Civilinė byla Nr. e2A-1359-945/2022

Teisminio proceso Nr. 2-53-3-01534-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.7.1;

1.3.2.9.10.8; 1.3.9.2.2; 3.3.1.20

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 6 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Edvardo Palioko ir Albinos Rimdeikaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vosas“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vosas“ ieškinį atsakovui A. R. dėl atsakovo atleidimo iš darbo dėl darbuotojo kaltės pripažinimo teisėtu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Vosas“ (toliau – ieškovė, darbdavys) ieškiniu prašė pripažinti, kad ieškovė teisėtai atleido atsakovą A. R. (toliau – atsakovas, darbuotojas) iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu ir ieškovė neprivalo mokėti atsakovui jokių kompensacijų pagal DK 218 straipsnį, priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2.       Ieškovė nurodė, kad 2017 m. balandžio 18 d. tarp šalių buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 4622, atsakovas įdarbintas vairuotojo–ekspeditoriaus darbo funkcijoms atlikti. Pagal pareiginius nuostatus atsakovas įsipareigojo ne tik vairuoti transporto priemones, bet ir periodiškai atlikti jų techninį aptarnavimą, paruošti ir pristatyti transporto priemones techninei apžiūrai (pareiginių nuostatų 1, 12 punktai). Atsakovas įprastai 6 savaičių terminui būdavo siunčiamas į komandiruotę Olandijoje, po jos apie 3 savaites ilsėdavosi, praėjus šiam terminui atsakovas turėdavo būti pasiruošęs bet kuriuo metu atlikti savo darbo funkcijas. 2021 m. liepos mėn. atsakovo komandiruotės Olandijoje metu buvo nustatyta, kad jo gabenamame krovinyje trūksta prekių. Anksčiau taip pat būdavo atvejų, kai tuose pervežimuose, kuriuos vykdydavo atsakovas, trūkdavo prekių. Po paskutinio prekių dingimo atsakovo komandiruotė buvo nutraukta ir atsakovui buvo pasiūlyta grįžti į Lietuvą ieškovės transportu. Dėl prarasto pasitikėjimo atsakovu buvo nuspręsta, kad atsakovas jam priskirtas darbo funkcijas kurį laiką atliks Lietuvoje. Atsakovas nuo 2021 m. liepos 19 d. iki 2021 m. rugpjūčio 10 d. ilsėjosi (žiniaraščiuose žymima „P“), nuo 2021 m. rugpjūčio 12 d. iki 2021 m. rugpjūčio 27 d. buvo išleistas kasmetinių atostogų (žiniaraščiuose žymima „A“). 2021 m. rugpjūčio 30 d. atsakovas ieškovės biure, esančiame (duomenys neskelbtini), pasirodė tik po 16 val., nors prieš išleidžiant atsakovą atostogų jam buvo pasakyta, kad po atostogų jis turi iškart pasirodyti biure. 2021 m. rugpjūčio 31 d. atsakovas atvyko priešpiet, tačiau, nepaisydamas ieškovės nurodymo laukti tolesnių instrukcijų, pasišalino. 2021 m. rugsėjo 1 d. ir 2021 m. rugsėjo 2 d. ieškovės logistikos vadovas P. V. SMS žinutėmis nurodė atsakovui, kad jis turi atvykti į ieškovės biurą. 2021 m. rugsėjo 1 d. atsakovas neatvyko, nevykdė ieškovės nurodymo. 2021 m. rugsėjo 2 d. atsakovas trumpam pasirodė, tačiau, vėl nepaisydamas ieškovės nurodymo laukti tolesnių instrukcijų, pasišalino. 2021 m. rugsėjo 3 d., 2021 m. rugsėjo 6–9 d. atsakovas nepasirodė. 2021 m. rugsėjo 3 d. atsakovui buvo išsiųstas reikalavimas pasiaiškinti, kodėl jis nevykdo ieškovės nurodymų ir neatvyksta į darbą. 2021 m. rugsėjo 10 d. atsakovas pateikė pasiaiškinimą raštu ir išvyko. 2021 m. rugsėjo 13 d. atsakovas buvo atleistas iš darbo DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 3 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Ieškovės vairuotojai, kurie nėra išvykę į komandiruotę, gauna ieškovės vadovybės nurodymus, turi pareigą pristatyti transporto priemones į servisą ir/ar registracijai, atlikti kitus panašius ieškovės vadovybės nurodymus. Šiuo tikslu ieškovė turi teisę kviesti vairuotojus į jos biurą, esantį (duomenys neskelbtini), kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta. Atsakovo buvimas darbo vietoje buvo būtinas, kadangi 2021 m. rugsėjo mėn. pradžioje buvo numatyta 4 sunkvežimių registracija ir 4 mikroautobusų pristatymas į servisą, todėl tam buvo reikalingi darbuotojai – vairuotojai, kurie galėtų tai padaryti. Dėl atsakovo neatvykimo į darbą ieškovei buvo sudėtinga organizuoti šių darbų atlikimą. 2021 m. rugsėjo 13 d. ir 2021 m. rugsėjo 15 d. ieškovė galutinai atsiskaitė su atsakovu. Atsakovas kreipėsi į Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno darbo ginčų komisiją (toliau – DGK) su prašymu pripažinti atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisti kompensacijas pagal DK 218 straipsnį, neišmokėtą darbo užmokestį, netesybas už laiku neišmokėtą darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. 2021 m. lapkričio 30 d. DGK priėmė sprendimą darbo byloje Nr. APS-2-19778, kuriuo atsakovo prašymą patenkino iš dalies ir pripažino, kad ieškovė neteisėtai atleido atsakovą iš darbo DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, priteisė atsakovui kompensacijas pagal DK 218 straipsnį, atmetė kitus atsakovo reikalavimus.

