(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Martinavičienės, Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų ieškovės D. S., atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“, trečiojo asmens Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. S. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ dėl neteisėto šilumos paskirstymo ir įpareigojimo iš naujo paskirstyti šilumą; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Naujamiesčio būstas“, N. G., S. U., L. S., B. S., G. L., A. A. P., D. I., D. B. B., A. F., A. V., A. K., J. K., V. M., N. B., A. B., L. M., S. N., Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija; institucijos, teikiančios išvadą byloje – Valstybinė energetikos inspekcija, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė D. S. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau ir – Komisija) 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. R2-1846 ir 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. R2-2143 bei įpareigoti atsakovą UAB „Vilniaus energija“:

1) perskaičiuoti mokėjimus už šildymą nuo 1998 m. iki 2006 m. pagal faktinius butų plotus, taikant metodiką Nr. 4, butų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) plotus skaičiuojant su prie šių butų prijungtomis palėpėmis;

2) iš naujo paskirstyti name suvartotą šilumą laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2012 m., į šilumos skirstymą įtraukiant ir palėpėje esančių kitos paskirties nešildomų patalpų plotus bei pateikiant patalpų savininkams sąskaitas, kaip tai numato šilumos paskirstymo metodikos Nr. 4 ir Nr. 5;

3) taikyti metodiką Nr. 5, šilumą paskirstant ne tik pagal butų (patalpų) plotus, bet ir pagal pateikiamus pastato šilumos audito (šildytuvų kiekio nustatymo) duomenis.

Nurodė, kad atsakovas tiekia šilumos energiją namui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuriame yra ieškovei priklausantis butas. Nuo 1998 m. iki 2006 m. minėto namo palėpė priklausė tik šio namo butų savininkams, todėl šiluma turėjo būti skirstoma pagal metodiką Nr. 4. Ieškovės žiniomis, prie butų Nr. (duomenys neskelbtini) bei Nr. (duomenys neskelbtini) prijungtų šildomų palėpės patalpų plotai nebuvo įtraukti į šilumos skirstymą, todėl atsakovas privalo perskaičiuoti mokėjimus už šildymą nuo 1998 m. iki 2006 m. pagal faktinius butų plotus. Be to, atsakovas turėjo atsižvelgti ir į tai, kad minėtų butų savininkai savo patalpose nuo 1998 m. yra įsirengę perteklinį skaičių šildytuvų ir vartoja neproporcingai daug šilumos energijos.

Nuo 2006 m. bendrojo naudojimo palėpėje įrengus kitos paskirties patalpas ir jas pardavus asmenims, neturintiems butų šiame name, šilumos paskirstymas turėjo būti vykdomas pagal metodiką Nr. 4, kartu taikant ir Komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 03-41 patvirtintą Šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodiką Nr. 5, tokiu būdu užtikrinant, kad palėpės savininkai taip pat mokėtų už bendro naudojimo patalpų (laiptinių, rūsių ir pan.) šildymą.

Be to, pasak ieškovės, atsakovas jos name šilumos ir karšto vandens apskaitai naudoja karšto vandens skaitiklius butuose ir šilumos skaitiklius (arba jų sistemas su nuotolinio duomenų perdavimo ir valdymo funkcija), kurie neturi galiojančios metrologinės patikros. Todėl iki šiol vykdyta visa šilumos apskaita yra neteisėta ir niekinė.

