Civilinė byla Nr. 2A-214-431/2013

Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00213-2009-9

                                            Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.;

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės, Dainiaus Rinkevičiaus,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. L. ieškinį atsakovei D. K., trečiajam asmeniui Vilniaus m. 4-ojo notarų biuro notarei A. A. dėl skolos priteisimo,

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovas V. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams M. U., A. R., trečiajam asmeniui Vilniaus m. 4-ojo notarų biuro notarei A. A., kuriame nurodė, kad ieškovas 2007 m. gruodžio 10 d. ir 2007 m. gruodžio 11 d. paskolino A. B. iš viso 70 000 Lt, pinigus pervesdamas į gavėjo banko sąskaitas. 2008 m. sausio 4 d. A. B. ieškovui grąžino 21 400 Lt jam paskolinto avanso sumos, pervesdamas pinigus į V. L. AB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitą (Nr. (duomenys neskelbtini)). 2008 sausio 7 d. A. B. grąžino dar 15 600 Lt, pervesdamas pinigus į minėtą ieškovo banko sąskaitą. Tokiu būdu A. B. liko skolingas ieškovui 33 000 Lt. (duomenys neskelbtini) mirus avanso gavėjui A. B. ir negrąžinus paskolintų 33 000 Lt, jo skolos pagal LR CK 5.52 str., pereina įpėdiniams, priėmusiems palikimą. Prašė pratęsti praleistą terminą reikalavimams pateikti, priteisti iš A. B. įstatyminių įpėdinių M. U. ir A. R. jo įsiskolinimą ieškovui – 33 000 Lt, priteisti iš atsakovų ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus rajono apylinkės 2012-01-17 teismo protokoline nutartimi buvo pakeistos nagrinėjamos bylos šalys – atsakovai M. U. ir A. R. pakeisti į atsakovę D. K., prieš tai buvusią trečiuoju asmeniu byloje.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas nusprendė ieškinį tenkinti. Priteisti iš atsakovės D. K., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovo V. L., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai  33000 Lt (trisdešimt tris tūkstančius litų), 990 Lt (devynis šimtus devyniasdešimt litų) žyminį mokestį  ir 5 % metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo 2009-03-24 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei valstybės naudai – 30,87 Lt (trisdešimt litų 87 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas V. L. į A. B. sąskaitas banke pervedė du kartus po 35 000 Lt, abiejuose mokėjimo nurodymuose mokėjimo paskirtis nurodyta ,,avansas“. 2008-01-04 A. B. į V. L. banko sąskaitą pervedė 21400 Lt, 2008-01-07 – 15600 Lt, mokėjimo paskirtis nurodyta ,,avanso grąžinimas“. Pastaraisiais veiksmais – grąžindamas dalį paskolintų pinigų, teismo nuomone, A. B. pripažino paskolinių santykių su ieškovu V. L. buvimą ir elgėsi  taip, kaip ir esant rašytinei sutarčiai. A. B. liko skolingas ieškovui 33 000 Lt. (duomenys neskelbtini) mirus avanso gavėjui A. B. ir negrąžinus pasiskolintų 33000 Lt, jo skolos, vadovaujantis CK 5.52 str., pereina įpėdiniams, priėmusiems palikimą. Lietuvos Apeliacinis teismas 2011-11-24 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-807/2011 patvirtino taikos sutartį byloje pagal D. K. ieškinį dėl A. B. turto pripažinimo bendrąją daline nuosavybe ir nuosavybės teisės į ½ šio turto pripažinimo D. K., kaip buvusiai A. B. sugyventinei. Nutartyje, į kurią buvo perkeltos Taikos sutarties sąlygos, be kita ko, yra nurodyta, kad: ,,D. K. prisiima prievoles ir patenkina V. L. reikalavimus pagal pastarojo pareikštą ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-335-647/2010, t.y. šioje byloje. Atsakovė D. K. 33000 Lt ieškovui negrąžino. Atsakovės D. K. nurodomos paskolintų pinigų negrąžinimo aplinkybės, kad pinigai buvo pervesti ir galimai skirti ieškovo ir A. B. bendram verslui yra neparemtos nei dokumentiniais įrodymais, nei liudytojų parodymais. Atsakovė fakto, kad ieškovas 2007 m. gruodžio 10 d. ir 2007 m. gruodžio 11 d. paskolino A. B. iš viso 70 000 Lt, pinigus pervesdamas į gavėjo banko sąskaitas, neginčija. Vertinant visų byloje surinktų įrodymų visumą, bei remiantis CK 1.5 str. įtvirtintu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymu, darytina išvada, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės D. K. 33000 Lt yra pagrįstas ir tenkintinas, nes prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai, bei nustatytais terminais (CK 6.38, 6.314, 6.344, 6.345 str. str.).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

Atsakovė D. K. apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą –ieškinį atmesti.

