Administracinė byla Nr. A-1867-556/2016

       Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00788-2015-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5; 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavų centro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavų centro prašymą atsakovams A. R. Ž. ir A. Ž. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas biudžetinė įstaiga Palangos miesto rinkliavų centras (toliau – ir pareiškėjas, BĮ Palangos miesto rinkliavų centras) prašymu (b. l. 3–5) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų A. R. Ž. ir A. Ž. (toliau – ir atsakovai) 111,32 Eur nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už 2010 ir 2012 metus.

Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovams nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas – butas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė tikslinė paskirtis iki 2011 m. gruodžio 1 d. buvo prekybos, todėl atsakovai yra rinkliavos mokėtojai. Prašymo reikalavimą grindė tuo, jog atsakovai privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes rinkliava yra atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, ir ji nesiejama su konkrečios paslaugos suteikimu, o yra privaloma įmoka, reglamentuota viešosios teisės normomis. Atsakovai nesumokėjo 111,32 Eur už laikotarpius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas pažymėjo, jog vietinė rinkliava apskaičiuota pagal valdomo turto objektą ir pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, vadovaujantis valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinių duomenų banko duomenimis. Nurodė, jog už 2011, 2013, 2014 metus atsakovai nuo rinkliavos mokėjimo yra atleisti. Teismo posėdžio metu nurodė, jog sutinka, kad vietinė rinkliava nebūtų mokama už 2010 metus, nes tuo laikotarpiu buvo neaiškus teisinis reglamentavimas dėl vietinės rinkliavos lengvatų taikymo ir atsakovai nebūtų galėję įgyvendinti savo teisės prašyti taikyti lengvatą. Pažymėjo, jog atsakovai buvo informuoti apie lengvatos taikymo tvarką 2012 metais ir galėjo įgyvendinti savo teisę nustatyta tvarka ir laiku, tačiau dėl lengvatos už 2012 metus taikymo kreipėsi praleidę terminą 2014 metais. Dėl lengvatos už 2013 metus atsakovai taip pat kreipėsi praleidę terminą, tačiau šiuo atveju termino praleidimo priežastys buvo pripažintos svarbiomis ir terminas atnaujintas ir lengvata pritaikyta.

Atsakovai atsiliepimu į pareiškėjo prašymą (b. l. 51–53) prašė pareiškėjo prašymą atmesti.

Atsakovai paaiškino, jog jiems priklausančiu nekilnojamuoju turtu, esančiu adresu: (duomenys neskelbtini), visą laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. vietinės rinkliavos įvedimo Palangos mieste nesinaudojo, todėl nėra ir nebuvo atliekų turėtojai. Atsakovų teigimu, lengvata už 2010 ir 2012 metus nebuvo pritaikyta tik dėl formalių priežasčių. Pagal Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-321 patvirtintą Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir teikimo aprašo 2.2 punktą, 100 procentų vietinės rinkliavos lengvata buvo taikoma fiziniams ir juridiniams asmenims, nesinaudojantiems nekilnojamojo turto objektu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, o pagal Aprašo 6 punktą pateikus reikalingus dokumentus lengvata įsigalioja nuo kito mėnesio 1 dienos ir galioja iki gruodžio 31 d. Atsakovai negalėjo pasinaudoti lengvatų teikimo tvarka, nes pagal Aprašo 4 punktą reikalaujama pateikti dokumentus, patvirtinančius suvartotą elektros energijos ir vandens kiekį už praėjusį laikotarpį, o lengvata taikoma į ateitį. Teigė, jog 2012 metais pasinaudoti teise gauti lengvatą taip pat negalėjo, nes Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70 patvirtinta nauja Aprašo redakcija, pagal kurios 4 punktą mokėtojas, pageidaujantis gauti lengvatą, iki kovo 31 dienos turėjo pateikti dokumentus, t. y. dokumentų pateikimui numatytos tik dvi dienos. Nurodė, jog 2014 m. spalio 22 d. prašymu kreipėsi dėl lengvatos taikymo už 2012 metus, o 2014 m. spalio 23 d. prašymu dėl lengvatos taikymo už 2013 metus, ir manė, jog lengvata yra pritaikyta.

