Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [1A-344-2006].doc
Bylos nr.: 1A-344/2006
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

                                                                                                                         Baudžiamoji byla Nr. 1A-344/2006 

                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                         1.2.3.1; 2.1.6.2

                                  

                                                              

LIETUVOS Apeliacinis teismas

 

N U T A R T I S  

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2006 m. gruodžio 8 d.

   Vilnius

             

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teisėjų: Kęstučio Jucio, Aloyzo Kruopio,  

sekretoriaujant Rasai Maldanytei,             

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,      

gynėjams: Bogdanui Chranovskiui, Galinai Kardanovskajai,

nuteistajam N. B.,

nukentėjusiajam E. K.,

vertėjai Alvyrai Klipčiuvienei,                                                                       

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 27 d. nuosprendžio, kuriuo N. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 9 m., bausmę atliekant pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

 

n u s t a t ė:

                                                                     

N. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2005 m. rugpjūčio 17 d., apie 4.20 val., savo gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilusio asmeninio konflikto su V. S. metu tyčia rankomis ir kojomis sudavė nukentėjusiajai keturis smūgius į galvą ir krūtinę, padarydamas odos nubrozdinimus kaktos kairio gumburo srityje bei lūpose, kraujosruvas galvos minkštuose audiniuose kairėje ir viršugalvio dešinėje, taip pat odos nubrozdinimą krūtinės dešiniame šone, kraujosruvas nugaros minkštuose audiniuose, daugybinius abipusius šonkaulių lūžius bei krūtinkaulio lūžį, dešinio plaučio pažeidimą šonkaulio lūžgaliu, kepenų dešiniosios skilties plyšimą, kraujosruvas dešinio antinksčio bei inksto riebaliniuose audiniuose, nuo kurių dėl krūtinės ir pilvo sumušimo įvyko daugybiniai abipusiai šonkaulių lūžiai bei krūtinkaulio lūžis, dešinio plaučio pažeidimas šonkaulio lūžgaliu, kepenų dešiniosios skilties plyšimas. Tai komplikavosi ūmiu kvėpavimo funkcijos sutrikimu ir sukėlė V. S. mirtį. Tokiu būdu N. B. tyčia nužudė V. S.

Nuteistasis N. B. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti arba nuosprendį pakeisti ir jo veiką perkvalifikuoti į BK 132 str. 1 d., arba atsižvelgiant, kad jo motina yra antros grupės invalidė, kurią jis prižiūri ir išlaiko, sušvelninti paskirtą bausmę.

Nurodo, jog nuosprendis nepagrįstas ir šališkas, priimtas remiantis prielaidomis, neobjektyviai įvertinus įrodymus. V. S. jis nemušė ir jokių tyčinių veiksmų prieš ją neatliko, ji nukrito nuo laiptų. Ikiteisminiame tyrime bei teisme duodamas parodymus, jis negalėjo suvokti kritimo aplinkybių, nes įvykio vietoje buvo prietema, viskas įvyko labai greitai, jis buvo neblaivus, todėl, norėdamas nuslėpti šį faktą, pabūgo teisingai paaiškinti ir nepasakė tiesos. Jis suprato, kad, jei tiksliai nepaaiškins aplinkybių, juo niekas nepatikės, todėl keitė parodymus, o  teismas tokį jo elgesį nepagrįstai įvertino kaip kaltės įrodymą.

Nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, jog apeliantas nugriuvo nugara, tačiau neslydo žemyn kojomis. Jis teisme tvirtino, kad, slysdamas laiptais žemyn, nepatyrė sužalojimų pilvo ar nugaros srityje, kadangi, jo nuomone, nekontaktavo su laiptų paviršiumi nurodytomis kūno dalimis, tačiau tikrai nugriuvo ant V. S. apatine kūno dalimi – kojomis, šonu ar sėdmenimis. Teisme apeliantas teigė, jog galėjo griūti ant V. S. kojomis, tačiau teismas, analizuodamas jo parodymus, padarė prielaidomis grįstą išvadą, kad jis, ne šliuoždamas laiptais kojomis žemyn, bet jais risdamasis, niekaip negalėjo tiesiomis kojomis užšokti ant laiptų apačioje gulinčio žmogaus krūtinės, suduodamas tokį stiprų smūgį, nuo kurio įvyktų daugybiniai abipusiai šonkaulių lūžiai, krūtinkaulio lūžis ir pan. Teismo prielaida yra ir tai, jog, krentant nuo 3 m ilgio laiptų, nepakanka smūgio stiprumo. Juo labiau kad teismo medicinos ekspertas teisme patvirtino galimybę V. S. mirtį galėjus įvykti, griūnant kojomis į jos krūtinę, o sužalojimus krūtinės srityje galėjus būti padarytus vienu poveikiu. Apelianto versiją teismas paneigė teismo medicinos specialisto išvadoje nurodytais lanko formos nubrozdinimais, esančiais skirtingose V. S. kūno pusėse, kurie galėtų būti aiškinami traumuojančio daikto ar įrankio specifine lanko formos briauna. Teismas vėlgi padarė nepagrįstą išvadą, jog neįtikėtina, kad vienu užšokimu kojomis galima pataikyti į gulinčios nukentėjusiosios skirtingas kūno puses. Tai paneigdamas apeliantas nurodo, jog įvykio metu avėjo šlepetes, o ne batus. Šį faktą ikiteisminiame tyrime patvirtino policininkas T. B. Todėl neaiški eksperto išvada dėl bato kulnų. Tačiau nors ir pripažįstant tokį nubrozdinimų analogiškumą, neaišku, kodėl teismas nenumatė aplinkybės, kad kaktos kairio gumburo sritis yra žmogaus galvoje ir V. S., gulėdama laiptų apačioje, galėjo pasukti galvą į dešinę pusę, todėl vienu užšokimu kojomis galėjo būti padaryti nurodyti sužalojimai. Apeliantas teisme paaiškino, jog plaštaką jis nusibrozdino griūdamas arba jam įkando šuo, tačiau teismas šį faktą vėl panaudojo kaltinimui nurodydamas, kad tokie sužalojimai galėjo atsirasti, tik rankomis suduodant smūgius nukentėjusiajai. Kitą prielaidą, jog V. S. ne nukrito nuo laiptų, o buvo mušama, teismas pagrindė jos išmuštais dantimis ir kitais kūne nustatytais sužalojimais, kurie, pagal specialisto išvadą, nėra būdingi griuvimui ir galėjo būti padaryti, suduodant smūgius į minėtas sritis per parą iki mirties. Tačiau teismas nepaminėjo, jog posėdyje teismo medicinos ekspertas patvirtino minėtus sužalojimus galėjus atsirasti, V. S. kontaktuojant nurodytomis galvos sritimis su kietais bukais daiktais, bet jis kategoriškai negalėjo atsakyti, ar tai buvo smūgiai, ar ji pati atsitrenkė į tokį daiktą. Teismo teiginys, kad nukentėjusiajai nustatyti griuvimo traumoms būdingi sužalojimai – odos nubrozdinimai veide, alkūnėje, keliuose – galėjo atsirasti, V. S. nugriūnant nuo jai suduotų stiprių smūgių, neatitinka teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 1807/05 (01) 3.3 bei 8 punktuose išdėstytų teiginių, jog šie sužalojimai atsirado, galimai V. S. pačiai susižalojus suklupus ar einant keturpėsčia arba griūvant. Papildomos specialisto išvados Nr. M 1807/05 (01) 2 punkte nurodyta, kad aptarti sužalojimai galėjo atsirasti krentant nuo laiptų. Apelianto nuomone, dėl to tikslinga pakartotinai apklausti teismo medicinos ekspertą  P. P.  

