Baudžiamoji byla Nr. 1A-198/2012

                                                                                    Procesinių sprendimų kategorijos:                                                                                   1.1.4.4.3; 1.1.9.6; 1.2.14.7.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. sausio 24 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),

teisėjų: Aloyzo Kruopio, Violetos Ražinskaitės,

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,

gynėjams Gintarui Černiauskui, Vytautui Sviderskiui,

nuteistajam G. P.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, nuteistojo G. P. ir jo gynėjo apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 27 d. nuosprendžio, kuriuo G. P. nuteistas pagal BK 24 str. 4 d. ir 184 str. 2 d. laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Taikant 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį” 4 str. 2 d. 2 p., neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalis sumažinta vienu šeštadaliu, bet ne daugiau kaip 1 (vieneriais) metais.

Vadovaujantis LR BK 66 str., į paskirtą bausmę įskaitytas G. P. kardomojo kalinimo laikas nuo 1995 m. spalio 17 d. iki 1995 m. spalio 20 d. ir suėmime Jungtinėse Amerikos Valstijose išbūtas laikas nuo 2004 m. gegužės 3 d. iki 2007 m. rugsėjo 21 d.

Vadovaujantis BPK 103 str. 6 p., 104 str. 2 d., proceso išlaidomis pripažintos išlaidos, susijusios su G. P. ekstradicija iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Iš nuteistojo G. P. nuspręsta išieškoti 13 647,86 Lt jo ekstradicijos išlaidų Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Vadovaujantis BPK 151 str., laikinai apribota G. P. nuosavybės teisė jo turtui: dviems medžiokliniams šautuvams, šautuvo buožei ir šoviniams, 150 020,80   JAV dolerių ir 328 JAV doleriams sąskaitose Latvijos  banke  „Saules banka“, sąskaitoje „Uni Bank A/S“ Danijos karalystėje 23772,37 JAV dolerių, buitinei technikai, Lietuvos Taupomojo banko 140 akcijų 14000 Lt sumai, Lietuvos valstybinio komercinio banko vienai akcijai 100 Lt sumai, 3750,54 JAV doleriams Vilniaus banke, VISA sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini).

            Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

G. P. nuteistas už tai, kad būdamas investicinės akcinės bendrovės „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ (toliau – IAB „IKHK“) steigėju bei nuo 1992-10-23 Stebėtojų tarybos nariu, neįregistruoto koncerno „EBSW“ (1994-06-15 įregistruoto kaip „Konglameratas EBSW“) Tarybos prezidentu ir dėl to turėdamas realią galimybę įtakoti IAB „IKHK“ atsakingų asmenų priimamus sprendimus, šios bendrovės Stebėtojų tarybos susirinkime, įvykusiame 1993-04-15, pritaręs bendrovės Valdybos 1993-04-14 posėdžio nutarimui rinkti iš gyventojų pinigines lėšas, siekiant užtikrinti bendrovės privatizuotų įmonių ūkinę veiklą ir pavesti IAB „IKHK“ akcininkui V. K. organizuoti šią veiklą, numatė nusikaltimo objektą - svetimas pinigines lėšas, surinktas iš indėlininkų, ir organizavo IAB „IKHK“ direktorės J. B. žinioje esančių ir V. K. patikėtų indėlininkų piniginių lėšų iššvaistymą. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiu būdu:

1993-1994 metais, tiksliau nenustatytu laikotarpiu, V. K. iš IAB „IKHK“ kasos gavus 39 500 000,00 Lt (oficialiai įforminta, kad pinigus V. K. iš minėtos bendrovės kasos gavo laikotarpiu nuo 1994-01-06 iki 1994-04-14 pagal 6 kasos išlaidų orderius) vertybiniams popieriams pirkti bei panaudojus šiam tikslui tik 15 272 058,00 Lt, G. P. nurodymu bei jam žinant, kad pagal IAB „IKHK“ Valdybos ir Stebėtojų tarybos sprendimus surinktos iš indėlininkų lėšos gali būti panaudotos tik bendrovės privatizuotų įmonių ūkinei veiklai, likusius 24 227 942,00 Lt 1994 m. ir vėliau iki 1995-04-03 V. K. asmeniškai IAB „IKHK“ patalpose Kauno m. Gedimino g. 47 arba per UAB „Snita“ darbuotojus šios bendrovės patalpose Kauno m., Savanorių pr. 349,

- padengė įsiskolinimą nenustatytiems asmenims, atsiradusį V. K. ir G. P. gavus pinigus iš šių asmenų, kuriuos G. P. nurodymu UAB „Snita“ darbuotojai ir V. K. 1993 m.  buvo perdavę: 2 000 000,00 Lt – A. D., 2 000 000,00 Lt – A. G., 5 160 000,00 Lt – A. S., 1 000 000,00 Lt – UAB „Kauno brokerių kompanija“, 60 000,00 Lt – E. Š., 537 452,00 Lt – I. K., 380 000,00 Lt – A. K., 200.000,00 Lt – R. R. ir 120 000,00 Lt – UAB „Lunatikas“;

- perdavė (daugeliu atvejų sudarant tik žodines sutartis, be turtinių garantijų, nesigilinant į skolininkų verslo planus, dažniausiai užsienio valiuta) 234 000,00 Lt – M. G., 169 136,00 Lt – A. E., 100 000,00 Lt – D. V., 713 788,00 Lt – M. B., 495 000,00 Lt – J. S., 120 000,00 Lt – A. M., 370 000,00 Lt – V. B., 20 000,00 Lt – E. M., 320 000,00 Lt – D. C., 60 000,00 Lt – G. G., 200 000,00 Lt – G. P., 97 956,00 Lt – G. S., 432 000,00 Lt – M. B., 80 000,00 Lt – R. V., 120 000,00 Lt – P. K., 325 000,00 Lt – K. A., 440 000,00 Lt – A. S., 400 000,00 Lt – Arūnui K. Č., 600 000,00 Lt – D. Č., 1 564 000,00 Lt – A. K., 80 000,00 Lt – AB „Žiobas“, 80 000,00 Lt – A. K., 96 000,00 Lt – V. V., 90 000,00 Lt – D. Y., 90 000,00 Lt – K. S., 61 100,00 Lt – S. S., 3 000 000,00 Lt – G. P. ir likusius pinigus – kitiems nenustatytiems asmenims. Taip G. P. organizavo V. K. patikėto 24 227 942,00 Lt vertės IAB „IKHK“ turto iššvaistymą.

              Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo. Jo nuomone, teismas privalėjo G. P. taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą. BK 72 str. 1 d. nurodyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką, jo bendrininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas, o šios dalies 3 punkte nurodyta, kad teismas privalo konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus. BK 72 str. 5 d. nurodyta, kad tais atvejais, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas ar priklauso tretiesiems asmenims arba jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, teismas iš kaltininko, jo bendrininkų ar kitų šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad G. P. kartu su bendrininkais nusikalstamos veikos rezultatas yra IKHK priklausiusio 24 227 942,00 Lt vertės turto iššvaistymas. Todėl šis turtas (iš nusikalstamos veikos gauti pinigai) yra nusikalstamos veikos rezultatas ir, vadovaujantis BK 72 str. 2 d. 3 p., yra konfiskuotinas. Šio konfiskuotino turto nėra galimybės paimti tiesiogiai, kadangi ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu iššvaistyto turto buvimo vieta nenustatyta. Civilinis ieškinys šioje byloje G. P. nebuvo pareikštas. Todėl teismas, vadovaujantis BK 72 str. 5 d., privalėjo konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą išieškoti iš kaltininko. Baudžiamojoje byloje, kurioje Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 30 d. nuosprendžiu pagal BK 184 str. 2 d. dėl to paties turto (IKHK priklausiusių 24 227 942 Lt) iššvaistymo buvo nuteisti G. P. bendrininkai V. K. ir J. B., civilinis ieškinys dėl šios sumos taip pat nebuvo nagrinėjamas. Todėl iš G. P. turi būti išieškotas visas konfiskuotinas turtas, t. y. 24 227 942 Lt. Prašo nuosprendį pakeisti, G. P. su bendrininkais iššvaistytus 24 227 942 Lt pripažinti konfiskuotinais ir šią vertę atitinkančią pinigų sumą išieškoti iš nuteistojo G. P..

           Nuteistasis G. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas bylą išnagrinėjo šališkai, teismo išvados pagrįstos ne įrodymais, o prielaidomis, daugiau dėmesio buvo kreipiama į kaltinančius įrodymus ir neatsižvelgta į jį teisinančius duomenis. Yra vienas iš nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių atvejis. Taip pat teismas padarė esminius BPK pažeidimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinta, kad nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikaltimo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (1.1 p.). Kai nusikalstamą veiką padarė keli asmenys, jų veika nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašoma bendrai, nurodant, kaip kiekvienas iš jų dalyvavo darant nusikalstamą veiką (3.1.3 p.). Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti (3.1.8 p.). Nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. (3.1.5.). Šių reikalavimų surašant nuosprendį nebuvo laikytasi.

              Jis pripažintas kaltu dėl 1993-1994 m. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 str. 4 d. ir 184 str. 2 d. Bendroji baudžiamojo įstatymo galiojimo laike taisyklė yra įtvirtinta BK 3 str. 1 d. ir ji numato, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Ši taisyklė taikoma tiek BK bendrosios, tiek specialiosios dalies normoms. Veika, už kurią jis nuteistas, padaryta 1993-1995 m., galiojant 1961 BK, todėl bendrininkavo forma ir rūšis taip pat turi būti vertinamos pagal 1961 m. BK normas, o pagal šio BK 18 str. 4 d. nuostatas organizatoriumi laikomas asmuo, organizavęs nusikaltimo padarymą ar vadovavęs jo padarymui. Organizuoti nusikaltimą reiškia parinkti ir užverbuoti asmenis nusikaltimui padaryti, numatyti nusikaltimo objektą, parengti nusikalstamos veiklos planą, atlikti kitokias organizacines funkcijas. Skundžiamame nuosprendyje remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ išaiškinimu apie tai, kad „tais atvejais, kai turto iššvaistymą grupėje padaro ir asmenys, kuriems turtas nebuvo patikėtas ir nebuvo jų žinioje, jų veika kvalifikuojama taikant BK 18 str.“, ir nurodoma, kad tai atitinka 2000 m. BK 24 str. Šiuo atveju iššvaistytas IAB „IKHK“ turtas nebuvo kaltinamojo žinioje bei nebuvo jam patikėtas. Toliau nuosprendyje nurodyta, kad kaltinamojo G. P. veika taikant BK bendrosios dalies ir ypatingosios dalies normas, t. y. pagal BK 24 str. 4 d. ir 184 str. 2 d., kvalifikuota teisingai. Tuo tarpu jis mano, kad organizatoriaus vaidmuo, vadovaujantis BK 24 str. 4 d., jam inkriminuotas  nepagrįstai, nes 2000 m. BK 24 str. ir 1961 m. BK 18 str. organizatoriaus vaidmuo apibūdinamas skirtingai. BK 24 str. 4 d. nurodyta, kad organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. Jo nuomone, BK 24 str. 4 d. norma yra griežtesnė, nors iš nuosprendžio turinio apskritai negalima suvokti, pagal kokią bendrininkavimo rūšį – subūrimo organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo – jis pripažintas kaltu. Nei nuosprendžio nustatomojoje, nei kitose dalyse nėra atskleista BK 24 str. 4 d. numatyta organizatoriaus rūšis. Jis gali tik numanyti, kad yra pripažintas kaltu už organizuotos grupės arba nusikalstamo susivienijimo subūrimą ar vadovavimą jiems. Taip buvo pasunkinta jo teisinė padėtis, o tokiu atveju, vadovaujantis BK 3 str. 3 d., įstatymas neturi grįžtamosios galios. Tiesa, nuosprendyje nurodyta, kad jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkų grupe. Ir vis vien iš jam pateikto kaltinimo pagal BK 24 str. 4 d. sektų, kad ta bendrininkų grupė yra organizuota grupė ar nusikalstamas susivienijimas. Tačiau, jeigu jis pripažintas kaltu kaip organizatorius, tai reiškia, kad turi būti ir vykdytojai ar padėjėjai. Kita vertus, jei jis nuteistas kaip organizatorius, tai turėtų būti įrodytas jo susitarimas su bendrininkais. Jau minėtame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 išaiškinta, kad kai nusikalstamą veiką padarė keli asmenys, jų veika nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašoma bendrai, nurodant, kaip kiekvienas iš jų dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Skundžiamame nuosprendyje to nėra. Tokia padėtis pažeidė jo teisę žinoti, kuo jis buvo kaltinamas ir dėl kokios veikos pripažintas kaltu, o kartu ir apribota jo galimybė gintis. Be to, jis mano, kad nepagrįsta ir pati jo veikos teisinė kvalifikacija.

              Teismas buvo šališkas, nes bylą nagrinėjo pažeisdamas prokuroro prašymų pakeisti kaltinimą priėmimo ir nagrinėjimo procedūras. Kaltinimas, pagal kurį jis buvo atiduotas teismui, buvo nekonkretus, neatitinkantis BPK 219 str. reikalavimų. Teismo posėdžiuose jis aiškino, jog jam nesuprantamas tokio kaltinimo turinys, kaltinimas yra prieštaringas ir riboja jo teisę į gynybą. Teisiamojo posėdžio metu paskelbus įrodymų tyrimą baigtu, prokuroras paprašė pakeisti kaltinimą, nes įrodymų tyrimo metu paaiškėjo aplinkybės, iš esmės skirtingos nuo kaltinime nurodytų aplinkybių. Teismas protokoline nutartimi pažymėjo, kad kaltinimo esmė apimtimi nepasikeitė, pasikeitė turinio dėstymas, ir nagrinėjimo teisme dalyviams skyrė 3 dienas laiko susipažinti su nauju kaltinimu, nors gynėjas prašė ilgesnio laiko. Tačiau ir naujas, patikslintas kaltinimas buvo nekonkretus, todėl teisiamajame posėdyje tiek jis pats, tiek jo gynėjas vėl prašė pavesti prokurorui patikslinti kaltinimą. Kaltinime yra 40 epizodų, o nė viena data nėra nustatyta, todėl jo gynyba buvo apsunkinta. Teisėjui negalėjo būti neaišku, kad nusikaltimas dėl pinigų iššvaistymo yra baigtas nuo pinigų perdavimo momento, o nebuvo nustatyti tikslūs pinigų perdavimo momentai. Kad tokiu būdu yra pažeidžiama jo teisė į gynybą, ne kartą teismo posėdyje akcentavo jo gynėjas. Teisėjas tik pasiūlė prokurorui prašyti pertraukos, jei jis pageidauja pakeisti kaltinimą, bet prokuroras pareiškė, kad kaltinimo jis nekeis. Beje, toks prokuroro pareiškimas neįrašytas į teisiamojo posėdžio protokolą. Jis nei iš kaltinimo, nei iš nuosprendžio nustatomosios dalies nesupranta nei skolinimų datų, nei kam priklausantis turtas buvo iššvaistytas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas pabaigus įrodymų tyrimą duomenys gali būti tik vertinami, analizuojami, bet ne tiriami ar renkami. Tačiau 2009 m. birželio 18 d. teisiamajame posėdyje prokuroras įteikė teismui 2009 m. birželio 16 d. prašymą pakeisti kaltinimą, kadangi įrodymų tyrimo teisme metu paaiškėjo aplinkybės, iš esmės skirtingos nuo kaltinime nurodytų aplinkybių. Nei jis, nei jo gynėjas nebuvo paklausti, ar suprato kaltinimą, ar reikia pertraukos su juo susipažinti ir pasiruošti gynybai, t. y. buvo ignoruojamos BPK 256 str. nuostatos. Teismas pridėjo prie bylos prokuroro prašymą pakeisti kaltinimą neišsprendęs jo priimtinumo klausimo. Todėl visiškai neaišku, pagal kurį iš kelių tikslintų kaltinimų priimtas nuosprendis, juolab, kad nuosprendžio nustatomojoje dalyje teismas taip pat vartoja tas pačias jam nesuprantamas kaltinimų formuluotes. Teismo veiksmus po paskutiniojo kaltinimo patikslinimo jis vertina kaip teismo savivalę ir šališkumą. Tokiu būdu tiek ikiteisminio tyrimo metu surašytas kaltinamasis aktas, tiek teisme pateikti patikslinti kaltinimai surašyti pažeidžiant BPK 219 str. 3 p. reikalavimus. Juose nenurodytos esminės nusikalstamos veikos aplinkybės – vieta, laikas, būdas, žala, kuri, beje, ir nuosprendyje nenurodyta. Pinigų perdavimo datų (veikos baigtumo momento) nurodymas yra ypač svarbus šias veikas vertinant senaties taikymo galimybės požiūriu. Šie trūkumai pažeidė jo teisę į gynybą ir jie laikytini esminiu BPK pažeidimu. Šį kaltinamojo akto trūkumą galima pašalinti tik ikiteisminio tyrimo stadijoje prokuroro iniciatyva, nes apeliacinės instancijos teismas naujų kaltinimų nenagrinėja. Todėl nuosprendis šioje byloje turi būti panaikintas ir byla perduota prokurorui.

              Teismas tendencingai atrinko suinteresuoto, neįspėto dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir neapklausto teisiamajame posėdyje  liudytojo V. K. jį kaltinančius parodymus ir vertino juos vienašališkai, pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimus Teismas skundžiame nuosprendyje nurodė, kad nesiremia Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 30 d. nuosprendžiu, kuriuo buvo nuteisti V. K. ir J. B. už nusikalstamą veiką, kurią jie padarė kartu su nuo tardymo pasislėpusiu G. P., kadangi ta byla išnagrinėta jam nedalyvaujant, o dėl jo byla išskirta į atskirą ikiteisminį tyrimą. Jo kaltę teismas nustatinėja pagal nagrinėjamos bylos teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes. Liudytojas V. K. (ir kai kurie kiti liudytojai) šioje byloje atsisakė duoti parodymus. Vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. 2 p., V. K. teisme duoti parodymai buvo perskaityti. Teisėjas teisiamojo posėdžio metu taip pat perskaitė daugelį duomenų, susijusių su V. K. liudijimais. BPK 276 str. 4 d. nuostatos numato, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Jo apklausos metu 2009 m. gegužės 19 d. vykusiame teisiamajame posėdyje teisėjas perskaitė V. K. parodymus, duotus 1997 metais įvairių apklausų metu. Tokie duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių, todėl mano, jog V. K. parodymai yra perskaityti pažeidžiant BPK 276 str. nuostatas ir jais remtasi pažeidžiant BPK 20 str. 5 d. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – privalo turėti objektyvų pagrindą ir turi būti susiformavęs, kruopščiai išnagrinėjus bei atidžiai patikrinus informaciją, gautą iš kiekvieno šaltinio. Tuo tarpu viso teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo skaitomi teisėjo ir prokuroro selektyviai atrinkti V. K. jį kaltinantys parodymai, ypač tie, kurie duoti po jo išvykimo iš Lietuvos. Teismas visiškai nesidomėjo V. K. parodymų nenuoseklumu ir jų keitimo motyvais. Tuo tarpu teismas privalėjo vadovaujantis BPK 305 str. 1 d. nuostatomis, aprašomojoje nuosprendžio dalyje išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Taigi teisėjo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl teisėjas buvo šališkas. V. K. parodymų nenuoseklumą liudija jo parodymai įvairių apklausų metu. Daugelyje V. K. apklausų neminima nei apie iš gyventojų surinktas lėšas, nei apie jį patį ar apie tai, kad jis būtų vertęs V. K. skolinti pinigus. Vėliau V. K. jau užsimena apie pinigų skolinimą tretiesiems asmenims, tačiau jo pavardės ir jam paskolintų 3 000 0000 Lt irgi nemini. 1996-01-16 įtariamasis V. K. parodė, kad indėliai iš gyventojų pradėti rinkti 1993-04-19 privatizacijai, kadangi gyventojams palūkanas reikėjo mokėti kas mėnesį, tai jis pats priėmė sprendimą tuos pinigus perskolinti kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims iš jų paimant didesnes palūkanas, negu mokėjo gyventojams. V. K. parodė, kad pinigus perskolindavo jis pats ir A. Š. bei S. D.. 1997 m. balandžio 23 d. jam išvykus iš Lietuvos, V. K. ta aplinkybe pasinaudojo savo gynybai ir lengvindamas savo padėtį ėmė jį apkalbėti nurodydamas, kad pinigus perskolindavo asmeniškai arba per tarpininkus, tarp kurių nurodė ir jį (G. P.). V. K. jau ėmė aiškinti, kad jis (G. P.) nurodydavo, kuriems asmenims reikia skolinti pinigus, garantijų nebuvo reikalaujama, kadangi perskolinti pinigus prašydavo jis (G. P.), o V. K. juo pasitikėjo. 1997 m. pabaigoje V. K. įteikė tardymo valdybos viršininkui savo ankstesnių parodymų paneigimą dėl 3 000 000 Lt paėmimo, nurodydamas, kad kasos orderio nepasirašė, o per apklausas tai patvirtinęs tik žodžiu, nes tai prašė padaryti jis (G. P.), kuris realiai ir paėmė tuos pinigus, vėliau žadėdamas sudaryti su juo paskolos sutartį. Kadangi jis nesudarė tokios paskolos sutarties su V. K., todėl šis ir atsisakė savo ankstesnių parodymų apie tai, kad pinigus paėmė pats, o anksčiau taip tvirtino reikalaujant jam (G. P.), nuo kurio V. K. buvo priklausomas. Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 30 d. nuosprendyje išdėstyti V. K. parodymai, jog L. G. „Kauno brokerių kompanija“ paskolino 1 000 000 Lt tarpininkaujant S. D.. Buvo sudaryta paskolos sutartis, įkeistas profilaktoriumas Birštone. Ta paskola negrąžinta, o dėl įkeisto profilaktoriumo vyksta teisminis ginčas tarp jo akcininkų. Skundžiamu nuosprendžiu jis taip pat pripažintas kaltu dėl IAB „IKHK“ padarytos žalos 1 000 000 litų paskolinant UAB „Kauno brokerių kompanija“. Tačiau teismas niekaip nevertino to, kad Kauno miesto apylinkės teismo 1998-10-30 įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatyta, jog L. G., būdamas UAB „Kauno brokerių kompanija“ direktoriumi, 1993-11-09 paskolos sutartimi gavo iš S. D. 250 000 JAV dolerių, tai sudaro 1 000 000 Lt paskolą, įvertintą paskolos sutartimi su palūkanomis iki 1994-02-09 1 332 500 Lt sumai, šios paskolos negrąžino. Tokiu būdu L. G. pasisavino stambiu mastu paskolos sutartimi jam patikėtą svetimą asmeninį piliečio turtą, t. y. 1 000 000 litų, priklausančių V. K., kuriuos 1993-11-04 sutartimi V. K. buvo perdavęs S. D. su sąlyga, kad pastarasis sudarys paskolos sutartį su UAB „Kauno brokerių kompanija“. Šio nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodoma, kad nukentėjusysis V. K. tiek parengtinio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog jis skolino savo asmeninius pinigus, todėl teisiamojo veika iš BK 275 str. 3 d. perkvalifikuotina į nusikaltimo padarymo metu galiojusį BK 152 str. ir kvalifikuotina kaip pasisavinimas ar išeikvojimas asmeninio piliečių turto, patikėto tam tikram tikslui, padaręs nukentėjusiajam žymią žalą. Šiame nuosprendyje iš viso nėra net paminėta, kad bendrovei „Kauno brokerių kompanija“ buvo paskolinti IAB „IKHK“ pinigai. Čia buvo pateikta tik dalis liudytojo V. K. parodymų kaitaliojimo.

Skundžiamame nuosprendyje rašoma: „Byloje esantys Kauno apygardos ir Kauno apylinkės teismų sprendimai patvirtina faktinę aplinkybę, kad nuosprendyje aptartų sutarčių pagrindu nuteistajam V. K. buvo priteista iš M. G., A. E., J. S., M. B., A. K., D. Y., K. S., S. S. skolos ir palūkanos. Tai patvirtina lėšų perdavimo asmenims faktus. Iš aptartų įrodymų matyti, kad nuteistasis V. K., pateikdamas ieškinius teismui, iššvaistytas IAB „IKHK“ lėšas prisiteisė iš skolininkų kaip savo. Pastarasis už IAB „IKHK“ lėšų, tarp jų ir šių lėšų, iššvaistymą yra nuteistas Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 30 d. nuosprendžiu ir dėl to apsiribota tik tokiu vertinimu: „Šios lėšos laikytinos iššvaistyto turto dalimi, todėl tai nereabilituoja kaltinamojo G. P.. Kiti klausimai dėl piniginių lėšų priteisimo V. K. priskirtini viešojo ir privataus interesų gynimo sferai, todėl šiame nuosprendyje nesprendžiami“. Teismas netyrė ir nevertino tokios aplinkybės, apie kurią 1997 m. balandžio 17 d. apklaustas įtariamuoju V. K. parodė, jog iš privačių asmenų, kurie negrąžinę paskolintų pinigų, jis jau prisiteisė daugiau kaip 42 000 000 litų ir dar yra teisme civilinių ieškinių. Šie pateikti duomenys rodo teismo šališkumą. Teismas visiškai ignoravo jo parodymus apie tai, kad visi įrodymai remiasi V. K. parodymais. Pirmuosiuose savo parodymuose V. K. sakė tiesą, o vėliau jis ėmė savo parodymus keisti, pradėjo minėti ir jį. Jis teisme nurodė tikrąją V. K. gautų grynųjų pinigų 39,5 mln. Lt panaudojimo sritį. Skundžiamame nuosprendyje visos išvados dėl jo tariamos kaltės yra pagrįstos V. K. parodymais, tų jo parodymų kaita rodo jų nenuoseklumą, prieštaringumą, nepatikimumą ir suinteresuotumą. Tačiau teismas, vienašališkai vertindamas įrodymus, šio liudytojo parodymų nenuoseklumo nevertino, o atrinko tik jį kaltinančius parodymus, kurie buvo gauti tuo laiku, kai jo nebuvo Lietuvoje ir jis negalėjo apsiginti. Teismas nekritiškai ir besąlygiškai vadovavosi ir V. K. parodymais, kuriuos jis davė kaip kaltinamasis teisiamajame posėdyje, t. y. tada, kai jis buvo suinteresuotas apkalbėti jį (G. P.), palengvinti savo atsakomybę, jo nebuvo galima net įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Jis nedalyvavo tame teisiamajame posėdyje ir neturėjo galimybės užduoti klausimų V. K.. Tokia galimybė jam nebuvo suteikta ir šioje byloje, kurioje jis buvo kaltinamas. Tai jis vertina kaip neteisingumą, neteisėtumą ir atimtą teisę į teisingą teismą. BPK 80 str. komentare rašoma, kad „Apie save ir savo elgesį asmuo privalo liudyti tiek, kiek tai nėra susiję su baudžiamojo įstatymo numatytomis veikomis, kurių padarymas apklaustajam asmeniui gali sukelti pavojų būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn“. V. K. jau buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir jau atliko teismo paskirtą bausmę. Todėl V. K. šioje situacijoje buvo nepagrįstai atleistas nuo parodymų davimo. Nuosprendyje jis nepagrįstai įvardijamas kaip nuteistasis, nes BPK šią sąvoką vartoja kitokia prasme. O iš kitos pusės nuosprendyje stebima dviprasmybė: teismas deklaruoja, jog Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 30 d. nuosprendžio nustatomąja dalimi, kur pasisakyta, kad J. B. ir V. K. padarė nusikalstamą veiką veikdami kartu su G. P., teismas spręsdamas jo kaltės klausimą šioje byloje nesivadovauja, nes minėtas nuosprendis priimtas bylą išnagrinėjus jam nedalyvaujant, tačiau skundžiamą nuosprendį teismas grindžia būtent tos bylos teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotais V. K., N. K. ir kt. parodymais.

Apeliantas skunde pateikia ištrauką iš LAT nutarties byloje Nr. 2k-256/2006: „Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą. Kartu įstatymas reikalauja, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Taigi teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vadinasi, byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai ir nešališkai, be to, turi būti vertinamas įrodymų visetas, o ne atskiri duomenys. Apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje ne tik gali, bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan.)“.

Teismas šališkai, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, vertino įrodymus. Nuosprendyje pagal kaltinamąjį aktą ir jo patikslinimus išdėstant pinigų iššvaistymo epizodus ir juos aptariant, visada remiamasi liudytojo V. K. parodymais. O kur jau ir tokios galimybės nelieka – nuosprendis grindžiamas apskritai nesuvokiama logika grįstais motyvais dėl įrodymų ir nurodoma, jog to pakanka konstatuoti, kad buvo iššvaistytas IAB „IKHK“ turtas.

Antai iš nuosprendžio matyti, jog liudytojas „...V. K. parodė, jog A. D. ir A. G., UAB „Naida“, paskolino po 2000000 litų, tai yra 4000000 litų. Minėtą piniginę sumą pastarieji jam grąžino, tačiau šiuos pinigus pasiskolino pastarųjų verslo partnerė L. Č.. Prie to ji dar pasiskolino 1000000 litų. Pinigai negrąžinti <...> Iš 1994-03-20 Sutarties matyti, kad L. Č. gavo iš V. K. 5000000 litų (t. 32 b.L 207). Valstybinis kaltintojas kaltinimo dėl piniginių lėšų perdavimo šiam asmeniui nereiškė. Kaltinimo palaikymas yra prokuroro kompetencijoje.<...> Teismui surasti A. D. taip pat nepavyko. Iš byloje esančių V. K. parodymų ir pakvitavimo matyti, kad A. G. ir A. D. paskola buvo grąžinta, tačiau ji perskolinta pastarųjų bičiulei L. Č. ir laikė, kad pastarieji už ją yra atsakingi. V. K. parodymai dėl lėšų perdavimo pastariesiems ir atsiskaitymo prieštaringi. V. K. šioje byloje atsisakė duoti parodymus. Todėl negalima iš esmės nustatyti A. G. ir A. D. minėto sandorio įvykdymo sąlygas ir kiek jos susijusios su paskolos išdavimu L. Č.. Tačiau teismas nustato iššvaistyto turto vertę ne vien pagal perduotas lėšas atskiriems asmenims, o pagal aptartus įrodymus (kasos išlaidų orderius, pakvitavimus, dokumentinės revizijos išvadas, ekonominės ekspertizės išvadas), kuriais pagrįstas 39,5 mln. išdavimo nuteistajam V. K. faktas ir nustatytas nepanaudotų 24.227.942,00 Lt negrąžinimo, iššvaistymo faktas. Kai lėšos yra patikėtos subjektui ir šis yra atsakingas už šių lėšų panaudojimą bendrovės reikmėms, jis žino ir apie pareigą atsiskaityti už panaudotas lėšas. Pareiga pateikti įrodymus ar nurodyti duomenis, kurie gali patvirtinti lėšų panaudojimo bendrovės reikmėms faktą, išlieka ir baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis 2K-108/2008). Minėtame dokumentinės revizijos akte nustatyta tiksli pinigų, dėl kurių panaudojimo nebuvo pateikti pateisinantys dokumentai, suma, tai yra 24.227.942,00 Lt. Nei kaltinamasis G. P., nei V. K. pateisinančių duomenų dėl prarasto svetimo turto nepateikė. Teismas nustatė, kad iš 24.227.942,00 Lt dalis lėšų buvo perduotos nustatomojoje nuosprendžio dalyje išvardintiems asmenims ir likusi dalis perduota nenustatytiems asmenims, tame tarpe ir padengiant įsiskolinimą, atsiradusį dėl lėšų perdavimo 1993 metais šiame nuosprendyje įvardytiems asmenims, t. y. A. S. ir kt. To pakanka konstatuoti, kad buvo iššvaistyta IAB „IKHK" 24.227942,00Lt. (46-47 lapai)“.

Šie nuosprendyje išdėstyti motyvai dėl įrodymų, kiek tai liečia jo kaltumo pagrindimą, yra klaidingi. Iš Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinės bylos nutarties 2K-108/2008 matosi, jog toje nagrinėtoje byloje iššvaistyti pinigai buvo patikėti bendrovės administracijos vadovui. Jis ir buvo atsiskaitytinas už šių lėšų panaudojimą asmuo, konstatuota, kad S, M., naudodamasis UAB „Vireseta“ lėšomis pagal „VISA Business" mokėjimo kortelę, išleido 31 482,32 Lt ir nepateikė ataskaitų apie lėšų panaudojimą. Reiškia, jog šis lėšų panaudojimas yra nepagrįstas. S. M. žinojo, kad mokėjimo kortelės pagalba jo naudojamos lėšos yra nuskaitomos nuo banko sąskaitos ir prievolė padengti bankui panaudotas lėšas tenka UAB „Vireseta“. Suprantama, jog S. M. kaip bendrovės administracijos vadovas žinojo, kad sąskaitoje esančios lėšos yra jam patikėtos ir jis yra atsakingas už šių lėšų panaudojimą bendrovės reikmėms. Todėl jis žinojo ir apie akivaizdžią turimą pareigą atsiskaityti už panaudotas lėšas. Todėl kasacinėje nutartyje ir konstatuota, jog pareiga S. M. pateikti įrodymus ar nurodyti duomenis, kurie gali patvirtinti lėšų panaudojimo bendrovės reikmėms faktą, išlieka ir baudžiamajame procese dėl kaltinimo lėšų pasisavinimu, nes dokumentinės revizijos akte nustatyta tiksli pinigų, dėl kurių panaudojimo nebuvo pateikti pateisinantys dokumentai, suma, o S. M. neigiant šią aplinkybę jam atsiranda pareiga pateikti duomenis, pateisinančius lėšų panaudojimą, kurie patvirtintų, jog lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms.

