Civilinė byla Nr. e2A-343-638/2026

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-09932-2024-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.1.; 1.3.2.9.3.; 1.3.2.10 

 (S)

Kauno

NUTARTIS 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. vasario 3 d.

Kaunas

Kauno

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Interjero projektų studija“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. spalio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. U. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Interjero projektų studija“, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Termopalas“ dėl sumų susijusių su darbo teisiniais santykiais priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovas P. U.

2.       Ieškinyje ieškovas nurodė, kad ieškovas ir atsakovė 2013 m. lapkričio 28 d. sudarė darbo sutartį Nr. 2 vyr. finansininko pareigoms vykdyti. Atsakovės 2015 m. sausio 5 d. akcininkų sprendimu, ieškovas buvo paskirtas atsakovės direktoriumi, darbo sutartyje nustatant, kad nuo 2015 m. sausio 7 d. ieškovo darbo pareigos keičiamos į direktoriaus pareigas. Kiti darbo sutarties keitimai vykdomi nebuvo, išskyrus kai valstybės mastu keitėsi minimaliojo darbo užmokesčio dydžiai. Atsakovės 2022 m. gruodžio 16 d. akcininkų sprendimu ieškovas nuo 2022 m. gruodžio 16 d. buvo atšauktas iš bendrovės direktoriaus pareigų. Atleidimo iš darbo dieną su juo nebuvo tinkamai atsiskaityta Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – DK) nustatyta tvarka, atsakovė delsia išmokėti ieškovui priklausančią kompensaciją už nepanaudotas atostogas, kurios suma pagal atsakovės buhalterinius skaičiavimus yra 6 954,33 Eur. Teismams išnagrinėjus civilinę bylą Nr. e2-2087-863/2023, kurioje darbdavys ginčijo jo išmokėtus priedus prie ieškovo algos, kurie sudarė didžiąją jo algos dalį ir lėmė kompensacijos už nepanaudotas atostogas atsiradimą, darbdavio reikalavimai pareikšti aptariamoje civilinėje byloje buvo atmesti.

3.       Vertinant, tai jog ieškovo atlyginimas 2022 m. rugsėjo mėn. – 196,68 Eur; 2022 m. spalio mėn. – 187,74 Eur; 2022 m. lapkričio mėn. – 178,8 Eur, viso 563,22 Eur.; bei atsakovės išmokėtos premijos ieškovui 2022 m. rugsėjo mėn. – 3 455,49 Eur; 2022 m. spalio mėn. – 3 283,34 Eur; 2022 m. lapkričio mėn. – 0 Eur, viso 6 738,83 Eur, todėl ieškovo vidutinis darbo užmokestis yra 24343,01 Eur. (7 302,05 / 3 = 2 434,01 Eur). Atsakovei delsiant išmokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas ilgiau nei šešis mėnesius, ieškovas, turi reikalavimo teisę į netesybas, t. y. 14 604,06 Eur (2 434,01 x 6 = 14 604,06).

4.       Atsakovė atsiliepimu prašė atmesti ieškovo ieškinį. Atsiliepime atsakovė nurodė, kad kompensacijos dydis buvo paskaičiuotas tik paties ieškovo teikiamų duomenų finansinę apskaitą tvarkančiam subjektui pagrindu, skaičiavimai atlikti ieškovo iniciatyva sau kas mėnesį skiriamų priedų, kurių dydžiai yra neadekvatūs, neteisingi ir neprotingi, pagrindu, kas sudaro teisėtą pagrindą ginčyti tokių paskaičiavimų teisingumą. Ieškovas realiai dirbo ne daugiau nei 2 val. per dieną ir 10 valandų per savaitę, ką patvirtina ir darbo sutartis ir joje akcininkų sprendimu nustatytas darbo užmokestis, kuris nebuvo keičiamas pakeitus ieškovo pareigybę iš vyr. finansininko į direktoriaus. Ieškovas pagal teisės aktų reikalavimus dirbti daugiau valandų ir negalėjo, kadangi jis tuo pačiu metu ėjo direktoriaus pareigas ir UAB „Termopalas”, su kuria sudarytoje darbo sutartyje jo nustatyta darbo laiko norma – 8 val. per dieną, kas reiškia, kad ieškovas aptariamoje įmonėje dirbo 40 val. per savaitę. Ieškovo sau kas mėnesį ir eilę metų vienašaliu įsakymu paskirti priedai prie darbo užmokesčio, yra akivaizdžiai neprotingi ir nepagrįsti jokiais objektyviais rezultatais ir (ar) kriterijais. Ieškovo nurodytose bylose, teismai tyrė ir vertino faktines aplinkybes dėl ieškovo sau paskirtų priedų prie darbo užmokesčio per Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo įtvirtintą reguliavimą ir priėjo prie išvados, jog formalus visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo nebuvimas neeliminuoja akcininkų žinojimo fakto apie tai, kad ieškovas sau vienašališkai pasiskirdavo priedus. T. y. teismas nustatė tik akcininkų tariamą žinojimo (numanomo žinojimo, ir (ar) turėjimo žinoti) faktą apie skiriamus priedus, tačiau dėl priedų dydžio pagrįstumo nesprendė. Kauno apygardos teismas išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės 2023 m. lapkričio 9 d. ieškinį ieškovei dėl buvusio valdymo organo (vadovo) veiksmais bendrovei padarytos turtinės žalos atlyginimo, ir 2024 m. gegužės 28 d. sprendimu atsakovės ieškinį tenkino iš dalies atsakovės naudai iš ieškovo priteisdamas itin reikšmingo dydžio 197 820,18 Eur turtinę žalą. UAB Audifina 2023 m. gegužės 4 d. atlikto patikrinimo pagrindu atsakovė taip pat daro išvadą, kad ieškovo mokėti priedai, nepagrįsti nei gerais darbais ir (ar) kokybe, nei palankiais bendrovės finansiniais rodikliais.

5.       Trečiasis asmuo byloje pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad ieškinys yra nepagrįstas, todėl turėtų būti atmestas visa apimtimi. Byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, o taip pat ir kitų objektyvių ir patikimų duomenų, kurie leistų nustatyti ieškovo sau pasiskirtų priedų prie darbo užmokesčio nustatymo ir skyrimo kriterijus, aiškias ir konkrečias priedų mokėjimo aplinkybes (kiekybinius ir (ar) kokybinius rodiklius), priedų dydžius ir kt. Tuo metu, kada ieškovas vadovavo trečiajam asmeniui, situacija dėl ieškovui mokėtino darbo užmokesčio buvo aiškiai reglamentuota ir nuosekli: ieškovo darbo užmokestis buvo keičiamas tik trečiojo asmens akcininko sprendimu, tokios praktikos, pagal kurią ieškovas būtų sau kas mėnesį skyręsis priedus už konkrečius pasiektus rezultatus pagal DK 142 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nebuvo. Ieškovas neturėjo teisės į 60 darbo dienų kasmetines atostogas, kadangi ieškovas de facto atostogaudamas kaip trečiojo asmens vadovas, tuo pačiu metu atostogavo ir bendrovėje, tačiau šio juridinio fakto bendrovės darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, tikėtina, sąmoningai neapskaitė. Ieškovo atšaukimo iš bendrovės direktoriaus pareigų dieną pastarasis galėjo turėti nepanaudotas ne 60, o 22 darbo dienas kasmetinių atostogų. Ieškovo vienašaliais įsakymais paskirtos premijos buvo skatinamosios, darbdavio valia skiriamos premijos, kurios negalėjo būti įtrauktos apskaičiuojant ieškovo vidutinį darbo užmokestį. Trečiojo asmens skaičiavimu, ieškovo vidutinis vienos darbo dienos vidurkis yra ne 115,91 Eur, kaip tai yra nurodoma su ieškiniu pridėtoje pažymoje.

