630 Lt suma. Analogiška situacija yra
ir su Vilniaus regiono darbuotojais, E. Z. nurodė perdavęs 1 000 Lt ir 1 200 Lt, T. Ž. - apie penkis kartus po 1 000, A. T. - tris kartus po 1 000 Lt, o jis yra kaltinamas paėmęs
36
900 Lt,
taigi susidaro virš 25 000 Lt skirtumas. Vilniaus filialo darbuotojas R. V. (D.), teigęs, kad davė apeliantui „atskirais atvejais
kažkokią dalį pinigų“, teisme negalėjo nurodyti net apytikslios sumos, tačiau, apelianto
manymu, jis neabejotinai būtų prisiminęs tokio dydžio sumą.
Apeliantas neneigia,
kad įmonės einamosioms išlaidoms buvo naudojami grynieji pinigai, gauti iš vadybininkų,
tačiau tvirtina, kad kiekvieną kartą paėmęs pinigus ir panaudojęs juos einamiesiems
įmonės reikalams, apskaitininkėms pristatydavo išlaidas pateisinančius
dokumentus (kasos kvitus, sąskaitas faktūras). Tai, kad jis atsiskaitydavo
įrodo liudytojo A. B. ir kitų liudytojų parodymai, kad
niekada nėra susidarę skolos dėl jų pateiktų pinigų priėmimo kvitų, kai dalį
pagal juos gautų pinigų duodavo apeliantui. Be to, įmonėje griežtai buvo
atliekama apskaita kiekvieną dieną, todėl skola susidaryti negalėjo. Kad paimti
pinigai buvo naudojami įmonės veiklai, įrodo specialisto išvadoje nurodyti 34 kasos išlaidų orderiai bendrai 25 019,04 Lt sumai su nurodyta mokėjimo
paskirtimi „už prekes“, išrašyti jo vardu įmonės Kauno filiale.
Teismas visiškai
nevertino specialisto išvados „Dėl UAB (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos“. Išvadoje nurodyta, kad
neįmanoma nustatyti, kiek faktiškai buvo surinkta piniginių lėšų iš klientų
Vilniaus ir Kauno regionų padaliniuose, kadangi nepateikti iš viso 193 pinigų priėmimo kvitų ir 21 kasos pajamų orderių blankai, taip
pat neįmanoma nustatyti, ar buvo perduoti pinigai apeliantui, kiek jų perduota,
kiek iš viso pinigų ir pagal kokius dokumentus (pinigų priėmimo kvitus) apeliantas
ir kiti bendrovės darbuotojai gavo iš bendrovės klientų ir neįmokėjo į
bendrovės atsiskaitomąją sąskaitą banke. Specialisto išvadoje kategoriškai
teigiama, kad apeliantas 2009-09-30 paimti 18 630 Lt (tokia suma nurodyta
skundžiamame nuosprendyje) iš Kauno regiono padalinio kasos negalėjo, kadangi
kasoje pinigų likutis tą dieną buvo mažesnis nei nurodyta suma. Išvados lentelėje
Nr. l nurodyta, kad nagrinėjamu laikotarpiu Vilniaus regiono darbuotojas R. D. liko skolingas 156 356,53 Lt, A. T. -
501,76
Lt, o R. C. – 2049, 50 Lt. Likę darbuotojai į banko sąskaitą įnešė daugiau
nei buvo surinkę: E. Z. – 2327,17 Lt daugiau, o T.
Ž. – 120 854,04 Lt daugiau, tai rodo, kad ne tik jis, bet ir pastarieji
asmenys ėmė pinigus iš kitų rinkusių pinigus vadybininkų (inkasuodami pinigus
už juos). Nustatyta, kad į banką buvo įnešta 35 965,06 Lt mažiau nei buvo surinkta. Atmetus
A. T. ir R. C. skolas, lieka 33 413,8 Lt R. D. skola,
tačiau jis apie tokią sumą, galimai perduotą apeliantui neužsiminė. Iš išvados lentelės Nr. 2
matyti, kad iš asmenų teisme teigusių, kad yra davę apeliantui pinigus, tik S. N. surinko daugiau pinigų negu įnešė į banko sąskaitą - skirtumas 1 745,19 Lt. Todėl nėra jokio pagrindo
daryti išvadą, kad iš Kauno filialo vadybininkų apeliantas galėjo surinkti 18 630 Lt. Apeliantas mano, kad bendrovės
atsakingi darbuotojai, nustatę pinigų trūkumą kasoje ir negalėdami tiksliai
išsiaiškinti, kurie darbuotojai neįnešė surinktų pinigų į banką ar nepateikė
išlaidas pateisinančių dokumentų, siekdami išvengti atsakomybės už teisės aktų
pažeidimus, dėl pinigų trūkumo apkaltino jį, turėdami tik abstrakčius
paaiškinimus, kad pinigus rinkdavo tik apeliantas. Tačiau iš specialisto
išvados matyti, kad pinigus rinkdavo ir kiti asmenys. Be to, apeliantas
pastebi, kad specialisto išvadoje nustatyta, kad pagal dalį iš UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus pateiktų pinigų
priėmimo kvitų buvo pilnai atsiskaityta, t. y. sumokėti į banko sąskaitą visi
pinigai, bei kad pagal dalį kvitų galimai atsiskaitė kiti vadybininkai, kad už
kai kuriuos kvitus buvo atsiskaitoma ne kvitų išrašymo dieną. Todėl apelianto
manymu, už pinigų trūkumą yra atsakingi įmonės darbuotojai, surinkę iš klientų
pinigus, už tai pasirašę, ir jų neįnešę į kasą ar įmonės sąskaitą, arba
asmenys, neteisingai įforminę kasos pajamas ir išlaidas. Jo kaltė paėmus
kaltinime nurodytas pinigus ir juos pasisavinus neįrodyta.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje
apeliantas nuteistasis A. R. ir jo gynėjas prašė tenkinti
nuteistojo A. R. apeliacinį skundą, prokuroras prašė nuteistojo
apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo A. R. apeliacinis
skundas tenkinamas iš dalies.
Šioje byloje pirmosios
instancijos teismas, išanalizavęs byloje surinktus įrodymus ir juos
išnagrinėjęs teisiamajam posėdyje, pripažino, jog A. R., dirbdamas UAB (duomenys neskelbtini)
Vilniaus ir Kauno regiono padalinių vadovu, būdamas pasirašęs visiškos
materialinės atsakomybės sutartį, turėdamas tikslą pasisavinti svetimą turtą,
laikotarpiu nuo 2009-06-01 iki 2009-10-01, tiksliau ikiteisminio tyrimo
nenustatytu laiku, Vilniaus ir Kauno miestų teritorijoje, tačiau tiksliau
nenustatytose vietose, užimamų pareigų pagrindu turėdamas teisę priimti
pinigines lėšas ir duodamas valdingus nurodymus T. Ž., E. Z., A. T., S. N.,
R. M., R. D., A.
B. perduoti jam dalį iš klientų surinktų pinigų, iš Kauno regiono
vadybininkų paėmė 18 630 Lt grynųjų pinigų, apie ką pasirašė 2009-09-30 kasos
išlaidų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini), o iš Vilniaus regiono
vadybininkų surinko 36 900 Lt grynųjų pinigų, apie ką pasirašė 2009-09-30 kasos
išlaidų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau iš vadybininkų
paimtų 55 530 Lt grynųjų pinigų į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą
banke ir kasą neįnešė, bendrovės veikloje nepanaudojo ir tokiu būdu pasisavino
jo žinioje buvusį UAB (duomenys neskelbtini) didelės 55 530 Lt vertės
turtą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų
kolegija su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka tik iš dalies.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso
kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo
vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių
išnagrinėjimu bei vadovaudamiesi įstatymu.
Tai reiškia, kad teismas privalo išaiškinti visas aplinkybes, turinčias
reikšmės bylai teisingai išspręsti, o teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti
išsamūs visų byloje surinktų įrodymų įvertinimo motyvai. Apeliacinės
instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi aptariamą baudžiamąją bylą,
konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas minėtų reikalavimų nesilaikė,
neįvertino visų byloje esančių duomenų, todėl padarė išvadas neatitinkančias
bylos aplinkybių, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir dėl to neteisingai
paskyrė bausmę bei netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, todėl
skundžiamas teismo nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 1 – 4 punktuose
numatytais pagrindais.
