Administracinė byla Nr. eP-71-1047/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00678-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2022 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Beatos Martišienės (pranešėja), 

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lanx“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-942-602/2022 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lanx“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lanx“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Lanx“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2020 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. S-19(7-158/2019) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, ir atsakovas) 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 69-95 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2019 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (7.45) FR0682-192 dėl patikrinimo akto tvirtinimo (toliau – ir Kauno AVMI sprendimas). Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1.       Mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjo ūkinės operacijos įformintos ne su tuo ūkio subjektu; buhalterinėje apskaitoje apskaitytos ūkinės operacijos tarp nurodytų ūkio subjektų nurodytomis sąlygomis neįvyko, todėl naftos produktų (dyzelino) pirkimo dokumentus iš UAB „Togesta“ už 1 475 822,27 Lt ir iš UAB „EEFC“ už 402 755 Lt pripažino neturinčiais juridinės galios. Kauno AVMI pareiškėjui papildomai apskaičiavo pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM) ir pelno mokestį (toliau – ir PM) ir su juo susijusias sumas. VMI sprendimu patvirtino Kauno AVMI sprendimą, o Komisija patvirtino VMI sprendimą. Komisijos sprendimas yra priimtas šališkai įvertinus bylos aplinkybes ir grindžiamas išimtinai tik VMI suformuotomis išvadomis, ignoruojant ir nevertinant pareiškėjo nurodomų aplinkybių, kurios paneigia pareiškėjo žinojimą ar galėjimą žinoti apie PVM sukčiavimą ir pagrindžia jo, kaip atidaus ir rūpestingo mokesčių mokėtojo, sąžiningumą.

1.2.       Komisijos sprendimo išvados neatitinka Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) pateikiamų išaiškinimų, pagal kuriuos ūkio subjektai, ėmęsi bet kokių priemonių įsitikinti, kad jų sandoriais nėra sukčiaujama dėl PVM ar dėl kitų priežasčių, turi turėti galimybę pasitikėti šių sandorių teisėtumu be rizikos prarasti teisę į PVM atskaitą. Pareiškėjas pateikė mokesčių administratoriui rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog ėmėsi priemonių ir patikrino viešai skelbiamus duomenis apie kontrahentus. Pareiškėjas įsitikino, jog įmonės įregistruotos juridinių asmenų registre, įregistruotos PVM mokėtojais, turi išduotas licencijas verstis nefasuotais naftos produktais, neįtrauktos į asmenų, nevykdančių mokesčių administratoriaus nurodymų, sąrašą, atidarę atsiskaitomąsias banko sąskaitas bankuose. Patikrinęs šiuos duomenis, pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo suabejoti jų patikimumu. Tuo metu, kai UAB „Lanx“ sudarė sandorius su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“, nebuvo jokių oficialių rekomendacijų, kas laikytina tinkamu būsimų verslo partnerių patikimumo patikrinimu, kokių konkrečiai priemonių turi būti imamasi, siekiant įsitinkinti būsimų verslo partnerių patikimumu. Net ir nesant parengtų rekomendacijų, pareiškėjas 2012 m. ir 2013 m. surinko ir patikrino informaciją apie būsimus verslo partnerius.

1.3.       Teisingumo Teismo suformuota praktika aiškiai įtvirtina, jog tik išimtiniais atvejais, kuomet objektyviais ir neginčijamais įrodymais yra patvirtinamas faktas, jog apmokestinamasis asmuo žinojo ir negalėjo nežinoti, kad atitinkamu sandoriu tiekėjas sukčiauja, pirkėjas praranda teisę atskaityti tiekėjui sumokėtą PVM. Pareiškėjo veiksmuose nėra jokių nesąžiningumo požymių, nėra jokių aplinkybių, kurios leistų kilti abejonei, kad pareiškėjas galėjo žinoti apie kito sutarties kontrahento vykdomą PVM sukčiavimą. Nei mokestinio tyrimo metu, nei ikiteisminio mokestinio nagrinėjimo metu nebuvo nustatytas joks objektyvus įrodymas, kad prekę tiekiantys subjektai veikia neteisėtai ir sukčiauja. Kad ir kokių veiksmų pareiškėjas būtų ėmęsis būsimų partnerių patikimumui patikrinti, VMI tokius veiksmus vis tiek galėtų laikyti nepakankamais. Komisija neteisingai teigia, kad informacijos apie kontrahentus ieškota jau po sandorių su jais sudarymo – byloje esanti rašytinė medžiaga patvirtina, kad informacija apie UAB „Togesta“, su kuria sutartis sudaryta 2012 m. gegužės 23 d., buvo gauta ir atspausdinta tą pačią 2012 m. gegužės 23 d., o ne vėliau, o informacija apie UAB „EEFC“ buvo tikrinta 2013 m. vasario 21 d. ir 2013 m. gegužės 16 d., nes su šia įmone buvo sudaryti tik du sandoriai 2013 m. vasario 21 d. ir 2013 m. kovo 26 d.

1.4.       Tiek VMI, tiek Komisija nevertino pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ užėmė tik 15 proc. pareiškėjo įsigytų degalų rinkos. Sandoriai su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ buvo sudaryti, nes jie kaip ir kiti kuro tiekėjai pateikė komercinius pasiūlymus ir jų siūlomos kuro įsigijimo sąlygos tuo metu buvo palankiausios. Prieš priimant sprendimą dėl sandorių sudarymo, pareiškėjas patikrino potencialių sutarties partnerių veiklos teisėtumą ir leistinumą. Tik patikrinus atsakingų valstybės institucijų viešai skelbiamą informaciją bei įmonių steigimo dokumentus buvo priimti sprendimai dėl bendradarbiavimo. Pareiškėjui negalėjo būti ir nebuvo žinoma, kokie tolimesni veiksmai buvo atliekami su jo už įsigytą kurą į tiekėjų banko sąskaitas pervestais pinigais. Abejones dėl sukčiavimo sukėlusių pavedimų kontrolė priklauso bankams. Šis faktas taip pat patvirtina neteisėtą VMI išvadą, kad kontrahentai neturėjo resursų veiklai vykdyti. Kuro įsigijimo iš UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ sandoriai niekuo neišsiskyrė iš UAB „Lanx“ sudarytų sandorių dėl kuro tiekimo su kitais ūkio subjektais. VMI buvo pateikti paskaičiavimai, atskleidžiantys, kad kainų skirtumai lyginant su kitais tuo metu teikiančiais kurą tiekėjais, buvo tik 0,42 proc., o tai nėra ženklus kainų skirtumas.

1.5.       Kontrahentų patikimumas taip pat įvertintas ir valstybės kompetentingų institucijų – pats mokesčių administratorius, įvertinęs turimą informaciją, priima sprendimą įregistruoti PVM mokėtoju. VMI, gavusiai UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ įgaliotų asmenų prašymą įregistruoti PVM mokėtoju, patikrinusiai pateiktus papildomus duomenis, įvertinusiai jų teisingumą ir pagrįstumą, nekilo jokių abejonių, nei dėl įgalioto asmens tapatybės, nei dėl įmonių veiklos teisėtumo, nei dėl pagrindo įregistruoti PVM mokėtojais. Pareiškėjas prieš sudarant sandorius pasitikrino ir VMI skelbiamą informaciją, jog tiek UAB „Togesta“, tiek UAB „EEFC“ nebuvo įtrauktos į viešai skelbiamą asmenų, nevykdančių mokesčių administratoriaus nurodymų, sąrašą. VMI svetainėje buvo skelbiami duomenys, kad tiek UAB „Togesta“, tiek UAB „EEFC“ yra PVM mokėtojai, vykdantys visus mokesčių administratoriaus nurodymus, todėl pareiškėjas pagrįstai ir teisėtai tikėjosi sudaręs su jais PVM apmokestinamą sandorį pasinaudoti įstatymo suteikiama atskaitos teise.

1.6.       Pareiškėjas prieš sudarydamas sandorius dėl kuro įsigijimo įsitikino, jog tiek UAB „Togesta“, tiek UAB „EEFC“ turi išduotus leidimus verstis didmenine prekyba nefasuotais naftos produktais. Pagal Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. 1-19 patvirtintas Leidimų verstis prekybos naftos produktais veikla išdavimo taisykles tokie leidimai išduodami asmenims, turintiems technologinius, finansinius ir vadybinius pajėgumus, leidžiančius tinkamai įvykdyti reguliuojamos veiklos sąlygas. VMI nesurinko jokių įrodymų, kad išduodant licencijas kontrahentams jų galimybės vykdyti licencijuojamą veiklą nustatytos neteisingai. Faktas, kad UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ buvo išduoti leidimai verstis didmenine prekyba nefasuotais natos produktais, leido UAB „Lanx“ pagrįstai spręsti dėl šių potencialių partnerių patikimumo, nes prieš išduodant leidimą, remiantis paminėtu Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymu, kompetentingos institucijos privalėjo nuodugniai įvertinti ir įvertino šių įmonių būsimos veiklos potencialą, pajėgumus ir netgi juridinių asmenų steigėjų nusikalstamumą. Visiškai nepagrįstas ir jokios teisinės reikšmės neturintis Komisijos argumentas, jog įtarimų pareiškėjui turėjo sukelti aplinkybė, jog UAB „Togesta“ bei UAB „EEFC“ buvo palyginti nauji tiekėjai – leidimai verstis prekyba nefasuotais produktais jiems buvo išduoti vos prieš mėnesį ar kelias dienas. Šis Komisijos argumentas yra diskriminacinis naujai įsteigtų ar trumpai veiklą vykdžiusių įmonių atžvilgiu, be to, Komisija nenurodo, kokių įtarimų turi kelti naujai įsteigiamos įmonės ir kokius papildomus kontrahentų tikrinimo veiksmus turi atlikti pirkėjas šiuo atveju.

1.7.       Pareiškėjas, teikdamas skundą Komisijai, pateikė įrodymus, paneigiančius VMI nustatytas aplinkybes, jog sutarties su UAB „Togesta“ pasirašymo dieną (2012 m. gegužės 23 d.) įdarbintų asmenų nebuvo. UAB „Togesta“ dirbo vienas darbuotojas. Be to, pati VMI nurodo, jog nuo 2012 m. kovo 23 d. UAB „Togesta“ vadovu buvo R. K. (R. K.). Įmonės vadovas yra samdomas darbuotojas, todėl VMI argumentas, kad įmonėje nebuvo samdomų darbuotojų, yra klaidingas. Tiek VMI, tiek Komisija akcentuoja aplinkybes, jog pareiškėjui buvo pateikiamos PVM sąskaitos faktūros su jau mirusio UAB „Togesta“ direktoriaus parašais. Tai, kad praėjus pusmečiui po sandorio su UAB „Togesta“ sudarymo mirė jos direktorius R. K., UAB „Lanx“ neturėjo ir negalėjo būti žinoma. Ši informacija viešai neskelbiama gyventojų registre, o UAB „Togesta“ PVM sąskaitos faktūros buvo atvežamos kartu su kroviniu ir nebuvo jokių prielaidų abejoti parašais ant faktūrų. Komisija ir VMI piktnaudžiauja savo įgaliojimais ir nepagrįstai, kaip pareiškėjo neatidumą, nurodo aplinkybes, jog važtaraščiuose skiriasi krovinius pristačiusių vairuotojų parašai. Visų pirma, pareiškėjo darbuotojai, operatoriai gaudavo pavienius važtaraščius ir jų tarpusavyje nelygino kaip VMI. Antra, pareiškėjo darbuotojai neturi nei kompetencijos, nei pareigos vertinti parašų autentiškumą ir identiškumą ant sąskaitų faktūrų ar krovinių važtaraščių.