       II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Kauno apylinkės teismas 2025 m. spalio 23 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino visiškai. Teismas priteisė ieškovui iš atsakovės 107,28 Eur darbo užmokestį, 6 954,60 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 14 535,12 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybas už uždelstą atsiskaityti laiką ir 6 019,75 Eur bylinėjimosi išlaidas.

7.       Teismas nurodė, kad darbo sutarties 9 punktas nebuvo keičiamas, jame numatyta darbdavio pareiga mokėti priedus, todėl aplinkybė, kad vėliau ši nuostata patvirtina vėlesniuose pakeitimuose neturi reikšmės. Paskutinis darbo sutarties pakeitimas apima darbdavio pareigą mokėti minimalų valandinį atlygį (kas yra privaloma pagal DK 34 straipsnio 3 dalies reikalavimus) bei mokėti priedą už darbo rezultatus (kas ir taip nustatyta pradinėje darbo sutarties 9 punkto versijoje).

8.       Vilniaus apygardos teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-2087-863/2023 pagal ieškovės UAB ,,Interjero projektų studija“ ieškinį atsakovui P. U. dėl 269 269,18 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Šioje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl bendrovės vadovo – atsakovo – veiksmų, be akcininkų rašytinio sprendimo išsimokant didesnį nei darbo sutartyje nurodytas darbo užmokestį. Vilniaus apygardos teismas ieškinį 2023 m. gruodžio 15 d. sprendimu atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. balandžio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-178-464/2024 Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą. Ir pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad UAB „Interjero projektų studija“ akcininkams neabejotinai turėjo ir galėjo būti žinoma bei suprantama, jog atsakovas visus septynerius vadovavimo bendrovei metus dirbo už didesnį atlygį, nei liko įrašytas darbo sutartyje, t. y. už 72,40 Eur (250 Lt), pakeitus jo pareigas iš vyr. finansininko į direktoriaus. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tokia apeliantės keliama versija visiškai neįtikinama. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų sutikti su apeliantės teiginiais, kad ji (kiti du jos akcininkai) apie direktoriui kas mėnesį sumokamą premiją (priedą) už gerus bendrovės darbo rezultatus nežinojo, o jeigu būtų žinojusi, būtų tam prieštaravusi, nes atsakovas negalėjo skirti daugiau laiko darbui pas apeliantę, nei nurodyta su juo sudarytoje darbo sutartyje, nes vadovavęs ir kitai bendrovei (UAB „Termopalas“). Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai kas nurodyta, į kitose bylose teismų nustatytas aplinkybes, net ir laikant, kad darbo sutarties pakeitimai negaliojantys tai nekeistų darbdavio ir darbuotojo pareigų vienas kito atžvilgiu.

9.       Teismas nurodė, kad pati atsakovė patvirtino faktiškai mokėto darbo užmokesčio dydį teikdama reikalavimus civilinėje byloje Nr. e2-2087-863/2023, į nagrinėjamą bylą pateikė UAB „Audifina“ ataskaitą (DOK -102367), kurioje užfiksuotos ieškovui išmokėtos sumos. Kaip matyti iš jau darbo ginčų komisijoje nagrinėtoje byloje pateiktos UAB „Audifina“ 2023 m. gegužės 4 d. ataskaitos (DOK-97907) priskaičiuojant ieškovo kompensaciją už nepanaudotas atostogas į vidutinį darbo užmokestį buvo įtraukti ir jo paties įsakymu skirti priedai, dėl ko UAB Interjero projektų studija apskaitoje registravo 7 186,60 Eur sąnaudų, įskaitant mokėtinas darbdavio įmokas „Sodrai“.

10.       Teismas nurodė, kad aplinkybė, kad asmuo naudojosi teise į kasmetines atostogas kitoje įmonėje nei patvirtina nei paneigia, kad jis tinkamai pasinaudojo atostogų laiku atsakovės įmonėje. Kita vertus (sprendžiant dėl netesybų dydžio) vadovaujantis net ir darbdavio skaičiavimais skola už neišmokėtą kompensaciją už nepanaudotas atostogas egzistuoja.

11.       Teismas nurodė, kad ieškovo teiginius apie jam akcininkų darytą psichologinį poveikį, negalėjimą išmokėti sau algos darbo sutarties nutraukimo dieną, įvertinus paties ieškovo dirbto darbo specifiką, aplinkybę, kad jam darbo sutarties nutraukimo metu priklausė 40 proc. ieškovės akcijų, jog jis pats balsavo už savo atleidimą iš pareigų, teismas vertino kritiškai. Teismo vertinimu ieškovas ir galėjo ir turėjo atlikti visus mokėjimus savo paties atleidimo dieną. Kita vertus nei ši aplinkybė, nei atsakovės svarstymai dėl spekuliacinių tokio elgesio motyvų, abiejų šalių argumentai susiję su perduotų dokumentų apimtimi ir turiniu (darbinio kompiuterio sugadinimu ir pan.) nesudaro pagrindo mažinti DK 147 straipsnio 2 dalyje nurodyto netesybų dydžio.

12.       Teismas nurodė, kad premijų skatinamoji funkcija nebuvo vyraujanti, ji buvo nuolat mokama kaip sudėtinė darbo užmokesčio dalis ir skirta pirmiausia atsiskaityti už faktiškai atliktą darbą bei jo rezultatus (kas ir nurodoma darbo sutarties 9 punkte). Jos atitinka DK 139 straipsnio 2 dalies 5 punkto apibrėžimą ir yra įskaitomos į skaičiuojamąjį vidutinio darbo užmokesčio dydį.

        III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13.       Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. spalio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1.       Teismas sprendime netinkamai vertino įrodymus, pažeidė procesinio sprendimo motyvavimo taisykles ir neatskleidė bylos esmės. Teismas nesivadovavo įrodymų visuma, neatskleidė visos susiklosčiusios situacijos ir nevertino ieškovo ir jo veiksmų visumos, kas sąlygojo ydingą sprendimo priėmimą. 

13.2.       Priešingai nei nurodo teismas sprendime, ieškovo vienašaliais įsakymais paskirti priedai prie darbo užmokesčio yra skatinamosios premijos, kurios nėra ir neturi būti įskaitomos apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį. Teismas padarė esmines klaidas sprendime: (i) nenustatė, kokias premijas ieškovas sau išsimokėjo – skatinamąsias ar už darbą pagal iš anksto nustatytą tvarką; (ii) nenustatė ieškovo „gerų“ darbo rezultatų; (iii) nevertino koreliacijos tarp bendrovės apyvartos ir ieškovo išsimokėtų premijų; (iv) nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kuri yra privaloma šioje byloje; (v) netinkamai nustatė, jog išsimokėtos skatinamosios premijos yra darbo užmokesčio dalis ir (vi) neatskleidė bylos esmės.