Apeliacinį skundą grindžia argumentais, jog CK 6.871 str. nustato, kad „fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų". Atsižvelgiant į ieškovo ieškinyje nurodytos tariamos paskolos dydį - 70 000 Lt, pagrįstai teigtina, kad tarp ieškovo ir A. B., esant tariamiems paskolos teisiniams santykiams, turėjo būti sudaryta rašytinė paskolos sutartis. Pažymėtina, kad ieškovas byloje tokios rašytinės sutarties nėra pateikęs ir, priešingai, be kita ko pats patvirtino, kad tokia sutartis pasirašyta nebuvo. CK 1.93 str. 2 d. įtvirtina imperatyvią taisyklę - „įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teise, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo, remtis liudytoju parodymais šiam faktui įrodyti. Vis dėlto teismas, nepaisydamas aukščiau nurodytų aplinkybių, sprendimą priėmė iš esmės remdamasis ieškovo byloje pateiktais grynųjų pinigų perdavimą patvirtinančiais dokumentais.

Kaip pažymima LAT teisminėje praktikoje, „<...> bendroji rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinių taisyklė yra ta, kad rašytinės formos reikalavimo pažeidimas paprastai nedaro sandorio negaliojančio, tačiau nesilaikiusios įstatymo reikalaujamos rašytinės formos šalys netenka teisės remtis liudytoju parodymais įrodinėdamos sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą (CK 1.93 str. 2 d.). Taigi sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl reikšmingų sandorio aplinkybių įrodinėjimo kilus ginčui. Sandorio sudarymo faktą šalis turi įrodyti leistinais įrodymais, pvz., rašytiniais ar daiktiniais" (LAT Civilinių bylų skyriaus 2008-03-26 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-187/2008). Taigi, kaip matyti, teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais ir tokiu būdu nukrypo nuo kasacinio teismo nurodytos normos aiškinimo ir taikymo praktikos. Liudytojai kartu su A. B. buvo geri bičiuliai, siekę vykdyti ir vykdę bendrą verslą/veiklą Lietuvoje ir užjos ribų, įskaitant ir (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdami į tai, pagrįstai manytina, kad teismas, vertindamas liudytojų parodymų turinį, nepagrįstai neatsižvelgė į egzistavusius verslo santykius tarp liudytojų ir A. B. ir tai patvirtinančius byloje pateiktus dokumentus, kas iš esmės lėmė liudytojų suinteresuotumą bylos baigtimi. Teismas apskritai net nevertino šių liudytojų parodymų, kaip įrodymų, leistinumo šioje civilinėje byloje klausimo, nors apeliantės atstovai šį klausimą bylos nagrinėjimo metu kėlė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagrįstai teigtina, kad liudytojų parodymai įrodinėjant 70 000 Lt paskolos sutarties sudarymo faktą turėjo būti pripažinti neleistina įrodinėjimo priemone, todėl teismas, to nepadaręs, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės nuostatas, o būtent CK 1.193 str. 2 d., taip pat CK 1.5 str. įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Tokie pažeidimai atitinkamai lėmė neteisėto sprendimo priėmimą, todėl teismo sprendimas naikintinas.