1.8.       Jokios teisinės reikšmės neturi Komisijos abejonės dėl pareiškėjui pagal sutartį nepritaikytų sankcijų vėluojant atsiskaityti už kurą. Pareiškėjas už kurą pilnai atsiskaitė, o tai, kad nežymiai pradelsus mokėjimus kontrahentas nepareikalavo sumokėti baudos, niekaip neturi įtakos išvadoms dėl pareiškėjo nesąžiningumo. Kuro įsigijimo iš UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ sandoriai niekuo neišsiskyrė iš UAB „Lanx“ sudarytų sandorių dėl kuro tiekimo su kitais ūkio subjektais. Kaip minėta, VMI buvo pateikti paskaičiavimai, atskleidžiantys, kad kainų skirtumai lyginant su kitais tuo metu teikiančiais kurą tiekėjais buvo tik 0,42 proc. Tai nėra ženklus kainų skirtumas.

1.9.       Byloje nėra nei vieno objektyvaus įrodymo, kuris paneigtų, kad UAB „Lanx“ realiai įsigijo kurą iš UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ ir atsiskaitė už jį pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Beveik visi mokėjimai pagal PVM sąskaitas faktūras buvo atlikti bankiniais pavedimais į kontrahentų UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ banko sąskaitas. Tik labai maža dalis mokėjimų yra atlikta UAB „Togesta“ grynaisiais, nes tokie mokėjimai nebuvo draudžiami ir buvo vykdomi pagal poreikį su daugeliu partnerių. Pareiškėjas faktiškai patyrė kuro įsigijimo sąnaudas, todėl turi teisę sumažinti apmokestinamą pelną. Aplinkybę, kad sandoriai realiai įvyko, patvirtina ir VMI surinkti duomenys, jog kuras į UAB „Lanx“ degalines pristatytas UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ samdytų trečiųjų asmenų, kurie užsiima tik transporto paslaugomis.

2.       Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo Bendrovės skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1.       Ginčas vyksta dėl pareiškėjo teisės įtraukti į atskirų 2012-2013 m. mokestinių laikotarpių PVM atskaitą 94 425,96 Eur pirkimo PVM pagal UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, mokesčių administratoriui konstatavus, jog UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ sukčiavo PVM, o pareiškėjas žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje, bei leidžiamų atskaitymų padidinimo pagal UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vardu įformintas PVM sąskaitas faktūras. VMI visapusiškai, objektyviai ir nešališkai įvertino byloje esančią medžiagą ir padarė pagrįstas išvadas, kad ginčo prekių pardavėjai (tiekėjai), t. y. UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“, sukčiavo PVM, o pareiškėjas apie tai žinojo (turėjo žinoti), t. y. buvo nesąžiningas. Pareiškėjo kontrahentai (UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“) veikė kaip „dingę prekeiviai“, t. y. klastojo dokumentus, jų vardu veikė nenustatyti asmenys, pareiškėjui išrašytose PVM sąskaitose faktūrose išskirto PVM deklaracijoje už ginčo laikotarpį nedeklaravo ir (ar) nemokėjo. UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ buvo tarpinės grandys PVM sukčiavimo sandorių grandinėje. Dėl šių ūkinių operacijų (ginčo dyzelino pardavimo pareiškėjui) ginčo byloje yra surinkta pakankamai duomenų konstatuoti, kad pareiškėjas žinojo (galėjo žinoti), jog jo kontrahentai sukčiauja PVM.

2.2.       Pareiškėjo elgesys neatitiko protingo rūpestingumo kriterijų, todėl jis negali būti laikomas sąžiningu. Pareiškėjas, prieš priimdamas sprendimą įsigyti kurą iš naujų verslo partnerių, turėjo būti itin atidus UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ atžvilgiu ir skirti daugiau dėmesio domėjimuisi naujais tiekėjais, nei domėtųsi, vykdydamas sandorius su pastoviais ir ilgalaikiais tiekėjais. Pareiškėjas, prieš sudarydamas sandorius su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“, tokių veiksmų neatliko ir apie minėtas įmones informacijos, pagrindžiančios pakankamą domėjimąsi šiais verslo partneriais, nesurinko. Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, kad informacijos apie kontrahentus ieškota jau po sandorių su jais sudarymo. Be to, pareiškėjas tik su pastabomis dėl pirminio patikrinimo akto pateikė sutarčių su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ kopijas, minėtoms bendrovėms išduotų leidimų verstis didmenine prekyba naftos produktais kopijas, informaciją iš VMI duomenų bazių apie šių bendrovių registravimą PVM mokėtojų registre laikotarpį.

2.3.       Pareiškėjas turėjo būti itin atidus sudarydamas didelės vertės sandorius su įmonėmis, praktiškai neturinčiomis realių žmogiškųjų išteklių ir vykdančiomis veiklą (prekybą dyzelinu), kuri nėra deklaruota kaip jų vykdoma veikla. UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ buvo nauji kuro tiekėjai – leidimai verstis prekyba nefasuotais naftos produktais UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ buvo išduoti vos prieš mėnesį ar kelias dienas iki sutarčių su pareiškėju pasirašymo (leidimai išduoti 2012 m. balandžio 20 d. ir 2013 m. vasario 6 d., sutartys pasirašytos atitinkamai 2012 m. gegužės 23 d. ir 2013 m. vasario 10 d.). Mokestinės bylos dokumentuose nepateikta informacijos apie UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ atstovus, su kuriais buvo bendrauta sudarant ginčo sandorius – pareiškėjo savininkas paaiškinimuose VMI nurodė tik kontrahentų el. pašto adresus, kuriais buvo bendrauta su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ atstovais, tačiau nenurodė šių asmenų vardų ir pavardžių. UAB „Togesta“ direktorius R. K. mirė, tačiau dokumentai jo vardu buvo išrašomi ir toliau. Pareiškėjo su kontrahentais pasirašytose 2012 m. gegužės 23 d. ir 2013 m. kovo 1 d. sutartyse tikslūs atsiskaitymo terminai nenurodyti, tik nurodyta, kad už kiekvieną prekę pirkėjas pagal pardavėjo pateiktą sąskaitą faktūrą sumoka po prekės iškrovimo į kliento talpas bankiniu pavedimu. Pareiškėjas nesidomėjo, ar tikrai tos bendrovės, kurios buvo nurodytos PVM sąskaitose faktūrose, parduoda prekes, neįsitikino, kas iš tiesų ir kieno prekes iškrauna pareiškėjo nurodytose vietose.

2.4.       Pareiškėjo vengimas mokesčių administratoriui nurodyti kontrahentų atstovus, su kuriais buvo bendrauta, pats savaime sukelia abejonių pareiškėjo sąžiningumu. R. K. (UAB „Togesta“ direktoriaus) parašai pase ir sutartyje su pareiškėju vizualiai akivaizdžiai skiriasi. Net 41 proc. (66 588,76 Lt) mokėtinos sumos už dyzeliną pareiškėjas UAB „Togesta“ sumokėjo grynaisiais pinigais pagal 3 kasos pajamų orderius, išrašytus po R. K. mirties. Todėl UAB „Togesta“ vardu dyzeliną parduodavo kiti, nenustatyti asmenys, tačiau ne UAB „Togesta“ atstovai, nes po direktoriaus R. K. mirties bendrovėje darbuotojų neliko, o naujas direktorius paskirtas nebuvo.

2.5.       Pareiškėjo su kontrahentais pasirašytose 2012 m. gegužės 23 d. ir 2013 m. kovo 1 d. sutartyse (4.3 p.) tikslūs atsiskaitymo terminai nenurodyti, PVM sąskaitose faktūrose nurodyta, kad sąskaitas prašoma apmokėti per 20 kalendorinių dienų. Vien iš sutarčių turinio negalima spręsti, ar kontrahentų pasiūlytos atsiskaitymo sąlygos buvo palankesnės. Neaiškus yra ir sankcijų už pavėluotą mokėjimą dydis: sutartyse nurodyta, kad pažeidus atsiskaitymo tvarką ir terminus, nurodytus 4.3 punkte, pirkėjas moka 0,04 proc. dydžio delspinigius nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną pradelstą dieną, PVM sąskaitose faktūrose nurodytas 0,02 proc. delspinigių dydis. Pareiškėjas atsiskaitė su dyzelino tiekėjais pažeisdamas PVM sąskaitose faktūrose nurodytus terminus: paskutinė UAB „Togesta“ vardu išrašyta PVM sąskaita faktūra išrašyta 2013 m. gegužės 10 d., galutinis atsiskaitymas – 2013 m. liepos 22 d., tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų pritaikytos sankcijos už atsiskaitymo terminų pažeidimą (bendra kontrahentams sumokėta pinigų suma sutampa su bendra PVM sąskaitose faktūrose nurodyta suma).

2.6.       Mokestinės prievolės ir baudžiamoji atsakomybė yra atskiri teisiniai institutai, reguliuojami skirtingų teisės šakų normomis, todėl mokestinė prievolė gali atsirasti nepriklausomai nuo baudžiamosios bylos baigties. Tai, kad pareiškėjo atžvilgiu nenustatyta nusikalstama veika, nereiškia, jog jam negali būti suformuota mokestinė prievolė.