13.3.       Teismas nevertino ir sprendime nepasisakė, jog Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-178-464/2024 bei Vilniaus apygardos teismo sprendime civilinėje byloje Nr. e2-2087-863/2023 nei Lietuvos apeliacinis teismas, nei Vilniaus apygardos teismas nesprendė, kokie tai buvo priedai ar premijos, nenurodė jų rūšies. Atsakovės įsitikinimu, premijų rūšies nustatymas buvo esminis byloje nagrinėtinas klausimas, toks klausimas, į kurį motyvuotai neatsakius, sprendimas laikytinas nepagrįstu pilna apimtimi, kadangi akivaizdu, jog teismas neatskleidė bylos esmės ir netinkamai ištyrė yloje esančių įrodymų visumą, tame tarpe, šalių teiktus paaiškinimus.

13.4.       Teismas neįvertino ir neanalizavo jokių konkrečių bendrovės finansinių duomenų, įskaitant faktinių pardavimo dydžių, ir jų nepalygino su ieškovo išsimokėtomis premijomis. Byloje esantys duomenys aiškiai rodo, kad bendrovės apyvarta ir premijų dydžiai tarpusavyje nekoreliavo, todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, jog premijos buvo mokamos tiesiogiai atsižvelgiant į teigiamus bendrovės veiklos rezultatus. Teismas sprendime visiškai nepaaiškino, kodėl įmonės finansiniai rodikliai akivaizdžiai nesutampa su premijų dydžiais ar kokiu būdu tokios premijos apskritai galėjo būti apskaičiuotos, taip paneigdamas savo paties suformuotą prielaidą apie jų įtaką nuo bendrovės teigiamų rezultatų. Bendrovėje nebuvo jokios priedų ar premijų skyrimo tvarkos, iš esmės nei ieškovui, nei atsakovei nebuvo žinoma, kokiu pagrindu ieškovas sau išsimokėjo premijas, nėra žinoma, kokiu būdu premijos buvo paskaičiuotos ir už kokius konkrečius darbų rezultatus.

13.5.       Priešingai nei nurodo teismas sprendime, ieškovas darbo bendrovėje metu atostogavo tuo pačiu laikotarpiu, kaip ir UAB „Termopalas“. Teismas visiškai neįvertino ieškovo vykdytų darbo funkcijų sąsajumo bendrovėje bei UAB „Termopalas“, faktinių aplinkybių dėl ieškovo realaus atostogavimo, fakto, jog pats ieškovas pildė darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir priešingai nei UAB „Termopalas“, jokių įsakymų dėl atostogų suteikimo sau nepasirašydavo. Byloje nėra duomenų ir įrodymų, jog atostogų UAB „Termopalas“ laikotarpiu ieškovas savo darbo funkcijas vykdė, spręstina, kad labiau tikėtina, kad ieškovas atostogaudamas UAB „Termopalas“, atostogavo ir bendrovėje, todėl ieškovo nepanaudotas likutis už 2022 metus yra 5 darbo dienos, o pridėjus likutį už 2019, 2020 ir 2021 metus, galutinis Ieškovo nepanaudotų atostogų likutis bendrovėje yra 22 darbo dienos.

13.6.       Teismas neturėjo teisės ieškovui priteisti 6 954,60 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Nurodytos piniginės kompensacijos dydis yra ydingas ir neteisingas, kadangi vidutinis darbo dienos užmokestis apskaičiuotas ir nuo ieškovui išsimokėtų priedų sumų, kai, atsakovės nuomone, turėjo būti paskaičiuota tik nuo bazinio darbo užmokesčio, kadangi pasiskirti priedus ieškovui nebuvo jokių objektyvių pagrindų, o taip pat įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ieškovas sau išsimokėjo skatinamojo pobūdžio premijas. Vertinant tai, kad ieškovas bendrovėje faktiškai dirbo tik 2 valandas per dieną, vienos valandos įkainis šioje pažymoje buvo apskaičiuotas 57,95 Eur dydžio, kas atsakovės įsitikinimu prieštarauja elementariems teisingumo, protingumo bei proporcingumo principams. Atsakovės skaičiavimu, ieškovo vidutinis vienos darbo dienos užmokestis turėjo sudaryti 8,94 Eur, o ne 115,91 Eur sumą.

13.7.       Byloje įrodyti faktai patvirtina, jog su ieškovu laiku buvo neatsiskaityta išimtinai dėl paties ieškovo kaltės – neteisingo kompensacijos apskaičiavimo bei mokėtinų sumų nesusimokėjimo atleidimo dieną. Teismas, vertindamas, jog ieškovas turėjo ir galėjo su savimi atsiskaityti pilna apimtimi, vis dėlto sprendė, kad netesybų sumokėjimo atsakomybė kyla tik atsakovei. Teismas nevertino atsakovės pateiktų argumentų dėl ieškinio pagrįstumo ir sprendime apsiribojo išimtinai tik ieškovo teiktais argumentais. Dėl šių aplinkybių eismas sprendime iš esmės padarė neteisėtas ir nepagrįstas išvadas.

13.8.       Iš Ieškinio turinio matyti, kad ieškovas nereiškė jokių reikalavimų dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies. Teismas sprendime taip pat neatskleidė, kad išeina iš ieškinio reikalavimo ribų. Teismas sprendime nepagrindžia, kokiais įrodymais remdamasis, jis priskaičiavo ieškovui papildomą atlyginimą už darbą 2022 m. gruodžio 1-16 dienomis, kai tokio reikalavimo ieškovas ieškinyje neteikė. Teismas tik vienoje sprendimo pastraipoje užsiminė apie 107,28 Eur darbo užmokesčio dalį, kurios niekaip nemotyvavo, nepateikė duomenų, kokiais įrodymais eismas rėmėsi, atlikdamas tokį skaičiavimą ir dėl kokios priežasties šis skaičiavimas buvo atliktas.

13.9.       Ieškinys nebuvo tenkintas visiškai, todėl netinkamai paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Nesant sprendime jokios argumentacijos dėl nukrypimo nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, nėra galimybės daryti kitos išvados nei ta, jog šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos byloje yra paskirstytos neteisingai, nepagrįstai ir neteisėtai, grubiai pažeidžiant atsakovės teises.

14.       Ieškovas atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

14.1.       Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nuosekliai ir objektyviai nustatė visas ginčo faktines aplinkybes bei tinkamai atskleidė ginčo esmę. Teismas tinkamai kvalifikavo ieškovui išmokėtų priedų teisinę prigimtį, tinkamai taikė vidutinio darbo užmokesčio bei kasmetinių atostogų kompensavimo apskaičiavimo metodiką, tinkamai ir pagrįstai rėmėsi prejudiciniais faktais, nustatytais kitose tarp tų pačių šalių nagrinėtose civilinėse bylose iš esmės dėl to paties klausimo, bei tinkamai ir tiksliai paskaičiavo netesybų sumą dėl nepagrįsto darbdavio delsimo atsiskaityti su ieškovu.

14.2.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovui mokėti priedai buvo mokami nuolat, sistemiškai, jiems buvo būdingas pakartotinumas, o jų dydis tiesiogiai siejosi su faktiškai atliktu darbu ir pasiektais rezultatais. Tokios išmokos pagal savo esmę nėra vienkartiniai paskatinimai, o sudaro integralią darbo užmokesčio dalį.

14.3.       Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-2087-863/2023 ir Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-178-464/2024 nustatytas faktines aplinkybes, pagrįstai pripažino jas res judicata, t. y. minėtų teismų išvados turi prejudicinę reikšmę šioje nagrinėjamoje byloje. Kas iš esmės paneigia apeliantės poziciją, jog teismas konstatavo tik akcininkų galimo žinojimo apie skiriamus priedus faktą, tačiau nevertino priedų dydžio pagrįstumo.