Atsakovui atsisakius perskaičiuoti mokėjimus už šildymą, ieškovė Energetikos įstatymo 34 straipsnyje nustatyta privaloma ginčų energetikos klausimais nagrinėjimo ne teisme tvarka kreipėsi į Komisiją, kuri 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. R2-1846 iš dalies patenkino ieškovės skundą, įpareigodama atsakovą perskaičiuoti mokėjimus už šildymą nuo 2012 m. sausio mėn. Ieškovės pakartotinį prašymą priimti papildomą sprendimą, įpareigojantį atsakovą atlikti perskaičiavimus nuo 1998 m. iki 2006 m. Komisija atmetė 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. R2-2143, nors ir pripažino, kad atsakovas daugiau kaip 7 metus netinkamai skirstė šilumos energiją tarp vartotojų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 13 d. sprendimu ieškovės D. S. ieškinį patenkino iš dalies – panaikino iš dalies Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. R2-1846 ir 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. R2-2143 bei įpareigojo atsakovą UAB „Vilniaus energija“ atlikti šilumos suvartojimo paskirstymo daugiabučiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), perskaičiavimą nuo 2009 m. liepos 5 d. iki 2012 m. sausio mėnesio. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkai nėra pasirinkę taikytino šilumos paskirstymo metodo (toliau – Metodas), o atsakovas butų ir patalpų savininkams suvartotą šilumos kiekį iki 2012 m. sausio 1 d. skirstė pagal Metodą Nr. 4. Atmesdamas ieškovės reikalavimą perskaičiuoti mokėjimus už šildymą dėl neteisingo butų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) naudingo plotų naudojimo, teismas nurodė, kad atsakovas šilumos paskirstymui apskaičiuoti naudojo namo naudingą plotą pagal turimus pakeistus plotus, į kuriuos įskaičiuoti šildomų palėpių plotai ir kurie atitinka patalpų teisinės registracijos duomenis. Ieškovės reikalavimą įpareigoti atsakovą perskaičiuoti mokesčius už šildymą nuo 1998 m. iki 2006 m., taikant Metodą Nr. 4, teismas atmetė motyvuodamas tuo, kad ieškovė neįrodė, jog šiuo laikotarpiu prie butų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) prijungtose palėpės patalpose buvo įrengti šildymo prietaisai, ir neįrodė, kad ji kaip pastato bendrasavininkė siekė šilumos tiekėjui padėti gauti duomenis, būtinus teisingam šilumos paskirstymui. Be to, atsakovas iki 2007 m. liepos 1 d. be vartotojų valios negalėjo parinkti taikytino metodo. Teismas šį reikalavimą atmetė dar ir dėl to, kad pasibaigė Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trijų metų senaties terminas, kurį prašė taikyti atsakovas, nes ieškovė apie savo teisės pažeidimą sužinojo dar iki 2003 m., o į Komisiją kreipėsi tik 2012 m. liepos 4 d.

Teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovą perskirstyti patiektą šilumos energiją pagal šilumos audito (šildytuvų kiekio nustatymo) duomenis, taikant Metodą Nr. 5, nes butų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) savininkai yra įsirengę perteklinį skaičių šildytuvų, neatitinka teisinio reguliavimo, todėl atmetė šį reikalavimą kaip nepagrįstą ir neįrodytą (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 str.).

Teismas nustatė, kad patalpa – neįrengta pastogė, kaip šešiems asmenims nuosavybės teise priklausantis objektas Nekilnojamo turto registre įregistruota 2005 m. liepos 11 d., tačiau šiems asmenims nebuvo skaičiuojami mokesčiai už bendro naudojimo patalpų šildymą proporcingai jų daliai. Pasak teismo, nebūdami sąžiningais ir nevykdydami pareigos pranešti apie duomenų, reikšmingų mokėjimams už šilumą apskaičiuoti, pasikeitimą patalpų savininkai negali atsidurti geresnėje padėtyje ir, gaudami paslaugą, nemokėti už bendro naudojimo patalpų šildymą proporcingai savo daliai (CK 6.385, 6.388 str.). Atsakovas pripažino, kad gyventojai dėl šilumos paskirstymo su skundais pradėjo kreiptis nuo 2003 m., todėl atsakovas kaip rūpestingas ir atidus šios srities profesionalas galėjo pasidomėti viešais registro duomenis dėl pastato, esančio (duomenys neskelbtini), patalpų, kad užtikrintų teisingą suvartoto šilumos kiekio paskirstymą. Ieškovės reikalavimas perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją pagal Metodą Nr. 4 ir Nr. 5, įtraukiant daugiabučio namo palėpėje esančius kitos paskirties patalpų plotus, yra siejamas su bendraturčių jai padarytais nuostoliais, nevykdant savo pareigos mokėti už bendro naudojimo patalpoms pateiktą šilumos energiją proporcingai jiems priklausančiai daliai. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trijų metų senaties terminą, o ieškovė skundą Komisijai pateikė 2012 m. liepos 5 d., teismas sprendė, kad turėtų būti atliekamas šilumos suvartojimo paskirstymo perskaičiavimas nuo 2009 m. liepos 5 d., atimant jau perskaičiuotą laikotarpį.