2.7.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriais grindžiama mokesčių mokėtojo teisė apskaičiuojant pelno mokestį iš bendrųjų pajamų atimti tam tikras sąnaudas, neatspindi tikrojo ūkinės operacijos turinio, per se (liet. pati savaime) leidžia preziumuoti juridinį faktą, kad asmuo, remdamasis šiais buhalteriniais apskaitos dokumentais (PVM sąskaitomis faktūromis) bei juose užfiksuotais duomenimis, negali pripažinti (pagrįsti) pelno mokestį mažinančių sąnaudų. Tokiu atveju mokesčių mokėtojas, analogiškai kaip ir įrodinėdamas savo teisę į PVM atskaitą pagal atitinkamas PVM sąskaitas faktūras, turi pateikti įrodymus (įrodyti juridinius faktus), kurie suteikia jam teisę į sąnaudų nurašymą – įsigytų prekių (paslaugų) rūšį, kiekį, vertę, prekės pardavėją (paslaugų teikėją) ir kitas su išlaidų, patirtų uždirbant pajamas, susidarymu susijusias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, viena vertus, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus išvadas bei pagrindžiančių ūkinių operacijų su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ realumą bei savo sąžiningumą, kita vertus, neatskleidė tikrojo ūkinių operacijų turinio – tikrųjų sandorių dalyvių, jiems atstovavusių asmenų, dyzelino kilmės ir kitų aplinkybių. Pareiškėjas nepaneigė mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių, kad apskaitos dokumentai, kuriais jis grindžia teisę į PVM atskaitą, neatitinka tikrojo apskaitos dokumentuose užfiksuotų ūkinių operacijų turinio, taigi neįrodė tikrojo ūkinių operacijų turinio. Mokesčių administratoriui surinkus pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo kontrahentai sukčiavo PVM, o pareiškėjas nesiėmė pakankamų priemonių, kad įsitikintų nedalyvaujantis PVM sukčiavime, pareiškėjas tai paneigiančių argumentų (įrodymų) nepateikė. 

II.

3.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

4.       Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrindė jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių administratorius ir Komisija išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, vadovaudamiesi teisės aktais ir teismų praktika, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstus bei teisingus sprendimus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo ginčijamų Komisijos, VMI, Kauno AVMI sprendimų nėra pagrindo naikinti.

5.       Pareiškėjas Bendrovė padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 13 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti; priteisti atlyginti UAB „Lanx“ patirtas bylinėjimosi išlaidas – 847 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už apeliacinio skundo surašymą.

6.       Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas šališkai įvertinus bylos aplinkybes, yra be motyvų, t. y. grindžiamas išimtinai VMI suformuotomis, Komisijos perrašytomis išvadomis, ignoruojant ir nevertinant pareiškėjo nurodomų aplinkybių, kurios paneigia pareiškėjo žinojimą ar galėjimą žinoti apie PVM sukčiavimą ir pagrindžia jo, kaip atidaus ir rūpestingo mokesčių mokėtojo, sąžiningumą. Skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nes jis priimtas nukrypstant nuo Teisingumo Teismo išaiškinimų ir LVAT praktikos. Ne objektyviais įrodymais grįstas teismo sprendimas pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus lūkesčius realiai įvykdžius kuro įsigijimo sandorį, įsigytą kurą apskaičius ir pardavus per mažmeninės prekybos tinklą ir sumokėjus visus su kuro pardavimu susijusius mokesčius, įtraukti į atskaitą kuro pirkimo PVM, o realiai patirtomis sąnaudomis sumažinti apmokestinamąjį pelną. Toks teismo sprendimas, kuriuo pažeidžiami sąžiningo mokesčių mokėtojo teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principai, yra netoleruotinas teisinėje valstybėje.

7.       Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo Bendrovės apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

8.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. kovo 17 d. nutartimi pareiškėjo Bendrovės apeliacinį skundą tenkino iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 13 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

9.       LVAT nurodė, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamuose Kauno AVMI, VMI ir Komisijos sprendimuose padarytai išvadai, jog nagrinėjamu atveju Bendrovė veikė nesąžiningai, nes nesiėmė visų priemonių, kurių imtis buvo pagrįstai iš jos reikalaujama, jog įsitikintų, kad jos sudaryti ginčo sandoriai nebuvo įtraukti į sukčiavimą mokesčių srityje, pritarė iš esmės nenustatęs visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs. Teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą.

10.       Atsakovas VMI pateikė papildomus paaiškinimus, kuriais nurodė, kad nei UAB „Togesta“, nei UAB „EEFC“ mokestiniai patikrinimai nebuvo atlikti, nes šios įmonės vadovai buvo nerandami ir įregistruotose veiklos vietose įmonės taip pat nebuvo rastos, todėl UAB „Lanx“ ginčo medžiagoje nėra minėtų įmonių patikrinimo aktų bei sprendimų. VMI taip pat atkreipė teismo dėmesį į tai, jog LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021 išnagrinėjo su UAB „Lanx“ tiesiogiai susijusios (sąsajumas per įmonių vadovus, akcininkus) individualios įmonės (toliau – ir IĮ) „Tormenta“ apeliacinį skundą dėl tų pačių faktinių aplinkybių, kurios yra ir nagrinėjamos bylos dalyku (kuro įsigijimas iš UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“; PVM atskaitos už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. apribojimas). Tiek UAB „Lanx“, tiek IĮ „Tormenta“ faktinis apmokestinimo pagrindas yra identiškas ir abejose bylose įrodinėjama, kad tiek UAB „Lanx“, tiek IĮ „Tormenta“ žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jų sudaryti sandoriai su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ yra įtraukti į sukčiavimo PVM grandinę. LVAT 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021 konstatavo, jog mokesčių administratorius teisingai identifikavo byloje taikytiną teisę bei padarė pagrįstą išvadą, kad IĮ „Tormenta“ sudarydama sandorius su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ turėjo žinoti, jog įsigydama prekes ji dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje.

III.

11.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo Bendrovės skundą atmetė.

12.       Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno AVMI sprendimo, VMI sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

13.       Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius, be kita ko, apribojo Bendrovės teisę į pirkimo PVM atskaitą pagal UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vardu 2012–2013 m. išrašytas ginčo PVM sąskaitas faktūras už kuro (dyzelino) pirkimą. Mokesčių administratorius teigė, kad mokestinio patikrinimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų, jog Bendrovės 2012–2013 m. su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ sudaryti kuro (dyzelino) tiekimo sandoriai buvo įtraukti į mokestinį sukčiavimą ir Bendrovė žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydama ginčo kurą (dyzeliną) ji tame dalyvauja.

14.       Teismas pabrėžė, kad, kaip nurodė LVAT, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, dėl Bendrovės kontrahentų (UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“) nesąžiningumo ginčo šioje mokestinėje byloje nėra. Be to, kaip teisingai nurodė atsakovo atstovas, šiai nagrinėjamai bylai prejudicinę reikšmę turi LVAT 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021 nustatytos aplinkybės. LVAT 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021 išnagrinėjo su UAB „Lanx“ tiesiogiai susijusios (sąsajumas per įmonių vadovą ir akcininką A. K.) IĮ „Tormenta“ apeliacinį skundą dėl tų pačių faktinių aplinkybių, kurios yra nagrinėjamos bylos dalyku (kuro įsigijimas iš UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“, PVM atskaitos už laikotarpį nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. apribojimas). Tiek UAB „Lanx“, tiek IĮ „Tormenta“ faktinis apmokestinimo pagrindas yra identiškas ir abiejose bylose įrodinėjama, kad tiek UAB „Lanx“, tiek IĮ „Tormenta“ žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jų sudaryti sandoriai su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ yra įtraukti į sukčiavimo PVM grandinę. LVAT 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021 konstatavo, jog mokesčių administratorius teisingai identifikavo byloje taikytiną teisę bei padarė pagrįstą išvadą, kad IĮ „Tormenta“, sudarydama sandorius su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“, turėjo žinoti, jog įsigydama prekes ji dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje. Pagal internetinės svetainės www.rekvizitai.lt duomenis IĮ „Tormenta“ vadovas – A. K., o Bendrovės vadovas ir vienas iš akcininkų taip pat yra A. K.. Taigi tarp UAB „Lanx“ ir IĮ „Tormenta“ yra sąsajumas per vadovus, akcininkus, todėl neabejotinai šiai nagrinėjamai bylai prejudicinę reikšmę turi LVAT 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021 nustatytos aplinkybės. LVAT minimoje nutartyje nurodė, kad teismas yra įsitikinęs, jog įmonė ignoravo akivaizdžius mokestinio sukčiavimo požymius, iš esmės nesiėmė elementarių priemonių, kad įsitikintų, jog tiekimo operacijos nelėmė sukčiavimo mokesčių srityje. Nagrinėjamu atveju mokestinės bylos dokumentuose nėra informacijos apie UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ atstovus, su kuriais buvo bendrauta sudarant ginčo sandorius – laikinai einančio direktoriaus pareigas Mantauto Lapinsko (kuris pasirašė sutartį) paaiškinime teigiama, kad nekilo jokių abejonių, jog pareiškėjas bendrauja su UAB „Togesta“ įgaliotu asmeniu, tačiau negalėjo patvirtinti įgalioto asmens vardo ir pavardės, nepateikė direktoriaus R. K. įgaliojimo, suteikiančio teisę atstovauti UAB „Togesta“. Teismas tenkino pareiškėjos prašymą ir teismo posėdyje apklausė liudytojais – G. M. (buvusį UAB „Lanx“ vadovą 2005-2016 m.), V. Č. (buvusį UAB „Vakoil“ direktorių), UAB „Saitema“ vairuotoją K. Š. ir Kauno AVMI darbuotoją J. V., tačiau šių asmenų parodymai, teismo vertinimu, nėra reikšmingi ir negali turėti įtakos mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių vertinimui. Nei vienas iš šių asmenų nenurodė konkrečių UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ atstovų, su kuriais buvo bendrauta, asmenų vardų ir pavardžių. G. M. nurodė, kad visas bendravimas su šiomis įmonėmis vyko tik el. paštu, kuris nėra išsaugotas. Nors V. Č. paminėjo, jog teko bendrauti su UAB „EEFC“ atstovais, tačiau konkrečiai nenurodė šių asmenų vardų ir pavardžių. Taigi, liudytojų parodymai nepaneigė mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių, jog pareiškėjas neatskleidė tikrųjų sandorių dalyvių, jiems atstovavusių asmenų tapatybes, kadangi nustatyti asmenų, veikusių UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vardu, tapatybes sudarant sandorius, mokant pinigus buvo tiesioginė pareiškėjo, o ne mokesčių administratoriaus pareiga.

15.       Teismas dėl aplinkybių, kad Bendrovė prieš sudarydama ginčo sandorius turėjo informacijos, jog ginčo laikotarpiu jos kontrahentai (UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“) veikė teisėtai, buvo įregistruoti PVM mokėtojais, nebuvo įtraukti į viešai skelbiamą asmenų, nevykdančių mokesčių administratoriaus nurodymų, sąrašą, turėjo nustatyta tvarka išduotus leidimus verstis didmenine prekyba nefasuotais naftos produktais, pažymėjo, kad šias aplinkybes įvertinus kartu su jomis tiesiogiai susijusiais, patikrinimo metu surinktais įrodymais, padaryta pagrįsta išvada apie Bendrovės žinojimą dalyvaujant sukčiavime. Nors pareiškėjas tvirtina surinkęs visą viešai skelbiamą informaciją apie kontrahentus (ar yra registruoti PVM mokėtojais, ar turi licencijas verstis didmenine prekyba nefasuotais naftos produktais, internetinės svetainės (duomenys neskelbtini) viešai skelbiamą informaciją apie įmones), tačiau iš Bendrovės pateiktų dokumentų matyti, kad informacijos apie kontrahentus ieškota jau po sandorių su jais sudarymo, t. y. užklausa VMI puslapyje dėl UAB „Togesta“ registracijos PVM mokėtojų registre atlikta 2014 m. kovo 3 d., t. y. pradėjus vykdyti Bendrovės atžvilgiu kontrolės veiksmus (operatyvus patikrinimas atliktas 2013 m. gruodžio 2 d.), o sandoriai su UAB „Togesta“ įforminti laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 28 d. iki 2013 m. gegužės 10 d., užklausa www.rekvizitai.lt dėl skolų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos biudžetui dėl UAB „Togesta“ atlikta taip pat 2014 m. kovo 3 d., dėl UAB „EEFC“ ? 2013 m. gegužės 16 d., t. y. jau po sandorių su šiuo prekių teikėju vykdymo (sandoriai vykdyti laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 20 d. iki 2013 m. kovo 26 d.). Be to, pareiškėjas tik su pastabomis dėl pirminio patikrinimo akto pateikė sutarčių su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ kopijas, minėtoms bendrovėms išduotų leidimų verstis didmenine prekyba naftos produktais kopijas, informaciją iš VMI duomenų bazių apie šių bendrovių registravimą PVM mokėtojų registre laikotarpį.

16.       Teismas pabrėžė, kad internetinėje svetainėje (duomenys neskelbtini) ir šiuo metu skelbiama informacija, kad UAB „Togesta“ veikla – vaisių, uogų ir daržovių didmeninė prekyba. Mokesčių mokėtojų registre nuo 2013 m. sausio 9 d. UAB „EEFC“ deklaruota nekilnojamojo turto agentūrų veikla (EVRK 683100) ir konsultacinė verslo ir kito valdymo veikla (EVRK 702200). Sutarties su UAB „Togesta“ pasirašymo dieną (2012 m. gegužės 23 d.) bendrovėje įdarbintų asmenų nebuvo, UAB „EEFC“ buvo įdarbinti du užsienio asmenys. Teismo vertinimu, pareiškėjas turėjo būti itin atidus, sudarydamas didelės vertės sandorius su įmonėmis, praktiškai neturinčiomis realių žmogiškųjų išteklių ir vykdančiomis veiklą (prekybą dyzelinu), kuri nėra deklaruota kaip jų vykdoma veikla. Dėl kuro tiekimo aplinkybių, kaip matyti iš Komisijos bylos duomenų, mokestinio patikrinimo metu apklausti vairuotojai V. J., K. Š. ir T. N., gabenę pareiškėjui dyzeliną pagal UAB „Togesta“ išrašytus krovinio važtaraščius, neprisiminė konkretaus kuro pasikrovimo adreso (visuose važtaraščiuose nurodyta krovinio pasikrovimo vieta – Kaunas). Teismo posėdyje liudytoju apklaustas UAB „Saitema“ vairuotojas K. Š. nenurodė konkretaus kuro pasikrovimo adreso, tačiau paaiškino, jog duomenis iš kur pasikrauti ir kur reikia nuvežti kurą nurodydavo transporto direktorius. Kurą kraudavosi tik iš specializuotų kuro bazių. Krovinio siuntėjas duodavo važtaraštį ir krovinio sertifikatą. Nematydavo, kas pasirašė dokumentus, jam tik paduodavo krovinį lydinčius dokumentus.

17.       Teismas dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad Bendrovės vadovas G. M. buvo išteisintas dėl jam pareikštų kaltinimų baudžiamojoje byloje, pažymėjo, jog mokestinės prievolės ir baudžiamoji atsakomybė yra atskiri teisiniai institutai, reguliuojami skirtingų teisės šakų normomis, todėl mokestinė prievolė gali atsirasti nepriklausomai nuo baudžiamosios bylos baigties. Tai, kad pareiškėjo atžvilgiu nenustatyta nusikalstama veika, nereiškia, jog jai negali būti suformuota mokestinė prievolė. Sukčiavimas PVM srityje nėra siejamas su mokesčio mokėtojo sukčiavimu baudžiamosios teisės požiūriu. Analizuojamu atveju yra sprendžiamas klausimas ne dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo, o dėl PVM mokėjimo. Patikrinimo metu nustatytos aplinkybės pagrindžia, kad vertinti Bendrovės sandoriai buvo susiję su sukčiavimu PVM srityje, o pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti apie UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ dalyvavimą juose, kas sudaro pagrindą Bendrovei nepripažinti pirkimo PVM sumų. Todėl ikiteisminių tyrimų, atliekamų Bendrovės direktoriaus ar kontrahentų atžvilgiu, baigtis, mokesčių administratoriui pareiškėjo kontrolės veiksmų metu surinkus pakankamus įrodymus dėl Bendrovės netinkamai vykdytų mokestinių prievolių, šiam mokestiniam ginčui įtakos neturi. Bylos nagrinėjimo metu VMI papildomai 2021 m. spalio 7 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog nei UAB „Togesta“, nei UAB „EEFC“ mokestiniai patikrinimai nebuvo atlikti, nes šių įmonių vadovai buvo nerandami ir įregistruotose veiklos vietose įmonės taip pat nebuvo rastos, todėl UAB „Lanx“ ginčo medžiagoje ir nėra minėtų įmonių patikrinimo aktų bei sprendimų.

18.       Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus išvadas bei pagrindžiančių ūkinių operacijų su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ realumą bei savo sąžiningumą, kita vertus, neatskleidė tikrojo ūkinių operacijų turinio – tikrųjų sandorių dalyvių, jiems atstovavusių asmenų ir kitų aplinkybių. Pareiškėjas nepaneigė mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių, kad apskaitos dokumentai, kuriais jis grindžia teisę į PVM atskaitą, neatitinka tikrojo apskaitos dokumentuose užfiksuotų ūkinių operacijų turinio, taigi neįrodė tikrojo ūkinių operacijų turinio. Pagal administracinėje ir Komisijos byloje surinktus įrodymus spręstina, kad bylos faktinių aplinkybių visuma patvirtina, jog Bendrovė žinojo (turėjo žinoti), kad, įsigydama prekes pagal tiekėjų UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, ji dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjų atliktu sukčiavimu PVM srityje, todėl mokesčių administratorius pagrįstai apribojo pareiškėjo teisę į PVM atskaitą pagal UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ 2012-2013 m. išrašytas PVM sąskaitas faktūras už kuro (dyzelio) įsigijimą.

19.       Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius atliko išsamų mokestinį patikrinimą bei surinko pakankamai faktinių duomenų priimtiems sprendimams pagrįsti, o pareiškėjas mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių ir mokėtinų sumų apskaičiavimo objektyviais įrodymais nepaneigė. Ginčijami VMI ir Komisijos sprendimai priimti šių institucijų kompetencijos ribose, neprieštarauja jų tikslams bei uždaviniams, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, nėra pagrindų, dėl kurių jie turėtų būti panaikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais.

IV.

20.       Pareiškėjas Bendrovė padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – Bendrovės skundą tenkinti. Taip pat prašė priteisti atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas nurodė, kad:

20.1.       VMI 2021 m. spalio 7 d. teismui pateikė naujus įrodymus, kurie anksčiau nagrinėjant mokestinius ginčus dėl UAB „EEFC“ ir UAB „Togesta“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų teismams nebuvo teikti. Teismui buvo pateikta UAB „EEFC“ mokesčių apskaitos duomenys; UAB „EEFC“ PVM deklaracijos; UAB „EEFC“ operatyvaus patikrinimo ataskaita; UAB „Togesta“ mokesčių apskaitos duomenys; UAB „Togesta“ mokestinio tyrimo rezultatų ataskaita; UAB „Togesta“ PVM deklaracijos. Tačiau teismas priėmė skundžiamą sprendimą ne tik visiškai neįvertinęs į bylą naujai pateiktų įrodymų, bet ir pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, jų nevertino nagrinėjamai bylai reikšmingo teisinio reglamentavimo, Teisingumo Teismo ir LVAT praktikos kontekste, o tiesiog perrašė atsakovo suformuluotas išvadas bei LVAT 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje eA-2621-575/2021, nepagrįstai taikydamas prejudicinių faktų institutą.

20.2.       Naujai teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad UAB „EEFC“ ir UAB „Togesta“ nėra skolingos valstybei ir jokie nesumokėti mokesčiai iš jų nėra išieškomi, t. y. kontrahentai, kurių išrašytų sąskaitų neleidžiama įtraukti į apskaitą šioje byloje, neturi jokių mokestinių prievolių ir nelaikomi asmenimis, sukčiavusiais PVM srityje. VMI ir teismas Bendrovę laiko viena iš grandinėje sukčiaujant PVM srityje dalyvavusių asmenų, tačiau kontrahentai, kuriems UAB „Lanx“ sumokėjo prekės kainą su PVM, neturi valstybei vykdytinų prievolių, t. y. jos teisė į apskaitą įtraukti pardavimo PVM yra pripažįstama. Faktas, kad mokesčių administratorius nenustatė jokios UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ mokesčių nepriemokos, suponuoja, jog nėra pagrindo konstatuoti mokesčių vengimo schemos ir sukčiavimo, o tai savo ruožtu eliminuoja bet kokį teisinį pagrindą spęsti, kad UAB „Lanx“ įsigijusi iš šių įmonių itin neženklų, lyginant su visa šių įmonių kuro pardavimų apyvarta, kiekį kuro, dalyvavo sukčiavimo schemoje ir turėjo žinoti, kad sandorio kontrahentai sukčiauja PVM.

20.3.       UAB „Togesta“ mokestinio tyrimo ataskaitos duomenys atskleidžia, jog nedeklaruota buvo palyginus neženkli apmokestinamų tiekimų suma, t. y. 10 proc. nuo visų apmokestinamų tiekimų. Iš visų UAB „Togesta“ pardavimų, pardavimai UAB „Lanx“ sudarė tik 11,9 proc. visos UAB „Togesta“ pardavimų sumos. Mokesčių administratorius atsisakydamas UAB „Lanx“ suteikti teisę į PVM atskaitą privalėjo objektyviais įrodymais pagrįsti ir išanalizuoti kiekvieną tiekimą, išskiriant kokiai konkrečiai sumai galbūt yra pagrindas atsisakyti suteikti atskaitą į PVM, o ne abstrakčiais pagrindais neleisti į atskaitą įtraukti visų UAB „Lanx“ atliktų pirkimų PVM. Tačiau teismas šių duomenų nevertino.