Šios kasacinės instancijos nutarties argumentai yra logiški, pagrįsti, teisingi, teisėti. Tačiau, kad šios kasacinės nutarties argumentacija būtų galima jo atžvilgiu, neišvengiamai reiktų, jog inkriminuojamoji pinigų suma būtų jam patikėta, kad jis betarpiškai būtų toks atsiskaitytinas asmuo, kokiu buvo V. K. (ar kasacinėje nutartyje minimas S.M). Teismas nuosprendyje yra konstatavęs, jog kaltinime nurodomi 24 227 942,00 Lt jam nebuvo nei patikėti, nei jo žinioje. Jie buvo IAB „IKHK" direktorės J. B. žinioje ir patikėti V. K.. Jis neturėjo niekam ir jokios pareigos, netgi baudžiamajame procese, teikti ataskaitas apie tai, kaip V. K. naudoja jam patikėtus grynuosius pinigus ar atskiras jų sumas. Tokią pareigą pateikti ataskaitas apie lėšų panaudojimą turėjo V. K. (iš 1993-04-14 pasirašytos pavedimo sutarties tarp bendrovės direktorės J. B. ir V. K. seka, kad pagal IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ 1993 m. kovo 31 d. visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimą bendrovė paveda V. K. organizuoti paskolų ėmimą, gautų piniginių lėšų tvarkymą, valdymą, disponavimą ir jų panaudojimą, o todėl jis 1994-01-06 – 1994-04-14 pagal 6 kasos išlaidų orderius atsiskaitytinai gavo pinigus), kuris, pradėjus jo baudžiamąjį persekiojimą, siekdamas pateisinti piniginių lėšų panaudojimą baudžiamojo proceso eigoje vos ne pusantrų metų laikotarpiu sudarinėjo paskolų sutartis klastotomis datomis (daugeliu atvejų lėšų skolinimas kai kuriems asmenims buvo įformintas klaidinančiomis sutartimis). Iš čia ir kyla V. K. suinteresuotumas bylos baigtimi. Jau vien todėl V. K. parodymai jo atžvilgiu negali būti pripažinti pakankamais įrodymais. Todėl po jo 1997-04-23 išvykimo iš Lietuvos atsiradę V. K. teiginiai, apie tai, kad neva jis pasisavinęs 3 mln. litų, paaiškintini tik tuo, kad, tikėtina, šiai pinigų sumai pritrūko asmenų, kurie sutiktų (galėtų) sutartimi patvirtinti savo tariamą 3 mln. skolą V. K.. Šališkas teismas ignoravo BPK 276 str. 4 d. nuostatų reikalavimus, nes jomis remiantis perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, o šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Vien tokių parodymų atkartojimas neanalizuojant, kokius įrodymus tokiu būdu gauti duomenys patvirtina ar paneigia, negali būti laikoma tinkamu nuosprendžio pagrindimu ir prieštarauja BPK 301 str. 1 d. keliamiems reikalavimams.

Beje, jeigu bylos medžiagoje, be paties V. K. parodymų, būtų buvę kitų tikrai jo kaltę pagrindžiančių duomenų, tai jo veika būtų privalomai kvalifikuota pagal to meto BK straipsnius kaip sukčiavimas arba svetimo turto pasisavinimas stambiu mastu (nuosprendyje 38 l. nurodoma, kad prokuroras šiuos kaltinamojo veiksmus kvalifikavo ne kaip svetimo turto pasisavinimą, o kaip iššvaistymą). Kvalifikavimo nepagrįstumą šiame tariamame 3 mln. epizode suprato ir teismas, išdėstydamas nuosprendyje nepagrįstus motyvus dėl įrodymų ir taip ignoruodamas BPK 1 str. 1 d. reikalavimus tinkamai pritaikyti įstatymą bei BPK 20 str. 5 d. reikalavimą vertinant įrodymus vadovautis įstatymu ir taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Nuosprendžio teiginį: „teismas nustato iššvaistyto turto vertę ne vien pagal perduotas lėšas atskiriems asmenims, o pagal aptartus įrodymus (kasos išlaidų orderius, pakvitavimus, dokumentinės revizijos išvadas, ekonominės ekspertizės išvadas“ galima būtų laikyti pagrįstu ir nešališku teismo vertinimu, jei būtų konstatuota, jog 5 mln. Lt iššvaistymo subjektai yra ne G. P. - A. G. - A. D., o V. K. ir L. Č., kurios valstybinis kaltintojas dėl piniginių lėšų perdavimo į kaltinimus neįrašė, nors V. K., 1996-06-17 apklaustas liudytoju, parodė tokias akivaizdžias aplinkybes, jog D. ir G. iš jo buvo pasiskolinę po 2 mln. Lt IAB ,,IKHK“ pinigų, bet už kelių dienų juos grąžino, todėl jis jų apskaitoje ir neparodė. 1994 m. pavasarį D. ir G. jam pristatė L. Č., kuriai jis asmeniškai per du kartus paskolino 5 mln. litų ir jis šiuos pinigus paėmė iš IAB „IKHK“ grynais kaip atsiskaitytinis asmuo. Sprendžiant iš bylos duomenų, pinigų paskolos D. ir G. ne tik nepadarė žalos IAB,,IKHK“, bet buvo finansiškai naudingos IAB ,,IKHK“ (greičiau - V. K.), nes po dviejų parų grąžindami visą paskolos sumą skolininkai sumokėjo ir nemenkas palūkanas. Todėl jo, ir net V. K. veiksmai (jis skolino įgaliojimų ribose) dėl paskolos D. ir G. negali būti kvalifikuojami kaip svetimo turto iššvaistymas, dėl to turėjo būti išteisintas ne tik jis, bet ir V. K., kaip nepadarę veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Teismas neanalizavo jo kaltės dėl tariamai iššvaistytų 3 mln. Lt įrodymų, neįvertino bent dešimties V. K. apklausų ir jo rašytų dokumentų (iki jo išvykimo iš Lietuvos) ir nuosprendyje net nenurodė, kuo remiantis to nedarė, o rėmėsi nenuosekliais ir prieštaringais suinteresuoto asmens parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti įrodymai ir kurių negalima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Jo nuomone, teismas, neturėdamas objektyvaus pagrindo, pagrįsto išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas ir išdėstydamas minėtus motyvus dėl įrodymų, pademonstravo šališką bylos aplinkybių nagrinėjimą. BPK 20 str. 5 d. nuostatos buvo pažeistos ir vertinant daugelį kitų piniginių lėšų iššvaistymo atvejų.

Antai skundžiamu Kauno apygardos teismo 2009-07-27 nuosprendžiu nustatyta, jog jis organizavo IAB „IKHK“ direktores J. B. žinioje ir V. K. patikėtų indėlininkų piniginių lėšų iššvaistymą, o būtent padengė įsiskolinimą nenustatytiems asmenims, atsiradusį V. K. ir jam gavus pinigus iš šių asmenų, kuriuos jo nurodymu UAB „Snita“, darbuotojai ir V. K. 1993 metais buvo perdavę 1 000 000 Lt UAB „Kauno brokerių kompanija“. Šios nuosprendžio dalies jis nesupranta, ji prieštarauja galiojantiems teisės aktams, kokiu laikytinas ir įsigaliojęs nuosprendis. Jau minėta, jog Kauno miesto apylinkės teismo 1998 m. spalio 30 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatyta, kad L. G., būdamas UAB „Kauno brokerių kompanijos“ samdomu direktoriumi, 1993-11-09 paskolos sutartimi gavo ir pasisavino ar išeikvojo asmeninį piliečio V. K. turtą. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, jis privalomas visiems piliečiams, valstybinėms ir visuomeninėms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Jis turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tačiau inkriminuojant jam kaltę dėl šios sumos teismo motyvuose dėl įrodymų jis net neminimas. Vien formaliuoju požiūriu vertinant šis faktas įrodo, jog išnagrinėtos ne visos bylos aplinkybės, o teisėjo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (teisminio bylos nagrinėjimo metu skirtingi gynėjai net 3 kartus reiškė nušalinimus teisėjui dėl jo šališkumo).

V. K. daugelyje savo parodymų yra patvirtinęs, jog dažnai, skolinant pinigines lėšas, nebūdavo sudaromos rašytinės sutartys. Tik jei skolininkas neišgalėdavo grąžinti skolos, V. K. reikalavimu būdavo sudaromos rašytinės sutartys. Pvz., jis parodė, kad 1995 rugsėjo ar rugpjūčio mėnesį pasakė L., kad jam reikės pateisinti, kur išėjo IAB „IKHK“ pinigai, ir L. pateikė tokią sutartį su M. 1994-03-02 data. Su objektyvios tiesos sąmoningu iškraipymu yra susijęs vienas ir tas pats faktas, dėl kurio: a) atstovavęs UAB „Kauno brokerių kompanijai" L. G. Kauno miesto apylinkės teismo 1998-10-30 įsiteisėjusiu nuosprendžiu nuteistas už V. K. asmeninio turto pasisavinimą ar išeikvojimą, kuriuo padaryta nukentėjusiajam žymi žala, nes nustatyta, jog „nukentėjusysis V. K. tiek parengtinio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog jis skolino 1 000 000 litų savo asmeninių pinigų“; b) už tą patį faktą nuteistas ir jis (G. P.), tik jau ne už asmeninių V. K., o už IAB „IKHK“ pinigų iššvaistymą. Taigi sutartyse nurodomos datos kai kuriais atvejais yra jau ne prielaidinio pobūdžio, o akivaizdžiai klastotos. Jų atsiradimo mechanizmas atskleistas liudytojų D. V., G. S., A. S., G. G., A. E., M. B. , V. V. ir kt. parodymuose.

Nuosprendyje paskolų sudarymo prielaidinio, spėjamo pobūdžio datų buvimas pripažįstamas ir spekuliatyviai operuojama sąvokomis, pinigų perdavimo datomis, paskolos datomis ir pan. Antai nuosprendyje rašoma: „Valstybinis kaltintojas paskutinės pinigų perdavimo sumos kaltinime nenurodė“ (G. P: kaltinimuose nebuvo pinigų perdavimo datos nurodytos atskiriems asmenims), „Liudytojas S. S. parodė, kad 1995 m. jis skolinosi iš V. K. apie 61100 Lt. Nuteistasis V. K. parodė, kad ši sutartis nebuvo vienkartinė“, <...> „Liudytojas M. G. parodė, kad iš V. K. 1993 - 1994 m. skolinosi pinigus 5-6 kartus, maždaug po 2-3 tūkstančius JAV dolerių. Todėl V. K. reikalavimu 1995-11-02 jis su V. K. sudarė sutartį 1995-04-02 data, kad jis yra skolingas V. K. 234000 litų“. Teismas net neužsimena, kad nuosprendyje analizuoja duomenis, gautus neteisėtu, nusikalstamu būdu.

Nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. 1993-1994 m., galiojusioje BK 207 str. 1 d. redakcijoje, kuri yra tapati ir 1982 m. 1229 įsako ir 1994 m. lapkričio 10 d. įstatymo  Nr. 1-652 redakcijoms, nustatyta baudžiamoji atsakomybė už oficialaus dokumento suklastojimą, taip pat žinomai suklastoto oficialaus dokumento realizavimą ar naudojimą. Antrojoje dalyje buvo numatyta atsakomybė už itin svarbaus oficialaus dokumento suklastojimą. Oficialiu dokumentu laikomas įstatymo nustatyta tvarka surašytas aktas, patvirtinantis juridinę reikšmę turintį faktą. Oficialiais dokumentais laikomi ir sutarčių tekstai. Oficialių dokumentų suklastojimu suprantama tiek viso netikro dokumento pagaminimas, tiek tikro dokumento atskirų dalių pakeitimas ar iškraipymas. Duomenų, kurie įrašomi į suklastotą dokumentą, turinys ir svarba nusikaltimo sudėčiai reikšmės neturi. Tokios veikos pavojingumą, visų pirma, lemia nusikalstamos veikos pobūdis ir jos intensyvumas, tyčios kryptingumas, tikslai ir motyvai, taip pat ir nusikaltimo dalykas. Šiais nusikaltimais yra pažeidžiama valdymo tvarka, jie yra gana plačiai paplitę ir kelia grėsmę valdymo tvarkai. Bylos duomenys rodo, jog sutartys buvo sudaromos siekiant pateisinti iššvaistytų pinigų sumas. Todėl pagrįstai galima teigti, jog sutarčių dalių (pinigų perdavimo momento) turinio iškraipymas dėl savo tikslų ir motyvų siekė tokį laipsnį, kad ši veika neabejotinai turėjo būti vertinama kaip nusikaltimas. Ir teismas privalėjo šį faktą įvardinti bei duoti teisinį vertinimą, jog tokie vėliau ir iškraipytomis datomis surašyti dokumentai laikytini netikrais-suklastotais, jog datų nenustatymas suvaržė kaltinamojo teisę gintis nuo apkaltinamajame nuosprendyje nurodytos veikos, pagrįstai prašyti taikyti senatį. To nebuvo padaryta. Tačiau iš neteisės negimsta teisė. Šiuo atveju nepakanka įvardinti, jog nuosprendis grindžiamas prielaidomis. Nuosprendis negalėjo būti grindžiamas duomenimis, gautais nusikalstamu būdu. Todėl turi būti vertinamas kaip akivaizdus neteisėtu, nusikalstamu būdu gautų duomenų naudojimu apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimui (BPK 20 str.). Operuodamas suklastotais duomenimis teismas spekuliatyvia argumentacija grindžia ir kitą svarbią aplinkybę - nustatydamas pinigų perdavimo momentus. Skundžiamame nuosprendyje teismas teisingai cituoja  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998-12-22 nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ išaiškinimą, kada turto iššvaistymas laikomas baigtu, tačiau toliau nuosprendyje dėsto teisiškai nepagrįstus, neteisingus ir prieštaringus argumentus. Antai nuosprendyje teigiama, esą tikslus sandorio - pinigų perdavimo laikas fiksuojamas sutartyje, tačiau teismas nustatė, kad daugeliu atvejų pinigai buvo perduodami nesudarant rašytinių sutarčių. Tuo tarpu pats V. K. daug kartų parodė, jog rašytinės sutartys buvo sudaromos netikromis datomis ir neatspindinčios tikrosios padėties. O teismas nuosprendyje nurodo, kad „vertindamas visus ištirtus įrodymus dėl turto perleidimo tretiesiems asmenims nustatant lėšų perdavimo datas vadovaujasi rašytiniais įrodymais - specialisto išvada Nr. 11-298, revizijos aktu, rašytinėmis sutartimis. Pagal minėtos specialisto išvados duomenis paskutinis pinigų perdavimas D. C. įvyko 1995-01-22. Pagal rašytines paskolų sutartis paskutinė sandorio data – 1995-04-19 (K. S. sutartis). 1995-04-03 sudaryta V. K. sutartis su S. S.. Revizijų departamento prie Finansų ministerijos Kauno skyriaus 1997-03-08 akto išvada: paskutinės sutartys sudarytos 1995-04-19 su K. S. ir D. Y. ir 1995-04-03 su S. S.. Pastarasis negali nurodyti tikslios pinigų perdavimo datos, o nurodo 1995 metus. Lėšų perdavimas sietinas su faktiniu jų perdavimu ir įtvirtinimu, tai yra, sutarties pasirašymu. Tai neatsietini dalykai, nes rodo proceso tęstinumą, sumų koregavimą ir kt.“. Taip ir lieka dviprasmybė - kuo vadovaujasi teisėjas, nustatydamas lėšų iššvaistymo momentą: ar Senato nuostata (nuo turto perdavimo) ar teisėjo nurodomu „sutarties pasirašymu“. Prie viso to pažymėtina, jog Revizijos akte konstatuota, jog „apie išduoto avanso panaudojimą V. K. teikė prieštaringus aiškinimus, didele dalimi nepagrįstus juridinę galią turinčiais dokumentais“, kad iki V. K. gaunant pirmą avansą iš IAB „IKHK" kasos jis nurodo, jog 14 asmenų paskolinęs 12.994.452 litų, ir galiausiai, kad ir patys revizoriai dar mažiau kritiškai vertindami darė išvadas, remdamiesi V. K. paaiškinimais ir jo pateiktomis klastotomis sutartimis. Galiausiai, teismas niekaip nevertino paties V. K. parodymų, jog paskolų išdavimą jis nutraukęs dar 1994 m.

Kadangi teismas savo išvadas grindžia šiomis paskolų sutartimis, jose įrašytomis sutarčių sudarymo datomis bei laiko nustatyta, kad tai ir yra fiksuojamas pinigų perdavimo momentas, todėl privalėjo visapusiškai vertinti pinigų paskolos sutarčių teisėtumą, ir spręsti klausimą dėl oficialių dokumentų suklastojimo, nusikaltimo požymių buvimo, veikos kvalifikavimo.

Nustačius ir pripažinus, kad paskolos davėjo IAB IKHK ir paskolos gavėjo sudarytos paskolos sutartys ar šių dokumentų atskiros dalys yra iškraipytos, neatitinka tikrovės, taigi žinomai suklastotos, teismas privalėjo spręsti, ar gali daryti išvadas ir grįsti teisės, jo kaltumo, senaties klausimus suklastotų dokumentų datomis.

Teisėjo šališkas manipuliavimas datomis, juridiškai reikšmingo pinigų perdavimo momento vertinimu, pinigų perdavimo momento ir paskolos pasirašymo datų sąmoningas suplakimas akivaizdžiai demonstruoja teisėjo šališkumą ir BPK 20 str. 5 nuostatų visišką nepaisymą, pasireiškiantį selektyviu tik apkaltinančių duomenų vertinimu, o ne išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

Tokiu būdu teismas tik prielaidomis remdamasis padarė nepagrįstą išvadą „...kad šio nuosprendžio priėmimo momentu apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis nėra suėjusi". Aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, yra išvardintos BPK 3 str., o viena iš jų yra nurodyta šio straipsnio 1 dalies 2 punkte — suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai.

Teismo išvados dėl jo kaip organizatoriaus vaidmens nepagrįstos ir šališkos Iššvaistymas pasireiškia turto neteisėtu perdavimu tretiesiems asmenims. Jam inkriminuojamu atveju turtas nebuvo jam nei patikėtas, nei buvo jo žinioje. Iššvaistytas turtas buvo J. B. žinioje ir patikėtas V. K.. Tačiau jam inkriminuotas turto iššvaistymo organizavimas. Esant tokiam kaltinimui turėjo būti nustatytas susitarimas tarp organizatoriaus ir vykdytojų. To nepadaryta. Ignoruodamas objektyvius duomenis ir liudytojų parodymus, teismas yra padaręs nepagrįstą išvadą, jog 1993-04-15 vyko bendrovės Stebėtojų tarybos posėdis, kurio dalyviu, pasak teismo, buvęs ir jis, ir pritaręs bendrovės Valdybos 1993-04-14 posėdžio nutarimui rinkti iš gyventojų pinigines lėšas, siekiant užtikrinti bendrovės privatizuotų įmonių ūkinę veiklą ir pavesti IAB „IKHK" akcininkui V. K. organizuoti šią veiklą, numatė nusikaltimo objektą, t.y. svetimas pinigines lėšas, surinktas iš indėlininkų. Ir šiuo atveju teismas savo išvadą grindžia klastotu dokumentu – 1993-04-15 bendrovės Stebėtojų tarybos posėdžio protokolu. Tačiau šiame dokumente nėra jo parašo, o apklausta teisme liudytoja N. K. patvirtino, jog šiame protokole ji suklastojusi Tarybos pirmininko A. P. parašą. Nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų kokį nors jo dalyvavimą ar įtakojimą išduodant atsiskaitytinai V. K. 39.500.000 litų. 2003-07-30 Kauno apygardos teismo nuosprendyje rašoma: „Nepaneigtas teisminio tardymo metu surinktais įrodymais ir teisiamojo V. K. teiginys apie tai, kad surinktas iš gyventojų pinigines lėšas perskolinti kitiems asmenims jis nusprendė pats .<„.> Liudytojo E. D. parodymais pilnai įrodyta, kad IAB IKHK skolintomis iš gyventojų piniginėmis lėšomis pilnai ir savarankiškai disponavo V. K. ir J. B., buhalterijai nekontroliuojant šio proceso, o tik formaliai fiksuojant buhalterinėje apskaitoje piniginių lėšų pajamas bei išlaidas". Šias aplinkybes tvirtina ir paties V. K. pirmesni paaiškinimai ir parodymai bei sudaryti dokumentai. Visos teismo padarytos išvados dėl jo, kaip organizatoriaus, vaidmens yra prielaidų pobūdžio, padarytos išskirtinai šališkai vertinant V. K. ir kitų asmenų parodymus, kurie po jo išvykimo iš Lietuvos jau buvo įtakoti V. K.. Nuosprendyje surašyta ir eilė kitų jo kaip tariamo „iššvaistymo organizatoriaus" veiksmų. Jie yra teisėjo fantazijos rezultatai, kuris buvo akivaizdžiai tendencingai nusiteikęs jo atžvilgiu: nuo pastoviai jam ir liudytojams pateikiamų menamų klausimų, raginimų liudytojui pasakoti „apie P. nusikaltimus", atsisakymų kviesti gynybai reikalingus liudytojus, specialistus. Bet kokie gynėjo ar jo prašymai buvo įvardijami trukdymu procesui. Ta dingstimi atmesti, pvz., gynėjo prašymai iškviesti ir apklausti Revizijos aktą dariusių specialistų atstovą dėl jam inkriminuojamų iššvaistytų lėšų ir Akte nurodomų sumų neatitikimo (šis klausimas taip ir liko netirtas), papildomai apklausai liudytoją A. S. ir kt., aiškintis pinigų, paskolintų 1993 m. ir iki 1994-01-06 priklausomybę ir pan. Teisėjo šališkumą jis jautė viso proceso eigoje. Todėl visiškai dėsninga, kad net du jį gynę advokatai tris kartus reiškė pagrįstus nušalinimus teisėjui. Mano, jog tokią situaciją yra įtakoję eilė veiksnių: ankstesni teismų sprendimai, nuosprendžiai, kurių viename (Kauno apygardos teismo 2003-07-30) nuosprendyje jis nors ir nebuvo teisiamas, tačiau buvo įvardintas padaręs šias veikas, už kurias dabar nuteistas ginčijamu nuosprendžiu; žiniasklaidos suformuota visuomenės nuomonė apie jį; Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. X-1050 patvirtintos „Lietuvos Respublikos Seimo Laikinosios komisijos koncerno EBSW veiklai ištirti išvados", kurios beje, išdėstytos daugiau kaip 150 lapų ir kur jis įvardijamas toje pačioje kaip ir Kauno apygardos teismo 2003-07-30 nuosprendžio dvasioje. Po to teisėjui ryžtis objektyviai, nešališkai, pagal įstatymą ir bylos duomenis vertinti jį yra tikrai sunku, nes nėra jokių garantijų, kad bent kiek objektyvesnis jo veikos vertinimas nesukels padarinių teisėjui, nes Seime vėl parengtas nutarimo projektas eiliniam EBSW veiklos tyrimui.

Tik šių aplinkybių buvimu buvo iššauktas ir teisėjo nepagrįstas sprendimas kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje jam pakeisti į suėmimą ir suimti teismo salėje.

Teismas netinkamai pritaikė BK 66 str. 1 d. ir kartu nesilaikė BPK 307 str. 1 d. 4 p. reikalavimų, ne visą laikinojo sulaikymo ir kardomojo kalinimo laiką įskaitęs į paskirtą bausmę. Skundžiamu Kauno apygardos teismo 2009-07-27 nuosprendžiu teismas į jam paskirtą bausmę įskaitė laiką, jo išbūtą suėmime Jungtinėse Amerikos valstijose nuo 2004-05-03 iki 2007-09-21 ir kardomajame kalinime nuo 1995-10-17 iki 1995-10-20. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad jis, vadovaujantis BPK 137 str., nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo laikinai sulaikytas 1996-02-02 – 1996-02-05, 1996-02-05 jam paskirtas suėmimas ir 1996-05-30 paleistas nesant pagrindo jam skirti kardomojo kalinimo (suėmimo). Suimtojo statuse atskraidintas iš JAV į Lietuvą buvo laikomas suėmime dar 2 paras . Teismas nepagrįstai į nuosprendžiu paskirtą bausmę neįskaitė minėto laikinojo sulaikymo ir kardomojo kalinimo laiko. Visas laikinojo sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikas į jam paskirtą bausmę turi būti įskaitytas.

„Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę (BK 66 straipsnio 1 dalis). BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, be sprendimų dėl bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės, turi būti nurodytas ir sprendimas dėl suėmimo įskaitymo į bausmės laiką, kai yra tam pagrindas. Vadinasi, teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo į bausmę įskaityti šio asmens toje baudžiamojoje byloje paskirto kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką. Kartu pažymėtina ir tai, kad laikinas sulaikymas (BPK 140 straipsnis) savo pobūdžiu prilygsta kardomajam kalinimui (suėmimui). Todėl, nors BK ir BPK tiesiogiai nėra nustatyta, į paskirtą bausmę turi būti įskaitomas ne tik kardomojo kalinimo (suėmimo), bet ir laikino sulaikymo laikas, vieną kardomojo kalinimo (laikino sulaikymo) dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo ar arešto parai. (LAT 2006 m. nutartis 2K-404).Dėl to ši nuosprendžio dalis irgi naikintina.

Prašo nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nuteistojo G. P. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas, priimtas pažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normas, be to, bylą išnagrinėjo šališkas teismas, todėl nuosprendis turėtų būti panaikintas ir byla perduota nagrinėti iš naujo teismui.

Investicinė akcinė bendrovė „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ (toliau -IAB IKHK), įmonės kodas 3331144, registruota: Savanorių pr. 349, Kaune, įregistruota 1992 m. spalio 27 d. (išregistruota 2005 m. sausio 11 d.).

Įmonės steigėjai - A. P., G. P., I. S., M. S., K. A..

Pagal tuo metu galiojusį LR Akcinių bendrovių įstatymą IAB „IKHK“ turėjo tokius valdymo organus: visuotinį akcininkų susirinkimą, stebėtojų tarybą ir valdybą. Išvardinti valdymo organai yra kolegialūs.

Į IAB „IKHK“ Stebėtojų tarybą buvo išrinkti šie asmenys: A. P. (Stebėtojų tarybos pirmininkas), G. P. (Stebėtojų tarybos nariu buvo tik iki 1994-02-26, perrinkta E. M.) ir N. K..

Į IAB „IKHK“ Valdybą buvo išrinkti šie asmenys: J. B. (Valdybos pirmininkė ir taip pat administracijos vadovė), D. K. ir K. A.. 1994 m. vasario 1 d. vietoj K. A. perrinktas V. K.. 1994 m. balandžio 6 d. Valdybos posėdyje valdybos pirmininku išrinktas V. K..

Nuteistajam G. P. tuo metu priklausė 15,8 procentai IAB „IKHK“ akcijų.

1993 m. balandžio 14 d. IAB „IKHK“ valdybos posėdyje priimtas nutarimas rinkti lėšas iš gyventojų, siekiant užtikrinti privatizuotų įmonių veiklą. Taip pat nutarta pavesti V. K. organizuoti šią veiklą ir tuo pačiu suteikti įgaliojimus bendrovės direktorei sudaryti su V. K. pavedimo sutartį, kurioje suteikiami pastarajam visi įgaliojimai dėl piniginių lėšų tvarkymo, valdymo, disponavimo bei jų panaudojimo tikslingumo. Šiame nutarime numatyta, kad pavedimo sutartis su akcininku V. K. turi būti sudaryta neatlygintinai.

1993 m. balandžio 15 d. IAB „IKHK“ stebėtojų tarybos posėdyje priimtas nutarimas pritarti IAB „IKHK“ 1993-04-14 valdybos posėdyje priimtam nutarimui imti paskolas iš gyventojų užtikrinant privatizuotų įmonių veiklą. Šiuo nutarimu pritarta šios veiklos organizavimui, o vykdymui paskirtas akcininkas V. K.. Pastebėtina tai, kad šiame protokole A. P. parašas yra suklastotas, o G. P. apskritai jo nepasirašė. Todėl iškyla klausimas, ar apskritai jį galima pripažinti oficialiu dokumentu, kuriuo galima būtų vadovautis. Atsižvelgiant į tai, kad teismas nuosprendyje juo remiasi, nesigilindamas į jau paminėtus šio dokumento trūkumus, reikėtų atskleisti jo įtaką baudžiamosios veikos padaryme.

Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad nuo 1993-04-20 iki 1995-06-06 IAB „IKHK“ pasiskolino pinigus iš fizinių ir juridinių asmenų. Per šį laikotarpį IAB „IKHK“ buhalterijoje priimta ir užpajamuota paskolų iš fizinių asmenų - 344 347 276 litai (tame skaičiuje ir užsienio valiuta pagal tuo metu galiojusį kursą), iš juridinių asmenų - 9 390 375 litai (tame skaičiuje ir užsienio valiuta pagal tuo metu galiojusį kursą). IAB „IKHK“ iki 1996-07-01 pinigus grąžino: fiziniams asmenims - 266 916 755 litus, o juridiniams asmenims - 8 610 375 litus, papildomai įskaitant 3 435 litus, gautus pasikeitus valiutos kursui.

V. K. iš IAB „IKHK“ nuo 1994-01-06 iki 1994-04-14 per 6 kartus iš viso gavo 39 500 000 litų: 1994-01-06 kasos išlaidų orderiu Nr. 7 - 3 000 000 Lt; 1994-02-15 kasos išlaidų orderiu Nr. 48-5 000 000 Lt; 1994-03-25 kasos išlaidų orderiu Nr. 85-7 500 000 Lt; 1994-03-30 kasos išlaidų orderiu Nr. 91-3 000 000 Lt; 1994-03-30 kasos išlaidų orderiu Nr. 92 - 10 000 000 Lt; 1994-04-14 kasos išlaidų orderiu Nr. 107 - 11 000 000 Lt.

Asociacija „GRUPĖ RYTAI BALTIJOS ŠALYS VAKARAI" (EBSW), kodas 3411956, registruota: Savanorių pr. 349, Kaune, įregistruota 1994 m. birželio 15 d.

Šis trumpas faktinių aplinkybių sąrašas pateikiamas tam, kad vertinant nuteistojo G. P. santykį su jam inkriminuojama nusikalstama veika, jo vaidmeniu inkriminuojamo nusikaltimo padaryme, nustatant jo atsakomybės laipsnį už padarytas veikas, aiškinantis veikos kvalifikavimo klausimus, būtina tai daryti neatsiejamai nuo šių įvykių ir aplinkybių. Teisiniai įvykiai yra svarbūs pirmiausia laiko prasme, kadangi teisingai ir tiksliai nustačius tam tikrų įvykių ar aplinkybių atsiradimo laiką, galima vertinti, nuo kurio momento asmeniui iškilo pareiga veikti arba susilaikyti nuo veikimo, atsirado teisės, pareigos ir atsakomybė. Be to, šių įvykių ir aplinkybių vertinimui labai svarbu teisingai nustatyti tuo metu galiojusius teisės aktus, kurie reguliavo nagrinėjamus teisnius santykius: LR akcinių bendrovių įstatymas, LR civilinis kodeksas, Lietuvos banko įstatymas, LR įmonių įstatymas ir kt.

G. P. nuteistas pagal LR BK 24 str. 4 d. ir 184 str. 2., t.y. už didelės vertės svetimo turto iššvaistymo organizavimą. Pagal pareikštą kaltinimą logiška manyti, kad kaltinamasis savo veiksmais pasikėsino į nusikalstamos veikos dalyką - pinigines lėšas, savo nusikalstamais veiksmais organizavo jų iššvaistymą ir tokiu būdu padarė žalą teisėtam šio turto savininkui. Vadinasi, šioje baudžiamojoje byloje turėtų būti ir nukentėjusysis, ir civilinis ieškinys arba bent jau kažkas tai, logiška, kad nukentėjusysis turėtų būti pripažintas civiliniu ieškovu. Žinoma, jeigu toks kaltinimas yra teisingas, pagrįstas ir įrodomas. Tačiau, kaip bebūtų keista, šioje baudžiamojoje byloje nei nukentėjusiojo, nei civilinio ieškovo, nei civilinio ieškinio nėra. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274-275 str.)“ 24 punkte yra išaiškinta, kad teisėjas, atiduodamas kaltinamąjį teismui, privalo kreipti dėmesį į priemones, kurių ėmėsi parengtinio tyrimo įstaigos civiliniam ieškiniui užtikrinti. Nustatęs, kad parengtinio tyrimo įstaigos šių priemonių nesiėmė, o teismas tokių priemonių imtis negali, teisėjas privalo įpareigoti tai padaryti tardytoją. Kadangi šią bylą nagrinėjęs teisėjas prokuroro neįpareigojo tai padaryti, galima spėti, kad ir pačiam teismui neaišku, kam šioje byloje yra padaryta žala. Todėl nei nuteistajam, nei gynybai nėra aišku, už ką G. P. pareikšti tokie kaltinimai ir už ką jis yra nuteistas.