14.4.       Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje nurodytas aplinkybes, jų visumą, teisingai nustatė, kad atsakovės nurodomais tariamų „atostogų“ laikotarpiais ieškovas realiai vykdė darbo funkcijas atsakovės naudai. Tai patvirtina konkretūs bankiniai pavedimai, atlikti 2019, 2021 ir 2022 metais atsakovės bendrovės vardu. Šie objektyvūs finansiniai duomenys iš esmės paneigia atsakovės versiją, daromas prielaidas apie faktiškai panaudotas atostogas.

14.5.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantės argumentus kaip nesumažinančius ieškovo teisės gauti kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Tuo pačiu pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog tai, kad asmuo pasinaudojo kasmetinėmis atostogomis kitoje įmonėje, nei patvirtina, nei paneigia, ar jis tinkamai pasinaudojo atostogų laiku atsakovės bendrovė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovo pateikti įrodymai parodo, jog atsakovės nurodomu laikotarpiu ieškovas vykdė savo darbo funkcijas UAB „Interjero projektų studija“ naudai.

14.6.       Teismas taikė DK 127 straipsnio 5 dalyje nustatytą ribojimą ir priteisė kompensaciją ne už visas sukauptas 109,26 darbo dienos atostogų, o tik už maksimalų leistiną trejų metų laikotarpį – 60 darbo dienų. Tai rodo, jog teismas sprendė bylą subalansuotai, ne formaliai, ir veikė ne tik teisėtai, bet ir proporcingai.

14.7.       Atsakovė ne tik neįrodė jokios ieškovo kaltės, bet ir ignoravo rašytinius reikalavimus atsiskaityti. Priešingai, finansiniai dokumentai (įskaitant UAB „Audifina“ ataskaitą) patvirtino, kad skola egzistavo, tačiau ji sąmoningai nebuvo padengta. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti netesybas už maksimalų šešių mėnesių laikotarpį yra teisėtas, proporcingas ir atitinka sankcijos paskirtį – skatinti darbdavį laiku atsiskaityti su darbuotoju, šiuo atveju ieškovu.

14.8.       Darbo bylose teismas privalo aktyviai ginti darbuotojo teises ir užtikrinti tinkamą galutinį atsiskaitymą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovui nebuvo sumokėtas darbo užmokestis už faktiškai dirbtą laikotarpį nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 16 d. Ši suma sudaro neatskiriamą galutinio atsiskaitymo dalį, kurią darbdavys privalėjo sumokėti savo iniciatyva. Be to, ieškovas ieškiniu prašė priteisti jam priklausančią darbo užmokesčio dalį ir atlikti galutinį atsiskaitymą, todėl 107,28 Eur suma aiškiai patenka į pareikštų reikalavimų apimtį.

14.9.       Ieškovo atstovai tiek bylos nagrinėjimo eigoje, tiek baigiamosiose kalbose aiškiai ir nedviprasmiškai pareiškė, jog ieškovas atsisako reikalavimo dėl 5 procentų metinių palūkanų priteisimo. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo nenagrinėjo ir dėl jo nepasisakė, todėl apeliantės teiginiai apie neva nepilną ieškinio patenkinimą yra nepagrįsti ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

15.       Trečiasis asmuo atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

15.1.       Teismas nenustatė bylai ypatingai reikšmingų aplinkybių dėl ieškovui skirtų premijų paskirties, netinkamai vertino ieškovo veiksmų visumą, neįvertino atsakovės teiktų įrodymų kartu su kitais byloje esančiais įrodymais ir sprendime vadovavosi išimtinai tik ieškovo teiktais deklaratyviais paaiškinimais bei įrodymais.

15.2.       Bylos medžiaga patvirtina, kad byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, o taip pat ir kitų objektyvių bei patikimų duomenų, kurie leistų nustatyti ieškovo sau pasiskirtų priedų prie darbo užmokesčio nustatymo ir skyrimo kriterijus, aiškias ir konkrečias priedų mokėjimo aplinkybes, priedų dydžius ir kt. Tai reiškia, kad nebuvo nustatyta jokių objektyvių priedų skyrimo rodiklių, kurie, kaip kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, yra privalomasis premijos kaip darbo užmokesčio dalies požymis. Sprendime teismas nepasisakė dėl premijų dydžio, jų nustatymo bei kitų aspektų, kurie vienu ar kitu būdu galėtų būti reikšmingi, nustatant, ar ieškovo išsimokėtos premijos galėtų būti pastarojo darbo užmokesčio dalis.

15.3.       Teismui pasirinkus išimtinai vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-178-464/2024, buvo neatskleista šios bylos esmė, kadangi nebuvo atsakoma į pagrindinį klausimą, ar bendrovėje buvo aiški priedų skyrimo tvarka, dėl ko priedai galėtų būti įtraukiami į ieškovo darbo užmokestį, ar ieškovas išsimokėto sau skatinamąsias premijas, kurioms nėra reikalingos aiškus apskaičiavimas ir kurios neįeina į ieškovo darbo užmokestį.

15.4.       Teismas nepateikė, neįvertino jokių faktinių duomenų ar atsakovės paaiškinimų, kurie pagrindžia, jog geras darbas nebuvo nustatomas niekada, jog nebuvo bendrovėje jokių priedų mokėjimo taisyklių, kurios būtų nustačiusios pareigą atsakovės akcininkams mokėti ieškovui priedus, kurie būtų ieškovo darbo užmokesčio dalis.

15.5.       Sutiktina su atsakovės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad ieškovas neturėjo teisės į 60 darbo dienų kasmetines atostogas, kadangi ieškovas de facto atostogaudamas kaip trečiojo asmens vadovas, tuo pačiu metu atostogavo ir bendrovėje, tačiau bendrovės darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose sąmoningai tokių atostogų neapskaitė.

15.6.       Atsakovė ir trečiasis asmuo įrodė, jog ieškovas, atostogaudamas trečiojo asmens įmonėje, atostogavo kartu ir bendrovėje, todėl kompensacija už kasmetines atostogas turėjo būti paskaičiuojama būtent už tas dienas, kurių ieškovas nepanaudojo, o kaip žinia, ieškovas darbo sutarties nutraukimo metu turėjo būtent 22 darbo dienas nepanaudotų atostogų. Tai reiškia, kad kompensacija už 22 darbo dienas nepanaudotų atostogų galėtų sudaryti 196,68 Eur (8,94x22=196,68).

15.7.       Trečiojo asmens įsitikinimu, šiuo atveju nėra jokio pagrindo netesybų priteisimui, kadangi kompensacija už nepanaudotas atostogas buvo ieškovo neišsimokėtina išimtinai dėl paties ieškovo kaltės.

15.8.       Teismas, išeidamas už ieškinio ribų, papildomai ieškovui priteisė 107,28 Eur esą neišmokėto darbo užmokesčio. Ieškinyje ieškovas tokio reikalavimo nereiškė, o teismas sprendime niekaip nemotyvavo, todėl toks išėjimas už ieškinio ribų yra būtinas šiuo konkrečiu atveju. Sprendimu priteisus ir esą neišmokėtą darbo užmokestį ieškovui, atsakovė bei trečiasis asmuo prarado teisę pateikti argumentus dėl tokio reikalavimo pagrįstumo ir į jį atsikirsti, nes šis klausimas nebuvo pareikštas ieškinyje ir nebuvo nagrinėjamas bylos nagrinėjimo metu.