Atsižvelgdamas į tai, kad name, esančiame (duomenys neskelbtini), naudojamų šilumos apskaitos prietaisų metrologinė patikra ir jos atlikimas bei nuotolinių būdu duomenų nuskaitymas nėra šios bylos nagrinėjimo objektas, teismas nevertino į bylą pateiktų ieškovės kreipimųsi į kitas institucijas bei gautų atsakymų.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Ieškovė D. S. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė atmesti jos reikalavimą dėl šilumos energijos mokėjimų perskaičiavimo dėl metrologiškai nepatikrintų šilumos energijos apskaitos priemonių naudojimo, ir dalį, kuria teismas nusprendė atmesti jos reikalavimą šiuos perskaičiavimus atlikti nuo 2006 m., ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai, įpareigojant atsakovą atlikti šilumos energijos mokėjimų perskaičiavimą ieškovės name už visą ginčo laikotarpį. Apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:

1. Teismas nepagrįstai pritaikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą sutrumpintą ieškinio senaties terminą ieškiniams dėl žalos atlyginimo, kadangi ieškovė nepareiškė ieškinio kitiems bendraturčiams, reikalaudama atlyginti žalą, o prašė įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus – perskaičiuoti netinkamai paskirstytus mokėjimus už šilumos energiją, dėl kurių atsakovas nepagrįstai praturtėjo. Tokiam reikalavimui taikomas bendrasis dešimties metų senaties terminas, kurio ieškovė nepraleido.

2. Teismas iš esmės nusprendė, kad ginčo namo palėpės savininkai yra atleidžiami nuo mokėjimų už bendroms reikmėms suvartotą šilumos energiją tik todėl, kad atsakovas formaliai neturėjo teisės parinkti šilumos paskirstymo metodo iki 2008 m. sausio 1 d. Tokia teismo išvada yra nesuderinama su CK nuostata, kad kiekvienas vartotojas privalo apmokėti už jo suvartotą šilumos energiją, paskirstytą pagal Komisijos patvirtintą metodą, kuriuos ir iki 2008 m. sausio 1 d. de facto parinkdavo šilumos tiekėjas. Jei įstatymų leidėjas nebuvo priėmęs reikiamų teisės aktų, teismas privalėjo konstatuoti teisės spragą, ir ją užpildyti ad hoc, iš esmės išspręsdamas bylą.

3. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad šios bylos nagrinėjimo objektu nėra name, esančiame (duomenys neskelbtini), naudojamų šilumos apskaitos prietaisų metrologinė patikra ir jos atlikimas bei duomenų nuskaitymas nuotoliniu būdu. Ieškovė įrodinėjo atsakovės vykdyto šilumos energijos paskirstymo neteisėtumą, kuris pasireiškė tiek netinkamai parinktu šilumos paskirstymo metodu, tiek šilumos apskaitai naudojamais prietaisais, kurie ginčo laikotarpiu neturėjo galiojančių metrologinių patikrų. Ieškinio pagrindu ieškovė nurodė dėl atsakovo kaltės nesutvarkytą karšto vandens apskaitą ieškovės ir trečiųjų asmenų butuose, nes atsakovas į bendro naudojimo patalpoms priskirtą šilumos energiją įtraukdavo ir šilumos energiją, suvartotą neapskaitytam arba apskaitytam metrologiškai nepatikrintais skaitikliais karštam vandeniui paruošti, nors tai draudžia Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalis. Valstybinė metrologijos inspekcija nustatė, kad atsakovas ginčo name šilumos apskaitai naudojo šilumos ir karšto vandens skaitiklius su nuotoliniu duomenų perdavimu, kurie neturėjo galiojančios metrologinės patikros. Vartotojo teisių gynimas vertintinas kaip viešas interesas, dėl to ginčą nagrinėjantis teismas turėjo pareigą būti aktyvus, aiškintis visas aplinkybes, o ne tik tas, kurias išnagrinėjo Komisija, ir vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio, nepaisant to, kad vartotojas to neprašo.

Atsakovas UAB „Vilniaus energija“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti.

Apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas nenustatė būtinų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų ir ieškinio reikalavimą tenkino ne to atsakovo atžvilgiu. Jokie teisės aktai nenumato šilumos tiekėjo pareigos kontroliuoti daiktinės teisės reikalavimų laikymosi. Atsakovas neturi jokio suinteresuotumo labiau apmokestinti vienus daugiabučio namo bendraturčius, o kitus mažiau. Atsakovas pateikė oficialius dokumentus, kuo remiantis ir kaip konkretų (duomenys neskelbtini) įvadinio šilumos skaitiklio apskaitytą šilumos kiekį pagal Komisijos rekomenduojamus metodus ir turimą informaciją apie gyventojų butų plotus (t. y. teisėtai) išskirstė tarp daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) gyventojų. Ieškovė kaip buto (duomenys neskelbtini) savininkė nėra apmokėjusi teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais pateiktų sąskaitų už šilumos energiją laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. Dėl to negalima teigti, kad ieškovė yra patyrusi realius nuostolius, kuriuos turėtų padengti kiti namo bendraturčiai.

Trečiasis asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas iš dalies panaikino Komisijos išankstine skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka išnagrinėto ginčo metu priimtą 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. R2-1846 ir 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. R2-2143, ir priimti naują sprendimą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad šalių kreipimasis į teismą po Komisijos sprendimo dėl ginčo priėmimo nelaikomas Komisijos sprendimo apskundimu, nes šalys turi teisę iš naujo pradėti ginčo sprendimą iš esmės. Tai kartu reiškia, kad ginčą išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka išnagrinėjusi institucija tokiame procese neįgyja atsakovo ar trečiojo asmens procesinės padėties. Galiojantis teisinis reglamentavimas nesuteikia kompetencijos teismui peržiūrėti (ir atitinkamai panaikinti) Komisijos priimtus sprendimus. Skundžiamas sprendimas pažeidžia Energetikos įstatymo 34 straipsnio nuostatas.

Atsakovas UAB „Vilniaus energija“ prašo netenkinti ieškovės D. S. ir trečiojo asmens Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos apeliacinių skundų.

Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą nurodė šiuos argumentus:

1. Ieškinio dalykas buvo įpareigojimas perskaičiuoti mokėjimus, o ne nepagrįsto instituto taikymas ginčo santykiams. Nepagrįstu praturtėjimo taikymo sąlygos nebuvo įrodinėjamos, todėl apeliacija dėl šių aplinkybių negalima. Ieškovė pagal įstatymą turi kartu su kitais bendraturčiais apmokėti daugiabučiam namui patiektą ir suvartotą, apskaitytą įvadiniu skaitikliu energijos kiekį. Jei ieškovė laiko, kad apmokėdama jai priklausančio buto komunalinius mokesčius, ji įvykdo prievolę už trečiuosius asmenis – savo kaimynus, ji turi teisę tiesiogiai pareikšti jiems ieškinį. Ieškovė, 2005 m. gruodžio 12 d. įregistravusi nuosavybės teisę į 624/10000 dalį palėpės patalpos, vėliau (2006 m. kovo mėn.) ją pardavusi, neinformavo atsakovo nei tiesiogiai, nei per daugiabučio namo administratorių apie mokėjimams už šilumos energiją galinčius turėti įtakos pasikeitimus.

2. 2001 m. kovo 15 d. Vilniaus m. valdybos sprendimu Nr. 535V patvirtinta Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarka, galiojusi iki 2007 m. gruodžio 5 d. (toliau – Tvarka), numatė, kad mokėjimai už šilumos energiją renkami tik už proporcingai šildomų patalpų plotui priskirtą apmokėti šilumos energijos kiekį, o priskirti palėpės savininkams mokėjimus už nešildomą daugiabučio namo palėpę teisės aktai nenumatė. Tik nuo 2013 m. vasario 21 d. įsigaliojusi Metodo Nr. 5 redakcija buvo papildyta 1.5 punktu, lingvistiškai įteisinusiu, kad šis metodas gali būti taikomas ir tais atvejais, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų nėra ir nebuvo prijungtos prie centralizuoto šildymo sistemos. Šiuo pagrindu atmestinas ieškovės reikalavimas įpareigoti perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją pagal Metodą Nr. 4 ir Nr. 5 nuo 2006 m. iki 2012 m., į apskaitą įtraukiant namo palėpėje esančias kitos paskirties nešildomų patalpų, kurios priklauso asmenims, neturintiems butų name, plotus.

3. Nagrinėjamos bylos dalykas yra siauresnis, nei jį siekia suformuoti ir neteisėtai išplėsti ieškovė. Komisija sprendė tik palėpės ploto įtaką bendriems mokėjimų už šilumos energiją skaičiavimams. Metrologinių reikalavimų laikymosi kontrolė yra ne Komisijos, o Lietuvos metrologijos inspekcijos (toliau – LMI) kompetencija. LMI 2012 m. spalio 22 d. patikrinimo akte Nr. PA-3298(V12) nurodyta, kad pastate (duomenys neskelbtini) įvade esantis šilumos vandens skaitiklis atitinka teisinės metrologijos reikalavimus ir jo rodmenys gali būti naudojami atsiskaitymams tarp tiekėjo ir vartotojų. LMI nenustatė, kad (duomenys neskelbtini) butų savininkams nuosavybės teise priklausantys karšto vandens skaitikliai yra techniškai netvarkingi.

Atsiliepime į trečiojo asmens Komisijos apeliacinį skundą atsakovas nurodė, kad teismo sprendime neaptarus sprendimo įtakos Komisijos sprendimams, susidarytų situacija, kai Komisijos sprendimai kaip individualūs administraciniai teisės aktai liktų galioti per se ir atsakovo kaip kontroliuojamo subjekto turėtų būti vykdytini. Apskundus teismui Komisijos sprendimą, teismo sprendimas turi įtakos ne tik atsakovui, bet ir Komisijai kaip trečiajam asmeniui, kadangi Komisijos sprendimas kaip vykdomosios valdžios įgyvendinimo priemonė yra modifikuojamas ir keičiamas, nurodomos administravimo gairės. Bylos pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnį turi ir civilinio teisinio, ir administracinio teisinio reguliavimo bruožų, todėl Vilniaus apygardos teismas kaip rūšinis teismas šiose bylose kūrybiškai turi pasisakyti ir dėl administracinio aspekto įvertinimo, kas skundžiamame sprendime teisingai ir išbaigtai administracinio akto daliniu panaikinimu ir yra padaryta. Jei teismas nepasisakytų dėl Komisijos sprendimo, atsirastų teisinis teisminės kontrolės vakuumas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Ieškovė skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas jos reikalavimą įpareigoti atsakovą atlikti mokėjimų už bendrojo naudojimo patalpų šildymą perskaičiavimą tenkino iš dalies. Ieškovė apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas atmetė jos reikalavimus perskaičiuoti mokėjimus už šildymą nuo 1998 m. iki 2006 m. pagal faktinius butų plotus ir pagal pateikiamus pastato šilumos audito (šildytuvų kiekio nustatymo) duomenis, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šios skundžiamo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo netikrina.

Dėl mokėjimų už bendrojo naudojimo patalpų šildymą perskaičiavimo

Byloje nustatyta, kad Komisija, iš dalies tenkindama ieškovės skundą, 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu įpareigojo UAB „Vilniaus energija“ perskaičiuoti šilumos suvartojimo paskirstymą daugiabučiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), nuo 2012 m. sausio mėnesio (t. 1, b.l. 11-14). Atmesdama pakartotinį ieškovės skundą, Komisija 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendime nurodė, kad UAB „Vilniaus energija“ tinkamai atliko daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), vartotojams priskirto šilumos kiekio perskaičiavimą (t. 1, b.l. 15-18).

Ieškovė, kreipdamasi į teismą, prašė įpareigoti atsakovą UAB „Vilniaus energija“ iš naujo paskirstyti name suvartotą šilumą laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2012 m., į šilumos skirstymą įtraukiant ir palėpėje esančių kitos paskirties nešildomų patalpų plotus bei pateikiant patalpų savininkams sąskaitas, kaip tai numato šilumos paskirstymo metodai Nr. 4 ir Nr. 5. Taigi byloje ginčas iš esmės kilęs dėl to, kad ieškovė mano, jog atsakovas jai priskaičiavo per daug mokesčių už bendrojo naudojimo patalpų šildymą laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2012 m.

Atsiskaitymo su šilumos tiekėju tvarka reglamentuota Šilumos ūkio įstatymo (toliau – ŠŪĮ) 12 straipsnyje, kurio 2 dalis numato, kad jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka CK nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Kiti metodai gali būti taikomi tik suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas.

Byloje nustatyta, kad daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkai nėra pasirinkę taikytino šilumos paskirstymo metodo, o atsakovas suvartotą šilumos kiekį iki 2012 m. sausio 1 d. skirstė pagal Metodą Nr. 4. Komisija 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendime nurodė, kad nagrinėjamu atveju labiausiai pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinka Metodas Nr. 4 ir Metodas Nr. 5, todėl šie šilumos paskirstymo metodai ir turėtų būti taikomi skirstant šilumą minėtame daugiabučiame name.

Kaip matyti iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro duomenų, dalis ginčo name esančios neįrengtos pastogės (159,48 kv. m ploto) nuo 2005 m. liepos 11 d. buvo atidalinta ir įregistruota kaip atskiras nekilnojamasis daiktas – kitos paskirties patalpa (t. 1, b.l. 45-47). Butų ir kitų patalpų ginčo name savininkai jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausiusias minėtos neįrengtos pastogės dalis 2005–2006 m. perleido kitiems asmenims (t. 3, b.l. 46-50).

