Baudžiamoji byla Nr. 1A-242-290/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-15130-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.6; 1.1.8.6.2; 1.1.9.2; 1.1.9.8; 2.4.6.4.4.

 (S)

Kauno apygardos teismas

N u T A R T i S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 13 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Arūno Paštuolio,

sekretoriaujant Laurai Kiškiūnaitei,

dalyvaujant prokurorei Romutei Švaikauskaitei (garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis per platformą „Zoom“),

nuteistosios V. Z. gynėjui advokatui Džigintui Žebeliui,

viešame teismo posėdyje, apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. Z. gynėjo advokato Džiginto Žebelio apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismo) 2021 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. Z. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 2811 straipsnio 1 dalyje, ir nubausta 80 MGL dydžio, tai yra 4 000 eurų, bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, V. Z. paskirta poveikio priemonė ir jai uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 4 (ketverius) metus, baudžiamojo poveikio priemonės terminą skaičiuojant nuo specialiosios teisės sustabdymo dienos – 2021 m. gegužės 12 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš V. Z. nuspręsta išieškoti konfiskuotinos transporto priemonės – automobilio ,,Toyota Avensis”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 3 370 Eur (tris tūkstančius tris šimtus septyniasdešimt eurų).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1.       Kad V. Z. nuteista už tai, jog vairavo motorinę transporto priemonę būdama neblaivi, o būtent: 2021 m. gegužės 12 d. apie 21 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), pažeisdama Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo kelių (motorinę) transporto priemonę – automobilį „Toyota Avensis”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančią G. S., būdama neblaivi (apsvaigusi nuo alkoholio), kai jai nustatytas didesnis nei 1,51 promilių neblaivumas, t. y. nustatytas 1,66 promilių neblaivumas (alkoholio koncentracija iškvėptame ore).

2.       Nuteistosios V. Z. gynėjas advokatas Džigintas Žebelys apeliaciniu skundu prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nuosprendį ir pripažinti V. Z. atsakomybę lengvinančią aplinkybę tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalis 2 punktas); atleisti V. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant ją laiduotojos K. P. atsakomybei pagal laidavimą be užstato ir baudžiamąją bylą nutraukti; skirti baudžiamojo poveikio priemonę - uždraudimą vairuoti transporto priemones minimaliam 1 metų laikotarpiui; netaikyti jos atžvilgiu BK 72 straipsnyje numatytų nuostatų - turto konfiskavimo, išieškant konfiskuotino turto - automobilio „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą - 3 370 Eur arba vietoje šios baudžiamojo poveikio priemonės skirti įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant minimalų įmokos dydį (5 MGL) ir atidedant mokėjimą 2 metų laikotarpiui; jei BK 72 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė nebus panaikinta, pinigų sumos sumokėjimą į valstybės biudžetą atidėti 2 metams, terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

2.1.                      Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvada netaikyti laidavimo instituto, kadangi nenustatytas V. Z. nuoširdus gailestis padarius nusikaltimą, atsižvelgus į tai, kad ji ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus, teisme nenurodė, kiek ir kokio alkoholio vartojo, reiškė pretenzijas liudytojai, kuri pranešė apie galimai neblaivų vairuotoją. Pažymima, kad pirmoji V. Z. apklausa vyko nepraėjus net 2 valandoms po neblaivumo nustatymo, tad tuo metu nuteistoji akivaizdžiai dar buvo neblaivi. Nežiūrint to, ji pripažino savo kaltę. Vėlesnių apklausų metu ji išreiškė valią neduoti prieš save papildomų parodymų ir išreiškė norą pasikonsultuoti su advokatu, bet ir šių apklausų metu niekada neneigė savo kaltės. Apelianto įsitikinimu, pasinaudojimas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintu draudimu bet kokiu būdu versti asmenį duoti parodymus prieš save ir norėjimas konsultuotis su advokatu, negali būti vertinami nesąžiningais nuteisto asmens veiksmais ir kelti abejonių dėl gailėjimosi padarius nusikaltimą. Tas pats pasakytina ir apie neįvardijimą, kiek ir kokio alkoholio ji vartojo, ypač atsižvelgus į tai, kad kokteilius ji darėsi ne pati, todėl ir nežinojo, nei su kokiu alkoholiu, nei kokiomis proporcijomis jie padaryti. Teismo posėdžio metu išreikštas pastebėjimas dėl liudytojos pranešimo apie V. Z. ketinimą daryti nuskalstamą veiką, anot apelianto, taip pat negali būti vertinamas kaip gailesčio padarius nusikalstamą veiką nebuvimas, kadangi tai buvo žmogiškas pastebėjimas, kad liudytoja galėjo užkardyti daromą nusikaltimą.