15.9.       Teismas nenurodė jokių motyvų, kodėl ieškovui buvo priteistos visos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos, nors ieškinys buvo tenkintas tik iš dalies. Teismas nepagrindė, kodėl nebuvo vertinama, kokia ieškinio dalis buvo atmesta ir kokia patenkinta. Dėl šių priežasčių laikytina, kad ieškovui priteistos bylinėjimosi išlaidos buvo apskaičiuotos nepagrįstai ir pažeidžiant proceso teisės normas. Tokiu būdu teismas grubiai pažeidė tiek įstatymų nuostatas, tiek atsakovės teisę į teisingą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Teisėjų kolegija

 k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16.       CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

17.       Apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl vidutinio darbo užmokesčio dydžio (DK 139 straipsnis),  piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas dydžio (DK 127 straipsnio 5,6 dalys) ir pagrindo mokėti netesybas (DK 147 straipsnio 2 dalis).

18.       Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad ieškovas nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki 2022 m. gruodžio 16 d. dirbo atsakovo UAB „Interjero projektų studija“ (toliau – IPS) direktoriumi, pareigos buvo nustatytos kaip antraeilės, darbo laikas nuo 17 iki 19 val. (2 val. per dieną), darbo užmokestis nuo 2016 m. sausio 1 d. nustatytas 87,50 Eur plius priedas už darbo rezultatus, po keleto darbo sutarties pakeitimų, nuo 2022 m. sausio 1 d. nustatytas MVA (valandinis) tarifas mokant priedą už darbo rezultatus (t.1, b.l. 14). Neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu 2022 m. gruodžio 16 d. priimtas sprendimas atšaukti ieškovą P. U. iš bendrovės direktoriaus pareigų ( 2022 m. gruodžio 16 d. laikoma paskutine P. U. darbo diena), P. U. įpareigotas perduoti bendrovės turtą ir dokumentaciją naujam direktoriui E. M., kuris pareigas pradėjo eiti nuo 2022 m. gruodžio 19 d. ir buvo įgaliotas su buvusiuoju bendrovės direktoriumi P. U. pasirašyti darbo sutarties nutraukimo dokumentus ir visus kitus su tuo susijusius dokumentus, jei reikalinga ( t.1, b.l. 17).

19.       Taip pat byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad ieškovas P. U. visą direktoriaus pareigų ėjimo laiką mokėjo sau priedus prie atlyginimo, sumos įvairios, nuo 325 Eur iki 4205 Eur per mėnesį ( t.3, b.l. 150, Audifina susisteminta lentelė). Atsakovė UAB „Interjero projektų studija“ kitoje civilinėje byloje bandė prisiteisti iš ieškovo 271 770,60 Eur sau išsimokėtų priedų, tačiau Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2-2087-863/2023 ieškinio netenkino, sprendimas įsiteisėjęs 2024 m. balandžio 4 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-178-464/2024. Pastarojoje byloje nustatyta, kad priedų mokėjimo kriterijai, tvarka, sistema nebuvo atsakovės bendrovėje nustatyti, tai buvo palikta pilnai pačiam direktoriui P. U. nuspręsti.

20.       Šioje byloje ieškovas P. U. kėlė tinkamo atsiskaitymo su juo klausimą nutraukiant darbo sutartį, teigė, kad 2022 m. gruodžio 16 d. su juo nebuvo tinkamai atsiskaityta, nesumokėta piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas, dėl ko atsirado ir darbdavio prievolė sumokėti netesybas. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai: priteisė darbo užmokestį už 2022 m. gruodžio mėnesį (107,28 Eur), piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas (6954,60 Eur) ir netesybas (14535,12 Eur). Apeliantė (atsakovė) nesutinka su teismo sprendimu.

Dėl darbo užmokesčio už 2022 m. gruodį  

21.       Apeliantė nurodo, kad teismas išėjo už ieškinio ribų, nes priteisti darbo užmokesčio už 2022 m. gruodį ieškovas neprašė. Sutiktina, kad ieškovas neprašė priteisti 107,28 Eur darbo užmokesčio už 2022 m. gruodžio mėnesį. Tačiau CPK XX skyrius nustato darbo bylų nagrinėjimo ypatumus ir aktyvų teismo vaidmenį šios rūšies bylose. Konkrečiai, CPK 417 straipsnis nustato, kad byloje pagal darbuotojo ieškinį pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti reikalavimus daugiau nei buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu. 

22.       Šioje byloje nebuvo pateikta duomenų, kad ieškovui jo atleidimo iš darbo dieną buvo išmokėtas, be kita ko, atlyginimas už 2022 m. gruodį. Uždirbto atlyginimo išmokėjimas yra vienas iš tinkamo atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju elementų, užbaigiantis šalių teisinius santykius, tarpusavio prievoles ir galimus ginčus ateityje, todėl teismas, spręsdamas darbo ginčą, turi patikrinti tinkamo atsiskaitymo aplinkybes. Vadinasi, tinkamo atsiskaitymo reikalavimas, nors ir nebuvo aiškiai išreikštas, laikytinas neatsiejamai susijusiu su pagrindiniu ginču šioje byloje, todėl teismo pagrįstai buvo išspręstas priteisiant 107,28 Eur. Teismas nepažeidė CPK XX skyriaus normų, todėl keisti sprendimo šioje dalyje nėra pagrindo.

Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas

23.       Darbuotojas turi teisę atostogauti 20 darbo dienų kartą per darbo metus (DK 128 straipsnio 1 dalis). Nutraukiant darbo sutartį darbuotojui turi būti sumokama kompensacija už nepanaudotas atostogas, neviršijant trejų metų kasmetinių atostogų normos (DK 127 straipsnio 5 ir 6 dalys).  Ieškovas šioje byloje įrodinėjo, kad dirbdamas UAB „IPS“ direktoriumi, jis apskritai neatostogavo, todėl  per laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2022 m. gruodžio 16 d. sukaupė  109,26 darbo dienas atostogų. Atsakovė įrodinėjo, kad eidamas direktoriaus pareigas ne tik IPS, bet ir „Termopalo“ bendrovėje, atostogaudamas „Termopale“ tuo pačiu ieškovas atostogavo ir IPS atžvilgiu, tik nefiksavo šių atostogų IPS buhalterinėje apskaitoje. Atsakovė suskaičiavo ieškovo atostogų dienas „Termopale“ ir prašė vertinti, kad atostogų likutis 2022 m. gruodžio 16 d. IPS‘e buvo toks pats, kaip ir „Termopale“ - 22 darbo dienos.

24.       Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo atsakovės argumentais skaičiuoti atostogų dienas IPS‘e pagal ieškovo „Termopalo“ įmonėje turėtas atostogas, ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu vertinimu sutinka. Ieškovas pateikė įrodymus, kad savo atostogų „Termopale“ metu jis atliko mokėjimo pavedimus IPS bendrovėje, vadinasi, kaip IPS direktorius vykdė tam tikras funkcijas. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atšaukimo iš pareigų dieną ieškovas turėjo 109,26 dienas sukauptų atostogų, iš kurių kompensuojamos nutraukiant darbo sutartį gali būti 60 darbo dienų (DK 127 straipsnio 5 dalis).  

25.       Kitas dėmuo skaičiuojant kompensacijos už nepanaudotas atostogas dydį yra vidutinis darbo užmokestis. Ginčas tarp šalių kilo dėl ieškovo vidutinio darbo užmokesčio dydžio – ar ieškovo sau išsimokėtas premijas/priedus reikia įskaičiuoti į vidutinį darbo užmokestį. DK 142 straipsnis skiria dvi rūšis premijų: 1) skirtų darbo sutarties, darbo apmokėjimo sistemos ar kitų darbo teisės normų nustatytais atvejais, dydžiais ir tvarka atlyginti už darbuotojo darbą pagal darbo sutartį; t. y. sudarančios darbo užmokesčio dalį, kurių darbuotojas pagrįstai gali reikalauti,  ir 2) skirtos darbdavio iniciatyva paskatinti už gerai atliktą darbą, veiklą ar veiklos rezultatus, t. y. nesudarančios darbo užmokesčio dalies ir kurių darbuotojas negali pareikalauti, nes jų paskyrimas priklauso nuo darbdavio subjektyvios valios.

26.       Toks premijų pobūdžio atribojimas yra išsamiai ir nuosekliai išdėstytas kasacinio teismo praktikoje pažymint, kad pagrindinis premijos kaip skatinimo priemonės ir premijos kaip darbo užmokesčio sudėtinės dalies skirtumas yra premijos skyrimo ir išmokėjimo tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2009; 2019 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-248/2019). Darbo užmokesčio (tiek pagrindinio, tiek papildomo) dydis, kaip ir susitarimas dėl darbo užmokesčio, visada turi būti aiškus ir konkretus, nustatytas arba konkrečiu dydžiu, arba apskaičiuotas taikant aiškius tarifus. Apskaičiuojant papildomą darbo užmokestį turi būti nustatyti aiškūs rodikliai, kuriuos pasiekęs darbuotojas įgytų subjektyvią teisę reikalauti nustatyto dydžio priedo, o darbdavys – pareigą jį sumokėti. Šie požymiai nebūtini premijai kaip paskatinimui. Premijos konkretų dydį gali nustatyti darbdavys. Dėl šios priežasties išmoka, kurios konkretus dydis ir konkrečios mokėjimo aplinkybės (rodikliai) yra neaiškūs, negali būti laikoma darbo užmokesčiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2009; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2011). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, šalims sutarus dėl darbo užmokesčio, jo dydis, sudėtinės dalys sutartyje turi būti nurodomi taip, kad būtų aiškūs abiem šalims ir atitiktų suderintą jų valią (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018 ir jos 46 punkte nurodytą kasacinio teismo praktiką). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad premijos konkretų dydį gali nustatyti darbdavys; dėl šios priežasties išmoka, kurios konkretus dydis ir konkrečios mokėjimo aplinkybės (rodikliai) yra neaiškūs, negali būti laikoma darbo užmokesčiu. Kasacinis teismas nuosekliai laikosi šių premijų/priedų atribojimo kriterijų ir vėlesnėje praktikoje pakartodamas, kad darbo užmokesčio (tiek pagrindinio, tiek papildomo) dydis visada turi būti aiškus ir konkretus, nustatytas arba konkrečiu dydžiu, arba apskaičiuotas taikant aiškius tarifus. Apskaičiuojant papildomą darbo užmokestį, turi būti nustatyti aiškūs rodikliai, kuriuos pasiekęs darbuotojas įgytų subjektyvią teisę reikalauti nustatyto dydžio priedo, o darbdavys – pareigą jį sumokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-248/2019).

27.       Vadinasi, premijų pobūdžio kvalifikavimas (ar tai darbo užmokesčio privalomoji dalis ar skatinamoji premija) yra reikšmingas tuo atveju, jeigu darbuotojas premijos dar nėra gavęs ir reikalauja ją išmokėti, kitaip tariant, jeigu ieškovas nebūtų išsimokėjęs sau premijų, jis negalėtų tokių premijų reikalauti atšaukimo iš direktoriaus pareigų atveju. Tačiau šios bylos situacija buvo kitokia: ieškovas jo atšaukimo iš direktoriaus pareigų dieną (2022 m. gruodžio 16 d.) jau buvo išsimokėjęs sau premijas už 2022 m. spalio ir rugsėjo mėnesius. Pastebėtina, kad už 2022 m. lapkritį apie ieškovo sau išmokėtą premiją nėra duomenų, ir ieškovas tokios premijos nereikalauja. Šioje byloje kyla klausimas, ar ieškovo jau gautas premijas reikia įskaičiuoti į vidutinį darbo užmokestį skaičiuojant kompensaciją už nepanaudotas atostogas.

28.       Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarka yra nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtintu Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašu, kurio 3.4 punktas nurodo įtraukti į vidutinio darbo užmokesčio paskaičiavimą  priedus ir priemokas prie valandinių atlygių, dieninių atlygių ir mėnesinių algų, mėnesines premijas, mokamas už mėnesio darbo rezultatus, kitus mokėjimai už atliktą darbą, numatytus darbo teisės normose, kolektyvinėje ir darbo sutartyse; 3.5 punktas nurodo įtraukti ir kitas premijas (išskyrus mėnesines premijas, numatytas Aprašo 3.4 papunktyje) ir kitas pinigines išmokas už atliktą darbą, nustatytas šalių susitarimu arba mokamas pagal darbo teisės normas ar darbovietėje taikomą darbo apmokėjimo sistemą, išskyrus pinigines išmokas (premijas), mokamas Darbo kodekse nustatytų švenčių dienų progomis, gyvenimo ir tarnybos metų jubiliejinių sukakčių progomis, įgijus teisę gauti socialinio draudimo senatvės pensiją, pareigūnų ir karių valstybinę pensiją arba kompensacinę išmoką (profesionaliojo scenos meno įstaigų kūrybiniams darbuotojams) ir savo noru nutraukiant darbo sutartį, atsistatydinant iš pareigų arba atleidžiant iš pareigų dėl amžiaus, tarnybos pratęsimo termino pabaigos arba negalėjimo dirbti pagal įgytą specialybę.

29.       Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad nenustatęs premijos pobūdžio,  pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą įskaičiuoti ieškovo sau išsimokėtas premijas į vidutinį darbo užmokestį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad premijų pobūdis šio ginčo situacijoje netenka reikšmės: premijos už 2022 m. rugsėjo ir spalio mėnesius jau išsimokėtos, todėl jos turi būti įskaičiuotos į vidutinį darbo užmokestį.  Lapkričio mėnesį ieškovas premijos neišsimokėjo, todėl skaičiuojamas tik gautas atlyginimas. Atitinkamai, ieškovo 2022 m. rugsėjo mėnesio darbo užmokestis buvo: 3455,49 Eur premija +196,68 Eur atlyginimas, kas sudaro  3652,17 Eur, spalio mėnesį: 3283,34 Eur premija ir 187,74 Eur atlyginimas, lapkričio mėnesį: 178,80 Eur atlyginimas. Iš čia paskaičiuojamas vidutinis mėnesio atlyginimas – 2434,02 Eur ir kompensacija už 60 dienų atostogų - 6954,33 Eur.

30.       Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ieškovo vidutinį darbo užmokestį, tinkamai aiškino Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarką, pagrįstai priteisė kompensaciją už nepanaudotas atostogas, todėl šioje dalyje keisti sprendimo nėra pagrindo.

Dėl netesybų 

31.       Pirmosios instancijos teismas ieškovui neišmokėtą atostoginių sumą padaugino iš 6 mėnesių ir priteisė ieškovui iš atsakovo 14 535,12 Eur netesybų pagal DK 147 straipsnio 2 dalį. Teismas nematė pagrindo  mažinti DK 147 straipsnyje nurodytų netesybų dydį, nors sprendime nurodė, kad ieškovas galėjo ir turėjo atlikti visus mokėjimus savo paties atleidimo dieną ir kritiškai vertino ieškovo teiginius apie grasinimus ir baimę 2022 m. gruodžio 16 d. (kai buvo paskutinė jo darbo diena IPS) atlikti mokėjimus sau. Tokia teismo argumentacija prieštarauja teismo padarytai išvadai priteisti netesybas už 6 mėnesius. 

