Civilinė byla Nr. 2S-864-640/2015
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-34587-2014-3
Procesinio sprendimo kategorija: 129.1.; 129.2.; 122.4.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2015 m. sausio 8 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „Hidras“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Hidras“ skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys – antstolė R. D., UAB „Statybos sprendimų grupė“.
Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,
n u s t a t ė:
pareiškėjas UAB „Hidras“ kreipėsi į antstolę R. D. su skundu, prašydamas panaikinti antstolės 2014-09-11 patvarkymą vykdomojoje Nr. 0167/14/00433, kuriuo jam priklausantis automobilis „BMW X6“, valstybinis Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), perduotas saugoti išieškotojui UAB „Statybos sprendimų grupė“, reikalaudamas šį automobilį grąžinti pareiškėjui. Nurodė, kad antstolė nepagrįstai perdavė išieškotojui saugoti minėtą turtą, neturėdama įrodymų, jog ginčo turtas nėra saugomas ar saugomas akivaizdžiai netinkamai. Pažymėjo, jog antstolė savo patvarkyme nenurodė jokių automobilio perdavimo saugoti kitam asmeniui motyvų. Pareiškėjo teigimu, antstolė priėmė minėtą patvarkymą, neturėdama įrodymų, jog egzistuoja grėsmė, kad areštuotas turtas nebus tinkamai išsaugotas ar jo vertė žymiai sumažės, todėl nebuvo pagrindo pakeisti areštuoto turto savininką, kuris yra šio turto saugotoju, kitu trečiuoju asmeniu. Pasak pareiškėjo, tokiais savo veiksmais antstolė pažeidė CPK 683 str. 1 d. įtvirtintą bendrą taisyklę, jog areštuotą turtą antstolis palieka valdyti asmeniui, pas kurį jis tą turtą areštavo. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog perdavus automobilį saugoti išieškotojui, atsiranda papildomų su saugojimu susijusių išlaidų ir tokiu būdu nepagrįstai didinamos vykdymo išlaidos, dėl ko mažėja pareiškėjo galimybės greičiau atsiskaityti su išieškotoju. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, jog patiria nuostolių ir dėl to, kad perduotas išieškotojui saugoti automobilis nebegali būti naudojamas įmonės veikloje.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-10-28 nutartimi pareiškėjo atmetė. Teismas nurodė, kad skolininkas nevykdė geranoriškai įsiteisėjusio teismo sprendimo, taip pat vengė priimti antstolio siųstus skolininko buveinės adresu procesinius dokumentus (juos skolininkas priėmė tik pačiai antstolei 2014-09-11 atvykus jo buveinės adresu). Tai rodo skolininko veiksmų nesąžiningumą, vengimą vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą (CPK 18 str.). Nurodė, jog išieškoma skolos suma yra pakankamai didelė (157 941,14 Lt), o skolininkui nuosavybės teise priklausantys automobiliai yra vienintelis realus skolos grąžinimo užtikrinimo būdas. Tokiu būdu antstolės argumentai dėl būtinybės turtą išsaugoti, t. y. užtikrinti, kad jis nebūtų paslėptas ar pažeista jo būklė, laikytini pagrįstais. Teismo vertinimu, nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje, kai skolininkas elgėsi pasyviai, buvo pagrindas antstolei pasinaudoti CPK 683 str. suteikta teise turto saugotoju paskirti išieškotoją, kuriam buvo išaiškintos su turto saugojimu susijusios pareigos bei atsakomybė, įtvirtintos CPK 657 ir 660 straipsniuose.
