Civilinė byla Nr. 3K-3-278/2010

   Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                          78.2.1; 93.2.6; 114.11

 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2010 m. birželio 10 d.

Vilnius 

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Birutės Janavičiūtės ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. L. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal A. L. ieškinį atsakovui D. L. dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo

 

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo ir išlaikymo dydžio nustatymo.

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo nepilnamečių vaikų D. L. ir M. L. išlaikymui po 1800 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jų pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją. Ji nurodė, kad atsakovas yra vaikų tėvas ir neteikia jiems išlaikymo, vaikus išlaiko pati pagal savo išgales. Atsakovas su ieškinio reikalavimais sutiko iš dalies: sutiko mokėti išlaikymą kiekvienam vaikui po 200 Lt, motyvuodamas sunkia materialine padėtimi.

 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

 

 

Pasvalio rajono apylinkės teismas 2009 m. spalio 2 d. sprendimu priteisė iš atsakovo D. L. vaikų išlaikymui po 300 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, kasmet indeksuojant išmokas Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, iki sūnaus D. L., dukters M. L. pilnametystės. Išlaikymas priteistas nuo 2008 m. gruodžio 12 d. Teismas nustatė, kad atsakovas yra D. L. ir M. L. tėvas. Vaikai gyvena kartu su motina. Ieškovės pajamos – 2270,83 Lt per mėnesį, ji turi žemės sklypą bei gyvenamąjį namą su priklausiniais. Atsakovo pajamos per mėnesį –

1 265 Lt ir jo vardu registruotos keturios transporto priemonės, todėl teismas sprendė, kad atsakovo turtinė padėtis yra gerokai blogesnė negu ieškovės; nustatė, kad atsakovas vaikams atveža maisto produktų ir taip prisideda prie nepilnamečių išlaikymo, todėl priteisto išlaikymo forma ir dydis apsaugo nepilnamečių vaikų teises, interesus bei užtikrins jų poreikius.

 

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą 2010 m. vasario 5 d. nutartimi Pasvalio rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 2 d. sprendimą nutarė pakeisti ir padidinti priteisto išlaikymo sumą nepilnamečiams vaikams po 1200 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, išlaikymo dydį indeksuojant atsižvelgiant į infliaciją. Teisėjų kolegija sutiko su naujai gautais atsakovo turtinės padėties įrodymais ir padarė išvadą, kad apeliacinis skundas pagrįstas ir tenkintinas. Teismas pažymėjo, kad Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta visuotinai pripažįstama kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi bei tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. Kolegija pažymėjo, kad spręsdama iš­lai­ky­mo klausimą vadovavosi pri­ori­te­ti­nės vai­ko tei­sių ir in­te­re­sų ap­sau­gos ir gy­ni­mo prin­ci­pu (Kon­sti­tu­ci­jos 38, 39 straips­niai, Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos 3 straips­nio 1 da­lis, CK 3.3 straips­nio 1 da­lis, Vai­ko tei­sių ap­sau­gos pa­grin­dų įsta­ty­mo 4 straips­nio 1 punk­tas); kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, o tė­vų tur­ti­nė pa­dė­tis nu­sta­to­ma atsižvelgiant į vi­sų rū­šių gau­na­mas pa­ja­mas. Be to, nustatant atsakovo turtinę padėtį vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams. Iš byloje surinktų įrodymų apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas savo turtinę padėtį dirbtinai blogina. Atsakovas yra žemės ūkio bendrovės vadovas, tačiau dėl nežinomų priežasčių darbo užmokestis sumažintas ir būtent tada, kai ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti išlaikymą vaikams. Per laikotarpį nuo 2008 m. sausio 15 d. iki 2008 m. spalio 16 d. atsakovas pardavė turto už 1 156 760 Lt. Nuosavybės teise valdytą žemės sklypą ir gyvenamąjį namą su priklausiniais atsakovas 2008 m. lapkričio 20 d. sutartimi padovanojo savo tėvui. Nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 19 d. atsakovo gydymo išlaidos estetinės odontologijos klinikoje sudarė 32 181 Lt. Šie faktiniai duomenys leidžia teigti, kad atsakovo turtinė padėtis yra daug geresnė, nei jis nurodo, o nustatytos byloje aplinkybės suteikia pagrindą abejoti, ar tikrosios atsakovo pajamos neslepiamos. Ieškovė dirba valstybės tarnyboje ir jos pajamos vidutiniškai yra 2000 Lt. Įvertinus pateiktas sąskaitas už būsto išlaikymą, vaikų amžių, poreikius ir šalių galimybes, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad 1200 Lt išlaikymas kiekvienam vaikui yra būtinas ir atsakovas tokio dydžio išlaikymą išgali teikti. Be to, vaikai gyvena su ieškove ir dėl to jai tenka didesnė išlaikymo našta, nes tai susiję su kasdiene vaikų priežiūra, rūpesčiu kasdienėmis vaikų problemomis ir pan., kurių paprastai nekompensuoja išlaikymo priteisimas. Kolegija atmetė atsakovo argumentus, kad nėra pagrindo nagrinėti ieškovės pateiktų naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme ir kad keisdama savo reikalavimą ieškovė pažeidžia CPK 312 straipsnio nuostatas. CPK XIX skyriuje nustatytos bendrųjų ieškinio nagrinėjimo taisyklių išimtys taikomos visoms šeimos byloms, todėl teismo vaidmuo yra aktyvus ir jis turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, jeigu tai būtina siekiant teisingai išspręsti bylą, viršyti pareikštus reikalavimus ir pan.