Pažymėtina, kad esant ginčui dėl paskolos sutarties sudarymo fakto, suinteresuota šalis turi įrodyti šių aplinkybių visumą: (1) pinigų arba rūšies požymiais apibūdintų suvartojamų daiktų perdavimą nuosavybėn kitam asmeniui (paskolos gavėjui); (2) paskolos gavėjo įsipareigojimą grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų; (3) paskolos gavėjo įsipareigojimą mokėti palūkanas, jeigu nesusitarta kitaip; (4) rašytinės paskolos sutarties buvimą, jeigu paskolos sutartį sudarė fiziniai asmenys ir paskolos suma viršija du tūkstančius litų (CK 6.870 str., 6.871 str.) (taip pat žr. LAT Civilinių bylų skyriaus 2005-11-21 nutartį civ. byloje Nr. 3K-3- 596/2005). Byloje nebuvo pateikta jokių dokumentų įrodančių, kad tarp ieškovo ir A. B. buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, kad šalys susitarė dėl visų esminių tokio sandorio sąlygų, t. y. nepateikta nei tarpusavyje pasirašytos paskolos sutartis, nei A. B. pasirašytas paskolos raštelis ar kitas panašaus pobūdžio dokumentas, kuriame būtų aiškiai apibrėžta suteikiamos paskolos suma, jos grąžinimo tvarka, terminai ir pan. Tarp šalių turėjo būti sudarytas rašytinis dokumentas patvirtinantis paskolos suteikimo faktą. Vis dėlto teismas neatsižvelgė ir nevertino šių aplinkybių, taip pat nevertino ir byloje esančių kitų įrodymų, o būtent Turizmo agentūros „WEST EXPRESS" 2009-04-16 atsakymu į 2009-04-02 prašymą patvirtintų duomenų, kad A. B. laikotarpiu nuo 2007-12-20 iki 2008-01-09, buvo Lietuvoje t. y. netrukus po tariamos paskolos suteikimo (2007-12-10 ir 2007-12-11). Tai reiškia, kad jeigu paskolos teisiniai santykiai tarp A. B. ir ieškovo būtų iš tiesų egzistavę, būtent šiuo laikotarpiu, kai A. B. buvo Lietuvoje, būtų buvusi sudaryta tariama paskolos sutartis dėl likusios paskolos dalies, t. t. 33 000 Lt. Be to, ieškovas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų patvirtinančių, kad tokios paskolos sutarties A. B. buvimo Lietuvoje laikotarpiu nebuvo galimybės sudaryti. Ieškovas, kaip įrodinėjimo pareigą turinti šalis, nepateikė jokių įrodymų bei nenurodė aplinkybių, patvirtinančių A. B. įsipareigojimą grąžinti Ieškovui 33 000 Lt sumą, taigi neįrodė vienos iš esminių paskolos sutarties egzistavimo sąlygų. Priešingai, prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pavyzdžiui, bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes.

Kartu atkreiptinas dėmesys ir į mokėjimo paskirties nurodymus. Mokėjimo pavedimuose, kuriais buvo atliktas lėšų pervedimas, mokėjimo paskirtimi Ieškovas nurodo žodį „avansas". Aiškinant mokėjimo paskirtyje nurodytas sąvokas lingvistine prasme akivaizdu, kad nėra jokių objektyvių galimybių daryti pagrįstas išvadas, jog pinigų pervedimo tikslas buvo paskolos suteikimas. Vis dėlto teismas, nepaisydamas šių aplinkybių, vertindamas A. B. veiksmus, kuriais jis atliko mokėjimo pavedimus ir mokėjimo paskirtimi nurodė žodžius „avanso grąžinimas", padarė išvadą, jog A. B. taip pripažino paskolinių santykių su ieškovu buvimą ir elgėsi taip, kaip ir esant rašytinei sutarčiai.

Teismas, nevertindamas ir neatsižvelgęs į atsakovės teiktus argumentus ir paaiškinimus bylos nagrinėjimo metu bei į byloje pateiktus įrodymus (nuotraukas, sąskaitų išrašus ir kita), neatsižvelgęs į šios bylos specifiką, sprendimą priimdamas tik dalies įrodymų pagrindu, nepateikęs motyvų kodėl kiti įrodymai net nebuvo vertinami - iš esmės pažeidė CPK 185 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles bei sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašė jo netenkinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodė, kad liudytojai į teismo posėdį buvo pakviesti siekiant patvirtinti ar paneigti atsakovės teiginį dėl verslo paskolos suteikimo A. B. verslui. Tai yra, ieškovas iškvietė į teismą liudytojus išimtinai dėl to, kad paneigtų atsakovės nepagrįstą teigimą, jog ieškovą ir A. B. siejo verslo santykiai. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, jog jokių faktinių duomenų apie A. B. ir ieškovo verslo santykius atsakovė nepateikė, nes jų paprasčiausiai nebuvo. Pats ieškovas neturi jokių duomenų apie egzistavusius verslo santykius, dėl to negali pateikti ir jokių rašytinių nei kitų įrodymų, tik paneigti tokį atsakovės teiginį vienos rūšies, tai yra, liudytojų parodymais. Tokiam faktui paneigti logiškai neįmanoma panaudoti kitokių įrodymų nei liudytojų parodymai. Šiuo atveju, ieškovas tik pasinaudojo gynybos teise paneigti atsakovės nepagrįstą tvirtinimą, o ne liudytojų parodymais įrodinėjo paskolos sutarties sudarymo faktą.