Dėl įrodymų ir jų vertinimo
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą ir teismų praktiką
apkaltinamasis nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teismas privalo
išsamiai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir nuosprendį pagrįsti tik
tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamojo posėdžio metu (BPK 301 straipsnio 1 dalis)
bei teismo pripažinti atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys
laikytini įrodymais, nusprendžia teismas) ir 5 dalies nuostata (įrodymus
teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo
kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją
vertę ir kokios išvados jais
remiantis darytinos. Įrodymais gali būti pripažinti tik tokie duomenys, kurie
buvo gauti teisėtais būdais ir kuriuos galima patikrinti BPK
numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Be to, šie duomenys turi
patvirtinti arba paneigti bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai
išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo
tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Ištyręs byloje
esančius duomenis, teismas privalo nuosprendyje konstatuoti, ar surinktų
įrodymų pakanka, ar jais galima tiksliai nustatyti visas įrodinėjimo dalyką
sudarančias aplinkybes – padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi
skundžiamą teismo nuosprendį, daro išvadą, kad jame išdėstyti visi byloje surinkti ir teismo
teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, tačiau nuosprendyje nėra visų byloje
surinktų įrodymų analizės ir įvertinimo motyvų. Iš skundžiamo teismo
nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo A. R. kaltę pasisavinus jo žinioje buvusį UAB (duomenys
neskelbtini) didelės 55 530 Lt vertės turtą, grindė išimtinai dviem
2009-09-30 A. R. pasirašytais kasos išlaidų orderiais,
kurių pasirašymo fakto nuteistasis neneigia, ir visiškai neanalizavo ir
nevertino kitų byloje surinktų įrodymų: nuteistojo, liudytojų parodymų,
specialisto išvados. Neišanalizavęs ir neįvertinęs visų byloje surinktų
įrodymų, teismas padarė išvadas neatitinkančias bylos aplinkybių.
Nuteistasis A. R. nei
ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme savo kaltės dėl jam
pareikšto kaltinimo pasisavinus svetimą didelės vertės turtą nepripažino. Pirmosios instancijos teisme jis parodė,
jog bendrovėje (duomenys neskelbtini) dirbo Vilniaus ir Kauno filialų
vadovo pareigose. Jo pareigos buvo administruoti, kuruoti visą tų filialų
veiklą (vadybininkų darbo priežiūra, transporto ūkis, sandėliai ir t. t.). Grynuosius
pinigus iš klientų rinkdavo vadybininkai ir kiekvieną vakarą juos turėdavo priduoti
į banką. Jis iš klientų pinigus rinko tik išimtinais atvejais. Filialuose
realios kasos ir grynųjų pinigų nebuvo, o einamiesiems bendrovės reikalams buvo
reikalingi grynieji pinigai, todėl vienintelis būdas jų gauti buvo paimti iš
vadybininkų, kol šie surinktų pinigų neinkasavo į banką. Toks grynųjų pinigų
paėmimas bendrovėje buvo įprastas dalykas. Tai dažniausiai darydavo jo pavaduotojai:
Kaune - A. B., Vilniuje - R. D. (R. D., dabartinė pavardė – V.), tačiau
ir jam yra tekę imti pinigų iš vadybininkų. Iš Kauno regiono vadybininkų
pinigus ėmė tik vieną ar du kartus, nes Kaune būdavo retai. Atsimena, kad vieną
kartą iš vadybininko S. N. ėmė pinigų, tačiau
kategoriškai neigia ėmęs iš A. B. pastarojo nurodytą pinigų
sumą. Vilniuje jis būdavo dažniau, todėl kai vadybininkai būdavo filiale, jis paimdavo
iš jų grynųjų pinigų, kurie buvo reikalingi bendrovės reikmėms. Neneigia iš
vadybininkų E. Z., A. T., T. Ž. paėmęs pinigus, tačiau teigia, kad visi jie buvo
panaudoti bendrovės reikmėms. Jam vadybininkas duodavo kažkurio kliento pinigų
sumokėjimo kvitą su panašia suma, kurią reikėjo sumokėti už bendrovės
einamąsias išlaidas, o jis jas apmokėjęs ir gavęs sąskaitą, pagrindžiančią tas
išlaidas, nuveždavo kartu su vadybininko jam duotu kvitu to filialo, iš kurio
vadybininko buvo paimti pinigai, apskaitininkei. Nuteistasis mano, kad realiai
jokio pinigų trūkumo nebuvo, jis buvo sukurtas dirbtinai, atsiradus jo
pasirašytiems kasos išlaidų orderiams. Jis neneigia pasirašęs kasos išlaidų
orderius 18 630 Lt ir 36 900 Lt sumoms, tačiau kokioms aplinkybėmis tai padarė
neatsimena. Teigia, jog tiek A. B., tiek kiti asmenys jam atveždavo
pasirašyti labai daug dokumentų, kuriuos reikėdavo greitai pasirašyti, todėl
galėjo pasirašyti jų neperskaitęs, nors tai ir neteisinga. Kategoriškai neigia
paėmęs kasos išlaidų orderiuose nurodytas pinigų sumas (t. 6, 164-168 b. l.). Ikiteisminio
tyrimo metu A. R. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes,
t. y. kad bendrovės reikmėms iš Vilniaus ir Kauno regiono vadybininkų be jokių
apskaitos dokumentų ėmė grynuosius pinigus, jų surinktus iš klientų, tačiau tikslių
jam perduotų pinigų sumų ir jų panaudojimo aplinkybių neatsimena. Nurodė, jog iš
Kauno regiono vadybininkų pinigų bendrovės reikmėms beveik neimdavo, yra vieną
kartą ėmęs iš S. N. 300 ar 700 litų ir galimai A. B. jam yra perdavęs vieną ar du šimtus litų, tačiau jokiu
būdu ne tūkstančius. Iš Vilniaus regiono vadybininkų A. T.,
T. Ž., E. Z., R.
D. (V.) pagal grynųjų pinigų kvitus ėmė pinigus,
tačiau konkrečių sumų ir aplinkybių, kuriomis jie buvo jam perduoti,
neatsimena. Visus iš vadybininkų paimtus pinigus panaudojo bendrovės
einamosioms reikmėms ir apskaitininkėms S. K. (šiuo metu
pavardė – Ž.) bei J.
S. (dabartinė pavardė – N.)
pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Neneigia, kad kasos išlaidų
orderiuose 18 630 Lt ir 36 900 Lt sumoms yra jo parašai ir įrašai apie pinigų
sumas, tačiau jis neatsimena dėl kokių priežasčių ir kokiomis aplinkybėmis juos
pasirašė. Mano, kad minėti kasos išlaidų orderiai galėjo būti išrašyti vidiniam
pinigų pervežimui į centrinę būstinę (5 t. 124-125; 158-160 b. l.).