Apeliantas nurodo, jog teismas dviprasmiškai įvertino liudytojos V. T. parodymus, t. y. rėmėsi tik tais jos parodymais, kurie jam nepalankūs, o palankius – atmetė. Tai  rodo teismo tendencingumą. Teismas patikėjo jos melagingais parodymais, kurie neatitinka tikrovės ir faktinių bylos aplinkybių. Pasak jos, V. S. prašė V. T. iškviesti policiją, nes N. B. ją sumušė, norėjo išžaginti, atvykusiems policijos pareigūnams ji pasakė norinti rašyti pareiškimą. Tačiau pastarieji parodė, kad atvykus į įvykio vietą V. S. nereiškė jokių pretenzijų, atsisakė rašyti pareiškimą paaiškinusi, jog jos tik neįleido į butą. Vėliau V. T. teigė, kad policijos pareigūnams išvažiavus V. S. tik po 10 min. įėjo į butą, tačiau šie parodė, jog V. S. įėjo į butą, jiems dar būnant prie durų. Skambindama policijai antrą kartą 4.23 val., V. T. teigė girdinti N. B. bute stiprių smūgių sudavimo garsą, kuris girdėjosi iki jos skambučio maždaug 10 min., po to dar 20 minučių. Policijos pareigūnai, atvykę apie 4.50 val., V. S. rado gyvą. Pagal teismo medicinos ekspertizės duomenis, po patirto sužalojimo V. S. galėjo gyventi tik 1-2 minutes. Taigi iš liudytojos parodymų darytina išvada, kad sužalojimas žuvusiajai padarytas būtent girdėto triukšmo metu, o tai reiškia, jog atvykus policijos pareigūnams ji turėjo būti mirusi. Toliau V. T. parodė, kad, kartu su policijos pareigūnais jai užėjus į apelianto butą, V. S. pasuko galvą, pasakė ,,mušė Kolia, Nikolaj“, padavė jai ranką, po to prarado sąmonę. Toks aiškinimas akivaizdžiai melagingas, jį visiškai paneigė teismo medicinos specialisto išvada, jog V. S. galėjo atlikti savarankiškus veiksmus kelias pirmąsias minutes, o kalbėti visiškai negalėjo. Policijos pareigūnai, kartu su V. T. užėję į butą, parodė, kad V. S. nejudėjo ir nieko nesakė. Apeliantas teigia, jog teismas turėjo arba visiškai tikėti šios liudytojos parodymais, arba juos visiškai atmesti, o ne remtis tik teismui parankiais parodymais. Apelianto nuomone, liudytojos V. T. parodymus būtina visiškai atmesti.

Teismas nepagrįstai atmetė liudytojų A. B., Z. S. bei V. A. parodymus motyvuodamas tuo, kad A. B. yra apelianto motina, o Z. S. ir V. A. – neva jo geri pažįstami, todėl duoda neobjektyvius, apeliantui palankius parodymus, siekdami padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, ikiteisminiame tyrime bei teisme nebuvo nustatytas ir apklaustas liudytojas J. K., nuomojęsis kambarį V. T. bute ir įvykio naktį jame buvęs. Apelianto nuomone, liudytojai J. K. bei  V. T. turi būti apklausti apeliacinės instancijos teisme.

Apeliantas labai gailisi dėl įvykio, nenumatė savo veikimo – ėjimo pas V. S. į jos nuomojamą kambarį ir griuvimo nuo laiptų – pasekmių, nes buvo prietema, laiptai pakankamai statūs, V. S. labai girta, jos elgesys neprognozuojamas, nors gal galėjo ir turėjo tai numatyti. Jeigu apeliantas ir yra kaltas, tai tik dėl V. S. neatsargaus gyvybės atėmimo.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjai prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo skundą atmesti. Nukentėjusysis baigiamosiose kalbose nedalyvavo.

Nuteistojo N. B. apeliacinis skundas atmetamas.  

Teisėjų kolegijos nuomone, N. B. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos  Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir remdamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. 

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.                                          

Nuteistasis savo apeliaciniame skunde teigia, kad nukentėjusiosios V. S. jis nemušė, ji susižalojo pati nukritusi nuo laiptų.

Toks nuteistojo apeliacinio skundo motyvas atmetamas kaip nepagrįstas, nes jį paneigia pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtas ir nuosprendyje įvertintas įrodymų visetas.

Teismas labai išsamiai išdėstė bei išanalizavo visus nuteistojo N. B. parodymus, todėl šioje nutartyje netikslinga jų detaliai kartoti.

Akcentuojant parodymų esmę galima daryti neabejotiną išvadą, kad jie daug kartų keitėsi. Pradžioje apeliantas teigė įvykio vakarą net nebendravęs ir nekontaktavęs su Valentina            (V. S. ), todėl nustebo pamatęs ją mirusią ir nutarė, jog ji nukrito nuo laiptų (t. 2, b. l. 1-2). Vėliau N. B. parodė kalbėjęs su nukentėjusiąja ir liepęs jai palikti butą, nes ši už gerą atsimoka policijos iškvietimu. Pamatęs ją gulinčią prie laiptų pamanė, kad ji nuo jų nusirideno (t. 2, b. l. 18-20). Dar vėliau N. B. ėmė teigti, jog V. S. netikėtai išbėgus iš kambario antrame aukšte, o nuteistajam būnant laiptų viršuje, jie neišsilaikė ir abu nukrito nuo laiptų: apeliantas krito nugara ant laiptų, moteris lyg krito ant jo, ir abu nusirito (t. 2, b. l. 24-25). Parodymų patikrinimo vietoje metu jis jau neabejojo, kad jam nukritus nugara į laiptus V. S. nukrito ant jo, tik negalėjo paaiškinti, kaip jie toliau krito laiptais, ar jais vertėsi (t. 2, b. l. 27-28). Teismo medicinos ekspertui nustačius, jog tokiu būdu, kaip N. B. nurodė parodymų patikrinimo vietoje metu, V. S. kūne negalėjo atsirasti mirtį sukėlę sužalojimai, nes jie negalėjo būti padaryti krentant ar griūvant (t. 2, b. l. 34-35), pirmosios instancijos teisme apeliantas išdėstė dar vieną versiją, kad V. S. staiga išbėgus iš kambario ir atsitrenkus į apeliantą pastarasis stengėsi nusitverti už laiptų turėklo, tačiau jam tai nepavyko, pro jį V. S. nukrito žemyn, jis užkrito ant jos nugara, ir abu nukrito laiptais (t. 2, b. l. 159-160). Išklausęs teismo medicinos eksperto paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, N. B. nurodė kitokį jo paties kritimo būdą – V. S. krentant nuo laiptų pirmai, jis užgriuvo ant jos skersai; jis tiksliai neprisiminė, kaip krito, tačiau ir šonu, ir nugara; ant nugaros ar pilvo kojomis žemyn nuo laiptų neslydo (t. 2, b. l. 169).                

Nuosekliai išanalizavęs visus N. B. parodymus, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog jie keitėsi, kadangi buvo derinami prie naujų duomenų, paneigiančių ankstesnes kaltininko versijas apie įvykio aplinkybes.  

Tuo atmetamas apeliacinio skundo motyvas, kad apeliantas nepasakė tiesos, negalėdamas suvokti kritimo nuo laiptų aplinkybių dėl prietemos, greitai besivystančių įvykių, neblaivumo, o parodymus keitė manydamas, jog juo niekas nepatikės.

Apelianto pirmosios instancijos teisme nurodytas jo kritimo nuo laiptų būdas (užgriuvo ant nukentėjusiosios skersai, krito ir šonu, ir nugara, bet ant nugaros ar pilvo kojomis žemyn nuo laiptų neslydo) ne tik nepaneigia jo kaltės, bet, atsižvelgus į teismo medicinos eksperto paaiškinimus teisme ir įrodymų visetą, ją įrodo.

Nuteistojo N. B. parodymai teisme, kad jis neslydo nuo laiptų kojomis žemyn, nors tokius savo parodymus apeliaciniame skunde apeliantas jau ginčija, paneigia galimybę nukentėjusiąją sužaloti krentant nuo laiptų. 

Teismo medicinos ekspertas teisme vienareikšmiškai paaiškino, jog specialisto išvadose nurodyti V. S. krūtinės sužalojimai galėjo būti padaryti vienu stipriu smūgiu, užšokus tiesiomis kojomis.

Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad, abiem krentant apelianto nurodytu būdu, negalėjo būti tokio stipraus smūgio.

Antra vertus, ekspertas paaiškino, jog V. S. krūtinės sužalojimai dėl kritimo nuo laiptų negalėjo atsirasti, be to, nukentėjusiosios kūne nenustatyta kritimui nuo laiptų būdingų išorinių sužalojimų – rankų nubrozdinimų, sumušimų ir kt.

Tas pat pasakytina apie paties apelianto susižalojimą: šitaip krisdamas nuo laiptų, kaip pats nurodė, jis negalėjo nesusižaloti, tačiau nusikaltimo dieną teismo medicinos ekspertas jam nustatė tik vieną odos nubrozdinimą kairėje plaštakoje, padarytą per parą iki apžiūros (t. 2,        b. l. 4). 

Beje, apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo teisme aiškinęs, kad plaštaką jis nusibrozdino griūdamas arba jam įkando šuo.

Atkreipiamas dėmesys į N. B. parodymus pirmosios instancijos teisme, jog jį užpuolė nukentėjusiosios šuo, įkando į ranką ir jis šunį išmetė per balkoną. Tačiau specialisto išvados Nr. G 4857/05 (01) duomenys tai paneigia (t. 2, b. l. 4), nes nuo šuns įkandimo rankos sužalojimas būtų kitoks.   

Taigi teismo išvada, kad nuteistojo parodymai neatitinka tikrųjų įvykio aplinkybių, pagrįsta ne prielaidomis, kaip teigiama apeliaciniame skunde, o įrodymų analize. 

Apeliantas ginčija teismo medicinos eksperto padarytą išvadą (t. 1, b. l. 21-29), kuria remiasi teismas, jog nukentėjusiosios kaktos kairio gumburo srityje ir krūtinės dešiniame šone esantys odos nubrozdinimai turi panašias lanko formas, jie galėtų būti aiškintini traumuojančio daikto ar įrankio specifine lanko formos briauna, pvz. bato kulnu. Apeliantas tvirtina avėjęs šlepetes, tai pagrįsdamas kaip liudytojo apklausto policijos pareigūno T. B. parodymais.

Būtina atkreipti dėmesį, kad aptariamoje specialisto išvadoje Nr. M 1807/05 (01) pagal traumuojančio daikto ar įrankio specifinę lanko formos briauną ekspertas konkrečiai nepasakė, kas galėtų būti tas daiktas ar įrankis, padaręs nubrozdinimus nukentėjusiajai, tik kaip pavyzdį nurodė bato kulną. Tai dar akivaizdžiau matyti iš papildomos specialisto išvados                      Nr. M-100/1807/05 (01), kurioje teigiama, jog nepakanka požymių, galinčių identifikuoti objekto rūšinę ir individualią priklausomybę (t. 1, b. l. 31-32). 

Pirmosios instancijos teismas akcentavo ne tiek smūgio sudavimą batu (tai patvirtinančių patikimų įrodymų byloje nėra), kiek aplinkybę, kad sužalojimai padaryti skirtingose nukentėjusiosios kūno pusėse, o tai būtų neįtikėtina padaryti vienu užšokimu kojomis.

Dėl to nuteistojo apeliavimas į liudytojo T. B. parodymus nepaneigia teismo išvados dėl apelianto versijos nerealumo.

Beje, apeliacinio skundo motyvas, jog nukentėjusioji, gulėdama laiptų apačioje, galėjo pasukti galvą ir taip galėjo atsirasti sužalojimai skirtingose jos kūno pusėse, pagrįsta tik prielaida, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai.  

Nuteistasis apeliuoja į jau minėtos specialisto išvados Nr. M-100/1807/05 (01) duomenis, kad kai kurie sužalojimai galėjo susidaryti krentant nuo laiptų. Jis savo apeliaciniame skunde nurodo, jog teismo medicinos ekspertas teisme negalėjo kategoriškai pasakyti, ar nukentėjusiajai padaryti kai kurie sužalojimai atsirado nuo smūgių, ar jai pačiai atsitrenkus į daiktus. Dėl to teismo nuosprendžio motyvą, kad nukentėjusioji buvo mušama ir sužalojimai galėjo atsirasti, jai nugriūnant nuo suduotų stiprių smūgių, apeliantas įvardijo kaip prielaidą, neatitinkančią specialisto išvadų bei eksperto paaiškinimų.

Su tokiu apeliacinio skundo motyvu negalima sutikti, kadangi apelianto kaltę įrodo ne atskirų įrodymų šaltinių duomenys, bet įrodymų visetas. Beje, ne kartą minėtose specialisto išvadose nurodytas tik galimas nukentėjusiajai nustatytų kai kurių sužalojimų mechanizmas (ekspertas vartoja frazes ,,galėjo būti padaryti”, ,,galimai” ir pan.), nes tikrąsias nusikaltimo aplinkybes gali nustatyti tik teismas, ištyręs visas bylos aplinkybes ir įrodymų šaltinius. 

Be aptartų įrodymų, apelianto kaltę dėl nukentėjusiosios V. S. mirties įrodo bei jo versiją, jog pastaroji užsimušė nukritusi nuo laiptų, paneigia liudytojos V. T. parodymai.

Apelianto nuomone, teismas tendencingai įvertino šios liudytojos parodymus, tačiau toks apeliacinio skundo motyvas atmetamas kaip nepagrįstas.

Liudytoja V. T. ir ikiteisminiame tyrime, ir abiejų instancijų teismuose iš esmės vienodai parodė svarbiausias įvykio aplinkybes: naktį į namus atėjo kaimynės nuomininkė V. S. ir prašė iškviesti policiją, nes kaimynas N. B. ją sumušė, per balkoną išmetė jos šunį; atvyko iškviesta policija, netrukus V. S. nuėjo į namus, ir iš karto tame bute pasigirdo didelis triukšmas, bildesys, smūgiai, aimanos; po kiek laiko liudytoja vėl paskambino policijai ir, šiai atvykus, kartu užėjo į kaimynų butą, kur rado ant grindų gulinčią kruviną V. S.; atvažiavus greitajai medicinos pagalbai, medikai konstatavo pastarosios mirtį.

Liudytoja nurodė ir šalutines detales, kurias ginčija apeliantas ir kurios objektyviai nepasitvirtino: naktį atėjusi prašyti pagalbos V. S. sakiusi, kad N. B. ją išprievartavo; vėliau įėjusi į kaimynų butą liudytoja girdėjusi prieš prarandant sąmonę V. S. ištarus, jog ją sumušė Kolia (N. B. ), ir pan. 

Apeliantas teigia, kad pastarųjų aplinkybių nepasitvirtinimas rodo liudytoją melavus, todėl jos visais parodymais negalima tikėti.

Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino liudytojos V. T. parodymus – jis jais rėmėsi tiek, kiek juos patvirtino kiti įrodymai. Toks įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 str. 5 d. nuostatas.

Nėra pagrindo visiškai atmesti liudytojos V. T. parodymus, nes jų esmė sutampa su kituose įrodymų šaltiniuose užfiksuotais duomenimis, kurie pagrįstai pripažinti įrodymais. Kai kurios jau minėtos aplinkybės nepasitvirtino, tačiau tai aiškintina ne sąmoningu liudytojos melavimu, bet jos emocine būsena dėl netikėtumo, kurį sukėlė pažadinimas naktį ir prašymas iškviesti policiją, bei vėlesnis stresas paaiškėjus, jog po girdėtų smūgių ir aimanų kaimynė mirė. Šios aplinkybės galėjo turėti įtakos parodymų tikslumui, tačiau jų esmės nuoseklumas ir ryšys su kitais įrodymais leidžia teigti juos esant patikimus. 

Apeliantas remiasi policijos pareigūnų parodymais, kad pirmą kartą jie atvyko dėl to, jog  V. S. neįleidžiama į butą. Pasak nuteistojo, šie liudytojai neminėjo apie jokį moters sumušimą, ir tai rodo liudytojos V. T. parodymų melagingumą.

Pirmosios instancijos teisme apklausti kaip liudytojai policijos pareigūnai T. B. ir L. U. iš tiesų parodė, kad į pirmą iškvietimą atvyko dėl to, jog moteris neįleidžiama į butą, bet būtina atsižvelgti, kad pareigūnai dėl darbo pobūdžio vyksta į daugybę įvykio vietų ir vėliau apklausiami gali painioti aplinkybes.

Liudytojos V. T. parodymus, jog ji pirmą kartą policiją kvietė ne tik dėl kaimynės neįleidimo į namus, bet ir dėl jos sumušimo, įrodo gana greitai po iškvietimo apklausto, taigi dar gerai įvykio aplinkybes prisimenančio, to paties liudytojo policijos pareigūno T. B. parodymai, kad atvykus pati V. S. paaiškino: jos neįleidžia namo bei muša (t. 1, b. l. 87-88). Tai, jog nukentėjusioji vėliau sakė neturinti pretenzijų, nepaneigia policijos iškvietimo priežasties.

Būtent tokia pagrindinė policijos iškvietimo priežastis (sumušimas) nustatyta iš objektyvaus įrodymų šaltinio – kompaktinio disko apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 64-66) duomenų. Jame užfiksuotas garso įrašo turinys: į Bendros pagalbos centrą paskambinusi moteris nurodė, kad atėjo verkianti kaimynė, kurią kaimynas sumušė dėl šuns.