2.2.                      Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo sprendimu atsisakyti taikyti laidavimo institutą atsižvelgus į tai, kad V. Z. brandi asmenybė, savarankiškas asmuo ir laiduotojos K. P. teigiama įtaka yra minimali. Gynėjo nuomone, tokiu atveju susidaro situacija, kad jei žmogus (kaltinamasis) turi autoritetą šeimoje, darbe, visuomenėje, versle ir nugyvenęs veiklų ir sunkumų pilną gyvenimą, vieną kartą suklysta (padaro nesunkią nusikalstamą veiką), reiškia toks žmogus negali būti atleistas pagal laidavimą. Nors teismų praktikoje yra nemažai atvejų, kuomet pagal laidavimą nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiami ir politikai, teisėjai, verslo pasaulio atstovai, kurie ilgus metus patys darydavo įtaką žmonėms arba spręsdavo žmonių likimus (Vilniaus apygardos teismo teisėjas V. S., 1997-2000 m. Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos narys ir Seimo narys V. Š. (nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-539-1057/2021), gydytojas, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius, ilgametis savivaldybės tarybos narys, mero pavaduotojas M. Ž. (Vilniaus apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-443- 626/2020), Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras D. B.). Tiek nuteistosios, tiek išvardintų asmenų gyvenimiškų vertybių sistema, sugebėjimas kontroliuoti savo veiksmus, susilaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo buvo susiformavę iki nusikalstamų veikų padarymo, bet šie asmenys buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

2.3.                      Apeliaciniame skunde advokatas nurodo, kad teismo cituotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-127-628/2021 fiksuotos aplinkybės dėl ankstesnio baustumo, asmens elgesio po nusikalstamos veikos padarymo nėra tapačios nagrinėjamai bylai, todėl teismas neturėjo ja remtis. Nagrinėjamu atveju V. Z. buvo nustatytas tik 1,66 promilių neblaivumas, nuo nuobaudos skyrimo už šiurkštaus administracinio teisės pažeidimo – automobilio vairavimo būnant neblaiviai padarymą praėjo beveik 10 metų, todėl apeliantė neturi būti laikoma asmeniu, linkusiu daryti nusikaltimus. Pastebėtina, kad teismų praktikoje laidavimo institutas taikomas ir bylose, kur asmenys net turi galiojančių administracinių nuobaudų (pvz., Vilniaus apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-443-626/2020).

2.4.                      Apeliantas tvirtina, kad laiduotoja K. P. nuteistajai yra autoritetas. Jos pažįstamos apie 30 metų, viena kitai padėjo auginti vaikus, visą pažinties laiką artimai bendravo, šventė šventes. Jos turi bendrų pomėgių, kartu sportuoja, domisi Lietuvos sportininkų ir menininkų pasiekimais, seka ir aptarinėja politinius įvykius šalyje ir pasaulyje, dažnai susitinka pasivaikščioti po mietą, pušynus, padeda viena kitai buityje. Jei neišeina susitikti, bendrauja telefonu, keičiasi nuotraukomis ir pan. Per jų bendros pažinties metus, tarp jų niekada nebuvo nei menkiausio nesutarimo. Nuteistoji visada klauso pretendentės į laiduotoją ir atsižvelgia į jos nuomonę. Tarp jų įvykęs rimtas auklėjamasis pokalbis leido V. Z. suprasti, kad tai, kas įvyko, buvo didžiausia gyvenimo klaida ir toks atvejis niekada nepasikartos esant bet kokioms aplinkybėms. K. P. garantuoja, kad ir ji maksimaliai dės pastangų, kad toks atvejis nepasikartotų. Taigi ji yra teismo vertas pasitikėjimo asmuo.