3.       Atsakovas nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad atsakovo darbas buvo atliekamas išimtinai Olandijoje, Lietuvoje atsakovas neatlikdavo jokių darbinių ar kitokių funkcijų. Tarp šalių sudėtingi santykiai susiklostė po to, kai atsakovo iniciatyva 2021 m. birželio 4 d. darbdaviui buvo pateiktas reikalavimas dėl darbo sąlygų gerinimo. Atsakovas nebuvo paprašytas pasiaiškinti dėl dingusio krovinio, ieškovė nesikreipė į teisėsaugos institucijas, jokie objektyvūs duomenys apie įvykdytą vagystę nebuvo pateikti. Atsakovui nebuvo pranešta apie sprendimą pakeisti jo darbo funkciją ir darbo vietą, toks susitarimas tarp šalių nebuvo sudarytas, apie darbo organizavimo pasikeitimus atsakovas nebuvo informuotas. Po nutrauktos komandiruotės savo lėšomis grįžęs į Lietuvą atsakovas paskambino ieškovei. Ieškovė pareikalavo atvykti pas buhalterę ir parašyti prašymą išeiti iš darbo savo noru. Atsakovas to daryti nesutiko. Praėjus 3 savaitėms ir nesulauktus iš ieškovės pranešimo apie kitą komandiruotę į Olandiją, atsakovas pats paskambino ieškovei ir pasidomėjo, kada jam bus suteiktas darbo sutartimi sulygtas darbas. 2021 m. rugpjūčio 10 d. ieškovė telefoninio pokalbio metu dar kartą paragino atsakovą išeiti iš darbo savo noru. Atsakovas su tokiu reikalavimu nesutiko. Po telefoninio pokalbio atsakovas iš ieškovės gavo SMS žinutę su kvietimu 2021 m. rugpjūčio 11 d. 10 val. atvykti į biurą, esantį (duomenys neskelbtini). Tuomet atsakovas pirmą kartą sužinojo, jog ieškovė veiklą vykdo minėtu adresu. Atvykus nurodytu adresu, asmuo, prisistatęs P. V., liepė rašyti prašymą išeiti iš darbo savo noru, priešingu atveju grasino atleisti iš darbo kitais būdais. Po atsakovo atsisakymo išeiti iš darbo savo noru, jis gavo SMS žinutę su reikalavimu atvykti į biurą 2021 m. rugpjūčio 12 d. nuo 9 val. Tą dieną ieškovė dar kartą pareikalavo išeiti iš darbo savo noru, nurodydama, kad, priešingu atveju atsakovas turės kas dieną atvykti į darbą ir tiesiog sėdėti biure. Atsakovas, matydamas susiklosčiusią situaciją, paprašė suteikti jam kasmetines atostogas. Pasibaigus atostogoms atsakovas vėl nesulaukė iš ieškovės darbo grafiko su nurodymais, kada jis turi išvykti į komandiruotę Olandijoje, todėl 2021 m. rugpjūčio 30 d. nuvyko į biurą išsiaiškinti susidariusios situacijos. 2021 m. rugpjūčio 30 d. vykusio pokalbio metu ieškovė atsisakė pateikti atsakovui jo darbo grafiką, todėl 2021 m. rugpjūčio 31 d. atsakovas parašė žinutę ieškovei, klausdamas, kada ji jam duos darbo. Iš atsakovo buvo gautas atsakymas su klausimu, kodėl jo nėra biure, ir vėl pateiktas reikalavimas 2021 m. rugsėjo 1 d. atvykti į biurą laukti darbo. Atsakovas nebuvo informuotas apie tai, kad jis turės vykti į Kėdainius atlikti transporto priemonių registracijos ar nuvaryti autobusiukus į autoservisą. Ieškovė nesiūlė atsakovui jokio darbo, o ieškiniu tik bando pateisinti nepagrįstą atsakovo atleidimą iš darbo. Nors atsakovas ieškovės nurodytu adresu buvo atvykęs 2021 m. rugpjūčio 30 d., 2021 m. rugpjūčio 31 d., 2021 m. rugsėjo 2 d. ir aiškinosi dėl savo darbo sąlygų, reikalavo iš ieškovės pateikti jo darbo grafikus, 2021 m. rugsėjo 10 d. atsakovas registruotu paštu gavo 2021 m. rugsėjo 3 d. prašymą pasiaiškinti. Po pateikto pasiaiškinimo atsakovas iš ieškovės negavo jokios informacijos – nei kvietimo atvykti į darbą, nei informacijos, kad buvo atleistas iš darbo. Ieškovė tyčia nesuteikė atsakovui darbo sutartimi sulygto darbo, neteikė darbo grafiko, iš kurio atsakovui būtų žinoma, kada jis turi būti darbe. Ieškovė neįrodė, kad atsakovas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), todėl atleidimas iš darbo DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu negali būti pripažintas teisėtu.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Marijampolės apylinkės teismas 2022 m. birželio 9 d. sprendimu atmetė ieškinį, pripažino, kad atsakovas ieškovės 2020 m. rugsėjo 13 d. iš darbo DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 3 dalies 1 punkto pagrindu buvo atleistas neteisėtai, nustatė, jog darbo sutartis tarp šalių nutraukta teismo sprendimu pagal DK 218 straipsnio 4 ir 6 dalis, atleidimo data pripažįstant teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną, priteisė atsakovui iš ieškovės 11 213,28 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2021 m. rugsėjo 13 d. iki sprendimo įsiteisėjimo dienos (2022 m. liepos 12 d. ) ir po 53,91 Eur už kiekvieną paskesnę darbo dieną, skaičiuojant nuo 2021 m. rugsėjo 14 d., taikant penkių darbo dienų savaitės grafiką, iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, 1 475 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

5.       Teismas nusprendė, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas neatvyko į darbą be pateisinamų priežasčių, t. y. kad jis padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – pravaikštą.

6.       Teismas įvertinęs atsakovo darbo sutartį nustatė, kad buvo dirbama pagal suminę laiko apskaitą. Teismas pažymėjo, kad atsakovui nuo 2021 m. rugpjūčio 30 d. iki 2021 m. rugsėjo 10 d. buvo žymimos pravaikštos, tačiau iš bylos medžiagos ir šalių paaiškinimų matyti, kad atsakovui nebuvo pateiktas darbo grafikas, nustatantis jo pareigą būti darbe nuo 2021 m. rugpjūčio 30 d., sąlyga dėl suminio darbo laiko taip pat nebuvo pakeista. Nustatęs, kad darbo grafikas, kuriame būtų buvę nurodyta 2021 m. rugpjūčio 11 d. atvykti į darbą adresu: (duomenys neskelbtini), nuo 10 val., o 2021 m. rugpjūčio 12 d. atvykti į darbą tuo pačiu adresu nuo 9 val., atsakovui nebuvo pateiktas, teismas konstatavo, jog ieškovė vienašališkai reikalavo atsakovą atvykti į darbo sutartimi nesulygtą vietą ir darbo grafike nenustatytu laiku. 2021 m. rugpjūčio 30 d. atsakovas darbo grafiko iš ieškovės negavo, ieškovė taip pat nenurodė apie transporto priemonių parengimą techninei apžiūrai ar jų registracijos atlikimą, tačiau tokio nurodymo ir negalėjo būti, nes pareiginių nuostatų 12 punkte yra kalbama apie automobilio, kurį vairuoja atsakovas ir kuris yra Olandijoje, paruošimą ir pristatymą techninei apžiūrai, apie pareigą atlikti automobilių registraciją pareiginiuose nuostatuose neminima. 2021 m. rugpjūčio 31 d., 2021 m. rugsėjo 1 d. atsakovas taip pat klausė, ar jam bus darbo, tačiau ieškovė nurodė atvykti ir laukti užsakymų. 

7.       Teismas konstatavo, kad ieškovė atsakovui, dirbančiam pagal suminę darbo apskaitą, prieš 7 dienas nepranešė apie pasikeitusį jo darbo grafiką (DK 115 straipsnio 2 dalis), nors pats atsakovas ieškovės nurodytu adresu buvo nuvykęs 2021 m. rugpjūčio 30 d., 2021 m. rugpjūčio 31 d., 2021 m. rugsėjo 2 d., aiškinosi dėl savo darbo sąlygų, reikalavo iš ieškovės pateikti jo darbo grafikus ir kt. Atsakovui turėjo būti pasiūlomos kitos darbo sąlygos ir tik darbuotojui nesutikus būtų galima atleisti jį iš darbo. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė nesuteikė atsakovui darbo sutartimi sulygto darbo, neteikė darbo grafiko, iš kurio atsakovui būtų žinoma, kada jis turi būti darbe, neinformavo atsakovo apie darbo funkcijas, kurias jis turi atlikti, neinformavo ir nesuderino su atsakovu jo darbo vietos, darbo laiko režimo pasikeitimo. Teismas nusprendė, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovas būtų padaręs šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, už kurį pagrįstai galima būtų skirti griežčiausią nuobaudą. Pareiga įrodyti, jog darbuotojo veiksmais buvo padarytas šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, tenka darbdaviui, kuris šioje byloje šios aplinkybės neįrodė.  

8.       Teismas pažymėjo, kad iš byloje pateiktų dokumentų kyla pagrįstų abejonių, jog J. V. nuo 2021 m. rugpjūčio 5 d. galėjo veikti ieškovės vardu. 2021 m. rugpjūčio 2 d. vienintelio akcininko sprendimu nuspręsta atleisti direktorių J. V. nuo 2021 m. rugpjūčio 5 d. ir nuo 2021 m. rugpjūčio 5 d. nauju direktoriumi paskirti A. K. Iš socialinio draudimo fondo pažymos teismas nustatė, kad J. V. atleistas 2012 m. sausio 1 d., daugiau jokių įrašų apie jo darbovietę Lietuvoje nėra. Ant 2021 m. rugsėjo 16 d. įsakymo atleisti atsakovą iš darbo yra pasirašęs generalinis direktorius J. V., nors 2022 m. kovo 3 d. pažymoje nurodyta, kad nuo 2021 m. rugpjūčio 5 d. J. V. užima ieškovės vadybininko pareigas. Teismas konstatavo, kad 2021 m. rugsėjo 16 d. įsakymas dėl atleidimo iš darbo pripažintinas neteisėtu ir negaliojančiu, nes priimtas ne įmonės direktoriaus, turinčio teisę nutraukti darbo sutartis su darbuotojais.

9.       Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo prašymą, priteisė atsakovui išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir kompensaciją už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. Šalys neprašė, kad darbuotojas būtų grąžinamas į ankstesnį darbą, todėl pripažinęs atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu, teismas nurodė, kad darbo sutartis su atsakovu nutraukiama teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10.       Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir patenkinti ieškinį, priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                      Teismas neįvertino, kad, siekiant atstatyti prarastą pasitikėjimą atsakovu dėl dingstančių prekių atsakovo vykdomuose pervežimuose, buvo nuspręsta laikinai suteikti atsakovui darbą Lietuvoje, t. y. egzistavo objektyvi priežastis, dėl kurios atsakovas nebuvo išsiųstas į komandiruotę.

1.2.                      Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad buvo pakeistos atsakovo darbo sąlygos, dėl to ieškovė vienašališkai reikalavo atsakovą atvykti į darbo sutartimi nesulygtą vietą ir atlikti nesulygtas darbo funkcijas. Atsakovo darbo vieta – ne tik transporto priemonė, bet ir ieškovės veiklos vieta, todėl ieškovė, pareikalavusi atsakovo atvykti į biurą, atsakovo darbo vietos nepakeitė. Atsakovo darbo funkcijos taip pat nebuvo pakeistos, nes atsakovo darbo funkcijos apėmė ir periodinį transporto priemonių techninio aptarnavimo atlikimą, jų paruošimą ir pristatymą techninei apžiūrai, buvimą darbo vietoje, esant pasirengus imtis darbo.

1.3.                      Teismas formaliai pritaikė DK 115 straipsnio 2 dalies normą dėl darbo grafiko pateikimo ne vėliau kaip prieš 7 dienas iki jo įsigaliojimo ir konstatavo, kad ieškovė nepateikė atsakovui darbo grafiko, kuris būtų nustatęs jo pareigą būti darbe nuo 2021 m. rupjūčio 30 d. Teismas nekėlė klausimo, ar atsakovas galėjo iš kitų aplinkybių suprasti savo pareigą būti biure, ar formalus darbo grafiko turėjimas būtų turėjęs įtaką atsakovo supratimui apie jo pareigą atvykti į biurą. Bendrovėje komunikacija darbo grafiko klausimais vyko atskirais pranešimais, kurie būdavo pateikiami telefonu (skambučiais, SMS žinutėmis) ir/arba žodžiu. Atsakovas buvo žodžiu ir telefonu informuotas apie reikalavimą atvykti į biurą, pasibaigus 3 savaičių poilsiui, todėl nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas nevykdė tiesioginio darbų vadovo nurodymų dėl nežinojimo ar nesupratimo. Rašytinio darbo grafiko nepateikimas atsakovui niekada nesukėlė problemų, komunikacija telefonu atsakovui nuo pat jo darbo pradžios buvo priimtina.