32.       Pirmiausia pažymėtina, kad ieškovas buvo IPS direktorius. Taigi, ieškovo asmenyje sutapo darbuotojas ir darbdavys, turėjęs atlikti darbuotojo (savęs paties) atleidimą iš darbo. DK 147 straipsnio 2 dalis nustato, kad netesybos mokamos, kai uždelsta atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės. Šiuo atveju teismas nustatė (ieškovas pats pripažino 2025 m. vasario 25 d. teismo posėdyje), kad 2022 m. gruodžio 16 d. ieškovas turėjo visas reikalingas mokėjimo priemones atlikti galutinį atsiskaitymą IPS vardu su atleidžiamu darbuotoju, tačiau tokio atsiskaitymo neatliko esą dėl baimės, nes jam grasino akcininkų atstovas, kad reikalaus žalos atlyginimo ir pan. Teismas pagrįstai vertino tokius ieškovo paaiškinimus kaip stokojančius pagrįstumo (kritiškai). Byloje nepateikta įrodymų apie buvusius kažkokius grasinimus (kreipimųsi į policiją ir pan.), todėl ieškovo paaiškinimas neįtikina. Vadinasi, darytina išvada, kad paskutinę ieškovo darbo dieną su juo nebuvo atsiskaityta dėl jo paties kaltės.

33.       Kita vertus, 2022 m. gruodžio 16 d. neeilinio visuotinio IPS akcininkų susirinkimo sprendimu vietoje atleisto iš direktoriaus pareigų ieškovo, IPS direktoriumi nuo 2022 m. gruodžio 19 d. buvo paskirtas E. M., kuris buvo įgaliotas su buvusiuoju bendrovės direktoriumi P. U. pasirašyti darbo sutarties nutraukimo dokumentus ir visus kitus su tuo susijusius dokumentus, jei reikalinga ( t.1, b.l. 16-17). Vadinasi, naujai paskirtas direktorius turėjo patikrinti, ar su buvusiu direktoriumi yra tinkamai atsiskaityta ir jeigu ne, atlikti atsiskaitymą tame skaičiuje ir išmokant nepanaudotus atostoginius. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, naujai paskirtas direktorius turėjo daugiausiai per tris mėnesius nuo paskyrimo į pareigas atlikti šiuos veiksmus. Aplinkybė, kad atsakovė užvedė kitą civilinę bylą, prašydama priteisti iš P. U. jo išsimokėtus priedus (apie 270 000 Eur) kaip įmonei padarytą žalą, nedaro įtakos atsakovės kaip darbdavio prievolei atsiskaityti su darbuotoju jo atleidimo dieną ir nepanaikina DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytos sankcijos mokėti netesybas, jeigu nėra atsiskaityta.

34.       Teismų praktika dėl DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyto netesybų dydžio yra formuojama pripažįstant teismo teisę taikyti proporcingumo principą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  suformuotą nuoseklią teisės aiškinimo taisyklę, sankcijos gali būti efektyvios ir pasiekti tikslus, dėl kurių jos yra nustatytos, tik tuo atveju, jeigu jos proporcingos teisės pažeidimams, už kuriuos yra skiriamos. Kompetencija įvertinti proporcingumą bei su tuo susijusi teisė sankcijos dydį mažinti yra suteikiama teismui (su sankcijos už vėlavimo atsiskaityti laiką mažinimo galimybe susiję teismų praktikos pavyzdžiai – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501-701/2016, 2015 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-469/2015, 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2014 ir kt.). Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujam Darbo Kodeksui, nebuvo nei padidintas sankcijų taikymo imperatyvumo laipsnis, nei sugriežtinta teismo diskrecijos teisės apimtis.

35.       Tiek iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 141 straipsnio 3 dalyje, tiek ir ginčo santykiams taikytinos redakcijos DK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta ta pati nuostata, kad sankcija už vėlavimo atsiskaityti laiką taikoma tik tada, jei dėl pavėluoto atsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Aiškindamas šią nuostatą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad darbuotojo kaltės (ne)buvimas yra aktualus sprendžiant klausimą, ar sankcija turi būti taikoma, kita vertus, darbuotojo kaltės nebuvimas neeliminuoja teismo teisės taikyti proporcingumo filtrą nustatant netesybų dydį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-469/2015). Kitaip tariant, darbuotojo kaltės nebuvimas lemia darbdavio pareigą mokėti netesybas, bet neeliminuoja teismo kompetencijos netesybų dydį mažinti. Kadangi aptariama nuostata 2017 m. liepos 1 d. redakcijos DK nebuvo pakeista, nurodytas teisinio reglamentavimo aiškinimas išliko aktualus ir  po teisinio reglamentavimo pasikeitimų, todėl kasacinis teismas  laikėsi nuoseklios pozicijos, kad vien maksimalaus sankcijos termino nustatymas nereiškia, jog teismas, siekdamas užtikrinti interesų pusiausvyrą, negali jos mažinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020, 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-684/2019, 2019 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019). Sutiktina, kad vėliau nagrinėdamas ginčus dėl DK 147 straipsnio 2 dalies taikymo maksimalaus sankcijos termino nustatymą kasacinis teismas ėmėsi aiškinti kaip eliminuojantį teismo kompetenciją taikyti proporcingumo principą ir mažinti darbuotojui priteisiamų netesybų sumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2023, 2022 m. gegužės 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-684/2022, 2022 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-684/2022, 2022 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022). Vis dėlto naujausia teismų praktika sugrįžo prie aiškinimo, kad teismai gali vertinti netesybų dydį ir jas sumažinti atsižvelgdami į darbdaviui taikytinos sankcijos dydį šalių interesų pusiausvyros, proporcingumo principo aspektu (žr. pvz. Kauno apygardos teismo 2024 m. vasario 22 d. nutartį byloje Nr.e2A-88-945/2024, Kauno apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr.e2A-1143-945/2024).

36.       Vertinant paties darbuotojo kaltę, kaip ir minėta, konstatuotina, kad darbuotojo kaltė dėl neatsiskaitymo egzistavo pirmuosius tris mėnesius po atleidimo iš pareigų (žr. šios nutarties 32 ir 33 pastraipas). Tuo pačiu darbuotojo kaltė yra susijusi ir su proporcingumo principo taikymu. Kolegijos nuomone, nebūtų proporcinga priteisti netesybas už pusę metų, įvertinant, kad ieškovas, dirbdamas direktoriumi, nepasirūpino atlikti tinkamą atsiskaitymą atleidimo iš darbo dieną, neįspėjo apie tai naujai paskirto direktoriaus, reikalavimą pareiškė ne iš karto po atleidimo, kas būtų leidę sumažinti netesybas, bet praėjus daugiau kaip pusei metų po atleidimo (2024 m. rugpjūčio mėnesį). Todėl teismo sprendimas yra pakeistinas ir ieškovui priteista netesybų suma mažintina iki dviejų mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio, t. y. nuo 14 535,12 Eur iki  4 868,04  Eur (2434,02*2).  

Dėl bylinėjimosi išlaidų

37.       Apeliantė nesutinka su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu pirmosios instancijos teisme. Nurodo, kad teismas tenkino ne visus ieškovo reikalavimus, atmetė reikalavimą priteisti 5 proc. metinių palūkanų, todėl turėjo atitinkamai proporcingai patenkintiems reikalavimams skirstyti bylinėjimosi išlaidas.