Bylos duomenimis, neįrengta pastogė nėra šildoma. Asmenys, įsigiję minėtą patalpą, tuo pačiu tapo daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų bendrasavininkiais, todėl jie privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas (CK 4.82 str. 3 d.). Prie bendrojo naudojimo objektų yra priskiriamos ir bendrojo naudojimo patalpos (laiptinės, koridoriai, rūsiai ir kt.) (CK 4.82 str. 1 d., Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 str. 15 d. 3 p.). ŠŪĮ 25 straipsnyje įtvirtinta daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininko pareiga apmokėti jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos (analogiška nuostata buvo numatyta ir ankstesnės šio įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2008 m. sausio 1 d., 21 straipsnio 2 dalyje).

Byloje nustatyta, kad pastogėje esančių kitos paskirties patalpų savininkams atsakovas sąskaitų už namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą nepateikdavo iki tol, kol Komisija priėmė 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą, kuriuo atsakovas buvo įpareigotas perskaičiuoti šilumos suvartojimo paskirstymą minėtame daugiabučiame name nuo 2012 m. sausio mėnesio. Taigi laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2012 m. atsakovas neteisingai paskirstė mokėjimus už šilumos energiją namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nes pastogėje esančios 159,48 kv. m ploto kitos paskirties patalpos savininkams proporcingai tenkančią apmokėti dalį atitinkamai priskaičiavo ieškovei ir kitiems tame name esančių butų bei kitų patalpų savininkams. Dėl to yra pagrindas tenkinti šį ieškovės reikalavimą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo prašymu taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė, vadovaudamasi Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje nustatyta išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, 2012 m. liepos 5 d. pateikė Komisijai skundą (t. 1, b.l. 48), teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą šilumos suvartojimo paskirstymą perskaičiuoti nuo 2009 m. liepos 5 d. (CK 1.130 str. 1 d., 1.131 str. 1 d., 1.132 str.).

Ieškovės teigimu, ieškinys buvo pareikštas ne dėl žalos atlyginimo, o dėl atsakovo nepagrįsto praturtėjimo, todėl šiuo atveju taikytinas bendrasis dešimties metų senaties terminas. Teisėjų kolegija šį argumentą atmeta. Viena iš būtinų sąlygų nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti yra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, nebuvimas. Nagrinėjamu atveju įstatymas numato ieškovės kaip buto savininkės prievolę apmokėti jai tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti (ŠŪĮ 25 str.). Ginčas kilo tik dėl patiekto šilumos kiekio paskirstymo daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams, t. y. dėl ieškovei tenkančios apmokėti dalies dydžio. Konstatavus, kad mokėjimai už šilumos energiją namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti buvo paskirstyti neteisingai, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas dėl to nepagrįstai praturtėjo. Ieškovei priskaičiuota apmokėti suvartotos šilumos energijos dalis, kuri turėjo būti paskirstoma atidalintos pastogės savininkams, laikytina ieškovės nuostoliais, kurie gali būti kompensuojami atlikus atitinkamo laikotarpio ieškovei tenkančių mokėjimų už namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą perskaičiavimą.

Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo argumentu, kad teismas ieškinio reikalavimą tenkino ne to atsakovo atžvilgiu. Pažymėtina, kad pareiga teisingai paskirstyti visą pastate suvartotą šilumos kiekį tenka būtent šilumos tiekėjui, t. y. atsakovui (ŠŪĮ 12 str. 2 d.). Šios pareigos nepaneigia aplinkybė, kad atsakovas iki 2011 m. gruodžio 6 d. nežinojo apie atidalintą neįrengtos pastogės patalpą. Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu patvirtintų  Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 133.4 punktas numato, kad vartotojas privalo pateikti šilumos tiekėjui patalpos ar buto duomenis, reikalingus mokėjimams už šilumą apskaičiuoti (analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir ankstesnėse ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse, o nuo 2007 m. birželio 22 d. iki 2010 m. spalio 25 d. galiojusios šių taisyklių redakcijos 235.19 punktas tokią pareigą numatė pastato valdytojui (administratoriui). Nagrinėjamu atveju nei atidalintos pastogės patalpos savininkai, nei namo administratorius nepranešė šilumos tiekėjui apie duomenų, reikalingų mokėjimams už bendrojo naudojimo patalpų šilumą apskaičiuoti, pasikeitimą. Dėl šios priežasties atsakovas ginčo laikotarpiu neteisingai paskirstė mokėjimus už bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Nors atsakovas laikosi pozicijos, kad šilumą paskirstė teisėtai pagal turimus duomenis apie name esančius butus ir kitas patalpas, teisėjų kolegijos nuomone, paaiškėjus, kad šie duomenys buvo neteisingi ir dėl to ieškovei buvo priskaičiuota per daug mokesčių, atsakovas privalo perskaičiuoti ieškovei tenkančius mokėjimus. Ta aplinkybė, kad ieškovė nėra atsiskaičiuosi su atsakovu už šildymą laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d., neturi reikšmės ieškovei tenkančių mokėjimų perskaičiavimui.

Atmetus ieškovės reikalavimą perskaičiuoti suvartotos šilumos energijos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti už visą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2006 m. iki 2012 m., dėl suėjusio senaties termino, ieškovės apeliacinio skundo argumentas dėl nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, jog atsakovas iki 2008 m. sausio 1 d. neturėjo teisės parinkti Metodo Nr. 5, tampa teisiškai nebereikšmingu.

Atsakovo teigimu, tik nuo 2013 m. vasario 21 d. įsigaliojo Metodo Nr. 5 pakeitimas, įteisinęs galimybę šį metodą taikyti ir tais atvejais, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų nėra ir nebuvo prijungtos prie centralizuoto šildymo sistemos. Kolegijos vertinimu, tai nesudaro pagrindo atmesti ieškovės reikalavimą visa apimtimi. Pirma, Komisijos rekomenduojamas Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodas Nr. 5 buvo patvirtintas Komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu. Antra, kaip minėta, Komisija yra pripažinusi, kad labiausiai pastato, esančio (duomenys neskelbtini), šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinka Metodas Nr. 4 ir Metodas Nr. 5. Trečia, taikyti Metodą Nr. 5 perskaičiuojant šilumos suvartojimo paskirstymą nuo 2009 m. liepos 5 d. įgalina ŠŪĮ 25 straipsnio nuostata, pagal kurią iš esmės kiekvienas daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas turi pareigą apmokėti jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai iš dalies patenkino ieškovės reikalavimą dėl mokėjimų už bendrojo naudojimo patalpų šildymą perskaičiavimo. Tačiau kolegijos nuomone, teismas neteisingai suformulavo rezoliucinę sprendimo dalį, įpareigodamas atsakovą atlikti šilumos suvartojimo paskirstymo daugiabučiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), perskaičiavimą nuo 2009 m. liepos 5 d. iki 2012 m. sausio mėnesio. Kadangi reikalavimą perskaičiuoti mokėjimus už bendrojo naudojimo patalpų šildymą pareiškė tik ieškovė, ši sprendimo dalis pakeičiama, atsakovą įpareigojant perskaičiuoti tik ieškovei tenkančius mokėjimus už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 5 d. iki 2012 m. sausio mėnesio.

Dėl ieškovės reikalavimo perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją dėl metrologiškai nepatikrintų šilumos energijos apskaitos priemonių naudojimo

Ieškovė taip pat skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas atmetė jos reikalavimą įpareigoti atsakovą perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją dėl metrologiškai nepatikrintų šilumos energijos apskaitos priemonių naudojimo.

Ieškovės 2012 m. liepos 4 d. skunde, kuris buvo pateiktas nagrinėti Komisijai, reikalavimas įpareigoti atsakovą perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją tuo pagrindu, kad buvo naudojamos metrologiškai nepatikrintos šilumos energijos apskaitos priemonės, nebuvo pareikštas (t. 1, b.l. 48-52). Komisija 2012 m. rugpjūčio 2 d. ir 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimuose šių aplinkybių nenagrinėjo. Teismui pateiktame patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė, kad atsakovas jos name naudojo metrologinių patikrų neturinčius karšto vandens apskaitos prietaisus butuose, tačiau šiuo pagrindu konkretaus reikalavimo dėl mokėjimų už šilumos energiją perskaičiavimo nesuformulavo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas šį ieškovės reikalavimą ne atmetė, o tokio reikalavimo apskritai nenagrinėjo. Skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad atsisako vertinti ieškovės pateiktus įrodymus dėl metrologinės patikros, nes jie nėra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 14 str. 1 d., 177 str.).