Pareikštas kaltinimas yra prieštaringas, neaiškus ir nesuprantamas pagal turinį, todėl yra apsunkinta teisė gintis nuo tokio kaltinimo. Be to, apkaltinamajame nuosprendyje teismas taip pat vartoja tas pačias, kaip ir prokuroras kaltinamajame akte, baudžiamosios veikos formuluotes, kurios yra visiškai nesuprantamos, o būtent, kad G. P. numatė nusikaltimo objektą, t.y. svetimas pinigines lėšas, surinktas iš indėlininkų, ir organizavo IAB „IKHK“ direktorės J. B. žinioje ir V. K. patikėtų indėlininkų piniginių lėšų - 24.227.942,00 Lt vertės IAB „IKHK“ turto iššvaistymą. Iš šio nuosprendžio aprašomosios dalies visiškai neaišku, kam priklauso nusikalstamos veikos dalykas: ar indėlininkams, ar - IAB „IKHK“. V. K. piniginės lėšos galėjo būti patikėtos tik IAB „IKHK“, kadangi, kaip jau minėta, ši bendrovė pinigines lėšas skolinosi iš fizinių ir juridinių asmenų, o todėl IAB „IKHK“ pagal paskolos sutartis pinigines lėšas įgijo nuosavybėn (CK 6.870 str.). Tuo tarpu iš pacituotos nuosprendžio dalies matosi, kad svetimos piniginės lėšos yra indėlininkų, t. y. fizinių ir juridinių asmenų (kreditorių), patikėtos V. K. ir esančios J. B. žinioje. Vadinasi, remiantis šia teismo padaryta išvada, minėtos piniginės lėšos negalėjo tapti IAB „IKHK“ turtu. Tuo tarpu to paties nuosprendžio 27 lape teismas daro jau visiškai priešingą išvadą, kad taip G. P. organizavo V. K. patikėto 24 227 942 Lt vertės IAB „IKHK“ turto iššvaistymą. Iš šio sakinio galima suprasti, kad teismas nusikalstamos veikos dalyką - pinigines lėšas - laiko IAB „IKHK“ turtu. Tą pačią išvadą teismas patvirtina nuosprendžio 28 lape, kur nurodo, kad „valstybinis kaltintojas nevykdė baudžiamojo persekiojimo dėl lėšų iš gyventojų priėmimo IAB „IKHK“, todėl teismas to nevertina. Priimtos iš gyventojų lėšos buvo užpajamuotos IAB „IKHK“ ir taip jos tapo šios bendrovės turtu. Kaltinimas pareikštas tik dėl žymiai mažesnės IAB „IKHK“ perduoto V. K. 39,5 mln. litų turto dalies - 24 227 942, 00 Lt iššvaistymo. Todėl teismas konstatuoja, kad „toks IAB „IKHK“ turtas buvo.“ Ši paminėta nuosprendžio dalis atskleidžia ne tik teisėjo šališkumą, kadangi jis mano, jog jam nebūtina tirti ir vertinti visas bylos aplinkybes bei objektyviai analizuoti pareikštą kaltinimą G. P., tačiau parodo ir bandymą išsisukti iš keblios padėties vertinant inkriminuotą baudžiamąją veiką. Teismas nurodo, kad jeigu IAB „IKHK“ gavo pinigus, vadinasi, ji ir yra šio turto savininkė. Tačiau būtina paanalizuoti, kokiu būdu ši IAB „IKHK“ gavo šiuos pinigus. Teismas vengia pasisakyti dėl IAB „IKHK“ pinigų gavimo teisėtumo, nes nuosavybės perleidimas galimas tik esant teisėtiems veiksmams. Nuosavybė į daiktą atsiranda tik jį įgijus nepažeidžiant įstatymo. Nežiūrint to, jog pats teismas nuosprendyje konstatuoja, kad IAB „IKHK“ veikė, t.y. rinko indėlius iš gyventojų ir įmonių, neturėdamas Lietuvos banko išduotos licencijos užsiimti kredito įstaigos veikla, nuosprendyje remiasi Revizijų departamento prie Finansų ministerijos Kauno skyriaus 1997-03-08 akto dėl IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ finansinės - ūkinės veiklos revizijos išvadomis, kuriose sakoma, jog iš revizijos rezultatų matyti, kad IAB „IKHK“ stebėtojų taryba (G. P., A. P., N. K.), valdyba   (J. B., K. A., D. K.), dalyvaujant V. K., organizavo indėlių priėmimą iš gyventojų. Indėlių priėmimas iš gyventojų nebuvo numatytas bendrovės įstatuose. Renkant indėlius iš gyventojų bendrovė neturėjo jokių garantijų šių indėlių grąžinimui. Tipinių „Lėšų priėmimo laikinam naudojimui sutarčių“, kurias pasirašinėjo J. B. ir indėlininkai, punkte 1.1, buvo įrašyta, kad įmonė priima lėšas ir užtikrina savo turtu jų grąžinimą. Tačiau šis sutarties punktas buvo apgaulingas, nes neatitiko realaus bendrovės nuosavo turto, kuris kelis kartus buvo mažesnis už skolas. Lėšų skolinimas iš gyventojų buvo masiškas, neturint konkrečios šių lėšų naudojimo programos, dokumentaliai nereglamentuojant palūkanų dydžio, nesant realių lėšų grąžinimo šaltinių. Periodinėje spaudoje apie indėlių priėmimą buvo naudojama „Koncerno EBSW“ emblema ir nurodoma, kad pirkta turto už 64 mln. litų, nors „Koncernas EBSW“ bei IAB „IKHK“ niekada tokios apimties turto neturėjo ir jo nevaldė. Surinktos iš gyventojų bei skolintos iš organizacijų lėšos, prisidengiant įvairiomis sutartimis (privatizavimo programos vykdymas, avansai pirkimams ir kt.), buvo perskolinamos bei išduodamos juridiniams ir fiziniams asmenims. Pagal lėšų priėmimo laikinam naudojimui sutartis buvo renkami indėliai iš gyventojų neturint tam Lietuvos banko leidimo. Taip buvo pažeistas Lietuvos banko įstatymo (1990-02-13 Nr. XI-3679) 16 str., kuriame nurodyta, kad bet kuri kredito įstaiga Lietuvoje gali būti įsteigta tik Lietuvos banko leidimu. Indėliai iš gyventojų buvo pradėti rinkti ir pajamuoti IAB „IKHK“ kasoje 1993-04-20 ir baigti rinkti 1995-06-06. Nuosprendyje išdėstęs šias aplinkybes, teismas toliau nurodo, kad šių aplinkybių nevertina, nes valstybinis kaltintojas nevykdė baudžiamojo persekiojimo dėl lėšų iš gyventojų priėmimo IAB „IKHK“. Kadangi teismas vis dėlto remiasi aukščiau aptartais įrodymais bei laiko nustatyta, kad G. P. ne tik žinojo, kad pažeidžiant įstatymus iš gyventojų buvo surinktos lėšos bei jos buvo perskolinamos juridiniams ir fiziniams asmenims, bet jis buvo ir šios veiklos vienas iš sumanytojų – organizatorių, o tokią išvadą teismui leido padaryti paminėtos revizijos akto išvados, nuteistojo V. K., liudytojų N. K., E. M., A. Š., S. D. parodymai, todėl privalėjo vertinti ir IAB „IKHK“ pinigų gavimo teisėtumą, ir jų nuosavybės klausimą, o ne tik formaliai konstatuoti, kad surinkti pinigai yra IAB „IKHK“ turtas. Be to, privalėjo spręsti klausimą dėl veikos kvalifikavimo.

Nustačius, kad pinigai (indėliai) buvo surinkti pažeidžiant tuo metu galiojusius Lietuvoje teisės aktus, be to, pripažinus, kad tarp indėlininkų ir IAB „IKHK“ buvo sudarytos ne paskolos sutartys, nes paskolos sutartimi paskolos davėjas perduoda pinigus paskolos gavėjo nuosavybėn (CK 6.870 str.), bet kredito sutartys, nes kredito davėjas tik suteikia nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas kredito gavėjui, tačiau nuosavybės teisė ir toliau priklauso kreditoriui (CK 6.881 str.), galima teigti, kad teismas negalėjo vien pagal pinigų užpajamavimo faktą IAB „IKHK“ pripažinti juos bendrovės turtu. Teismas neteisingai nustatė piniginių lėšų savininką IAB „IKHK“, todėl klaidinga yra išvada, kad V. K. buvo patikėti IAB „IKHK“ pinigai, kuriuos, kaip teigia kaltinimas, jis iššvaistė. Kadangi V. K. negalėjo turėti teisiškai apibrėžtų įgalinimų dėl jam patikėto ir esančio jo žinioje svetimo turto, vadinasi, pinigai nebuvo kaltininko teisėtame valdyme, todėl jis negalėjo padaryti baudžiamosios veikos - svetimo turto iššvaistymo, o tai reiškia, kad ir G. P. negalėjo būti šio nusikaltimo bendrininkas (organizatorius). Todėl pagal paminėtas teismo padarytas išvadas G. P. negalėjo būti inkriminuojama baudžiamoji veika, numatyta LR BK 24 str. 4 d. ir 184 str. 2.

Norint teisingai apibrėžti G. P. vaidmenį jam inkriminuojamo nusikaltimo padaryme, būtina paanalizuoti V. K. teisinę padėtį šiame nusikaltime. Teismas padarė išvadą, kad IAB „IKHK“ surinktos piniginės lėšos yra šios bendrovės turtas. Vadinasi, ši bendrovė turėjo teisę savo nuožiūra valdyti, naudoti ir disponuoti šiuo turtu, taip pat ir, remiantis savo valdymo organų priimtais sprendimais, sudaryti su V. K. pavedimo sutartį ar atlikti kitus savo ūkinės komercinės veiklos teisėtus veiksmus. Tuomet reikia prisiminti IAB „IKHK“ valdymo organų sprendimus, kurie tariamai suteikė V. K. teisę paimti iš bendrovės arba gauti iš jos 39 500 000 Lt. Pagal IAB „IKHK“ įstatus bendrovės ūkinei komercinei veiklai vadovauja valdyba. Taip pat ji tvarko ir bendrovės reikalus. Už bendrovei padarytus nuostolius, kurie atsirado dėl valdybos nutarimų, priimtų pažeidžiant bendrovės įstatus, yra numatyta solidari valdybos narių atsakomybė. 1993 m. balandžio 14 d. IAB „IKHK“ valdybos posėdyje priimtas nutarimas rinkti lėšas iš gyventojų, siekiant užtikrinti privatizuotų įmonių veiklą. Taip pat nutarta pavesti V. K. organizuoti šią veiklą bei tuo pačiu suteikti įgaliojimai bendrovės direktorei sudaryti su V. K. pavedimo sutartį, kurioje pastarajam suteikiami visi įgaliojimai dėl piniginių lėšų tvarkymo, valdymo, disponavimo bei jų panaudojimo tikslingumo. Šiame nutarime numatyta, kad pavedimo sutartis su akcininku V. K. turi būti sudaryta neatlygintinai. 1993 m. balandžio 15 d. IAB „IKHK“ stebėtojų tarybos posėdyje priimtas nutarimas pritarti IAB „IKHK“ 1993-04-14 valdybos posėdyje priimtam nutarimui imti paskolas iš gyventojų užtikrinant privatizuotų įmonių veiklą. Šiuo nutarimu pritarta šios veiklos organizavimui, o vykdymui paskirtas akcininkas V. K.. Taigi, 1993 m. balandžio 14 d. IAB „IKHK“ valdybos nutarimu buvo įteisintas pinigų skolinimasis. Tokį sprendimą turėjo teisę priimti IAB „IKHK“ valdyba, kuri tiesiogiai buvo atsakinga už ūkinės komercinės veiklos organizavimą. Kaip žinoma, IAB „IKHK“ valdybos nariu G. P. niekada nebuvo. Svarbu pažymėti tai, kad tuo metu pagal galiojusią LR Akcinių bendrovių įstatymo 12 str. 2 d. 6 p. redakciją, bendrovė galėjo sudaryti sutartis, prisiimti įsipareigojimus, skolinti ir skolintis piniginių lėšų už palūkanas, nustatomas sutartimi. Atsižvelgiant į tai, kad tokia teisė buvo suteikta bendrovei, logiška, kad ir IAB „IKHK“ taryba minėtam valdybos sprendimui nematė kliūčių pritarti. Tai patvirtina ir liudytojos N. K. parodymai. Taryba šiuo atveju pritarė valdybos numatytai bendrovės ūkinei veiklai, kuri įstatymams neprieštaravo. Kalbant apie minėtą tarybos priimtą nutarimą, reikia pastebėti, kad pagal tarybai įstatymo suteiktas funkcijas, ji galėjo tik stebėti ir analizuoti valdybos veikla, stebėti finansinių išteklių panaudojimą. Be to, LR akcinių bendrovių įstatymas nenustato jokios atsakomybės stebėtojų tarybos nariams už jų priimamų nutarimų pagrindu padarytus bendrovei nuostolius, kurie buvo priimti pažeidžiant bendrovės įstatus ar minimą įstatymą. Įstatymų leidėjas, minėtame įstatyme konstruodamas bendrovės kolegialių valdymo organų teisių, pareigų ir atsakomybės ribas, apibrėždamas valdybos įgaliojimus, suteikė jai tiesiogines bendrovės valdymo ir vykdymo funkcijas, todėl yra logiška, kad išskyrė valdybos narių atsakomybę į atskirą straipsnį (LR akcinių bendrovių įstatymo 27 str.). Tuo tarpu apibrėždamas tarybos įgaliojimus, jai numatė tik stebėjimo, analizavimo, patarinėjimo funkcijas, nesuteikiant jai teisės priimti sprendimus, tiesiogiai lemiančius ūkinės komercinės veiklos vykdymą, nesuteikė teisės kištis j įmonės tiesioginį valdymą. Todėl IAB „IKHK“ tarybos narių atsakomybė turi būti vertinama tik per jai suteiktų įgaliojimų realizavimo prizmę. Paprastai tarybos ir atskirų jos narių darbo įvertinimas priklauso nuo akcininkų susirinkimo priimamų sprendimų, t.y. akcininkams įvertinus tarybos darbą gerai, jos nariai gali gauti tantjemas, o už blogą jai priskirtų funkcijų atlikimą ji gali būti atšaukta, arba atskiri jos nariai, arba tiesiog neperrinkta naujai kadencijai. Kitos atsakomybės už bendrovės tarybos narių veiklą įstatymų leidėjas nė viename įstatyme nėra numatęs. Be to, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad pagal LR akcinių bendrovių įstatymo 24 str. 7 d. stebėtojų tarybos posėdžiai turi būti rengiami ne rečiau kaip kartą per pusmetį, o stebėtojų tarybos posėdžius pagal jų grafiką šaukia įstatų nustatyta tvarka stebėtojų tarybos pirmininkas. Kaip žinoma, IAB „IKHK“ stebėtojų tarybos pirmininkas buvo A. P.. Taigi, G. P. vaidmuo ir čia nėra pagrindinis, o jo pasireiškimo (savirealizacijos) galimybės apskritai buvo ribotos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas visiškai nepagrįstai ir neteisingai vertina V. K., kaip valdybos nario-pirmininko pavaldumą stebėtojų tarybos nariui G. P., remdamasis tuo, kad valdybos nariai skiriami ir atšaukiami iš užimamų pareigų stebėtojų tarybos, kuriai suteikta teisė stebėti ir analizuoti valdybos darbą. Remiantis tuo, teismas nuosprendyje konstatuoja, kad V. K. yra G. P. pavaldinys.

Teismas, konstatuodamas, kad G. P. kaltė yra įrodyta, ir remiantis 1993 m. balandžio 15 d. IAB „IKHK“ stebėtojų tarybos priimtu nutarimu, nieko nepasisako apie šio nutarimo prieštaravimą kokiam nors įstatymui. Lygiai taip pat teismas nutyli ir dėl šio valdymo organo kolegialumo bei įstatymais apibrėžtos atsakomybės. Jeigu atsakomybė kyla iš priimto nutarimo sukeliamų teisinių pasekmių, tai logiška išvada, kad atsakyti turi visi tarybos nariai, balsavę už šio nutarimo priėmimą, o jeigu vienas G. P. yra atsakingas, kaip šiuo atveju teigia teismas, tai neaišku, kaip jam gali kilti asmeninė atsakomybė už kolegialaus valdymo organo priimtą nutarimą. Pažymėtina ir tai, kad G. P. buvo viso labo eilinis šio valdymo organo narys, teisiniu požiūriu jokios įtakos jis bendrovės valdymui ir sprendimų priėmimui bei jų įgyvendinimui neturėjo ir negalėjo turėti, kadangi jo veikla apsiribojo tik tarybos posėdžiuose ir tik tarybai suteiktos kompetencijos ribose. Tik tarybos posėdyje, įvykusiame bendrovės įstatų ir minėto įstatymo nustatyta tvarka, gali būti priimti nutarimai, privalomi valdybai ir administracijai. Tik tokia tvarka gali pasireikšti tarybos narys, tik tokia tvarka galėjo pasireikšti ir G. P.. Taip pat reikia atkreipti dėmesį į tai, kad stebėtojų tarybos nario teisės ir pareigos baigiasi su jo atsistatydinimu ar atšaukimu iš stebėtojų tarybos. G. P. savo stebėtojų tarybos nario funkcijas galėjo vykdyti tik iki 1994-02-26, kai vietoj jo buvo perrinkta E. M., Nuo to laiko G. P. neužėmė IAB „IKHK“ jokių pareigų. Tuo tarpu pinigai V. K. buvo išduodami iš IAB „IKHK“: 1994-03-25, du kartus 1994-03-30, 1994-04-14, ir taip pagal kasos išlaidų orderius iš viso jam išduota 31 500 000 Lt. Taigi, G. P. būnant IAB „IKHK“ stebėtojų tarybos nariu ir tik tuo metu realiai turint galimybę vykdyti valdybos darbo stebėjimo funkcijas, V. K. buvo išduota tik 8 000 000 Lt.  Todėl teismas nepagrįstai ir neteisėtai nuosprendyje G. P. kaltinimą grindžia 1993 m. balandžio 15 d. IAB „IKHK stebėtojų tarybos priimtu nutarimu ir jo užimamomis stebėtojų tarybos nario pareigomis, kurias jis ėjo tik iki 1994 m. vasario 26 d. Vertinant G. P. įtaką V. K. remiantis minėtomis aplinkybėmis, būtina prisiminti V. K. 1995 m. lapkričio 5 d. duotus parodymus, užfiksuotus įtariamojo apklausos protokole. Duodamas parodymus V. K. nurodė, kad jam buvo žinomi IAB „IKHK“ stebėtojų tarybos priimti nutarimai, tačiau jis jais nesidomėjo, šie V. K. žodžiai aiškiai parodo jo, kaip valdybos nario, o vėliau ir jos pirmininko (išrinktas į valdybą 1994-02-01, o į valdybos pirmininkus 1994-04-06), puikiai suprantančio, kas realiai valdo IAB „IKHK“, padėtį, savo svarbą ir reikšmingumą. Pažymėtina ir tai, kad parengtinio tardymo metu V. K. duoti parodymai, o vėliau ir bylos nagrinėjimo teisme metu duoti parodymai ne kartą keitėsi, priklausomai nuo jo procesinės padėties ir, aišku, nuo situacijos rimtumo ir sunkumo. Tačiau analizuojant V. K. parodymų visumą, reikia pastebėti, kad taip ir neatsiskleidžia G. P. „esminė įtaka“ sprendimams, kaip teigiama nuosprendyje.

Teismas nuosprendyje kaip G. P. kaltės įrodymą nurodo ir tą faktą, kad jis buvo IAB „IKHK“ steigėjas ir akcininkas. Todėl vertėtų išsiaiškinti steigėjo ir akcininko teises ir jų pagrindu atsirandančias galimybes daryti įtaką bendrovės valdymui, jos vykdomai ūkinei komercinei veiklai. Bendrovės steigėjo funkcijos yra grynai susijusios su įmonės steigimu, o baigiasi paprastai su įmonės įregistravimu. Atsižvelgiant į tai, kad IAB „IKHK“ buvo įregistruota 1992 m. spalio 27 d., vadinasi, G. P. kaip steigėjo funkcijos baigėsi įregistravus šia įmonę. Nuo to momento jis tapo IAB „IKHK“ akcininku, todėl jo teisių ir pareigų turinį apibrėžė LR akcinių bendrovių įstatymo III skirsnis, kuriame pateikiamas akcininko teisių ir pareigų turinys. Byloje nėra nustatyta, kad IAB „IKHK“ buvo įsteigta turint tikslą ją panaudoti kaip apgaulės priemonę neteisėtai gauti pinigus iš indėlininkų. Nuosprendyje teismas tokios aplinkybės neanalizuoja ir nepateikia jokių tuo klausimu savo išvadų. Tačiau vertinant nuosprendyje teismo išvardintus įrodymus, tariamai patvirtinančius G. P. kaltę dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo - svetimo turto iššvaistymas (pvz., teismas nurodo, kad G. P. buvo IAB „IKHK“ steigėjas ir akcininkas), teismas privalėjo pateikti detalesnį teisinį šių svarbių aplinkybių įvertinimą. Vien šių aplinkybių paminėjimas nuosprendyje nieko nesako, turi būti atskleistas priežastinis ryšys tarp jų ir nusikaltimo, nes išsamus šių aplinkybių ištyrimas ir teisingas jų įvertinimas turi esminės reikšmės teisingam nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Tik tokiu būdu gali būti įgyvendinti baudžiamojo proceso tikslai - tinkamai pritaikytas įstatymas, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Pagal LR akcinių bendrovių įstatymą akcininkas turi turtines ir asmenines neturtines teises bei įstatymu nustatytas pareigas. Akcininkas bendrovės valdyme galėjo dalyvauti tik per visuotinius akcininkų susirinkimus, o jo įtaka tiesiogiai priklauso nuo jo turimų akcijų skaičiaus. G. P. turimų IAB „IKHK“ akcijų skaičius - 15,8 %, nesuteikė jam išskirtinių teisių ir neturėjo lemiamos įtakos sprendimų priėmimui, todėl ši teismo nurodyta aplinkybė neturi jokios reikšmės kaltinimo prasme.

Teismas nuosprendyje mini Asociaciją „GRUPĖ RYTAI BALTIJOS ŠALYS VAKARAI“ (EBSW). Nuosprendyje nurodoma, jog teismas laiko nustatytu, kad G. P. buvo faktinis „EBSW“ vadovas ir autoritetas bei turėjo įtaką šiam konglomeratui priklausiusių investicinių akcinių bendrovių, tai yra, IAB „IKHK“, UAB „Snita“ ir kt. bendrovių vadovams, tarp jų ir V. K., „IKHK“, UAB „Snita“ darbuotojams: S. D., A. Š., N. K., D. K., E. M. (pastarieji vykdė kaltinamojo G. P., nuteistojo V. K. nurodymus švaistant „IKHK“ turtą), buvo ir IAB „IKHK“, Koncerno „EBSW“ steigėjas, stambiausias UAB „Snita“, IAB „IKHK“ ir kt. bendrovių akcininkas. Nusikaltimo padarymo metu jis buvo IAB „IKHK“ stebėtojų tarybos nariu“. Jo įtaka sprendimams buvo esminė, nes jis įtakojo visus priimamus sprendimus. Tiek sprendimai dėl piniginių lėšų skolinimosi, tiek ir pats fizinis pinigų skolinimasis iš indėlininkų ir kitų juridinių asmenų vyko 1993 metais. IAB „IKHK“ pinigus - 39 500 000 Lt - išdavė V. K. nuo 1994 m. sausio 6 d. iki 1994 m. balandžio 14 d. Tuo tarpu EBSW įregistruota tik 1994 m. birželio 15 d. Taigi neaišku, koks tiesioginis EBSW ryšys yra su padaryta nusikalstama veika ir kaip pasireiškė G. P. įtaka per EBSW V. K. ar kitiems teismo minimiems asmenims, kai EBSW iki faktinio nusikaltimo padarymo, t.y. pinigų paėmimo iš IAB „IKHK“, apskritai nebuvo. Akivaizdu, kad šioje teismo nuosprendžio dalyje atsiskleidžia ne faktinis bylos aplinkybių ištyrimas, o žiniasklaidos, daugelį metų aprašančios IAB „IKHK“, EBSW ir kitų įmonių žlugimą, įtaka. Teisėjas, nagrinėdamas šią bylą, nesugebėjo išlikti nešališkas ir objektyvus. Nuosprendyje konstatuota G. P. įtaka V. K. ir kitiems asmenims per jo turimas akcijas, užimamas IAB „IKHK“ stebėtojų tarybos nario pareigas, yra aiškiai perdėta, nepagrįstai sureikšminta ir dėl to padarytos nepagrįstos ir neteisingos išvados. Teismas nesugebėjo atskleisti ir įrodyti G. P. ir V. K. bei kitų asmenų susitarimo dėl nusikalstamos veikos padarymo, tarpusavio ryšio ir vaidmenų pasiskirstymo, todėl apsiribojo tik faktų išdėstymu (netgi kai kada neteisingų) ir jų savitu interpretavimu. Teismas privalėjo atskleisti G. P. kaip bendrininko vaidmenį nusikaltimo padaryme, įrodyti egzistavus neteisėtą susitarimą dėl pinigų paėmimo iš IAB „IKHK“ su V. K. ir jų perdavimo kitiems asmenims, pagrįsti G. P. įtaką V. K., A. P., S. D., A. Š., N. K., D. K., E. M. ir kitiems bendrovių vadovams su tikslu įvykdyti nusikaltimą. Kadangi teismas to padaryti negalėjo, nes nė vienas minėtas asmuo, apklausiamas kaip liudytojas (o ne įtariamasis ar kaltinamasis), nepatvirtino G. P. specialių ir neteisėtų nurodymų davimo, todėl teismas apsiribojo nuosprendyje tik formaliu šių asmenų paminėjimu. Atkreiptinas dėmesys į šioje byloje ypatingą V. K. padėtį. Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 30 d. nuosprendžiu V. K. buvo pripažintas kaltu pagal LR BK 184 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 5 metams ir 6 mėnesiams. Minėtoje byloje V. K. davė parodymus, tačiau kaip teisiamasis. Vadinasi, duodamas parodymus, V. K. savo gynybos tikslais galėjo meluoti ir už tai jam jokia atsakomybė negrėsė. Negalinčiam pagrįsti dalies iš IAB „IKHK“ gautų pinigų panaudojimo, jam paranku buvo tvirtinti, kad šiuos pinigus yra perdavęs G. P. arba jo nurodytiems asmenims, kadangi tuo metu G. P., būdamas JAV, tokių teiginių nei patvirtinti, nei paneigti negalėjo. V. K. tuo metu puikiai suprato, kad paneigti pinigų paėmimo iš IAB „IKHK“ fakto, esant jau minėtiems kasos išlaidų orderiams, jam nepavyks, todėl, tikėdamasis išvengti baudžiamosios atsakomybės už svetimo turto iššvaistymą, jis desperatiškai bandė pagrįsti šių pinigų išleidimą. Tokiu būdu atsirado suklastotos paskolų sutartys, tai patvirtino liudytojai D. V., G. S., taip pat kiti liudytojai, įbauginti skolininkai, kurie spaudžiami perrašinėjo V. K. vardu sutartis, kaip V. B., M. B., įkalbėti liudytojai kaip A. S. ir kt. A. S., duodamas parodymus teisme apie santykius su G. P. ir V. K., nurodė, kad su G. P. jį siejo įvairūs verslo reikalai, tuo tarpu su V. K. jis susipažino tik 1999 metais kalėjime. Tada jis iš V. K. pirmą kartą sužinojo apie tai, kad skolinti jo įmonei UAB „Balticum“ pinigai yra ne G. P., o IAB „IKHK“. A. S. parodė: „Kai išėjau iš kalėjimo, G. P. nebuvo. V. K. sakė, kad tuos pinigus „Balticumui“ G. P. yra paėmęs iš Holdingo. Tada patvirtinome, kad pinigai, kuriuos davė per D. G. P., yra iš Holdingo“. Toliau jis nurodo, kad jam nebuvo skirtumo, kieno tie pinigai, prašė apiforminti dokumentus ir jie patvirtino tą faktą. Su „IKHK“ jo vadovaujama įmonė jokių reikalų neturėjo. Į gynėjo klausimą A. S. atsakė: „Tie pinigai man yra G. P. duoti įmonei „Balticum“, o į teisėjo užduotą klausimą A. S. atsakė: „G. P. sakė, kad tai jo pinigai“. Taigi iš šios apklausos matyti, kad V. K. visais įmanomais būdais stengėsi surinkti reikiamą pinigų sumą, kad kaip nors pateisintų pinigų iššvaistymą. Todėl neteisėtai periminėjo G. P. skolininkus, klastojo sutartis, melavo, tardymą, o vėliau ir teismą apipynė įvairiausiomis istorijomis apie pinigų dalinimą G. P. nurodymu į kairę ir į dešinę, pasiteisindamas tuo, kad baisiausiai norėjo dirbti „mylimą“ darbą, o nevykdęs G. P. nurodymų, be jokios abejonės, jį būtų praradęs. Štai tokiu būdu šioje byloje atsirado pasakojimas apie G. P. paimtus 3 000 000 Lt, štai kodėl liudytojai tvirtina, kad su G. P. nieko bendro neturėjo ir nesuprato, dėl ko jie yra iškviesti į šią bylą, štai kodėl dalis liudytojų nustebę aiškino, kad jie yra skolingi V. K., kuris yra sau asmeniškai prisiteisęs iš jų skolas ir pastarieji pagal vykdomuosius raštus jam moka iki šiol. V. K. šioje byloje atsisakė duoti parodymus kaip liudytojas, remiantis LR BPK 80 str. 1 d. 1 p., ir tokiu būdu išvengė parodymų davimo prisiekus. Tai reiškia, kad nebuvo galimybės jo apklausti šios bylos teismo posėdyje, užduoti jam klausimus, įsitikinti anksčiau duotų parodymų teisingumu. Tokiu būdu nepagrįstai buvo suvaržyta G. P. teisė į gynybą. LR BPK komentare aiškinant BPK 80 str. yra sakoma, kad liudytojas paprastai apklausiamas apie kitų asmenų veiksmus. Apie save ir savo elgesį asmuo privalo liudyti tiek, kiek tai nėra susiję su baudžiamojo įstatymo numatytomis veikomis, kurių padarymas apklausiamajam asmeniui gali sukelti pavojų būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn. Kadangi V. K. yra nuteistas ir antrą kartą negalėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už tą patį nusikaltimą, todėl jo parodymų davimas negalėjo sukelti jam jokio pavojaus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, galima teigti, kad kaltinimas neįrodė G. P. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje, todėl teismas privalėjo jį išteisinti.

Svarbi aplinkybė šioje byloje yra ta, kad pinigai įvairiems asmenims buvo skolinami 1993 m. Dar daugiau, liudytojų parodymais nustatyta, kad didžioji kaltinime nurodyta pinigų suma buvo paskolinta iki 1994 metų, tik rašytinės sutartys buvo surašytos vėliau. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Civilinėje teisėje yra numatyta, kad paskolos sutartis gali būti žodinė, rašytinė arba notariškai patvirtinta. Tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas numato privalomą rašytinę paskolos sutarties formą. Tačiau reikia pabrėžti, kad paskolos sutarties formos nesilaikymas savaime nedaro pačios paskolos sutarties negaliojančia ir nekeičia jos sudarymo momento. Teismas šią bylos spragą bando taisyti nauja teorija, nurodydamas, kad paskolos sutarties sudarymo laiką reikia laikyti ne tik kada buvo susitarta ir perduoti pinigai, tačiau ir nuo šio susitarimo patvirtinimo raštu. Toks teismo aiškinimas yra niekuo nepagrįstas ir neteisėtas. Paskolos sutarties sudarymo pripažinimui pakanka nustatyti, kada buvo perduoti pinigai, o ne pasirašyta sutartis. Tai turi esminę reikšmę senaties termino nustatymui. Kita svarbi aplinkybė yra ta, kad V. K. pinigus iš IAB „IKHK“ gavo tik nuo 1994 m. sausio 6 d. Logiška, kad asmuo, tik realiai gavęs pinigus, vėliau, o ne anksčiau, juos gali iššvaistyti. Todėl ši svarbi aplinkybė tik patvirtina G. P., V. K. bei daugumos liudytojų duotus parodymus, kad G. P. ir V. K. skolino savo asmenines lėšas, o remiantis liudytojų parodymais, jie skolinosi iš šių asmenų ir kategoriškai neigė bet kokį savo paskolų ryšį su IAB „IKHK“. Be to, tai atsispindėjo ir iš paskolos sutarčių turinio. Kaip jau minėta, byloje nėra pareikštas civilinis ieškinys. Tačiau svarbu paminėti tai, kad dalis apklaustų liudytojų nurodė, kad iš jų V. K. teisme yra prisiteisęs jiems paskolintas pinigines lėšas ir jie pagal vykdomuosius raštus tas skolas jam moka ir dabar. Tokiu būdu neaišku, kaip teismas nuosprendyje galėjo palikti visus tuos skolininkus, kurie pagal galiojančius teismo sprendimus yra pripažinti V. K. skolininkais.

Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pakeitė G. P. paskirtas kardomąsias priemones - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir paskyrė griežčiausią kardomąją priemonę suėmimą, suimant teismo salėje. G. P. šiuo metu yra suimtas, susidarantys gynėjo ir nuteistojo santykiai turi užtikrinti, kad gynybos interesai nenukentėtų dėl apribotų suimtojo galimybių, todėl tikslu tinkamai atlikti gynėjo teises ir pareigas bei vadovaudamasis BPK 48 str. 9 p., skundžiami ir teismo veiksmai, skiriant nuteistajam G. P. kardomąją priemonę – suėmimą. Kadangi teismo nuosprendyje keičiant kardomąją priemonę į suėmimą nurodyti pagrindai ir motyvai yra teisiškai nepagrįsti, padaryti esminiai BPK normų pažeidimai, todėl paskirta kardomoji priemonė suėmimas turėtų būti panaikinta ir paskirta švelnesnė kardomoji priemonė. Švelnesne kardomąją priemone bus lygiai taip pat pasiekti BPK 119 str. numatyti tikslai. 2009-08-04 Kauno apygardos teismui baudžiamojoje byloje Nr. 1-28-245/2009 buvo pateiktas gynėjo skundas dėl jo ginamajam nuteistajam G. P. neįsiteisėjusiu nuosprendžiu paskirtos kardomosios priemonės - suėmimo panaikinimo, tačiau teismas atsisakė priimti minėtą skundą, todėl šį prašymą jis išdėsto savo apeliaciniame skunde. Teismas, pakeisdamas G. P. kardomąją priemonę, nurodė tik vieną pagrindą, kad G. P. ilgą laiką slapstėsi, turi ryšių užsienyje, todėl yra pakankamas pagrindas manyti, kad paskyrus ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę, G. P. gali pasislėpti. Kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Teismas nuosprendyje nenurodė, kokių BPK 119 str. nurodytų tikslų siekiama. Taikant kardomąsias priemones negali būti siekiama nieko bendro su baudžiamojo proceso paskirtimi neturinčių tikslų. Taikant baudžiamojo proceso teisės normas turi būti garantuota, kad nusikalstama veika bus išaiškinta ir ją padaręs asmuo susilauks teisingos bausmės. G. P. paskirtos švelnesnės kardomosios priemonės rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje taip pat užtikrino kaltinamojo dalyvavimą teismo procese, netrukdomą baudžiamosios bylos tyrimą teisme, o taip pat G. P. savo aktyviu dalyvavimu procese pats siekė visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes. Tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Atsižvelgiant į tai, kad G. P. netrukdomai ir aktyviai dalyvavo teismo procese, nepraleido nė vieno posėdžio ir siekė, kad visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai būtų ištirti visi bylos įrodymai, tinkamai vykdė paskirtas švelnesnes kardomąsias priemones, teismas neteisėtai paskyrė griežčiausią kardomąją priemonę, nenurodė siekiamų tikslų, o tik formaliai įvardino pagrindą, kad G. P. pasislėps. Tokiu būdu teismas padarė esminį BPK 119 str. normų pažeidimą. G. P. yra pakankamai visuomenei žinoma asmenybė, dalis visuomenės yra nusiteikusi prieš jį, teismo proceso metu buvo jaučiamas teisėjo, nagrinėjusio bylą, nusiteikimas prieš kaltinamąjį, todėl galima daryti išvadą, kad teismas, paskirdamas griežčiausią kardomąją priemonę, piktnaudžiavo suteiktais įgaliojimais ir BPK suteikta teise taikyti kardomąsias priemones. Netgi po ilgametės G. P. paieškos kaltinamajam buvo paskirtos švelnesnės kardomosios priemonės, kurių jis laikėsi ir nepažeidinėjo. Procesinėmis priemonėmis negali būti siekiama nubaudimo, perauklėjimo ir pan. tikslų, kurių siekiama skiriant bausmes ar poveikio priemones. Laikoma, kad procesinių tikslų siekiama, jei kardomosiomis priemonėmis siekiama garantuoti, kad kaltinamasis nesutrukdys ikiteisminiam tyrimui ir baudžiamosios bylos nagrinėjimui teisme, o šiuo atveju ir nuosprendžio įvykdymui. Tačiau to nuosprendyje teismas nepažymėjo, o rėmėsi tik vienu pagrindu, kurio motyvas vertintinas formaliu. Nors G. P. iš tikrųjų ilgus metus slapstėsi nuo teisėsaugos, tačiau jo buvimo vietą nustačius JAV, pastarasis buvo sulaikytas ir pristatytas į Lietuvą. Nepaisant to, G. P. paskyrus ir švelnią kardomąją priemonę, nebuvo trukdoma nagrinėti bylą, jis nebėgo, nesislėpė nuo teisėsaugos institucijų ir netrukdė atliekamam ikiteisminiam tyrimui. Mano, kad teismas, apkaltinamajame nuosprendyje nurodydamas tik vieną iš pagrindų ir jį nepakankamai motyvuodamas, priėmė nemotyvuotą, kaip to reikalauja BPK 122 str. 6 d. norma, bei teisiškai nepagrįstą sprendimą. Teismo nurodytas pakankamai formalus motyvas, jog paskyrus ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę G. P. gali pasislėpti, yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi byloje nėra jokių duomenų, grindžiančių jo ketinimą bėgti (slėptis), kai tuo tarpu įstatymas reikalauja, kad ši prognozė būtų pagrįsta. Byloje jokio tai pagrindžiančio dokumento ar informacijos nėra. Be to, teismas, pakeisdamas kardomąją priemonę, pasielgė nehumaniškai, nes neatsižvelgė į tai, kad G. P. yra vedęs ir turi šeimą bei vaikus, kurie 2009 m. rugpjūčio mėnesį ruošiasi grįžti į Lietuvą. Teismas atėmė iš jo galimybę nuosprendžio apskundimo apeliacine tvarka ir apeliacinės instancijos nagrinėjimo laikotarpyje pasitikti grįžtančią šeimą, praleisti laiką kartu su ja ir vaikais. Atkreiptinas teismo dėmesys į tai, kad vaikai pradės lankyti pradinę mokyklą Lietuvoje, jais reikia pasirūpinti, paruošti tiek psichologiškai, tiek morališkai dėl jų kalbos, kadangi vaikai bendrauja anglų kalba ir mažai supranta lietuvių kalbą. BPK 121 str. 4 d., 122 str. 2 d. nurodoma, kad skiriant kardomąsias priemones turi būti atsižvelgta į nuteistojo nuolatinę gyvenamąją vietą, šeimyninę padėtį ir kitas aplinkybes. Kardomosios priemonės paskyrimas visais atvejais reiškia asmens konstitucinių teisių suvaržymą, todėl kiekvienu atveju itin kruopščiai turi būti sprendžiamas klausimas, ar būtina taikyti tokią priemonę. Netinkamai išsprendus kardomosios priemonės taikymo klausimą, t.y. paskyrus ją nesant tam reikalingų sąlygų ir pagrindų ar pažeidžiant įstatyme numatytą kardomosios priemonės skyrimo procedūrą, konstitucinių teisių suvaržymas gali virsti žmogaus teisių pažeidimu. Taikyti kardomąsias priemones nėra privaloma. Dešimtmečius vyravusi praktika, kad procese būtina paskirti bent jau švelniausią kardomąją priemonę, yra neteisinga. Jei aišku, kad ir netaikant kardomųjų priemonių bus įmanoma normaliai tirti bei nagrinėti baudžiamąją bylą, įvykdyti nuosprendį, jei nemanoma, kad įtariamasis gali daryti naujas nusikalstamas veikas, taikyti kardomųjų priemonių negalima. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 str. 4 d. nurodyta, kad kiekvienas, kuriam atimta laisvė dėl sulaikymo ar suėmimo, turi turėti teisę kreiptis į teismą skųsdamasis, kad neteisingai sulaikytas, o teismas nedelsiant turi priimti sprendimą ir, jeigu asmuo sulaikytas neteisėtai, nuspręsti jį paleisti.

Bylą nagrinėjo ne tik šališkas teisėjas, tačiau šališkas buvo ir teismas. Teismas į gautą jo skundą dėl teisėjo K. D. veiksmų aukščiau teisingumo vykdymo iškėlė asmeninius teisėjo reikalus - pasirodo, kad teisėjo atostogos yra svarbiau už advokato pareikštas pastabas dėl posėdžio protokolo, todėl, Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko nuomone, apie paskirtą posėdį advokatą galima informuoti iki teismo posėdžio likus ir 16 min. Visą bylos nagrinėjimo laiką teisėjas K. D. elgėsi nesilaikydamas įstatymų reikalavimų, grubiai pažeisdamas teisėjų etikos kodekso reikalavimus. Jis (gynėjas) dėl šališko teisėjo bylos nagrinėjimo ne kartą reiškė nušalinimą, tačiau visi pareiškimai dėl nušalinimo buvo atmesti kaip nepagrįsti. Matydamas, kad jo dalyvavimas gali pakenkti ginamojo interesams, nes teisėjas savo elgesiu demonstravo nepasitenkinimą advokato darbu, o tai patvirtina ir posėdžio protokole skiriamos advokatui pastabos (iš protokolo turinio negalima suprasti, už ką tos pastabos paskirtos), pasitaręs su savo ginamuoju G. P., išstojo iš bylos proceso. Pasikeitus advokatui, padėtis nepasikeitė, toliau buvo reiškiami teisėjui nušalinimai, kuriuos teisėjas taip pat atmetė kaip nepagrįstus. 2008 m. lapkričio 6 d. teisėjas K. D. priėmė nutartį į  2008-11-13, 9.00 val., įvyksiantį teismo posėdį atvesdinti liudytoją A. Š. ir nubausti ją 2 MGL dydžio bauda. Šios nutarties aprašomojoje dalyje teisėjas išdėstė aplinkybes, akivaizdžiai suklastotas ir visiškai neatitinkančias objektyvių bylos aplinkybių. 2008 m. lapkričio 6 d. vykusiame teisiamajame posėdyje po pietų pertraukos liudytoja A. Š. dėl blogos savijautos nebegalėjo dalyvauti posėdyje, motyvavo tai nepaprastai aukštu kraujospūdžiu, ir paprašiusi jo (advokato G. Černiausko) perduoti teismui šias aplinkybes, į teisiamąjį posėdį nebegrįžo. Jis informavo teismą, kad papietavęs su kaltinamuoju G. P. viešbučio „Daniela“ restorane išėjo į lauką ir ten sutiko einančią liudytoją A. Š., kuri perdavė jiems apie savo blogą savijautą, nurodė, kad šiuo metu yra labai aukštas kraujospūdis, tai ji nustatė Euro vaistinėje AND kraujospūdžio matuokliu, kuris atspausdino kraujospūdžio ir pulso duomenis. Šiuos duomenis kaip įrodymą ji jam perdavė ir paprašė apie nedalyvavimo priežastis informuoti teismą, o pati pareiškė, kad vyksta į gydymo įstaigą, nes baiminasi dėl savo sveikatos. Tuo pačiu paminėjo, kad dėl tokio aukšto kraujospūdžio bet kuriuo metu ją gali ištikti insultas, o tai būtų jai jau trečias. Jis visas šias aplinkybes išdėstė 2008 m. lapkričio 6 d. teisiamajame posėdyje. Tai patvirtina pridedamas posėdžio garso įrašas su stenograma (priedas prie šio apeliacinio skundo). Tuo tarpu teisėjas K. D. jo nurodytas aplinkybes dėl liudytojos A. Š. nedalyvavimo tolimesniame teisiamajame posėdyje nurodė ne taip, kaip aiškino pats advokatas. Teisėjas minėtoje nutartyje nurodė, kad advokatas G. Černiauskas su liudytoja A. Š. kartu pietavo, taip pat nurodė, kad asmeniškai stebėjęs sveikatos pasitikrinimo procesą ir tvirtino, kad pateikti duomenys yra tikri. Kadangi tai neatitinka jo nurodytoms aplinkybėms, taip pat niekas negalėjo patvirtinti priešingai nei jis nurodė, nėra jokių duomenų, kad kiti asmenys būtų nurodę tokias aplinkybes, kurios nurodytos teisėjo nutartyje, todėl galima daryti kategorišką išvadą, kad teisėjas K. D. sąmoningai nurodė neteisingas aplinkybes priimtoje nutartyje, nes yra šališkas. Minėtas atvejis, kai teisėjas klastoja bylos aplinkybes, šioje byloje yra ne vienintelis. 2008 m. spalio 13 d. vykusiame teisiamajame posėdyje buvo apklausiamas liudytojas M. G.. Šio liudytojo apklausos pradžioje teisėjas liudytojui uždavė klausimą: „Ką jūs žinote apie kaltinamojo P. padarytus nusikaltimus.“ Šis klausimas atskleidė teisėjo K. D. išankstinę nuomonę apie nagrinėjamą baudžiamąją bylą ir kaltinamąjį G. P., o tai reiškia, kad teisėjas grubiai pažeidė nekaltumo prezumpciją. Tai tapo pagrindu pareikšti teisėjui K. D. nušalinimą. Jis, pareikšdamas teisėjui nušalinimą, išdėstė nušalinimo pagrindą, tuo tarpu teisėjas nutartimi atmetė šį pareikštą nušalinimą nurodytu pagrindu ir nurodė atmetimo motyvus: „Nuteistasis ir jo gynėjas Černiauskas, pareikšdamas nušalinimo pagrindą nutylėjo teisėjo klausimo likusiąją dalį: „ką žinote apie kaltinamojo P. padarytus nusikaltimus IKHK Kauno Holdingo kompanijos (EBSW) turto išvaistymu, kuriuo kaltina prokuroras“. Šioje nutartyje teisėjas K. D. taip pat nurodė klausimo dalį, ją netgi pacitavo įrašydamas į nutartį, kurio teisiamojo posėdžio metu paprasčiausiai nebuvo užduota. Vadinasi, teisėjas K. D. ir šiuo atveju sąmoningai teismo nutartyje nurodė tas aplinkybes, kurių nebuvo. Tokiu būdu buvo suklastota minėta teismo nutartis. Visas šias aplinkybes patvirtina pridedami posėdžio garso įrašai ir stenogramos. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad teisėjas K. D. šioje byloje buvo neobjektyvus, šališkas ir suinteresuotas bylos baigtimi. Toks teisėjas bylos nagrinėti negalėjo. LR Konstitucijos 31 str. įtvirtinta nuostata, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas. BPK 44 str. 5 d. įtvirtinta nuostata, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, o to paties straipsnio 6 d. sakoma, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Aukščiau paminėtais veiksmais teisėjas K. D. grubiai pažeidė šias įstatymų nuostatas. Lietuvos Respublikos teisėjų etikos kodekso 5 str. apibrėžia pagrindinius teisėjų elgesio principus, t.y. pagarba žmogui, teisingumas ir nešališkumas, sąžiningumas ir nesavanaudiškumas, padorumas, pavyzdingumas ir kt. Neteisingas aplinkybių nurodymas teismo nutartyse, aplinkybių, kurių posėdžio metu nebuvo, išgalvojimas, advokato kamantinėjimas dėl bendravimo su liudytoja, advokato tardymas, psichologinio spaudimo darymas tiek liudytojams, tiek ir pačiam gynėjui, tiesioginis grasinimas gynėjui (advokatui pareiškus teisėjui, kad jis neturi teisės jo tardyti, teisėjas atsakė: „Pamatysim“) patvirtina teisėjo šališkumą. Kadangi bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, todėl nuosprendis turėtų būti panaikintas ir byla perduota nagrinėti iš naujo teismui. Prašo teismo nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. G. P. Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 27 d. nuosprendžiu paskirtą suėmimą, kaip teisiškai nepagrįstą ir neteisėtą, pakeisti į švelnesnę kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Teismo posėdyje prokurorė prašo Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo G. P. ir jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti. Nuteistasis G. P. ir abu jo gynėjai prašo nuteistojo G. P. ir gynėjo apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Apeliaciniai skundai atmetami.

Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 255 str. nuostatų dėl bylos nagrinėjimo teisme ribų ir laikydamasis BPK 256 str. reikalavimų, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, teisingai įvertino visumą išnagrinėtų įrodymų, pagrįstai pripažino G. P. kaltu ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kvalifikuojant G. P. nusikalstamą veiką, teismas baudžiamuosius įstatymus pritaikė tinkamai.

Nuteistasis G. P. savo kaltės pagal BK 24 str. 4 d. ir 184 str. 2 d. dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo organizavimo nepripažino. Teisme jis parodė, kad buvo Investicinės akcinės bendrovės „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ (toliau tekste IAB „IKHK“) steigėjas, akcininkas ir stebėtojų tarybos narys iki 1994 m. vasario mėnesio, taip pat asociacijos „Koncerno EBSW“, o vėliau „EBSW grupė“ (toliau „EBSW“) prezidentas, UAB „Snita“ steigėjas ir akcininkas. Kaip IAB „IKHK“ stebėtojų tarybos narys dalyvaudavo stebėtojų tarybos posėdžiuose, kuriuose buvo sprendžiami strateginiai IAB „IKHK“ klausimai. Kaip šie sprendimai buvo įgyvendinami, jis nesidomėjo. Tačiau 1993-04-15 IAB „IKHK“ Stebėtojų tarybos susirinkime nedalyvavo ir sprendimui rinkti iš gyventojų pinigines lėšas, siekiant užtikrinti bendrovės privatizuotų įmonių ūkinę veiklą ir pavesti Investicinės Kauno holdingo kompanijos akcininkui V. K. organizuoti šią veiklą, nepritarė. Įteisinti tokį sprendimo variantą pasiūlė V. K. ir prašė pritarti jam bei pasirašyti tariamai įvykusio Stebėtojų tarybos susirinkimo protokolą vėliau, tačiau jis atsisakė tai padaryti. Pasirašyti šį protokolą prašė ir N. K.. Jokių nurodymų V. K. dėl pinigų perdavimo kitiems asmenims nedavė. Jis buvo tik paprastas akcininkas, IAB „IKHK“ steigėjas. IAB „IKHK“ klausimus sprendė ir ši bendrovė buvo pavaldi jam per koncerno „EBSW“ viceprezidentą A. P., kuris buvo atsakingas už privatizaciją, investicinių bendrovių veiklą. Tačiau savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 39 b.l. 231), apie tai, kad jis neatsimena, ar dalyvavo 1993-04-15 IAB „IKHK“ Stebėtojų tarybos posėdyje, kur buvo svarstytas IAB „IKHK“ Valdybos posėdžio, įvykusio 1993-04-14, nutarimas, tačiau jei yra įrašyta jo pavardė, neatmeta galimybės, kad dalyvavo. IAB „IKHK“ Stebėtojų taryba neturėjo teisės kištis į šios bendrovės operatyvinius reikalus. Stebėtojų taryba tikrino IAB „IKHK“ Valdybos darbą nusamdyto revizoriaus pagalba. Stebėtojų tarybos funkcija buvo simboliška ir jos susirinkimai simboliški.

Jo paties kaip koncerno (grupės, konglomerato) „EBSW“ prezidento funkcija buvo reprezentacinė, tai yra, jis buvo Kauno pramonės prekybos rūmų prezidentu, Lietuvos pramonės prekybos rūmų tarybos nariu, Jaunųjų verslininkų kolegijos nariu. Jis užsiiminėjo strategijos formavimu, o A. P. apeidamas įstatymus supirkinėjo akcijas. Taip nupirko visas Lietuvos elektronikos, kitų šakų įmones. Jis pats šioje neteisėtoje veikloje nedalyvavo, tačiau per V. K. įsigijo apie 700000 akcijų, kurių vertė buvo apie 700000 litų. Jis 1995-07-14 sutartimi buvo įgaliojęs V. K. nupirkti vertybinių popierių už 700000 litų. Tam tikslui jis davė pinigų V. K., kuris už tuos pinigus turėjo nupirkti investicinius čekius, o už juos vertybinius popierius. V. K. nupirko akcijų ir vėliau jas perrašė jam.  Be to, jis akcijas pirko ne tik per V. K., bet ir per A. P.. Tuo tikslu 1994 metais jis paskolino pinigus koncerno „EBSW“ viceprezidentui A. P.. Šis turėjo per fizinius asmenis: D. J.,  J. P., R. U., B. V. nupirkti investicinius čekius ir akcijas. Sutartys, esančios t. 41 b.l. 83-93, patvirtina šį faktą. Šį darbą atliko A. P., o jis su fiziniais asmenimis pasirašė paskolos sutartis. Be to, taip jis per K. A. nupirko  „Vilinvest“, IAB „Trikotažo investicija“ akcijas. Jis taip pat skolino pinigus ir UAB „Snita“, kurioje buvo faktinis savininkas (jo vardu akcijos viršijo 50 %). Turtą supirkinėjo už savo pinigus, kuriuos uždirbo versle, tai yra, pradžioje dirbo pagal patentą jis ir jo šeimos nariai, vėliau įkūrė kooperatyvus  „Daiva“, „Trikon“, „Baltex“. Be to, uždirbo iš paskolų. 1996 m. jis turėjo 3,6 mln. vertybinių popierių ir paskolinęs 2,2 mln. litų fiziniams asmenims ir apie 1 mln. juridiniams asmenims. Pagrįsti ir pateisinti turėtas lėšas negali todėl, kad 1988 m. – 1990 m. Valstybinei mokesčių inspekcijai nereikėdavo pateikti jokių deklaracijų.

EBSW“ buvo tik asociacija, sukurta jo iniciatyva tam, kad kontroliuotų investicines bendroves. Jo tikslas taip pat buvo įsigyti kuo daugiau įmonių. Vienos investicinės kompanijos investicijos buvo ribojamos įstatymu, todėl jis su bendražygiais įsteigė 9 investicines bendroves. UAB „Snita“ jis turėjo 50% akcijų ir buvo šios bendrovės savininkas. Jis buvo daugelio bendrovių stebėtojų tarybose bei įkūrė „EBSW“, kad įtakotų, kontroliuotų bendrovių valdymą. V. K. nebuvo nei „EBSW“, nei jos valdymo organuose. Tarp jo UAB „Snita“ ir IAB „IKHK“ buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis. Todėl šios bendrovės turėjo bendrą apyvartą. Todėl UAB „Snita“ patalpose, saugykloje buvo saugomi šių bendrovių pinigai, o taip pat ir jo bei kitų asmeniniai pinigai. UAB „Snita“ vyr. finansininkas S. D. kartu buvo ir jo asmeninis finansininkas. Jo pinigai buvo laikomi spintoje, kurios durų spynos kodą žinojo S. D. ir A. Š.. Jie turėjo raktus nuo pinigų saugyklos. Jo santykiai su IAB „IKHK“ buvo sprendžiami per UAB „Snita“ ir pinigai buvo skolinami tik per S. D. arba A. Š.. Kai reikėdavo išduoti pinigus, asmenį pasiųsdavo pas S. D.. 

1994 m. vasario – balandžio mėnesiais tariamai privatizavimo programai vykdyti V. K. gavo 39,5 mln., kai jis nebebuvo Stebėtojų tarybos nariu. Kaip panaudoti tuos pinigus, sprendė IAB „IKHK“ Valdyba. Jis patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus savo parodymus (t. 39, b.l. 228-230), jog jis žinojo, kad V. K. IAB „IKHK“ vadovavo indėlių priėmimui iš gyventojų, turėjo laisvų lėšų ir indėliai buvo skolinami trumpam laikui už palūkanas. Šiuos pinigus iššvaistė V. K.. Būdavo, kad IAB „IKHK“ yra pinigų, tačiau nėra kur jų investuoti, todėl V. K. juos ir skolino. Šiuos pinigus V. K. panaudojo investicinių čekių iš gyventojų pirkimui. Jam buvo žinoma, kad V. K. skolino ir IAB „IKHK“, ir savo pinigus. V. K., pasiteisindamas dėl jam išduotų pinigų iššvaistymo, rinko skolininkus, perrašinėjo šių asmenų sutartis savo vardu. Kai kurie skolininkai yra jo, nes ir jis vertėsi nuosavų pinigų skolinimu. Kad pateisintų IAB „IKHK“ pinigų iššvaistymą, V. K. „perėmė“ ir jo skolininkus.

Kaltinime nurodytiems asmenims: S., Y., S., V., G., E., V., B., S., M., M., C., G., M., S., Š., K., K. A. jis pinigų neskolino.  Pažįsta V. B., G. P., M. B., R. V., tačiau ir jiems pinigų neskolino. IAB „IKHK“  piniginių lėšų niekam neskolinęs. Skolinęs tik nuosavus pinigus, kuriuos uždirbo kooperatyvų versle, dirbant pagal patentą, siuvant treningus. Gamyboje dalyvavo apie 200 žmonių.

A. S. žino nuo 1990 metų. Jiedu vienas kitam skolindavo pinigus. 1993 m. į jį kreipėsi verslininkas G. V. dėl paskolos. Todėl jį nukreipė pas V. K.. Šie sutarė kartu su A. S. daryti biznį. Į jį kreipėsi A. S. dėl paskolos gavimo ir jis A. S. per keletą kartų paskolino 5 600 000 Lt. Garantas buvo pats A. S.. Pasiimti pinigus pas jo finansininką S. D. ateidavo A. S. darbuotojas V. S..  Jis V. K. niekada pinigų nedavė. Negali paaiškinti, kaip V. K. gavo pinigų išdavimo šakneles. Todėl mano, kad V. K. kažkokiu būdu gavo, išvogė jo skolininkų - A. S. ir kitų asmenų - pakvitavimus apie išduotus pinigus, kurie buvo saugomi UAB „Snita“ pas jo asmeninį finansininką S. D.. Nežino, kur yra pinigų perdavimo A. S. sutartys. Pinigai A. S. buvo duodami ir per V. Z.. Tvirtina savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad jis kreipėsi į V. K. dėl pinigų paskolinimo A. S., bet tai buvo tik paklausimai ir jis niekada nenurodydavo V. K., kam skolinti pinigus. Kiek pinigų V. K. paskolinta S., jam nebuvo žinoma, kada tai buvo, datos tiksliai neprisimena. A. S. liko jam skolingas  1,5 mln. litų. Anksčiau, ikiteisminio tyrimo metu, sąmoningai nutylėjo, kokias lėšas skolinęs ir kiek A. S. liko skolingas. Girdėjo, kaip A. S., duodamas teisme parodymus, tvirtino likęs jam skolingas 1,5 mln. litų. Tai gali būti tiesa. Jis skolinęs tik nuosavus pinigus. Nuosavomis lėšomis jis laiko ir I. S. pinigus, nes jiedu 1990 metais turėjo apie 1 mln. litų bendrų pinigų, todėl abu nusprendė skolinti pinigus už palūkanas, ką jis ir darė. Tikrai ikiteisminio tyrimo metu (t. 39 b.l. 229) jis davęs parodymus, kad nežino kieno pinigus skolino A. S., nes nenorėjęs to atskleisti tyrimo organams. Dabar prisimena, kad skolino tik nuosavus pinigus. Pripažįsta, kad ir jis kreipdavosi į V. K. dėl pinigų paskolinimo A. S.. Tačiau kiek pastarasis paskolino A. S. pinigų nežino.

Taip pat pažįsta P. K., jis buvo UAB – SAF „Metropolis“ direktorius. Pastarajam jis paskolino asmeninius pinigus – 30000 JAV dolerių 1993 metais. Tačiau parengtinio tardymo metu parodė, kad nepamena, kad P. K. sau ar kam kitam būtų prašęs paskolinti pinigų. Gal P. K. ir prašė kokių  pinigų, bet  nepamena, kad jis pats ar kas kitas būtų suteikęs P. K. ar jo  giminaičiams kokias paskolas. P. K. sūnų iš matymo žino, su juo jokių skolų reikalų nesprendė.

A. K. jis pinigų - 380 000 Lt neskolino, nes žinojo, kad pastarasis sunkiai juos grąžina. Dirbant „EBSW“ grupės prezidentu, K. atėjo pas jį ir paprašė paskolinti pinigų, sakė, kad turi  biznį. Tada jis paskambino V. K.. V. K. pasakė, kad pasikalbės  su K.. Pastarasis po to susitikęs jam padėkojo dėl nukreipimo pas K., iš to suprato, kad jiedu susitarė. 

R. R. 1992 m. paskolino nuosavus pinigus – 50000 litų. Pastarasis skolos negrąžino. Ikiteisminio tyrimo metu 1996-01-23 jis parodė, kad R. R. pažįsta nuo to laiko, kai pradėjo dalyvauti versle. R. R. buvo atvykęs pas jį, prašė paskolinti 50 tūkstančių JAV dolerių, kada tai buvo nepamena, tiksliai neprisimena ir kaip plėtojosi ši paskolos istorija. Gal R. ir nusiuntė pas ką nors, kas paskolintų pinigų, o gal ir pats paskolino, paprasčiausiai to nepamena. D. pinigus R. R. išdavė per vieną kartą. Kada buvo perduoti pinigai neprisimena.

Arūnui K. Č. 1993 m. sausio mėnesį per pastarojo atstovą R. L. paskolino 600000 litų su 15 % mėnesio palūkanomis. Palūkanas mokėjo sąžiningai, tačiau pačios paskolos negrąžino. Buvo įkeistas A.K. Č. turtas. Todėl pasiūlė V. K. perimti šį kreditą pastarajam, o kai IAB „IKHK“ išbris iš krizės, V. K. gautus iš A.K. Č. pinigus grąžins jam. Tokiu būdu jis perleido V. K. teisę išreikalauti iš A.K. Č. skolą. Jis tvirtina ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad „1994 m. sausio mėn. į jį kreipėsi pažįstamas R. L. ir netrukus jis atvyko su turizmo firmos savininku A.K. Č.. R. L. pasakė, kad A.K. Č. nori pasiskolinti pinigų. G. P. pasakė, kad pinigų neturi, bet gali rekomenduoti tą asmenį, kuris jų turi ir paskambino V. K., kad jis paskolintų A.K. Č. pinigų. V. K. pasakė, kad galės paskolinti, tik reikia suvesti A.K. Č. su V. K. atstovu S. D.. Jis tai ir padarė. Kokią pinigų sumą gavo A.K. Č., nežino“ (t. 33, b.l. 122) tik iš dalies, nes ikiteisminiame tyrime nurodydamas 1994 m. suklydo. V. K. sutartį, sudarytą tarp jo ir A.K. Č., išmetė, nes nepatiko. A.K. Č. skolą jis perleido V. K.. Be to, nebetvirtina, kad S. D. buvo V. K. atstovas. Tačiau jis tvirtina savo ikiteisminiame tyrime duotus parodymus, kad jis žinojo, jog V. K. IAB „IKHK“ vadovavo indėlių iš gyventojų rinkimui, lėšos buvo priiminėjamos privatizacijos, gamybiniams – prekybiniams bei kitiems pasitaikiusiems bizniams, kurie duoda pelną, įgyvendinimui ir apie šį pinigų perskolinimą jis buvo informuotas akcininkų susirinkime 1993 m. ar 1994 m.

D. Č. žino nuo vaikystės, jis sakė, kad statosi Vilniuje namą. Jam pinigų neskolino. Jį finansavo V. K.. Vėliau buvo perimtas D. Č. namas V. K. ar „IKHK“.

R. V. pažįsta seniai. Jis yra G. P. pusbrolis, gyvena Raudondvaryje.  R. V. prieš porą metų norėjo pasiskolinti pinigų.  Jis neskolino R. V. pinigų, nes pastarasis turėjo finansinių problemų. Tardymo metu savo parodymų „aš kreipiausi į V. K., ar šis negalėtų paskolinti pinigų“ netvirtina, nes taip tardytojui parodė būdamas nesusikaupęs.  

A. D. ir A. G. žino kaip Šiaulių miesto gyventojus, jie dirbo firmoje „Naida“. Taip pat žino, kad vieno iš jų giminaitis yra V. Š.. Jis pastariesiems paskolino pinigų, tačiau ši suma neįtraukta į kaltinimą. Ikiteisminiame tyrime duotus parodymus (t. 39 b.l. 229) apie tai, kad pastarieji ieškojo, iš kur galėtų pasiskolinti pinigų, kreipėsi į jį. Jis pasakė, kad jiems pinigų paskolinti neturi, gal turi paskolinti K., jie K. pažinojo. Neprisimena ar jis nurodė tik kreiptis į K. ar  pats dėl to kalbėjosi su K.. Vėliau Arūnas ir Artūras sakė, kad K. jiems  paskolino pinigų, bet kokią sumą  nenurodė. Panašiai prieš vieną ar du mėnesius K. pasakė, kad  Arūnas ir Artūras yra pasiskolinę didelę sumą pinigų ir negrąžinę“ tvirtina iš dalies, kadangi ikiteisminiame tyrime neteisingai nurodė, kad tuos pinigus paskolino V. K.. Iš tiesų tai jis paskolino savo pinigus.

M. B. žino. V. K. jam pasakė, kad B. skolingas, nes K. B. paskolino pinigus iš IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“. UAB „Lunatikas“ jam nežinoma.

„Litpoliinter“ vadovus  B. ir K. pažinojo. 1994 m. pavasarį B. ir K. buvo atvykęs į „EBSW grupę“, tada buvo jis, V. K., dar kažkas. B. ir K. prašė paskolinti porai dienų pinigų –20 tūkst. JAV dolerių. Jis dabar neprisimena, kas paskolino pinigus, tačiau ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotus jo parodymus (t. 39 b.l. 229), kad pinigus – 20 tūkst. JAV dolerių paskolino V. K., tvirtina. Matė  rašytinę paskolos sutartį, kurioje yra jo kaip skolintojo pavardė, tačiau parašas yra nepanašus į jo. Išduodant šią paskolą jis dalyvavo.

Iš V. K. ar iš IKHK 3 000 000 Lt negavo. Dokumentų, pagrindžiančių 1992 m. - 1997 m. turėtas asmenines pinigines lėšas, neturi. Latvijos banke „Saules banka“ turėjo sąskaitą (t. 40, b.l. 123,124), kurioje yra areštuoti jo asmeniniai pinigai.

Iš bylos matosi, kad nuteistasis G. P. teismui pateikė pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo, teisiamojo posėdžio pirmininkas patvirtino jų teisingumą ir pridėjo prie teisiamojo posėdžio protokolo.  Patvirtintose pastabose nuteistasis G. P. nurodo, kad 48 t., 43-44 b. l. jo parodymai užrašyti nepilnai. Teisiamajame posėdyje perskaičius liudytojo V. K. parodymus, į teismo klausimą jis atsakė taip: ,,Tokio stebėtojų tarybos posėdžio iš viso nebuvo, mano parašo protokole nėra, o P. parašas šiame protokole yra suklastotas. Apklausta teisme liudytoja K. pripažino, kad ji pati suklastojo P. parašą bei pripažino, kad tokio ST susirinkimo nebuvo. Kažkada K. buvo atėjusi pas mane ir prašė, kad aš atbuline data pasirašyčiau kelių mėnesių senumo protokolą, tačiau aš atsisakiau pasirašyti ir protokolas yra be mano parašo.  48 t. 65 b. l. jis parodė ne kad ,,...buvo pinigų trūkumas ir jį reikėjo parodyti“, o kad ,,...buvo pinigų trūkumas ir jį reikėjo padengti“. To paties bylos tomo 66 l. turėjo būti užrašyta ne ,,...bet paskolą man yra grąžinę“, o kad ,,...paskolas K. yra grąžinęs“.

Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis dar kartą patvirtino savo pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo. Apie bylos aplinkybes jis papildomai parodė, kad IAB ,,IKHK“ stebėtojų taryba 1993 m. buvo susirinkusi tik vieną kartą ir tik tų metų pabaigoje. Apie renkamus gyventojų indėlius susirinkus Tarybai tada jis oficialiai ir sužinojo. Kauno holdingo kompanija buvo įsikūrusi kitoje miesto vietoje, o V. K. persikėlė į jų centrinę būstinę Savanorių per. tik dėl jam žinomų priežasčių. Nuosprendžio dalis, kur nurodoma, kad V. K. pats arba per UAB ,,Snita“ darbuotojus šios bendrovės patalpose Savanorių pr. 349 perdavė pinigus, nėra visai teisinga, nes ten galėjo būti ir jo (G. P.) pinigai. Jis negalėjo V. K. nurodyti dalinti pinigus asmenims, kurių nepažįsta ir kurie jo nepažįsta. Visas investicines bendroves kuravo A. P., jis pats toje veikloje nedalyvavo. Kauno holdingo kompanijos stebėtojų tarybos nariu buvo tik iki 1994 m. vasario mėn. Buvo EBSW prezidentu, bet jeigu jis turėjo autoritetą, tai nereiškia, kad kiti darbuotojai turėjo vykdyti visus nurodymus. EBSW buvo įsteigta 1994 m. birželio 15 d. Ji egzistavo ir anksčiau, bet dar nebuvo įregistruota, nes tam nebuvo įstatyminės bazės. Tačiau EBSW reklama galėjo būti ir anksčiau. Tuo metu buvo idėja, kad turi būti įkurtas EBSW koncernas, vienijantis visas jų bendroves ir buvo ieškoma jo legalizavimo formų. Iš pradžių įsteigėme Asociaciją, viena iš investicinių bendrovių – Kauno holdingo kompanija ir įkūrė EBSW koncerną. Iki jo įregistravimo jis neturėjo jokios įtakos.

Nors nuteistasis G. P. dalyvavimą svetimo turto iššvaistyme neigia, jo kaltę patvirtina kiti teisme išnagrinėti įrodymai: liudytojų parodymai, IAB „IKHK“ dokumentai, revizijos bei ekspertizės aktai ir kiti išnagrinėti, nuosprendyje išdėstyti ir įvertinti įrodymai.

Iš bylos matosi, kad G. P. pasislėpus nuo ikiteisminio tyrimo, byla dėl jo buvo išskirta, o dėl kitų asmenų, kaltintų tos pačios ir kitų nusikalstamų veikų padarymu, byloje jau yra priimtas nuosprendis. Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 30 d. nuosprendžiu V. K. ir J. B. buvo nuteisti pagal BK 184 str. 2 d., A. P. pagal BK 184 str. 2 d. išteisintas, V. K., J. B., A. P., taip pat K. A. ir N. K. baudžiamoji byla pagal BK 203 str. 1 d. nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 str. 1 d. 2 p.). V. K. ir J. B. buvo nuteisti už tai, kad jie, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje su G. P., iššvaistė jiems patikėtas ir jų žinioje esančias investicinės akcinės bendrovės „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ iš gyventojų skolintas pinigines lėšas – iš viso 81 386 016,66 Lt. Suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, prieš juos byla buvo nutraukta dėl neteisėtos juridinio asmens veiklos. Tuo tarpu išskirta byla dėl G. P. perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje kaltinant jį pagal BK 24 str. 4 d. ir 184 str. 2 d. tik dėl J. B. žinioje buvusio ir V. K. patikėto didelės vertės svetimo turto (24227942 Lt) iššvaistymo organizavimo. Nors 2003 m. liepos 30 d. nuosprendyje G. P. minimas kaip V. K., J. B. ir kitų kaltinamųjų bendrininkas, iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad jis grindžiamas tik šioje, t. y. G. P. byloje teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. V. K., J. B. ir kiti asmenys, dėl kurių nuosprendis jau priimtas, šioje byloje buvo įtraukti į liudytojų sąrašą.

Liudytojui V. K. šioje byloje atsisakius duoti parodymus, teismas, vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. 2 p., perskaitė jo pirmiau teisme duotus parodymus (42 t., 82-93 b. l.). Šios apklausos metu V. K. parodė, kad jam buvo išduota IAB “Investicinė Kauno holdingo kompanijos” 39500000 litų, kuriuos paėmė akcinių paketų įsigijimui. Akcijų pirko už 15000000 litų. Buvo pinigų perteklius, todėl dalį gautų piniginių lėšų jis panaudojo – perskolino kitiems asmenims, nes tai jam buvo naudinga, buvo mokamos palūkanos.  Kas nusprendė skolinti pinigus, jis neatsimena. Šiuos pinigus perdavė:

A. K. paskolino 4000000 litų. Paskolinta iš IAB „IKHK“ lėšų – 39500000 litų. Pinigų negrąžino. A. K. prašė paskolos, nes užsiiminėjo medienos verslu, turėjo lentpjūvę. Paskolino pinigus, nes šis pažinojo G. P.. 