 

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 5 d. nutartį ir palikti galioti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 2 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

 

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė išlaikymą reglamentuojančias teisės normas ir nustatė netinkamą priteistino išlaikymo dydį. Teisės aktuose, teismų praktikoje pabrėžiama, kad sprendžiant išlaikymo klausimą būtina nustatyti: pirma, konkretaus vaiko poreikius; antra, abiejų vaiko tėvų turtinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismas į tai neatsižvelgė. Teismas negali pakeisti priteisto išlaikymo dydžio ir priteisti daugiau, nei objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis. Įrodymai patvirtina, kad atsakovas negali mokėti tokių didelių sumų.  Be to, teismas spręsdamas dėl išlaikymo visiškai neanalizavo vaiko motinos teikiamo išlaikymo vaikams dydžio. Iš teismo sprendimo neaišku, ar teismo teiginys, kad „1200 Lt išlaikymas kiekvienam vaikui yra būtinas” reiškia tokią sumą iš kiekvieno iš tėvų (tokiu atveju skiriant po 1200 Lt išlaikymo iš kiekvieno iš tėvų, bendra suma sudarys 2400 Lt išlaikymą vienam vaikui) ar iš abiejų bendrai. Jei 1200 Lt yra vienam vaikui reikalinga suma, neaišku, kodėl visą šią sumą, nepaskirstant abiem tėvams, teismas priteisė vien iš atsakovo. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo abiejų šalių turtinės padėties, turimų pajamų, išlaidų ir kitų svarbių aplinkybių.         

2. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė civilinio proceso normų, netinkamai taikė ir aiškino įrodinėjimą bei kai kuriuos kitus procesinius klausimus reglamentuojančias CPK nuostatas. Pagal CPK 185 straipsnį teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, o jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nevertino įrodymų, kuriais grindžiama sudėtinga atsakovo materialinė padėtis. Šis teismas pripažino, kad teismas turi teisę tirti papildomus įrodymus, bet apeliantės pateiktuose ir teismo išreikalautuose įrodymuose nebuvo naujų bylai reikšmingų duomenų, analizuojančių esminius bylos klausimus – tėvų galimybes ir vaikų poreikius. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad ieškovė, tinkamai nesuformuluodama prašymų ir reikalavimų, piktnaudžiavo procesu, taip pat į tai, kad pati ieškovė reikalavimą dėl išlaikymo dydžio pripažino neproporcingu ir neatitinkančiu vaikų poreikių. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo teismo posėdžio metu nusprendė bylą nagrinėti atsakovui ir jo atstovui nedalyvaujant, taip pažeisdamas proceso teisės normas.