Atsakovas A. Ž. nurodė, jog rinkliavos mokėtojas turi atitikti dvi sąlygas, t. y. ne tik turėti nekilnojamąjį turtą Palangos miesto savivaldybėje, bet ir turėti atliekų. Kadangi nekilnojamuoju turtu nesinaudojo, todėl nėra atliekų turėtojai ir negalėjo būti įtraukti į subjektų, privalančių mokėti vietinę rinkliavą, sąrašą. Uždaroji akcinė bendrovė „Palangos vandenys“ (toliau – ir UAB „Palangos vandenys“) ir AB LESTO pateikti duomenys įrodo, jog nekilnojamuoju turtu nesinaudojo ir pareiškėjas to neginčija.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 5 d. sprendimu (b. l. 86–90) atmetė pareiškėjo BĮ Palangos miesto rinkliavų centro prašymą atsakovams dėl 111,32 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo už 2010 ir 2012 metus.

Teismas konstatavo, kad ginčo dalykas yra pareiškėjo BĮ Palangos miesto rinkliavų centro prašymo pagrįstumo nustatymas dėl priteisimo iš atsakovų 111,32 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už 2010 ir 2012 metus.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, 32 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1–2 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 ir kt., Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 patvirtintais Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatais (toliau – ir Nuostatai, su vėlesniais pakeitimais).

Nagrinėjamu atveju teismui nekilo abejonių, jog atsakovai ginčui aktualiu laikotarpiu atitiko teisės aktuose nustatytą sąlygą, kad būtų pripažinti vietinės rinkliavos mokėtojais Nuostatų požiūriu. Byloje nėra ginčo, jog atsakovams nuosavybės teise aptariamu laikotarpiu priklausė nekilnojamasis turtas – butas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė naudojimo paskirtis iki 2011 m. gruodžio 1 d. buvo prekybos. Įvertinus šią aplinkybę, pripažintas nepagrįstu atsakovų argumentas dėl skirtingų rinkliavos dydžių 2010 ir 2012 metais. Atsakovams ginčijant pareigą mokėti vietinę rinkliavą tuo aspektu, jog jie nėra atliekų turėtojai, pažymėta, jog pagal Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, tiek galiojančias šiuo metu, tiek Nuostatų priėmimo metu, atliekų turėtojas apibrėžiamas kaip atliekų gamintojas arba asmuo, turintis atliekų. Atitinkamai atliekų gamintojas – asmuo, kurio veiklos metu susidaro atliekų arba kuris atlieka atliekų rūšiavimo, maišymo ar kitokią operaciją, kurios metu pasikeičia atliekų pobūdis ar sudėtis. Šiuo aspektu pažymėta, jog ginčo atveju konkretaus asmens mokėtinos rinkliavos dydis priklauso nuo jo turimo, valdomo, disponuojamo nekilnojamojo turto ploto ir šio turto naudojimo paskirties. Iš Nuostatų matyti, kad juose nustatyta bendra pareiga mokėti ginčo rinkliavą iš esmės siejama su aplinkybe (prielaida), jog paprastai atitinkamo nekilnojamojo turto naudojimas (pvz., gyventi, ūkinei veiklai vykdyti ar kitais tikslais) suponuoja komunalinių atliekų susidarymą (atsiradimą, pagaminimą), kurios turi būti tvarkomos Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo ir jį įgyvendinančių norminių teisės aktų nustatyta tvarka, inter alia, savivaldybių organizuotose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose. Tokiu nekilnojamuoju turtu disponuojantys, jį valdantys ar (ir) naudojantys asmenys paprastai atitinka „atliekų turėtojo“ sąvoką minėtų Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo normų ir, atitinkamai, Nuostatų prasme. LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (pvz., žr. LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012, 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 ir kt.). LVAT laikosi pozicijos, jog jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas atliekų turėtoju minėtų Nuostatų prasme, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų (žr. 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1895-575/2015). Teismas pažymėjo, jog ir atsakovų nurodomoje LVAT 2015 m. balandžio 20 d. nutartyje Nr. A-888-556/2015 konstatuota, jog naudodamasis konkrečiu objektu, nepriklausomai nuo jo valdymo teisinio pagrindo, asmuo sukuria komunalines atliekas, už kurių surinkimą jis privalo atsiskaityti. Tik tokių atliekų nesukūręs, jei įrodo, arba esant sprendimui atleisti nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, asmuo gali būti pripažintas neturintis aptariamos pareigos. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys įrodo, jog atsakovai nelaikytini „atliekų turėtojais“ Nuostatų požiūriu. Nors atsakovai 2012 metais nebuvo atleisti nuo rinkliavos mokėjimo, pareiškėjo atstovas pripažino, kad tai įvyko tik dėl to, jog atsakovai laiku nepateikė prašymo taikyti jiems lengvatą. Laiku pateikus prašymą, lengvata būtų pritaikyta, nes pripažįstamas patalpų nenaudojimo ir atliekų neturėjimo faktas. Iš pareiškėjo atstovo ir iš atsakovo paaiškinimų matyti, jog 2011, 2013 ir 2014 metais atsakovams taikyta lengvata, nes nekilnojamuoju turtu Palangos mieste jie nesinaudojo ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus, t. y. AB LESTO, UAB ,,Palangos vandenys“ pažymas ir kt. Dėl šios aplinkybės ginčo byloje nekyla. Nėra ginčo ir dėl aplinkybės, kad atsakovai nekilnojamuoju turtu nesinaudojo 2010 ir 2012 metais, tik tarp proceso šalių kyla ginčas dėl lengvatos taikymo terminų ir tvarkos. Iš UAB „Palangos vandenys“ 2015 m. rugpjūčio 31 d. pažymos Nr. (11.6)IS-1286 apie geriamojo vandens suvartojimą matyti, jog adresu: (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. vanduo nebuvo naudojamas, o elektros energijos tiekimo sutartis nesudaryta. Teismo vertinimu, nustatytų aplinkybių pagrindu nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog atsakovai, nesinaudoję nekilnojamuoju turtu 2011, 2013 ir 2014 metais, juo naudojosi 2010 ir 2012 metais. Teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad byloje nėra duomenų apie paslaugų teikimą, reikalingą eksploatuojant atsakovams priklausantį turto objektą siekiant jame gyventi arba naudoti kitai veiklai, priėjo išvadą, jog vien