2.5.                      Atsižvelgus į tai, kad V. Z. atsakomybę lengvina tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir gailėjosi dėl jos padarymo, savo elgesį vertina labai kritiškai, pasižada ateityje laikytis įstatymų ir daugiau nedaryti naujų nusikalstamų veikų, būti drausminga bei atidžia vairuotoja ir piliete, kad praeityje niekada nebuvo teista, nebuvo įrašyta į įskaitą dėl alkoholio ir narkotikų vartojimo, vadovaujantis teisingumo ir proporcingumo principais, yra pagrindas jos atžvilgiu taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant geriausios draugės K. P. atsakomybėn. Nuteistoji sutinka, kad laidavimo terminas būtų nustatytas didesniam laiko tarpui, nei vidutinis, taip pat, kad būtų skiriamas užstatas, kas būtų didesnė paskata tiek V. Z. spręsti savo problemas, susilaikyti nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, tiek ir paskata laiduotojai dėti didesnes pastangas, darant teigiamą įtaką nuteistajai.

2.6.                      Nuteistosios gynėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad atleidus V. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, yra pagrindas netaikyti jos atžvilgiu BK 72 straipsnio nuostatų. V. Z. (duomenys neskelbtini) partijos (duomenys neskelbtini) skyriaus charakterizuojama išimtinai teigiamai, yra pelniusi garbės raštų, padėkų, užsiima visuomenine veikla, kas rodo, kad alkoholio vartojimas nėra jos kasdieninio gyvenimo būdo išraiška. Ji anksčiau neteista, nustatytas girtumo laipsnis (1,66 promilės) artimas minimaliam neblaivumui, už kurį kyla baudžiamoji atsakomybė, kas rodo mažesnį veikos pavojingumą. Pritaikius turto konfiskavimo institutą šioje byloje nukentės visai su šiuo nusikaltimu nesusiję asmenys – jos neįgali dukra, žentas ir sutuoktinis. Dukters šeimai pagal savo minimalias išgales ji stengiasi finansiškai padėti. Jai pačiai nustatytas neramių kojų sindromas, turi sąnarių ligų, nustatyti menisko pažeidimai. Jos sutuoktinio labai silpnas regėjimas, turi aukštą kraujospūdį, kitų gretutinių ligų. Dėl nenusisekusio verslo, už kurį laidavo, šiandien turi labai didelių skolų. Tad šiuo metu šeimos finansinė situacija yra ypatingai sunki. Nuteistosios kreditoriniai įsipareigojimai siekia apie 786 238,58 Eur sumą. 2021 m. balandžio 21 d. Alytaus apylinkės teismas nutartimi (civilinė byla Nr. e2FB-2044-810/2021) jai iškėlė fizinio asmens bankroto bylą. Ja patvirtino tik 318 Eur lėšų sumą, kuri reikalinga kiekvieną mėnesį būtiniesiems poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos. Jeigu bus taikytas konfiskavimo institutas šioje byloje, išieškant konfiskuotino turto vertę ar jos dalį atitinkančią pinigų sumą, tai bus finansiškai nepakeliama našta. Dėl to taip pat papildomai nukentės visai su šiuo pažeidimu nesusiję asmenys, kreditoriai. Be to, esant sudėtingai ekonominei ir teisinei situacijai šalyje, nuteistajai net ir dedant maksimalias pastangas nelieka net minimalios teorinės galimybės artimiausiu metu uždirbti daugiau pinigų, kad sumokėtų priteistą sumą. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, konfiskavimo instituto taikymas šioje byloje nėra proporcinga ir teisinga priemonė baudžiamajam (auklėjamajam) tikslui pasiekti.

2.7.                      Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, skirdamas baudžiamojo poveikio priemonę - uždraudimą naudotis specialiąją teise būtent 4 metų terminui, visiškai nemotyvavo baudžiamojo poveikio priemonės termino nustatyto. Apelianto manymu, šioje byloje baudžiamojo poveikio priemonių paskirtis būtų įgyvendinta paskyrus uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones minimaliam įstatyme numatytam terminui. V. Z. anksčiau neteista, neįrašyta į narkologo įskaitą, teigiamai charakterizuojama. Jos darbo funkcijos tiesiogiai susijusios su vairavimu. Ji užsiima gėlių prekyba, dėl ko reikia važiuoti pasiimti prekių, jas pristatyti klientams ir pan. Jos pačios ir visos šeimos finansinė padėtis yra sunki, nėra gera nei pačios, nei jos šeimos narių sveikata. Jos sutuoktinis dėl sveikatos būklės negali vairuoti. Todėl teisė vairuoti transporto priemones jai yra ypatingai svarbi. V. Z. visiškai supranta savo veiksmų negrįžtamas pasekmes ir dėl to labai gailisi. Jai nustatytas girtumas nežymiai viršijo administracinę ir baudžiamąją atsakomybę skiriančią ribą.

2.8.                      Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad jei teismas manytų, kad atleidžiant V. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės, būtina skirti dvi baudžiamojo poveikio priemones, skirti jai įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant minimalų įmokos dydį (5 MGL), atidedant mokėjimą 12 mėnesių laikotarpiui.

3.       Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistosios gynėjas prašė jo skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistosios V. Z. gynėjo advokato Džiginto Žebelio apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

4.       Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nuteistosios gynėjas kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos ir veikos kvalifikavimo neginčija, tik kelia bausmės individualizavimo klausimą – prašo atleisti V. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, sutrumpinti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą ir netaikyti transporto priemonės vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimo.

Dėl BK 40 straipsnio taikymo

5.       Pagal BK 40 straipsnį, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi šiame baudžiamajame įstatyme įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas, tačiau atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas ne tik nustačius BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat apsvarsčius ir BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyje esančias sąlygas. Be to, kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, t. y. turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias bylos ypatybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017, 2K-88-976/2017, 2K-116-1073/2018 ir kt.).

6.       Skundžiamame Alytaus apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nuosprendyje nurodyta, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų visuma, t. y. kad V. Z. prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra formalus, nenustatytas nuoširdus gailestis dėl savo neteisėtų veiksmų, taip pat nėra nustatytas pagrindas manyti, jog V. Z. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo.

7.       Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau tai nėra tapatu. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, 2K-137/2015, 2K-176-303/2018, 2K-249-1073/2020 ir kt.). Tai reiškia, kad, nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygą, būtiną laidavimo institutui taikyti, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminiame tyrime bei teisme nuoseklumą.

8.       Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nors pagal teismų praktiką kaltės nepripažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau tokiu atveju reikšminga tai, kad prisipažinimas būtų kaltinamojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltė yra aiškiai įrodyta kitais bylos duomenimis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-516-697/2015, 2K-176-303/2018, 2K-249-1073/2020 ir kt.).

9.       Nagrinėjamu atveju V. Z. ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų metu nurodė, jog prisipažįsta padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tačiau pasinaudodama teise neduoti parodymų, atsisakė atsakyti į bet kokius klausimus, teikti paaiškinimus. Teisme nuteistoji prisipažino padariusi nusikaltimą, teikė paaiškinimus, tikino nuoširdžiai besigailinti dėl savo veiksmų. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai jos išreikštą gailestį laikė formaliu. Kaip matyti iš 2021 m. lapkričio 17 d. teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotų duomenų, apklausiant liudytoją J. K., kuri ir pranešė policijos pareigūnams apie tai, kad V. Z. galimai neblaivi vairuoja automobilį, pastaroji ėmėsi liudytoją moralizuoti dėl to, kad ši vietoj to, kad būtų priėjusi ir neleidusi vairuoti, pranešė policijos pareigūnams, prieš tai rašydama žinutes liudytojai ir jos mamai, liejo nuoskaudą dėl to, kad dėl liudytojos poelgio jai buvo „sugriautas gyvenimas“. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistoji dėl padėties, kurioje atsidūrė, ne pati prisiima atsakomybę ir kritiškai vertina savo elgesį, o dėl to kaltina kitą asmenį, kuris, vykdydamas pilietinę pareigą, pranešė apie daromą teisei priešingą elgesį policijos pareigūnams ir tokiu būdu net nuo galėjusių kilti itin skaudžių pasekmių apsaugojo tiek pačią nuteistąją, tiek ir kitus eismo dalyvius bei jų turtą. Atsižvelgusi į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu V. Z., policijos pareigūnams ją sustabdžius vairuojant transporto priemonę, nesutiko tikrintis neblaivumą ir tai padarė tik po konsultacijų telefonu, kad ikiteisminio tyrimo metu išsamių paaiškinimų neteikė, o teisme atsakomybę dėl jai kilusių / kilsiančių vairavimo apsvaigus nuo alkoholio neigiamų padarinių bandė perkelti kitam asmeniui, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju V. Z. prisipažino kalta tik formaliai, turėdama išskaičiavimą kiek įmanoma labiau palengvinti savo teisinę padėtį, o jos deklaruojamas gailestis dėl nusikalstamos veikos padarymo nėra nuoširdus. Pastaroji labiau pergyvena ne dėl paties nusikaltimo padarymo fakto, o dėl tiek jai pačiai asmeniškai, tiek ir šeimos nariams kilsiančių šio neteisėto elgesio padarinių. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė V. Z. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, o tuo pačiu ir BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos.  

10.       Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti V. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tinkamai vadovavosi teismų praktikos nuostatomis, kad tokio pobūdžio išvada turi būti pagrįsta objektyviais faktais, taip pat atsižvelgė į kaltininkės praeityje padarytus Kelių eismo taisyklių ir kitus teisės pažeidimus. Teismų praktikoje dėl laidavimo instituto taikymo pasisakyta, kad jei atsižvelgiant į bylos aplinkybes kyla pagrįstų abejonių, ar asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, tai paprastai reiškia, kad nėra vienos iš sąlygų, leidžiančių teismui daryti atitinkamas išvadas, taigi, ir taikyti BK 40 straipsnio nuostatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114-628/2019). Sprendžiant šį klausimą neturi likti neaiškumų ar abejonių dėl to, ar iš tiesų visos aplinkybės yra tokios aiškios, kad galima būtų daryti išvadą, jog yra pagrindas atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2013). Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis apie tai, kad V. Z. nusikalstamą veiką, numatytą BK 2811 straipsnio 1 dalyje, padarė praeityje būdama bausta administracine tvarka ne tik už analogiško teisės pažeidimo padarymą (vairavimą neblaiviai), bet ir dėl kitų nevienkartinių Kelių eismo taisyklių pažeidimų, tarp jų ir už vairavimą neturint teisės vairuoti transporto priemones, kai ši teisė atimta dėl vairavimo apsvaigus nuo alkoholio, taip pat ir už kitokio pobūdžio administracinių nusižengimų padarymą. Nors nusikalstamos veikos padarymo metu administracinė nuobauda už analogišką teisės pažeidimą (vairavimą neblaiviai) jau seniai nebegaliojo, tačiau minėtų duomenų visuma, neigiamai apibūdinanti nuteistosios asmenybę, neabejotinai leidžia teigti, kad V. Z., nors ir teigiamai charakterizuojama dėl vykdomos visuomeninės veiklos, būdama net ir brandaus amžiaus, visgi yra linkusi nesilaikyti įstatymų, kad ji nepadarė tinkamų išvadų dėl jos anksčiau padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų, o skirtos nuobaudos nebuvo efektyvios bei nepasiekė joms keliamų tikslų. Kartu tai leidžia teigti, kad nagrinėjamoje byloje nuteistosios padaryta veika nėra atsitiktinio pobūdžio ir dėl to pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad V. Z. ateityje laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikalstamų veikų, t. y., kad nėra ir BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos.