 

Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

 

1. Teismas bylose dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams prisiteisimo, spręsdamas išlaikymo dydžio klausimą, nustato konkrečius vaiko poreikius bei abiejų tėvų turtinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismas būtent tą ir padarė: įvertino pateiktus įrodymus ir duomenis bei išnagrinėjo bylą neišeidamas už apeliacinio skundo ribų. Nustatant vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą bei konkretų išlaikymo dydi, jei turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis. Priteisiama išlaikymo suma iš tėvų neturi būti vienoda, bet turi atitikti kiekvieno iš jų turtinę padėtį. Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas tik paviršutiniškai išnagrinėjo ginčą, ignoravo byloje pateiktus įrodymus ir todėl neteisingai išsprendė bylą bei priėmė neteisėtą nutartį, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Iš pateiktų byloje įrodymų aiškiai matyti, jog kasatorius stengėsi nuslėpti savo tikrąją turtinę padėtį ir reali jo turtinė padėtis leidžia mokėti priteistą išlaikymo sumą. Apeliacinės instancijos teismas, vertino abiejų šalių turtinę padėtį. Kasatorius nenuoseklus: skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nenurodęs konkrečios išlaikymo sumos iš ieškovės, pažeidė teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus, kad tokia teismo nutartis yra neteisėta ir naikintina, tuo tarpu pirmosios instancijos teismo sprendimas, turėtų būti paliktas galioti, nors jame taip pat nepasisakyta dėl ieškovės teikiamo išlaikymo vaikams konkretaus dydžio.

2. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė bei aiškino civilinio proceso teisės normas. Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nevertino įrodymų, kuriais grindžiama atsakovo sudėtinga materialinė padėtis. Priešingai, teismas vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais įvertino tiek atsakovo, tiek ieškovės byloje pateiktus įrodymus ir padaręs išvadą, kad atsakovo turtinė padėtis yra kitokia, nei bando parodyti atsakovas (kuris, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, galbūt slepia savo tikrąsias pajamas), priėmė sprendimą dėl konkretaus išlaikymo dydžio priteisimo. Ieškovė nepiktnaudžiavo procesu: laiku pateikė reikiamus dokumentus, dalyvavo posėdžiuose, o prašymai ir reikalavimai keitėsi mėginant su atsakovu susitarti taikiai, nes kaip tik dėl atsakovo kaltės procesas užsitęsė ne vienerius metus. Atsakovas dėl įvairių priežasčių neatvykdavo į posėdžius, piktybiškai nepateikdavo reikalaujamų dokumentų ir tokiais veiksmais vilkino procesą.

Ieškovė niekada nepripažino reikalavimo dėl išlaikymo dydžio neproporcingumo ir neatitikties vaikų poreikiams. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis proceso teisės normomis, įvertino atsakovo pateiktą prašymą bei kitas faktines aplinkybes ir remdamasis savo vidiniu įsitikinimu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą bylą nagrinėti atsakovui nedalyvaujant.

 

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl teisinių priteisiamo išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžių nustatymo kriterijų

 

Abu vaiko tėvai privalo išlaikyti savo vaikus, išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 straipsnio 1, 2 dalys). Įtvirtintas vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu tai objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis, todėl, nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo, privalo nustatyti tėvo (motinos) turtinę padėtį, t. y. visas jo gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Ž. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-77/2008; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje S. S. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-569/2008; 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje R. P. v. E. J., bylos Nr. 3K-3-37/2010).