20.4.       Nors byloje yra neginčijami pačios VMI pateikti įrodymai, jog UAB „EEFC‘ taip pat bendradarbiavo ir su bankrutavusia UAB „Vakoil“, įmonės buvo sudariusios kuro pirkimo-pardavimo sandorius, tačiau teismas nevertino byloje apklausto buvusio UAB „Vakoil“ direktoriaus V. Č. parodymų, nurodydamas, jog jie nėra reikšmingi, nes direktorius negalėjo konkrečiai nurodyti UAB „EEFC“ atstovų vardų ir pavardžių. Tokia teismo išvada nelogiška ir nelaikytina pagrįsta, nes V. Č. patvirtino, jog buvo susitikęs pardavėjų atstovais, kalbančiais rusu kalba, tai, kad jis neprisimena pavardžių, yra logiška, nes praėjo apie 10 metų. Buvęs UAB „Vakoil“ direktorius patvirtino teismui, kad bendradarbiavo su UAB „EEFC“, įsigijo iš jos kurą, pirkimo PVM įtraukė į atskaitą ir VMI nuolat tikrino įmonę ir niekuomet nebuvo jokių pastabų. Teismas privalėjo atsižvelgti į faktą, kad VMI pozicija vertinant įmonių sandorius su tais pačiais kuro pardavėjais (šiuo atveju – UAB „EEFC“) yra kardinaliai skirtinga. Tikrinant UAB „Vakoil“ jokių pažeidimų nenustatė, o UAB „Lanx“ nesuteikia teisės įtraukti pirkimo PVM į atskaitą, nes vertina, jog įmonė turėjo žinoti, jog partneriai (UAB „EEFC“) dalyvauja sukčiavimo PVM schemoje.

20.5.       Teismas klaidingai konstatavo, kad LVAT 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021 šiai bylai turi prejudicinę reikšmę, nes UAB „Lanx“ ir IĮ „Tormenta“ yra tiesiogiai susijusios (sąsajumas per įmonių vadovą, akcininką A. K.). Tuo laikotarpiu, kuomet buvo sudaryti ginčo sandoriai, UAB „Lanx“ direktorius buvo G. M.. Įmonės direktorius, kaip vienasmenis įmonės valdymo organas, turintis teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, atsako už bendrovės veiklos organizavimą ir jos tikslų įgyvendinimą. Bendrovės vadovas nėra pavaldus jį išrinkusiam organui, jis bendrovės veiklą organizuoja ir sprendimus priima savarankiškai. A. K. neturėjo jokios įtakos UAB „Lanx“ direktoriaus G. M. sudaromiems sprendimams. UAB „Lanx“ direktoriaus pareigas A. K. pradėjo eiti tik nuo 2016 m. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo spręsti, jog per jo asmenį įmonės buvo tiesiogiai susijusios sudarant kuro įsigijimo sandorius iš UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“. Teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad tiek UAB „Lanx“, tiek IĮ „Tormenta“ faktinis apmokestinimo pagrindas yra identiškas ir abejose bylose įrodinėjama, kad tiek „Lanx“, tiek IĮ „Tormenta“ žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jų sudaryti sandoriai su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ yra įtraukti į sukčiavimo PVM grandinę. Dėl šioje byloje paaiškėjusių naujų, anksčiau VMI neatskleistų faktinių aplinkybių IĮ „Tormenta“ yra pateikusi prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021. Todėl tikėtina, kad minėta LVAT 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartis nėra galutinė, nes ją priimdamas teismas nežinojo esminių, šiai bylai itin svarbių aplinkybių. Teismas, remdamasis LVAT 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021 kaip prejudicine šioje byloje, ir pabrėždamas, jog ir IĮ „Tormenta“ byloje nagrinėjamos tos pačios faktinės aplinkybės, kurios yra ir šios bylos dalyku, ignoravo šiai bylai taip pat aktualią teismų praktiką, nes teismai jau yra įvertinę ir pasisakę dėl tomis pačiomis aplinkybėmis UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ sudarytų kuro pardavimo sandorių su kitais kontrahentais. UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ tuo pačiu tikrinamu laikotarpiu, tokiomis pačiomis sąlygomis buvo sudariusios kuro pardavimo sandorius ne tik su UAB „Lanx“, IĮ „Tormenta“, UAB „Vakoil“, bet ir su UAB „Nostrada“. UAB „Nostrada“ buvo pagrindinis UAB „Togesta“ partneris, kurio degalų įsigijimai pagal VMI pateikiamus duomenis sudaro 81 proc. visų UAB „Togesta“ pardavimų apimties. Teismas, išnagrinėjęs UAB „Nostrada“ skundus dėl VMI sprendimų, galutiniu ir įsiteisėjusiu sprendimu yra konstatavęs, jog, įvertinus tokiomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis sudarytus kuro įsigijimo sandorius, nėra teisinio pagrindo atsisakyti suteikti UAB „Nostrada“ teisę į pirkimo PVM atskaitą ir spręsti, jog UAB „Nostrada“ žinojo ar turėjo žinoti, kad dalyvauja sukčiavimo PVM schemoje. Taigi teismas ignoravo, kad yra priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje A-1562-602/2019 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo įsiteisėjęs 2020 m. sausio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I3-726-872/2020 pagal pareiškėjo UAB „Nostrada“ skundus dėl tų pačių faktinių aplinkybių, kurios yra nagrinėjamos bylos dalyku (kuro įsigijimas iš UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“, PVM atskaitos už laikotarpį 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. apribojimas). Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas nukrypo tiek nuo Lietuvos teismų, tiek nuo Teisingumo Teismo praktikos ir dėl tų pačių aplinkybių formulavo priešingas išvadas.

20.6.       Byloje įrodyta, kad kuras UAB „Lanx“ buvo realiai pristatomas, jį pristatydavo tretieji transporto paslaugas teikiantys asmenys, kuriuos samdė UAB „Togesta“ ir už suteiktas paslaugas atsiskaitė, už įsigytą kurą atsiskaityta pinigus pervedant į UAB „Togesta“ (ar UAB „EEFC“) einamąją banko sąskaitą Lietuvos banke, kuras buvo apskaitytas ir parduotas mažmeninėje prekyboje (degalinėse) per skaitiklius ir „EKA“ žurnalus bei sumokėti visi mokesčiai, taip pat pardavimo PVM. Pareiškėjui negalėjo ir neturėjo būti žinomos aplinkybės, ką UAB „Togesta“ ar kitas verslo partneris veikia su jo pervestais už kurą pinigais. Be to, pačios VMI pateikti papildomi įrodymai patvirtino, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. sausio 31 d. UAB „Togesta“ yra pateikusi PVM deklaracijas ir deklaravo sumas artimas pirkimo PVM sumoms, tai patvirtina, kad įmonė vykdė veiklą, t. y. įmonėje buvo vykdomi tiek pirkimai, tiek pardavimai. Svarbiausia, kad mokesčių administratorius nėra nustatęs jokios UAB „Togesta“ neįvykdytos mokestinės prievolės, įmonė neturi jokios skolos valstybei.

20.7.       Teismas ignoravo faktą, kad pareiškėjas yra pateikęs įrodymus, paneigiančius klaidingas mokesčių administratoriaus išvadas, jog informacija apie kontrahentus UAB „Togesta“ ir UAB „Lanx“ buvo tikrinta ne prieš sudarant sandorius, o tik pradėjus mokestinį patikrinimą. Į bylą buvo pateikti įrodymai, t. y. informacija, atspausdinta iš atitinkamų internetinių puslapių, ir ant kiekvieno lapo matyti data, kada užklausa buvo suformuota ir gauta informacija atspausdinta. Byloje yra rašytiniai įrodymai, kad informacija apie UAB „Togesta“, su kuria sutartis sudaryta 2012 m. gegužės 23 d., buvo gauta ir atspausdinta tą pačią 2012 m. gegužės 23 d., o ne vėliau, kaip klaidingai nurodo teismas. Informacija apie šią įmonę buvo tikslinta taip pat ir 2012 m. birželio 4 d., 2012 m. birželio 18 d., 2012 m. liepos 2 d./3 d., 2012 m. liepos 11 d., 2012 m. liepos 25 d., 2012 m. rugsėjo 5 d., 2012 m. rugsėjo 19 d., 2012 m. spalio 1 d., 2012 m. gruodžio 4 d., 2013 m. gegužės 31 d., 2014 m. kovo 3 d. Informacija apie UAB „EEFC“ buvo tikrinta 2013 m. vasario 21 d. ir 2013 m. gegužės 16 d., nes su šia įmone buvo sudaryti tik du sandoriai. Pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai taip pat paneigia ir teismo perrašytą klaidingą išvadą, kad UAB „Lanx“ buvo neatidi, nes sudarė kuro įsigijimo sutartį su UAB „Togesta“, nors viešai skelbiama informacija, kad UAB „Togesta“ veikla – vaisių, uogų ir daržovių didmeninė prekyba. Pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Bendrovei sudarant kuro įsigijimo iš minėtų įmonių sandorius viešai nurodoma informacija apie įmonių veiklą buvo – kita veikla. Abi įmonės turėjo išduotas licencijas verstis nefasuotais naftos produktais, pareiškėjui nekėlė ir neturėjo kelti jokių abejonių dėl jų veiklos pobūdžio. Be to UAB „Togesta“ mokestinio tyrimo ataskaitos 6 puslapyje pati VMI nurodo, jog VMI informacinės bazės duomenimis UAB „Togesta“ įregistruota veikla – benzino didmeninė prekyba (EVRK kodas 467120), dyzelino kuro didmeninė prekyba (EVRK kodas 467140), dujinio kuro didmeninė prekyba (EVRK kodas 467130).

20.8.       Pareiškėjas nesutiko ir su teismo argumentu, jog nereikšmingas faktas, kad pareiškėjo dalyvavimo sukčiavime nenustatė nei Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nei Kauno apygardos teismas, o faktas, jog netaikyta baudžiamoji atsakomybė, nepanaikina pareiškėjo mokestinių pažeidimų. Lietuvos teismo ekspertizės centras pripažino UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ PVM sąskaitas faktūras, tačiau Kauno VMI nepripažįsta. Be to, VMI patikrinimą atliekanti specialistė laukė baudžiamosios bylos baigties ir rezultatų, nes laikė tai svarbia aplinkybe vertinant UAB „Lanx“ veiklą, tačiau priėmus išteisinamąjį nuosprendį tiek mokesčių administratorius, tiek teismas skundžiamame sprendime nurodo, jog šis faktas neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl teisės į PVM atskaitymą.

21.       Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas iš esmės nurodė tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai pažymėjo, kad:

21.1.       Pareiškėjo teiginiai, jog UAB „EEFC“ ir UAB „Togesta“ neturi jokių mokestinių prievolių ir nelaikomi asmenimis, sukčiavusiais PVM srityje, yra nepagrįsti. Nustatytos aplinkybės ne tik patvirtina pareiškėjo kontrahentų sukčiavimą PVM prasme, bet ir tai, jog iš šių įmonių neįmanoma išieškoti nedeklaruotų ir nesumokėtų PVM sumų. Pareiškėjo prašyme cituojami kontrahentų mokestinio balanso duomenis vertintini kritiškai, kadangi įmonės sukčiavo, teikė klaidingas deklaracijas. Be to, minėtų įmonių atžvilgiu nebuvo įmanoma atlikti mokestinių patikrinimų, nes nei UAB „EEFC“, nei UAB „Togesta“ nebuvo rastos. VMI pirmosios instancijos teismui papildomai pateiktų paaiškinimų, dokumentų apie UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ mokestines prievoles turinys buvo žinomas viso mokestinio ginčo metu (įskaitant mokestinį patikrinimą). VMI, pareiškėjo teigimu, pateikti nauji dokumentai negali būti vertinami kaip nauji įrodymai, nes jais buvo remiamasi pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu.

21.2.       LVAT administracinė byla Nr. A-1562-602/2019 nėra galutinai išnagrinėta ir nėra priimtas galutinis teismo sprendimas, todėl ši byla negali formuoti teismų praktikos ginčui aktualiais klausimais (PVM atskaitos, sukčiavimo PVM). LVAT minėtą bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl proceso teisės normų pažeidimo, t. y. konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino įrodymų reikšmės nustatytoms aplinkybėms, nepagrindė sprendimo teisės normomis, be to, LVAT įpareigojo pirmosios instancijos teismą įvertinti naujus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. sausio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I3-726-872/2020, vadovaudamasis LVAT išaiškinimu, panaikino VMI sprendimo dalį dėl nurodymų sumokėti į biudžetą PVM ir su juo susijusias sumas ir šiuo aspektu UAB „Nostrada“ skundą perdavė VMI nagrinėti iš naujo. Pareiškėjo teiginiai, kad teismas priimdamas skundžiamą sprendimą nukrypo nuo administracinių teismų praktikos, neatitinka tikrovės, todėl nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

21.3.       Teismas pagrįstai UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ sukčiavimą PVM srityje bei pareiškėjo žinojimą, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, vertino administracinės bylos Nr. eA-2621-575/2021 kontekste.

22.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepimu prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

23.       Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms. Pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kuriais būtų galima paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas. Teismas tinkamai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įvertino įrodymus bei priėmė motyvuotą ir teisiškai pagrįstą sprendimą.

24.       Pareiškėjas Bendrovė pateikė prašymą: 1) iš Kauno apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus išreikalauti duomenis: i) ar ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-01014-14 yra surinkta duomenų, kad UAB „Lanx“ ir IĮ „Tormenta“ žinojo ar turėjo žinoti apie UAB „Togesta“ bei UAB „EEFC“ padarytas galbūt nusikalstamas veikas? ii) ar ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-01014-14 yra surinkta duomenų, kad UAB „Lanx“ ir IĮ „Tormenta“ veikė bendrininkų grupėje ar kitaip bendrininkavo su UAB „Togesta“ bei UAB „EEFC“?; iii) ar ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-01014-14 yra surinkta duomenų, kad UAB „Lanx” ir IĮ „Tormenta“ žinojo ar turėjo žinoti apie UAB „Togesta“ bei UAB „EEFC“ galbūt nusikalstamu būdu parduodamą kurą?; iv) ar ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-01014-14 yra nustatyta, kad UAB „Lanx“ ir IĮ „Tormenta“, kaip galutinis kuro vartotojas, dalyvavo nusikalstamoje veikoje?; 2) Iš Kauno apygardos teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-85-966/2022 išreikalauti duomenis, ar šioje byloje yra pareikšti kaltinimai UAB „Lanx“ ar su ja susijusiems asmenims, ir duomenis apie VMI kaltinamiesiems pareikštą civilinį ieškinį.

25.       Pareiškėjas nurodė, kad Bendrovei 2022 m. sausio 24 d. tapo žinoma, jog dėl UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vykdomo sukčiavimo mokesčių srityje Kauno apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriuje yra pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-01014-14 ir ikiteisminis tyrimas Nr. 03-6-00034-15, o šiuose ikiteisminiuose tyrimuose VMI yra pareiškusi civilinius ieškinius. Šioje administracinėje byloje yra duomenų, kad UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ neturi neįvykdytų prievolių biudžetui pagal sandorius, sudarytus su Bendrove. Šias faktines aplinkybes patvirtinančius įrodymus VMI į bylą pateikė tik teismui nurodžius. VMI dar 2020 m. yra kreipęsis į ikiteisminio tyrimo įstaigas dėl susipažinimo su ikiteisminiais tyrimais, kur tiriamos UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ veikos ir tai nurodžiusi Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje eI3-892-1066/2021, tačiau duomenų šioje byloje apie gautus atsakymus nepateikė, nors žino apie ikiteisminius tyrimus. Dėl duomenų gavimo buvo kreiptasi į Kauno apygardos prokuratūrą, siekiant išsiaiškinti, ar UAB „Lanx“ kokia nors forma dalyvavo sukčiavime. 2022 m. sausio 24 d. iš Kauno apygardos prokuratūros gautas atsakymas apie tai, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 03-6-00034-15 perduotas su kaltinamuoju aktu Kauno apygardos teismui. Teisme nagrinėjamos baudžiamosios bylos Nr. 1-85-966/2022, o kaltinimai sukčiavus nei vienam asmeniui, susijusiam su UAB „Lanx“, nei vienoje byloje nepareikšti. Atsakymas dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-01014-14 negautas. Kadangi šioje byloje yra svarbu nustatyti, ar Bendrovė žinojo ar galėjo žinoti apie tai, kad UAB „Togesta" ir UAB „EEFC“ sukčiauja mokesčių srityje, būtina nustatyti, kokias apgaulės priemones naudojo šių įmonių atstovai, ar dėl sandorių su UAB „Lanx“, o ne su kitais kontrahentais VMI nesumokėti mokesčiai.

V.

26.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. vasario 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-942-602/2022 pareiškėjo UAB „Lanx“ apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimą paliko nepakeistą.

27.       LVAT konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nesidomėjo, ar tikrai tos bendrovės, kurios buvo nurodytos PVM sąskaitose faktūrose, parduoda prekes, neįsitikino, kas iš tiesų ir kieno prekes iškrauna pareiškėjo nurodytose vietoje, pareiškėjas nesidomėjo savo kontrahentų vardu sutartis pasirašiusiųjų asmenų tapatybėmis, jų teise atstovauti bendrovėms, dalies informacijos apie kontrahentus buvo ieškota jau po sandorių su jais sudarymo. Mokesčių administratorius pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamoje mokestinėje byloje vien tai, jog, kaip teigė pareiškėjas, surinko visą viešai prieinamą informaciją apie kontrahentus, nėra pakankama ir neatitinka rūpestingo bei apdairaus verslo subjekto kriterijų. Tokią išvadą patvirtina ir tęstinis komercinių santykių pobūdis.

28.       LVAT nurodė, kad mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas žinojo / turėjo žinoti apie tai, kad dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su tiekėjo sukčiavimu PVM srityje, todėl pareiškėjui teisė į PVM atskaitą pagrįstai buvo apribota.

29.       Apeliacinės instancijos teismas pritarė šioms mokesčių administratoriaus išvadoms, kurios išsamiai buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo. LVAT pažymėjo, jog šiame mokestiniame ginče akcentuotina, kad mokesčių administratoriaus nustatytos minėtos aplinkybės dėl pareiškėjo kontrahentų veiklos aplinkybių, turėjo sukelti abejones pareiškėjui dėl sudaromų ginčo tiekimų, būtent pareiškėjas turėjo žinoti, kad dalyvauja į PVM sukčiavimą įtrauktuose sandoriuose. Nustatyti dokumentų trūkumai dėl prekių, kurios buvo tiekimo objektu, nustatyti neatitikimai dėl asmenų veikusių ar galėjusių veikti pareiškėjo kontrahentų vardu, nustatyti neatitikimai (neaiškumai) dėl sandorių sudarymo ir vykdymo aplinkybių, patvirtina mokesčių administratoriaus išvadas dėl pareiškėjo žinojimo apie dalyvavimą į PVM sukčiavimą įtrauktuose sandoriuose. Būtent mokestinėje byloje nustatyti: neaiškumai dėl pareiškėjo apsisprendimo sudaryti sandorius su naujais verslo partneriais netikrinant duomenų apie juos (tikrinant tik pradėjus kontrolės veiksmus), nepateiktos sutartys mokestinio patikrinimo pradžioje; kontrahentų skelbiamos veiklos neatitikimas su pareiškėjo su jais sudaromų sandorių pobūdžiu; jokių dokumentų neturėjimas apie bendravimą su kontrahentais (ir apie jų atstovus) duodant prieštaringus paaiškinimus apie susirašinėjimo elektroniniu paštu neišsaugojimo aplinkybes; paaiškinimų nepateikimas apie konkrečius asmenis (nurodant vardus ir pavardes), kurie bendravo su pareiškėju kontrahentų vardu; akivaizdūs dokumentų (kasos pajamų orderių) trūkumai, su mirusiojo asmens duomenimis; kontrahentų pateiktų dokumentų trūkumai (PVM sąskaitose faktūrose ir krovinio važtaraščiuose nurodytas skirtingas prekės pavadinimas negu krovinį lydinčiame kokybės pažymėjime, PVM sąskaitose faktūrose ir kokybės pažymėjime nesutampa prekės pavadinimas, kokybės pažymėjime nėra nurodyti būtini duomenys, PVM sąskaitose faktūrose ir krovinio važtaraščiuose nesutampa kokybės pažymėjimų numeriai).

30.       LVAT nepagrįstais laikė pareiškėjo argumentus, kad byloje yra neįvertinti nauji esminę reikšmę mokestinei bylai turintys įrodymai dėl UAB „EEFC“ ir UAB „Togesta“. Pareiškėjo tvirtinimu, šių įmonių pateikti balansai, teiktos deklaracijos ir mokesčių administratoriaus paaiškinimai patvirtina, kad minėtos įmonės nėra skolingos valstybei ir jokie nesumokėti mokesčiai iš jų nėra išieškomi. Dėl pastarojo teiginio LVAT akcentavo, kad pareiškėjo procesiniuose dokumentuose jis yra paimamas iš konteksto ir neteisingai aiškinamas pareiškėjui palankia prasme. Mokesčių administratorius pagrįstai nurodė, kad šie duomenys nėra nauji mokestinėje byloje, jais buvo remiamasi Patikrinimo akte, nurodant, kad šios įmonės nebuvo rastos, o mokesčiai nėra išieškomi (ar atliekant patikrinimą skaičiuojami administraciniu sprendimu) dėl to, kad iš šių įmonių neįmanoma išieškoti nedeklaruotų ir nesumokėtų PVM sumų. Tačiau LVAT nuomone, tai nepaneigia, bet tik patvirtina minėtų įmonių sukčiavimo PVM faktą. Įmonių balansai yra pačios įmonės sudaryti finansinės apskaitos dokumentai, o pateiktos deklaracijos yra šių įmonių kaip mokesčių mokėtojų atliktas savarankiškas veiksmas, kurį mokesčių administratorius vertino kaip neteisingai atliktą, kiek tai yra susiję su ginčo tiekimais.

31.       LVAT nepagrįstu laikė pareiškėjo prašymą išreikalauti iš Kauno apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus duomenis, susijusius su tuo, ar ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-01014-14 yra surinkta duomenų, kad UAB „Lanx“ ir IĮ „Tormenta“ žinojo ar turėjo žinoti apie UAB „Togesta“ bei UAB „EEFC“ padarytas galbūt nusikalstamas veikas ir kt. Pirmiausiai LVAT akcentavo, kad tai yra įrodinėjimo dalykas nagrinėjamoje mokestinėje byloje, kurioje VMI, Komisija ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Kauno AVMI surinkti įrodymai šiuo klausimu yra pakankami, taigi reikalauti papildomus įrodymus byloje netikslinga. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo atstovo pateiktas prašymas apeliacinės instancijos teismui yra nesuderinamas su proceso koncentracijos principu, kurį įgyvendinant tam tikri procesiniai veiksmai turėtų būti atlikti iki tam tikros proceso stadijos, taigi įrodymai turėtų būti teikiami arba prašymai juos išreikalauti turėtų būti teikiami kuo ankstesnėje proceso stadijoje (ABTĮ 11 straipsnis, 142 straipsnio 3 dalis).

32.       Be to, įrodinėjimas administraciniame procese vyksta nagrinėjant administracinę bylą institucijoje, kuri privalo surinkti įrodymus, reikalingus priimti administracinį sprendimą. Šią išvadą, be kita ko, patvirtina ir minėta Teisingumo Teismo praktika, akcentuojanti mokesčių administratoriaus pareigą pagrįsti administracinį sprendimą įrodymais. Administracinis teismas, nagrinėjantis klausimą dėl viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumo (ABTĮ 3 straipsnis) vertina, ar šis surinko pakankamai įrodymų pagrįsto sprendimo priėmimui, ar teisingai vertino šiuos įrodymus. Taigi įrodinėjimas administraciniame teisme yra pagalbinio pobūdžio, kuris nesuponuoja teismo pareigos įvertinti visus viešojo administravimo subjekto surinktus įrodymus iš naujo, todėl, kad administracinį sprendimą priima viešojo administravimo institucija, o ne teismas.

33.       LVAT nepagrįstais laikė ir pareiškėjo procesinių dokumentų motyvus, kad mokestinėje byloje turėjo būti/ turės būti konstatuotas pareiškėjo ar jo kontrahentų sukčiavimas baudžiamosios teisės požiūriu. Mokestinėje byloje yra sprendžiamas klausimas ne dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo, o dėl PVM mokėjimo, todėl mokestinėje byloje yra reikšmingas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo normų taikymas ir aiškinimas tokiu būdu, kad šis aiškinimas atitiktų PVM esmę bei PVM Direktyvos tikslus, neatsižvelgiant į tai, kokias pasekmes nustato nacionalinės baudžiamosios teisės normos (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-704-602/2015).

34.       LVAT nesutiko su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo suformuota teismų praktika šios kategorijos bylose, būtent neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1562-602/2019.

35.       LVAT iš dalies pagrįstais laikė pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021 nustatytais faktais kaip turinčiais prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai. Nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo remtis ABTĮ 57 straipsnio 2 dalies norma, nes ginče su mokesčių administratoriumi dalyvavo skirtingi mokesčių mokėtojai (individuali įmonė „Tormenta“ ir pareiškėjas UAB „Lanx“). Taigi aplinkybėmis dėl UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ sukčiavimo PVM, kaip prejudicinias faktais nagrinėjamoje byloje negalima buvo remtis, tačiau tai ir nebuvo būtina, nes kaip minėta, nagrinėjamoje byloje ginčo šiuo klausimu nėra.

VI.

36.       Pareiškėjas UAB „Lanx“ prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-942-602/2022 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu (bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas). Pareiškėjas turi abejonių, kad administracinė byla buvo išnagrinėta dalyvaujant pareiškėjo atžvilgiu šališkam teisėjui.

37.       Pareiškėjas pažymi, kad UAB „Lanx“ ir IĮ „Tormenta“ tarpusavyje susijusios per įmonių vadovą ir akcininką A. K.. IĮ „Tormenta“ vadovas yra A. K., UAB „Lanx“ vadovas ir vienas iš akcininkų taip pat yra A. K.. Abiejų įmonių atžvilgiu mokesčių administratorius nustatė, jog PVM sąskaitose faktūrose įformintos ūkinės operacijos realiai neįvyko tokiomis sąlygomis, kurios buvo atvaizduotos buhalteriniuose dokumentuose. Konstatuota, kad įmonės sudarydamos sandorius žinojo ar turėjo žinoti, jog dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje. Įmonės su priimtais sprendimais nesutiko ir siekė nuginčyti juos teismine tvarka. Bylose buvo įrodinėjama, kad tiek UAB „Lanx“, tiek IĮ „Tormenta“ žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jų sudaryti sandoriai yra įtraukti į sukčiavimo PVM grandinę. Buvo nagrinėjamos tapačios faktinės aplinkybės, kuro įsigijimas iš UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“, PVM ataskaitos už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. apribojimas.

38.       Dėl užsitęsusio UAB „Lanx“ bylų nagrinėjimo, IĮ „Tormenta“ byla buvo išnagrinėta pirmiau, 2021 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė bendrovės apeliacinį skundą. Byloje teismas pasisakė, kad teismas yra įsitikinęs, kad įmonė ignoravo akivaizdžius mokestinio sukčiavimo požymius, nebuvo paneigta, kad įmonė žinojo, jog įsigydama prekes ji dalyvavo į sukčiavimą PVM srityje įtrauktame sandoryje. Priimant minėtą nutartį dėl IĮ „Tormenta“ apeliacinio skundo, vienas iš teisėjų buvo Ričardas Piličiauskas. Vėliau tas pats teisėjas, Ričardas Piličiauskas, buvo paskirtas kolegijos pirmininku byloje dėl UAB „Lanx“ apeliacinio skundo.

39.       Pareiškėjas pabrėžia, kad teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga. Teisėjo ir teismų nešališkumas užtikrinamas nustatant draudimus ir apribojimus teisėjams nagrinėti bylas, jeigu yra aplinkybių, keliančių abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nurodoma, kad nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo neturėjimą. EŽTT, vertindamas teisėjo galimą šališkumą dėl skirtingų funkcijų vykdymo teisminiame procese ir spręsdamas, ar yra teisėtas pagrindas abejoti teisėjo nešališkumu, didžiausią dėmesį skiria bylose nagrinėtų klausimų tapatumui (žr., pvz., EŽTT 2000 m. birželio 6 d. sprendimo byloje Morel prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34130/96, par. 47). Tam, kad būtų galima pripažinti teisėjo šališkumą, būtina nustatyti, jog teisėjas du kartus nagrinėjo tapačius faktus, turėjo atsakyti į tą patį klausimą, ar skirtumas tarp spręstų klausimų buvo labai menkas (žr., pvz., EŽTT 2016 m. gegužės 17 d. sprendimo byloje Liga Portuguesa de Futebol Profissional prieš Portugaliją, peticijos Nr. 4687/11, par. 69).

40.       Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamoje situacijoje nustatyta, kad teisėjas Ričardas Piličiauskas buvo tiek IĮ „Tormenta“, tiek UAB „Lanx“ apeliacine tvarka nagrinėtų bylų teisėjų kolegijų sudėtyje, nagrinėjamoje byloje kolegijos pirmininkas. IĮ „Tormenta“ byloje, teisėjų kolegija ištyrusi byloje esančius įrodymus pasisakė, kad „teismas yra įsitikinęs, kad įmonė ignoravo akivaizdžius mokestinio sukčiavimo požymius, iš esmės nesiėmė elementarių priemonių, kad įsitikintų, jog tiekimo operacijos nelėmė sukčiavimo mokesčių srityje“. Taigi iš esmės teisėjų kolegija pabrėžė, kad yra įsitikinę šalies kaltumu, nėra abejonių dėl aplinkybių, tuo pagrindu pareiškėjo apeliacinis skundas buvo atmestas.

41.       Vėliau, Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėdamas LVAT grąžintą bylą iš naujo, 2021 m. lapkričio 17 d. sprendime rėmėsi, kaip prejudicinę reikšmę turinčiais, aukščiau paminėtoje IĮ „Tormenta“ byloje, nustatytais faktais ir aplinkybėmis. Akcentuota, kad yra identiškos faktinės aplinkybės, nustatyta, kad IĮ „Tormenta“ neabejotinai žinojo apie sandorių neteisėtumą, taip atmetė pareiškėjo skundą. Tam pačiam teisėjui Ričardui Piličiauskui būnant teisėjų kolegijos pirmininku, byloje pagal UAB „Lanx“ apeliacinį skundą, teismas pasisakė, kad aukščiau minėtoje Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje, teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021 nustatytais faktais kaip turinčiais prejudicinę reikšmę. Tuo pačiu teismas pasisakė, kad nustatyta aplinkybė, jog IĮ „Tormenta“ vadovas A. K. yra taip pat ir pareiškėjo UAB „Lanx“ vadovas ir vienas iš akcininkų, leido vertinti aplinkybę, kad pareiškėjas turėjo žinoti apie sukčiavimą.

42.       Pareiškėjo įsitikinimu, sprendžiant teisėjo (teismo) (ne)šališkumo klausimą, atsižvelgtina į tai, ar egzistuoja realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo nešališkumo, ar nuogąstavimai yra objektyviai pagrįsti, koks yra esminių skirtingose bylose spręstų klausimų, nagrinėtų faktų ryšys. Atsižvelgiant į EŽTT formuojamą praktiką, bylos šaliai argumentuojant, jog ji neteko galimybės į nešališką požiūrį naujoje (šioje) byloje, kadangi teismo vidinis įsitikinimas buvo nulemtas kitos administracinės bylos, kurioje tas pats teisėjas dalyvavo priimant nutartį dėl tapačių asmenų ir tuo rėmėsi šioje byloje.

43.       Atsakovas VMI su pareiškėjo prašymu dėl proceso atnaujinimo nesutinka ir prašo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

44.       Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjo teiginiai, kad teisėjas buvo šališkas priimdamas 2022 m. vasario 17 d. nutartį yra subjektyvūs ir nesudaro pagrindo atnaujinti procesą.

45.       Atsakovas akcentavo, kad proceso atnaujinimo institutas taikomas tik ypatingais atvejais ir tik bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus.