aplinkybė, kad atsakovai dėl lengvatos suteikimo už 2012 metus kreipėsi praleidę tokio prašymo padavimo terminą, o 2010 metais negalėjo kreiptis dėl ydingo teisinio reguliavimo, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog atsakovai 2010 ir 2012 metais naudojosi nekilnojamuoju turtu ir dėl tokio jų naudojimosi susidarė komunalinės atliekos. Teismas, įvertinęs įrodymų visumą, konstatavo, jog atsakovai negali būti pripažinti „atliekų turėtojais“ Nuostatų požiūriu ir negalėjo būti apmokestinti vietine rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už 2010 ir 2012 metus. Nebuvimą atsakovų pareigos mokėti vietinę rinkliavą už 2010 metus pareiškėjo atstovas pripažino, nes dėl tuo metu galiojusio neaiškaus teisinio reglamentavimo jie nebūtų galėję įgyvendinti teisės prašyti taikyti lengvatą. Teismas pažymėjo, kad analogiška praktika formuojama ir LVAT nagrinėtose administracinėse bylose (Nr. A-1895-575/2015, Nr. A556-640/2013, Nr. A556-297/2014). LVAT laikosi pozicijos, jog vietinės rinkliavos mokėjimas, o tiksliau jos dydis, priklauso nuo tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių, kurias, apskaičiuodamas mokestį, turi tiksliai nustatyti rinkliavos surinkėjas, kuris būdamas atsakingas už vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimą, turi pagrįsti mokesčio dydį. Jam tenka pareiga įrodyti mokėtiną sumą (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2181/2012, 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1895-575/2015). Pagrindžiamas turėtų būti ne tik rinkliavos dydis, bet ir pati rinkliava (žr., pvz., LVAT 2014 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-297/2014). Vietinės rinkliavos mokėtojas, siekdamas paneigti apskaičiuotą rinkliavą, turi teikti įrodymus apie kitokio dydžio mokesčio mokėjimą ar jo nemokėjimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas priteisti vietinę rinkliavą, nepateikė duomenų, patvirtinančių pagrindą vietine rinkliava apmokestinti ginčo nekilnojamojo turto objektą, t. y. nepateikė faktinių duomenų, kad atsakovai naudojosi nekilnojamuoju turtu ir sukūrė atliekas, už kurių tvarkymą turi atsiskaityti teisės aktų nustatyta tvarka, o atsakovai pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog jie ginčo laikotarpiu nebuvo atliekų turėtojai. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuota, jog pareiškėjo prašymas nepagrįstas, todėl atmestas.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 95–96) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad LVAT jurisprudencijoje suformuluotas principas, jog vietinės rinkliavos mokėtojas nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovai tinkamai nepasinaudojo teise kreiptis į pareiškėją su prašymu suteikti 100 proc. vietinės rinkliavos lengvatą už 2010 m. ir 2012 m. laikotarpius. Atsakovų pateikti prašymai suteikti lengvatą pateikti nesilaikant teisės akte nustatytų terminų. Pareiškėjas 2012 m. liepos 26 d. ir 2014 m. spalio 27 d. atsakovų deklaruotos gyvenamosios vietos adresu išsiuntė atsakymus ,,Dėl vietinės rinkliavos“, kuriuose išsamiai išdėstytas juridinis pagrindas, kuriuo atsisakyta suteikti vietinės rinkliavos lengvatą. Atsakovai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi, turėjo teisę skųsti pareiškėjo sprendimus teismui, tačiau ja nepasinaudojo. Sprendimai atleisti vietinės rinkliavos mokėtoją nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą privalo būti priimami savivaldybių tarybų nustatyta tvarka, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 3 dalis. Įsiteisėjus teismo sprendimui, bus sukurtas teismo precedentas iš esmės panaikinantis Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-70 2 punktu patvirtinto Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir teikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 4 punkte nustatytą terminą vietinės rinkliavos mokėtojams pateikti prašymą suteikti vietinės rinkliavos lengvatą. Pažymi, kad LVAT administracinėje byloje Nr. A442-1190/2014, kuri iš esmės analogiška šiai bylai, priėmė nutartį tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, nors šioje byloje pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, remdamasis atsakovo pateiktomis AB LESTO ir UAB ,,Palangos vandenys“ pažymomis netenkinti pareiškėjo prašymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas skundo reikalavimą atmetė dėl to, kad atsakovai, pagal teisinį reguliavimą bei formuojamą administracinių teismų praktiką, nepateko į „atliekų turėtojų“ sąvoką ir negalėjo būti apmokestinti vietine rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už 2010 ir 2012 metus.