11.       Taigi nesant visų BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, pirmosios instancijos teismas, neatleidęs V. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė. Apelianto nurodytos baudžiamosios bylos, kuriose teismai esant panašioms aplinkybėms atleido asmenis nuo baudžiamosios atsakomybės šios išvados nekeičia. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra ne kartą pasisakyta, jog teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apelianto nurodytuose teismų sprendimuose nustatytos faktinės aplinkybės nėra tapačios arba labai panašios į nustatytas nagrinėjamoje byloje. Be to, kiekvienas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą svarstymo atvejis yra individualus ir teismai, spręsdami šį klausimą, priima sprendimus, remdamiesi visuma konkrečioje situacijoje reikšmingų aplinkybių.

12.       Kadangi nenustatyta BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų, kurioms esant galimas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikymas, visuma, aplinkybės dėl laiduotojos K. P. tinkamumo būti laiduotoja ir jos galimos įtakos V. Z. elgesiui, reikšmės neturi, todėl dėl jų plačiau ir nepasisakoma.

Dėl BK 72 straipsnio 5 dalies taikymo

13.       BK 72 straipsnyje yra nustatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Kelių transporto priemonė, kuri buvo panaudota darant nusikaltimą, numatytą BK 2811 straipsnio 1 dalyje, pripažįstama nusikalstamos veikos padarymo priemone (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392-699/2017, 2K-79-511/2018). BK 72 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, kad, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Toks teisinis reguliavimas užkerta kelią atvejams, kai kaltininkas sąmoningai daro nusikalstamas veikas su svetimu naudojamu turtu, žinodamas, kad toks turtas negali būti konfiskuojamas, ir kartu užtikrinamos teisės asmenų, kurie su savo turtu elgėsi apdairiai ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019).

14.       Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad automobilis „Toyota Avensis“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) buvo nuteistajai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 2811 straipsnio 1 dalyje, padarymo priemonė, pagrįstai nutarė taikyti BK 72 straipsnio nuostatas. Buvo nustatyta, kad ši transporto priemonė nuosavybės teise priklauso G. S.. Kadangi byloje nenustatyta, jog G. S. žinojo, kad nuteistoji vairuos jo automobilį būdama apsvaigusi nuo alkoholio, teismas iš nuteistosios konfiskavo automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą – 3 370 eurų. Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai nusikalstama veika yra padaroma panaudojant turtą, kuris atitinka BK 72 straipsnyje įtvirtintus požymius, tokio turto konfiskavimas ar jo vertę atitinkančios sumos išieškojimas negali būti pakeistas jokia kita baudžiamojo poveikio priemone. Ši baudžiamojo poveikio priemonė gali būti netaikoma tik išimtiniais atvejais, konstatavus, kad jos taikymas, byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų neproporcingas. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad V. Z. finansinė padėtis dėl turimų didžiulių įsiskolinimų yra labai sunki, be to, ji padeda ir neįgalumą turinčios dukters šeimai, jos pačios ir vyro sveikatos būklė nėra gera, teisėjų kolegija pažymi, kad asmens šeiminės, darbinio pobūdžio aplinkybės, materialinė padėtis nesudaro pakankamo pagrindo neskirti baudžiamojo poveikio priemonės – nekonfiskuoti transporto priemonės, kuria buvo padarytas nusikaltimas, ar neišieškoti iš kaltininko konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos. Nuteistoji V. Z. padarė vieną šiurkščiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų, tokiais savo veiksmais galėjo sukelti pavojų ne tik savo, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai ir gyvybei, pavojų visam eismo saugumui, o tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta žala nė vienam eismo dalyviui ir jokioms transporto priemonėms, yra tik laimingas atsitiktinumas. Apygardos teismas konstatuoja, kad vien tik simbolinės, nuteistosios pageidavimus tenkinančios bausmės ar (ir) baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų baudžiamajai atsakomybei keliamų tikslų. Neigiamų pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant nusikalstamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Nagrinėjamu atveju įvertinus baudžiamojoje byloje esančius ir šioje nutartyje pirmiau aptartus duomenis, apibūdinančius V. Z. asmenybę, finansinę padėtį, jos padarytos veikos pobūdį ir pavojingumą, taip pat tai, kad nuteistajai buvo paskirta švelniausios rūšies bausmė – bauda, kuri artima minimaliai, transporto priemonės vertės - 3 370 eurų turto konfiskavimą nėra pagrindo laikyti neproporcinga baudžiamojo poveikio priemone, kurią paskyrus būtų aiškiai pažeista pusiausvyra tarp tikslo nubausti teisės pažeidėją ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti.

15.       Nėra pagrindo tenkinti ir nuteistosios gynėjo prašymo atidėti šios baudžiamojo poveikio priemonės įvykdymo terminą, kadangi nei BK 72 straipsnis, nei BPK nuostatos dėl įsiteisėjusių nuosprendžių vykdymo (BPK VII dalis) nenumato galimybės išdėstyti iš asmens išieškotos konfiskuotino turto vertės atitinkančios pinigų sumos mokėjimo dalimis tam tikram laikotarpiui ar nustatyti terminą, per kurį asmuo privalo sumokėti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. BVK 22 straipsnyje numatyta tik baudos bausmės ilgesnio sumokėjimo termino nustatymo galimybė. O turto konfiskavimas (šiuo atveju – konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas) kaip baudžiamojo poveikio priemonė negali būti prilyginama baudai kaip bausmei ir negali būti vykdoma BVK nustatyta tvarka.

16.       BPK 342 straipsnio 4 dalies 7 punkte nurodyta, kad įsiteisėjęs nuosprendis dėl baudžiamojo poveikio priemonių – turto konfiskavimo ir išplėstinio turto konfiskavimo – pateikiamas vykdyti antstoliams. Vadovaujantis BPK 357 straipsnio 6 dalimi, jeigu nuosprendžiu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas arba išplėstinis turto konfiskavimas, nuosprendį paskelbęs teismas nuosprendžio nuorašą, konfiskuotino turto dokumentų nuorašus ir vykdomąjį raštą išsiunčia nuosprendžio vykdymo vietos antstoliui ir apie tai raštu praneša teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai. Taigi įsiteisėjęs nuosprendis dėl BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės perduodamas bausmę vykdančiai institucijai – antstoliui, kuris nuosprendį vykdo vadovaudamasis atitinkamomis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatomis (CPK 584 straipsnio 1 dalies 2 punktas). CPK 624 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu skolininkas per raginime įvykdyti sprendimą nustatytą terminą teismo sprendimo neįvykdo, antstolis ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo tos dienos, kurią pasibaigė terminas įvykdyti sprendimą, pradeda jį vykdyti priverstinai. Vadovaujantis CPK 625 straipsnio 1 dalimi, vykdomąjį dokumentą vykdantis antstolis šio kodekso nustatyta tvarka savo iniciatyva arba vykdymo proceso dalyvių prašymu savo patvarkymu vykdymo veiksmus gali atidėti, vykdomąją bylą sustabdyti ar vykdomąjį dokumentą grąžinti išieškotojui. Taigi, įstatymas numato, jog antstolis gali spręsti dėl vykdymo veiksmų atidėjimo ir vykdomosios bylos sustabdymo. Tokiu būdu, V. Z., neturėdama galimybės iš karto sumokėti visos iš jos priteistos konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos, turi galimybę kreiptis į antstolį dėl atitinkamų sprendimų priėmimo, taip pat ir dėl skolos mokėjimo išdėstymo bei grafiko vykdomojoje byloje. Aktyviai bendradarbiaudama su antstoliu ji gali sumažinti priverstinio vykdymo neigiamas pasekmes.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti transporto priemones termino

17.       Apeliaciniame skunde prašoma sutrumpinti uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminą iki 1 (vienerių) metų. Kaip matyti iš tokio skundo argumento, nuteistoji neginčija sprendimo skirti BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę, tačiau nesutinka su nustatytu terminu, prašydama jį sutrumpinti iki įstatyme numatytos minimalios trukmės. Su tokiu prašymu sutiktina iš dalies. Teisėjų kolegijos vertinimu, prašymas nustatyti minimalų baudžiamojo poveikio priemonės terminą yra nepagrįstas, tačiau tuo pačiu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo skirtas 4 (ketverių) metų terminas yra neproporcingas.

18.       Vadovaujantis BK 68 straipsnio 2 dalimi, teismas uždraudžia naudotis specialia teise nuo vienerių iki penkerių metų, šios baudžiamojo poveikio priemonės termino vidurkis yra 3 metai. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajai buvo paskirtas vidurkį viršijantis specialiosios teisės atėmimo terminas. Pirmosios instancijos teismas tokį savo sprendimą motyvavo tuo, kad V. Z. nusikaltimą padarė anksčiau būdama bausta už neblaivaus asmens automobilio vairavimą. Visgi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paskirtas uždraudimo naudotis specialia teise terminas nėra tinkamai motyvuotas bei individualizuotas. Skiriant baudžiamojo poveikio priemonę turi būti vadovaujamasi proporcingumo principu, kuris reikalauja, kad už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės būtų proporcingos teisės pažeidimui, atitiktų siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, nevaržytų asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, o tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti būtų teisinga pusiausvyra.

19.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad V. Z. vairavo automobilį būdama neblaivi, kai jai nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (1,66 promilės). Automobilis vairuotas miesto teritorijoje, pagrindinėmis gatvėmis, tad tokie veiksmai neabejotinai kėlė pavojų ne tik svetimam turtui, bet ir žmonių sveikatai bei gyvybei. Be to, V. Z. ir anksčiau buvo bausta administracine tvarka už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviai, o tai rodo, kad ji atitinkamų išvadų iš ankstesnio baustumo administracine tvarka nepadarė. Įvertinus šias aplinkybes, konstatuotina, jog nėra pagrindo nustatyti minimalų baudžiamojo poveikio priemonės –uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones terminą. V. Z. privalėjo numatyti ir įvertinti galimas savo priešingo teisei elgesio pasekmes dar prieš darydama nusikaltimą, todėl ji privalo prisiimti neigiamas tokio elgesio pasekmes, dėl kurių atsiradimo būtent ji pati ir yra kalta. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymas aukščiau iškelia visuomenės saugumą, todėl taikant prevencines priemones ir asmens, padariusio nusikalstamą veiką, nubaudimą, siekiama užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, teisingo atsako į daromus teisės pažeidimus, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu.

20.       Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, ankstesnis baustumas administracine tvarka, savaime neduoda pagrindo nustatyti ilgesnį artimesnį maksimaliam baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones terminą. Pastebėtina, kad nors nėra nustatyta V. Z. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bet taip pat nenustatyta ir jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių. V. Z. anksčiau neteista, administracine tvarka už tai, kad vairavo automobilį, būdama neblaivi (nustatytas vidutinis 1,69 ‰ girtumo laipsnis), bausta 2012 m. gegužės 28 d. Taip pat 2013 m. birželio 25 d. ji vairavo automobilį, neturėdama teisės vairuoti, kai vairuojančiam asmeniui atimta teisė vairuoti transporto priemones. Vėlesni jos padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai nepasižymi dideliu pavojingumu ir šiurkštumu (nesilaikymas draudimo vairuotojams naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis; važiavimas kelio ženklo Nr. 301 „įvažiuoti draudžiama“ galiojimo zonoje; transporto priemonės vairavimas neužsisegus saugos diržo; transporto priemonės palikimas stovėti kelio Nr. 332 (sustoti draudžiama) galiojimo zonoje). Atsižvelgdama į tai, kad nusikalstama veika transporto eismo saugumui padaryta pirmą kartą, nuteistosios pavojingiausi ir šiurkščiausi administraciniai nusižengimai, vis dėlto padaryti pakankamai seniai, teisė vairuoti transporto priemones V. Z. reikalinga jos darbinėje veikloje, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra pagrindas skirti trumpesnį uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminą, sumažinant jį iki 3 (trijų) metų.

21.       Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

n u t a r ė :

nuteistosios V. Z. gynėjo advokato Džiginto Žebelio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2021 m. lapkričio 30 d. nuosprendį pakeisti:

V. Z. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones terminą sutrumpinti iki 3 (trijų) metų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai:                                                                                                                     Danutė Giačaitė

                                                                                                                                  Jurgis Kiškis 

                                                                                                                                 Arūnas Paštuolis