K. S. kartu su D. Y. paskolino po 90000 litų. Prašė paskolos verslui plėtoti. Jie atsiskaitinėjo iš uždarbio, tačiau liko skolingi.

V. V. paskolino 96000 litų. Išduodant pinigus tarpininkavo verslininkas P.. Pinigai negrąžinti.

M. G. paskolino 234000 litų. Prašė suteikti paskolą žemės ūkiui plėtoti. Skolino M. G. pinigus, nes buvo pažįstami. Pinigų negrąžino.

V. B. suteikė 370000 litų paskolą pieno miltelių pirkimui. Pinigų negrąžino.

D. V. per G. P. paskolino 100000 litų. Pinigų pastarasis negrąžino.

J. S. paskolino 495000 litų. Prašė pinigų automobilių verslui. Pinigų negrąžino, pasislėpė. 

A. M. paskolino 120000 litų. Pinigų išdavimui tarpininkavo L..  

A. J. pasiskolino 80000 litų. Paskolą grąžino jam po revizijos byloje atlikimo.

L. G., atstovaujančiam UAB “Kauno brokerių kompaniją”, pasiskolino 1000000 litų tarpininkaujant S. D.. Buvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis ir įkeistas Birštono profilaktoriumas. Pinigai negrąžinti.

G. G. paskolino 60000 litų. Pinigai negrąžinti, nes pastarasis neigia skolinęsis pinigus.

E. Š. paskolino 60000 litų. Pastarasis užsiėmė galvijų gabenimu į Lenkiją. Pinigai negrąžinti, nors Š. teigia pinigus perdavęs jo žmonėms. Tačiau to negali pagrįsti. 

G. S. paskolino 97956 litus. Pinigai negrąžinti. 

D. B. paskolino 110000 JAV  dolerių arba 440000 litų. Pastarasis teigia pinigus paėmęs UAB “Batex” reikmėms. Grąžinta tik apie 8000 litų.

A. S. per eilę kartų perdavė 6060000 litų.  Pinigai buvo perduodami per kaltinamąjį G. P., todėl pinigų perdavimo esmės paaiškinti negali. Pinigai negrąžinti. Buvo kažkoks raštas dėl 4300000 litų.

P. K. paskolino 120000 litų per pastarojo sūnų. Dėl paskolos suteikimo tarpininkavo kaltinamasis G. P..  Pinigai negrąžinti. 

R. R. paskolino G. P. 200000 litų. Iš kokių pinigų skolino, nežino. Suteiktą paskolą jis prisiėmė sau. R. nusižudė.

K. A. paskolino 200000 litų. Rašytinės paskolos sutarties su juo nesudarė. Tačiau jis paskolą indėlininkams grąžino prekėmis už 1200000 litų. 

D. Č. paskolino 600000 litų statybai namo, kuriam uždėtas areštas. 

A. K. paskolino 1564000 litų. Paskola negrąžinta. 

A. D. ir A. G., UAB “Naida”, paskolino po 2000000 litų, tai yra 4000000 litų. Minėtą piniginę sumą pastarieji jam grąžino, tačiau šiuos pinigus pasiskolino pastarųjų verslo partnerė L. Č.. Prie to ji dar pasiskolino 1000000 litų. Pinigai negrąžinti.

K. ar B., UAB “Litpoliinter”  pagal rašytinę sutartį paskolino 80000 litų. Pinigai buvo reikalingi metalo prekybai. Pinigai negrąžinti.

C. paskolino - 50000 (valiuta nenurodyta).  Iš IAB “IKHK” perdavė 30000 litų. Paskolinti 20000 (valiuta nenurodyta) buvo V. Š. pinigai, už kuriuos skolininkas jam perrašė butą.  Negrąžino jam 32000 litų.

A. E. paskolino 169136 litus pramoninių prekių prekybai. Skola negrąžinta.

Suteikė paskolą Palioniui, tačiau pagal turimus duomenis ją grąžino.

S. S. paskolino 61100 litų. Paskola negrąžinta.

D. C., UAB “Divax”, paskolino 80000 JAV dolerių arba 320000 litų verslui. Paskola negrąžinta. 

G. P. per du kartus paskolino 200000 litų. Skolinosi verslui. Rašytinė paskolos sutartis nebuvo sudaryta, paskola negrąžinta.

I. K., UAB „Neca“ paskolino 480000 litų. Jis kreipėsi į kaltinamąjį G. P. dėl paskolos grąžinimo, kadangi pastarasis tvarkė paskolos klausimus, tačiau šiam pasislėpus, neliko nei sutarčių, nei pinigų.

R. V., G. P. giminaičiui, paskolino 80000 litų. Skolino pats G. P., o jį tik informavo. Rašytinės paskolos sutarties neturi, pinigai negrąžinti.

A.K. Č. - turizmo firmos vadovui paskolino 400000 litų. Skolinosi automobilių pirkimui. Paskolos sutartis buvo sudaryta su pačiu G. P.. Buvo įkeistas firmos turtas. Paskola negrąžinta.

V. P. per G. P. paskolinta 120000 litų per G. P.. Paskolos sutarties neturi. Paskola negrąžinta.

M. B. perduota 713788 litų per kelis kartus. Jį su M. B. supažindino R. L.. Pinigai negrąžinti.

  Be to, iš investicinės akcinės bendrovės “Investicinė Kauno holdingo kompanija” kasos yra gavęs 3000000 litų.  Taip jam išduota avanso vertybinių popierių pirkimui dalis, tačiau šią pinigų sumą G. P. pasiėmė sau. Todėl ant pinigų iš investicinės akcinės bendrovės “Investicinė Kauno holdingo kompanija” gavimo kvito jis nepasirašė.

Pinigų skolinimas už procentus buvo masinis reiškinys, todėl ir jis skolino perduotus jam IAB „IKHK“ pinigus vertybinių popierių pirkimui.

Iš IAB „IKHK“ jis buvo paėmęs minėtus 39,5 mln. litų akcijų įsigijimui, kadangi pati bendrovė galėjo įsigyti tik 30% akcijų. IAB „IKHK“ direktorė pasirašė išlaidų orderius. Jis veikė pagal pavedimo sutartį. Šiam tikslui iš minėtos sumos panaudojo 15 mln. litų, o likusią pinigų sumą panaudojo paskolindamas įvairiems asmenims siekdamas užsidirbti. Tačiau pastarieji pinigų negrąžino. Pinigų IAB „IKHK“ buvo daug, todėl juos skolindavo.

Teisiamajame posėdyje buvo perskaityti ir ankstesni V. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (33 t., 120, 121 b. l., 38 t., 24, 25, 28-31, 40-41, 72-84, 199-201, 211, 218-220 b. l.).

Parengtinio tardymo metu V. K. parodė, kad G. P. pasiūlė jam kurti  Investicinę akcinę bendrovę. Akcijos buvo įgytos jo vardu, tačiau ne už jo pinigus, o už IAB „IKHK“ pinigus, kadangi įstatymu nustatyta tvarka bendrovė negalėjo turėti daugiau kaip 30 % (kitu atveju nurodė 10 %) vienos įmonės akcijų ir norint apeiti įstatymą, jis už „Holdingo“ (IAB „IKHK“) pinigus įsigijo akcijų savo vardu, o tuo tikslu IAB „IKHK“ buvo suteikusi įgaliojimus įgyti akcijas bei 1994 m.  pirmame ketvirtyje išdavė 39,5 mln. litų.  Rinkti iš gyventojų lėšas buvo jo idėja. Tam pritarė G. P.. Pastarasis pasiūlė tai daryti per IAB „IKHK“. Išduotus jam 39,5 milijono litų, surinktų iš indėlininkų, iš IKHK kasos pagal kasos išlaidų orderius jis gavo grynais. Pinigai šiam tikslui jam buvo išduoti G. P. pasiūlymu, IAB „IKHK“ Valdybos 1993-04-14 nutarimu ir 1993-04-15 Stebėtojų tarybos pritarimu. Jis organizavo pinigų iš gyventojų rinkimą, vadovaudamasis šiais sprendimais ir veikdamas pagal pavedimo sutartį. Jis buvo tik IAB „IKHK“ akcininkas ir tik vykdė šios bendrovės Valdybos bei Stebėtojų tarybos narių, tai yra, G. P., A. P., J. B., N. K., K. A. nurodymus. Disponuoti išduotais minėtais pinigais jis galėjo vadovaudamasis pavedimo sutartimi, o kartais reikėdavo Valdybos nutarimo, pvz., perduoti lėšas UAB „Snita“, UAB „Konsultacinis centras“, kt. Pinigų išdavimo faktai buvo fiksuojami orderiais, kurie buvo išrašomi su vienos dviejų savaičių paklaida.

Iš jam išduotų 39,5 mln. litų dalis pinigų buvo panaudoti įmonių akcijų pirkimui, o kita dalis paskolinti įvairiems asmenims: S. S., K. S., D. Y., V. V., M. G., A. E., A. K., M. B., G. ir kitiems. Dėl pinigų perskolinimo į jį kreipdavosi „EBSW“ koncerno prezidentas G. P.. Pastarasis buvo „EBSW“ koncerno Tarybos narys. „EBSW“ koncerno Taryba priiminėjo esminius  pavaldžių bendrovių (IAB „IKHK“, UAB „Snita“ ir kt.) valdymo sprendimus. Sprendimai nebūdavo protokoluojami, bet privalomi visiems Tarybos nariams. G. P. buvo ir IAB „IKHK“ Stebėtojų tarybos narys. IAB „IKHK“, kaip „EBSW“ struktūrinis padalinys, tiesiogiai buvo pavaldi G. P.. Be to, G. P. buvo stambiausias „EBSW“ bendrovių akcininkas, todėl jis, norėdamas dirbti, buvo priverstas paklusti ir vykdyti pastarojo nurodymus. Pinigus skolindavo asmenims arba jis, arba per tarpininkus – G. P., S. D., A. Š.. 1993 m. pabaigoje – 1994 m. pradžioje į jį kreipėsi G. P. ir pasakė, kad A. K. Č. reikia paskolinti 100 tūkstančių JAV dolerių. Paprastai, kai jam nurodydavo pinigus duoti G. P., pinigus jis perduodavo S. D., todėl ir šiuo atveju jis 100 tūkst. JAV dolerių perdavė S. D.. Šie pinigai nesugrąžinti. Paskolinti 50 tūkst. JAV  dolerių 1993 m. antroje pusėje R. R. nurodė G. P.. R. R. tada buvo klestinčios firmos „WDB“ vadovas. Buvo girdėjęs, kad R. R. nėra rimtas žmogus, tai jis paaiškino G. P., bet pastarasis nurodė, kad atsakomybę prisiima pats. Kaip ir kitais atvejais pinigus 50 tūkst. JAV dolerių perdavė S. D.. Jokios rašytinės sutarties ir pakvitavimų nematė. Pinigai nebuvo grąžinti, o dėl to užklausus G. P., pastarasis atsakydavo, kad R. žada atsiskaityti. A. K. paskolinti pinigus nurodė G. P.. 1993 m. pabaigoje iš IAB „IKHK“ buvo per du ar tris kartus jam išduota iš viso 95 tūkst. JAV dolerių. Pirmą kartą  50 tūkst. JAV dolerių atidavė ar S. D., ar A. Š.. Tai padarė G. P. nurodymu. Praėjus dar kiek laiko, A. K. jau kreipėsi į jį asmeniškai, prašydamas suteikti dar vieną paskolą. Kadangi pirmoji paskola nebuvo grąžinta, jis tai padaryti atsisakė. Po to į jį kreipėsi G. P. ir pasakė, kad į jį  dėl paskolos vėl kreipėsi A. K., nurodė, kad pirmos paskolos pinigus A. K. yra praradęs, bet įtikino, kad A. K., gavęs dar vieną paskolą, padarys su tais pinigais biznį, grąžins ir pirmą, ir antrą paskolas. G. P. nurodė K. suteikti dar vieną paskolą. Jis G. P. nurodymą įvykdė ir nepamena, ar per du kartus ar per vieną S. D. arba A. Š. pateikė dar 45 tūkst. JAV dolerių. Paskolinti 30 tūkst. JAV dolerių P. K. sūnui jam nurodė G. P., nes pastarasis buvo „Metropolio“ akcininkas ir pažinojo „Metropolio“ direktorių P. K..  Tuo tikslu 1993 m. pabaigoje ar 1994 m. pradžioje 90 tūkst. JAV dolerių jis perdavė S. D. ar A. Š..  Dėl paskolų S. bendravo su S. D.. Skolinių santykių per jį su S. buvo daug. A. S. yra paėmęs paskolų ir neatsiskaitęs, neskaičiuojant palūkanų, 5,6 mln. litų.  Paskolinti R. V. (G. P. giminaičiui) pinigų 1994 m. paprašė R. P.. Todėl jis S. D. pateikė 30 tūkst. litų. Jokių rašytinių sutarčių neturi. Pinigai negrąžinti, nors G. P. užtikrino, kad V. žada paskolą grąžinti. 1993 m. gruodžio mėn. pabaigoje G. P. jam nurodė išduoti A. D. ir A. G. keturis milijonus litų arba vieną milijoną JAV dolerių. Šiai paskolai gauti tarpininkavo V. Š. (A. D. pusbrolis). Pinigus dalimis pateikdavo S. D., tai atžymėdavo kompiuteryje. D. ir G. asmeniškai buvo pateikta po du milijonus litų. Paskolos jiems buvo suteiktos trims mėnesiams, o paskui pratęstos, pratęsimas buvo derinamas su juo, S. D., G. P..  Išduodant pinigus iš D. ir G. jokių garantų ar turto įkeitimo nebuvo prašyta. UAB „Litpoliinter“, atstovaujamai A. K., buvo išduota 80000 Lt paskola. Sprendimas perduoti pinigus buvo priimtas susitikime, kuriame iš „Litpoliinter“ pusės dalyvavo B. ir K., o iš IAB „IKHK“ G. P. ir A. P.. Po derybų buvo surašyta sutartis, kurią pasirašė G. P. ir K., todėl iš „IKHK“ lėšų buvo paskolinta 20000 JAV dolerių. Paskola negrąžinta. Be to, jis perskolindavo IAB „IKHK“ pinigus, kurie buhalterijoje buvo įforminami vėliau, bei nuosavas lėšas 1993 metais, o vėliau – 1994 m. iš gautų minėtų 39,5 mln. pinigų padengė nuosavų lėšų išdavimą IAB „IKHK“ lėšomis. Daugeliu atvejų perduodant pinigus asmenims nebuvo reikalaujama jokių garantijų, kadangi perskolinti pinigus nurodydavo G. P., o jis pastaruoju pasitikėjo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis G. P. nurodo, kad visas savo išvadas teismas nuosprendyje pagrindė iš esmės tik nuteistojo (šiuo metu liudytojo) V. K. parodymais. Ne tik iš G. P., bet ir iš jo gynėjo apeliacinių skundų turinio matosi, kad didžioji abiejų apeliantų argumentų dalis kaip tik ir yra dėl V. K. parodymų. Apeliantai nurodo apie tai, kad perskaitydamas anksčiau teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duotus V. K. parodymus teismas pažeidė BPK 276 ir 20 straipsnių reikalavimus, be to, jų nuomone, V. K. negalėjo atsisakyti duoti parodymus pasinaudojant BPK 80 str. 1 d. 1 p. nuostatomis, nes galėjo duoti parodymus ne apie save, o apie kitus asmenis, be to, V. K. už tą patį nusikaltimą jau buvo nuteistas, todėl jam parodžius ir apie savo nusikalstamą veiką, jam antrą kartą negrėstų baudžiamoji atsakomybė. G. P. nedalyvavo teismo posėdyje, kuriame pats V. K. buvo apklaustas kaltinamuoju, šioje byloje jis duoti parodymus atsisakė, todėl nuteistasis ir jo gynėjas negalėjo užduoti jam klausimų, o tokiu būdu buvo pažeista G. P. teisė į gynybą. Šiuos apeliantų argumentus kolegija atmeta. Tai, kad V. K. už tą patį nusikaltimą buvo nuteistas dar 2003 m. ir G. P. nedalyvavo tos bylos teisminiame nagrinėjime, yra ne teisėsaugos organų, o paties G. P., pasislėpusio nuo ikiteisminio tyrimo, kaltė. Pagal galiojančią teisminę praktiką („Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27) nagrinėjant bendrininkų bylą, dėl tos pačios veikos jau nuteistas asmuo (nuteistasis) į teismo posėdį kviečiamas ir posėdyje apklausiamas pagal liudytojo apklausos taisykles, tačiau toks asmuo neįspėjamas dėl atsakomybės pagal BPK 163 str. už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus, dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingus parodymus ir neprisiekia.  Tuo tarpu jeigu tokie asmenys nagrinėjant baudžiamąją bylą dėl tos pačios veikos teismo posėdyje apklausiami įspėjant juos dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 str., tai pripažįstama BPK 80 str. 1 d. 1 p. pažeidimu (2006 m. gruodžio 27 d. kasacinė nutartis Nr. 2K-8561/2006). Tai reiškia, kad ne tik V. K., bet ir anksčiau už tą pačią veiką nuteistai liudytojai J. B., teismas negalėjo jiems taikyti jokių sankcijų, todėl pagrįstai perskaitė jų anksčiau duotus parodymus vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. 2 p. ir 4 d. Iš bylos matosi, kad V. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo apklaustas daug kartų, o teismas perskaitė beveik visus jo apklausos protokolus. Kolegija atmeta apeliantų argumentus apie tai, kad teismas tariamai perskaitė ir rėmėsi tik tais V. K. parodymais, kurie nepalankūs G. P. ir kuriuose V. K. parodė apie šio nuteistojo dalyvavimą svetimo turto išvaistyme. Byloje iš tikrųjų yra V. K. parodymų, kuriuose apie G. P. nieko nepaminėta, tačiau pažymėtina, kad ir pats nuteistasis G. P. savo skunde nurodo tik apie tuos V. K. parodymus, kurie palankūs būtent jam. Taip pat pažymėtina, kad V. K. buvo kaltinamas didesnės apimties nusikalstamų veikų padarymu ir jo parodymai ne visada buvo susiję su kaltinime G. P. nurodyta nusikalstama veika. Dar kitų apklausų metu V. K. vardino asmenis, kuriems buvo paskolinti pinigai, tų pinigų sumos, o klausimų apie bendrininkų veiksmus šių apklausų metu jam nebuvo užduota. Nepagrįsti apeliantų argumentai ir apie tai, kad V. K. pakeitė parodymus ir siekdamas sušvelninti savo padėtį ėmė apkalbėti G. P. tik po to, kai šis jau buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo. Pavyzdžiui, teisme tarp kitų parodymų, buvo perskaityti ir įtariamojo V. K. 19996 m. sausio 16 d. apklausos protokolas (38 t., 72-76 b. l.). Jau tos apklausos metu V. K. parodė apie tai, kad indėlius iš gyventojų IAB ,,IKHK“ pradėjo priiminėti dar 1993 m. balandžio 19 d., šie pinigai buvo perpaskolinami fiziniams ir juridiniams asmenims. Apie pinigų perspaskolinimą žinojo visa EBSW taryba, kurios nariai dėl pinigų perpaskolinimo kreipdavosi į jį. Toliau šios apklausos metu V. K. parodė, kokias paskolas ir kokiems asmenims jis išdavė būtent G. P. prašymu ir nurodymu. Nurodytos apklausos metu G. P. nuo ikiteisminio tyrimo dar nebuvo pasislėpęs ir tai paneigia apeliantų argumentus, kad V. K. apie G. P. dalyvavimą svetimo turto išvaistyme pradėjo duoti parodymus tik paskelbus G. P. paiešką.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka į teismo posėdį iškviestas liudytojas V. K. vėl atsisakė duoti parodymus.

Įtariamojo ir kaltinamojo apklausų metu V. K. davė parodymus ne tik apie G. P., bet ir apie savo paties padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, todėl vertinant jo parodymų, juo labiau perskaitytų BPK 276 str. 1 d. 2 p. nustatyta tvarka, patikimumą ir sprendžiant klausimą dėl šių parodymų pripažinimo įrodymais, teismas šiuos parodymus privalėjo vertinti itin įdėmiai. Tačiau iš nuosprendžio matosi, kad teismas BPK 20 str. 5 d. reikalavimų nepažeidė, nes rėmėsi ir savo išvadas pagrindė būtent tais V. K. parodymais, kuriuos patvirtino ir visuma kitų išnagrinėtų įrodymų. Iš bylos matosi, kad G. P. apkaltinančius V. K. parodymus visiškai ar bent iš dalies patvirtino ir kitų liudytojų parodymai, o taip pat rašytiniai įrodymai.

Liudytoja J. B. duoti parodymus irgi atsisakė motyvuodama tuo, kad ji yra nuteista Kauno apygardos teismo 2003-07-30 nuosprendžiu už nusikaltimo, kurio padarymu kaltinamas G. P., padarymą. Todėl, vadovaujantis BPK 276 str. l d. 2 p., jos parodymai, duoti teisme (t. 42 b. l. 93), buvo perskaityti. Ji parodė, kad tvirtina parengtiniame tardyme duotus parodymus. Parengtinio tardymo metu N. B. parodė, kad nuo 1992 m. spalio mėn. dirbo IAB „IKHK“ direktorės ir valdybos pirmininkės pareigose. Stebėtojų taryboje buvo A. P., N. K. ir G. P.. IAB „IKHK" valdybos posėdyje 1993 m. balandžio 14 d., kuriame dalyvavo ji, A. ir K., buvo nutarta, kad bendrovei reikalinga rinkti pinigines lėšas iš gyventojų ir jas panaudoti privatizuotų įmonių veiklai. Šiam sprendimui pritarė ir stebėtojų tarybos nariai A. P., N. K. ir G. P.. Po valdybos ir stebėtojų tarybos sprendimų priėmimo prasidėjo ir pats lėšų rinkimo iš gyventojų įgyvendinimas. Ji kaip bendrovės direktorė pasirašė kasos išlaidų orderius, pagal kuriuos V. K. buvo išduota 39,5 mln. litų. V. K. pinigai buvo išduoti grynais. Šiais pinigais V. K. disponavo savarankiškai (39 t., 59-61 b. l.).

Liudytojas A. P. teisme irgi atsisakė duoti parodymus motyvuodamas tuo, kad jis buvo išteisintas Kauno apygardos teismo 2003-07-30 nuosprendžiu dėl nusikaltimo, kurio padarymu kaltinamas G. P.. Todėl, vadovaujantis BPK 276 str. l d. 2 p., jo parodymai, duoti teisme (t. 42 b. l. 94), perskaityti. Jis parodė, kad apie Stebėtojų tarybos protokolą dėl paskolų ėmimo iš gyventojų nieko nežino. Tačiau jis teismui nepaaiškino, kodėl pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotus savo parodymus apie tai, kad: „1993-04-14 „IKHK“ valdyba posėdyje nusprendė rinkti iš gyventojų pinigines lėšas ir jas panaudoti privatizuotų įmonių veiklai“. „Šis valdybos nutarimas svarstytas 1993-04-15 bendrovės stebėtojų taryboje ir jam buvo pritarta“. „Vykdyti paskirtas akcininkas V. K.“ (t. 37, b. l. 51,52).

Liudytoja N. K. parodė, kad ji buvo tik samdoma darbuotoja, o kaltinamasis G. P. buvo akcininkas ir bendrovės steigėjas, be to, jis kartu buvo ir Konglamerato „EBSW“ prezidentas. Ji dirbo UAB „Kauno holdingo kompanijoje“ (KHK). Veiklos pradžioje ši bendrovė vykdė įmonių akcijų pirkimus-pardavimus, o vėliau šias funkcijas vykdė IAB IKHK. Be to, ji buvo ir IAB IKHK konsultante, todėl ji konsultuodavo piliečius privatizavimo, akcijų pirkimo klausimais. Ji buvo išrinkta IAB „IKHK“ stebėtojų tarybos nare. 1993-03-31 įvyko šios bendrovės visuotinis ataskaitinis akcininkų susirinkimas, kuriame buvo suteikti papildomi įgaliojimai skolintis lėšas IAB „IKHK“ veiklai vystyti ir privatizuotų įmonių finansavimui. IAB „IKHK“ valdyba konstatavo, kad trūko pinigų objektams pirkti, todėl siūlė skolintis lėšas iš gyventojų. Ji kalbėjosi su kaltinamuoju G. P. ir šis klausė bei išreiškė nuomonę, kad reikia pritarti valdybos siūlymui. Be jos Stebėtojų taryboje buvo kaltinamasis G. P. ir A. P.. Ji pritarė neatsakingai,
nesikonsultavusi su specialistais. Be to, IAB „IKHK“ buvo suteikta teisė bendrovės turtu laiduoti
bendrovės skolinius įsipareigojimus. 1993-04-14 IAB „IKHK“ valdyba nutarė rinkti lėšas iš
gyventojų, siekiant užtikrinti privatizuotų įmonių veiklą. Minėtame posėdyje ji nedalyvavo. Po to
šis Valdybos sprendimas buvo patvirtintas stebėtojų taryboje 1993-04-15. Stebėtojų tarybos
posėdyje buvo nutarta: pritarti IAB „IKHK“ valdybos posėdžio nutarimui imti paskolas iš
gyventojų ir užtikrinti privatizuotų įmonių veiklą. Pritartosios veiklos organizavimui ir vykdymui
paskirti akcininką V. K.. Todėl pinigų rinkimas buvo V. K. žinioje. Stebėtojų
taryboje buvo dirbama aplaidžiai, tai yra, ne visada įsigilinant į sprendžiamų klausimų esmę. Kaip buvo disponuojama surinktomis lėšomis, kaip jos buvo apskaitomos, nežino. Už
svetimus pinigus buvo perkamos svetimų įmonių akcijos. Dalį surinktų pinigų N. K. gavo
iš V. K., tačiau jie buvo panaudoti kitų įmonių akcijų pirkimui. Nupirkus akcijas pagal
pavedimą jos tuoj pat būdavo perduodamos IAB „IKHK“ nuosavybėn. Taip būdavo apeinamas
įstatymas, kuris draudė įmonei įsigyti akcijas viršijant leistiną ribą. Todėl jos buvo perkamos per
fizinius asmenis. Be to, N. K. už gautus iš V. K. pinigus pirkdavo investicinius čekius. Iš pastarojo pačių pinigų ji negaudavo, o tai tik būdavo fiksuojama dokumentais
(sutartimis). Sutartimis akcijos būdavo perduodamos IAB „IKHK“. 1994-03-25 ji pasirašė sutartį su V. K., pagal kurią V. K. jai perdavė 6 222 000 litų AB „Banga“ akcijų pirkimui. Už šiuos pinigus N. K. iš P. Ž. nupirko 249040 AB „Banga“ akcijų.
Tačiau atsiskaityme perkant minėtas akcijas ji nedalyvavo, o tai padarė jos tiesioginis vadovas
UAB KHK direktorius A. P., todėl nežino, kaip iš tikrųjų buvo atsiskaityta. Sutartiniais įsipareigojimais už skolintus pinigus buvo atsakingas V. K. ir jis pilnai disponavo iš gyventojų skolintais pinigais. Kaip V. K. naudojo surinktus pinigus, nežino, nes nebuvo kontrolės, o tik pasitikėjimas V. K. asmeniu. Ji buvo atsakinga tik už akcijų pirkimą-pardavimą ir susirinkimų organizavimą. Ji iš V. K. pinigų nesiskolino. Apklausta apie IAB ,,IKHK“ Stebėtojų tarybos 1993 m. balandžio 15 d. nutarimą V. K. parodė, kad dėl to konkretaus susirinkimo nebuvo, viskas buvo žodiniu susitarimu. Pripažįsta, kad už tuo metu išvykusį A. P. nutarimą pasirašė ji. Pasirašė ir už save. Kaip nutarimą pasirašinėjo G. P., nematė, bet jai atrodo, kad buvo ir jo parašas. Protokolo data gal ir neatitiko tikrovės, galėjo būti  pasirašyta ir po savaitės. Esmė šiuo atveju buvo pats sprendimas. G. P. apie tą sprendimą žinojo. Į Stebėtojų tarybos posėdžius paskambindama telefonu sukviesdavo G. P. sekretorė.

Liudytoja E. M. parodė, kad ji IAB „IKHK“ dirbo vyr. finansininke. Šioms pareigoms užimti rekomendavo V. K.. Iš indėlininkų surinkti pinigai buvo panaudojami
įmonių privatizacijai, vertybinių popierių pirkimui. Ji iš IAB „IKHK“ kasos perdavė
V. K. 39,5 mln. Lt pagal kažkokią sutartį, kurios turinio neatsimena. Šiai pinigų sumai E.
M. ir V. K. pasirašė kasos išlaidų orderius. Šie pinigai buvo surinkti iš
indėlininkų įnašų. Pinigai V. K. buvo perduoti dalimis. Tuo tikslu buvo pasirašyta
sutartis tarp V. K. ir IAB „IKHK“ direktorės J. B.. Pastaroji tik formaliai buvo
laikoma direktore, o faktiškai IAB „IKHK“ vadovavo V. K.. IAB „IKHK“
vadovavo šios bendrovės sudaryta Valdyba. IAB „IKHK“ turėjo sąskaitą ir kredito banke. Sprendimus dėl pinigų išlaidavimo priimdavo V. K.. Jis žodžiu nurodydavo kam ir kiek pinigų išlaiduoti. Jis nurodydavo, kiek pinigų turi būti perduota UAB ,,Snitai“. E. M. vykdė pastarojo nurodymus. IAB „IKHK“ pinigai būdavo perduodami UAB „Snita“ pagal kažkokį susitarimą. Kai pinigai būdavo nuvežti į UAB „Snita“, tada ji  derindavo su UAB „Snita“ buhalterijos darbuotoju S. D. perduotų pinigų sumas. Toks derinimas buvo būtinas norint surašyti balansą. IAB „IKHK“ kasa buvo viena, tačiau buvo vedamos dvi kasos knygos, tai yra, viena iš indėlininkų surinktų lėšų, o kita – bendrovės investicinės veiklos lėšos. Taip V. K. nurodymu 1994-04-14 ji išrašė kasos išlaidų orderį dėl 11100000 Lt perdavimo Firmai „Control Limited“. Pinigai būdavo perduodami V. K., UAB „Snitai“ atskirai. IAB „IKHK“ kasoje buvo laikomi tik IAB „IKHK“ pinigai. Visi sprendimai dėl pinigų išmokėjimo iš IAB „IKHK“ kasos buvo vykdomi IAB „IKHK“ Valdybos ir Stebėtojų tarybos sprendimu. Toks sprendimas buvo dėl 39500000 litų išmokėjimo V. K..

Liudytoja A. Š. parodė, kad ji dirbo UAB „Snita“ konsultante, kartais pavaduodavo finansininką S. D.. Nors UAB „Snita“ direktorius buvo I. S., tačiau nurodymus duodavo ir V. K., ir G. P.. „EBSW“ patalpose, esančiose Savanorių pr. 349, Kaune, buvo įrengta pinigų saugykla, joje buvo laikomi UAB „Snitos“, „EBSW“ grupės, „Konsultacinio centro“ ir kitų bendrovių pinigai. Raktai nuo pinigų saugyklos durų buvo pas ją. Vėlesnės apklausos teisiamajame posėdyje metu A. Š. parodė, kad be jos raktus turėjo ir S. D., ir kažkas iš „Konsultacinio centro“. Tačiau ji negalinti patvirtinti ikiteisminio tyrimo metu duotų savo parodymų, kad raktus nuo pinigų saugyklos duodavo ir finansiniam agentui, IAB „IKHK“ kasininkui E. D., kai šis atveždavo surinktus pinigus į pinigų saugyklą, nes negalėjusi pastarajam jų duoti. Tačiau pastarajam padėdavusi suskaičiuoti atvežtus pinigus. Pinigų saugykloje buvo dar keli seifai, tačiau jie nebuvo rakinami, tai yra, buvo vienas „kambarys – seifas“. Šį raktą duodavo S. D.. Raktus nuo pinigų saugyklos laikydavo darbo stalo rakinamame stalčiuje. Todėl prie neužrakintų seifuose pinigų galėjo prieiti ji, S. D. bei dar kas iš UAB „Konsultacinis centras“. Į šią pinigų saugyklą buvo atvežami ir IAB „IKHK“ pinigai. Kaltinamojo G. P. nurodymu A. Š. keletą kartų yra paėmusi iš pinigų saugyklos pinigus. Tačiau dažniausiai tokius nurodymus duodavo V. K.. Kaltinamojo G. P. bei V. K. pinigai buvo laikomi spintose be atskiros apskaitos. Iš V. K. gautus pinigus ji perduodavo A. S. arba V. Z..  Kieno pinigus V. K. dalindavo, nežino. Ji padėdavo ir suskaičiuoti atvežtus pinigus. Iš UAB „Snitos“ darbuotojų į pinigų saugyklą, kiek jai žinoma, galėjo patekti tik S. D.. Ji matydavo, kad V. K. pats iš kažkur paimdavo ir perduodavo pinigus pašaliniams asmenims, tai yra, paskolų gavėjams. A. Š. patvirtino V. K. parodymus (pagarsintus t. 38 b. l. 199), kad V. K. pinigus skolindavo ir per ją. Pinigai buvo skolinami G. P. nurodymu, kadangi jis buvo stambiausias bendrovių akcininkas, IAB „IKHK“ tarybos narys, „EBSW“ koncerno prezidentas. Todėl jo nurodymus vykdė. V. K. nurodymu 1994-03-16 laisvos formos kasos išlaidų orderiu, esančiu t. 32 b.l. 183, išmokėjo M. B. 50000 JAV dolerių. M. B. pasirašė, kad pinigus gavo. Kasos išlaidų orderį (nenustatytos formos), esantį t. 32 b.l. 199, kuriuo išmokėjo 110000 JAV dolerių V. S., pasirašė ji ir V. S.. V. K. jai nurodė išduoti pinigus, be to, išduoti pinigus A. S., kitiems asmenims nurodydavo ir kaltinamasis G. P.. Visais jai žinomais atvejais perduotinus kitiems asmenims pinigus paduodavo jai V. K..   Ji perdavė pinigus A. S., nes buvo duotas toks V. K. nurodymas. 110000 JAV dolerių prašė perduoti kaltinamasis G. P.. Kaltinamasis G. P. yra jos draugės S. P. sūnus. Perduodama pinigus kitiems asmenims pagal V. K., G. P. nurodymus, ji nesiaiškindavo, kokiu pagrindu, kodėl ir kieno pinigus perduoda.

