Civilinė byla Nr. 3K-3-438/2014 (S)

                            Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02657-2011-9

                              Procesinio sprendimo kategorijos: 106.1; 106.6; 114.11

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Rimvydo Norkaus ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. M. ieškinį atsakovui J. P. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo pareigą kvalifikuoti ginčą, kai ieškovė prašė ginčą spręsti vadovaujantis paskolos santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, o teismas pagal bylos faktines aplinkybes taikė jungtinės veiklos santykius reglamentuojančias teisės normas, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė I. M. kreipėsi į teismą prašydama iš atsakovo J. P. priteisti 241 230,72 Lt negrąžintos paskolos, 5 procentų procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimą ji grindė nuo 2007 m. spalio mėn. iki 2010 m. birželio mėn. 241 230,72 Lt paskolintais pinigais atsakovui buto, esančio Vilniuje, duomenys neskelbtini, rekonstrukcijai, kurių negrąžino.

Atsakovas J. P. su ieškiniu nesutiko, nurodydamas, kad su ieškove iki 2010 m. pabaigos palaikė artimus santykius, ketino susituokti. Ieškovė pardavė nuosavybės teise jai priklausantį butą, o gautas lėšas ketino investuoti į bendrą šalių būstą. Atsakovui ir jo motinai nepavyko parduoti bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio buto, esančio Vilniuje, duomenys neskelbtini, todėl ieškovė atsakovui ir jo motinai pasiūlė atlikti buto rekonstrukciją: padalyti jų butą į du atskirus butus, iš kurių viename gyventų atsakovo motina, o kitame – ieškovė su atsakovu. Rangos sutartyje, apdailos darbų sutartyse, preliminariose darbų sąmatose rekonstrukcijos darbų užsakovais nurodomi ieškovė ir atsakovas. Ieškovė ilgą laiką gyveno pirmiau nurodytame bute. Ieškovės ir atsakovo rašytinio susitarimo dėl paskolos atsakovui suteikimo nebuvo, dalis ieškovės pervestų lėšų buvo naudojamos kasdieniams šalių poreikiams. Anot atsakovo, tarp šalių susiformavę turtiniai santykiai savo esme labiausiai panašūs į jungtinės veiklos teisinius santykius, todėl kilusiam ginčui išspręsti prašė taikyti CK šeštosios knygos LI skyriaus normas. Kadangi nėra galimybės nustatyti šalių įnašų dydžių, tai jis prašė ginčą spręsti vadovaujantis CK 6.970 straipsnio 2 dalimi, kuri įtvirtina šalių įnašų lygumo prezumpciją. Atsakovo teigimu, rekonstruoto buto rinkos vertė šiuo metu yra         123 000 Lt, todėl ieškovė galėtų pretenduoti tik į pusę buto vertės.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 2 d. sprendimu ieškinį atmetė ir atsakovui iš ieškovės priteisė 6050 Lt teisinės pagalbos išlaidų, 2233 Lt žyminio mokesčio ir 11,35 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas iš ieškovės yra gavęs ieškinyje nurodytus 241 230,72 Lt, tačiau šalys nebuvo sudariusios rašytinės paskolos sutarties. Atsakovui lėšos buvo pervedamos banko pavedimais, nurodant, kad apmokama už atliktus rangos darbus. Atsakovas neneigia, kad gautos iš ieškovės lėšos buvo panaudotos jo ir motinos buto rekonstrukcijai, siekiant įrengti du atskirus butus, iš kurių viename gyventų šalys. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovės argumentai dėl paskolos suteikimo yra nepagrįsti ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, t. y. kad šalys pinigų atsakovui pervedimo laikotarpiu palaikė artimus ryšius ir ketino kurti šeimą, todėl ieškovė, 2007 m. pardavusi savo butą, gautas lėšas investavo į atsakovo ir jo motinos buto rekonstrukciją, ketindama sukurti bendrąją nuosavybę. Susitarimo tikslas buvo pasiektas, nes atskiras butas buvo įrengtas ir tinkamas naudoti pagal paskirtį, tačiau nuosavybė į jį buvo įregistruota tik atsakovo vardu. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ir atsakovo santykius kvalifikavo jungtine veikla (partneryste) ir siūlė ieškovei pakeisti ieškinio pagrindą arba dalyką, tačiau ji tai padaryti atsisakė, ieškinio netikslino, nenurodė naujų aplinkybių, nepateikė įrodymų, todėl teismas išnagrinėti ginčą kitu pagrindu neturėjo galimybės.

Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė ieškovės reikalavimą ieškovei lėšas priteisti vadovaujantis CK 6.50 ir 6.237 straipsnių pagrindais, numatančiais atsakovo pareigą grąžinti ieškovei be juridinio pagrindo ar sandorio įgytą turtą, nes nėra nurodytos ir įrodytos tam reikalingos aplinkybės.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad negali išeiti už ieškinio ribų ir aiškintis kitų aplinkybių, kurios būtinos, tačiau skiriasi nuo nurodytųjų procesiniuose dokumentuose. Teismo nuomone, ieškovė, norėdama ginti savo pažeistas teises dėl bendro turto įgijimo, t. y. atgauti savo turto dalį natūra, įnašą jam sukurti, ar lėšas už prisidėjimą prie kito asmens turto pagerinimo, turi teisę pareikšti ieškinį kitais įstatyme išvardytais pagrindais bei jį pagrįsti, įtraukiant į bylą atsakovo motiną, kurios procesinė padėtis turėtų priklausyti nuo reiškiamų reikalavimų. Įtraukti atsakovo motiną į šią bylą nėra teisinio pagrindo, nes ieškinyje reiškiami reikalavimai ir priimtas sprendimas nesukuria jai jokių teisių ir pareigų.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovės I. M. apeliacinį skundą, 2013 m. lapkričio 19 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimą nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovo suformuluotas ieškinio dalykas ir jo nurodytas faktinis ieškinio pagrindas apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką, o ieškinio reikalavimą pagrindžiančių materialinės teisės normų nurodymas ieškinio pareiškime rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti. Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Nagrinėjamoje byloje šalys neginčija kartu gyvenimo fakto, todėl šalių veiksmai – tam tikrą laiką gyvenimas kartu, atsakovo ir jo motinai priklausančio buto atlikta rekonstrukcija, padalijant butą į dvi dalis, ieškovės lėšomis šių darbų apmokėjimas, taip pat rekonstrukcijos – remonto darbų atsakovo paveldėtame bute apmokėjimas suponuoja išvadą, kad šalys tam tikru laikotarpiu kūrė bendrą ateitį, todėl ieškovė investavo lėšas į atsakovo turtą. Šalys tik pašlijus santykiams pradėjo atskirai maitintis, nes to pageidavo atsakovas. Aplinkybė, kad šalys disponavo kiekvienas savo pajamomis ir santaupomis, nepaneigia šalių santykių ir siekio rekonstruoti atsakovui ir jo motinai priklausančio buto, tokiu būdu sukuriant atskirą šeimos būstą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ieškovės mokėjimų negalima vertinti kaip paskolos suteikimo. Nesant šalių rašytinės paskolos sutarties, patvirtinančios atsakovo įsipareigojimą grąžinti ieškovei paskolą, šalių teisiniai santykiai numanomi iš faktinių aplinkybių ir lėšų pervedimo paskirties.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, šalių santykius kvalifikuodamas jungtine veikla, neperžengė bylos nagrinėjimo ribų, nes atsakovas savo atsikirtimus taip pat grindė būtent šalių jungtine veikla. Vienodi jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir vieningas jų tikslas (sutarties dalykas) yra skiriamasis šios sutarties požymis, leidžiantis ją atriboti nuo kitų sutartinių teisinių santykių. Nors paskolos sutartis yra jos šalių suderintos valios išraiška, tačiau kiekviena sutarties šalių turi atskirą tikslą: paskolos gavėjas siekia gauti paskolą, kad ją panaudojęs patenkintų savo, atskirus nuo paskolos davėjo, turtinius interesus, o paskolos davėjas siekia suteikti paskolą ir (paprastai) gauti atlyginimą už paskolos suteikimą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, bylos šalių elgesys liudija, kad tikrieji šalių ketinimai buvo sujungus atsakovui priklausančio turto idealiąją dalį ir ieškovės lėšas sukurti bendrą būstą ir patenkinti šeimos poreikius, todėl bendras, vieningas abiejų dalyvių tikslas leidžia ginčo sutartį kvalifikuoti kaip jungtinės veiklos sutartį. Bylos faktinės aplinkybės patvirtina tam tikro laikotarpio šalių bendrą ūkio turėjimą ir kūrimą. Byloje nepateikta jokių įrodymų, kad atsakovas būtų prisiėmęs įsipareigojimą grąžinti ieškovei jos pervestas ar už jį rangovams sumokėtas lėšas, nors tokio įsipareigojimo buvimas yra esminė paskolos sutarties sąlyga. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad teisės normos nenumato, jog vieno iš partnerių indėlis į bendrą veiklą tiesiogiai galėtų būti grąžintas jam, nutraukus jungtinės veiklos sutartį.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje faktinį ieškinio pagrindą sudarė aplinkybės, jog, esant sudarytai paskolos sutarčiai, bei pinigų perdavimo faktui, atsakovas neįvykdė savo prievolės grąžinti pasiskolintą pinigų sumą. Vadinasi, ieškinys buvo grindžiamas prievoliniais teisiniais šalių santykiais ir iš sutarties kylančia pareiga grąžinti paskolos dalyką. Ieškinys nebuvo grindžiamas ir byloje nebuvo įrodinėjamos faktinės aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą teismui šalių teisinius santykius kvalifikuoti remiantis CK normomis, reglamentuojančiomis nepagrįstą praturtėjimą, t. y. nebuvo siekiama įrodyti, kad atsakovas be teisinio pagrindo gavo lėšas (priešingai – buvo įrodinėjama, kad šalys buvo sudariusios paskolos sutartį ir kad atsakovas gavo pinigus bei buvo įsipareigojęs juos grąžinti). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės pakeisti ieškovės ieškinyje nurodytą ir byloje įrodinėtą faktinį ieškinio pagrindą ir reikalavimą patenkinti remdamasis nepagrįsto praturtėjimo instituto teisės normomis.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad jokių ieškinio ar priešieškinio reikalavimų, kurie galėtų tiesiogiai ar netiesiogiai lemti atsakovo motinos materialiųjų teisių  ar pareigų kurios nors iš ginčo šalių atžvilgiu, nagrinėjamoje byloje nebuvo pareikšta, todėl nebuvo teisinio pagrindo atsakovo motiną įtraukti dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu (CPK 47 straipsnis).