Apeliaciniame skunde, prašant naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigiama, jog tinkamai nepasinaudojus galimybe dėl 100 procentų lengvatos suteikimo, atsakovams atsirado pareiga mokėti vietinę rinkliavą už 2010 ir 2012 metus. Be to, tvirtinama, jog priimtas sprendimas neatitinka LVAT administracinėje byloje Nr. A442-1190/2014 išdėstytų nuostatų.

Pirmosios instancijos teismo nurodytas teisinis reguliavimas (Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 patvirtinti Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai), taip pat administracinė jurisprudencija analogiško pobūdžio bylose (LVAT yra akcentavęs, jog nekilnojamuoju turtu disponuojantys, jį valdantys ar (ir) naudojantys asmenys paprastai atitinka „atliekų turėtojo“ sąvoką Atliekų tvarkymo įstatymo normų ir, atitinkamai, Nuostatų prasme. Tačiau, jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ minėtų Nuostatų prasme, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama minėtose Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatose (žr., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014); Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-888-556/20105 yra pažymėjęs, kad „<...> nepriklausomai nuo to, ar objektas nuosavybės teise priklauso konkrečiam asmeniui, ar objektu naudojamasi kitais pagrindais – pareiga vietinės rinkliavos mokėjimui kyla dėl faktinės aplinkybės – komunalinių atliekų turėjimo. Naudodamasis konkrečiu objektu nepriklausomai nuo jo valdymo teisinio pagrindo asmuo sukuria komunalines atliekas, už kurių surinkimą jis privalo atsiskaityti. Tik tokių atliekų nesukūręs, jei įrodo, arba esant sprendimui atleisti nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, asmuo gali būti pripažintas neturintis aptariamos pareigos“), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai suponavo pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovai pateko į vietinės rinkliavos mokėtojų sąvoką Nuostatų prasme, tačiau, atsakovams pateikus įrodymus dėl atliekų nesukūrimo, neturėjo pagrindo aptariamos pareigos vykdymui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tikrindamas šią bylą, tokią išvadą pripažįsta pagrįsta, nes iš tikro administracinėje byloje nėra faktinių duomenų apie atsakovų naudojimąsi nekilnojamuoju turtu 2010 ir 2012 metais. Apeliaciniame skunde nurodytas pastarojo pagrindas – netinkamas pasinaudojimas lengvata, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės (ne dėl to atmestas skundas) ir niekaip negali pasitarnauti skundžiamo teismo teisės akto korektūrai ar naikinimui. Pareiškėjas (apeliantas) nepateikė priešingų įrodymų dėl atsakovų turto naudojimosi ginčo laikotarpiais ir atliekų susidarymo, todėl skundo reikalavimas ir turėjo būti atmestas.

LVAT administracinėje byloje Nr. A442-1190/2014 yra nurodęs, kad „<...> nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovui gali būti suteikta 100 procentų lengvata už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., nes byloje nėra jokių įrodymų, jog atsakovas BĮ Palangos miesto rinkliavų centrui buvo pateikęs visus Aprašo 4 punkte nurodytus dokumentus“. Taigi ką tik paminėtoje byloje teisiškai reikšmingas momentas buvo lengvatos suteikimas, kas šioje tiriamoje byloje, kaip jau buvo minėta, teisinės reikšmės neturi, todėl apeliacija į teismo praktikos išsiskyrimą yra atmestina. Čia esminė faktinė aplinkybė buvo, ar sukauptos atliekos, ar ne 2010 ir 2012 metais.

Pirmosios instancijos teismo tvirtinimas apie atliekų nesukūrimą 2010 ir 2012 metais, nesant kitokių duomenų, yra nekeliantis abejonių (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.). Net pats pareiškėjas (apeliantas), pripažindamas, jog atliekos nebuvo sukurtos 2011, 2013 ir 2014 metais - 2011, 2013 ir 2014 metais atsakovams taikyta lengvata, nes nekilnojamuoju turtu Palangos mieste jie nesinaudojo, iš principo pripažino ir pripažįsta, kad atliekos ginčo metais taip pat nebuvo sukurtos.

Dėl išdėstytų priežasčių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavų centro apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Ričardas Piličiauskas

                                                                      Veslava Ruskan

                                                                      Arūnas Sutkevičius