46.       Atsakovas pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju akcentuotina, jog pareiškėjas ir IĮ „Tormenta“ yra atskiri juridiniai asmenys, su savo valdymo organais, turtu. Aplinkybė, jog vienas iš šių įmonių valdymo organų buvo tas pats asmuo A. K. negali reikšti, jog nagrinėdamas minėtų įmonių bylas apeliacine tvarka, vienas iš kolegijos teisėjų Ričardas Piličiauskas buvo šališkas. Bylų šalimis buvo ne A. K., o pareiškėjas ir IĮ „Tormenta“. Antra, aplinkybės, kad tas pats teisėjas yra dalyvavęs nagrinėjant kitas panašaus pobūdžio bylas arba teisėjas jau yra nagrinėjęs bylas pagal to paties pareiškėjo skundus, nėra pagrindas pripažinti tokią situaciją kaip keliančią abejonių dėl teismo sudėties teisėtumo ir savaime nesudaro pagrindo nusišalinimui (2008 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1967/2008). Trečia, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų kaip pasireiškė teisėjo Ričardo Piličiausko šališkumas ar suinteresuotumas bylos baigtimi.

47.       Atsakovo nuomone, jog vien ta aplinkybė, kad teismas bylos faktus vertino ne taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, ir atsisakė tenkinti skundą, savaime nereiškia, jog teismas buvo neobjektyvus ar šališkas. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų ir įrodymų, sudarančių pagrindą abejoti apeliacinės instancijos teismo (teisėjo) objektyvumu ir nesuinteresuotumu bylos baigtimi. Pareiškėjo prašymo motyvai yra deklaratyvūs, abstraktaus pobūdžio prašymo teiginiai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI.

48.       Proceso atnaujinimo institutas – išimtinis įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo būdas. Jį galima taikyti konstatavus vieną iš ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas baigtinis. Šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai, laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti teismų priimtų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan.

49.       EŽTT jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (galutinis teismo sprendimas) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumarescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28342/95; 2002 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą, peticijos Nr. 48553/99; 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Sypchenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 38368/04; 2007 m. kovo 15 d. sprendimas byloje Volkov prieš Rusiją, peticijos Nr. 8564/02).

50.       Šioje byloje prašymas atnaujinti procesą grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 9 punktu.

51.       ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintas pagrindas procesui byloje atnaujinti, kai konstatuojama, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Neteisėta teismo sudėtis gali būti konstatuota nustačius ABTĮ 44 straipsnio nuostatų pažeidimus. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdamas nusišalinti arba būti nušalinamas, jeigu jis pats tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jo nešališkumu. ABTĮ 44 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pagrindai, kuriems esant teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą, inter alia (lot. be kita ko, įskaitant) teisėjas pats arba jo giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių teisėjo nešališkumu (3 p.). Teismo nešališkumo principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje yra vienas pamatinių teisės principų, kurio įgyvendinimas užtikrina šalių teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad teismo nešališkumas yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga. Asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių (žr., pvz., 2001 m. vasario 12 d. nutarimą).

52.       EŽTT praktikoje pažymima, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas. Asmeninis (subjektyvusis) nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų pabrėžta, kad teismas turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims (žr., pvz., 2000 m. balandžio 4 d. sprendimą Academy Trading Ltd ir kt. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 30342/96), p. 43, 45). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką. Sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui. Bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr., pvz., 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt prieš Daniją (pareiškimo Nr. 10486/83), p. 48; 1996 m. birželio 10 d. sprendimą byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22399/93), p. 38; 2000 m. birželio 22 d. sprendimą byloje Co?me ir kt. prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 32492/96 ir kt.), p. 121). Taigi objektyvusis teisėjo nešališkumas yra bet kokių prielaidų, keliančių abejonių dėl nešališkumo, nebuvimas.

53.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas UAB „Lanx“ prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia tuo, kad teisėjas Ričardas Piličiauskas buvo teisėjų kolegijos sudėtyje, kuri nagrinėdama administracinę bylą Nr. eA-2621-575/2021, 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartimi (toliau – ir IĮ „Tormenta“ nutartis) pareiškėjo IĮ „Tormenta“ apeliacinį skundą atmetė, konstatuodama, jog „teismas yra įsitikinęs, kad įmonė ignoravo akivaizdžius mokestinio sukčiavimo požymius, iš esmės nesiėmė elementarių priemonių, kad įsitikintų, jog tiekimo operacijos nelėmė sukčiavimo mokesčių srityje“, todėl turėjo išankstinę nuomonę identiškoje faktinėmis aplinkybėmis nagrinėjamoje byloje, todėl priėmė šališką procesinį sprendimą ir 2022 m. vasario 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-942-602/2022 (UAB „Lanx“ nutartis) pareiškėjo UAB „Lanx“ apeliacinį skundą.

54.       Įvertinus IĮ „Tormenta“ nutarties turinį,  nustatyta, kad pareiškėjas IĮ „Tormenta“ prašė panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. S-18(7-157/2019); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 69-94; 3) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2019 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (7.45) FR0682-193 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“. Byloje ginčas kilo dėl PVM ir PM, mokesčių administratoriui nustačius, kad UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ sukčiavo PVM, o pareiškėjas IĮ „Tormenta“  žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje bei leidžiamų atskaitymų padidinimu pagal UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vardu įformintas PVM sąskaitas faktūras.

55.       Įvertinus UAB „Lanx“ nutarties turinį, nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Lanx“ prašė panaikinti 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. S-19(7-158/2019); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 69-95; 3) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2019 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (7.45) FR0682-192 dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Byloje ginčas kilo dėl PVM ir PM, mokesčių administratoriui nustačius, kad UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ sukčiavo PVM, o pareiškėjas žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje bei leidžiamų atskaitymų padidinimo pagal UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vardu įformintas PVM sąskaitas faktūras.

56.       Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo cituoja EŽTT jurisprudenciją ir tvirtina, kad nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo neturėjimą.

57.       EŽTT, vertindamas teisėjo galimą šališkumą dėl skirtingų funkcijų vykdymo teisminiame procese ir spręsdamas, ar yra teisėtas pagrindas abejoti teisėjo nešališkumu, didžiausią dėmesį skiria bylose nagrinėtų klausimų tapatumui (žr., pvz., EŽTT 2000 m. birželio 6 d. sprendimo byloje Morel prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34130/96, par. 47). Tam, kad būtų galima pripažinti teisėjo šališkumą, būtina nustatyti, jog teisėjas du kartus nagrinėjo tapačius faktus, turėjo atsakyti į tą patį klausimą, ar skirtumas tarp spręstų klausimų buvo labai menkas (žr., pvz., EŽTT 2016 m. gegužės 17 d. sprendimo byloje Liga Portuguesa de Futebol Profissional prieš Portugaliją, peticijos Nr. 4687/11, par. 69).

58.       Nors iš bylos aplinkybių matyti, kad iš esmės tiek IĮ „Tormenta“, tiek UAB „Lanx“ bylų atveju spręstas klausimas dėl šių įmonių įsitraukimo į PVM atskaitos sukčiavimo schemą, nustačius, kad UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ sukčiavo PVM, tačiau teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju bylos nėra tapačios (skiriasi tiek proceso šalys (pareiškėjai), tiek skundžiami aktai, tiek faktinės aplinkybės, kurias analizavo teisėjų kolegijos), todėl nėra pagrindo manyti, kad teisėjas Ričardas Piličiauskas išnagrinėjęs bylą, kurios pareiškėjas yra IĮ „Tormenta“, galėjo turėti išankstinį nusistatymą, nagrinėdamas bylą, kurios pareiškėjas yra UAB „Lanx“. 

59.       IĮ „Tormenta“ nutartyje teisėjų kolegija analizavo ir įvertino būtent IĮ „Tormenta“ atžvilgiu priimtą mokesčių administratoriaus sprendimą, tyrė įrodymus, kurie aktualūs IĮ „Tormenta“ situacijoje ir pateikė jų vertinimą (IĮ „Tormenta“ nutarties 69, 70, 71, 72 ir kt. punktai). UAB „Lanx“ nutartyje teisėjų kolegija analizavo ir įvertino būtent UAB „Lanx“ elgesį ir konstatavo, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai faktinių duomenų savo sprendimas pareiškėjo atžvilgiu pagrįsti. Taigi teismas analizavo būtent UAB „Lanx“ elgesį (UAB „Lanx“ nutarties 45 punktas ir kt.), nesiedamas jo su IĮ „Tormenta“ nutartimi (UAB „Lanx“ nutarties 54 punktas ir kt.). Taigi nagrinėti klausimai buvo netapatūs, teisėjų kolegijos vertino skirtingų pareiškėjų individualius ir jų situacijose aktualius veiksmus.

60.       Įvertinus tiek IĮ „Tormenta“, tiek UAB „Lanx“ nutarčių turinį, matyti, kad jose buvo išsamiai vertinami apeliacinių skundų argumentai, visapusiškai tirti byloje surinkti įrodymai bei atliktas įrodymų vertinimas, vadovaujamasi teisės aktų nuostatomis, teismų praktika. Pažymėtina, kad pareiškėjas UAB „Lanx“ prašyme dėl proceso atnaujinimo nenurodė jokių argumentų dėl teismo motyvų nepakankamumo ar neteisingumo, įrodymų vertinimo nepakankamo ar netinkamo, teisės normos netinkamo taikymo ar pan.

61.       Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad IĮ „Tormenta“ vadovas ir UAB „Lanx“ vadovas ir vienas iš akcininkų yra A. K., patvirtina įmonių sąsajas per  valdymo organus, tačiau  savaime nepaneigia teisėjo nešališkumo prezumpcijos. 

62.       Kita vertus pastebėtina, kad UAB „Lanx“ abejones dėl teisėjo šališkumo išreiškė tik prašyme dėl proceso atnaujinimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apie teisėjų kolegijos sudėtį žinojo anksčiau, t. y. 2022 m. sausio 10 d. nutartimi LVAT teismo pirmininkas sudarė teisėjų kolegiją į kurią kaip kolegijos pirmininką paskyrė teisėją Ričardą Piličiauską (minėta nutartis pareiškėjui buvo prieinama per teismo informacinę sistemą Liteko). Taigi dar apeliacinėje instancijoje pareiškėjas galėjo prašyti nušalinti teisėją, tačiau to nedarė. Ši aplinkybė rodo, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu pareiškėjas neturėjo abejonių dėl bylą nagrinėjusio teisėjo nešališkumo.

63.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, išskyrus argumentus dėl teisėjo išankstinio nusistatymo, nes nagrinėjo panašią bylą, nenurodė jokių kitų papildomų objektyvių aplinkybių (ABTĮ 44 str.), kurios paneigtų teisėjų šališkumo prezumpciją.

64.       Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas prašymu atnaujinti procesą iš esmės siekia vien pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, tačiau tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui.

65.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo UAB „Lanx“ prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atsisakoma atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-942-602/2022 (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lanx“ prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-942-602/2022 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-942-602/2022 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lanx“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lanx“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Artūras Driukas

        Gintaras Kryževičius

        Beata Martišienė