38.       Bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė „pralaimėjęs moka“ įtvirtinta CPK 93 straipsnio 2 dalyje, ji nustato, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Kolegijos nuomone, apeliantė nepagrįstai teigia, kad ieškovo reikalavimas buvo tenkintas iš dalies, nes jam nepriteista 5 proc. metinių palūkanų. Reikalavimas dėl 5 proc. metinių palūkanų yra laikytinas išvestiniu, nesavarankišku reikalavimu, nuo jo nėra skaičiuojamas žyminis mokestis, atitinkamai tokio reikalavimo tenkinimas ar netenkinimas nedaro įtakos pagrindinių reikalavimų tenkinimo laipsniui.

39.       Toliau teisėjų kolegija svarsto, ar šiuo atveju, sumažinus ieškovui priteisiamą netesybų sumą nuo 6 mėnesių iki 2 mėnesių darbo užmokesčio dydžio, galima vertinti, kad ieškinys tenkinamas iš dalies ir skaičiuoti patenkinimo proporciją.

40.       Pažymėtina, kad ieškovas buvo net dviejų įmonių ir „Termopalo“, ir IPS direktorius, kaip aukštesnės grandies vadovas turėjo išmanyti darbo teisės normas, taip pat ir netesybų ribas bei tikimybę, kad ne visa prašoma netesybų suma gali būti priteista. Ieškovas, pareikšdamas ieškinį didelei sumai, tuo pačiu prisiėmė riziką, kad byloje dalyvaujantys priešingą suinteresuotumą turintys asmenys turės išlaidų advokatams. Tarp šalių jau yra išnagrinėta ne viena civilinė byla, todėl ieškovas yra laikytinas bylinėjimosi patirtį turinčiu asmeniu. Todėl kolegija mano, kad netesybų sumos sumažinimas gali būti vertinamas kaip dalinis ieškinio patenkinimas, duodantis pagrindą proporcingai dalinti šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas.

41.       Laikytina, kad ieškinys tenkinamas 55 proc. (ieškovas prašė priteisti 6954,33 Eur atostoginių, 14604,06 Eur netesybų, iš viso 21558,39 Eur, priteisiama 107,28 Eur atlyginimo, 6954,33 Eur atostoginių, 4868,04 Eur netesybų, iš viso 11929,92 Eur, kas sudaro 55,33 proc., suapvalinus - 55 proc.).

42.       Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintiems ir atmestiems reikalavimams (CPK 93 straipsnis). Ieškovui priteistina 55 proc. jo turėtų išlaidų tiek pirmosios instancijos procese, tiek ir apeliacinėje instancijoje, atsakovui priteistina 45 proc. jo turėtų išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos procesuose.

43.       Ieškovo išlaidos pirmosios instancijos teisme buvo 6019,75 Eur už advokato pagalbą. Nuo šios sumos 55 proc. yra 3 310,86 Eur. Išlaidos apeliacinėje instancijoje buvo 2359,50 Eur. Nuo šios sumos 55 proc. yra 1 297,72 Eur. Bendra ieškovui priteistina suma sudaro 3 657,22 Eur.

44.       Atsakovo išlaidos pirmosios instancijos teisme buvo 6703,75 Eur už advokato pagalbą, 45 proc. nuo sumos sudaro 3 016,68 Eur. Apeliacinės instancijos teisme atsakovo išlaidos buvo 485 Eur žyminio mokesčio ir 2420 Eur už advokato pagalbą, iš viso  2905 Eur, 45 proc. nuo sumos sudaro 1 307,25 Eur. Bendra atsakovui priteistina suma sudaro  4 323,93 Eur.

45.       Atlikus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, atsakovei iš ieškovo priteistina  666,71  Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijose teismuose.

46.       Kauno apylinkės teismas 2025 m. birželio 13 d. nutartimi įtraukė į bylą trečiąjį asmenį - UAB „Termopalas“, motyvuodamas, kad „teismas gali pasisakyti dėl UAB „Termopalas“ teisių ir pareigų organizuojant darbo bei poilsio laiką ieškovo atžvilgiu ir siekdamas užtikrinti sprendimo stabilumą“.  Teismas nenurodė, kaip „Termopalo“ įtraukimas užtikrins sprendimo stabilumą ir kieno pusėje yra įtrauktas dalyvauti trečiasis asmuo - ieškovo ar atsakovo (CPK 47 straipsnio 1 dalis). Trečiasis asmuo „Termopalas“ įstojo į bylos nagrinėjimą, pateikė atsiliepimą į ieškinį, taip pat pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, 2359,50 Eur.

47.       Laikytina, kad trečiasis asmuo buvo įtrauktas dalyvauti byloje atsakovo pusėje, todėl trečiajam asmeniui iš ieškovo priteistina 45 proc. turėtų bylinėjimosi išlaidų (proporcingai atmestiems reikalavimams), tai sudaro 1 061,77 Eur.

48.       Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CPK 414 - 417 straipsnius, pagrįstai patikrino atsiskaitymo su ieškovu aplinkybes, pagrįstai priteisė neišmokėtą darbo užmokestį už 2022 m. gruodžio mėnesį,  tinkamai nustatė nepanaudotų atostogų dienų skaičių ir tinkamai pritaikė Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtintą Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašą,  reglamentuojantį jau išmokėtų premijų įskaitymą į vidutinį darbo užmokestį, pagal kurį turi būti skaičiuojama kompensacija už nepanaudotas atostogas, todėl pagrįstai priteisė kompensaciją už  nepanaudotas atostogas. Tačiau teismas iš dalies neteisingai aiškino ir taikė DK 147 straipsnio 2 dalį, neįvertino, kad šios bylos situacijoje viename asmenyje sutapo darbuotojas ir darbdavio įgaliotas vadovas,  todėl neatsiskaitymas su darbuotoju paskutinę jo darbo dieną įvyko dėl darbuotojo kaltės, kas daro neproporcinga ir nesąžininga sankcija 6 mėnesių darbo užmokesčio dydžio netesybas. Todėl teismo sprendimas yra pakeistinas sumažinant priteistas netesybas. Pakeitus sprendimą atitinkamai pakeistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas tarp šalių.      

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu

n u t a r i a :

 Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2025 m. spalio 23 d. sprendimą ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„ieškovo ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui P. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės UAB „Interjero projektų studija“, juridinio asmens kodas 303195398, 107,28 Eur (vieną šimtą septynis eurus, 28 ct) darbo užmokesčio, 6954,60 Eur (neatskaičius mokesčių) (šešis tūkstančius devynis šimtus penkiasdešimt keturis eurus, 60 ct)  kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 4 868,04 Eur  (keturis tūkstančius aštuonis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus ir 4 ct) (neatskaičius mokesčių) netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti“.

Priteisti atsakovei  UAB „Interjero projektų studija“, juridinio asmens kodas 303195398, iš ieškovo P. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 666,71 Eur (šešis šimtus šešiasdešimt šešis eurus ir 71 ct)  bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti trečiajam asmeniui UAB „Termopalas“, įm.k. 133144646, iš ieškovo P. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 061,77 Eur (tūkstantį šešiasdešimt vieną eurą ir 77 ct)  bylinėjimosi išlaidų.

   Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                          Marius Bartninkas

                                                                                                                                  Diana Labokaitė

                                                Tomas Ridikas