Kiekvienam vaikui būdingi individualūs dvasiniai, psichologiniai, kultūriniai, moraliniai, turtiniai ir kitokie poreikiai, kuriuos patenkinti yra ne tik moralinė, bet ir teisinė abiejų vaiko tėvų pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. R. S., bylos Nr. 3K-3-469/2006; 2007 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Z. T. v. R. T., bylos Nr. 3K-3-21/2007). Kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias nepilnamečių vaikų išlaikymo dydžių nustatymui taikytinus teisinius kriterijus, yra pažymėjęs, kad, nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi atsižvelgti į tai, jog nustatytas išlaikymas turi užtikrinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas (Vaiko teisių konvencijos 3, 27 straipsniai, CK 3.155, 3.165 straipsniai, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 7–8, 11–14, 18 ir kiti straipsniai). Būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-620/2005).

Apibendrinant pirmiau nurodytą kasacinio teismo formuojamą teisės aiškinimo praktiką šios bylos kontekste, konstatuotina, kad, nustatant priteistino išlaikymo nepilnamečiams vaikams iš tėvų, nevykdančių arba netinkamai vykdančių iš įstatymo kylančią pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus iki vaikai (vaikas) sulaukia pilnametystės, išlaikymo dydis turi tenkinti būtinas vaikų vystymosi sąlygas ir jų tiesiogiai nesietinas su tais dydžiais, kurie buvo skiriami tėvų, kai jie šias pareigas vykdė tinkamai, t. y. teismas turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris nepažeistų tėvų turtinės padėties ir nepilnamečių vaikų poreikių, kurie teismų praktikoje apibūdinami ne tik kaip bendrieji, bet ir individualūs, atspindintys konkretaus vaiko vystymosi ir ugdymo specifiką bei tarnaujantys šiems tikslams, proporcingumo. Kita vertus, vaikų prabangios gyvensenos įpročių formavimui skiriamos tėvų lėšos negali indikuoti priteistino vaikų išlaikymo dydžių jų didinimo linkme.

Vertindamas, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė nepilnamečių vaikų išlaikymo dydžių nustatymo teisinius kriterijus, apibrėžiamus įstatymo ir išaiškintus teismų praktikos (būtent tai yra vienas iš kasacijos dalykų šioje byloje), kasacinis teismas daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės buvo pakankamas faktinis pagrindas konstatuoti tokią kasatoriaus turtinę padėtį ir nepilnamečių vaikų poreikius (CPK 185 straipsnis, 353 straipsnio 1 dalis), jog išlaikymo dydžio po 1200 Lt kiekvienam iš nepilnamečių vaikų nustatymas atitinka įstatyme įtvirtintą proporcingumo principą (CK 3.192 straipsnio 2 dalis).

 

Dėl kasatoriaus argumentų, kad neaišku, ar teismo nustatytas vaikams reikalingas išlaikymo dydis yra bendras, tenkantis abiem tėvams ar tik jam, nepagrįstumo 

 

Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime yra nurodęs: „Konstitucijos 109 straipsnį aiškinant iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste pažymėtina, kad teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, kad teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais“.

Apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje yra nurodyti įrodymai, kuriais remiamasi teismui įvertinant, kad kiekvienam iš kasatoriaus vaikų reikalingas 1200 Lt išlaikymas, kurį atsakovas (kasatorius) išgali teikti. Tokio dydžio išlaikymas kiekvienam iš vaikų priteistas iš kasatoriaus ir nurodytas nutarties rezoliucinėje dalyje, todėl kasatorius be teisėto pagrindo nurodo, kad neaišku, ar teismo nustatytas vaikams reikalingas išlaikymo dydis yra bendras, tenkantis abiem tėvams, ar tik jam.

 

Dėl kasatoriaus argumentų, kad pažeistos įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą nustatančios proceso teisės normos, nepagrįstumo 

 

Įrodinėjimo tikslas, remiantis CPK 176 straipsniu, yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, kaip kasacijos dalyko, remiantis CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktu, laikymosi aspektu pasisakydamas dėl apeliacinės instancijos teismo išvadų, kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė procesinių reikalavimų, keliamų įrodinėjimui ir įrodymų vertinimui. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją civilinio proceso santykius įstatymu būtina reguliuoti taip, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos teismui ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą byloje. Tai, atsižvelgiant į vaikų interesus, kaip prioritetiškai saugotiną vertybę, suponuoja ir teismo pareigą rinkti įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Jų tyrimas ir vertinimas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles leidžia pasiekti įrodinėjimo tikslą, todėl tai, kad nauji įrodymai nepatvirtino jokių naujų bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių, kaip teigia kasatorius, nepaneigia apeliacinės instancijos teismo siekto tikslo ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą byloje.  

 

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

 

Piktnaudžiaujančia procesinėmis teisėmis šalimi yra pripažįstama tokia šalis, kuri nesąžiningai pareiškia nepagrįstą reikalavimą.

Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys, subjektyviuoju – nusako asmens vidinį valinį santykį su konkrečia situacija, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Nesąžiningai pareikštu nepagrįstu reikalavimu, kuriuo piktnaudžiaujama procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnis), pripažintinas tik toks reikalavimas, kurį išnagrinėjus teisme galima padaryti išvadą, kad normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrą reikalų padėtį, panašioje situacijoje teisinės padėties negalėtų įvertinti kaip savo materialinės subjektinės teisės ar įstatymo saugomų interesų pažeidimo ar ginčijimo ir reikalauti ginti jo teises teisme.

Piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis pripažįstama ir tokia faktinė situacija, kai galima konstatuoti, kad šalis sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą.

Šioje byloje nėra teisinių pagrindų konstatuoti ieškovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Jos reikalavimai dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo grindžiami iš įstatymo tėvams kylančiomis pareigomis, o priteistino išlaikymo dydžio klausimas sprendžiamas vertinant šioje nutartyje jau nurodytus teisinius kriterijus, kurių visuma, kvalifikuojant faktus, yra pagrindas teismui daryti išvadas dėl pareikšto reikalaujamo priteisti tam tikro dydžio išlaikymą pagrįstumo. Faktas, kad ieškovė apeliacinės instancijos teisme tik iš dalies palaikė savo reikalavimą dėl priteistino išlaikymo dydžio, savaime negali būti piktnaudžiavimo teise patvirtinimas, nes tokią teisę ieškovui nustato CPK 42 straipsnio 1 dalis bei garantuoja procesinis dispozityvumo principas, pagal kurį šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio Kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis).

 

Dėl kasatoriaus argumentų, kad pažeistos proceso teisės normos, nusprendus apeliacinės instancijos teismo posėdyje bylą nagrinėti atsakovui ir jo atstovui nedalyvaujant, nepagrįstumo

 

CPK 319 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žodinio apeliacinio proceso atveju dalyvaujantys byloje asmenys kviečiami į teismo posėdį, tačiau jų neatvykimas nekliudo nagrinėti bylos.

Pažymėtina, kad šioje normoje įtvirtinta bendroji taisyklė, jog dalyvaujančių byloje asmenų neatvykimas nėra kliūtis nagrinėti bylą. Tačiau ši taisyklė negali būti aiškinama kaip varžanti teismo teisę, siekiant ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą byloje, atidėti bylos nagrinėjimą ir sudaryti sąlygas dalyvaujantiems byloje asmenims atvykti į teismo posėdį. Tokia teise teismas naudojasi kiekvienu atveju individualiai įvertindamas situacijas ir dėl to priima atitinkamus procesinius sprendimus. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, nutardamas bylą nagrinėti nedalyvaujant atsakovui ir jo atstovui, išdėstė pagrįstus teisinius argumentus, kodėl netenkina atsakovo atstovo prašymo dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, jų vertinti kitaip kasacinis teismas neturi teisinio pagrindo, todėl kasatoriaus argumentus dėl proceso teisės normų pažeidimo pripažįsta nepagrįstais.

 

Valstybė kasaciniame procese patyrė 41,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Remiantis CPK 96 straipsniu šios išlaidos priteisiamos iš atsakovo.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 96 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

nutaria:

 

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo D. L. (a.k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j.a.k. 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) 41,10 (keturiasdešimt vieną litą 10 ct) Lt išlaidų susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai	Gražina Davidonienė
	Birutė Janavičiūtė
	Gintaras Kryževičius