Vartotojo kaip silpnesnės ginčo šalies statusas nesuteikia teisės ieškovei reikalavimus grįsti tomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėjamos privaloma išankstines ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka. Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama kita civilinė byla Nr. 2-760-590/2014 pagal ieškovės D. S. ieškinį, kurioje ji prašo panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. R2-3132 ir įpareigoti atsakovą UAB „Vilniaus energija“ atlikti centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą, nes atsakovas šilumos bei karšo vandens apskaitai naudojo metrologiškai nepatikrintus apskaitos prietaisus. Pastato, esančio (duomenys neskelbtini), skaitiklių metrologiniai klausimai yra nagrinėjami Vilniaus apygardos administraciniame teisme byloje Nr. I-5566-281/2014. Dėl UAB „Vilniaus energija“ naudojamos nuotolinės duomenų perdavimo sistemos teisėtumo yra sprendžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. A858-46/2014.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovą perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją dėl metrologiškai nepatikrintų šilumos energijos apskaitos priemonių naudojimo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė vertinti ieškovės pateiktus įrodymus, susijusius apskaitos priemonių metrologine patikra. Dėl šios priežasties ši teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Dėl Komisijos apeliacinio skundo

Byloje keliamas klausimas, ar gali teismas peržiūrėti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos kaip ikiteisminio ginčo institucijos priimtus sprendimus ir juos keisti ar naikinti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės pareikštą ieškinį, iš dalies panaikino Komisijos 2012 m. rugpjūčio 2 d. ir 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimus, kuriais privaloma ikiteismine tvarka buvo išspręstas ginčas tarp ieškovės ir atsakovo.

Pagal Energetikos įstatymo (toliau – EĮ) 34 straipsnio 3 dalį, Komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo. To paties straipsnio 16 dalis numato, kad ginčo šalys per 30 dienų nuo vartotojų ir energetikos įmonių ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės ar ginčo nagrinėjimas nutraukiamas, priėmimo turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą ir prašyti nagrinėti jų ginčą iš esmės (EĮ 34 str. 16 d.). Pagal Komisijos 2011 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. O3-75 patvirtinto Ginčų sprendimo ne teisme tvarkos aprašo 122 punktą, kreipimasis į teismą po Komisijos sprendimo dėl vartojimo ginčo ar ginčo priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu. Įstatymų leidėjas nustatė ginčo šalims teisę apskųsti teismui tik procedūrinius Komisijos sprendimus (EĮ 34 str. 15 d.). Kadangi pirmosios instancijos teismas pagal minėtą įstatymo nuostatą yra įpareigotas ginčą nagrinėti iš esmės, teismas neturi teisės apeliacine tvarka peržiūrėti Komisijos priimtų sprendimų ir juos keisti ar naikinti.

Atsakovo argumentas, kad teismui neišsprendus Komisijos sprendimų galiojimo klausimo, šie sprendimai liktų galioti per se ir atsakovas juos turėtų vykdyti, yra nepagrįstas. Pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 13 dalį, vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimas įsigalioja ir yra privalomas vykdyti pasibaigus šio straipsnio 16 dalyje nustatytam terminui. Sistemiškai aiškinant Energetikos įstatymo 34 straipsnio 13 dalies ir 16 dalies nuostatas, darytina išvada, kad tuo atveju, jeigu šalys per nustatytą terminą inicijuoja teisminį ginčo iš esmės nagrinėjimą, atitinkami Komisijos sprendimai neįsigalioja, t. y. neįgyja res judicata galios.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Komisijos apeliacinis skundas yra pagrįstas, todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta iš dalies panaikinti Komisijos 2012 m. rugpjūčio 2 d. ir 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimus, panaikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas – ieškinio reikalavimą panaikinti Komisijos sprendimus atmesti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ir atsakovo apeliaciniai skundai iš esmės netenkinami, bylinėjimosi išlaidos, kurias šalys turėjo pirmojoje instancijoje, neperskirstomos, o apeliacinėje instancijoje turėtos išlaidos šalims vienai iš kitos nepriteisiamos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 13 d. sprendimą.

Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atsakovas UAB „Vilniaus energija“ įpareigotas atlikti šilumos suvartojimo paskirstymo daugiabučiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), perskaičiavimą nuo 2009 m. liepos 5 d. iki 2012 m. sausio mėnesio, ir šią teismo sprendimo dalį išdėstyti taip:

„Įpareigoti atsakovą UAB „Vilniaus energija“ (į. k. 111760831) atlikti ieškovei D. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) tenkančių mokėjimų už suvartotą šilumos energiją bendrojo naudojimo patalpoms šildyti perskaičiavimą už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 5 d. iki 2012 m. sausio mėnesio.“

Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta iš dalies panaikinti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. R2-1846 ir 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. R2-2143, ir šioje dalyje priimti naują teismo sprendimą – ieškinį šioje dalyje atmesti.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.