Liudytojas S. D. parodė, kad jis dirbo UAB „Snita“ vyr. buhalteriu. Be to, jis dirbo „EBSW“ koncerne antraeilėse finansininko pareigose. UAB „Snita“ buvo saugomi akcininkų, tai yra, kaltinamojo G. P., I. S. pinigai. Kad išvengtų netikėtų revizijų ir pasiaiškintų dėl neapskaitytų pinigų, jis kasoje laikė raštelius, iš kurių buvo galima matyti, kas ir kiek pasidėjo pinigų ir kas juos pasiėmė. Buvo vedama apskaita atskirose (ne nustatytos buhalterinės apskaitos formos) knygose, kad nustatytų akcininkų pinigų judėjimą. Šie pinigai buvo laikomi UAB „Snita“ seifuose. Šios bendrovės buhalterijos patalpose buvo saugomi ir IAB „IKHK“ steigėjo V. K. pinigai. Kaltinamojo G. P. ir I. S., kaip UAB „Snita“ direktoriaus, jam buvo duotas nurodymas minėtų asmenų pinigus laikyti, saugoti UAB „Snita“ buhalterijos saugykloje. Jeigu būtų atsisakęs vykdyti šį nurodymą, jis būtų atleistas iš darbo, tai yra, taip jis buvo priverstas pažeidinėti įstatymų nustatytą buhalterinės apskaitos tvarką. Kaltinamojo G. P. ir kitų asmenų pinigai būdavo atvežami maišuose. Pinigus atvežęs asmuo pasakydavo kieno šie pinigai yra ir kur juos padėti. Pristatęs pinigus asmuo nurodydavo: „Užrašykite, kad tai yra mano pinigai“. Pastarieji nepateikdavo jokių lydinčių dokumentų. Todėl S. D. su buhaltere - kasininke A. Š. perskaičiuodavo pinigus, raštelyje užrašydavo pinigų sumą ir kas juos paliko. Kaltinamasis G. P. pradžioje ant raštelio pasirašydavo pieštuku, tačiau vėliau pavyko jį įpratinti tai daryti tušiniu rašikliu. Tuo apskaita ir baigdavosi. Paminėtų asmenų pinigai nebuvo užpajamuojami. G. P., I. S., V. K. už pinigų saugojimą bendrovei nemokėjo. Kaltinamojo G. P. šioje bendrovėje laikomų pinigų sumos buvo milijoninės, tai yra, vienu metu laikoma ne viena dešimtis milijonų litų ar užsienio valiuta. Kitų asmenų sumos kiek mažesnės. Bendros apskaitos nebuvo. Raktus nuo pinigų saugyklos turėjo A. Š.. Kitų asmenų, tai yra, kaltinamojo G. P., V. K. pinigų laikymo saugumo klausimas buvo jų pačių reikalas. Pinigų saugyklą saugojo sargas. S. D. besąlygiškai pasitikėjo A. Š., todėl jis prileido pastarąją prie bendrovės pinigų. Iš IAB „IKHK“ pasiskolinti pinigai būdavo apskaitomi UAB „Snita“ kasoje. Pinigų srautas buvo didžiulis – vienu metu skaičiuojamas dešimtimis milijonų. Tarp IAB „IKHK“ ir UAB „Snita“ buvo pasirašyta sutartis dėl finansinio tarpininkavimo, investicinių paskolų rinkimo. Šios sutarties pagrindu IAB „IKHK“ skolindavo pinigus UAB „Snita“. Pastaroji šiuos pinigus arba investuodavo, arba perskolindavo kitiems subjektams. Iš šios veiklos bendrovė gaudavo pelną. UAB „Snita“ su IAB „IKHK“ atsiskaitinėdavo pinigais arba akcijomis. Paliktus saugoti pinigus kaltinamasis G. P. pasiimdavo iš A. Š. ir neskaičiavęs.  Dėl pinigų paskolinimo, perdavimo, paliktų saugoti grąžinimo nurodymus duodavo kaltinamasis G. P. ir jis pastarojo klausydavo, nes norėjo dirbti. Kaltinamojo G. P., UAB „Snita“ direktoriaus I. S. ir V. K. kabinetai buvo šalia vienas kito, kad jie geriau ir operatyviau galėtų derinti klausimus. Tuo tikslu ne bendrovės patalpose, Savanorių pr., Kaune, buvo išnuomoti du kabinetai.  Jis buvo priklausomas nuo kaltinamojo G. P., Į. S., V. K.,  A. P., kadangi jie buvo Koncerno „EBSW“, UAB „Snita“, IAB „IKHK“ vadovaujantys asmenys. Be to, UAB „Snita“ patalpose buvo ir „Konsultacinio centro“ seifas. Kokius ir kieno pinigus atveždavo fiziniai asmenys į UAB „Snita“, žinojo ne jis, kaip vyr. buhalteris, o „kasininkė“ A. Š., kadangi buvo tokia kaltinamojo G. P. ir kitų paminėtų bendrovių vadovų valia. Pastaroji su kitų bendrovių buhalterijomis derindavo, ar atitinka atvežtų pinigų sumos. Jis tvirtina V. K. parengtinio tardymo metu duotus parodymus (t.38 b. l. 199) apie tai, kad V. K. pinigus skolindavo arba pats, arba per tarpininkus: G. P., A. Š. bei jį, tai yra S. D.. Kaltinamojo G. P. nurodymus jis privalėjo vykdyti, kadangi G. P. buvo IAB „IKHK“ steigėjas ir tarybos narys, stambus akcininkas,  Koncerno „EBSW“ prezidentas.  Pastarasis nurodydavo, kiek ir kam pinigų paskolinti. Toliau šie pinigai V. K. nurodymu buvo perduodami asmenims per jį (S. D.) ar A. Š. pagal žodines arba rašytines sutartis. Dėl pinigų perskolinimo esminę reikšmę turėjo G. P. nurodymai, nes jis buvo ne tik „EBSW“ prezidentas, bet ir didelis akcininkas įvairiose bendrovėse.

Dėl  50000 JAV dolerių paskolos R. jis žino tik tiek, kad R. kalbėdavo su G. P. apie skolos grąžinimą.

Kaltinamojo G. P. nurodymu jis perdavė V. K. 30000 JAV dolerių.

Kaltinamojo G. P. ir V. K. žodiniu nurodymu jis ir A. Š. perduodavo V. K. žinioje buvusius pinigus A. S. arba pastarojo finansininkui V. S.. G. P. nurodydavo, kokias sumas išduoti, o jo pareiga buvo vykdyti nurodymus. Pinigus turėjo skaičiuoti A. Š..

Be to, gavęs nurodymą iš kaltinamojo ir minėtų vadovų surašė 1993-11-10 sutartį, kuria  V. K. paskolina  A. D. 2000000 litų, surašė 1993-10-28 sutartį, kuria V. K. paskolina 2000000 litų A. G., surašė 1994-02-07 sutartį, kuria D. V. paskolinta 100000 litų. G. P. paskolino UAB „Litpoliinter“ direktoriui  K. 20000 JAV dolerių. Todėl jis surašė 1994-04-28 sutartį, kuria UAB „Litpoliinter“ direktorius  V. K. gavo 20000 JAV dolerių paskolą UAB „Litpoliinter“. Minėtas sutartis jis surašė remdamasis išvardintų sutartyse šalių susitarimais ir pastarųjų nustatytomis sutarties sąlygomis, tai yra, jis įvykdė Koncerno „EBSW“, IAB „KIHK“, UAB „Snita“ vadovų nurodymą ir atliko techninį darbą. Pinigai buvo skolinami G. P. vardu ir jo sprendimu, tačiau kas ir kodėl pasirašė už jį, nežino. Tuo klausimu buvo kalbamasi su UAB „Litpoliinter“ atstovais Bubneliu ir  direktoriumi V. K.. Paskolinti šiuos pinigus sprendimą priėmė ne vienas kaltinamasis G. P., o savo nuomonę tuo klausimu išsakė ir V. K. bei P.. Pinigus A. S. ir V. S. jis išduodavo be pakvitavimų. Mano, kad tuo turėjo rūpintis A. Š., nes ji atliko kasininkės funkcijas. Nurodymus išduoti pinigus A. S. duodavo tik kaltinamasis G. P..  Be to, nurodymą išduoti pinigus UAB „Lunatikas“ davė V. K.. Todėl pinigai buvo išduoti šios bendrovės direktoriui P..

Be to, jis užpildė 1993-12-05 kasos pajamų orderį dėl gautos paskolos 10443835 litų iš D. C. ir užpildė 1994-03-30 kasos išlaidų orderį dėl šios pinigų sumos grąžinimo D. C..  Šie abu dokumentai buvo užpildyti tą pačią dieną, o pačių pinigų priėmimo ir grąžinimo jis nematė.  

Pinigų saugyklos sargas buvo „kasininkė“ A. Š., o kai jos nebūdavo, pavaduodavo jis. Kai reikėdavo paimti pinigus iš saugyklos, raktus paimdavo iš A. Š.. Jis raktų nuo pinigų saugyklos neturėjo. Kieno pinigus G. P. liepdavo duoti, nežino. Buvo įvardinta, kad tai G. P. pinigai.

Poėmio protokolas patvirtina, kad iš V. K. buvo paimtas kompiuteris Sunrac“ Nr. 126-2503285 tipo HyperBook 2300SLC/486 ir kompaktinė plokštelė (kompiuterio diskelis su individualiu Nr. BC33350682,  A.K. Č. turizmo firmos turto įkeitimo aktas (t. 32 b. l. 2-3).

Iš specialisto išvados Nr. 11-298 matosi, kad tyrimui pateikto nešiojamo kompiuterio HyperBook 2300SLC/486 125 MB talpos kietame diske yra 1406 failai, o šių failų bendras dydis 81162773 baitai, nenaudojamuose (laisvuose) klasteriuose Nr. 9680, Nr. 16555, Nr. 36331 yra ištrinti anksčiau buvę katalogai, kuriuose buvusių failų atstatyti negalima. Šiame kietame diske dominuoja sisteminė programinė įranga. Tik subkataloge C:\SKOLA yra vartotojo taikomoji programa VALDAS.EXE (parašyta CLARION programavimo kalba ), kuri skirta išduotų paskolų duomenų bazės valdymui ir šios programos funkcionavimui reikalingi failai: DALINIS.DAT (paskolų daliniai grąžinimai), PASKOLA.DAT (paskolų išdavimo sutartys), DUOMENYS.DAT, PROC.DAT,' PUNKTAS.DAT, TIPAS.DAT, UZSTATAS.DAT, VALIUTA.DAT (šie failai yra pagalbiniai), ZMOGUS.DAT (klientų sąrašas) bei pagalbiniai mdeksiniai failai (paieškos pagreitinimui programos darbo metu) DALINIS.K01, DUOMENYS.K01, PASKOLA.K01, PROC.KOl, PUNKTAS.KOL TIPAS.KOL UZSTATAS.KOL VALIUTA.K01, ZMOGUS.K01. Užslaptintų failų nėra. Tiriamųjų failų struktūros pateiktos priede 5, o minėtuose duomenų failuose sukaupta informacija pateikta prieduose 6-9. Tiriamajame kompiuteriniame diskelyje yra suarchyvuoti duomenų bazių failai. Šių failų informaciją galima peržiūrėti su programa Microsoft FOXPRO versija 2,6. Atidarius failus, pagal juose esančią informaciją nustatyta, kad tai yra indėlininkų sąrašai (25383 įrašus turintis failas LITALDBF su papildomu failu pastaboms LITAI.FPT) ir dalinės išmokos indėlininkams (1661 įrašą turintis failas DALJSM.DBF). Išbrauktų įrašų minėtuose failuose nerasta. Paimtame  iš V. K. kompiuterio kietajame diske yra duomenys, kurių punkte „Bendras“ yra išduotų pinigų K., B., B., G., G., D., M., Č., K., B., K., C., S., P., Š., Č., R., K., G., G., B., P., V., A., S., „Artūrui“ suvestinė (t.32 b.l. 58-60, 134-139), o taip pat šiame punkte išvardintiems asmenims  pinigų perdavimo faktą patvirtinantys (įvardintos sutartimis) duomenys /vardas pavardė, data, suma/, o būtent,  M. B. – 1994-03-02, 120000 Lt., 1994-03-09, 121000 Lt., 1994-03-28, 160204 Lt., 1994-02-09, 312584 Lt., V. B. – 1994-03-30, 370000 Lt., M. G. –  1993-03-03, 2590 JAV dolerių (toliau kaip žymima specialistų išvadoje $), 1993-11-26, 1500 $, 1993-11-25, 40000 $, 1993-06-17, 4031 $, 1993-08-27, 1000 $, 1993-08-13, 6000 Lt., 1993-12-28, 3000 $, 1994-02-21, 30000 $, 1994-02-25, 1200 $, 1995-01-08, 1000 $, A. G. 1993-10-28, 2000000 Lt., A. D. -  1993-11-10, 2000000 Lt., D. V. – 1994-02-07, 100000 Lt., D. Č. – 1993-12-15, 20000 $, 1994-02-10, 600000 $, 1994-03-18, 10000 Vokietijos markių (DM), 1994-04-09, 30000 $, 1994-05-19, 30000 $, 1994-12-13, 19000 $, A. M. – 1994-03-02, 120000 Lt., A. K. – 1993-11-23, 40000 $, 1993-11-29, 35000 $, M. B. – 1994-03-01, 100000 Lt., 1993-10-01, 5181 $, 1993-12-02, 10000 $, 1993-08-31, 61935 $, 1993-12-14, 10000 $, 1993-12-16, 15000 $, 1994-01-04. 25000 $, A. J. – 1994-07-03, 80000 Lt., M. B. – 1994-03-16, 50000 $, 1993-11-03, 232000 Lt., A. K. – 1994-04-28, 20000 $, D. C. – 1994-01-08, 14000 $, 1994-01-15, 20000 $, 1994-01-18, 6000 $, 1995-01-22, 40000 $, A. S. – 1993-11-05, 400000 Lt., 1993-11-03, 600000 Lt., 1993-11-12, 400000 Lt., 1993-11-15, 2640 Lt., 360000 Lt., 1993-12-06, 1200000 Lt., 1993-12-23, 540000 Lt., 1993-12-29, 700000 Lt., 1994-01-14, 400000 Lt., 1994-02-02, 240000 Lt., 1994-01-15, 400000 Lt., 1994-02-04, 380000 Lt., 1994-03-28, 440000 Lt., V. P. – 1993-10-13, 120000 Lt., E. Š. – 1993-10-18, 15000 $, A. Č. – 1994-01-20, 400000 Lt., 1994-09-23, 12000 $, R. R. – 1992-09-09, 50000 $, A. K. – 1993-11-08, 30000 $, I. K. – 1994-01-02, 537452 Lt., G. G. – 1994-02-09, 4436 $, 1994-02-22, 5000 $, 1994-03-02, 5000 $, R. Š. – 1993-12-20, 24489 $, L. G. – 1993-11-09. 250000 $, K. B. – 1994-04-01, 169136 Lt., P. – 1993-12-20, 28021 $,  1994-01-19, 22368 $, V. – 1993-12-17, 11254 $, K. A. –  1994-01-06. 50000 $, E. M. – 1994-03-04, 4929 $, S. – 1994-03-22, 55000 $, 1995-01-11, 60509 $, „Artūrui“ – 1994-01-17, 10013 $,  1994-02-22, 20000 $, S. – 1993-08-11, 20000 $, 1994-10-06, 15275 $ (t. 32 b.l. 61-133).  Be to, šiame punkte, lentelėje pavadinimu „galiojančios sutartys“ yra asmenų sąrašas (t. 32 b. l. 59-60). 

Revizijų departamento prie Finansų ministerijos Kauno skyriaus 1997-03-08 akte „Dėl IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ finansinės - ūkinės veiklos  revizijos   rezultatų“ nurodoma, kad IAB „IKHK“ stebėtojų taryba (G. P., A. P., N. K.), valdyba (J. B., K. A., D. K.), dalyvaujant V. K., organizavo indėlių priėmimą iš gyventojų. Bendrovės direktorė J. B. pasirašinėjo „Lėšų priėmimo laikinam naudojimui“ sutartis su indėlininkais, vyr. buhalterė D. K. ir E. M. vykdė gautų bei panaudotų lėšų apskaitą. Indėlių priėmimas iš gyventojų nebuvo numatytas bendrovės įstatuose. Renkant indėlius iš gyventojų bendrovė neturėjo jokių garantijų, kad šie indėliai bus grąžinti. Tipinių „Lėšų priėmimo laikinam naudojimui sutarčių“, kurias pasirašinėjo. B. ir indėlininkai, punkte 1.1 buvo įrašyta, kad įmonė priima lėšas ir užtikrina savo turtu jų grąžinimą. Tačiau šis sutarties punktas buvo apgaulingas, nes neatitiko realiam bendrovės nuosavam turtui, kuris kelis kartus buvo mažesnis už skolas. Lėšų skolinimas iš gyventojų buvo masiškas, neturint konkrečios šių lėšų naudojimo programos, dokumentaliai nereglamentuojant palūkanų dydžio, nesant realių lėšų grąžinimo šaltinių. Periodinėje spaudoje apie indėlių priėmimą buvo naudojama „Koncerno EBSW“  emblema ir nurodoma, kad pirkta turto už 64 mln. litų, nors „Koncernas EBSW“ bei IAB „IKHK“ niekada tokios apimties turto neturėjo ir jo nevaldė. Surinktos gyventojų bei skolintos iš organizacijų lėšos po įvairių sutarčių priedanga (privatizavimo programos vykdymas, avansai pirkimams ir kt.) buvo perskolinamos bei išduodamoms juridiniams ir fiziniams asmenims. Pagal „Lėšų priėmimo laikinam naudojimui sutartis“ buvo renkami indėliai iš gyventojų neturint tam Lietuvos banko leidimo. Pažeistas Lietuvos banko įstatymo (1990-02-13 Nr. XI-3679) 16 str., kuriame nurodyta, kad bet kuri kredito įstaiga Lietuvoje gali būti įsteigta tik Lietuvos banko leidimu. Tokiai veiklai Lietuvos bankas leidimo neišdavė ir todėl ši bendrovės veikla buvo neteisėta. Indėliai iš gyventojų buvo pradėti rinkti ir pajamuoti IAB „IKHK“ kasoje 1993-04-20 ir baigti rinkti 1995-06-06. Per nurodytą laikotarpį priimta ir užpajamuota kasoje indėlių iš gyventojų 344 mln. 347 tūkst. 276 litai, iš juridinių asmenų – 9 mln. 390 tūkst. 375 Lt. Grąžinta iš viso indėlių gyventojams iki 1996-07-01 266 mln. 916 tūkst. 755 litai, juridiniams asmenims – 8 mln. 610 tūkst. 375 Lt, papildomai įskaitant 3.435 Lt sumą, gautą pasikeitus valiutos kursui. 

Per visą veiklos laikotarpį IAB „IKHK“ dirbo nuostolingai ir laisvų nuosavų apyvartinių lėšų neturėjo. Todėl visos piniginės lėšos, išduotos iš bendrovės kasos įvairių sutarčių pagrindu, buvo skolintos iš gyventojų ar juridinių asmenų. Taip pat už skolintas lėšas buvo pirktos įvairių bendrovių akcijos. 

Ypač sunkius padarinius IAB „IKHK“ patyrė dėl neteisėtos veiklos, renkant indėlius iš gyventojų bei skolinantis lėšas iš kitų bendrovių. Renkant ir skolinantis lėšas iš kitų bendrovių, neatsižvelgiant į nuosavo turto apimtis ir neteisėtai šias lėšas naudojant (švaistant) nuostolingai dirbančių įmonių akcijų pirkimams, tarp jų ir iš įvairių fizinių asmenų, susidarė tokia padėtis, kad esant nuosavo akcinio kapitalo apimčiai 8 mln. litų, už 1994 metus nuostolis sudarė 34,3 mln. litų, tarp jų už 1994 m. pirmą pusmetį bendrovės duomenimis nuostolis jau viršijo nuosavą kapitalą ir sudarė 10,2 mln. litų. Todėl bendrovėje susidarė bankrotinė situacija. Sudarant ataskaitas už 1994 metų antrą pusmetį, buvo nuslėpta susidariusi bendrovėje bankrotinė situacija ir už 1994 metus vietoj faktinio 34,3 mln. litų nuostolio, ataskaitose parodytas 2,4 mln. litų pelnas. Tikrosios padėties slėpimas bendrovės apskaitoje ir neteisėtų kreditinių operacijų vykdymas, nesirūpinimas privatizuotų įmonių gamybos vystymu, lėmė sunkias bankroto pasekmes.  Grėsminga finansinė padėtis susidarė dėl 1994 m. pirmame pusmetyje atliktų bendrovės vadovybės (stebėtojų tarybos pirmininkas A. P., nariai N. K., G. P. iki 1994-02-26, nuo to laiko – E. M., valdybos pirmininkė ir administracijos vadovė J. B., nariai D. K. ir V. K.) veiksmų. 1994 m. sausio – balandžio mėnesiais bendrovė iš IAB „IKHK“ kasos, nenurodant, kokiam tikslui, atsiskaitytiniam asmeniui V. K. grynais pinigais iš indėlininkų surinktų lėšų buvo išduoti 39,5 mln. Lt tariamai privatizavimo programai vykdyti. Iš IAB "IKHK" kasos buvo išduoti avansai atsiskaitytiniam asmeniui V. K. taip: 1994 m. sausio 6 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 7 - 3000000 litų. Kasos išlaidų orderio dokumentuose nerasta, tačiau V. K. patvirtino gavęs šiuos pinigus. 1994 m. vasario 15 d. kasos išlaidų orderiu Nr.48 - 5000000 litų, 1994 m. kovo 25 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 85 - 7500000 litų, 1994 m. kovo 30 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 91- 3000000 litų,  1994 m. kovo 30 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 92 - 10000000 litų, 1994 m. balandžio 14 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 107 - 11000000 litų, iš viso V. K. buvo išduotas avansas 39500000 litų grynų pinigų, surinktų iš indėlininkų. Kasos išlaidų orderiuose, pasirašytuose bendrovės vadovės J. B. ir vyr. buhalterės D. K., nurodytas išdavimo pagrindas 1993 m. balandžio 14 d. pavedimo sutartis.

Gyventojams palūkanos už indėlius buvo mokamos vidutiniu procentu 8,5 % per mėnesį, o V. K. išduotos lėšos, nenumatant jokių procentų. Tai kiekvieną mėnesį buvo patiriama po 3 mln. 357,5 tūkst. litų nuostolio. V. K. iki bankroto bylos iškėlimo 1995-07-21 taip bendrovei padarė 47 mln. litų žalą.

Dokumentinės revizijos eigoje, patikrinus V. K. paaiškinimą ir pateiktus paskolų dokumentus nustatyta, kad V. K. buvo paskolinęs pinigus taip: 1. 1995-04-03 įmonės "Raitom" atstovui S. S. - 61100 Lt., 1995-04-19 D. Y. - 90000 Lt, 1995-04-19 K. S. - 90000 Lt, 1994-05-01 V. V. - 96000 Lt, 1994-04-02 M. G. - 234000 Lt, 1994-04-01 A. E. - 169136 Lt, 1994-02-07 D. V. - 100000 Lt, 1994-03-02 M. B. - 120000 Lt, 1994-03-09 M. B. - 121000 Lt, 1994-03-28 M. B. - 160204 Lt, 1994-02-09 M. B. - 312584 Lt, 1994-03-31 J. S. per S. - 395000 Lt, 1994-03-01 J. S. per M. B. - 100000 Lt, 1994-03-02 A. M. - 120000 Lt, 1994-03-30 V. B. - 370000 Lt, 1994-03-30 E. M. - 20000 Lt, 1993-11-04 UAB  "Kauno brokerių kompanija per  S. D. - 1000000 Lt, 1994-11-04 D. C. (UAB "Divax") - 320000 Lt, 1994-01-05 G. G. - 60000 Lt, 1994-01-18 G. P. - 120000 Lt, 1994-04-18 G. P. - 80000 Lt, 1994-03-31 G. S. - 97956 Lt, 1993-10-18 E. Š. - 60000 Lt, 1994-01-02 I. K. - 537452 Lt, 1994-01-02 D. B. – 432000 Lt, 1994-01-02 R. V. - 80000 Lt, 1994-01-02  A. S. - 5600000 Lt, 1994-01-02 K. - 120000 Lt, 1994-01-02 A. K. - 380000 Lt, 1994-01-02 K. A. - 325000 Lt, 1994-01-02 R. R. – 200000 Lt, 1994-01-20 Č.  - 400000 Lt, 1994-02- l0 D. Č. - 600000 Lt, 1994-02-08 A. K. per M. B. - 1564000 Lt, 1993-11-10 A. D. - 2000000 Lt, 1993-10-28 A. G. - 2000000 Lt, 1994-07-03 A. Ž. – 80000 Lt, 1994-07-03 UAB Lunatikas – 120000 Lt.

„Konglameratas EBSW“ įregistruotas Kauno m. valdyboje 1994-06-15. Pavadinimas pakeistas į „Grupė EBSW“ įregistruota 1994-12-20. Iki 1994-06-15 „EBSW Koncernas“ nebuvo įregistruotas Lietuvos Respublikos įstatymo (1990-07-31 Nr. I-440) nustatyta tvarka, neturėjo sąskaitos banke, nevykdė piniginių operacijų, neturėjo turto, nors šis pavadinimas ir buvo vartojamas periodinėje spaudoje bei skelbimuose.  Asociacija įsteigta, remiantis LR Vyriausybės 1993-08-03 nutarimu Nr. 601 „Dėl koncernų, konsorciumų ir įmonių asociacijų steigimo ir veiklos nuostatų“. Asociacijos taryba steigėjų balsų dauguma iš 9 asmenų.  Tarybos prezidentu išrinktas G. P.. Tarybos nariai: I. S., R. L., G. M., A. P., R. P., G. B., S. G., A. S.. Asociacijos taryba sudaryta iš asmenų, kurie tiesiogiai arba per jiems pavaldžias įmones buvo įsigiję steigėjų akcijų paketus. G. P. vienas iš IAB „IKHK“ steigėjų valdė šios bendrovės 15,8 % akcijų, A. P. – 6,3 %, I. S. asmeniškai ir per UAB „Snita“ – 12,6% ir t.t. Asociacijos „Grupė EBSW“ steigėjai neįvykdė steigimo sutartyje ir įstatuose numatytų įsipareigojimų. Nesukaupus reikiamo turto ir piniginių lėšų asociacija „Grupė EBSW“ vykdė pinigines bei kitas operacijas: naudojo savo pavadinimą reklamai, tarpininkavimui, sudarinėjo sutartis, ėmė kreditus, davė garantinius raštus kreditams gauti, nors 1994-06-14 patvirtintų įstatų 1 d. 1.4 p. skelbia, kad „Asociacija“ yra ribotos turtinės atsakomybės asociacija (t. 9, b.l. 22-126).

Lietuvos teismo ekspertizės instituto 1997-11-28 ekspertizės akte nurodyta, kad pagal IAB „IKHK“ dokumentus bei apskaitos registrus per 1993-06-03 – 1995-08-01 laikotarpį surinkta iš gyventojų indėlių už 341.582.394,93 Lt, grąžinta už 260.047.010,12 Lt ir negrąžinta už 81.535.384,81 Lt. IAB „IKHK“ ekonomiškai nenaudingai naudojo skolintas iš gyventojų lėšas ir dėl to turėjo 67 565 925 Lt nuostolio, tame tarpe dėl V. K. nupirktų įmonių akcijų (už įsigytas akcijas sumokėta virš nominalios akcijų vertės) bei V. K. išduotų lėšų akcijų pirkimui (už atitrauktas lėšas negavo pajamų). Šis nuostolis galėjo sąlygoti IAB „IKHK“ bankrotą (t. 31, b.l. 248-281). 

Kauno Tardymo valdybos prie Kauno m. VPK 1997-12-02 nutarimu Lietuvos teismo ekspertizės instituto 1997-11-28 ekspertizės akto išvada dėl negrąžintos 81.535.384,81 Lt. sumos patikslinta remiantis 1996-07-01 IAB „IKHK“ kasos dokumentinės revizijos aktu bei 1997-03-08 IAB „IKHK“ ūkinės-finansinės veiklos dokumentinės revizijos aktu ir laikytina ši suma 81.486.121,16 litų (t.  31 b. l. 288).

Iš IAB “IKHK” steigimo dokumentų, įstatų matyti, kad bendrovės steigėjai buvo A. P., G. P., I. S., M. S., K. A., kurie 1992 m. balandžio 28 d. sudarė ir pasirašė IAB “IKHK”  steigimo sutartį. Iš IAB „IKHK“ įstatų 8 straipsnio turinio matyti, kad bendrovės valdymo organai yra: visuotinis akcininkų susirinkimas, stebėtojų taryba, valdyba. Bendrovės stebėtojų taryba: skiria valdybos narius ir atleidžia juos iš pareigų, stebi ir analizuoja valdybos veiklą, finansinių išteklių panaudojimą, gamybos ir valdymo organizavimą, kapitalo rentabilumą, finansinės būklės perspektyvinį įvertinimą, tikrina buhalterinės – finansinės apskaitos teisingumą, bendrovės knygas ir dokumentus, pateikia pasiūlymus ir atsiliepimus visuotiniam susirinkimui, atstovauja bendrovę teisme, nagrinėjant ginčus tarp bendrovės ir valdybos, valdybos nario, bendrovės administracijos vadovo. Iš G. P. ir kitų asmenų 1992-04-28 pareiškimo Kauno miesto Vadybai matyti, kad jis su Investicinės akcinės bendrovės „Investicinė Kauno Holdingo Kompanija“ ( nuosprendyje IAB „IKHK“) įstatais yra susipažinęs ir juos pripažįsta (t. 5 b.l. 1-122, t. 10 b.l. 137-249, 38 b. l. 9-20).

Iš  IAB “IKHK” 1993-03-23 stebėtojų tarybos susirinkimo protokolo matyti, kad stebėtojų taryba, susidedanti iš jos pirmininko A. P., narių G. P., N. K. priėmė sprendimą pateikti IAB “IKHK” valdybos teisę garantuoti Akcinės bendrovės turtu, prisiimant skolinius įsipareigojimus, akcininkų susirinkimo patvirtinimui (t.11 b. l. 185 ).

Iš IAB “IKHK” 1993-04-14 valdybos posėdžio protokolo matyti, kad bendrovės valdybos posėdyje dalyvavo valdybos nariai J. B., K. A. ir akcininkas V. K.. Posėdyje buvo  nutarta rinkti lėšas iš gyventojų, siekiant užtikrinti privatizuotų įmonių veiklą. Pavesti V. K. organizuoti šią veiklą. Įgalioti bendrovės direktorę sudaryti su V. K. pavedimo sutartį, kurioje suteikiami jam visi įgaliojimai dėl piniginių lėšų tvarkymo, valdymo, disponavimo bei jų panaudojimo tikslingumo. Pavedimo sutartis su akcininku V. K. turi būti sudaryta neatlygintinai (t. 11 b. l. 182).

Iš 1993-04-14 IAB “IKHK” pavedimo sutarties tarp  direktorės J. B. ir V. K. matyti, kad pagal  IAB “IKHK”  1993 m. kovo 31 d. visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimą bendrovė paveda V. K. organizuoti paskolų ėmimą, gautų piniginių lėšų tvarkymą,  valdymą, disponavimą ir jų panaudojimo tikslingumą (t. 11 b. l. 183-184).

Iš 1993-04-15 IAB “IKHK” stebėtojų tarybos susirinkimo protokolo matyti, kad, dalyvaujant G. P., A. P., N. K., buvo svarstyta valdybos posėdžio,  įvykusio 1993-04-14, nutarimas ir buvo nutarta pritarti valdybos posėdžio nutarimui imti paskolas iš gyventojų užtikrinat privatizuotų įmonių veiklą. Pritarti šios veiklos  organizavimui. Vykdymui paskirtas akcininkas V. K. (t.11 b. l. 126).

Iš 1993-04-16 IAB “IKHK” valdybos posėdžio protokolo matyti, kad susirinkimo darbotvarkėje buvo svarstomas klausimas atidaryti investicinės akcinės bendrovės “Investicinė Kauno holdingo kompanija”  filialus laikinam lėšų priėmimui iš gyventojų ir valdyba nutarė leisti V. K. savo nuožiūra atidaryti filialus laikinam lėšų priėmimui iš gyventojų (t.11 b. l. 181).

Iš bylos matosi, kad teismas apklausė liudytojais ir asmenis, kuriems kaltinime nurodytu laikotarpiu buvo išduotos paskolos arba kuriems buvo žinomos tų paskolų išdavimo aplinkybės. Buvo išnagrinėtos ir prie bylos pridėtos tos paskolos patvirtinančios rašytinės sutartys. Liudytojais buvo apklausti D. K., R. L., A. M. B., A. S., V. S., A. V. K., A. G., V. Š., P. K., V. K., V. P., V. B., K. S., M. G., M. B., A. M., R. L., G. S., K. A., D. Č., A. K., I. K., V. V., A. J., A. K., S. S., A. E., M. B., A. J., D. V., R. V., E. M., G. G., perskaityti mirusio liudytojo A. K. parodymai.

Iš šių liudytojų parodymų matosi, kad dėl paskolų jie kreipdavosi arba į V. K., arba į G. P., dažnai tarpininkaujant kitiems asmenims. Pinigus irgi gavo arba iš V. K., arba iš V. K. ar G. P. nurodytų asmenų. Kai kurie liudytojai parodė, kad jiems kreipiantis dėl paskolų į G. P., šis juos nukreipdavo pas V. K. ir šis tas paskolas suteikdavo. Būdavo sutariama dėl palūkanų, tačiau pačios sutartys dažnai būdavo tik žodinės. Visi išvardintų liudytojų parodymai išsamiai išdėstyti ir aptarti skundžiamame nuosprendyje.

Iš nuosprendžio matosi, kad jo aprašomojoje dalyje teismas išdėstė išsamius išnagrinėtų įrodymų vertinimo motyvus, įvertino įrodymus ne tik atskirai, bet ir jų visumą, todėl teismo padarytos išvados, kolegijos nuomone, atitinka faktines bylos aplinkybes. V. K. ir J. B. pagal BK 184 str. 2 d. jau buvo pripažinti kaltais ir nuteisti Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 30 d. nuosprendžiu, todėl G. P. gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad dėl svetimo turto iššvaistymo nepagrįstai buvo nuteistas ne tik G. P., bet netgi ir jau bausmę atlikęs V. K., yra visiškai nepagrįstas ir šioje byloje šis klausimas iš viso negali būti nagrinėjamas. Jau nurodytu įsiteisėjusiu 2003 m. liepos 30 d. nuosprendžiu buvo nustatyta, kad J. B. nuo 1992 m. spalio 27 d. būdama IAB ,,IKHK“ direktore ir valdybos pirmininke, o nuo 1995 m. balandžio 6 d. direktore ir valdybos nare, ir V. K., būdamas IAB ,,IKHK“ akcininku, nuo 1994 m. vasario 21 d. valdybos nariu, o nuo 1995 m. balandžio 6 d. valdybos pirmininku, iššvaistė jiems patikėtas ir jų žinioje esančias IAB ,,IKHK“ skolintas pinigines lėšas. Turint tikslą užtikrinti IAB ,,IKHK“ privatizuotų įmonių veiklą pagal J. B. sudarytas ir pasirašytas lėšų priėmimo laikinam naudojimuisi sutartis iš gyventojų buvo pasiskolintos piniginės lėšos, kurios buvo užpajamuotos bendrovės kasoje. Šie pinigai pagal tikslią paskirtį nebuvo naudojami, o už juos buvo perkamos kitų bendrovių akcijos bei finansuojamos kitos EBSW pavaldume esančios bendrovės. Nors nurodytu nuosprendžiu J. B. ir V. K. pripažinti kaltais išvaistę dar didesnės vertės svetimą turtą, t. y. iš viso 81386016,66 Lt, šiuo nuosprendžiu taip pat nustatyta, kad nuo 1994 m. sausio 6 d. iki 1994 m. balandžio 14 d. V. K. išdavus 39500000 Lt avansą, iš šių lėšų tik 15 272 058 Lt buvo panaudota IAB ,,IKHK“ reikmėms – vertybinių popierių pirkimui, o likusi pinigų dalis – 24272942 Lt buvo iššvaistyta. Tame pačiame nuosprendyje nurodyta, kad šis svetimas turtas buvo iššvaistytas J. B. ir V. K. veikiant iš anksto susitarus grupėje su nuo tyrimo pasislėpusiu IAB ,,IKHK“ stebėtojų tarybos narių ir teisiškai neįregistruoto EBSW koncerno prezidentu G. P..

Teisme išnagrinėjus išskirtą G. P. baudžiamąją bylą, dar kartą pasitvirtino ne tik jau nuteistų V. K. ir J. B., bet buvo nustatytos ir paties G. P. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje aplinkybės, atskleistas jo vaidmuo šio nusikaltimo padaryme. Išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtino, kad G. P. G. P., būdamas investicinės akcinės bendrovės „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ steigėju bei nuo 1992-10-23 Stebėtojų tarybos nariu, neįregistruoto koncerno „EBSW“ (1994-06-15 įregistruoto kaip „Konglameratas EBSW“) Tarybos prezidentu ir dėl to turėdamas realią galimybę įtakoti IAB „IKHK“ atsakingų asmenų priimamus sprendimus, šios bendrovės Stebėtojų tarybos susirinkime, įvykusiame 1993-04-15, pritarė bendrovės Valdybos 1993-04-14 posėdžio nutarimui rinkti iš gyventojų pinigines lėšas, siekiant užtikrinti bendrovės privatizuotų įmonių ūkinę veiklą ir pavesti IAB „IKHK“ akcininkui V. K. organizuoti šią veiklą, numatė nusikaltimo objektą, t.y. svetimas pinigines lėšas, surinktas iš indėlininkų, ir organizavo IAB „IKHK“ direktorės J. B. žinioje ir V. K. patikėtų indėlininkų piniginių lėšų - 24.227.942,00 Lt vertės IAB „IKHK“ turto iššvaistymą, tai yra, V. K. 1993-1994 metais, tiksliau nenustatytu laikotarpiu, iš IAB „IKHK“ kasos gavus 39.500.000,00 Lt (oficialiai įforminta, kad pinigus V. K. iš minėtos bendrovės kasos gavo laikotarpyje nuo 1994-01-06 iki 1994-04-14 pagal 6 kasos išlaidų orderius) vertybinių popierių pirkimui bei panaudojus šiam tikslui tik 15.272.058,00 Lt, G. P. nurodymu bei jam žinant, kad pagal IAB „IKHK“ Valdybos ir Stebėtojų tarybos sprendimus surinktos iš indėlininkų lėšos gali būti panaudotos tik bendrovės privatizuotų įmonių ūkinei veiklai, likusius 24.227.942,00 Lt 1994 metais ir vėliau iki 1995-04-03, V. K. asmeniškai IAB „IKHK“ patalpose Gedimino g. 47 Kaune arba per UAB „Snita“ darbuotojus, šios bendrovės patalpose, Savanorių pr. 349, Kaune, padengė įsiskolinimą nenustatytiems asmenims, atsiradusį V. K. ir G. P. gavus pinigus iš šių asmenų, kuriuos G. P. nurodymu UAB „Snita“ darbuotojai ir V. K. 1993 metais  buvo perdavę: 2.000.000,00 Lt – A. D., 2.000.000,00 Lt – A. G., 5.160.000,00 Lt – A. S., 1.000.000,00 Lt – UAB „Kauno brokerių kompanija“, 60.000,00 Lt – E. Š., 537.452,00 Lt – I. K., 380.000,00 Lt – A. K., 200.000,00 Lt – R. R. ir 120.000,00 Lt – UAB „Lunatikas“ bei likusius perdavė (daugeliu atvejų sudarant tik žodines sutartis, be turtinių garantijų, nesigilinant į skolininkų verslo planus, dažniausiai užsienio valiuta) 234.000,00 Lt – M. G., 169.136,00 Lt – A. E., 100.000,00 Lt – D. V., 713.788,00 Lt – M. B., 495.000,00 Lt – J. S., 120.000,00 Lt – A. M., 370.000,00 Lt – V. B., 20.000,00 Lt – E. M., 320.000,00 Lt – D. C., 60.000,00 Lt – G. G., 200.000,00 Lt – G. P., 97.956,00 Lt – G. S., 432.000,00 Lt – M. B., 80.000,00 Lt – R. V., 120.000,00 Lt – P. K., 325.000,00 Lt – K. A., 440.000,00 Lt – A. S., 400.000,00 Lt – Arūnui K. Č., 600.000,00 Lt – D. Č., 1.564.000,00 Lt – A. K., 80.000,00 Lt – AB „Žiobas“, 80.000,00 Lt – A. K., 96.000,00 Lt – V. V., 90.000,00 Lt – D. Y., 90.000,00 Lt – K. S., 61.100,00 Lt – S. S., 3.000.000,00 Lt – G. P. ir likusius pinigus – kitiems nenustatytiems asmenims.

Taip G. P. organizavo V. K. patikėto 24.227.942,00 Lt vertės IAB „IKHK“ turto iššvaistymą.

Nuteistojo G. P. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai didelės apimties, juose dėstomi įvairūs nesutikimo su teismo išvadomis ir priimtu nuosprendžiu argumentai, kai kurie iš jų kartojasi abiejuose skunduose. Apeliantai nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas tik prielaidomis ir iš esmės tik vienintelio už tą patį nusikaltimą jau nuteisto V. K. parodymais, nurodoma, kad G. P. skolindavo tik savo paties asmeninius pinigus, o V. K. skolinti pinigus ir taip švaistyti svetimą turtą nėra nurodinėjęs, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad G. P. dėl savo pareigų būtų galėjęs nurodinėti, kokius sprendimus turi priiminėti IAB ,,IKHK“ stebėtojų tarybos ir valdybos bariai, taip pat ir nurodyti V. K. skolinti jam patikėtus pinigus ir tokiu būdu išvaistyti svetimą turtą.

Gynėjo apeliaciniame skunde dar nurodoma, kad šioje byloje nėra nei nukentėjusiųjų, nei civilinių  ieškovų, o iš nuosprendžio aprašomosios dalies neaišku, kam iš tikrųjų priklausė kaltinime nurodytas iššvaistytas turtas. Apeliantas nurodo, kad teismas rėmėsi suklastotomis sutartimis ir kitais dokumentais, neįvertino to, kad IAB ,,IKHK“ gyventojų indėlius rinko pažeidžiant teisės aktus, todėl neteisėtu būdu gauti pinigai negalėjo būti laikomi patikėtais V. K.. Padarius išvadą, kad V. K. negalėjo iššvaistyti jam patikėto svetimo turto, G. P. negalėjo ir šios nusikalstamos veikos organizuoti. Apeliantai nurodo ir apie tai, kad teismas nenustatė tikslių V. K. patikėtų pinigų perskolinimo datų, neteisingai nustatė kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos pabaigos laiką, todėl padarė nepagrįstą išvadą ir apie tai, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį dar nebuvo suėję baudžiamosios atsakomybės senaties terminai.

Šiuos ir kitus apeliacinių skundų argumentus kolegija atmeta, nes jie nepagrįsti ir paneigti teisme išnagrinėtais įrodymais. Į didžiąją apeliantų argumentų dalį faktiškai jau buvo atsakyta ir jie jau buvo paneigti pačiame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.

Aprašant nusikalstamą veiką kaltinamajame akte ir nuosprendžio nustatomojoje dalyje iš pradžių nurodoma, kad G. P. numatė nusikaltimo objektą – svetimas pinigines lėšas, surinktas iš indėlininkų, ir organizavo IAB ,,IKHK“ direktorės J. B. žinioje buvusių ir V. K. patikėtų indėlininkų piniginių lėšų iššvaistymą. Tuo tarpu kaltinimo pabaigoje jau nurodoma, kad G. P. organizavo V. K. patikėto IAB ,,IKHK“ turto iššvaistymą. Kolegijos nuomone, tarp šių teismo išvadų prieštaravimo nėra. Byloje tikrai nustatyta, kad su indėlininkais buvo pasirašinėjamos ,,Lėšų priėmimo laikinam naudojimui“ sutartys ir tokių indėlių priėmimas iš gyventojų nebuvo numatytas IAB ,,IKHK“ įstatuose, tai prieštaravo ir galiojusiems teisės aktams, tačiau nuosprendyje teismas teisingai nurodė, kad tos indėlininkų piniginės lėšos buvo užpajamuotos IAB ,,IKHK“ ir taip tapo šios bendrovės turtu. Šioje dalyje taip pat pažymėtina, kad V. K., nors jam bendrovės valdybos ir stebėtojų tarybos nutarimais ir buvo pavesta organizuoti gyventojų indėlių priėmimą, kaltinime nurodytas pinigines lėšas (39 500 000 Lt), kurių dalis buvo iššvaistyta, gavo ne tiesiogiai iš indėlininkų, o šios lėšos, dalimis grynais pinigais jam buvo išmokėtos pagal 6 kasos išlaidų orderius būtent iš IAB ,,IKHK“ kasos. Taigi akivaizdu, kad V. K. patikėtas turtas jam buvo svetimas ir priklausė IAB ,,IKHK“, o neteisėtai perleidęs dalį to jam patikėto turto tretiesiems asmenims, V. K. iššvaistė būtent IAB ,,IKHK“ turtą. Tai, kad nagrinėjant šią bylą nedalyvavo jokie nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai, paaiškinama pirmiausia tuo, kad IAB ,,IKHK“ jau seniai bankrutavusi. Iš Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 30 d. nuosprendžio matosi, kad toje byloje dar dalyvavo ir bankrutavusią IAB ,,IKHK“ atstovavusios UAB ,,Valeksa“, pripažintos civiline ieškove, atstovai, tačiau paminėtu nuosprendžiu UAB ,,Valeksa“ civilinis ieškinys buvo atmestas. G. P. byla išskirta iš tos pačios baudžiamosios bylos ir dėl tos pačios nusikalstamos veikos, tuo ir yra paaiškinama, kad civilinis ieškinys išskirtoje byloje jam nebuvo pareikštas. Tačiau tai, kad nagrinėjant šią bylą nedalyvavo jokie nei nukentėjusiaisiais, nei civiliniais ieškovais pripažinti asmenys arba jų atstovai, neturėjo jokios reikšmės sprendžiant G. P. baudžiamosios atsakomybės klausimą.

             Kad V. K. iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą – 24 227 942 Lt pinigines lėšas, nustatyta ne tik jau paminėtu 2003 m. liepos 30 d. nuosprendžiu, tačiau tai patvirtina ir šioje byloje išnagrinėti įrodymai. Išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina ir tai, kad šį svetimo turto  iššvaistymą organizavo nuteistasis G. P.. Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. 8 ,,Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto prievartavimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 14 p. išaiškinta, kad tais atvejais, kai svetimo turto pasisavinimą arba iššvaistymą grupėje iš anskto susitarusių asmenų padaro ir asmenys, kuriems turtas nebuvo patikėtas ir nebuvo jų žinioje, jų veika kvalifikuojama taikant 1961 m. BK 18 str. (atitinkamai 2000 m. BK 24 str.). Nuteistajam  G. P., nors jis buvo IAB ,,IKHK“ akcininkas ir steigėjų tarybos narys, turtas, kurį kaip nusikaltimo vykdytojas iššvaistė V. K., nebuvo nei patikėtas, nei buvo jo žinioje. Tačiau įrodyta, kad G. P. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką kaip nusikaltimo vykdytojų bendrininkas, šios nusikalstamos veikos organizatorius, todėl jis irgi buvo pagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

            Nuteistasis G. P. ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose nurodo, kad teismas savo išvadas pagrindė suklastotais ir netgi neteisėtu būdu gautais dokumentais. Šiuos apeliantų argumentus kolegija atmeta. Byloje iš tikrųjų nustatyta, kad jam patikėtas pinigines lėšas V. K. skolindavo ir nesudarydamas jokių rašytinių sutarčių, tik vėliau atgaline data būdavo surašomos rašytinės sutartys, kuriose būdavo nurodoma, kad pinigus skolino ne IAB ,,IKHK“, o asmeniškai V. K.. Sutartyse nurodomas paskolų išdavimo laikas nesutapdavo su faktiniu pinigų perdavimo tretiesiems asmenims laiku. Kelia abejonių ir tai, ar pagal IAB ,,IKHK“ kasos išlaidų orderius pinigai V. K. tikrai buvo išduoti tų orderių surašymo laikotarpiu nuo 1994 m. sausio 6 d. iki 1994 m. balandžio 14 d., o ne anksčiau. Nuosprendyje kaip tik ir nurodoma, kad 39 500 000 Lt V. K. iš bendrovės kasos gavo 1993-1994 metais, o šis pinigų išdavimas tik vėliau buvo įformintas jau paminėtais kasos išlaidų orderiais. Byloje nustatyta ir tai, kad IAB ,,IKHK“ stebėtojų tarybos nutarimai buvo priiminėjami nesilaikant nustatytos tvarkos, kyla abejonių dėl tų nutarimų tikrosios surašymo datos ir posėdžiuose dalyvavusių asmenų. Stebėtojų tarybos 1993 m. balandžio 15 d. nutarime nėra G. P. parašo, o liudytoja N. K. dar ir parodė, kad ji pati suklastojo stebėtojų tarybos nario A. P. parašą. Visa tai, kas buvo išdėstyta, iš tikrųjų patvirtina, kad dalis ikiteisminio tyrimo metu paimtų IAB ,,IKHK“ ir kitų su V. K. patikėtų pinigų perleidimas tretiesiems asmenims susijusių dokumentų tikrai buvo arba suklastoti arba neatitiko tiems dokumentams kitų teisės aktais keliamų reikalavimų. Tačiau tai nereiškia, kad šie bylos duomenys buvo gauti neteisėtu būdu ir jų teismas negalėjo pripažinti įrodymais. Net ir suklastotas dokumentas gali patvirtinti arba paneigti svarbias bylos aplinkybes, o ar tie dokumentai, kaip ir bet kokie kiti bylos duomenys, gali būti įrodymais, priklauso tik nuo to, ar jie gauti teisėtais būdais ir ar jie gali būti patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Visi jau paminėti dokumentai ikiteisminio tyrimo (parengtinio tardymo) metu buvo gauti laikantis BPK reikalavimų, patikrinti juos betarpiškai išnagrinėjus teisiamajame posėdyje, todėl teismas juos pagrįstai pripažino įrodymais ir jokių BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė.

            Ne tik IAB ,,IKHK“ stebėtojų tarybos ir valdybos nutarimai bei kiti rašytiniai įrodymai, bet ir liudytojų (taip pat ir 2003 m. liepos 30 d. nuosprendžiu jau nuteistų asmenų, tarp jų ir V. K.) parodymais byloje neabejotinai nustatyta, kad IAB ,,IKHK“ valdyba 1993 m. balandžio 14 d. nutarė rinkti iš gyventojų pinigines lėšas ir tai buvo pavesta V. K.. Tam pritarė ir bendrovės stebėtojų taryba. Nors šios tarybos 2003 m. balandžio 15 d. nutarime nėra G. P. parašo, neabejotinai nustatyta, kad nuteistasis tai žinojo ir tam pritarė, nes tai patvirtina ne tik N. K. ir kitų liudytojų, bet faktiškai ir paties G. P. parodymai. Pažymėtina, kad netgi pastabose dėl teisiamojo posėdžio protokolo pats G. P. prašė patikslinti jo parodymus nurodant, kad 2003 m. balandžio 15 d. nutarimą N. K. atnešė pasirašyti po kelių mėnesių. Apklaustas teisiamajame posėdyje jis netgi neatmetė galimybės, kad dalyvavo pačiame tos dienos stebėtojų tarybos posėdyje. Bylos aplinkybės patvirtina ir tai, kad iš gyventojų renkami indėliai po to perskolinami kitiems asmenims ir kad tai darė V. K.. Teisiamajame posėdyje  (48 t., 37 b. l.) po perskaitytų jo ankstesnių parodymų G. P. pats parodė, jog dėl pinigų skolinimo kreipdavosi į įvairius asmenis, taip pat ir į V. K.. Jis žinojo, kad jeigu V. K. turi laisvų lėšų, tai jis skolina trumpam laikui už palūkanas – procentus. Jam buvo žinoma, kad V. K. IAB ,,IKHK“ vadovavo indėlių priėmimui iš gyventojų. Taip pat jam buvo žinoma, kad indėliai iš gyventojų – lėšos buvo priiminėjamos privatizacijos, gamybiniams-prekybiniams projektams bei kitiems pasitaikiusiems bizniams, kurie duoda pelną. Taip pat vieno akcininkų susirinkimo metu, tai buvo 1993 ar 1994 m., IAB ,,IKHK“ valdyba informavo akcininkus, kad pinigai perskolinami, tai jam kaip IAB ,,IKHK“ akcininkui buvo žinoma. Teisme G. P. pats parodė apie tai, kad jis, kaip EBSW prezidentas, dėl asmenų, kuriems sutikdavo paskolinti pinigų, skambindavo departamentų direktoriams, kad šie įvertintų besikreipiančių dėl paskolų asmenų projektus. Pripažino, kad dėl to skambindavo ir V. K.. Nors G. P. čia pat pridūrė, kad jis asmenis nukreipdavo ne pinigų skolinimui, o daryti biznį ir už nieką negarantuodavo, šie jo parodymai (48 t., 35-36 b. l.), įvertinus ir paminėtus ankstesnius jo parodymus, patvirtina, kad dėl paskolų besikreipiančius asmenis jis nukreipdavo ir pas V. K., žinodamas, kad V. K. perskolina iš gyventojų indėlių gautus pinigus ir kad ši veikla yra neteisėta. Tuo tarpu V. K. parodymai patvirtina, kad G. P. ne tik nukreipdavo pas jį asmenis, bet ir pats nurodydavo kam ir kokios paskolos turi būti išduotos. 

Apeliaciniuose skunduose ginčijama ir iššvaistyto svetimo turto vertė. Apeliantai nurodo, kad 5000000 Lt buvo paskolinti ne A. G. ir A. D., o A. Č., kurios prokuroras net nepaminėjo kaltinime. Apeliantai nurodo ir apie tai, kad iš V. K. patikėtų piniginių lėšų tikrai nebuvo perduoti 3000 000 Lt pačiam G. P.. G. P. savo skunde, ir parodymuose nurodo, kad pats kitiems asmenims skolindavo tik savo asmeninius pinigus, taip pat ir A. S., todėl nesutinka su kaltinimo dalimi, kurioje nurodoma, kad iš V. K. patikėtų pinigų buvo padengti ir įsiskolinimai, atsiradę gavus pinigų iš nenustatytų asmenų ir juos dar 1993 m. perdavus kaltinime išvardintiems asmenims, tarp jų ir A. S.. Šiuos apeliantų argumentus kolegija irgi atmeta, o iš nuosprendžio matosi, kad tuos argumentus paneigė pats pirmosios instancijos teismas. Pirmiausia, iš viso neįtikėtina, kad G. P. be jokių pakankamų garantijų būtų skolinęs kitiems asmenims savo asmeninius pinigus, ypač tokias sumas, kurios išvardintos kaltinime. Tas pats pasakytina ir apie V. K.. Be to, G. P. versiją, kad 1993 m. ir vėliau jis skolino tik savo asmeninius pinigus, teismas atmetė remdamasis ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pateiktais dokumentais apie G. P. 1994 m. sausio 1 d. deklaruotas draudžiamąsias pajamas. Ne tik šio, bet ir vėlesnio laikotarpio G. P. turto ir pajamų deklaracijos paneigia nuteistojo galimybę iš asmeninių lėšų suteikti kaltinime nurodyto dydžio paskolas, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad iš V. K. patikėtų piniginių lėšų buvo padengti ir įsiskolinimai nenustatytiems asmenims, atsiradę V. K. ir G. P. gavus iš tų asmenų pinigus, kuriuos, G. P. nurodymu, V. K. ir UAB ,,Snita“ darbuotojai 1993 m. perdavė A. D., A. G., A. S. ir kt. kaltinime išvardintiems asmenims. Pažymėtina, kad pats V. K., nors irgi parodęs, kad anksčiau skolino savo asmeninius pinigus, pripažino vėliau tas sumas padengęs iš jam patikėtų ir perduotų iš IAB ,,IKHK“ kasos pinigų. Tie asmenys, iš kurių V. K. ir G. P. buvo gavę pinigų kaltinime nurodytu laikotarpiu, nenustatyti, tačiau nebuvo paneigta ir galimybė, kad iš tokių asmenų gauti pinigai buvo perskolinti. Būtent šia aplinkybe ir paaiškinama, kad kaltinimai V. K. ir G. P. dėl išvardintų įsiskolinimų padengimo iš perduotų IAB ,,IKHK“ pinigų buvo pareikšti ne dėl svetimo turto pasisavinimo, o dėl to paties tęstinio svetimo turto iššvaistymo. Revizijos aktu nustatyta, kad 1994 m. sausio 6 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 7 iš IAB ,,IKHK“ kasos buvo išduoti 3000000 Lt atsiskaitytiniam asmeniui V. K., tačiau tai patvirtinančio dokumento byloje nėra. Pats V. K. parodė, kad nurodytus 3 000 000 Lt, kurie įėjo į bendrą išduotą 39500 000 Lt sumą, jis iš karto perdavė G. P., todėl pats nurodytos pinigų gavimo sumos savo parašu nepatvirtino buhalteriniuose dokumentuose. Kaip tuos pinigus panaudojo G. P., jis nežino. Nuosprendyje teismas G. P. parodymus šioje dalyje atmetė ir nurodė, kad tiki V. K. parodymais. Tai motyvavo tuo, kad G. P. parodymus teisme davė tik po to, kai buvo ištirti visi kiti įrodymai ir tada savo ankstesnius parodymus iš dalies pakeitė. Tuo tarpu V. K. parodymus šioje  dalyje patvirtina rašytiniai įrodymai. Kolegijos nuomone, nesutikti su tokia teismo išvada nėra pagrindo. Nors V. K. apie 3 000 000 Lt perdavimą pačiam G. P. asmeniškai parodė tik savo vėlesnių apklausų metu, jis, net ir nepasirašęs buhalterijos dokumentuose, neneigia paties nurodytos pinigų sumos paėmimo iš bendrovės kasos fakto, taigi neginčija ir tų pinigų iššvaistymo, o kaltinime nurodytą visą iššvaistytų pinigų sumą iš tikrųjų patvirtina ir rašytiniai įrodymai. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuosprendyje teismas nurodytą 3 000 000 t pinigų sumą irgi pripažino ne pasisavinta vieno kurio nors iš kaltininkų, o pripažino ją bendrininkų bendrais veiksmais iššvaistytu turtu. Nors kaltinamajame akte ir nuosprendyje nebuvo nurodyta, kad dalis V. K. patikėtų pinigų buvo perduota L. Č., pats teismas nuosprendyje tai paaiškino tuo, kad L. Č. pinigai dar kartą buvo perskolinti jau po to, kai buvo grąžinta A. G. ir A. D. išduota paskola. Pažymėtina, kad tą patį teisme parodė ir nuteistasis G. P.. Jis parodė (48 t., 38 b. l. ), kad L. Č. yra moteris iš Šiaulių, kuriai A. D. su A. G. perskolino pinigus ir kuri vėliau jiems tų pinigų negrąžino. Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose dar nurodoma apie tai, kad nuosprendyje aptartų sutarčių pagrindu V. K. iš M. G., A. E. ir kitų asmenų jau buvo priteistos skolos ir palūkanos. Tai reiškia, kad nuteistasis V. K., pateikdamas ieškinius teismui, iššvaistytas IAB „IKHK“ lėšas iš skolininkų prisiteisė kaip savo. Teismas to neįvertino, taip pat neįvertino V. K. parodymų apie tai, kad iš privačių asmenų, kurie negrąžino paskolintų pinigų, jis jau yra prisiteisęs daugiau negu 42000000 Lt, o teisme dar yra ir daugiau civilinių ieškinių. Taip pat skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad G. P. IAB „IKHK“ turtą iššvaistė taip pat ir paskolinant 1000000 Lt UAB „Kauno brokerių kompanija“. Tačiau Kauno miesto apylinkės teismo 1998 m. spalio 30 d. nuosprendžiu už tų pačių pinigų pasisavinimą buvo nuteistas L. G.. Šiame nuosprendyje nurodyta, kad L. G. pasisavino nurodytą pinigų sumą, priklausančią V. K.. Būdamas šališku, teismas neįvertino ir šios aplinkybės, ji nuosprendyje net nepaminėta. Tačiau paminėtas 1998 m. spalio 30 d. nuosprendis faktiškai reiškia, kad L. G. buvo nuteistas už pasisavinimą ar išeikvojimą V. K. asmeninio turto, tuo tarpu jį patį (G. P.) teismas nuteisė jau ne už V. K. asmeninių, o už IAB „IKHK“ pinigų iššvaistymą. Kolegijos nuomone, išdėstyti apeliacinių skundų argumentai irgi nepaneigia G. P. kaltės. Pirmiausia pažymėtina, kad, remiantis V. K. parodymais, G. P. nurodymu paskolas kitiems asmenims jis išdavinėjo pats, per G. P. arba jo nurodytus asmenis, tačiau sutartis dėl tų paskolų sudarinėjo savo vardu. Tuo ir paaiškinama tai, kad vėliau, tiems asmenims paskolų negrąžinus, remdamasis tomis pačiomis sutartimis, V. K. paskolintus pinigus prisiteisinėjo sau. Tačiau nuosprendyje teismas pagrįstai nurodė, kad šiuo atveju V. K. prisiteistos pinigų sumos laikytinos iššvaistyto svetimo turto dalimi ir tai nereabilituoja G. P.. Sutinkant su šia teismo išvada pažymėtina dar ir tai, kad, nors ir prisiteisęs iš kitų asmenų neteisėtai paskolintus pinigus, už kurių iššvaistymą pats buvo nuteistas, V. K. vis dėlto atlygino dalį IAB „IKHK“ indėlininkams padarytos žalos ir 2003 m. liepos 30 d. nuosprendyje į tai buvo atsižvelgta skiriant V. K. bausmę. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, buvo išreikalautas ir apeliantų nurodomas Kauno miesto apylinkės teismo 1998 m. spalio 30 d. nuosprendis (50 t., 179-180 b. l.). Iš jo matosi, kad šiuo nuosprendžiu L. G. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 152 str. L. G. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „Kauno brokerių kompanija“ samdomu direktoriumi, pagal 1993 m. lapkričio 9 d. paskolos sutartį iš S. D. gavo 250000 JAV dolerių (1000000 Lt) paskolą, įvertintą kartu su palūkanomis iki 1994 vasario 9 d. 1332500 Lt sumai, tačiau pasibaigus paskolos grąžinimo terminui paskolos negrąžino. Tokiu būdu L. G. pasisavino paskolos sutartimi jam patikėtą svetimą asmeninį turtą, t. y. 1000000 Lt, priklausančių V. K., kuriuos V. K. 1993 m. lapkričio 4 d. sutartimi buvo perdavęs S. D. su sąlyga, kad pastarasis sudarys paskolos sutartį su UAB „Kauno brokerių kompanija“. Įvertinusi šį teismo nuosprendį kolegija pirmiausia daro išvadą, kad šis nuosprendis, kaip ir anksčiau paminėti teismų sprendimai dėl skolų išieškojimo, nepaneigia G. P. kaltės dalyvavus IAB „IKHK“ turto iššvaistyme. Nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad G. P. ir V. K. buvo nuteisti už tą pačią nusikalstamą veiką, už kurią nurodytu kitu nuosprendžiu buvo nuteistas L. G., nes šis asmuo iš tikrųjų buvo nuteistas už V. K. jam suteiktos paskolos pasisavinimą. Be to, tai tik patvirtina V. K. parodymus apie tai, kad nors paskolas jis išdavinėjo savo vardu, tačiau pinigus perduodavo ne tik pats, bet ir per G. P. arba UAB „Snita“ darbuotojus. Tuo tarpu 1998 m. spalio 30 d. nuosprendyje kaip tik minimas S. D., nurodyta, kad L. G. paskolą gavo būtent per S. D., kuris dirbo UAB „Snita“ vyr. buhalteriu, o antraeilėse pareigose dar buvo koncerno „EBSW“ finansininku. Tuo tarpu nuteistasis G. P. buvo ne tik EBSW prezidentu, bet ir buvo pagrindinis UAB „Snita“ akcininkas. S. D. parodymai nuosprendyje ir šioje nutartyje jau buvo išdėstyti. S. D. parodė, kad buvo priklausomas nuo G. P., I. S., V. K. ir A. P., nes jie buvo koncerno EBSW, UAB „Snita“ ir IAB „IKHK“ vadovaujantys asmenys. Be to, S. D. buvo paminėjęs netgi tą pačią 1998 m. spalio 30 d. nuosprendyje nurodytą 1993 m. lapkričio 4 d. sutartį tarp jo ir V. K., pagal kurią sąlyginai gavo 1000000 Lt, kad šiuos pinigus paskolintų UAB „Kauno brokerių kompanija“. S. D. parodė, kad šią sutartį turėjo pasirašyti, nes buvo priklausomas nuo jau paminėtų asmenų ir norėjo dirbti.

Kaip jau buvo paminėta, V. K. parodė, kad jam patikėtus IAB „IKHK“ pinigus skolindavo kitiems asmenims G. P. nurodymu ir kad be G. P. žinios tų pinigų faktiškai negalėjo panaudoti. Tuo tarpu nuteistasis G. P. savo parodymuose ir apeliaciniame skunde nurodo, kad V. K. jokių nurodymų nedavė ir kad V. K. jį apkalba siekdamas sušvelninti savo padėtį ir mėgindamas pateisinti jam patikėtų pinigų iššvaistymą. Vertinant G. P. parodymus ir jo apeliacinio skundo argumentus, iš jų matosi, kad nuteistasis, skirtingai negu V. K., bando ne tik sušvelninti savo padėtį, bet ir teismo pripažintam kaltu jo bendrininkui V. K. mėgina priskirti atsakomybę už svetimo turo iššvaistymą jam vienam. Vis dėlto ir skundžiamame nuosprendyje, ir šioje nutartyje jau buvo nurodyta, kad išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina ne G. P., o būtent V. K. parodymus. Nuteistasis G. P. nurodo, kad jam pasislėpus nuo ikiteisminio tyrimo, V. K. „perėmė“ jo paties, t. y. G. P., skolininkus, grasinimais arba įtikinėjimais (A. S. atveju) bandė jiems įteigti, kad jiems buvo paskolinti ne G. P. asmeniniai, o IAB „IKHK“ priklausantys pinigai. G. P. nurodo netgi apie tai, kad V. K. kažkokiu būdu galėjo pavogti jo dokumentus, patvirtinančius paskolų išdavimą jo (G. P.) vardu. Ši apelianto versija iš viso neįtikinanti, niekuo nepagrįsta ir apie ją pats nuteistasis faktiškai tik spėlioja. Tuo tarpu iš teisme apklaustų liudytojų parodymų matosi, kad nors ir kreipęsi dėl paskolų į G. P., gautų pinigų kilmės jie galėjo ir nežinoti, ypač tais atvejais, kai sutartys dėl pinigų skolinimo būdavo tik žodinės. G. P. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad V. K. su A. S. susipažino 1999 m. kalėjime. Gynėjas skunde remiasi A. S. parodymais apie tai, kad jam išėjus iš kalėjimo „G. P. jau nebuvo, V. K. sakė, kad tuos pinigus „Balticumui“ G. P. yra paėmęs iš Holdingo. Tada patvirtinome, kad pinigai, kuriuos davė per S. D. G. P., yra iš Holdingo“. Toliau A. S. parodė, kad „mums skirtumo nebuvo, kieno tie pinigai“. Tuo tarpu atsakydamas į teisėjo užduotą klausimą A. S. parodė, jog G. P. buvo sakęs, kad pinigai yra jo. Kolegijos nuomone, tokie A. S. parodymai nuteistojo G. P. ir jo gynėjo versijų nepatvirtina, be to, jie tik dar kartą patvirtina jau paminėtą išvadą, kad paskolas gavę asmenys tikrosios pinigų kilmės galėjo nežinoti. Tas pats pasakytina ir apie liudytoją A. S., juo labiau, kad ir jam pinigai buvo perduoti per S. D..

Iš to, kas buvo išdėstyta, daroma išvada, kad nors V. K. ir G. P. abu mėgina didesnę kaltės dalį suversti vienas kitam, išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina jų abiejų kaltę, o taip pat jų bendrininkavimą padarant tą pačią nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, kolegijos nuomone, padarė teisingą išvadą, kad tai, kokia dalimi V. K. perdavė pinigus savo pažįstamiems, ir kokia – G. P., veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Kolegijos nuomone, nuteistųjų veikos kvalifikavimui reikšmės neturėtų netgi tai, jeigu V. K. arba G. P. kurią nors dalį V. K. patikėtų pinigų būtų perdavę tretiesiems asmenims bendrininkams to nežinant. Byloje nustatyta, kad V. K. patikėtų IAB „IKHK“ pinigų iššvaistymas tęsėsi ilgą laiką ir teismas šią nusikalstamą veiką pagrįstai įvertino kaip tęstinę. BK 26 str. 1 d. yra nurodyta, kad bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. To paties BK str. 4 d. nurodyta, kad organizatorius, kurstytojas ar padėjėjas atsako pagal šio kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką, ir šio kodekso 24 str. 4, 5 ar 6 dalį. Tai reiškia, kad bendrininkų veikos įvertinimas priklauso nuo vykdytojo faktiškai padarytos veikos ir kad bendrininkai neatsako tik už vykdytojo ekscesą, t. y. už tokius vykdytojo veiksmus, kurie turi ryšį su bendrai daroma veika, bet neapimami bendrininkų tyčia. Šioje byloje teismas pripažino G. P. ir V. K. nusikalstamos veikos bendrininkais. Negalima atmesti galimybės, kad V. K. ir G. P. iššvaistant svetimą turtą galėjo atlikti ir kai kuriuos savarankiškus veiksmus, dėl kurių atskirai nebuvo susitarta, tačiau išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina, kad G. P. ir V. K. kaip bendrininkai veikė turėdami vieningą tyčią iššvaistyti visas V. K. IAB „IKHK“ patikėtas pinigines lėšas, likusias po jų panaudojimo pagal tiesioginę paskirtį. Todėl šiuo atveju kolegija vykdytojo eksceso galimybę atmeta ir daro išvadą, kad G. P., kaip nusikaltimo organizatorius, turi atsakyti už visą vykdytojo V. K. padarytą nusikalstamą veiką, t. y. už viso kaltinime nurodyto didelės vertės svetimo turto iššvaistymą.

Apeliaciniuose skunduose nuteistasis G. P. ir jo gynėjas nurodo ir apie tai, kad teismas neatskleidė G. P., kaip nusikaltimo organizatoriaus, vaidmens, dėl to padarytos teismo išvados pagrįstos tik prielaidomis, be to, teismas tinkamai neįvertino bylos aplinkybių padarydamas išvadą apie G. P. turėtą įtaką V. K. sprendimams, todėl teismo išvados, kad V. K. iššvaistė svetimą turtą vykdydamas G. P. nurodymus, o tuo pačiu ir pati išvada, kad nuteistasis buvo nusikalstamos veikos organizatorius, yra nepagrįstos. Nuteistasis G. P. skunde dar nurodo, kad, jo nuomone, nusikalstamos veikos metu galiojusio 1961 m. BK 18 str. nuostatos dėl bendrininkavimo ir bendrininkų rūšių buvo jam palankesnės negu 2000 m. BK 24 str., todėl teismas turėjo taikyti jam anksčiau galiojusį baudžiamąjį įstatymą. Apeliantas nurodo, kad nuosprendyje aiškiai nenurodyta, kaip konkrečiai pasireiškė jo, kaip nusikaltimo organizatoriaus, vaidmuo, nes BK 24 str. 4 d. nurodyta, kad organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. Jo nuomone, tai reiškia, kad teismas jį pripažino dalyvavus organizuotoje grupėje ar nusikalstamame susivienijime.

Šiuos apeliantų argumentus kolegija atmeta. Pirmiausia atmetami nuteistojo G. P. argumentai dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 24 str. 4 d.), nes apeliantas skunde jį neteisingai aiškina. Pagal 2000 m. BK 24 str. 4 d. organizatoriumi yra asmuo, kuris: 1) subūrė organizuotą grupę; 2) sukūrė nusikalstamą susivienijimą; 3) vadovavo organizuotai grupei; 4) vadovavo nusikalstamam susivienijimui; 5) koordinavo organizuotos grupės veiklą; 6) koordinavo nusikalstamo susivienijimo narių veiklą; 7) parengė nusikalstamą veiką; 8) vadovavo nusikalstamai veiklai. Tai reiškia, kad BK 24 str. 4 d. iš tikrųjų yra išvardintas baigtas sąrašas alternatyvių veikų ir atlikęs bent vieną iš šių veikų asmuo yra laikomas nusikalstamos veikos organizatoriumi. Todėl nuteistojo skundo argumentai apie tai, kad teismas tariamai pripažino jį dalyvavus organizuotoje grupėje ar net nusikalstamo susivienijimo veikloje, yra visiškai nepagrįsti. Galima sutikti su tuo, kad nuosprendžio nustatomojoje dalyje tiksliai, kaip tai numatyta BK 24 str. 4 d. ir BK 25 str. 1 d., neįvardinta nei konkreti viena iš paminėtų alternatyvių veikų, kuri laikoma nusikalstamos veikos organizavimu, nei pati nusikalstamoje veikoje dalyvavusių asmenų bendrininkavimo forma. Vis dėlto kolegija daro išvadą, kad tai nėra esminis nuosprendžio trūkumas, tai nepažeidė nuteistojo teisės žinoti, kuo jis kaltinamas, o tuo pačiu nepažeidė ir jo teisės į gynybą, nes pats išdėstyto kaltinimo turinys ir nusikalstamos veikos aprašymas yra aiškus ir suprantamas. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, kad G. P., turėdamas realią galimybę įtakoti IAB ,,IKHK“ atsakingų asmenų priimamus sprendimus, numatė nusikaltimo objektą – svetimas pinigines lėšas, surinktas iš indėlininkų, ir organizavo IAB ,,IKHK“ direktorės J. B. žinioje buvusių ir V. K. patikėtų indėlininkų piniginių lėšų iššvaistymą. Toliau nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstyta kaip, G. P. nurodymu, V. K. iššvaistė jam patikėtą svetimą turtą. BK 24 str. 4 d. nurodyta, kad organizatoriumi laikomas ir asmuo, parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs, o iš to, kaip išdėstyta nusikalstama veika skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje, o po to dar išsamiau aprašyta nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje, akivaizdu, kad G. P., kaip organizatoriaus, veika pasireiškė nusikalstamos veikos parengimu ir vadovavimu tai nusikalstamai veikai. Iš nuosprendžio nustatomosios dalies turinio taip pat aišku, kad G. P., kaip organizatorius, nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe su dviem nusikaltimo vykdytojais V. K. ir J. B.. Tai pripažinta ir nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Dėl to, kas buvo išdėstyta, kolegija atmeta ir nuteistojo skundo argumentus apie tai, kad naujojo BK 2000 m. BK 24 str. 4 d. taikymas pasunkino jo padėtį. Dėl jau paminėtų aplinkybių nuteistojo padėtis nebuvo pasunkinta. Be to, pažymėtina dar ir tai, kad kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos padarymo metu ši veika atitiko 1961 m. BK 275 str. 3 d. (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551 redakcija) numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, o šio baudžiamojo įstatymo sankcija numatė griežtesnę bausmę. Taikant BK 3 str. 2 d. nuostatas, G. P. nusikalstama veika buvo kvalifikuota pagal šiuo metu galiojantį ir švelnesnę bausmę numatantį baudžiamąjį įstatymą, t. y. pagal 2000 m. BK 184 str. 2 d., o taikant šio kodekso specialiosios dalies normą, nusikalstama veika papildomai gali būti kvalifikuota tik pagal to paties kodekso bendrosios dalies normas.

Nuteistojo G. P. dalyvavimą ir jo vadovavimą nusikalstamos veikos padaryme, taip pat jo kaltę patvirtinantys įrodymai jau buvo išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir šioje nutartyje. Kolegija dar kartą konstatuoja, kad teismas teisingai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą ir pagrįstai pripažino G. P. kaltu. Nuosprendyje teismas taip pat atskleidė tikrąjį V. K. patikėto svetimo turto iššvaistymo mechanizmą ir G. P., kaip organizatoriaus, dalyvavimą šio nusikaltimo padaryme. Nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodyta, jog teismas laiko nustatyta, kad IAB „IKHK“ 24.227.942,00 Lt turtas buvo švaistomas organizuojant kaltinamajam G. P.. Nuteistųjų J. B., V. K. veiksmai buvo įtakoti kaltinamojo G. P.. Liudytojų S. D., A. Š. ir kt. minėtais parodymais V. K. veiksmai dėl piniginių lėšų perdavimo asmenims sekė po kaltinamojo G. P. duotų jam nurodymų. Šie veiksmai buvo suderinti ir vieningi. Kaltinamasis G. P., būdamas investicinės akcinės bendrovės "Investicinė Kauno holdingo kompanija“ steigėju, nuo 1992-10-23 Stebėtojų tarybos nariu, neįregistruoto koncerno „EBSW“ (1994-06-15 įregistruoto kaip „Konglameratas EBSW“) Tarybos prezidentu ir dėl to turėdamas realią galimybę įtakoti IAB „IKHK“ atsakingų asmenų priimamus sprendimus, IAB „IKHK“ Stebėtojų tarybos susirinkime, įvykusiame 1993-04-15, pritaręs bendrovės Valdybos 1993-04-14 posėdžio nutarimui rinkti iš gyventojų pinigines lėšas, siekiant užtikrinti bendrovės privatizuotų įmonių ūkinę veiklą ir pavesti IAB „IKHK“ akcininkui V. K. organizuoti šią veiklą, numatė nusikaltimo objektą - svetimas pinigines lėšas, surinktas iš indėlininkų ir organizavo IAB „IKHK“ direktorės J. B. žinioje buvusių ir V. K. patikėtų indėlininkų piniginių lėšų iššvaistymą, duodamas nurodymus V. K., UAB „Snita“ darbuotojams S. D., A. Š.. Taip jis parengė nusikalstamą veiką ir jai vadovavo. Tiek minėtų nuteistųjų, tiek kaltinamojo G. P. veiksmai suderinti ir buvo vieningi. Žala IAB „IKHK“ padaryta bendrais veiksmais. S. D. ir A. Š. buvo priklausomi nuo kaltinamojo, todėl jų veiksmai sąlygoti kaltinamojo G. P. veiksmų. Pastarojo veiksmai dėl užimamos padėties buvo privalomi ir nuteistajam V. K., kuris atliko nusikaltimo švaistant turtą objektyviosios pusės veiksmus. Liudytojai S. D. ir A. Š. buvo kaltinamojo G. P. privalomų jiems sprendimų vykdytojai. Be to, V. K., A. Š., S. D. parodymus patvirtino ir liudytojas V. Š.. Pastarasis tarpininkavo pinigų perdavimui A. D. ir A. G.. Jis parodė, kad kaltinamasis G. P. sprendė pinigų išdavimo asmenims klausimus.

Toje pačioje nuosprendžio dalyje toliau teismas išdėstė ir dar išsamesnes išvadas. Nuosprendyje nurodoma, jog teismas laiko nustatyta, kad kaltinamasis G. P., žinodamas ir pasinaudodamas tuo, kad IAB „IKHK“ iš gyventojų yra masiškai priimami indėliai, surinktos milijoninės lėšos, IAB „IKHK“ J. B. žinioje yra nepanaudotas jų perteklius, organizavo: šių lėšų perkėlimą iš  IAB „IKHK“ į savo buveinę - UAB „Snita“, o kartu ir V. K. darbo vietos iš IAB „IKHK“ perkėlimą šalia savęs, šių lėšų perdavimą atsiskaitytiniam asmeniui V. K., netinkamą šių piniginių lėšų laikymą su kitų bendrovių ir fizinių asmenų neapskaitytais pinigais, saugomų lėšų perdavimą jam patikimų žmonių - S. D. ir savo motinos draugės A. Š., kurie nebuvo įdarbinti kasininkų pareigoms, dispozicijon, pasinaudodamas savo padėtimi („Koncerno EBSW“ prezidentas, IAB „IKHK“ Stebėtojų tarybos narys, daugelio bendrovių stambus akcininkas) ir įtaka, duodamas nurodymus savo pavaldiniui, IAB „IKHK“ Valdybos nariui, pirmininkui V. K. (pagal IAB „IKHK“ įstatų 8 str. bendrovės stebėtojų taryba: skiria valdybos narius ir atleidžia juos iš pareigų, stebi ir analizuoja valdybos veiklą), tiesiogiai arba per V. K. duodamas nurodymus UAB „Snita“ samdomiems darbuotojams S. D. ir A. Š. perduoti pastarųjų dispozicijoje esančias IAB „IKHK“ lėšas kaltinime išvardintiems asmenims, suvokdamas pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, kad taip bus prarastas didelės vertės bendrovės turtas, norėdamas taip veikti, organizavo IAB „IKHK“ turto iššvaistymą, tai yra jis veikė tyčia. Todėl kaltinamojo G. P. veika kvalifikuota taikant BK bendrosios dalies ir ypatingosios dalies normas, tai yra, pagal Lietuvos Respublikos BK   24 str. 4 d. ir 184 str. 2 d. teisingai.

Tai, kas išdėstyta šioje nuosprendžio dalyje, nėra kaltinimo G. P. pakeitimas. Teismas kaltinimo nuteistajam nepakeitė, o tik išdėstė išnagrinėtais įrodymais nustatytas bylos aplinkybes, kurios visiškai patvirtina, kad G. P. padarė kaltinime nurodytą ir nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytą nusikalstamą veiką. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde labai plačiai dėstomi argumentai apie tai, kad G. P. tariamai negalėjo duoti V. K. jam privalomų vykdyti nurodymų, kad V. K. nebuvo G. P. pavaldus ir kad netgi nepaisė IAB ,,IKHK“ Stebėtojų tarybos priimamų nutarimų. Kolegija šiuos argumentus atmeta. Galima sutikti tik su tuo, kad nuosprendyje teismas ne pagrindo įvardijo V. K. kaip G. P. pavaldinį. Ši teismo išvada pernelyg kategoriška, tačiau su kitais teismo motyvais apie G. P. galimybę įtakoti IAB ,,IKHK“ Stebėtojų tarybos ir valdybos narių veiksmus, taip pat ir apie jo įtaką V. K., kolegija sutinka. Teisme G. P. ir pats parodė, jog pripažįsta, kad jis buvo ,,autoritetas“, jo funkcijos buvo atstovavimo, jis turėjo daug visuomeninių darbų – buvo Kauno pramonės prekybos rūmų prezidentu, Lietuvos pramonės prekybos rūmų tarybos nariu, Jaunųjų verslininkų kolegijos narys ir t. t. Jo funkcija buvo reprezentacinė ir strategijos formavimas. Šie nuteistojo parodymai tik papildo teismo motyvus apie G. P. užimtą vietą verslo pasaulio hierarchijoje, tai, kad jis buvo koncerno EBSW prezidentu, buvo daugelio įmonių akcininku, taip pat ir IAB ,,IKHK“ akcininku ir Stebėtojų tarybos nariu. Kita vertus G. P. ir pats nepaneigė netgi galimybės tiesiogiai įtakoti IAB ,,IKHK“ valdybos narių, taigi ir V. K. veiksmų. Teisme G. P. pats parodė (48 t., 42 b. l.), kad ,,IKHK buvo pavaldi A. P., o per jį man“.      

Dėl viso tai, kas jau buvo išdėstyta ir aptarta šioje nutartyje, kolegija daro išvadą, kad teismas G. P. vaidmenį didelės vertės svetimo turto iššvaistyme įvertino teisingai ir pagrįstai pripažino jį šio nusikaltimo organizatoriumi. Teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai ir G. P. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 24 str. 4 d. ir 184 str. 2 d.

Nuteistasis G. P. ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose nurodo ir tai, kad teismas neteisingai nustatė nusikalstamos veikos pabaigos laiką, todėl nuosprendyje padaryta ir nepagrįsta išvada, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu dar nebuvo suėję baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Su tuo susijusius apeliantų argumentus kolegija irgi atmeta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-412/2007 išaiškinta, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios). Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko atžvilgiu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko (pavyzdžiui, grobiant turtą iš to paties šaltinio, padarant žalą tam pačiam savininkui ir t. t.). Remiantis šiuo išaiškinimu, yra visiškai akivaizdu, kad G. P. su bendrininkais padarytas IAB ,,IKHK“ turto iššvaistymas buvo būtent tęstinė nusikalstama veika, o jos baigtumas turi būti siejamas su paskutiniu svetimo turto perleidimo trečiajam asmeniui momentu. Šioje byloje teismas nustatė, kad nusikalstama veika tęsėsi iki 1995 m. balandžio 3 d. Nuteistasis G. P. ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose nurodo, kad teismas nusikalstamos veikos pabaigos laiką nustatė neteisingai, nes tą laiką susiejo ne su pinigų perdavimo paskutiniam paskolos gavėjui, o su tos paskolos surašymo momentu. Apeliantų argumentus, susijusius su paminėtomis aplinkybėmis ir su senaties taikymu bei jos terminų skaičiavimu, kolegija irgi atmeta. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas, nusikalstamą veiką irgi įvertinęs kaip tęstinę, jos pabaigą susiejo su 1995 m. balandžio 3 d. rašytine sutartimi, pagal kurią V. K. S. S. atstovaujamai S. S. personalinei įmonei ,,Raiton“ paskolino 61100 Lt. Nuosprendyje teismas pripažino nustatęs, kad daugeliu atvejų pinigai būdavo perduodami nesudarant rašytinių sutarčių, todėl nurodė, kad nustatant nusikalstamos veikos pabaigos laiką vadovavosi raštiniais įrodymais – specialisto išvada Nr. 11-298, revizijos aktu ir rašytinėmis sutartimis. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas pagal šiuos bylos duomenis nustatė net keletą paskolų, pagal kurias V. K. patikėti pinigai buvo skolinami (perduodami) tretiesiems asmenims laikotarpiu nuo 1994 m. pabaigos iki 1995 m. pradžios.

Vis dėlto teismas padarė išvadą, kad paskutinė V. K. sutartis buvo sudaryta su S. S. 1995 m. balandžio 3 d. Toks pats nusikalstamos veikos pabaigos laikas nurodytas ir kaltinamajame akte. Apklaustas liudytoju teisme S. S. parodė, kad iš V. K. pinigus skolinosi, tačiau tiksliai negalėjo nurodyti pinigų pasiskolinimo laiko. Iš pradžių parodė, kad pinigus gavo, atrodo, 1996 m. pradžioje, po to jau nurodė, kad tikslaus laiko neprisimena, ar tai galėjo būti 1993-1994 m., negali pasakyti. Teismas padarė išvadą, kad lėšų perdavimas sietinas su faktinių jų perdavimu ir įtvirtinimu, t. y. su sutarties pasirašymu, todėl padarė išvadą, kad nusikalstama veika buvo baigta 1995 m. balandžio 3 d. Šioje dalyje apeliacinių skundų argumentai yra pagrįsti, nes nusikalstamos veikos baigtumas sietinas, kaip jau minėta, ne su sutarties pasirašymo, o su pinigų perdavimo tretiesiems asmenims momentu. Kita vertus, nors S. S. teisme ir negalėjo nurodyti tikslaus paskolos gavimo laiko, jis neparodė apie tai, kad pinigus būtų gavęs tik pagal žodinį susitarimą ir kad paskolos sutartis buvo sudaryta vėliau. Be to, jis parodė, kad pinigus jam perdavė pats V. K.. Iš to yra pagrindas padaryti išvadą, kad S. S. paskolos sutartį su V. K. sudarė, ją pasirašė ir gavo pinigus būtent 1995 m. balandžio 3 d. Tai, kaip pažymėjo teismas, patvirtina ir rašytiniai įrodymai.

Kad šioje byloje nebuvo suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, patvirtina ir kiti bylos duomenys. Šiuo metu galiojančios redakcijos BK 95 str. senaties terminai numatyti jau daug didesni, tuo tarpu skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusio BK 95 str. 1 d. 1 p. ,,c“ p. p. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numatė, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu yra praėję 10 metų, kai buvo padarytas sunkus nusikaltimas. Nuteistojo G. P. padaryta nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 5 p.). To paties BK 95 str. 2 d. nurodyta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Šio straipsnio 3 d. nurodyta, kad jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, senaties eiga sustoja. Senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta ir prisipažįsta padaręs nusikaltimą. Tačiau apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas, jeigu nuo to laiko, kai asmuo padarė nusikaltimą, praėjo penkiolika metų, o nuo to laiko, kai padarė nusikaltimą, susijusį su tyčiniu kito žmogaus gyvybės atėmimu, - dvidešimt metų ir senaties eiga nenutrūko dėl naujo nusikaltimo padarymo.

Šio straipsnio 4 d. nurodyta, kad jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Taip pat pažymėtina, kad G. P. nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio 1961 m. BK 49 str. (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551 redakcija) už tokį patį nusikaltimą numatė tokį patį patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminą ir tokias pačias senaties eigos sustojimo ir nutrūkimo sąlygas.                   

Iš bylos matosi, kad G. P. nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpė, 1997 m. balandžio 24 d. buvo paskelbta jo paieška ir jis buvo sulaikytas bei suimtas JAV 2004 m. gegužės 3 d. Nuteistasis nuo ikiteisminio tyrimo slapstėsi 7 metus ir 9 dienas. Įvertinus tai, kad senaties eiga nurodytą laiką buvo sustojusi ir atsinaujino nuo G. P. sulaikymo dienos, nuo teismo nustatytos nusikalstamos veikos pabaigos momento, t. y. nuo 1995 m. balandžio 3 d., įstatymo numatytas 10 metų senaties terminas, taip pat ir BK 95 str. 3 d. numatytas 15 metų terminas iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo 2009 m. liepos 27 d. nebuvo pasibaigęs. Šis terminas nebuvo pasibaigęs netgi darant prielaidą, kad pagal paskutinę V. K. paskolą S. S. pinigai buvo perduoti ne paskolos sutarties pasirašymo dieną, o šiek tiek anksčiau. Tačiau bet kokias abejones dėl senaties terminų skaičiavimo išsklaido kita aplinkybė. Nustatyta, kad G. P. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 22 d. jau įsiteisėjusiu nuosprendžiu buvo nuteistas irgi pagal BK 24 str. 4 d. ir 184 str. 2 d. už kitą nusikalstamą veiką, kurią, kaip matosi iš nurodyto nuosprendžio, padarė 1995 m. ir ši jo nusikalstama veika buvo baigta 1995 m. spalio 23 d. Tai reiškia, kad nusikaltimo, už kurį G. P. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, senaties eiga nutrūko ir turi būti pradėta skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas nusikaltimas. Todėl akivaizdu, kad šioje byloje skundžiamas 2009 m. liepos 27 d. apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas nepasibaigus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Nuteistojo G. P. ir jo gynėjo apeliacinių skundų argumentus dėl byloje padarytų baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų kolegija irgi atmeta. Į dalį šių argumentų šioje nutartyje jau buvo atsakyta ir jau buvo nurodyta, kad perskaitant kitų ankstesniu nuosprendžiu už tą pačią kaip ir G. P. nusikalstamą veiką nuteistų arba dėl tų kaltinimų išteisintų asmenų parodymus, šiems asmenims atsisakius duoti parodymus šioje byloje, teismas BPK 81 str. ir 276 str. reikalavimų nepažeidė. Taip pat nebuvo pažeisti BPK 20 str. reikalavimai šių asmenų anksčiau teisme duotus parodymus ir ikiteisminio tyrimo metu įstatymų nustatyta tvarka paimtus ir teisme ištirtus galimai suklastotus dokumentus pripažįstant įrodymais. Apeliantų argumentai dėl kitų BPK pažeidimų taip pat nepagrįsti. Nuteistasis ir jo gynėjas skunduose nurodo, kad vertinant atskirus įrodymus ir jų visumą teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, kaltinamasis aktas, prokuroro pateikti pakeisti kaltinimai neatitinka BPK 219 str. reikalavimų, todėl dėl nesuprantamai surašytų kaltinimų buvo pažeista nuteistojo teisė į gynybą. Teismas taip pat pažeidė BPK 292 str., nesilaikė BPK 256 str. nustatytos kaltinimo pakeitimo tvarkos, o nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 305 str. reikalavimų. Nuteistojo gynėjas dar nurodo, kad po nuosprendžio paskelbimo suėmęs G. P. teismo salėje, teismas pažeidė BPK 119, 121, 122 str. reikalavimus.

Pagal BPK 219 str. 3 p. reikalavimus kaltinamajame akte aprašant nusikalstamą veiką nurodoma padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį, įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Kolegijos nuomone, šioje byloje kaltinamasis aktas surašytas laikantis nurodytų reikalavimų, nusikalstama veika akte aprašyta tinkamai. Apie tai, kad iš kaltinamojo akto turinio galima suprasti G. P. vaidmenį nusikaltimo padaryme bei jo ir kitų kaltinime nurodytų asmenų bendrininkavimo formą, šioje nutartyje jau buvo pasisakyta. Nuteistasis ir jo gynėjai nusikalstamos veikos aprašymą kaltinamajame akte, o taip pat ir nuosprendžio nustatomąją dalį laiko nesuprantama todėl, kad nurodytos tikslios V. K. patikėtų pinigų skolinimo konkretiems asmenims datos, nenurodyta, kam priklausė iššvaistytas turtas, nuteistasis ir jo gynėjai teisme taip pat aiškino, kad jiems nesuprantama pakeisto kaltinimo dalis, kurioje buvo nurodyta, kad V. K. „padengė pinigus“, kuriuos V. K. ir G. P. buvo gavę iš nenustatytų asmenų. Šie nuteistojo ir gynėjų skundų argumentai nepagrįsti. Ir kaltinamajame akte, ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad G. P. organizavo IAB „IKHK“ didelės vertės turto iššvaistymą. Taigi aišku, kad buvo iššvaistytas būtent šiai bendrovei priklausantis turtas ir apie tai šioje nutartyje jau buvo nurodyta nagrinėjant gynėjo apeliacinio skundo argumentus. Kaltinime taip pat nurodytas tęstinės nusikalstamos veikos padarymo laikas nurodant jos pradžios ir pabaigos laiką. Kaltinamajame akte ir nuosprendyje iš tikrųjų nenurodyta, kada konkrečiai V. K. patikėti pinigai buvo iššvaistyti perduodant juos kiekvienam tuos pinigus pasiskolinusiam asmeniui. To ikiteisminiam tyrimui ir teismui nepavyko nustatyti dėl irgi jau aptartų objektyvių priežasčių. Nagrinėjant bylą buvo nustatyta, kad sutartys dėl V. K. patikėtų pinigų perdavimo tretiesiems asmenims dažnai būdavo tik žodinės, be to, rašytinėse sutartyse nurodytos tų sutarčių surašymo datos dažniausiai nesutapdavo su faktiniu pinigų perdavimo laiku. Kolegijos nuomone, tai negali būti laikoma esminiu kaltinamojo akto ir nuosprendžio surašymo trūkumu, ypač įvertinant tai, kad byloje įrodyta, jog nusikalstamą veiką organizavo pats nuteistasis G. P. ir paskolas kitiems asmenims V. K. suteikinėjo jo nurodymu. Taigi dėl šių priežasčių G. P. kaltinimo negalėjo nesuprasti. Iš bylos matosi, kad teisminio nagrinėjimo metu prokuroras BPK 256 str. 4 d. nustatyta tvarka du kartus pateikė rašytinius prašymus kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Šiuose prašymuose (48 t., 47-48 ir 70-71 b. l.) išdėstytos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės, iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad teismas, gavęs šiuos prašymus, apie tai nedelsdamas pranešė nagrinėjimo teisme dalyviams, jiems buvo įteikti prašymų nuorašai. Kaltinamajam ir gynėjui prašant, teismas taip pat padarė posėdžių pertraukas pasirengti gynybai. Tokiu būdu jokie BPK 256 str. 1 d. ir 3 d. reikalavimai nebuvo pažeisti. Pažymėtina ir tai, kad nors prokuroro rašytiniuose prašymuose nurodoma, kad keičiamos kaltinime nurodytos veikos esminės faktinės aplinkybės, iš tikrųjų tai buvo tik prašymas patikslinti kai kurias kaltinamajame akte išdėstytas aplinkybes. Pirmą kartą pakeistame kaltinime buvo išdėstyta jau paminėta aplinkybė, kad V. K. „padengė pinigus“, kuriuos V. K. ir G. P. buvo gavę iš nenustatytų asmenų. Kaltinamajam ir jo gynėjui pareiškus, kad jiems nesuprantama, ką reiškia „padengė pinigus“, kitame teismo posėdyje prokuroras dar kartą pateikė prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Šį kartą vietoje prieš tai paminėtos aplinkybės „padengė pinigus“ buvo nurodyta, kad „...V. K. padengė įsiskolinimą tyrimo metu nenustatytiems asmenims, atsiradusį V. K. ir G. P. gavus pinigus iš šių asmenų...“. Taip pat buvo patikslintos A. S. perduotos pinigų sumos ir tų pinigų perdavimo laikas. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad prokuroras dar ir žodžiu paaiškino kaltinimo pakeitimo esmę viso kaltinimo turinio kontekste. Nors ir po padarytos teisiamojo posėdžio pertraukos kaltinamasis vėl parodė, kad jis tos pačios kaltinimo dalies nesupranta, teismas padarė dviejų dienų teisiamojo posėdžio pertrauką, po jos posėdis buvo tęsiamas, į teisėjo klausimą kaltinamasis G. P. jau atsakė, kad kaltinimą iš esmės suprato, tik su juo nesutinka. Tos pačios dienos posėdyje įrodymų tyrimas teisme buvo baigtas ir teismas pradėjo klausyti baigiamųjų kalbų. Iš bylos matosi, kad antrą kartą prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis prokuroras pateikė 2009 m. birželio 16 d. teisiamajame posėdyje, nors įrodymų tyrimą teismas prieš tai jau buvo nutaręs baigti. Tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo (48 t., 72 b. l.) matosi, kad prokuroras iš pradžių pateikė prašymą įrodymų tyrimą atnaujinti ir teismas tai padarė protokoline nutartimi, tik po to prokuroras pateikė jau nurodytą rašytinį prašymą dėl kaltinimo pakeitimo. Priėmęs nutartį atnaujinti įrodymų tyrimą ir po to priėmęs prokuroro rašytinį prašymą, teismas vadovavosi BPK 295 str. nuostatomis ir nepažeidė nei šio, nei BPK 292 str., nei jokių kitų procesinių įstatymų reikalavimų. Nuteistasis G. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neišsprendė pridėtų prie bylos prokuroro prašymų pakeisti kaltinimą priimtinumo klausimo, todėl šie įrodymai taip ir netapo bylos nagrinėjimo objektu. Šioje dalyje apeliantas irgi netinkamai aiškina proceso įstatymus, o jo argumentai irgi nepagrįsti. BPK 255 str. 1 d. nurodyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. To paties straipsnio 2 d. nurodyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Taigi BPK 255 str. apibrėžia bylos nagrinėjimo teisme ribas ir nustato, kad kaltinimas negali būti pakeistas sunkesniu arba tokiu kaltinimu, kuriame nurodomos iš esmės skirtingos faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, iš anksto nepranešus kaltinamajam. Tuo tarpu kaltinimo pakeitimo taisykles nustato BPK 256 str., kurio nuostatos jau buvo išdėstytos. Šiame straipsnyje apie tai, kad prokurorui pateikus rašytinį prašymą kaltinimą pakeisti teismas turėtų priimti kokią nors nutartį ar kitokį sprendimą, nieko nenurodyta. Tai reiškia, kad prokurorui pateikus tokį prašymą, teismas dėl jo jokios nutarties neturi priimti, tačiau toks prokuroro prašymas išplečia bylos nagrinėjimo teisme ribas. Pažymėtina, kad naujos 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1852 redakcijos BPK 256 str. 1 d. buvo papildyta. Joje papildomai nurodyta, kad išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nuosprendyje gali būti paliekamos ir kaltinamajame akte nurodytos faktinės veikos aplinkybės. Ši BPK 256 str. 1 d. pataisa nenustatė jokių naujų kaltinimo pakeitimo teisme taisyklių, o tik aiškiau išdėstė tos pačios baudžiamojo proceso normos nuostatas, galiojusias anksčiau ir šios bylos teisminio nagrinėjimo metu. Dėl to, kas buvo išdėstyta, daroma išvada, kad teismas jokių BPK 219, 255, 256, 292 straipsnių reikalavimų nepažeidė, kaltinimo pakeitimo taisyklės ir kaltinamojo teisės žinoti, kuo jis yra kaltinamas, nepažeistos, o nuteistojo aiškinimus, kad jis nesuprato ar nesupranta, kuo yra kaltinamas, kolegija laiko tik apelianto pasirinktu gynybos būdu. Apeliacinių skundų argumentus dėl netinkamo nuosprendžio surašymo kolegija irgi atmeta. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas aiškiai išdėstė įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Nuosprendis surašytas laikantis BPK 304-307 straipsnių reikalavimų, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ reikalavimai irgi nepažeisti. Apeliantų argumentai dėl to, kad teismas tariamai neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nepagrįstai atmetė kaltinamojo ir gynėjų prašymus ištirti papildomus įrodymus, kolegija irgi atmeta. Pats nuteistasis G. P. skunde nurodo apie tai, kad teismas atmetė tik jo ir gynėjo prašymus į posėdį iškviesti revizijos aktą pateikusių specialistų atstovą, taip pat papildomai apklausti prieš tai teisme jau apklaustą liudytoją A. S.. Iš bylos matosi, kad šiuos prašymus teismas motyvuotai ir pagrįstai atmetė. Apie tai, kad šioje byloje teismas visumą išnagrinėtų įrodymų įvertino tinkamai, šioje nutartyje jau buvo konstatuota. Teismas įvertino įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, todėl BPK 20 str. 5 d. reikalavimai taip pat nebuvo pažeisti. Kolegija taip pat atmeta ir nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad skundžiamu nuosprendžiu G. P. buvo pakeista kardomoji priemonė ir nuteistasis buvo suimtas teismo salėje. Gynėjas nurodo, kad nuosprendyje išdėstyti kardomosios priemonės pakeitimo pagrindai ir motyvai nepagrįsti, kardomoji priemonė pakeista pažeidžiant BPK 119, 121, 122 straipsnių reikalavimus, nes kaltinamajam net po ilgalaikio slapstymosi buvo paskirtos švelnesnės kardomosios priemonės, jis jų nepažeidinėjo, netrukdė bylos tyrimui. Į Lietuvą neužilgo turėjo atvykti kaltinamojo šeima, todėl pakeisdamas kardomąją priemonę teismas pasielgė dar ir nehumaniškai. Visus su tuo susijusius labai plačiai dėstomus gynėjo argumentus kolegija atmeta. Iš bylos matosi, kad G. P. keletą metų slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo, buvo suimtas JAV, o po to dar kelis metus užtruko jo ekstradicija iš šios užsienio valstybės. Iš Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutarties matosi, kad prokuroro prašymas iš JAV konvojuotam įtariamajam G. P. nustatyti suėmimo terminą buvo atmestas todėl, kad G. P. suėmime išbūtas laikas tuo metu jau viršijo BPK 127 str. 2 d. numatytą didžiausią ikiteisminio tyrimo metu leistiną 18 mėnesių suėmimo terminą. Tuo ir paaiškinama, kad keletą metų besislapsčiusiam įtariamajam po šios teismo nutarties priėmimo buvo taikytos švelnesnės kardomosios priemonės. BPK 119 str. nurodyta apie tai, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti ir nuosprendžio įvykdymą, tuo tarpu BPK 307 str. 1 d. 6 p. reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje būtų nurodytas teismo sprendimas dėl kardomosios priemonės nuteistajam, kol įsiteisės nuosprendis. Priėmęs skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį, juo teismas pakeitė nuteistajam G. P. kardomąją priemonę ir suėmė jį teismo salėje. G. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už sunkų nusikaltimą, nuosprendyje teismas sprendimą pakeisti jam kardomąją priemonę motyvavo tuo, kad G. P. turi ryšių užsienyje, ilgą laiką slapstėsi, todėl yra pakankamas pagrindas manyti, kad paskyrus jam griežtą laisvės atėmimo bausmę, nuteistasis vėl gali pasislėpti. Šie teismo motyvai pagrįsti, o pakeisdamas G. P. kardomąją priemonę ir nuosprendžiu suėmęs jį teismo salėje, teismas nei BPK 119, 121-122 straipsnių, nei jokių kitų baudžiamojo proceso normų nepažeidė. Toks teismo sprendimas nerodo ir jokio teismo šališkumo.