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu, A. B. buvo (duomenys neskelbtini), ieškovas šiuo atveju buvo Lietuvoje. Todėl, ieškovo nuomone, dėl išdėstytų priežasčių, draudimas remtis liudytojų parodymais šioje situacijoje neturėtų būti taikomas. Atsakovės teiginys, jog liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi, taip pat nepagrįstas. Visų pirma, liudytojai su A. B. buvo vaikystės draugai, dėl to jie nenori ir neturi pagrindo šmeižti mirusį savo draugą, juolab dalį skolos ieškovui A. B. sąžiningai grąžino, o kitos dalies ieškovas sutiko palaukti, bet netikėtai A. B. ištiko mirtis. Dėl to, kad A. B. yra skolingas ir kai kuriems liudytojams, nepagrindžia fakto, kad liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi vien jau dėl to, kad liudytojai kaip tik logiškai turėtų būti suinteresuoti, kad atsakovė turėtų kuo mažiau kreditorių, siekiant atgauti skolas.

Remiantis sutarties sudarymo aplinkybėmis, žinoma, jog sutarties sudarymo metu šalys buvo skirtingose valstybėse, dėl to ir sutartis buvo sudaryta atitinkamai šalims esant skirtingose valstybėse. Atsakovė, teigdama, jog šalys turėjo išlaukti momento, kai jos abi bus vienoje valstybėje paneigia sutarčių laisvės principą ir faktą, jog brangiuosius akmenis A. B. reikėjo pirkti būtent (duomenys neskelbtini) žemyne, o ne Lietuvoje. Šiuo atveju ieškovas, kaip verslininkas, kaip tik buvo prisitaikęs prie spartaus gyvenimo būdo ir komunikacijos priemonių teikiamų privalumų, todėl nematė problemos sutarties sudaryti nuotoliniu būdu, tai yra, žodžiu su A. B. susitarti, atsižvelgiant dar į tai, jog A. B. G. V. buvo įvertintas kaip itin patikimas žmogus, nes, kaip minėta, jis buvo gerai pažįstamas kaip vaikystės draugas.

LR CK 6 871 str. 1 d. nustatyta, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi buti rašytine, jeigu paskolos suma viršija 2 000 Lt. Tačiau minėtoje teisės normoje nėra įsakmiai nurodyta, jog toks sandoris negalioja. Dėl to įstatymo pačiam ieškovui suteikiama teisė įrodyti paskolos sutarties egzistavimą. Minėto straipsnio 3 d. nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitas skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šiuo atveju paskolos dalyko perdavimą patvirtina banko darbuotojo antspaudu ir parašu patvirtinti mokėjimo pavedimai. Remiantis Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, įvertinus bylos aplinkybes, pripažįstama, jog mokėjimo pavedimai įrodo sutarties sudarymo faktą.

Ieškovas sutinka su aplinkybe, jog nėra objektyvaus pagrindo teigti, kad vien tik toks pinigų pervedimas pats savaime sukūrė paskolos teisinius santykius su tokiu veiksmu susijusiems asmenims. Tačiau, šiuo atveju, tai nebuvo paprastas pinigų pervedimas, nenurodant mokėjimo paskirties, visuose ieškovo A. B. atliktuose pervedimuose buvo nurodyta mokėjimo paskirtis. Laukelyje „mokėjimo paskirtis" buvo nurodyta „avansas" ir „avanso grąžinimas". Remiantis šiomis lingvistinėmis formuluotėmis akivaizdu, kad A. B. ne tik skolinosi pinigų sumas, bet ir įsipareigojo jas grąžinti, todėl atsakovės teiginys, kad nėra įrodymų, jog ginčo šalys būtų susitarusios dėl atsakovo pareigos grąžinti pinigus ieškovui, atsirandančios paskolos teisinių santykių pagrindu, nepagrįstas. Tai, jog tai nebuvo paprastas pervedimas patvirtina ir tai, jog A. B. (duomenys neskelbtini) žemyne pinigų sumą nusiėmė, o vėliau dalį pinigų sumos grąžino V. L..

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).

CK 6.870 str. 1 ir 2 d. apibrėžia paskolos sutarties sampratą, kurios numato, kad šia sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatytas pinigų perdavimo faktas, kad ieškovas V. L. į A. B. AB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitą (Nr. (duomenys neskelbtini)) 2007-12-10 pervedė 35000 Lt, 2007-12-11 pervedė 35000 Lt į A. B. AB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitą (Nr. (duomenys neskelbtini)), taip pat nustatytas faktas, kad A. B. 2008-01-04 į V. L. AB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitą (Nr. (duomenys neskelbtini)) pervedė 21400 Lt, 2008-01-07 – 15600 Lt.  Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pinigų perdavimas ir dalies jų grąžinimas yra patvirtinti neginčijamais rašytiniais įrodymais, todėl, nesant rašytinės tarp šalių sudarytos sutarties, buvo būtina nustatyti, kokiuose teisiniuose tarp šalių susiklosčiusiuose santykiuose pinigai buvo pervedami ir atitinkamai grąžinami, mokėjimų paskirtį mokėjimo pavedimuose nurodžius „avansas“ ir ,,avanso grąžinimas“.

Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad tarp V. L. ir A. B. susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai.

Bendroji rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinių taisyklė yra ta, kad rašytinės formos reikalavimo pažeidimas paprastai nedaro sandorio negaliojančio, tačiau nesilaikiusios įstatymo reikalaujamos rašytinės formos šalys netenka teisės remtis liudytojų parodymais įrodinėdamos sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą (CK 1.93 str. 2 d.). Šio straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų, kai atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu, kai atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Bylos medžiaga pagrindžia aplinkybes, kad pinigų perdavimo A. B. momentu A. B. buvo (duomenys neskelbtini) žemyne, (duomenys neskelbtini), ieškovas šiuo atveju buvo Lietuvoje. Todėl pagrįstai galima teigti, kad nebuvo galima sandorio įforminti raštu. A. B. grįžus ir būnant Lietuvoje nuo 2007-12-20 iki 2008-01-09, jis grąžino ieškovui 37 000 Lt. Šiuo atveju pakankamai tikėtina, kad pinigai buvo būtent pasiskolinti, nes dalis jų buvo grąžinta per pakankamai trumpą laiką. Pinigų perdavimo ir jų grąžinimo aplinkybės pagrįstos bankiniais pavedimais, todėl jos neįrodinėtinos liudytojų parodymais, nors byloje apklausti liudytojai taip pat patvirtino aplinkybes dėl pinigų skolinimosi.

Nėra pagrindo nesutikti su ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad liudytojų parodymais buvo įrodinėjamos aplinkybės, jog ieškovo ir A. B. nesiejo jokie verslo komerciniai ar kitokie prievoliniai santykiai, nes byloje esantys įrodymai tokios tikimybės nesuponuoja. Tai, kad tarp A. B. ir liudytojų galimai egzistavo verslo santykiai, neįrodo, kad ir ieškovas buvo analogiškuose santykiuose su A. B.. Todėl atmestini apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neleistinai rėmėsi liudytojų parodymais dėl paskolos sutarties sudarymo aplinkybių.

Nors sprendžiant šalių ginčą dėl pinigų pervedimo atsiradusių teisinių santykių kvalifikavimo, nepakanka remtis vien pažodiniu (gramatiniu) banko dokumentuose, patvirtinančiuose pinigų perdavimą, atliktų įrašų aiškinimu, tačiau išanalizavus ir įvertinus visų byloje pateiktų įrodymų ir surinktų duomenų visumą, labiau tikėtina, kad tarp ieškovo ir A. B. buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai.

Taip pat pažymėtina, kad (duomenys neskelbtini) mirus A. B., jo skolos perėjo įpėdiniams, priėmusiems palikimą (CK 5.52 str.), taigi iš esmės įpėdiniai yra atsakingi pagal pareikštą ieškinį dėl negrąžintos skolos priteisimo. Nagrinėjamu atveju palikimą priėmė M. U. ir A. R.. M. U. iš esmės pripažino ieškinį ir prašė ginčą spręsti pagal byloje esančius įrodymus, A. R. neišdėstė savo pozicijos, kuria nepripažintų ieškinio. Lietuvos apeliaciniam teismui 2011-11-24 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-807/2011 patvirtinus taikos sutartį byloje pagal D. K. ieškinį dėl A. B. turto pripažinimo bendrąją daline nuosavybe ir nuosavybės teisės į ½ šio turto pripažinimo D. K., kaip buvusiai A. B. sugyventinei, pagal kurią D. K. prisiėmė prievoles patenkinti V. L. reikalavimus pagal pastarojo pareikštą ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-335-647/2010 (t.y. nagrinėjamoje byloje) pagal šioje byloje teismo priimtą ir įsiteisėjusį sprendimą, transformavosi teisiniai santykiai, kuriuose apeliantė prisiėmė prievolę patenkinti ieškovo V. L. ieškinį. Kadangi ginčo byloje dėl prievolės dydžio nebuvo, apeliantė yra atsakinga pagal ieškovo pareikštą ieškinį minėtosios Lietuvos apeliacinio teismo 2011-11-24 nutarties pagrindu.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

n u t a r i a:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                Laima Gerasičkinienė

                                                                                                                              Dalia Kačinskienė

                                                                                                                              Dainius Rinkevičius