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu ieškovė I. M. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 19 d. nutartį ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl CPK reikalavimų ieškiniui ir jų vertinimo

Kasatorė nurodo, kad bylą nagrinėję teismai, konstatavę, jog negali tinkamai nagrinėti ginčo, nes ieškovė įrodinėjo paskolos santykių, o ne jungtinės veiklos ar kitokių teismo neįvardytų teisinių santykių buvimą, todėl, taikydami jungtinės veiklos santykių institutą, peržengtų ieškinio ribas, netinkamai taikė CPK 141 straipsnį, 265 straipsnio 2 dalį, nes teismo veiksmai, išsprendžiant ginčą ne pagal ieškovės nurodytas teisės normas, nelaikytini nei ieškinio ribų peržengimu, nei ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimu. Ieškovė savo galutiniu reikalavimu prašė priteisti jos naudai iš atsakovo jam sumokėtą pinigų sumą, o teisinis pagrindo, kokiu teismas galėjo ar galėtų šią sumą priteisti, nustatymas yra teismo prerogatyva. Bylą nagrinėję teismai nenurodė, kokios aplinkybės yra naujai reikalingos, siekiant tinkamai išspręsti ginčą, o naujų įrodymų, patikslinančių ieškinio faktinį pagrindą sudarančias aplinkybes, pateikimas teismui nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu, nes tai yra ieškovo procesinė teisė.  

2. Dėl šalių lygiateisiškumo

              Kasatorės teigimu, tai, kad ieškovė nurodė skirtingas teisės normas, nelaikytina ieškinio pagrindo keitimu, jeigu faktinės aplinkybės išlieka tos pačios, nes ieškinio teisinio pagrindo pakeitimas automatiškai nereiškia ieškinio faktinio pagrindo pakeitimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats atsakovas teigė, jog šalių tarpusavio santykius tikslinga kvalifikuoti jungtine veikla, todėl teismui sprendus ginčą vadovaujantis kitomis nei nurodė ieškovė teisės normomis, atsakovo teisės ir interesai nebūtų buvę pažeisti. 

              Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas J. P. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 19 d. nutartį palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

              Atsakovas nurodo, kad ieškovė painioja ieškinio dalyką ir ieškinio pagrindą. Ieškovė viso proceso metu įrodinėjo šalių paskolinius santykius, nors iš bylos faktinių aplinkybių aiškiai buvo matyti, kad šalys tvarkė bendrą ūkį ir kūrė bendrus ateities planus. To neneigė ir pati ieškovė. Tačiau jei teismai būtų tenkinę ieškovės ieškinį patys nurodydami, kad prievolė grąžinti pinigus atsirado dėl jungtinės veiklos, jie būtų pažeidę atsakovo teisę į tinkamą savo interesų gynimą, prieštaraujant ieškovės ieškinio reikalavimams. Atsakovas nurodo, kad ieškovė vis dar yra išsaugojusi teisę teikti ieškinį kitokiu pagrindu ir ginti savo pažeistą teisę remdamasi tinkamu ir įrodytu teisiniu pagrindu. Atsakovo teigimu, ieškovė nesupranta jungtinės veiklos santykių esmės, nes būtent jungtinės veiklos metu buvo pagerinti du objektai – butai, priklausę atsakovui ir jo motinai, kuri, anot atsakovo, byloje turėtų būti įtraukiama atsakove, o ne trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teismo pareigos kvalifikuoti ginčo teisinius santykius

Pagal CPK 135 straipsnį ieškovas kreipdamasis į teismą turi nurodyti savo reikalavimą (ieškinio dalyką) ir aplinkybes, kuriomis grindžia pareikštą reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas). Teisinis ieškinio pagrindas – konkrečios materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčijamą teisinį santykį, rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. N. v.    J. M., M. N., bylos Nr. 3K-3-299/2013), tačiau ieškovo nurodyti įstatymai ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas. Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus arba taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas ir byloje pareikštų reikalavimų peržengimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. I. P., bylos Nr. 3K-3-95/2011, 2014 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. G. L., E. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-369/2014; kt.). Teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo priešieškinio (jei pareikštas) pagrindą ir dalyką bei šiuose procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes, kuriomis šalis grindžia savo reikalavimus – turi būti nurodyti įrodymai, patvirtinantys ieškovo ir atsakovo išdėstytas aplinkybes (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktai; 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis; 143 straipsnio 3 dalis). Tačiau teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Žaliakalnio žėrutis“ v. A. S., bylos Nr. 3K-3-255/2013).

Nuo sprendžiamo ginčo teisinio kvalifikavimo priklauso ir byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių visuma. Ginčo teisinę kvalifikaciją teismui gali pasiūlyti ginčo šalys, tačiau, kaip pažymėta pirmiau, šalių nurodytas ieškinio ir priešieškinio, jei pareikštas, teisinis pagrindas teismui nėra privalomas. Jeigu bylą nagrinėjantis teismas, vertindamas pateiktus byloje įrodymus ir ginčo esmę, nustato, kad ieškinio faktinis pagrindas įrodo esant kitokio pobūdžio, nei teigia ieškovas, santykius (pvz., ne paskolos, o investavimo, jungtinės veiklos, bendros nuosavybės kūrimo ar kt.) ir ieškovo pasiūlytas teisinis ginčo kvalifikavimas yra netinkamas, todėl keistina byloje įrodinėtinų aplinkybių visuma, tai jis turi siūlyti ginčo šalims teikti naujus įrodymus dėl aplinkybių, svarbių tinkamam ginčo santykio teisiniam kvalifikavimui, o prireikus ir keisti ieškinio faktinį pagrindą. Jeigu šalis nesinaudoja šiomis teismo teikiamomis galimybėmis teikti naujus įrodymus, teismas, taikydamas, jo nuomone, tinkamiausią ginčo teisinį kvalifikavimą, sprendžia, ar išlikusi tokia pat įrodinėtinų aplinkybių visuma įrodo esant šalies pareikštą reikalavimą pagrįstą. Jei faktinės aplinkybės neįrodytos, o jų visuma, kurią įrodinėjo ieškovas, skiriasi nuo tų, kurios atitiktų tikrąjį tų santykių kvalifikavimą iš esmės, tai teismas turi teisę reikalavimo netenkinti.  

Nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių visumos pagrindu teismai padarė išvadą, kad ginčo šalis greičiau saistė jungtinės veiklos (partnerystės), o ne paskoliniai, kaip teigė ieškovė, santykiai, t. y. pora gyveno kartu, tvarkė bendrą ūkį, planavo įsirengti bendrą būstą ir pan. Atitinkamai ieškovės atsakovui J. P. perduoti 241 230,72 Lt yra ne paskola, nes tokiems santykiams pagrįsti trūko įrodymų, t. y. kad šalys buvo sutarusios ne tik perduoti pinigus nuosavybes teise (atsakovas neneigia gavęs iš ieškovės atitinkamą pinigų sumą buto remontui), bet ir paskolintą sumą grąžinti, o ieškovės įnašas vykdant jungtinę veiklą į šios veiklos rezultatą – bendrąją dalinę nuosavybę. Šis teisinis kvalifikavimas iš esmės keičia byloje įrodinėtų aplinkybių visumą, nes tarp paskolos ir jungtinės veiklos, investicinės veiklos, bendrosios nuosavybės kūrimo ar atidalijimo iš atitinkamoje veikloje sukurto bendro rezultato yra esminių skirtumų, todėl bylos faktinių aplinkybių pagrindu teismai ne visada gali tinkamai išspręsti ginčą tik jį perkvalifikuodami. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas siūlė ieškovei keisti ieškinio pagrindą ar dalyką, tačiau viso proceso metu ji nuosekliai įrodinėjo ginčo šalių paskolinius santykius, ieškinio netikslino, nenurodė naujų aplinkybių, nepateikė įrodymų. Teikdama apeliacinį skundą ieškovė toliau įrodinėjo šalių paskolinius santykius, griežtai paneigdama galimus jungtinės veiklos (partnerystės) santykius. Tik kasaciniame skunde ieškovė nurodo, kad ginčo šalys neapsiribojo faktinių aplinkybių dėl paskolos santykių susiformavimo įrodinėjimu, o teismai aiškiai nenurodė, kokios aplinkybės yra naujai reikalingos, siekiant tinkamai išspręsti ginčą, todėl bylą nagrinėję teismai, nepakeitę ieškinio teisinio pagrindo, kas yra teismo, o ne ieškovės, prerogatyva, pažeidė proceso teisės normas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nepaisant to, kad ieškovė viso proceso metu nekeitė savo reikalavimo – priteisti jai atitinkamą atsakovui perduotą pinigų sumą, grąžintina suma nebūtinai atitiks ieškovės atsakovui perduotą sumą, priklausomai nuo to, kaip ginčo santykiai yra kvalifikuojami. Teisėjų kolegija nurodo, kad paskolos dalykas yra pinigai, todėl ir atitinkamos prievolės dalykas – pinigai, o prievolės dydis – grąžintinų pinigų suma. Tuo tarpu padalijant jungtinės veiklos, investicijų į turtą, bendro nekilnojamojo daikto sukūrimo, jo pagerinimų rezultatą, nustatant atidalijamos dalies vertę svarbu ne tik panaudotų lėšų suma, bet ir įnašų dydis turtu ir pinigais, sukurto daikto vertė atidalijimo metu bei kitos aplinkybės.  

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė civilinio proceso teisės normas ir, pritrūkus įrodymų ieškovės nurodomiems paskoliniams santykiams pagrįsti, ieškovės reikalavimas priteisti jai atitinkamą pinigų sumą kaip paskolą buvo netenkintas ir ieškinys atmestas pagrįstai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinį skundą atmetant, kasatorės turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Atsakovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau jas pagrindžiančių dokumentų nepateikė.

Kasacinis teismas patyrė 19,48 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Birutė Janavičiūtė

                                                                      Rimvydas Norkus

                                                                      Algis Norkūnas