Administracinė byla Nr. AS-568-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02297-2021-8

                Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1, 43.5.6, 43.5.9

S

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2021 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Ernesto Spruogio (pranešėjo) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021  m.  liepos  13  d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams biudžetinei įstaigai Vilniaus miesto socialinės paramos centrui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai biudžetinės įstaigos Vilniaus miesto socialinės paramos centro, dėl sprendimų panaikinimo, žalos atlyginimo ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) „panaikinti biudžetinės įstaigos Vilniaus miesto socialinės paramos centro 2019-07-17 raštą Nr. 8-2649-(7.4.) kaip nepagrįstą“, 2) „panaikinti BĮ Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2019-10-02 sprendimą dėl techninės klaidos byloje AG-555/04-2019, kaip neatitinkantį tikrovės ir faktų“, 3) „panaikinti BĮ Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2019-09-26 sprendimą byloje AG-555/04-2019, kaip neatitinkantį tikrovės ir faktų“, 4) „nustatyti viešo administravimo subjekto BĮ Vilniaus miesto socialinės paramos centro visus iki vieno skunde nurodytus neteisėtus veiksmus, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir biurokratizmo atvejus“, 5) „pripažinti, kad biudžetinė įstaiga Vilniaus miesto socialinės paramos centras vilkino ir netinkamai vykdė Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatymą, nustatytas informavimo, konsultavimo, tarpininkavimo ir atstovavimo funkcijas“, 6) „priimti sprendimą, kad biudžetinė įstaiga Vilniaus miesto socialinės paramos centras padarė viešo administravimo subjekto neteisėtus veiksmus“, 7) „identifikuoti ir nustatyti visus byloje minimus neteisėtus atsakovo veiksmus ir atlyginti patirtą žalą“, 8) „patenkinti skundą ir priteisti atlyginti žalą 100 000 (šimtą tūkstančių) eurų, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis) (ABTĮ 88 str. 5 p.)“. 

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. liepos 13 d. nutartimi pareiškėjo V. K. skundą atsisakė priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 str. 2 d. 1, 6 ir 9 p.).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundo trečiu reikalavimu prašė panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir LAGK) 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje AG-555/04-2019 (toliau – ir LAGK sprendimas), o skundo aštuntu reikalavimu priteisti atlyginti žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų, kurie, kaip nustatyta jau yra Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjami administracinėje byloje Nr. I2-2736-821/2021, todėl vadovaujantis ABTĮ  33  straipsnio  2 dalies 6 punktu pareiškėjo reikalavimus panaikinti LAGK sprendimą ir priteisti atlyginti žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų, atsisakyta priimti, nes teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo pirmas ir antras skundo reikalavimai – panaikinti biudžetinės įstaigos Vilniaus miesto socialinės paramos centro (toliau – ir atsakovas, ir Vilniaus m. SPC) 2019 m. liepos 17 d. raštą Nr. 8-2649-(7.4.) (toliau – ir Vilniaus m. SPC raštas) ir LAGK 2019 m. spalio 2 d. sprendimą dėl techninės klaidos byloje AG-555/04-2019 (toliau – ir LAGK sprendimas dėl techninės klaidos) – yra pateikti praleidus įstatymo nustatytą terminą skundui paduoti. Teismas konstatavo, jog ginčijamuose aktuose nurodyta apskundimo tvarka, todėl pareiškėjui buvo žinoma apie kreipimosi į teismą galimybę ir terminus. Skundą teismui pareiškėjas pateikė praėjus daugiau nei 1,5 metų, delsimo priežasčių nenurodė. Teismas taip pat akcentavo, kad pareiškėjas teisme yra inicijavęs ne vieną bylą, tačiau minėtų aktų neginčijo. Esant nurodytoms aplinkybėms ir vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu, teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimus panaikinti skundžiamą Vilniaus m. SPC raštą ir LAGK sprendimą. 

Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo ketvirtas – septintas reikalavimai (nustatyti Vilniaus m. SPC visus iki vieno skunde nurodytus neteisėtus veiksmus, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir biurokratizmo atvejus; pripažinti, kad Vilniaus m. SPC vilkino ir netinkamai vykdė Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymą, nustatytas informavimo, konsultavimo, tarpininkavimo ir atstovavimo funkcijas; priimti sprendimą, kad Vilniaus m. SPC padarė viešo administravimo subjekto neteisėtus veiksmus; identifikuoti ir nustatyti visus byloje minimus neteisėtus atsakovo veiksmus ir atlyginti patirtą žalą) vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu yra nenagrinėtini teismų administracinio proceso tvarka, kadangi šie reikalavimai susiję su faktinių aplinkybių konstatavimu, bendro, abstraktaus pobūdžio, jų patenkinimas neapgintų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų. 

III.

Pareiškėjas V. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 13 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I2-2736-821/2021 nepagrįstai neišaiškino per kiek dienų, nuo kokios datos ar rašto, pareiškėjas turi teisę vėl kreiptis į teismą su skundu bendra tvarka. Jis mano, kad minėtą nutartį jis galėjo skųsti per vieną mėnesį.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismu, kad skundą dėl jo teisių gynimo jis turėjo pateikti prieš 1,5 metų. Jis taip pat mano, kad terminų pateikti skundą nepraleido. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai nurodė, kad jis privalėjo prašyti pratęsti terminą skundui paduoti. 

Pareiškėjas nurodo, kad administracinėje byloje Nr. eI2-1216-535/2020 buvo sprendžiamas klausimas dėl Vilniaus m. SPC rašto bei LAGK sprendimo ir 2021 m. sausio 14 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. kovo 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-941-442/2021 sprendimą panaikino. Pareiškėjas pabrėžia, kad tiek nagrinėjamoje byloje klausimą dėl skundo priėmimo, tiek administracinėje byloje Nr. eI2-1216-535/2020, kurioje sprendimas apeliacinės instancijos teismo buvo pripažintas neva neteisėtu, teisėjavo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič. 

Pareiškėjas nesutinka su skundžiamoje nutartyje nurodytais motyvais, jog identifikavus neteisėtus atsakovų veiksmus nebūtų apgintos jo teisės ir teisėti interesai. Pareiškėjas mano, kad būtent konstatavus neteisėtus veiksmus gali būti apgintos jo teisės.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas piktnaudžiavo teise, savo diskrecija, nepagrįstai nesiėmė nagrinėti bylos esmės ir skundo dalyko dėl socialinių teisių ir socialinių garantijų. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021  m.  liepos  13  d. nutarties, kuria pareiškėjo V. K. skundą atsisakyta priimti (ABTĮ  33 str. 2 d. 1, 6 ir 9 p.), teisėtumas ir pagrįstumas. 

Pažymėtina, kad šioje proceso stadijoje sprendžiamas klausimas dėl procesinio veiksmo teisėtumo ir pagrįstumo, o ne sprendžiamas skundas iš esmės, todėl teisėjų kolegija plačiau nepasisakys dėl pareiškėjo atskirojo skundo argumentų, susijusių su skundo pagrįstumu.

Pirmosios instancijos teismas 2021 m. liepos 13 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, nustatęs, kad pareiškėjas pateikė skundą teismui, kai teisme jau yra nagrinėjama byla tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (skundo trečias ir aštuntas reikalavimai), dėl dalies pareiškėjo skundo reikalavimų praleistas įstatymo nustatytas terminas skundui paduoti (skundo pirmas ir antras reikalavimai), kiti skundo reikalavimai yra susiję su faktų konstatavimu ir neapgintų pareiškėjo teisių, todėl teisme nenagrinėtini (skundo ketvirtas – septintas reikalavimai).

Pareiškėjas prašo panaikinti skundžiamą nutartį, su pirmosios instancijos teismo motyvais nesutinka, teigia, jog nėra praleistas terminas skundui paduoti, mano, jog reikalavimais, kuriais prašo konstatuoti faktus, būtų apgintos jo teisės ir interesai.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio nuostata garantuoja asmenų teisę kreiptis į teismą, kad būtų apgintos jų pažeistos teisės. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, visais atvejais turi būti įgyvendinama, laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012). Pažymėtina, kad šios tvarkos nesilaikymas sukelia procesinių teisinių padarinių – administracinė bylą neiškeliama, kol procesinis dokumentas neatitinka visų tokiam dokumentui įstatyme nustatytų formos ir turinio reikalavimų. Dėl to asmuo, siekiantis įgyvendinti teisę kreiptis į teismą, privalo įvykdyti pareigas, susijusias su tinkamu skundo įforminimu. Procesinių skundo turinio ir formos reikalavimų nustatymas yra būtinas, nes jais siekiama užtikrinti efektyvų teisingumo vykdymą ir operatyvų procesą.

Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo nurodyti reikalavimą, aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, bei tai patvirtinančius įrodymus, nes pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Akcentuotina, kad teisė į teisminę gynybą grindžiama dispozityvumo principu: asmuo, kurio teisės pažeistos, pats sprendžia, ar kreiptis į teismą, ir pats renkasi gynybos būdus.

Teismas imasi ABTĮ nustatytų priemonių, kad būtų užkirstas kelias vilkinti procesą (ABTĮ 11 str. 1 d.); savo ruožtu proceso dalyviai privalo sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis ir jomis nepiktnaudžiauti, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai (ABTĮ 11 str. 2 d.). Tai, be kita ko, reiškia, kad proceso dalyviai neturėtų kreiptis su tapačiais skundais į teismą, o teismui nustačius, kad teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, tokį skundą atsisakytina priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 6 p.). Tapačiais skundai gali būti pripažinti tik tuomet, kai yra tapatūs visi trys elementai – šalys, skundo dalykas ir skundo pagrindas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-54/2008). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, sudaro skundo (prašymo) pagrindą, o pareiškėjo materialinis-teisinis reikalavimas atsakovui sudaro skundo (prašymo) dalyką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-323/2009). Spręsdamas dėl skundo dalyko ir pagrindo tapatumo, teismas vertina, ar pareiškėjas inicijuoja ginčą teisme dėl tapačių teisinių santykių ir siekia iš esmės tapačių teisinių pasekmių.

Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punktu atsisakė priimti skundo trečią ir aštuntą reikalavimus („panaikinti BĮ Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2019-09-26 sprendimą byloje AG-555/04-2019, patenkinti skundą ir priteisti atlyginti žalą 100 000 (šimtą tūkstančių) eurų, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis)“), nurodydamas, kad ginčas dėl to pačio dalyko, tuo pačiu pagrindu yra nagrinėjamas Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr.  I2-2736-821/2021. Pažymėtina, kad pareiškėjas atskirajame skunde šių teismo argumentų dėl bylų tapatumo neginčijo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje skundo padavimo momentu (2021 m. liepos 8 d. skundas teisme gautas 2021 m. liepos 12 d.) Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą Nr. I2-2736-821/2021 (buvo sprendžiamas klausimas dėl atskirojo skundo priėmimo ir persiuntimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui). Teisėjų kolegija, patikrinusi nagrinėjamos ir pirmosios instancijos teismo nurodytos bylų dalyko, pagrindo ir šalių tapatumą, nemato pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad bylos iš esmės yra tapačios, t. y. abejose bylose pareiškėjas prašo panaikinti LAGK 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 21R-650(AG-555/04-2019) bei priteisti žalą atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas iš esmės inicijavo ginčą dėl tapačių teisinių santykių ir siekia iš esmės tapačių teisinių pasekmių, kadangi abiejose bylose pareiškėjas žalą kildina iš atsakovo Vilniaus m. SPC kaip viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų administruojant paramos skyrimą. Atkreiptinas dėmesys, kad bylose pateikti skirtingi žalos dydžiai, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nesudaro vertinti pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčų tapatumo kitaip.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo pirmąjį ir antrąjį reikalavimus – panaikinti Vilniaus m. SPC raštą ir LAGK sprendimą dėl techninės klaidos – nurodydamas, kad jie pateikti praleidus įstatymo nustatytą terminą skundui paduoti (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktas nustato, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas. Aiškindamas šią nuostatą, Lietuvos vyriausia­sis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą dėl termi­no skundui paduoti yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turi būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje by­loje Nr. AS556-395/2010).

Byloje nėra duomenų apie tikslų Vilniaus m. SPC rašto ir LAGK sprendimo įteikimą pareiškėjui. Šių dokumentų įteikimo momento nepagrįstai nenustatinėjo ir pirmosios instancijos teismas. Vis tik įvertinus pareiškėjo skundo argumentus, taip pat skundo, teikto Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2019 m. spalio 23 d. administracinėje byloje Nr. I2-2736-821/2021, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjui buvo žinoma apie skundžiamus dokumentus 2019 m. spalio 23 d. teikiant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (pareiškėjas skundžiamus dokumentus nurodo 2019 m. spalio 23 d. skunde). Kadangi skundas su reikalavimais panaikinti Vilniaus m. SPC raštą bei LAGK sprendimą dėl techninės klaidos pateiktas 2021 m. liepos 12 d., taigi paduotas akivaizdžiai žymiai praleidus įstatymo nustatytą terminą paduoti skundą. Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjui nepateikus prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir nenurodžius objektyvių bei svarbių termino praleidimo priežasčių, skundo pirmasis ir antrasis reikalavimai vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu pagrįstai atsisakyti priimti.

Vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo ketvirtąjį – septintąjį reikalavimus (nustatyti Vilniaus m. SPC visus iki vieno skunde nurodytus neteisėtus veiksmus, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir biurokratizmo atvejus; pripažinti, kad Vilniaus m. SPC vilkino ir netinkamai vykdė Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymą, nustatytas informavimo, konsultavimo, tarpininkavimo ir atstovavimo funkcijas; priimti sprendimą, kad Vilniaus m. SPC padarė viešo administravimo subjekto neteisėtus veiksmus; identifikuoti ir nustatyti visus byloje minimus neteisėtus atsakovo veiksmus ir atlyginti patirtą žalą).

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23  straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys as­meniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje bylo­je Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009).

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog reikalavimas, kuriuo siekiama ne išspręsti administracinį ginčą, kuriame priimtas pareiškėjui palankus sprendimas reikštų jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimą, o tik konstatuoti tam tikras juridinę reikšmę turinčias aplinkybes ar faktus, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Pastebėtina, kad tam tikrų faktų pripažinimas pats savaime nesukeltų pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, jis gali būti tik motyvas, argumentas teismui priimant sprendimą tenkinti jo skundą. Toks prašymas teisme kaip savarankiškas reikalavimas pagal ABTĮ nuostatas negali būti nagrinėjamas, kadangi neatitinka ABTĮ 23 straipsnio reikalavimų, pagal kuriuos skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų tam tikras teisines pasekmes kitai bylos šaliai, kad nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus ir panašiai. Teiginiai dėl tam tikrų faktų pripažinimo ar nepripažinimo gali būti vertinami kaip pareiškėjo skundo motyvuojamoji dalis, tačiau negali būti nagrinėjami kaip savarankiškas reikalavimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-359/2011, 2015 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-226-143/2015, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-117-520/2017).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes bei suformuotą nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad skundo ketvirtasis – septintasis reikalavimai yra abstraktūs ir jų išsprendimas nesukels pareiškėjui teisinių pasekmių. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas atskirame skunde su šiais teismo motyvais nesutinka, tačiau savo nesutikimo iš esmės neargumentuoja.

Pastebėtina, kad pareiškėjo skundo septintame reikalavime yra ne tik abstraktaus pobūdžio reikalavimas  pripažinti neteisėtus veiksmus, bet ir atlyginti patirtą žalą. Reikalavimo dalis dėl žalos atlyginimo nėra abstrakti ir susijusi su faktų konstatavimu, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį laikė tokiu. Vis tik pastebėtina, kad šis reikalavimas iš esmės yra tapatus ir yra detalizuotas aštuntame reikalavime, kurį pagrįstai atsisakyta priimti, kadangi teismo žinioje buvo byla dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (ABTĮ 33 str. 2 d. 6 p.).

Iš pareiškėjo atskirojo skundo turinio matyti, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėją Jūratę Gaidytę-Lavrinovič kaltina šališkai priimančią jo atžvilgiu sprendimus. Teisėjų kolegija byloje nenustatė duomenų apie teisėjos šališkumą, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą nutartį ir pagrįstai pareiškėjo skundą atsisakė priimti. 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą atmesti. 

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 13 d. nutartį  palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

                                        Vaida Urmonaitė-Maculevičienė