Administracinė byla Nr. eAS-1010-624/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03853-2025-1
Procesinio sprendimo kategorija 49
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2025 m. spalio 1 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. liepos 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Y. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
Pareiškėjas M. Y. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas) 2025 m. liepos 7 d. sprendimą (sprendimo numeris: 25S153942) įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę (toliau – ir atsakovo 2025 m.
liepos 7 d. sprendimas). Pareiškėjas skunde taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atsakovui priverstinai išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę iki galutinio teismo procesinio sprendimo nagrinėjamoje administracinėje byloje priėmimo.
Pareiškėjas nurodė, kad du metus ir devynis mėnesius jis nepertraukiamai gyveno ir dirbo (vykdė individualią veiklą) Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikoje taip pat gyvena jo sutuoktinė. Pareiškėjo vykdoma individuali veikla sudaro vienintelį šeimos pajamų šaltinį. Gyvendamas Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas neatliko nei vieno teisės akto pažeidimo.
Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas 2025 m. birželio 12 d. sprendimu (sprendimo numeris: 25S136956) panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir atsakovo 2025 m. birželio 12 d. sprendimas). Remdamasis atsakovo 2025 m. birželio 12 d. sprendimu, atsakovas 2025 m. liepos 7 d. sprendimu įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo 2025 m. birželio 12 d. sprendimu ir atsakovo 2025 m. liepos 7 d. sprendimu, padavė teismui skundus. Pareiškėjas yra suinteresuotas abiejų administracinių bylų nagrinėjimu.
Pareiškėjas teigė, kad, teismui netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis tikėtinai patirtų didelę neatitaisomą ir (ar) sunkiai neatitaisomą žalą. Atsakovui išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jis netektų galimybės vykdyti individualią veiklą Lietuvos Respublikoje ir dėl to nukentėtų pareiškėjo šeimos interesai, taip pat galimybės dalyvauti administracinių bylų nagrinėjimo procesuose, o kilmės valstybės valdžios institucijos gali jį sulaikyti.
II.
Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2025 m. liepos 17 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą nagrinėti iš esmės ir tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. uždraudė atsakovui išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę iki galutinio teismo procesinio sprendimo nagrinėjamoje administracinėje byloje priėmimo.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas gyvena ir dirba Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikoje taip pat gyvena pareiškėjo sutuoktinė, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė.
Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Regionų administracinis teismas nagrinėja administracinę bylą (administracinės bylos numeris: eI2-14544-1102/2025) pagal pareiškėjo skundą dėl atsakovo 2025 m. birželio 12 d. sprendimo (sprendimo numeris: 25S136956) panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (leidimo numeris: 760179863). Minėtoje administracinėje byloje galutinis teismo procesinis sprendimas dar nėra priimtas.
Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad atsakovas 2025 m. liepos 7 d. sprendimu nusprendė grąžinti pareiškėją į kilmės valstybę, t. y. įpareigojo pareiškėją per keturiolika kalendorinių dienų savarankiškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. uždrausti atsakovui priverstinai išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę iki galutinio teismo procesinio sprendimo nagrinėjamoje administracinėje byloje priėmimo.
Įvertinęs bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, neįsiteisėjus galutiniam pirmosios instancijos teismo procesiniam sprendimui nagrinėjamoje administracinėje byloje, pareiškėjas gali būti grąžintas arba išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, dėl ko tikėtinai nukentėtų pareiškėjo šeimos interesai. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad administracinėje byloje nėra jokių duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas piktnaudžiauja administraciniu procesu. Remdamasis minėtomis aplinkybėmis, priėjo prie išvados, kad, netaikius nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas ir jo šeimos narys gali patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą.
Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. uždrausti atsakovui grąžinti ir / ar išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę iki galutinio teismo procesinio sprendimo nagrinėjamoje administracinėje byloje priėmimo.
III.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos paduotame atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų
2025 m. liepos 17 d. nutartį.
Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Atsakovas laikosi pozicijos, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos tik tais atvejais, kai asmuo tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir kai asmuo pagrindžia aplinkybę, kad, teismui netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, asmuo tikėtinai patirs didelę neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą žalą.
Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai vertino, jog pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, pagrindė tikėtiną skundo reikalavimų pagrįstumą. Pareiškėjas neturi galiojančio teisę būti ir (ar) gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiančio dokumento, pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas. Minėtos aplinkybės nesudaro pagrindo vienareikšmiškai spręsti, kad pareiškėjo skundo reikalavimai yra tikėtinai pagristi.
Atsakovas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai vertino, jog pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, pagrindė tikimybę patirti didelę neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą žalą. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nenurodė jokių pagrįstų aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, kad, teismui netaikius pareiškėjo nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas patirs didelę neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą žalą. Pareiškėjas nurodo tik deklaratyvaus pobūdžio argumentus apie riziką patirti didelę neatitaisomą ir (ar) sunkiai neatitaisomą žalą, tačiau nepateikia jokių minėtą žalą pagrindžiančių duomenų. Atsakovas 2025 m. liepos 7 d. sprendimu įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, t. y. nenusprendė pareiškėjo priverstinai išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę. Pareiškėjas sieja riziką patirti didelę neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą žalą su galbūt ateityje tikėtinu pareiškėjo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę. Tuo atveju, jeigu bus priimtas sprendimas priverstinai išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, pareiškėjas galės skųsti minėtus sprendimus. Vien aplinkybė, kad, teismui netaikius pareiškėjo nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Pareiškėjas M. Y. paduotame atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti atsakovo atskirąjį skundą ir palikti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. liepos 17 d. nutartį nepakeistą.
Pareiškėjas nurodo, kad jis gyvena kartu su šeima, t. y. sutuoktine. Pareiškėjo vykdoma individuali veikla sudaro vienintelį šeimos pajamų šaltinį. Gyvendamas Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas neatliko nei vieno teisės akto pažeidimo, sąžiningai moka mokesčius. Pareiškėjas ir jo sutuoktinė planuoja šeimos pagausėjimą. Pareiškėjo ir jo šeimos gyvenimas Lietuvos Respublikoje nėra trumpalaikis. Byloje nėra jokių duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, kad pareiškėjas nesistengia integruotis į Lietuvos Respublikos visuomenę. Pareiškėjo ryšiai su kilmės valstybe yra nutrūkę.
Pareiškėjas teigia, kad, teismui netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas tikėtinai patirtų didelę neatitaisomą ir (ar) sunkiai neatitaisomą žalą. Atsakovui išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, pareiškėjas netektų galimybės vykdyti individualią veiklą Lietuvos Respublikoje, taip pat netektų ir galimybės būti su šeima, ir dėl šių priežasčių nukentėtų pareiškėjo šeimos interesai. Taip pat pareiškėjas netektų galimybės dalyvauti administracinių bylų nagrinėjimo procesuose. Išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, pareiškėjas neturėtų galimybės susirasti darbo ir gyvenamosios vietos. Be to, kilmės valstybės valdžios institucijos tikėtinai gali sulaikyti pareiškėją.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
Nagrinėjimo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 17 d. nutarties dalies, kuria tenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumas ir teisėtumas.
Pareiškėjas skunde, kuriame reiškia reikalavimą panaikinti atsakovo 2025 m. liepos 7 d. sprendimą (sprendimo numeris: 25S153942) įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, taip pat prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atsakovui priverstinai išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę iki galutinio teismo procesinio sprendimo nagrinėjamoje administracinėje byloje priėmimo.
Pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi priėmęs nagrinėti pareiškėjo skundą iš esmės, taip pat tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. uždraudė pareiškėjui priverstinai išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę iki galutinio teismo procesinio sprendimo nagrinėjamoje administracinėje byloje priėmimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės yra įstatymų leidėjo įtvirtintas teisinis mechanizmas, skirtas teisminio proceso metu apsaugoti esminius asmenų teisėtus interesus. Teismas, teisės aktų nustatyta tvarka taikydamas reikalavimo užtikrinimo priemonę, gali užkirsti kelią neatitaisomiems ir (ar) sunkiai atitaisomiems asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimams atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-542-789/2025; kt.).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. ABTĮ 70 straipsnio 3 dalis įtvirtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonėmis gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad proceso dalyvio prašymu teismas taiko reikalavimo užtikrinimo priemonę tais atvejais, kai: 1) asmuo prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrindžia pareikšto skundo reikalavimo objektyviai tikėtiną pagrįstumą; 2) asmuo pagrindžia aplinkybę, kad, teismui neatidėliotinai netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, kyla reali rizika asmeniui patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą. Teismas taiko reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai asmuo pagrindžia abi minėtas būtinąsias sąlygas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-232-968/2023; kt.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-556-815/2025; kt.).