1.4.                      Teismas nepagrįstai nustatė, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovas būtų padaręs šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Atsakovas nepasirodė darbe šešias darbo dienas, o keturias darbo dienas savavališkai pasišalino iš darbo vietos. Taigi, laikotarpiu nuo 2021 m. rugpjūčio 30 d. iki 2021 m. rugsėjo 10 d. atsakovas nevykdė jokių jam priskirtų darbo funkcijų, nors to iš jo buvo reikalaujama. Atsakovas negalėjo turėti pagrįsto lūkesčio, kad neatvykus į bendrovę nurodytu metu jam nebus žymimos pravaikštos.

1.5.                      Teismas nepaisė pareigos įvertinti atsakovo neatvykimo į darbą priežasčių svarbos, perkėlė kaltės faktorių ieškovei, konstatuodamas, kad ieškovė nepateikė objektyvios priežasties, dėl kurios atsakovas nebuvo išsiųstas į komandiruotę, o buvo kviečiamas atvykti į biurą. Atsakovo nenoras negali būti pripažįstamas svarbia priežastimi neatvykti į darbą. Atsakovas, sudarydamas darbo sutartį, be kita ko, buvo supažindintas su pareiginiais nuostatais, todėl suprato ir žinojo, kad jo darbo funkcijos neapims išimtinai tik komandiruočių. Teismas netinkamai interpretavo pareiginius nuostatus, nes transporto priemonių sąvoka negali būti siejama išimtinai su geografine vieta, be to, vairuotojams nėra priskiriama konkreti transporto priemonė.

1.6.                      Teismas neįvertino ieškovės į bylą pateiktų įrodymų – J. V. darbo sutarties, A1 pažymėjimo, 2021 m. rugsėjo 1 d. įsakymo dėl pavadavimo, 2022 m. kovo 3 d. pažymos, padarė nepagrįstą išvadą, kad 2021 m. rugsėjo 16 d. įsakymas dėl atsakovo atleidimo iš darbo pripažintinas neteisėtu ir negaliojančiu, nes priimtas ne ieškovės direktoriaus. Kadangi J. V. socialinio draudimo mokesčius moka Olandijoje, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pažymoje nenurodomi duomenys apie J. V. socialinį draudimą Lietuvos Respublikoje. 2021 m. rugsėjo 1 d. įsakyme numatyta, kad J. V., pavaduodamas A. K., turi visas A. K., kaip ieškovės vadovo, teises. Taigi, J. V. turėjo teisę ir įgaliojimus priimti sprendimą dėl atsakovo atleidimo. Net ir sprendžiant, kad J. V. 2021 m. rugsėjo mėn. neturėjo tokios teisės, visi atstovo (J. V.) veiksmai vėliau galėjo būti bet kokia forma patvirtinti atstovaujamojo, t. y. ieškovės. Ieškovės valia atleisti atsakovą iš darbo aiškiai matoma: ieškovė pranešė apie atsakovo atleidimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, galutinai atsiskaitė su atsakovu, pareiškė ieškinį. 

1.7.                      Teismas nepagrįstai priteisė atsakovui dvigubą kompensaciją už priverstinę pravaikštą. Apskaičiuodamas atsakovui kompensacijas už priverstinę pravaikštą pagal DK 218 straipsnio 2 dalį teismas nustatė du laikotarpius: nuo 2021 m. rugsėjo 13 d. (atsakovo atleidimo diena) iki 2022 m. liepos 12 d. (sprendimo įsiteisėjimo diena) ir nuo 2021 m. rugsėjo 14 d. iki sprendimo įvykdymo dienos. Taigi, laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 14 d. iki 2022 m. liepos 11 d. skaičiuojama dviguba kompensacija.

11.       Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1.                      Sprendimo neteisingumą ieškovė išimtinai sieja su teismo atliktu įrodymų vertinimu, o tai nėra teisėtas ir pagrįstas pagrindas panaikinti teismo priimtą sprendimą.

2.2.                      Teismas byloje nustatinėjo, ar ieškovė pagrįstai atsakovo neatvykimą į darbą darbo grafike nesuderintu laiku ir nesulygtoje darbo vietoje pripažino šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu. Dėl šios priežasties visi kiti apeliacinio skundo argumentai nėra susiję su atleidimo pagrindu, kurio egzistavimą privalėjo įrodyti ieškovė.

2.3.                      Bylos nagrinėjimo metu įrodinėjimo pareigos paskirstymas nebuvo pažeistas. Kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi įrodyti ne tik nusižengimo padarymo faktą, bet ir tai, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus. Ieškovė neįrodė šių aplinkybių.

2.4.                      Viso darbo sutarties galiojimo laikotarpiu atsakovas buvo siunčiamas dirbti į Olandijos įmonę (duomenys neskelbtini). Ši aplinkybė įrodyta ieškovės pateiktais įsakymais dėl tarnybinės komandiruotės įforminimo. Kitoje vietoje atsakovas nevykdė jokių darbinių funkcijų, todėl būtent ši vieta atitinka Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496, 12.1 punkte nurodytą pagrindinės įmonės veiklos vietą, kurioje mobiliojo kelių transporto darbuotojas vykdė savo pareigas. Jokiame dokumente, išskyrus P. V. išsiųstą SMS žinutę, nėra nurodyta, kad atsakovo darbo vieta yra ieškovės biuras, esantis (duomenys neskelbtini).

2.5.                      Esant nusistovėjusiai tvarkai, kai apie būsimą komandiruotę Olandijoje atsakovas būdavo informuojamas iš anksto, o iki išvykimo į komandiruotę jokių darbinių funkcijų ieškovės biure neatlikdavo ir tuo laiku jam būdavo žymimos poilsio, o ne pravaikštos laikas, atsakovas turėjo pagrįstą lūkestį, kad tokia susiklosčiusi praktika bus tęsiama ir toliau.

2.6.                      Atsakovas ieškovės nurodytu adresu buvo nuvykęs 2021 m. rugpjūčio 30 d., 2021 m. rugpjūčio 31 d., 2021 m. rugsėjo 2 d., aiškinosi dėl savo darbo sąlygų, reikalavo pateikti jo darbo grafikus ir kt., tačiau ieškovė tyčia neteikė atsakovui jo darbo grafiko.

2.7.                      Atsakovo pareiginėse instrukcijose nurodyta, kad jis tiesiogiai pavaldus įmonės vadovui, operatyviai pavaldus įmonės transporto vadybininkui. Atsakovo pareiginėse instrukcijose nenumatytas tiesioginis pavaldumas transporto vadovui.

2.8.                      Ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji buvo informavusi atsakovą apie pareigą 2021 m. rugsėjo 7 ir 8 d. vykti į Kėdainius ir atlikti transporto priemonių registraciją. Be to, transporto priemonių registracijos atlikimui yra reikalingas ieškovės vardu išduotas įgaliojimas, kurio ieškovė neišdavė.

2.9.                      Aplinkybes, kad darbuotojas informuotas apie jo pareigas ir jam skirtus nurodymus, turi įrodyti darbdavys. Ieškovė neįrodė minėtų aplinkybių.

2.10.                      Sprendimo rezoliucinėje dalyje buvo padarytas rašymo apsirikimas, nurodant datą, nuo kurios turi būti skaičiuojama kompensacija po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Apeliacinės instancijos teismui ištaisius šį rašymo apsirikimą, jis neturėtų būti pripažįstamas dalies apeliacinio skundo patenkinimu ir pagrindu proporcingai paskirstyti bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

13.       Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad atsakovas 2017 m. balandžio 18 d. darbo sutarties (ieškinio 2 priedas) pagrindu dirbo vairuotoju ekspeditoriumi, buvo siunčiamas dirbti į užsienį (Nyderlandus) (ieškinio 4 priedas), 2021 m. rugsėjo 16 d. įsakymu buvo atleistas iš darbo nuo 2021 m. rugsėjo 13 d. DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą) (ieškinio 8 priedas). Nesutarimas tarp šalių kilo būtent dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad darbo santykiai buvo nutraukti neteisėtai, tokią poziciją grįsdamas tiek nuostata, jog nebuvo padarytas darbo pareigų pažeidimas, kurį būtų galima vertinti kaip šiurkštų, tiek argumentu, kad ginčijamą sprendimą priėmė tokios teisės neturėjęs asmuo.

Dėl sprendimą nutraukti darbo sutartį priėmusio subjekto

14.       Ginčijamą 2021 m. rugsėjo 16 d. įsakymą dėl darbo sutarties su atsakovu nutraukimo priėmė J. V., veikdamas kaip ieškovės direktorius. Įvertinęs atsakovo pateiktą ieškovės vienintelio akcininko 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą dėl J. V. atleidimo iš direktoriaus pareigų ir A. K. paskyrimo įmonės vadovu (atsiliepimo į ieškinį 10 priedas), duomenis, kad ginčo sprendimo priėmimo metu J. V. nebuvo registruotas Sodroje kaip asmuo, dirbantis Lietuvoje (ieškovės 2022 m. kovo 16 d. prašymas), ieškovės pateiktus 2021 m. rugsėjo 1 d. įsakymą dėl to, kad A. K. negalint vykdyti darbo funkcijų jį pavaduos J. V. (ieškovės 2022 m. kovo 1 d. prašymo priedas), informaciją, jog po atleidimo iš vadovo pareigų J. V. toliau dirbo vadybininku (2022 m. kovo 4 d. prašymo priedai), kad sutartis buvo registruota ir su darbo santykiais susiję mokesčiai mokami Nyderlanduose (ieškovės 2022 m. balandžio 11 d. prašymo priedai), pirmosios instancijos teismas sprendė, jog J. V. nebuvo tinkamas subjektas sprendimui dėl darbo santykių su atsakovu nutraukimo priimti bei tai įvertino kaip savarankišką pagrindą atleidimui pripažinti neteisėtu. Apeliaciniame skunde ieškovė tokią išvadą ginčija tiek tuo pagrindu, kad J. V. galėjo veikti kaip ieškovės vadovas, tiek ir dėl to, kad ieškovė patvirtina J. V. įmonės vardu atliktus veiksmus, kaip atitinkančius ieškovės valią.

15.       Kaip teisingai nurodoma skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta bendrovės vadovo, kaip vienasmenio valdymo organo, teisė nutraukti darbo santykius su bendrovės darbuotojais. Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2021 m. rugsėjo 16 d. ieškovės vadovo pareigas ėjo ne ginčo įsakymą priėmęs J. V., bet A. K. Kita vertus, J. V. teisė pasirašyti ginčijamą įsakymą buvo grindžiama jam išduotu įgaliojimu (ieškovės 2022 m. kovo 1 d. prašymo priedas), pirmosios instancijos teismas jo, kaip įmonės darbuotojo, statusu suabejojo išskirtinai dėl to, kad jis nėra įtrauktas į socialinės apsaugos sistemą Lietuvoje, nevertindamas ieškovės teiktų įrodymų apie darbo santykių įforminimą Nyderlanduose bei J. V. dalyvavimą šios šalies socialinės apsaugos sistemoje (ieškovės 2022 m. kovo 4 d. ir 2022 m. balandžio 11 d. prašymų priedai). Sutiktina ir su ieškovės argumentu, kad net ir privačiojo juridinio asmens valdymo organų kompetencijos pažeidimas ar atstovui suteiktų įgaliojimų viršijimas patys savaime nelemia tokio veiksmo neteisėtumo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.83 straipsnio 1 dalis, 2.133 straipsnio 9 dalis), ypač situacijose, kai juridinis asmuo veiksmą patvirtina (CK 2.133 straipsnio 6 dalis).

16.       Nutarties 15 punkte nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija vertina kaip paneigiančią pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, jog atsakovo atleidimas yra neteisėtas vien dėl sprendimą priėmusio subjekto netinkamumo, pagrįstumą.

Dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo

17.       Ginčijamu įsakymu atsakovas iš darbo atleistas DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Nors 2021 m. rugsėjo 16 d. įsakyme nebuvo įvardintas konkretus atsakovo padarytas darbo pareigų pažeidimas, ieškovė nuosekliai laikėsi pozicijos dėl atsakomybės atsakovui taikymo už neatvykimą į darbą visą darbo dieną (DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Tokią išvadą leidžia daryti ir ieškovės atsakovui siųstas 2021 m. rugsėjo 3 d. reikalavimas pasiaiškinti (ieškinio 6 priedas), kuriame minimas tiek teisinis pažeidimo pagrindas, tiek vardijama, kad darbdavys kelia klausimą dėl atsakovo neatvykimo į darbą nuo 2021 m. rugpjūčio 30 d. teisėtumo.

18.       Vadovaujantis DK 214 straipsnio 3 dalimi, atleidimo iš darbo bylose darbdaviui tenka procesinė pareiga įrodyti savo veiksmų teisėtumą, todėl ir šiuo atveju būtent ieškovė privalėjo įrodyti, kad egzistavo pagrindas nutraukti darbo santykius su atsakovu, t. y. jog atsakovas padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą visą darbo dieną neatvykdamas į darbą dėl svarbių priežasčių. Šiuo aspektu pažymėtinos kelios reikšmingos aplinkybės:

7.1.                      Atsakovas bylos nagrinėjimo metu laikėsi nuoseklios pozicijos, kad per visą darbo laikotarpį jis niekada nevykdė darbo funkcijų Lietuvoje. Šią aplinkybę patvirtina tiek nuostata dėl „darbo komandiruotėse užsienyje“, įtvirtinta darbo sutarties 7 punkte, tiek ir įsakymai dėl atsakovo siuntimo į užsienį (ieškinio 4 priedas). Nors ir formaliai nurodydama, kad, vadovaujantis vairuotojo–ekspeditoriaus pareiginių nuostatų (ieškinio 3 priedas) 12 punktu, tarp atsakovo pareigų buvo ne tik vykimas į užsienį ir ten vairuoti krovinines transporto priemones, bet ir pareiga paruošti bei pristatyti transporto priemonę techninei apžiūrai, kuri gali ir turi būti vykdoma Lietuvoje, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kuri įrodytų tokių funkcijų realaus vykdymo faktą. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad esant nusistovėjusiai praktikai, kai darbuotojas darbo funkcijas vykdo tik kelionėse į užsienį, apie kurias darbdavys darbuotoją turi informuoti atskiru pranešimu, tik tokio pranešimo nepaisymo faktu gali būti grindžiamas darbo pareigų pažeidimas – neatvykimas į darbą visą darbo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2014).

7.2.                      Atsakovui akcentuojant, kad neatvykimas į darbą konkrečiu laiku buvo fiksuojamas ieškovei nepateikiant įrodymų apie atsakovo darbo laiko režimą, pažymėtina, jog, vadovaujantis DK 112–113 straipsnių nuostatomis, darbo santykių šalys turi susitarti tiek dėl darbo laiko normos, t. y. kiek valandų per savaitę darbuotojas dirbs, tiek dėl darbo laiko režimo, t. y. darbo grafiko, kurio laikydamasis darbuotojas vykdys darbo funkcijas. Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė jokių šalių susitarimą dėl darbo laiko režimo patvirtinančių įrodymų, neskaitant nuostatos darbo sutarties 5 punkte, kad dirbama pagal suminę darbo laiko apskaitą, laikantis darbo ir poilsio laiko ypatumų kelių transporte. Pabrėžtina, kad, kaip matyti iš į bylą pateikto 2021 m. liepos mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščio (ieškinio 5 priedas), atsakovui darbo laikas buvo fiksuojamas tik komandiruočių metu, o grįžus iš komandiruotės ilgus laikotarpius buvo fiksuojamos poilsio dienos. Dėl šios priežasties ieškovės pozicija dėl to, kuriomis konkrečiai dienomis ir valandomis atsakovas privalėjo vykdyti darbo funkcijas, vertintina kaip subjektyvus darbdavio pasvarstymas, kurio nepagrindžia nei raštu nustatytas darbo grafikas, nei tarp šalių nusistovėjusi darbo santykių organizavimo praktika.

7.3.                      Ieškovė taip pat nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie paneigtų atsakovo argumentus dėl to, kad atsakovas neturėjo darbo vietos Lietuvoje, o adresas, kuriuo ieškovo buvo reikalaujama atvykti ((duomenys neskelbtini)), iki 2021 m. rugpjūčio mėn. niekur nebuvo nurodomas. Darbo sutartyje dėl atsakovo darbo vietos Lietuvoje šalys nesitarė, su Kaunu darbo santykiai niekaip nebuvo siejami, ieškovės buveinė nurodoma Kėdainiuose, atsakovo gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini).

7.4.                      Į bylą surinkti įrodymai taip pat nepagrindžia ieškovės pozicijos, kad ji reikalavo, jog atsakovas vykdytų konkrečias darbo funkcijas. Nors ieškovė pateikė į bylą duomenis apie tai, kad 2021 m. rugsėjo mėn. buvo organizuojama kelių transporto priemonių technikinė apžiūra, kelios transporto priemonės buvo remontuojamos (ieškinio 9–13 priedai), tiek atsakovo 2021 m. rugsėjo 10 d. pasiaiškinimas (ieškinio 7 priedas), tiek ir jo į bylą pateikti garso įrašai bei susirašinėjimo SMS žinutėmis medžiaga (atsiliepimo į ieškinį 2–6 priedai) patvirtina atsakovo poziciją, kad darbdavys reikalaudamas atvykti į jo pasirinktą vietą nenurodydavo darbuotojui, jog šis privalės dirbti, bet akcentuodavo, jog atvykęs atsakovas turės laukti siuntimo į kelionę užsienyje, kurio momentas priklausys nuo ieškovės gauto užsakymo. Atsakovas tiek susirašinėjimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo metu akcentavo, kad kelionei į užsienį jam reikia specialiai pasiruošti, jog į užsienį vykstantys vairuotojai pagal nusistovėjusią praktiką būdavo paimami pakeliui, jis gavęs pranešimą apie kelionę turėdavo atvykti į netoli (duomenys neskelbtini) esančią degalinę. Jokių šias aplinkybes paneigiančių įrodymų darbdavys į bylą nepateikė.