Pareiškėjas UAB „Hidras“ atskiruoju skundu (b.l. 2-4) prašo panaikinti 2014-10-28 dienos Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį ir priimti naują nutartį, skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad Apylinkės teismas nukrypo nuo apeliacinių teismų formuojamos teismų praktikos susijusios su areštuoto turto perdavimu saugojimui. Jeigu Apylinkės teismas būtų nenukrypęs nuo apeliacinių teismų formuojamos teismų praktikos susijusios su areštuoto turto perdavimu saugojimui, tuomet jis būtų vertinęs, ar byloje yra objektyvių duomenų ir neginčijamų įrodymų, kurie būtų leidę teigti, kad Pareiškėjas nesaugo automobilio BMW X6, valst. Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI) apskritai, ar saugo akivaizdžiai netinkamai, ko pasėkoje jo būklė blogėja ir todėl krenta šio turto vertė. Taip pat nurodo, kad Apylinkės teismas įrodymų dėl būtinybės perduoti automobilį saugojimui netyrė, tai nevertino, kad antstolės R. D. išvados yra deklaratyvios, o nurodytos aplinkybės apie galimą automobilio paslėpimą ar jo būklės pažeidimą nepagrįstos vykdomosios bylos medžiaga, nes, gavusi tokį išieškotojo UAB „Statybų sprendimų grupės“ prašymą, antstolė nesiaiškino faktinių aplinkybių apie tai, ar atliekami kokie nors veiksmai, kuriais skolininkas naikina saugomą turtą arba mažina jo vertę.
Suinteresuotas asmuo UAB „Statybos sprendimų grupė“ ir antstolė R. D. atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus galioja taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teismas absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.
Apeliantas savo skundą iš esmės grindžia aplinkybe, kad antstolė nepagrįstai pareiškėjo automobilį perdavė saugoti išieškotojui. Pagal CPK 634 straipsnio 2 dalies nuostatas antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus; pagal Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatas antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Šios nuostatos suponuoja pareigą antstoliui suteiktas teises vykdymo procese naudoti taip, kad būtų pasiekti įstatyme nustatyti tikslai, todėl tam tikrais atvejais, atsižvelgdamas į susiklosčiusią situaciją, antstolis privalo naudotis įstatymo leidėjo jam suteiktais instrumentais, nors konkreti teisės norma lingvistiškai yra išreikšta kaip dispozityvioji.
Pažymėtina, kad areštas yra realaus ir rezultatyvaus priverstinio vykdymo proceso užtikrinimo priemonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Trapas“ v. V. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-280/2010), todėl antstolis, taikydamas areštą, turi imtis visų būtinų priemonių, kad juo siekiamas tikslas – realus ir rezultatyvus išieškojimas – būtų pasiektas. Nagrinėjamu atveju antstolis, areštavo pareiškėjo transporto priemones, t.y. apribojo visas teises – valdymo, naudojimosi ir disponavimo, todėl akivaizdu, kad nebuvo pagrindo palikti areštuotą automobilį skolininkui bei naudoti jį ūkinei veiklai vykdyti, nes tokiu atveju naudojimosi teisės apribojimas tampa beprasmis. Be to, automobilio naudojimas, natūraliai mažina jo vertę, kas pagal CPK 683 straipsnio 3 dalį taip pat yra kliūtis leisti naudotis areštuotu daiktu. Pažymėtina ir tai, kad automobiliui dalyvaujant eisme ženkliai didėja rizika dėl jo dalinio ar visiško sunaikinimo, kad taip pat sunkina rezultatyvų vykdomojo dokumento įvykdymą. CPK 683 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybė antstoliui bet kurioje proceso stadijoje areštuotą turtą perduoti saugoti kitam asmeniui, taip pat ir išieškotojui. Nagrinėjamoje situacijoje, kai skolininkas daugiau jokio kito vertingo turto neturi, sąskaitose lėšų tinkamam vykdomojo rašto įvykdymui skirtų lėšų nėra, procesiniai dokumentai pareiškėjui įteikiami tik per antstolį, buvo pagrindas pasinaudoti pirmiau nurodyta teisės norma.
Kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai yra nei teisiškai nei faktiškai nepagrįsti, todėl nereikšmingi ir savaime neįtakoja kitokio šio klausimo sprendimo būdo.
Darytina išvada, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą apylinkės teismo nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta.
Vadovaudamasis CPK 336 str., 337 str. 1 p., teismas
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė