Civilinė byla Nr. 2-207/2008
Procesinio sprendimo kategorijos: 126.5;
126.8; 102.5
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I
S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. kovo 20 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Milašienės
ir Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo
posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008
m. sausio 29 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl termino kreditoriam
reikalavimui pareikšti atnaujinimo ir kreditorinio reikalavimo patvirtinimo V. B. individualios įmonės bankroto byloje (bylos Nr.
B2-717-39/2008).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,
n u s t a t ė :
Ieškovas UAB
„Gerovė“ 2005 m. rugsėjo 20 d. pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą
ir prašė iškelti bankroto bylą V. B. individualiai įmonei
bei įmonės administratoriumi paskirti UAB „Bankrovita“.
Vilniaus apygardos
teismas 2006 m. vasario 14 d. nutartimi iškėlė V. B. individualiai
įmonei bankroto bylą ir įmonės administratoriumi paskyrė A.
D. . Teismas taip pat nustatė 45 dienų terminą nuo nutarties iškelti
bankroto bylą įsiteisėjimo dienos kreditorių finansiniams reikalavimams,
atsiradusiems iki bankroto bylos iškėlimo, pareikšti.
Vilniaus apygardos
teismas 2006 m. birželio 1 d. nutartimi patvirtino bankrutuojančios V. B. individualios įmonės kreditorių reikalavimų sąrašą,
kuris vėlesnėmis teismo nutartimis buvo tikslinamas. To paties teismo 2006 m.
rugsėjo 19 d. nutartimi buvo patikslinti galutiniai kreditorių reikalavimai, o V. B. individuali įmonė pripažinta bankrutavusia ir
likviduojama dėl bankroto.
Pareiškėjas J. V. 2007 m. liepos 2 d. prašymu, adresuotu bankrutavusios V. B. individualios įmonės administratorei, prašė įtraukti jį
į bankrutavusios V. B. individualios įmonės kreditorių
sąrašą ir patvirtinti jo 146 460,06 Lt kreditorinį reikalavimą pagal Visagino
miesto apylinkės teismo priimtus teismo įsakymus.
Bankrutavusios V. B. individualios įmonės administratorė 2007 m. liepos 13
d. prašymu prašė įtraukti J. V. į bankrutavusios V. B. individualios įmonės kreditorių sąrašą trečios eilės
kreditoriumi su 68 570,64 Lt dydžio kreditorinio reikalavimo suma. Vėliau bankrutavusios
įmonės administratorė pateikė pareiškimą dėl 2007 m. liepos 13 d. prašymo
atšaukimo bei prašė netvirtinti J. V. kreditoriumi.
Pareiškėjas J. V. 2007 m. lapkričio 23 d. patikslintu prašymu prašė: 1)
atnaujinti terminą kreditoriniams reikalavimams pareikšti; 2) patvirtinti jį
trečios eilės kreditoriumi V. B. individualios įmonės
bankroto byloje.
Pareiškėjas pažymėjo, kad apie bankroto bylos iškėlimą
V. B. individualiai įmonei sužinojo gavęs antstolės N. D. 2006 m. balandžio 10 d. raštą, kai jau buvo pasibaigęs
terminas (iki 2006 m. balandžio 5 d.) kreditorių reikalavimams pareikšti. V. B. pinigus iš pareiškėjo skolinosi savo įmonės veiklai
plėtoti. Pareiškėjas nurodė, kad iš viso V. B. individuali
įmonė jam skolinga 337 676,52 Lt.
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. sausio 29 d.
nutartimi atmetė pareiškėjo J. V. prašymą dėl termino
atnaujinimo kreditoriniams reikalavimams pareikšti ir kreditorinio reikalavimo
patvirtinimo V. B. individualios įmonės bankroto byloje.
ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad teismas turi
teisę priimti kreditorių reikalavimus, kurie buvo pateikti pažeidus ĮBĮ 10
straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytus terminus, jeigu termino praleidimo priežastis
pripažįsta svarbiomis. Kreditorių pareiškimai dėl finansinių reikalavimų,
susidariusių iki bankroto bylos iškėlimo, paduoti po ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies
5 punkte nustatyto termino, priimami tik iki teismo nutarties nutraukti
bankroto bylą arba įmonę likviduoti dėl bankroto priėmimo dienos. Vilniaus
apygardos teismo 2006 m. vasario 14 d. nutartimi V. B. individualiai
įmonei iškelta bankroto byla. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punktą, buvo
nustatytas 45 dienų terminas nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo
dienos, kreditorių reikalavimams, atsiradusiems iki bankroto bylos iškėlimo
dienos, pareikšti. 2006 m. birželio 1 d. nutartimi patvirtintas V.
B. individualios įmonės kreditorių sąrašas ir 167 851,44 Lt dydžio jų
reikalavimai. 2006 m. birželio 22 d. nutartimi patvirtintas patikslintas V. B. individualios įmonės kreditorių reikalavimų sąrašas.
Teismo 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartimi patvirtintas patikslintas kreditorių
reikalavimų sąrašas, o V. B. individuali įmonė pripažinta
bankrutavusia bei paskelbta likviduojama dėl bankroto.
Pareiškėjo teigimu, apie bankroto bylos iškėlimą jis
sužinojo 2006 m. balandžio 20 d., tai yra praėjus 15 dienų nuo nustatyto
termino kreditorių reikalavimams, atsiradusiems iki bankroto bylos iškėlimo
dienos, pareikšti. Pareiškėjas į teismą dėl termino atnaujinimo kreipėsi tik
2007 m. lapkričio 23 d., praėjus ilgam laiko tarpui nuo sužinojimo apie
bankroto bylos iškėlimą. Teismas sprendė, jog pareiškėjo nurodyta priežastis
atnaujinti teismo nustatytą terminą kreditoriniams reikalavimas pareikšti
nelaikytina svarbia, o praleistas terminas neatnaujintinas. Teismas taip pat atkreipė
dėmesį į tai, kad pagal prijungtose Visagino miesto bei Ignalinos rajono
apylinkių teismų bylose priimtus procesinius sprendimus (teismo įsakymus) J. V. turi teisę nukreipti išieškojimą į skolininkę V. B. , kaip fizinį asmenį bei solidariąsias skolininkes I. V. , A. S. , J. B. .
Atskiruoju skundu pareiškėjas J. V. prašo
panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 29 d. nutartį ir atnaujinti
terminą kreditoriniams reikalavimams pareikšti. Skundas grindžiamas šiais
argumentais :
1.
Pareiškėjas, gavęs antstolės N. D. 2006 m. balandžio 10 d. raštą, sužinojo, kad jau buvo
pasibaigęs terminas iki 2006 m. balandžio 5 d. kreditorių reikalavimams pareikšti.
Antstolė nurodė, kad visos vykdomosios bylos yra išsiųstos į Vilniaus apygardos
teismą, o pareiškėjas iš bankrutavusios V. B. individualios
įmonės administratorės gaus raštą. Pareiškėjas rašto iš administratorės negavo,
tačiau pokalbio telefonu sutartu laiku 2007 m. liepos 2 d. atvyko į
administratorės buveinę ir jos nurodymu parašė prašymą dėl kreditorinio
reikalavimo.
2.
Pareiškėjas nenurodė datos, kada
jam tapo žinoma apie bankroto bylos iškėlimą, todėl nėra aišku, kodėl teismas
sprendė, kad pareiškėjas apie bankroto bylos iškėlimą sužinojo 2006 m.
balandžio 20 d.
3.
Pareiškėjas, gavęs antstolės 2006
m. balandžio 10 d. raštą, vykdė jos, o vėliau bankroto administratorės
nurodymus, nes 2006 m. balandžio 5 d. jau buvo pasibaigęs terminas
kreditoriniams reikalavimams pareikšti. Administratorė, priėmusi 2007 m. liepos
2 d. prašymą, turėjo įtraukti J. V. į kreditorių sąrašą.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą bankrutavusios V. B. individualios įmonės administratorė prašo pareiškėjo
atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 29 d.
nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas motyvuojamas tuo, kad :
1. V. B. individualios
įmonės perduotame kreditorių sąraše J. V. nebuvo įrašytas,
o įmonės buhalteriniuose dokumentuose nebuvo duomenų apie tai, kad J. V. yra įmonės kreditorius, todėl jam apie bankroto bylos
iškėlimą nebuvo pranešta.
2. J. V. 2006
m. balandžio 10 d. sužinojęs, kad įmonei iškelta bankroto byla, iš karto
nepateikė prašymo patvirtinti jį bankrutuojančios įmonės kreditoriumi, o toliau
tęsė bylinėjimąsi su V. B. , kaip fiziniu asmeniu. J. V. , sužinojęs, kad įmonei iškelta bankroto byla, iš karto
turėjo pateikti prašymą įtraukti jį kreditoriumi, tačiau to nepadarė.
3.
Administratorė, teikdama teismui
prašymą dėl kreditorių sąrašo ir jų finansinių reikalavimų patikslinimo V. B. individualios įmonės bankroto byloje, įtraukiant į
kreditorių sąrašą Utenos apskrities VMI, per klaidą, neteisingai pritaikiusi
ĮBĮ nuostatas, paskambino ir J. V. dėl jo kreditorinio
reikalavimo patvirtinimo bei pateikė teismui prašymą įtraukti jį į V. B. individualios įmonės kreditorių sąrašą. Pastebėjus, kad
tokio prašymo pateikimas prieštarauja ĮBĮ nuostatoms, 2007 m. spalio 16 d.
Vilniaus apygardos teismui buvo pateiktas pareiškimas dėl šio prašymo
atšaukimo.
4.
Pagal ĮBĮ nuostatas, įsiteisėjus
nutarčiai dėl įmonės likvidavimo, galima tik tikslinti jau teismo patvirtintus kreditorių
reikalavimus. J. V. 2007 m. lapkričio 23 d. pateiktame
prašyme prašo teismą patvirtinti jį V. B. kreditoriumi dėl
337 676 Lt kreditorinio reikalavimo, tačiau šią sumą sudaro V.
B. , kaip fizinio asmens ir kitų asmenų solidariai negrąžintos paskolos,
palūkanos ir delspinigiai. V. B. individualios įmonės
buhalteriniuose dokumentuose nėra dokumentų, patvirtinančių, kad paskolų suma
buvo panaudota įmonės veiklai plėsti.
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Šioje
byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir
teisėtai atmetė pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo kreditoriniams
reikalavimams pareikšti ir kreditorinių reikalavimų patvirtinimo V. B. individualios įmonės bankroto byloje.
Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK
įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1
d.). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Įmonių bankroto
įstatymas (ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu,
taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio specialiojo įstatymo nuostatoms.
Bankroto institutas yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba
siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą bei pašalinti iš apyvartos nemokius
subjektus. Be to, įvertinus įmonių bankroto instituto esmę, tikslus bei
paskirtį, galima spręsti, jog bankroto procese siekiama apsaugoti ne tik
finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės kreditorių, bet ir pačios
bankrutuojančios įmonės interesus.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus
apygardos teismo 2006 m. vasario 14 d. nutartimi bankroto byla iškelta V. B. individualiai įmonei (t. 1, b. l.
155-156). Taigi atsakovas šioje byloje yra individuali įmonė. Individualios
įmonės materialinės atsakomybės teisinis reglamentavimas turi ypatumų,
išskiriančių ją iš kitų juridinių asmenų. Individuali įmonė yra neribotos
civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Pagal CK 2.50
straipsnio 4 dalį tokios įmonės turtas yra neatskirtas nuo įmonininko
(savininko ar savininkų) turto, todėl jeigu įmonės prievolėms įvykdyti
neužtenka šios įmonės turto, už jos prievoles atsako įmonininkas (savininkas ar
savininkai) savo turtu. Tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama įmonei,
kurios turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, įmonės savininkas
(savininkai) administratoriui privalo pateikti viso turimo turto sąrašą,
įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe, o bankrutavusios įmonės
savininkas turi dalyvauti byloje bendraatsakoviu (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2003 m. lapkričio 19 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1099/2003; 2004
m. birželio 22 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004). Taigi jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka įmonės turto, už jos
prievoles atsako įmonės savininkas. Individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą,
materialinės atsakomybės subjektu, be pačios įmonės, yra ir jos savininkas,
tačiau įmonės savininkas, kaip fizinis asmuo, taip pat yra materialinės
atsakomybės subjektas pagal jo asmenines prievoles, todėl susidaro teisinė
situacija, kada tas pats subjektas atsako už individualios įmonės ir savo
asmenines prievoles. Teismų praktikoje pažymėta, kad kai bankroto byla
iškeliama individualiai (personalinei) įmonei, kuri yra neribotos civilinės
atsakomybės juridinis asmuo, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus
turi pareikšti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to,
su kuo - įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu asmeniu
(privačiais fiziniais asmenimis) - buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla
kreditoriaus reikalavimas. Šią išvadą lemia individualios įmonės, kaip
civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika, o ji neprieštarauja
Įmonių bankroto įstatymo nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2006 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006,
publikuota biuletenyje „Teismų praktika“ Nr. 26).
Nutartimi dėl bankroto bylos iškėlimo V. B. individualiai įmonei buvo nustatytas 45 dienų terminas
nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos kreditorių
reikalavimams, atsiradusiems iki bankroto bylos iškėlimo, pareikšti (t. 1, b.
l. 155-156). Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teisme 2006 m.
balandžio 12 d. buvo gautas (2006 m. balandžio 13 d. teisėjos rezoliucija
priimtas) antstolės N. D. 2006 m. balandžio 10 d.
patvarkymas dėl vykdomosios bylos sustabdymo ir vykdomųjų dokumentų persiuntimo
bankroto bylą iškėlusiam teismui, kuriame taip pat nurodytas Visagino miesto
apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 25 d. teismo įsakymas (bylos Nr.
L2-2023-531/2005) dėl 18 000 Lt įsiskolinimo, 33 120 Lt delspinigių, 5 procentų
dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo 2005 m. lapkričio 25 d. teisme iki
teismo įsakymo visiško įvykdymo, 389,40 Lt bylinėjimosi išlaidų (viso 51 509,40
Lt) išieškojimo solidariai iš J. B. ir V.
B. J. V. (t. 1, b. l. 172, 176, t. 2, b.
l. 86). Nurodytas teismo įsakymas buvo įsiteisėjęs, todėl laikytinas vykdomuoju
dokumentu (CPK 436 str. 4, 7 d., 584 str. 1 d. 1 p., 587 str. 2 p.). Antstolis
ne vėliau kaip per 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą
įsiteisėjimo dienos perduoda bankroto bylą nagrinėjančiam teismui įmonės turto,
kuris iki įmonės bankroto bylos iškėlimo buvo areštuotas teismų ir kitų
institucijų sprendimų vykdymui užtikrinti, bet neparduotas, arešto bei vykdomuosius
dokumentus dėl išieškojimo iš šios įmonės ir praneša apie tai turto
saugotojui bei ieškovui. Kreditoriaus reikalavimai įmonei, kurių nepatenkino
antstolių kontora, yra tenkinami ĮBĮ nustatyta tvarka (ĮBĮ 18 str. 1 d.). Teismų
praktikoje pažymėta, kad bankroto bylą nagrinėjančiam teismui bylos, įskaitant
ir vykdomąsias, perduodamos po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo,
o tokios nutarties skubaus vykdymo atveju – iš karto po nutarties iškelti
bankroto bylą priėmimo. Šiose bylose pareikšti reikalavimai į kreditorių
sąrašą įtraukiami be papildomo pareiškimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 11 punktas (publikuota
2002 m. biuletenyje „Teismų praktika“ Nr. 16, p. 297), Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 1999 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.
3K-3-673/1999 (publikuota 2000 m. biuletenyje „Teismų praktika“ Nr. 12, p.
149-151)). Iš ĮBĮ nuostatų negalima daryti išvados, kad į kreditorių sąrašą
negali būti įtrauktas kreditorius, atskirai nepareiškęs savo finansinio
reikalavimo, nes tai gali būti padaryta ir pagal bankroto bylą nagrinėjančiam
teismui pateiktus kitų teismų, antstolių, kitokių ĮBĮ nurodytų institucijų ar
pareigūnų dokumentus (bylas).
Atsižvelgiant į paminėtą teismų praktiką,
į tai, kad bankroto byla iškelta individualiai įmonei, kad buvo vykdomas
įsiteisėjęs teismo įsakymas dėl 51 509,40 Lt išieškojimo iš skolininkės V. B. išieškotojui J. V. , o šis
vykdomasis dokumentas antstolio buvo perduotas bankroto bylą V.
B. individualiai įmonei iškėlusiam teismui dar iki kreditorių reikalavimų
patvirtinimo, laikytina, kad J. V. nėra praleidęs termino
pareikšti 51 509,40 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą bankrutavusiai V. B. individualiai įmonei. Pirmosios instancijos teismui
buvo teisinis pagrindas įtraukti J. V. į V.
B. individualios įmonės kreditorių sąrašą su 51 509,40 Lt dydžio
kreditoriniu reikalavimu pagal antstolio perduotą vykdomąjį dokumentą.
Pareiškėjas J. V. atskiruoju
skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir atnaujinti
terminą pareikšti kreditorinius reikalavimus, kurių dydis pagal pareiškėjo 2007
m. lapkričio 23 d. patikslintą prašymą sudarytų 337 676,52 Lt sumą.
Bankroto proceso paskirtis yra tenkinti
kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei
skolininkei visiškai ar iš dalies likviduojant skolų naštą ir taip apsaugant
kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo.
Taigi vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų yra kiek įmanoma
operatyvus bankroto procedūrų užbaigimas nutraukiant bankroto bylą ĮBĮ 27
straipsnio pagrindais arba likviduojant bankrutavusią įmonę ir išregistruojant
ją iš įmonių rejestro ĮBĮ 32 straipsnio nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2005 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2005). ĮBĮ įtvirtintas toks
teisinis reguliavimas, kuris leidžia nuosekliai vykdyti įmonės bankroto
procedūras tam tikromis stadijomis. ĮBĮ nustato kreditorių reikalavimų
pareiškimo, jų tvirtinimo, eiliškumo, tenkinimo tvarką ir terminus. Įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nurodyta, kad teismas nustato
laikotarpį, ne trumpesnį kaip 30 dienų ir ne ilgesnį kaip 45 dienos nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą
įsiteisėjimo dienos, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo
reikalavimus. ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalis
nustato, kad teismas turi teisę priimti kreditorių reikalavimus, susidariusius
iki bankroto bylos iškėlimo, kurie pateikti pažeidus nustatytus terminus, jeigu
termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Ši norma aiškintina
sistemiškai, atsižvelgiant į ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalies
nuostatas bei teismų praktiką. Pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį
kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas,
aiškindamas ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalyje
išdėstytą teisės normą, pažymėjo, kad terminas kreditorių reikalavimams
pareikšti nėra naikinamasis, teismas gali ir vėliau pateiktus ar patikslintus reikalavimus
priimti iki nutarties nutraukti bankroto bylą ar sprendimo dėl įmonės pabaigos
priėmimo pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį ir CPK 78 straipsnį (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 15 punktas). Be to,
teismų praktikoje aiškinant šią teisės normą ne kartą nurodyta, kad kreditorių
reikalavimai, susidarę iki bankroto bylos iškėlimo, gali būti priimami ir po
nutarties pripažinti įmonę likviduojama dėl bankroto priėmimo (Lietuvos
apeliacinio teismo 2002 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-96/2002; 2005 m. liepos 14 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 2-350/2005; 2006 m.
vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-111/2006; 2006 m.
gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-655/2006).
Iš bylos medžiagos matyti, kad
J. V. 2007 m. liepos 2 d. bankrutavusios V.
B. individualios įmonės administratorei pateikė prašymą dėl jo įtraukimo į
bankrutavusios V. B. individualios įmonės kreditorių
sąrašą ir 146 460,06 Lt kreditorinio reikalavimo patvirtinimo pagal Visagino
miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 20 d. ir 2007 m. balandžio 6 d. teismo
įsakymus (t. 2, b. l. 73-75). Bankroto administratorė kreipėsi į teismą su 2007
m. liepos 13 d. prašymu dėl J. V. įtraukimo į
bankrutavusios V. B. individualios įmonės kreditorių
sąrašą (t. 2, b. l. 71-72), tačiau 2007 m. spalio 15 d. pareiškimu šį prašymą
atšaukė (t. 2, b. l. 90-91). J. V. patikslintą prašymą,
kuriuo prašė atnaujinti terminą kreditoriniams finansiniams reikalavimams
pareikšti ir patvirtinti jį trečios eilės kreditoriumi V. B. individualios
įmonės bankroto byloje, Vilniaus apygardos teismui pateikė 2007 m. lapkričio
23 d. (t. 2, b. l. 99).
Vilniaus apygardos teismo 2008
m. sausio 15 d. – 29 d. teismo posėdžio protokole rašoma, kad pareiškėjas J. V. nurodė, jog apie tai, kad V. B. individualiai
įmonei iškelta bankroto byla jis sužinojo 2006 m. balandžio 20 d., o 2007
m. lapkričio 23 d. pateikė patikslintą prašymą, kuriame išdėstė aplinkybes,
kodėl buvo praleistas terminas finansiniams reikalavimams pateikti (t. 2, b. l.
111). Šios aplinkybės įgalina laikyti nepagrįstu apelianto argumentą, esą jis
nenurodė datos, kada jam tapo žinoma apie bankroto bylos iškėlimą, ir kad jam nėra
aišku, kodėl teismas sprendė, jog pareiškėjas apie bankroto bylos iškėlimą
sužinojo 2006 m. balandžio 20 d.
Bylos aplinkybės patvirtina,
kad pareiškėjas praleido terminą kreditoriniams finansiniams reikalavimams
pareikšti. Pats pareiškėjas nurodo, kad gavęs antstolės N. D.
2006 m. balandžio 10 d. raštą, sužinojo, kad jau buvo pasibaigęs terminas
iki 2006 m. balandžio 5 d. kreditorių finansiniams reikalavimams pareikšti. Tačiau
pareiškėjas iš karto nesiėmė veiksmų tinkamai realizuoti savo teises, o tik
2007 m. liepos 2 d. atvyko į administratorės buveinę ir parašė prašymą dėl
kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, o dar vėliau - 2007 m. lapkričio 23 d.
teismui pateikė prašymą atnaujinti terminą finansiniams reikalavimams pareikšti
bei patvirtinti jį trečios eilės kreditoriumi.
Teisėjų kolegija sutinka su bankrutavusios
įmonės administratorės atsiliepime išdėstytais argumentais, kad J.
V. , sužinojęs, jog skolininkės V. B. individualiai
įmonei iškelta bankroto byla, iš karto nepateikė prašymo patvirtinti jį
bankrutuojančios įmonės kreditoriumi, o toliau tęsė bylinėjimąsi su V. B. . Pareiškėjas J. V. , gavęs
antstolės 2006 m. balandžio 10 d. patvarkymą, turėjo būti rūpestingas, apdairus
ir aktyviai domėtis savo teisėmis bei pareigomis. Pareiškėjas turėjo visas
galimybes sužinoti, kokia yra bankroto proceso, turinčio įtaką jo teisėms bei
turtiniams interesams, eiga ir ja aktyviai domėtis, taip pat įstatymo nustatyta
tvarka realizuoti savo teises dėl kreditorinio finansinio reikalavimo
patvirtinimo, o ne tik pasyviai laukti rašto iš bankroto administratoriaus,
kaip, anot pareiškėjo, jam buvo pasakiusi antstolė. Pirmosios instancijos
teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas J. V. be
svarbių priežasčių praleido terminą pareikšti kreditorinius reikalavimus. Čia
turima omenyje ta jo reiškiamų kreditorinių reikalavimų dalis, dėl kurios
bankroto bylą nagrinėjantis teismas negavo iš antstolio, kitų institucijų ar
pareigūnų dokumentų, kurių pagrindu finansiniai reikalavimai tvirtintini be
atskiro kreditoriaus pareiškimo. CPK 75 straipsnio 1 dalis
numato, kad teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymo nustatytam terminui. Remiantis ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalimi, teismas turi teisę
priimti kreditorių reikalavimus, susidariusius iki bankroto bylos iškėlimo,
kurie pateikti pažeidus nustatytus terminus, jeigu termino praleidimo
priežastis pripažįsta svarbiomis. Pagrindinė procesinio termino atnaujinimo
sąlyga yra svarbios priežastys, dėl kurių dalyvaujantis byloje asmuo šį terminą
praleido (CPK 78 str.). Įstatymas nenumato, pagal kokius kriterijus priežastys,
dėl kurių praleistas terminas, pripažįstamos svarbiomis. Tai yra teismo
diskrecijos teisė, todėl procesinio termino atnaujinimo klausimą nagrinėjantis
teismas privalo tirti asmens, suinteresuoto termino atnaujinimu, nurodytų
aplinkybių visetą ir įvertinti jų svarbą.