7.5.                      Kaip teisingai akcentavo atsakovas, ieškovė nepateikė į bylą ir jokių įrodymų, kurie patvirtintų jos nurodytą atsakovo nesiuntimo į užsienį priežastį, t. y. atsakovui vežant krovinius užfiksuotą prekių trūkumą, lėmusį pasitikėjimo atsakovu praradimą. Priešingai, atsakovas pateikė jo ir kitų įmonės darbuotojų pasirašytą 2021 m. birželio 4 d. reikalavimą darbdaviui gerinti vairuotojų darbo sąlygas (atsiliepimo į ieškinį 1 priedas), kuris, atsakovo tvirtinimu, ir tapo pasikeitusio darbdavio elgesio jo atžvilgiu priežastimi. Toks darbdavio elgesys, kai darbuotojas, kuris darbo funkcijas pagal nusistovėjusią praktiką vykdydavo užsienyje ir kurio pajamų dalį sudarė ne tik darbo užmokestis, bet ir už buvimo užsienyje laiką gaunami dienpinigiai, išskiriamas iš kitų ir dėl subjektyvių priežasčių nesiunčiamas į komandiruotę, kasacinio teismo praktikoje yra vertintas kaip diskriminacija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-134/2017). Šiuo atveju ieškovė ne tik nesuteikė atsakovui darbo, dėl kurio šalys buvo susitarę darbo sutartimi, bet ir formaliai reikalavo atvykti į su atsakovo vykdytomis darbo funkcijomis niekaip nesusijusią vietą kitame mieste, nei atsakovo gyvenamoji vieta, tenurodydama, kad atvykęs atsakovas tiesiog turės laukti darbo. Nors ieškovė ragino atsakovą atvykti į jos nurodytą vietą 2021 m. rugpjūčio 11 d. (atsiliepimo į ieškinį 2 priedas), ji ne tik neįrodinėjo, jog tuo metu ketino atsakovui suteikti kokio nors darbo, bet ir darbo laiko apskaitoje šią dieną fiksavo kaip poilsio dieną (ieškinio 5 priedas).

7.6.                      Nors darbo laiko apskaitoje darbdavys pravaikštas fiksavo 2021 m. rugpjūčio 30 d. – rugsėjo 3 d., pati ieškovė ieškinyje patvirtino, kad tiek rugpjūčio 30–31 d., tiek rugsėjo 2 d. atsakovas bent trumpam į darbo vietą buvo atvykęs. Viena vertus, tai aiškiai parodo ieškovės vestos darbo laiko apskaitos netikslumus. Kita vertus, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovui atvykus jam buvo duodama atlikti kokias nors darbo funkcijas. Kaip matyti iš atsakovo pateiktos nuotraukos (atsiliepimo į ieškinį 9 priedas), spręsti, kad užfiksuotoje patalpoje vyksta koks nors darbas, juo labiau kad ten gali būti vykdomos kokios nors vairuotojo–ekspeditoriaus darbo funkcijos, nėra jokio pagrindo. Net jeigu 2021 m. rugsėjo 1 d. ir rugsėjo 3 d. darbdavys reikalavo atsakovo atvykti minėtu adresu, o atsakovas neatvyko, spręsti, kad tokiu elgesiu buvo pažeistas darbo laiko režimas, t. y. ieškovė būti tam tikroje vietoje atsakovo reikalavo siekdama suteikti jam darbo, atsakovo neatvykimas nebuvo sąlygotas darbdavio formalaus, nusistovėjusios praktikos neatitinkančio, diskriminacinių elementų turinčio elgesio, nėra jokio pagrindo.

19.       Įvertinusi nutarties 18 punkte pateiktų aplinkybių visumą teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė atsakovą padarius šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, kuris taptų pagrindu inicijuoti darbo sutarties nutraukimą.

Dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu pasekmių

20.       Pripažinęs atsakovo atleidimą neteisėtu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje yra pagrindas taikyti DK 218 straipsnio 4, 6 dalis, atsakovo į darbą negrąžinti, darbo santykius pripažinti pasibaigusiais teismo sprendimu jų įsiteisėjimo dieną, priteisti darbuotojui iš darbdavio tiek vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, tiek ir kompensaciją už darbo stažą (vidutinį darbo užmokestį už kiekvienus du darbo metus) (DK 218 straipsnio 4 dalis).

21.       Pažymėtina, kad, sutikdamas su DGK 2021 m. lapkričio 30 d. sprendime nurodytu atsakovo vienos dienos (53,91 Eur) ir vieno mėnesio (1 132,11 Eur) vidutiniu darbo užmokesčiu, pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodęs, jog atsakovui priteistina 2 264,22 Eur kompensacija už darbo stažą, į sprendimo rezoliucinę dalį šios sumos neįtraukė. Kad ir ieškovei buvo aišku, jog ši suma iš jos yra priteisiama, akivaizdu iš apeliaciniame skunde pateikto skundu ginčijamos sumos apskaičiavimo. Apeliaciniame skunde nesutikimas su tuo, kad atsakovas turi teisę į aptariamą kompensaciją, yra grindžiamas išskirtinai argumentais, kad atsakovo atleidimas iš darbo buvo teisėtas. Įvertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas šį netikslumą ištaisyti, patikslinant sprendimo rezoliucinę dalį (CPK 276 straipsnis).