Atsakovas atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai vertino, jog pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, pagrindė tikėtiną skundo reikalavimų pagrįstumą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne sykį akcentavęs, kad teismas taiko reikalavimo užtikrinimo priemonę tais atvejais, kai asmuo nurodo argumentus, kurie prima facie gali būti laikomi pagrįstais ir leidžiančiais pagrįstai abejoti skundžiamo individualaus administracinio akto teisėtumu. Atlikęs prima facie skundo reikalavimų pagrįstumo įvertinimą, teismas atsisako taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tik tais atvejais, kai skundo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti (pvz., pareiškėjas pasirenka teisių ar teisėtų interesų teisinės gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra pagrįstas jokiomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eAS-907-525/2025; kt.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, prašė panaikinti atsakovo 2025 m. liepos 7 d. sprendimą (sprendimo numeris: 25S153942) įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę. Pareiškėjas, paduodamas skundą, nurodė skundo reikalavimą grindžiančius argumentus. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi priėmė pareiškėjo skundą nagrinėti iš esmės. Minėtos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, pagrindė objektyviai tikėtiną skundo reikalavimų pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1118-525/2025; kt.).
Atsakovas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, pagrindė riziką patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad sprendimai, įpareigojantys užsieniečius savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respubliką į kilmės valstybes, nėra priverstinio pobūdžio, t. y. užsieniečiai per sprendimo nustatytą laiką privalo palikti Lietuvos Respublikos teritoriją savarankiškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-643-575/2019; kt.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias pagrindą taikyti minėtas priemones, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius duomenis. Asmuo turi nurodyti realų pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir neturi grįsti poreikio taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę prielaidomis apie ateityje galbūt galinčias kilti neigiamas pasekmes. Vien prielaida, kad, teismui nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, asmuo gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu asmuo neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019; kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, kad, nagrinėdamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, teismas vertina tai, ar yra reali grėsmė, jog, teismui nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma ir (ar) sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismas gali pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu yra prima facie duomenų apie aplinkybes, galinčias sukelti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016; kt.).
Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, tik deklaratyviai nurodė, kad atsakovui išsiuntus pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, jis negalės susirasti darbo, kad kilmės valstybės valdžios institucijos gali jį sulaikyti, kad negalės dalyvauti administracinių bylų nagrinėjimo procesuose ir kad gali nukentėti pareiškėjo šeimos interesai: ginčijamu sprendimu nėra nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš šalies; jokie duomenys, patvirtinantys dalies nurodytų aplinkybių (negalės susirasti darbo kilmės šalyje ir gali būti čia sulaikytas) atsiradimą, nėra nurodyti ir pateikti; neturėdamas leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas čia negali ir dirbti; pareiškėjo dalyvavimas administracinių bylų nagrinėjime gali būti užtikrintas ir nuotoliniu būdu; duomenų, kad dėl pareiškėjo laikino (jeigu leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikintas nepagrįstai ar jis turi teisę čia gauti naują leidimai gyventi) išvykimo iš Lietuvos Respublikos jo santuokai, sudarytai 2025 m. birželio 20 d., kiltų neišvengiama grėsmė, ar pan., nėra.
Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas pagrindė kylančią riziką patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjui neįrodžius realios rizikos patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą, nėra pagrindo taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija tenkina atsakovo atskirąjį skundą iš dalies, t. y. naikina skundžiamos nutarties dalį, kuria tenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkina.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. liepos 17 d. nutarties dalį, kuria tenkintas pareiškėjo M. Y. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir uždrausta Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos grąžinti ir / ar išsiųsti pareiškėją M. Y. iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės joje priimtas procesinis sprendimas.
Pareiškėjo M. Y. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkinti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Milda Vainienė