Nagrinėjamoje byloje
apeliantas svarbia termino atnaujinimo priežastimi nurodo aplinkybę, kad apie
bankroto bylos iškėlimą jis sužinojo praėjus 15 dienų po nustatyto termino
kreditorių reikalavimams pareikšti pabaigos. Ši aplinkybė pati savaime nesudaro
pagrindo atnaujinti terminą, nes pareiškėjas į teismą dėl termino atnaujinimo
kreipėsi praėjus daugiau kaip po metams nuo to momento, kai sužinojo apie
bankroto bylos iškėlimą (pareiškėjas apie bankroto bylos iškėlimą sužinojo 2006
m. balandžio 20 d., o prašymą teismui dėl termino kreditoriniams finansiniams
reikalavimams pareikšti atnaujinimo pateikė tik 2007 m. lapkričio 23 d.).
Žinodamas, kad terminas pareikšti kreditorinius finansinius reikalavimus yra
jau pasibaigęs, pareiškėjas operatyviai turėjo reaguoti į šią aplinkybę, tačiau
toks žymus termino praleidimas (daugiau kaip metus laiko) neatitinka protingos ir
apdairios elgsenos kriterijų, todėl apelianto nurodytos aplinkybės nesudaro
pagrindo teigti, jog terminą kreditoriniams reikalavimams
pareikšti pareiškėjas praleido dėl svarbių priežasčių. Kita apelianto akcentuojama
aplinkybė apie antstolės nurodymą, jog visos vykdomosios bylos yra išsiųstos į
Vilniaus apygardos teismą, o pareiškėjas iš bankrutuojančios V.
B. individualios įmonės administratorės gaus atitinkamą raštą, taip pat
nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėjas terminą praleido dėl svarbių
priežasčių. Nepagrįstu laikytinas ir apelianto argumentas, kad administratorė,
priėmusi 2007 m. liepos 2 d. prašymą, turėjo įtraukti J. V. į
kreditorių sąrašą. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas
neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų
reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo (CK 1.6 str.). Civilinių teisinių
santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo
veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 str.).
Pareiškėjo elgesys neatitiko šių reikalavimų, todėl nesudaro pagrindo
atnaujinti praleistą terminą.
Bylos medžiaga patvirtina, kad
pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas, apie bankroto
bylos iškėlimą sužinojęs 2006 m. balandžio 20 d., tai yra praėjus vos 15 dienų
nuo nustatyto termino kreditorių finansiniams reikalavimams, atsiradusiems iki
bankroto bylos iškėlimo, pareikšti, į teismą dėl termino atnaujinimo kreipėsi tik
2007 m. lapkričio 23 d., t. y. po labai ilgo laiko tarpo nuo sužinojimo apie
bankroto bylos iškėlimą dienos, todėl pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo nurodytos
priežastys atnaujinti teismo nustatytą terminą kreditoriniams finansiniams
reikalavimams pareikšti nelaikytinos svarbiomis.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi išdėstytomis aplinkybėmis pažymi, jog pirmosios
instancijos teismas nevisiškai tinkamai išaiškino ĮBĮ normas ir įvertino visas
faktines aplinkybes. Visiškai atmesti pareiškėjo J. V. prašymą
dėl jo finansinių pretenzijų V. B. individualios įmonės
bankroto byloje, paliekant nepatvirtintą ir tą dalį reikalavimų, kurie nurodyti
iš antstolio gautame vykdomajame dokumente, nebuvo pagrindo, todėl Vilniaus
apygardos teismo 2008 m. sausio 29 d. nutartis pakeistina. J.
V. įtrauktinas į V. B. individualios įmonės kreditorių
sąrašą patvirtinant jo 51 509,40 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą, tenkintiną trečiąja
eile.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 29
d. nutartį. J. V. prašymą dėl įtraukimo į V.
B. individualios įmonės kreditorių sąrašą ir kreditorinio reikalavimo
patvirtinimo tenkinti iš dalies. Įtraukti J. V. į V. B. individualios įmonės kreditorių sąrašą ir patvirtinti
jo 51 509,40 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą, tenkintiną trečiąja eile. Kitą
nutarties dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Alė
Bukavinienė
Danutė Milašienė
Gintaras Pečiulis