Taigi kaip matyti iš nuteistojo parodymų turinio, jis tiek
ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme prisipažino pasirašęs dviejuose kasos
išlaidų orderiuose su juose nurodytomis 18 630 Lt ir 36 900 Lt sumomis, tačiau kategoriškai
neigia šiuos pinigus realiai gavęs ir pasisavinęs. Pasirašymo minėtuose
orderiuose aplinkybių nuteistasis neatsimena, tačiau mano, kad skubiai pasirašinėdamas
daug įvairių dokumentų galėjo juos pasirašyti neskaitęs, o minėti kasos išlaidų
orderiai galėjo būti išrašyti vidiniam pinigų pervežimui. Apeliantas neneigia
ėmęs iš kai kurių vadybininkų grynuosius pinigus, tačiau teigia visus juos
naudojęs bendrovės reikmėms ir regionų padalinių apskaitininkėms pateikęs tų pinigų
panaudojimą patvirtinančius dokumentus. Be to, tvirtina, kad jo iš vadybininkų paimtos
pinigų sumos nebuvo tokios didelės, kad susidarytų jo pasirašytuose išlaidų
orderiuose nurodytos pinigų sumos. Nuteistojo parodymų turinys leidžia daryti
išvadą, kad jo parodymai iš esmės yra vienodi ir nuoseklūs. Nuteistojo teiginiai,
kad jo pasirašytuose kasos išlaidų orderiuose nurodytos pinigų sumos jam realiai
nebuvo perduotos, nepaneigti. Priešingai, išanalizavus byloje surinktus ir
teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, darytina išvada, kad 2009-09-30 Kauno
ir Vilniaus regionų vadovo A. R. vardu išrašytuose
dviejuose kasos išlaidų orderiuose, kuriuose nurodyta, kad: 1) Kauno regiono
kasoje A. R. vardu buvo apskaitytos 18 630 išlaidos pagal
kasos išlaidų orderį be numerio, kurio eilutėje pinigų išmokėjimo pagrindas
įrašyta ,,Išimami iš UAB (duomenys neskelbtini), 2) Vilniaus regiono
kasoje A. R. vardu buvo apskaitytos 36 900 Lt pagal kasos
išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini), kurio eilutėje pinigų
išmokėjimo pagrindas įrašyta ,,Išduota vadovui iš Vilniaus filialo kasos“, įrašyti
duomenys nepagrįsti objektyviais bylos duomenimis, o orderių surašymo forma
neatitinka teisės aktų reikalavimų. Ši teismo išvada grindžiama sekančiais bylos
įrodymais.
Byloje liudytojais apklausti aptariamu laikotarpiu
bendrovėje (duomenys neskelbtini) dirbę vyr. finansininkė L. S. ir bendrovės vadovas D. V. parodė,
jog A. R. galimai pasisavintų pinigų suma buvo nustatyta
remiantis tik apskaitininkių S. K. (Ž.) ir J. S. (N.) pateiktais kasos išlaidų orderiais,
t. y. 2009-09-30 Vilniaus regiono padalinio apskaitininkės S.
K. (Ž.) išrašytu
kasos išlaidų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) 36 900 Lt sumai ir
Kauno regiono padalinio apskaitininkės J.
S. (N.) išrašytu kasos išlaidų orderiu 18 630 Lt
sumai. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje yra net
du 2009-09-30 Kauno regiono padalinio apskaitininkės J. S. (N.) išrašyti kasos išlaidų
orderiai 18 630 Lt sumai, vienas kasos išlaidų orderis Nr. (duomenys
neskelbtini), kuris nurodytas skundžiamame teismo nuosprendyje, yra pasirašytas
tik Kauno regiono padalinio apskaitininkės J. S., gavėjo
parašo jame nėra (1 t., 30 b. l.), o kitas, be numerio, pasirašytas A. R. (1 t., 34 b. l.), visi trys paminėti kasos išlaidų
orderiai nepasirašyti finansininkės ir vadovo.
Iš nuteistojo A. R. pasirašytų kasos
išlaidų orderių matyti, jog Vilniaus ir Kauno regionų padalinių apskaitininkės
minėtus dokumentus išrašė tą pačią dieną - 2009-08-30, ir po to, kai bendrovėje
buvo nutarta atlikti piniginių lėšų inventorizaciją bei 2009-09-29 bendrovės
vyr. finansininkė L. S. elektroniniu paštu išplatino
pranešimą regionų vadovams visus iš klientų surinktus pinigus inkasuoti iki
2009-09-30 15 val. (1 t., 46 b. l.). Šią aplinkybę patvirtino liudytojai L. S. ir D. V.
Liudytoja L. S. teisme parodė,
jog bendrovėje 2009 m. liepos mėn. pabaigoje ar rugpjūčio mėn. buvo inicijuotas
ilgalaikio turto patikrinimas ir piniginių lėšų inventorizacija. Po
inventorizacijos Vilniaus apskrities apskaitininkė S. K. (Ž.) atnešė
orderius ir pasakė, kad grynieji pinigai yra pas A. R.
Suma buvo apie 50 000 Lt, dalis buvo surinkta Kaune, dalis – Vilniuje (6 t.,
146 b. l.). Liudytoja teisme patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio
tyrimo metu, kuriuose detaliau parodė apie grynųjų pinigų bendrovėje apskaitos
tvarką ir už tai atsakingus asmenis. Ji parodė, jog regionų apskaitininkės atliko
ir kasininkės pareigas, joms buvo pavesta vesti klientų įplaukų kasos apskaitą,
joms buvo priduodami ir jų apskaitomi grynųjų pinigų priėmimo kvitai bei
sudengiami banko inkasavimai. Grynųjų pinigų priėmimo kvitai buvo griežtos
apskaitos numeruojami dokumentai, kurie būdavo išduodami pasirašytinai regionų
vadovams. Kadangi jų turima buhalterinė programa negalėjo apskaityti išduotų
jau sunumeruotų grynųjų pinigų kvitų numeracijos, tai kvitų numeracijos
kontrolė būdavo apskaitoma pačių apskaitininkių sudaromose ekselinėse
lentelėse, kuriose ir turėjo būti nurašomi panaudoti ar sugadinti piniginiai
kvitai. Nors apskaitininkės buvo kartu ir kasininkės, tačiau realiai nei
viename regione apskaitininkės grynųjų pinigų kasoje neturėdavo, todėl tvarkydavo
tik dokumentinę kasą, o visus grynuosius pinigus pagal kvitus turėdavo įnešti į
banką asmuo paėmęs juos iš klientų. Vadybininkai niekam negalėjo perduoti grynųjų
pinigų be atitinkamų dokumentų. Apie tai, kad vadybininkai duodavo A. R. pinigus, o šis jų neįnešė į banką ar kasą, sužinojo tik
2009-09-30. Iki 2009-10-01 piniginių lėšų inventorizacija atliekama nebuvo, nes
apskaitininkės regionuose operacijų su grynaisiais pinigais nevykdydavo ir
grynųjų pinigų pas jas negalėdavo būti, kadangi vadybininkai visus pinigus
turėjo inkasuoti į banką. A. R. pasisavintų pinigų suma
buvo nustatyta remiantis tik apskaitininkių pateiktais kasos išlaidų orderiais
nurodytai pinigų sumai. Nustatyti pagal kokį konkretų grynųjų pinigų kvitą
grynieji pinigai buvo vadybininkų perduoti regiono vadovui A.
R., o pastarasis jų neįnešė į bendrovės banko sąskaitą ar kasą nėra
galimybės, kadangi visi pinigai ,,sukrenta“ į tą pačią balansinę sąskaitą ir
visi pirminiai dokumentai patenka į apskaitos sistemą. Be to, vadybininkai
teigia, kad A. R. jie perduodavo tik pinigus, o kvitus
perduodavo apskaitininkei, kuri to niekur nežymėdavo, todėl kvitų ir pinigų
sumų nustatyti ir konkretizuoti praktiškai neįmanoma (5 t., 22-26 b. l.)
Liudytojas D. V. teisme parodė, jog
nusprendus bendrovėje sustiprinti grynųjų pinigų srautų kontrolę, buvo nutarta
atlikti pinigų inventorizaciją ir tada išaiškėjo pinigų trūkumas. Vilniaus ir
Kauno regionų padalinių kasininkės pasakė, kad A. R. paėmė
pinigus ir neįnešė į bendrovės kasą. 2009-09-30 jos išrašė kasos išlaidų
orderius 18 630 Lt ir 36 900 Lt sumoms, kuriuos A. R. pasirašė.
Iš kur A. R. paėmė pinigus nežino, tik įtaria, kad
surinko iš vadybininkų, tačiau iš kurių vadybininkų imdavo pinigus ir kiek
kartų nežino. Einamosioms išlaidoms iki jo įsakymo pinigus filialo vadovai
galėjo imti, tačiau mėnesio pabaigoje turėjo pristatyti jų panaudojimą
patvirtinančius dokumentus. Vėliau ši tvarka buvo panaikinta ir uždrausta
daryti atsiskaitymus filialuose. Visi pinigai turėjo būti įnešti į kasą (6 t.
158-161 b. l.). Liudytojas teisme patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio
tyrimo metu, kuriuose papildomai nurodė, jog jam atėjus dirbti bendrovės
direktoriumi buvo pakeista buvusi tvarka, susijusi su grynųjų pinigų apyvarta.
Buvo nustatyta, kad vadybininkai, surinkę grynuosius pinigus iš klientų, kiekvieną
dieną įneša juos į bendrovės banko sąskaitą ir priduoda apskaitininkėms tai
patvirtinančius dokumentus (grynųjų pinigų surinkimo kvitus ir inkasacinį
pranešimą). Taip pat buvo sugriežtintas grynųjų pinigų išdavimas iš kasos
grynais pinigais pagal avansines apyskaitas, tokius dokumentus būtinai turėjo pasirašyti
direktorius. Tačiau pasitaikydavo atvejų, kai grynuosius pinigus vadybininkai
atiduodavo regiono vadovui be jokios apskaitos, mano, kad tokiu būdu susidarė A. R. skola (5 t., 9-12 b. l.).
Apie A. R. susidariusį įsiskolinimą
Vilniaus regiono padalinyje ir 2009-09-30 jo vardu išrašyto kasos
išlaidų orderio Nr. (duomenys neskelbtini) 36 900 Lt sumai (1 t., 35 b.
l.) aplinkybes teisme liudytoja apklausta buvusi UAB (duomenys
neskelbtini) Vilniaus regiono apskaitininkė S. Ž. (K.) parodė, jog ji negali nurodyti konkrečiai A. R. į bendrovės kasą neįneštų pinigų sumų. Parodė, jog per
laikotarpį nuo 2009 m. birželio iki rugsėjo mėn. arba nuo liepos iki rugsėjo
mėn. buvo daug atvejų, kai į įmonės sąskaitą nebuvo gauti pinigai, bet
konkrečių atvejų nurodyti negali (6 t., 144-145 b. l.). Liudytoja teisme patvirtino
savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose detaliau nurodė
minėtas aplinkybes. Ji parodė, jog nuo 2009 m. birželio prasidėjo atvejai, kai
vadybininkai atnešdavo kvitų didesnei pinigų sumai negu pateikdavo banko
inkasacinių pranešimų. Vadybininkai nurodydavo, kad trūkstamus pinigus paėmė
vadovas A. R. darbo reikalais. Tada ji dienos kasos
knygoje rašydavo grynųjų pinigų likutį, tariamai esantį pas ją kasoje, nors
realiai pinigai būdavo pas A. R. Nustatyti konkrečiai
pagal kokį kvitą pinigai nebūdavo priduoti į banką ir kasą nėra galimybės, nes
visi tos dienos vadybininko surinkti pinigai buvo apskaitomi vienu inkasaciniu
banko pranešimu. Tačiau kiek didėja tos dienos ir likusių dienų grynųjų pinigų
likutis kasoje matėsi pagal kasos knygą. Toks grynųjų pinigų neįnešimas į kasą
tęsėsi iki 2009 m. rugsėjo pabaigos, kuomet buvo nuspręsta apskaityti visus
bendrovės pinigus. Tada ji suskaičiavo, kad pas ją, kaip Vilniaus regiono
apskaitininkę, trūksta 36900 litų, kuriuos buvo paėmęs ir negrąžinęs A. R. Šiai pinigų sumai išrašė kasos išlaidų orderį be datos
ir paprašė R. D. (V.) surasti A. R. ir duoti jam pasirašyti, nes pastarajam jo nepasirašius
šie pinigai būtų laikomi esančiais pas ją kasoje. R. D. (V.) jai atvežė A. R. pasirašytą kasos
išlaidų orderį, ji įvedė jį į buhalterinės apskaitos sistemą ir ši suma buvo
nurašyta kaip A. R. skola. Apie augančią A.
R. skolą nei ji, nei kiti Vilniaus regiono vadybininkai ir kiti darbuotojai
niekam iš aukštesnių vadovų nepranešė, nes A. R. dirbo
ilgai ir jie juo pasitikėjo, manė, kad jis tuos pinigus įneš į kasą (5 t.,
32-36 b. l.). Papildomos apklausos metu liudytoja patikslino, kad pinigų
trūkumas susidarė per porą mėnesių, maždaug 2009 m. liepos – rugpjūčio
mėnesiais, kasos išlaidų orderis A. R. buvo išrašytas ir
jo pasirašytas ne 2009-09-30, o anksčiau, tačiau į apskaitą įtrauktas tik
2009-09-30 (5 t., 37-39 b. l.).
Apie A. R. susidariusį
įsiskolinimą Kauno regiono padalinyje ir 2009-09-30 jo vardu išrašyto kasos
išlaidų orderio 18 630 Lt sumai (1 t., 34 b. l.) pasirašymo aplinkybes apklausta
buvusi bendrovės Kauno regiono padalinio apskaitininkė J. N. (S.) teisme parodė, jog pinigai iš Kauno kasos dingo tuo
metu, kai ji turėjo nedarbingumo lapelį. Grįžusi į darbą ir tai pastebėjusi
pranešė A. R., kuris patvirtino, kad trūksta pinigų ir
pripažino visą sumą paėmęs, iš kur ją paėmė nežino, nes tuo metu jos nebuvo.
Apie šią situaciją pranešė pavaduotojui A. (B.), informavo visus vadovus (6 t., 154-155 b. l.).
Paaiškinime, rašytame 2009-09-30, J. N. nurodė, jog
rugpjūčio 6-10 dienomis turėjo nedarbingumo pažymėjimą, grįžusi į darbą 11 dieną
pastebėjo, kad kasoje trūksta 18 630 Lt ir tą pačią dieną, nesulaukusi iš
regiono vadovo A. R. pinigų, išrašė kasos išlaidų orderį
18 630 Lt sumai, kurį A. R. pasirašė. Pinigų trūkumo į
apskaitą neįvedė, nes toks buvo A. R. nurodymas (1 t., 24
b. l.).
Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini)
vadovas D. V. 2009-11-09 raštu Nr. 09/288 Vilniaus
apskrities VPK Vilniaus 3-jam policijos komisariatui pateikė 35 pinigų priėmimo
kvitų kopijas ir šių kvitų suvestines, kuriose užfiksuotos pinigų sumos
atitinka surinktų, bet neinkasuotų, lėšų užfiksuotų A. R. vardu
išrašytuose 2009-09-30 kasos išlaidų orderiuose Kauno ir Vilniaus regionų
bendrovės padalinių kasose, pinigų sumas (1 t., 32, 34, 35, 41, 42-43, 48 – 92
b. l.).
Siekiant byloje objektyviai nustatyti kiek tiriamuoju
laikotarpiu 2009-06-01 – 2009-10-01 piniginių lėšų Vilniaus ir Kauno regiono
vadybininkai surinko pagal pinigų priėmimo kvitus, kokia dalis surinktų
piniginių lėšų buvo įnešta į bedrovės kasą, banko sąskaitą ir kokia dalis
perduota regiono vadovui A. R., ar UAB (duomenys neskelbtini)
2009-10-01 buvo piniginių lėšų trūkumas ar perteklius, kokį nuostolį patyrė
bendrovė dėl A. R. veiksmų bei ar pajamuojant ir
išlaiduojant pinigines lėšas bendrovėje buvo laikomasi norminių aktų
reikalavimų, buvo paskirtas ir atliktas UAB (duomenys neskelbtini)
ūkinės veikos tyrimas bei 2011-05-12 pateikta specialisto išvada dėl UAB (duomenys
neskelbtini) ūkinės finansinės veikos Nr. 5-1/111 (3 t. 149-170).
Specialistės, atlikdamos UAB (duomenys neskelbtini)
ūkinės veikos tyrimą, sutikrino pagal UAB (duomenys neskelbtini) direktorius
D. V. 2009-11-09 raštą Nr. 09/288 pateiktų pinigų
priėmimo kvitų (35), pagal kuriuos, direktoriaus teigimu, pinigai neinkasuoti,
suvestinėse nurodytas sumas ir tyrimui pateiktų UAB (duomenys neskelbtini)
Vilniaus ir Kauno regionų padalinių kasos apskaitos pirminių dokumentų, kasos
knygos ir bendrovės atsiskaitomųjų sąskaitų bankuose duomenis, ir konstatavo
visą eilę neatitikimų, kuriuos detaliai išdėstė ir išsamiai aptarė
specialisto išvados dėl UAB (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės
veikos bendroje dalyje. Specialistės nustatė, kad pagal UAB (duomenys
neskelbtini) direktoriaus D. V. pateiktus pinigų
priėmimo kvitus su bendrove buvo atsiskaityta, pinigai buvo sumokėti į
bendrovės atsiskaitomąją sąskaitą banke (specialisto išvada, 10-11 lapai),
pagal šiuos pinigų priėmimo kvitus galimai atsiskaitė (pinigus inkasavo) kiti
vadybininkai (specialisto išvada, 11-13 lapai) ir atsiskaitymai galimai buvo
vykdomi ne pinigų priėmimo kvitų išrašymo dieną (specialisto išvada 13 lapas).
Be to, specialistės, patikrinusios įrašus suvestinėse ir kasoje apskaitytų
tokiais pačiais numeriais pinigų priėmimo kvitų duomenis, nustatė, kad sumos
suvestinėje ir kasoje apskaitytuose pinigų priėmimo kvituose nesutampa (specialisto
išvada, 13-14 lapai). Specialistės konstatavo, jog per tiriamąjį laikotarpį
pateiktuose bendrovės dokumentuose nebuvo užfiksuota nei vieno atvejo, kuomet
pinigų inkasavimą būtų vykdęs UAB (duomenys neskelbtini) Vilniaus ir
Kauno regionų padalinių vadovas A. R. Tyrimui gautų
dokumentų duomenimis pinigus iš UAB (duomenys neskelbtini) klientų
priimdavo ir inkasuodavo vadybininkai bei Vilniaus ir Kauno regionų padalinių
vadovo A. R. pavaduotojai: Kauno regiono padalinio vadovo
pavaduotojai A. M. ir A. B., Vilniaus
regiono padalinio vadovo pavaduotojas O. P. Specialistės gautų
dokumentų pagrindu taip pat nustatė, kad UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus
D. V. 2009-08-14 įsakymas Nr. 09/07/14 B-1 ,,Dėl grynųjų
pinigų išdavimo“ buvo vykdomas tik iš dalies, t. y. tyrimui gautų
dokumentų duomenimis iš Kauno ir Vilniaus regionų kasų nuo 2009-08-14 nebuvo
išmokami pinigai pagal pateiktas sąskaitas faktūras arba išmokami atlyginimai,
tačiau 2009-09-30 Kauno ir Vilniaus regionų vadovo A. R. vardu
buvo išrašyti du kasos išlaidų orderiai pagal kuriuos: 1) Kauno regiono kasoje A. R. vardu buvo apskaitytos 18 630 Lt išlaidos pagal kasos
išlaidų orderį be numerio, kurio eilutėje pinigų išmokėjimo pagrindas įrašyta
,,Išimami iš UAB (duomenys neskelbtini), 2) Vilniaus regiono kasoje A. R. vardu buvo apskaitytos 36900 Lt pagal kasos išlaidų
orderį Nr. (duomenys neskelbtini), kurio eilutėje pinigų išmokėjimo
pagrindas įrašyta ,,Išduota vadovui iš Vilniaus filialo kasos“. Regioninių kasų
pajamų ir išlaidų orderiuose yra tik kasininkių parašai, regionų vadovo parašų
tyrimui pateiktuose kasos dokumentuose nėra. Pagal bendrovės Vilniaus ir Kauno
regionų padalinių kasos knygų duomenis specialistės nustatė, kad Kauno ir
Vilniaus regionų padalinių kasose buvo pinigų likutis, tai yra į bendrovės
atsiskaitomąją sąskaitą banke neįmokėtų pinigų likutis, kuris nuo 2009 m.
birželio 1 d. tolygiai didėjo ir 2009 m. rugsėjo 15 d. kasoje jau buvo
apskaitytas 79 208,44 Lt likutis, tai yra į bendrovės sąskaitą banke 2009-09-15
nebuvo įmokėta 79 208,44 Lt. 2009-09-30 Kauno ir Vilniaus regionų vadovo
A. R. vardu buvo išrašyti du kasos išlaidų orderiai pagal
kuriuos buvo apskaitytos atitinkamai 18 630 ir 36 900 Lt išmokos, tačiau nustatyti
kas iš Vilniaus ir Kauno regionų padalinių darbuotojų perdavė A.
R. pinigus tikslu įmokėti pinigus į bendrovės atsiskaitomąją sąskaitą banke
nustatyti negalima. Tyrimui pateiktų dokumentų duomenimis A.
R. tiriamuoju laikotarpiu pats pinigų iš UAB (duomenys neskelbtini)
klientų nerinkdavo. Remiantis tyrimui pateiktų dokumentų duomenimis specialistės
konstatavo, kad pinigus į banką už kitus vadybininkus įmokėdavo E. Z., T. Ž., A. T.,
J. I., S. N., D.
V., R. G., A. M., A.
B. Detalūs duomenys apie UAB (duomenys neskelbtini) Kauno ir
Vilniaus regionų padalinių darbuotojų pagal piniginių mokėjimo kvitus gautus
pinigus ir atliktus mokėjimus į bendrovės atsiskaitomąją sąskaitą banke
pateikti išvadų lentelėje Nr. 1, 2 ir 14, 16 prieduose. Specialistės padarė
išvadą, kad bendrovės Kauno ir
Vilniaus regionų padalinių kasos knygose buvo įrašyti visi pinigai, kurie
pagal tyrimui pateiktus pinigų priėmimo kvitus buvo gauti iš bendrovės Kauno ir
Vilniaus regionų klientų, bet tyrimui negauti 196 vnt. pinigų
priėmimo kvitų ir 21 kasos pajamų orderių blankai. Tyrimui
nebuvo pateikta pinigų priėmimo kvitų registracijos knygų, pateikta buvo tik
„Griežtos ir specialios apskaitos dokumentų blankų gavimo ir išdavimo
apskaitos knyga“, kurioje užfiksuoti tiriamuoju laikotarpiu UAB (duomenys neskelbtini) Kauno regiono
padalinio darbuotojams išduoti pinigų priėmimo kvitai. Sutikrinus tyrimui gautų
UAB (duomenys neskelbtini) Kauno ir Vilniaus
regionų padalinių apskaitoje apskaitytų kasos pajamų ir pinigų priėmimo kvitų
numerius su UAB (duomenys
neskelbtini) regiono vadovui A. R. pagal griežtos
atskaitomybės blankų pajamų ir išlaidų važtaraščius perduotų apskaitos blankų
duomenis nustatyta, kad tyrimui nebuvo pateikti 196 vnt. pinigų
priėmimo kvitų ir 21 kasos pajamų orderių blankai, kuriuos
remiantis numerių serija ir numerių chronologine tvarka naudojo UAB (duomenys neskelbtini) Vilniaus ir Kauno
regionų padalinių darbuotojai. Be to, tyrimo metu nustatyta, kad bendrovės (duomenys neskelbtini) Vilniaus ir Kauno regionų padalinių kasos apskaita
buvo tvarkoma pažeidžiant LR Buhalterinės apskaitos 2001-11-06
įstatymo Nr. IX-574 16 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies
nuostatas, LR Vyriausybės 2000-02-17 nutarimo Nr.179
patvirtintų kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 4, 17
punktų nuostatas ir LR Vyriausybė 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr.
719 patvirtintų Inventorizacijos taisyklių 5 straipsnio
nuostatas. Dėl minėtų priežasčių tyrimui pateiktų dokumentų duomenimis nustatyti
kiek iš viso pinigų ir pagal kokius dokumentus (pinigų priėmimo kvitus) A. R. ir kiti bendrovės
darbuotojai gavo iš bendrovės klientų ir neįmokėjo į bendrovės atsiskaitomąją
sąskaitą banke, negalima (3 t. 149-170).
Taigi tiek liudytojai
L. S., D. V., S. Ž. (K.) ir J. N. (S.),
tiek aptarta specialisto
išvada leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad nustatyti kiek iš viso pinigų ir
pagal kokius pinigų priėmimo kvitus A. R. gavo iš bendrovės vadybininkų ar bendrovės klientų ir kiek
jų neįmokėjo į bendrovės atsiskaitomąją sąskaitą banke ar kasą, negalima dėl netinkamai,
pažeidžiant teisės aktus, tvarkomos UAB (duomenys neskelbtini) Vilniaus ir Kauno regionų padalinių
kasų apskaitos. Nenustačius kiek iš viso pinigų ir pagal kokius pinigų priėmimo
kvitus A. R. gavo iš bendrovės vadybininkų ar klientų
ir kiek jų neįmokėjo į bendrovės atsiskaitomąją sąskaitą banke ar kasą, nėra
galimybės patikrinti ir A.
R. vardu išrašytų
bei jo pasirašytų kasos išlaidų orderių turinio pagrįstumo. Kaip jau buvo
minėta, specialisto išvada nustatyta, kad pagal UAB (duomenys
neskelbtini) direktoriaus D. V. pateiktus pinigų
priėmimo kvitus, pagal kuriuos, direktoriaus teigimu, pinigai buvo neinkasuoti,
su bendrove buvo atsiskaityta, pinigai buvo sumokėti į bendrovės atsiskaitomąją
sąskaitą banke. Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad pinigus į banką už kitus
vadybininkus įmokėdavo E. Z., T. Ž.,
A. T., J. I., S.
N., D. V., R. G., A. M., A. B. ir atsiskaitymai galimai
buvo vykdomi ne pinigų priėmimo kvitų išrašymo dieną. Tiek UAB (duomenys
neskelbtini) Vilniaus regiono apskaitininkė S. Ž. (K.), tiek Kauno regiono padalinio apskaitininkė J. N. (S.) pripažino, kad kasos
išlaidų orderiai (A. R. vardu) buvo išrašyti ne realiai vykdant
juose nurodytas buhalterines operacijas (išmokant pinigus iš kasos), o nustačius
kasose grynųjų pinigų trūkumą. Šie kasos išlaidų orderiai nepasirašyti
įmonės vadovo ir finansininko, tuo buvo pažeistas LR Vyriausybės 2000-02-17 nutarimo Nr.179
patvirtintų kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių
(2007-12-19 nutarimo Nr. 1360 redakcija) 4 punktas, pagal kurį ,,Pinigai iš kasos
išmokami pagal kasos išlaidų orderį. Pinigai išmokami ir pagal kitus
atitinkamai įformintus dokumentus (mokėjimo žiniaraštį, prašymą išduoti
pinigus, sąskaitas ir kitus dokumentus, išrašius kasos išlaidų orderį, kurį pasirašo
įmonės vadovas ir finansininkas“. UAB
(duomenys neskelbtini) ūkinės veikos tyrimo atlikimui nebuvo pateikti
Vilniaus ir Kauno regionų padalinių pinigų priėmimo kvitų blankų
inventorizacijos duomenys, nes bendrovės direktoriaus D. V. teigimu,
kasos inventorizacija nebuvo vykdoma buvusiam darbuotojui A.
R. prisipažinus, jog jis neįnešė į kasą pinigų. Tačiau pagal galiojančius
teisės aktus visas įmonės turtas turi būti inventorizuojamas <...>
Nustačius plėšimo, pagrobimo (vagystės), piktnaudžiavimo faktus arba vertybių
gedimą (pagal nustatymo dienos būklę) <...> inventorizuojama turto dalis,
likusi po <...> pagrobimo (vagystės), piktnaudžiavimo fakto arba vertybių
gedimo nustatymo (LR
Vyriausybė 1999-06-03 nutarimo Nr. 719 patvirtintų
Inventorizacijos taisyklių 5 straipsnis), tačiau šių nuostatų bendrovės
vadovas nesilaikė. Išdėstytos
aplinkybės leidžia teigti, kad byloje nesurinkta patikimų įrodymų, galinčių
patvirtinti faktą, kad aptariamuose kasos išlaidų orderiuose nurodytos pinigų
sumos (36 900 Lt ir 18 630 Lt) buvo realiai perduotos A. R.
Vien
faktas, kad A. R. pasirašė minėtuose kasos išlaidų orderiuose,
nesant jokių objektyvių tų pinigų išmokėjimą patvirtinančių duomenų, neįrodo A. R. kaltumo paėmus ir
pasisavinus UAB
(duomenys neskelbtini) pinigines lėšas. Todėl
teisėjų kolegija apelianto nuteistojo
A. R. pasirašytų kasos išlaidų orderių: Nr. (duomenys
neskelbtini) - 36 900 Lt sumai (1 t., 35 b. l.) ir orderio be numerio - 18
630 Lt sumai (1 t. 34 b. l.) nepripažįsta įrodymais BPK 20 straipsnio prasme,
nes jų forma (užpildymas) neatitinka teisės aktais nustatytų reikalavimų, o jų turinio
(juose nurodytų pinigų sumų) pagrįstumo nėra galimybės patikrinti baudžiamojo
proceso tvarka.
Tačiau aptariamoje byloje
objektyviai (specialisto išvada) nustatyta, kad tyrimui nebuvo pateikti 196 vnt. pinigų priėmimo kvitų ir 21 kasos pajamų orderių blankai, kurie
pagal griežtos atskaitomybės blankų pajamų ir išlaidų važtaraščius buvo
perduoti UAB (duomenys
neskelbtini) regiono
vadovui A. R. ir kuriuos remiantis numerių serija ir
numerių chronologine tvarka naudojo UAB (duomenys neskelbtini) Vilniaus ir Kauno regionų
padalinių darbuotojai. Byloje apklausti liudytojais UAB (duomenys neskelbtini) Vilniaus ir Kauno regionų
padaliniuose dirbę vadybininkai parodė, jog jie žodiniu vadovo A.
R. nurodymu perduodavo jam pastarojo nurodytas pinigų sumas, jų surinktas
iš klientų. Vieni bendrovės vadybininkai teigia atiduodavę A.
R. tik pinigus, o jų gavimo iš klientų kvitus perduodavę apskaitininkėms, kiti
teigia A. R. atidavę pinigus su tų pinigų gavimo kvitais. Apklausiami
apie pinigų perdavimo A. R. aplinkybes ir konkrečias jam perduotas
pinigų sumas beveik visi vadybininkai šias aplinkybes prisiminė tik epizodiškai,
o perduotas pinigų sumas nurodė tik apytiksliai.
Liudytojas T. Ž., dirbęs
Vilniaus regiono vadybininku, parodė, jog jis A. R. yra
kelis kartus perdavęs iš klientų surinktus grynuosius pinigus, būdavo, kad dalį
pinigų atiduodavo A. R., o likusius inkasuodavo į banką. A. R. atiduotus pinigus įformindavo kvitu, kurį atiduodavo
apskaitininkei S. K. ir pasakydavo, kad pinigai atiduoti A. R. A. R. yra davęs grynuosius
pinigus 5 kartus po 1 000 Lt (6 t. 147-148 b. l.). Liudytoja A.
T., dirbusi vadybininke Vilniaus regiono padalinyje, parodė, jog kelis
kartus A. R. yra perdavusi pinigus, tačiau tikslių sumų
neatsimena. Jai paskambindavo A. R. ir sakydavo, kad
reikia grynųjų pinigų pirkimams. Ji yra davusi A. R. iš
klientų surinktų pinigų 3 kartus iki tūkstančio litų, tikslios sumos
neprisimena. Vieną kartą pinigus davė kartu su kvitu, kitais atvejais
neatsimena (6 t., 148-149 b. l.). Liudytojas E. Z.,
dirbęs vadybininku Vilniaus regiono padalinyje, parodė, jog jis yra davęs A. R. pinigų, surinktų iš klientų, du kartus: vieną kartą – Viršuliškėse,
o kitą kartą – Lentvaryje, abu kartus pinigus davė kartu su kvitais, tikslių
sumų neprisimena (6 t., 155 b. l.). Teisme liudytojas patvirtino ikiteisminio
tyrimo metu savo duotus parodymus, kuriuose nurodė, jog A. R.