22.       Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, skundžiamo sprendimo dalį, kuria atsakovui iš ieškovės priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, ieškovė, nekeldama klausimo nei dėl vidutinio darbo užmokesčio dydžio apskaičiavimo teisingumo, nei dėl to, kad išmoka pagal įstatymą skaičiuotina už vienerius metus, papildomai ginčijo tuo pagrindu, jog priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas šią išmoką priteisė du kartus. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovui vidutinis darbo užmokestis skaičiuotinas už ne ilgesnį nei vienerių metų laikotarpį nuo darbo sutarties nutraukimo dienos. Kita vertus, teismas išmokos dalį už laikotarpį iki sprendimo potencialaus įsiteisėjimo dienos (2022 m. liepos 12 d.) apskaičiavo absoliučia suma (11 213,28 Eur). Pirmosios instancijos teismo pasirinkta formuluotė, kad atsakovui priteisiama „po 53,91 Eur už kiekvieną paskesnę darbo dieną, skaičiuojant nuo 2021 m. rugsėjo 14 d., taikant penkių darbo dienų savaitės grafiką, iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus“ nėra vienareikšmiškai aiški, ką patvirtina tiek ieškovės apeliacinio skundo argumentas dėl laikotarpio dubliavimo, tiek atsakovo atstovės 2022 m. liepos 27 d. į bylą teiktas prašymas dėl rašymo apsirikimo ištaisymo. Priimdamas 2022 m. liepos 28 d. nutartį, kuria atsisakė tenkinti prašymą dėl rašymo apsirikimo ištaisymo, pirmosios instancijos teismas nepateikė pozicijos, ar priimtas sprendimas turėtų būti aiškinamas kaip reiškiantis, kad papildoma išmokos suma turi būti skaičiuojama nuo „paskesnės darbo dienos“, t. y. 2022 m. liepos 13 d., o 2021 m. rugsėjo 14 d. sprendime nurodyta kaip žyminti vienerių metų laikotarpio, už kurį priteisiama išmoka, pradžią, ar iš tikrųjų priimant sprendimą dėl įsivėlusio netikslumo išmokos skaičiavimo laikotarpiai buvo sudubliuoti. Kita vertus, ši aplinkybė apeliacinės instancijos teismui nagrinėjant bylą negali būti vertinama kaip reikšminga, kadangi, praėjus ilgesniam nei vienerių metų laikotarpiui nuo priverstinės pravaikštos termino pradžios, egzistuoja pagrindas visą atsakovui iš ieškovės priteisiamą išmoką apskaičiuoti absoliučia suma: 1 132,11 Eur × 12 mėn. = 13 585,32 Eur.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

23.       Konstatavusi, kad ginčą pirmosios instancijos teismas išsprendė iš esmės teisingai, teisėjų kolegija sprendžia, kad egzistuoja pagrindas skundžiamą sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant sprendimo rezoliucinę dalį, papildant ją nuoroda apie priteisiamą 2 264,22 Eur kompensacijos už darbo stažą sumą, taip pat patikslinant, kad priteisiama bendra 13 585,32 Eur išmokos už priverstinės pravaikštos laiką suma.

24.       Atsižvelgdama į nutarties 22 punkte aptartas aplinkybes teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad spręsti, jog apeliacinio skundo suma turėjo sudaryti ieškovės nurodomą 24 582,96 Eur dydį (dėl dubliuojamos išmokos už priverstinės pravaikštos laiką sumos), o ieškovės skundas buvo iš dalies patenkintas, ir pagal tai skirstyti bylinėjimosi išlaidas, nėra jokio pagrindo. Įvertinusi aplinkybę, kad byloje buvo atmestas neturtinis reikalavimas dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo teisėtu, už kurį mokėtinas 94 Eur žyminis mokestis (100 Eur × 1,313 (vartojimo kainų indeksas, taikytas apeliacinio skundo pateikimo metu, lyginant su 2018 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo vėliausi CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punkto pakeitimai) × 75 proc.) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 4, 7 dalys, 82 straipsnis), ieškovei nepalankiai išspręstas 15 849,54 Eur (13 585,32 Eur + 2 264,22 Eur), už kurį mokėtinas 357 Eur žyminis mokestis (15 849,54 Eur × 3 proc. × 75 proc.) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4, 7 dalys), teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės paduodant apeliacinį skundą permokėta žyminio mokesčio dalis (553 Eur – 94 Eur – 357 Eur = 102 Eur) ieškovei grąžintina (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

25.       Apeliacinį skundą atmetus, netenkintinas ir ieškovės 2022 m. lapkričio 4 d. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliaciniame procese, atlyginimo priteisimo. Kita vertus, atsakovo 2022 m. lapkričio 7 d. prašymas priteisti 1 500 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimą vertintinas kaip pagrįstas, todėl tenkintinas (CPK 93, 98 straipsniai).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Apeliacinį skundą atmesti.

Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant sprendimo rezoliucinę dalį ir ją išdėstant taip:

„Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vosas“ ieškinį atmesti.

Pripažinti, kad atsakovas A. R., gim. (duomenys neskelbtini), ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vosas“, juridinio asmens kodas 300503264, 2021 m. rugsėjo 13 d. iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu buvo atleistas neteisėtai.

Nustatyti, kad darbo sutartis tarp atsakovo A. R., gim. (duomenys neskelbtini), ir ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vosas“, juridinio asmens kodas 300503264, nutraukta teismo sprendimu pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 218 straipsnio 4 ir 6 dalis, atleidimo data pripažįstant teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vosas“, juridinio asmens kodas 300503264, atsakovui A. R., gim. (duomenys neskelbtini), 13 585,32 Eur (trylikos tūkstančių penkių šimtų aštuoniasdešimt penkių eurų 32 ct) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, 2 264,22 Eur (dviejų tūkstančių dviejų šimtų šešiasdešimt keturių eurų 22 ct) kompensaciją ir 1 475 Eur (tūkstančio keturių šimtų septyniasdešimt penkių eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimui įsiteisėjus, grąžinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno darbo ginčų komisijai darbo bylą Nr. APS-2-19778/2021.“

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vosas“, juridinio asmens kodas 300503264, atsakovui A. R., gim. (duomenys neskelbtini), 1 500 Eur (tūkstančio penkių šimtų eurų) atstovavimo išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą.

Grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Vosas“, juridinio asmens kodas 300503264, 2022 m. liepos 11 d. mokėjimo nurodymu Nr. 97 už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio dalį – 102 Eur (šimtą du eurus).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai        Marius Bartninkas

                Edvardas Paliokas

                Albina Rimdeikaitė