Tai visiškai atitinka liudytojos V. T. parodymus, jog V. S. prašymu ji skambino į policiją. Šunį išmetęs per balkoną pripažino pats nuteistasis N. B. .      

To paties kompaktinio disko apžiūros protokolo duomenys visiškai patvirtina liudytojos V. T. parodymus ir dėl policijos kvietimo antrą kartą aplinkybių. Iš įrašo turinio akivaizdu, kad pareigūnai buvo pakartotinai kviečiami dėl didelio triukšmo kaimynų bute (,,…ji dabar nuėjo namo, dabar tik sienos dreba, kaip jis ją muša”; <…> ,,…jeigu jis ją užmuš, jūs jau žinote…”).

Pagal nuteistojo versiją, jog jis nukentėjusiosios nemušė ir namuose nieko neįvyko, logiškai nepaaiškinama, kodėl reikėjo kviesti policiją antrą kartą. Tačiau liudytojos                   V. T. antras skambutis į Bendros pagalbos centrą yra natūralus veiksmas supratus, kad N. B. smurtauja prieš V. S. Tai irgi paneigia, jog pastaroji galėjo nukristi nuo laiptų, sukeldama tokį didelį triukšmą, kuris kaimynus verstų kviesti policiją. 

Taigi jau aptartos apimties liudytojos V. T. parodymai yra tinkamas įrodymų šaltinis nuteistojo N. B. kaltei sumušus V. S. pagrįsti.

Byloje yra duomenų, tai patvirtino ir pati liudytoja V. T. , kad jos santykiai su kaimynais N. ir A. B. blogi, tačiau iš to negalima daryti išvados, jog ji, duodama parodymus dėl apelianto vartoto smurto prieš nukentėjusiąją, jį apkalba. Jau aptarti kiti įrodymų šaltiniai, patvirtinantys liudytojos parodymų teisingumą, tai paneigia.

Beje, liudytoja Z. S., kurios parodymai, nuteistojo nuomone, yra objektyvūs, ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad N. B. nekenčia V. S. (t. 1, b. l. 121-122). Taigi tai abipusė antipatija, todėl šioje byloje labai svarbūs kiti jau aptarti įrodymų šaltiniai, sudarantys įrodymų visetą.

Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas J. T. (J. T. ) parodė panašiai, kaip ir liudytoja V. T. . Tačiau teisėjų kolegija šio liudytojo parodymais nesiremia, kad nekiltų abejonių dėl jų objektyvumo, kadangi teismo posėdžio baigiamosiose kalbose paaiškėjo, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jis sėdėjo teismo posėdžių salėje ir girdėjo proceso eigą.

Apeliantas nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas atmetė liudytojų A. B., Z. S. ir V. A. parodymus.

Toks teismo sprendimas, motyvuotas liudytojų noru padėti kaltininkui išvengti baudžiamosios atsakomybės, yra teisingas, nes jų parodymai, jog sename name, kuriame prasta garso izoliacija, jie negirdėjo jokio triukšmo ir N. B. bute nieko nevyko, prieštarauja kitiems jau aptartiems įrodymams bei įrodymų visetui.

Dėl tos pačios priežasties teisėjų kolegija atmeta gynėjo prašymu apeliacinės instancijos teisme apklausto liudytojo J. K. parodymus kaip neįtikinamus ir neatitinkančius kitų įrodymų. Iš jo apklausos akivaizdu, kad liudytojas nenori niekur kištis, todėl nieko ,,negirdėjo”, nors, kaip matyti iš gynėjo pateiktos namo butų išplanavimo schemos, įvykis vyko už jo gyvenamojo kambario sienos.

Taigi nuteistojo apeliacinio skundo teiginį, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra šališkas, priimtas remiantis prielaidomis, neobjektyviai įvertinus įrodymus, išdėstyti motyvai leidžia vertinti kaip nepagrįstą.

Iš šioje nutartyje jau ne kartą minėtos specialisto išvados Nr. M 1807/05 (01) duomenų matyti, kad V. S. mirė nuo krūtinės ir pilvo sumušimo (suspaudimo), dėl ko įvyko daugybiniai abipusiai šonkaulių lūžiai bei krūtinkaulio lūžis, dešinio plaučio pažeidimas šonkaulio lūžgaliu, kepenų dešiniosios skilties plyšimas, kas komplikavosi ūmiu kvėpavimo funkcijos sutrikimu.  

Teismas tinkamai kvalifikavo apelianto veiką pagal BK 129 str. 1 d. kaip nužudymą, padarytą netiesioginės tyčios forma. Kvalifikavimo motyvai nuosprendyje išdėstyti išsamiai, teisėjų kolegija su jais sutinka, todėl nekartoja.

Nuteistojo N. B. veika, ją įvertinus priešingai, negu prašoma apeliaciniame skunde, negali būti kvalifikuota pagal BK 132 str. 1 d. kaip neatsargus gyvybės atėmimas.

Nusikaltimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 str. 1 d.).

Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo pasitikėjimo yra tada, kai kaltininkas numato, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau lengvabūdiškai tikisi šių padarinių išvengti (BK 16 str. 2 d.).

Esant nusikalstamam pasitikėjimui kaltininkas supranta, jog elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus gyvybės, tačiau tikisi gyvybės atėmimo išvengti. Toks tikėjimas turi būti paremtas objektyvaus pobūdžio aplinkybėmis, kurios, apelianto manymu, turi užkirsti kelią mirtiniems padariniams. Pasitikėjimas yra lengvabūdiškas, jei kaltininkas netinkamai įvertino ar pervertino tas aplinkybes, kuriomis jis rėmėsi darydamas veiką, ir tos aplinkybės objektyviai negalėjo užkirsti kelio kito žmogaus mirčiai. Tikėjimas konkrečiomis aplinkybėmis, kurios, kaltininko manymu, objektyviai gali padėti išvengti kito žmogaus mirties, yra pagrindinis požymis, pagal kurį veika atribojama nuo nužudymo netiesiogine tyčia, kai kaltininkas yra abejingas galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui dėl savo veikos.

Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumato, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 str. 3 d.).

Esant nusikalstamam nerūpestingumui kaltininkas nesupranta, jog darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei.   

Šioje byloje nuteistojo N. B. veiksmai, nukentėjusiajai suduodant smūgius į galvą ir krūtinę, įvertinus jo išsilavinimą, gyvenimo patirtį, rodo galimų padarinių suvokimą. Atsižvelgus į tai, kad sumušęs V. S. jis ją parkritusią paliko ir nuėjo žiūrėti televizoriaus su            Z. S. , nesirūpino iškviesti greitąją medicinos pagalbą, nenustatytos jokios objektyvaus pobūdžio aplinkybės, turėjusios užkirsti kelią mirtiniems padariniams. Nėra pagrindo galvoti, jog smūgiuodamas į gyvybiškai svarbias kūno vietas apeliantas galėjo lengvabūdiškai tikėtis tokių padarinių išvengti arba net jų nenumatyti ir nesuprasti savo veikos pavojingumo.

Teismas motyvavo bausmės skyrimą:

atsižvelgė, kad N. B. tyčia padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 6 d.), sukėlusį neatstatomas pasekmes; konstatavo, jog jis nesigaili nusikaltęs; įvertino kaltininko asmenybę;

antra vertus, teismas atsižvelgė į kaltės formą (netiesioginę tyčią), neintensyvų smurtą, įrankio nenaudojimą, pačios nukentėjusiosios neblaivumą, galėjusį turėti įtakos konfliktui kilti, išnykusį kaltininko ankstesnį teistumą.   

Nuteistasis nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Ši aplinkybė pagrįstai pripažinta atsakomybę sunkinančia.

Atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Išdėstyti motyvai nulėmė, kad apeliantui paskirta trumpesnė negu vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmė.

Byloje yra duomenų, jog nuteistojo motinai A. B. 2003 m. neterminuotai pripažintas antros grupės invalidumas dėl bendrųjų ligų (t. 2, b. l. 148), tačiau tai nėra pakankamas pagrindas švelninti bausmę. Nuteistasis nedirbo ir neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio, o jo motina gauna pensiją, todėl skundo motyvas, kad jis išlaikė motiną, atmetamas.   

Teisėjų kolegijos nuomone, N. B. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisinga. 

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas. 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

 

n u t a r i a:

 

nuteistojo N. B. apeliacinį skundą atmesti. 

 

 

 

Kolegijos pirmininkė                                                                       Violeta Ražinskaitė

 

Teisėjai:                                                                                     Kęstutis Jucys 

 

                                                                                    Aloyzas Kruopys