Lentvaryje perdavė vieną pinigų priėmimo kvitą ir pagal tą kvitą surinktų
pinigų sumą apie 1 000 Lt, o kitą kartą – Vilniuje perdavė 1 100 - 1 200 Lt ir
kvitą (5 t. 54-57 b. l.). Liudytojas R. V. (D.),
dirbęs A. R. pavaduotoju Vilniaus regiono padalinyje,
parodė, jog iš jo A. R. yra prašęs pinigų kanceliarinėms
prekėms įsigyti ir jis jų pastarajam yra davęs, tačiau sumos neatsimena (6 t.
156-157 b. l.). A. R. perduotų pinigų atvejų ir pinigų
sumos liudytojas negalėjo konkretizuoti ir ikiteisminio tyrimo metu, teigdamas,
kad neatsimena (t. 5., 45-47, 48-49 b. l.). Liudytojas R. M.,
dirbęs vadybininku Kauno padalinyje, parodė, kad jis vieną kartą vadovo A. R. prašymu yra perdavęs jam 3 000 Lt (6 t., 150 b. l.).
Pastebėtina, kad tai yra vienintelis liudytojas, kuris tiksliai tiek teisme,
tiek ikiteisminio tyrimo metu nurodė A. R. perduotų pinigų
sumą (5 t.103-104 b. l.). Liudytojais apklausti Kauno regiono padalinyje
vadybininkais dirbę R. G. ir V. K. parodė,
jog jie tiesiogiai vadovui A. R. grynųjų pinigų niekada nėra
perdavę, tačiau A. B. paliepimu yra perdavę pinigus
pastarajam (6 t. 151-152 b. l.). Liudytojas A. B., buvęs A. R. pavaduotojas Kauno regiono padalinyje, parodė, jog jis
yra perdavęs A. R. virš 10 000 Lt, konkrečiau nurodė
ikiteisminio tyrimo metu (6 t., 161-163 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas
parodė, jog vieną kartą, A. R. žodiniu nurodymu surinkęs iš
vadybininkų apie 12 000 - 14 000 Lt, atidavė juos A. R. ir
apie tai pasakė apskaitininkei J. S. (N.), ši atspausdino
piniginių lėšų įnešimo kvitą, kurį jis nuvežė į Vilnių ir pateikė pasirašyti A. R., o pastarasis pasirašė (5 t., 115-116 b. l.). Kaip jau
buvo minėta, apeliantas nuteistasis A. R. nei
ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neneigė, kad iš bendrovės vadybininkų yra
ėmęs pinigus bendrovės einamosioms reikmėms, prisipažino vieną kartą ėmęs pinigus
iš Kauno regiono vadybininko S. N. 300 Lt ar 700 Lt, ir galimai
gavęs iš A. B. vieną ar du šimtus litų, tačiau tikrai ne tūkstančius,
taip pat pripažįsta ėmęs pinigus pagal kvitus iš Vilniaus regiono vadybininkų iš
A. T., T. Ž., E.
Z., R. V. (D.), tačiau tvirtina konkrečių paimtų pinigų sumų ir
aplinkybių, kuriomis jie buvo paimti, neatsimenantis, ir teigia, kad visi iš
vadybininkų paimti pinigai buvo panaudoti bendrovės reikmėms ir jis pateikė tas
išlaidas patvirtinančius dokumentus (5 t. 124-125; 158-160 b. l.; t. 6, 164-168
b. l.).
Akistatos tarp liudytojo A. B. ir
įtariamojo A. R. metu A. B. parodė, jog
2009 m. rugpjūčio mėn. jis perdavė vieną kartą A. R. apie
12 000 -14 000 Lt, o A. R. nurodė, jog tokios sumos pastarasis
jam neperdavė, pripažino paėmęs iš S. N. apie 700 Lt (5 t.
136-137 b. l.). Akistatos tarp liudytojos A. T. ir A. R. metu, liudytoja parodė, jog 2009 m. liepos – rugpjūčio
mėn. buvo keli atvejai, kai ji iš klientų surinktus grynuosius pinigus ir
grynųjų pinigų surinkimo kvitus perdavė A.R. jo prašymu,
tačiau pinigų sumos nurodyti negali. A. R. su tokiais
liudytojos parodymais sutiko ir nurodė, jog paimtus iš jos pinigus ir kvitus
panaudojo bendrovės reikmėms ir tas išlaidas patvirtinančius dokumentus, kartu
su kvitais, pateikė apskaitininkei (5 t. 138-139 b. l.). Liudytojas T. Ž. akistatos su A. R. metu parodė,
kad yra perdavęs keletą kartų tam tikras pinigų sumas, kurių konkretizuoti
negali, nes neatsimena. Su šiais parodymais A. R. sutiko,
neneigė pinigų gavimo fakto (5 t. 142-143 b. l.). Liudytojas E.
Z. akistatos su A. R. metu parodė, kad du kartus
perdavė pinigus A. R.: viena kartą Lentvaryje – apie 1 000
Lt ir kitą kartą – Vilniuje apie 1 100 - 1 200 Lt. Su tokiais liudytojo
parodymais A. R. sutiko (5 t. 144-145 b. l.). Liudytojas R. V. (D.) akistatos su A.
R. metu, parodė, kad buvo atvejų, kai jis A. R. prašymu
jam asmeniškai perdavė pinigus, surinktus iš klientų už prekes, tačiau konkrečių
atvejų ir perduotų pinigų sumų neatsimena. A. R. su šiais
parodymais sutiko, patvirtino, kad pinigus R. V. (D.) jam yra tikrai perdavęs, tačiau konkretizuoti pinigų
sumos ir kitų aplinkybių negali, nes neatsimena. Pinigus panaudojo bendrovės
reikmėms (5 t. 146-147 b. l.).
Remiantis aptartų nuteistojo ir liudytojų A. T., T. Ž., E. Z.,
R. V. (D.), A. B. parodymų visetu, darytina
išvada, kad A. R. aptariamu laikotarpiu iš bendrovės
vadybininkų ėmė pastarųjų surinktas iš bendrovės klientų pinigus. Nors apeliantas
teigia, kad visi paimti iš vadybininkų pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms,
tačiau tai patvirtinančių duomenų nepateikia, tokių duomenų nagrinėjamoje
byloje nėra.
Teisėjų kolegija, įvertinusi specialistų nustatytą
aplinkybę, kad tyrimui nebuvo pateikti 196 vnt. pinigų priėmimo kvitų ir 21 kasos pajamų orderių blankai,
kurie pagal griežtos atskaitomybės blankų pajamų ir išlaidų važtaraščius buvo
perduoti UAB (duomenys
neskelbtini) regiono
vadovui A. R. ir kuriuos remiantis numerių serija ir
numerių chronologine tvarka naudojo UAB (duomenys neskelbtini) Vilniaus ir Kauno regionų padalinių
darbuotojai, liudytojų – bendrovės vadybininkų parodymus apie jų asmeniškai
perduotas pinigų sumas A. R. bei pastarojo prisipažinimą
ėmus iš vadybininkų grynuosius
pinigus (šiame kontekste pastebėtina, kad apeliaciniame skunde apeliantas taip
pat nurodo vadybininkų jam perduotas pinigų sumas) ir
nesant byloje įrodymų, patvirtinančių, kad paimtus iš vadybininkų bendrovei
priklausančius pinigus A. R. panaudojo bendrovės reikmėms,
daro išvadą, kad A. R. paėmė iš vadybininkų jų
nurodytas grynųjų pinigų sumas, tačiau jų į UAB (duomenys neskelbtini)
sąskaitą banke ir į kasą neįnešė ir bendrovės veikloje nepanaudojo. Nustatydama
konkrečias pinigų sumas A. R. paimtas iš vadybininkų, teisėjų
kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme
nuteistasis ir liudytojais apklausti vadybininkai, atidavę A.
R. pinigus, negalėjo įvardinti tikslių jų perduotų pinigų sumų, vadovaujasi
teismų praktikoje suformuotu principu, kad visos abejonės, kurių nepavyksta
pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai, ir nuteistojo A. R. iš
vadybininkų paimtų ir į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą banke ir į
kasą neįneštų bei bendrovės veikoje nepanaudotų pinigų sumas apskaičiuoja pagal
mažiausią liudytojų nurodytą A. R. perduotų pinigų sumą.
Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad
byloje nustatyta, jog A. R. nuo 2007-10-01 dirbdamas UAB (duomenys
neskelbtini) Vilniaus ir Kauno regiono padalinių vadovu, 2006-03-17 būdamas
pasirašęs visiškos materialinės atsakomybės sutartį, turėdamas tikslą
pasisavinti svetimą turtą, laikotarpiu nuo 2009-06-01 iki 2009-10-01, tiksliau
ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, Vilniaus ir Kauno miestų teritorijoje,
tačiau tiksliau nenustatytose vietose, užimamų pareigų pagrindu turėdamas teisę
priimti pinigines lėšas ir duodamas valdingus nurodymus T. Ž.,
E. Z., A. T., S.
N., R. M., A. B. perduoti jam
dalį iš bendrovės klientų surinktų pinigų, iš vadybininkų: T.
Ž. paėmė 5 000 Lt, A. T. – 3 000 Lt, R.
M. – 3 000 Lt, E. Z. – 2 100 Lt, A.
B. – 12 000 Lt, iš S. N. - 700 Lt, viso 25 800 Lt, šių
pinigų į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą banke ir kasą neįnešė,
bendrovės veikloje nepanaudojo, tokiu būdu pasisavino jo žinioje buvusį UAB (duomenys
neskelbtini) 25 800 Lt vertės turtą.
Dėl nusikalstamos veikos
kvalifikavimo
Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam
patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę.
Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas,
neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto,
turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto
patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto,
turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina,
neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Svetimo turto
pasisavinimas laikomas baigtu, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir
(ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės
pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo
momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju
nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino. Subjektyvusis turto pasisavinimo
požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai.
Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra
patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai
disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą
(turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise) taip siekdamas
naudos turto savininko sąskaita.
Aptariamoje byloje objektyvieji ir subjektyvieji turto
pasisavinimo požymiai įrodyti šiame nuosprendyje anksčiau aptartais įrodymais. Apeliantas
neneigia iš Kauno ir Vilniaus filialo vadybininkų paėmęs
jų nurodytas, iš bendrovės klientų surinktas, pinigų sumas, tik teigia, kad visi
iš vadybininkų paimti bendrovės pinigai buvo naudoti ne asmeniniais
tikslais, o bendrovės reikmėms, tačiau apie tai jokių konkrečių duomenų apeliantas
nepateikė, todėl tokie apelianto teiginiai nepaneigia turto pasisavinimo BK 183
straipsnio prasme. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik
duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Todėl apelianto
tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti
konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma
patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo
pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija (kasacinė
nutartis Nr. 2K-7-84/2012).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iš
naujo įvertinusi byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad A.
R. iš jam pavaldžių vadybininkų surinko ir į UAB (duomenys neskelbtini)
sąskaitą banke ir kasą neįnešė bei bendrovės veikloje nepanaudojo 25 800 Lt UAB
(duomenys neskelbtini) priklausančių piniginių lėšų ir tokiu būdu šias jo
žinioje buvusias UAB (duomenys neskelbtini) pinigines lėšas pasisavino.
Tokia A. R. padaryta nusikalstama veika atitinka BK 183
straipsnio 1 dalį, nes pasisavinto turto vertė neviršija 250 MGL (32 500 Lt)
dydžio sumos. A. R. nusikalstama veika iš BK 183
straipsnio 2 dalies perkvalifikuotina į BK 183 straipsnio 1 dalį, todėl skundžiamas
teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK
328 straipsnio 1 punktas).
Dėl bausmės skyrimo
Apygardos teismui netinkamai pritaikius baudžiamąjį
įstatymą kvalifikuojant A. R. nusikalstamą veiką,
neteisingai paskirta ir bausmė.
Perkvalifikavus nuteistojo A. R. nusikalstamą
veiką iš BK 183 straipsnio 2 dalies į BK 183 straipsnio 1 dalį, A. R. skirtina nauja BK 183 straipsnio 1 dalies sankcijoje
numatyta bausmė, todėl skundžiamas teismo nuosprendis keistinas ir dėl
neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).
Už nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 1 dalyje,
padarymą, baudžiamasis įstatymas numato tris alternatyvias bausmės rūšis: viešuosius darbus, baudą arba laisvės atėmimą iki trejų
metų.
Teisėjų kolegija, parinkama A. R. bausmės rūšį ir nustatydama konkretų bausmės
dydį, vadovaujasi BK 41 straipsnio 2 dalies,
54 straipsnio 1 ir 2 dalių, 55 straipsnio, 61
straipsnio 1-3 dalių, 46 straipsnio nuostatomis.
A. R. padarė nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis),
nusikaltimas baigtas, padarytas tiesiogine tyčia. Nuteistojo atsakomybę
sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. A. R. ankščiau
neteistas (6 t., 8 b. l.), baustas administracine
tvarka už kelių eismo tiesyklių pažeidimus (6 t., 4-7 b. l.). Byloje nėra
duomenų, kad A. R. šiuo
metu dirbtų (6 t., 9, 10), jis iš dalies atlygino bendrovei padarytą turtinę žalą.
Dėl išdėstytų aplinkybių A. R. parenkama bausmės rūšis – viešieji darbai,
o šios bausmės terminas nustatomas vieneri metai, viešųjų darbų atlikimo laikas
– 240 valandų.
Dėl
civilinio ieškinio
Vadovaujantis BPK 109-111straipsniais nusikalstama
veika padaryta turtinė žala turi būti atlyginama. Apeliacinės instancijos
teismo teisėjų kolegijai nustačius, kad A. R. nusikalstamais
veiksmais UAB (duomenys neskelbtini) buvo padaryta mažesnė nei pirmosios
instancijos teismo nustatyta turtinė žala, skundžiamas teismo nuosprendis
keistinas ir dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio klausimo (BPK 328
straipsnio 4 punktas).
Teisėjų kolegija nustatė, kad dėl A.
R. nusikalstamų veiksmų įmonė UAB (duomenys neskelbtini) (2010-08-10
UAB (duomenys neskelbtini) pavadinimas pakeistas į UAB (duomenys
neskelbtini) ir 2011-01-05 Vilniaus apygardos teismo nutartimi UAB (duomenys
neskelbtini) iškelta bankroto byla) patyrė 25 800 Lt vertės turtinę žalą,
todėl šią turtinę žalą A. R. privalo atlyginti. Kadangi iš
byloje esančių 2009-10-15 pranešimų A. R. matyti, kad
bendrovės A. R. skirtas darbo užmokestis už rugsėjo ir
spalio mėnesius bei darbo užmokestis už nepanaudotas atostogas -7 887,55 Lt nebuvo
A. R. išmokėtas ir ši suma buvo užskaitoma bendrovės patirtos
turtinės žalos daliniu atlyginimu, todėl šia suma (7 887,55 Lt) mažintina iš A. R. priteistina UAB (duomenys neskelbtini) turtinė
žala iki 17 912 45 Lt (25 800 Lt – 7887,55Lt).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3 4 punktais,
n
u s p r e n d ž i a :
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d.
nuosprendį pakeisti:
A. R. nusikalstamą veiką iš BK 183 straipsnio 2 dalies
perkvalifikuoti į BK 183 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę – viešuosius darbus, įpareigojant A.
R. per vienerius metus neatlygintinai dirbti 240
valandų, 20 valandų per mėnesį, visuomenės labui.
Iš A. R. priteisti 17 912, 45 Lt (septyniolika
tūkstančių devynis šimtus dvylika litų, 45 centus) BUAB (duomenys
neskelbtini) (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) turtinei žalai
atlyginti.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Kolegijos
pirmininkė Elena
Vainienė
Teisėjai Laima
Garnelienė
Rūta
Mickevičienė