Civilinė byla Nr. e2A-581-587/2021

Teisminio proceso Nr. 2-22-3-02058-2019-6

Procesinio dokumento kategorijos: 2.6.18.1; 2.6.18.6; 2.8.2.8; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1

(S)

Kauno apygardos teismas

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                       2021 m. gegužės 10 d. 

                                                                   Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Dianos Labokaitės ir Linos Žemaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja)

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. R. apeliacinį skundą dėl 2020 m. lapkričio 9 d. Kauno apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2536-347/2020 pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovams M. S., A. S., tretiesiems asmenims D. K. ir A. A. dėl skolos priteisimo iš atsakovų ir sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teismas

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovas A. R. ieškiniu prašė: 1) priteisti iš atsakovo M. S. ieškovui 5 068,35 Eur skolą, 1 373,52 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo,  2) priteisti iš atsakovo A. S. ieškovui 5 068,35 Eur skolą, 1 373,52 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3) pripažinti negaliojančia 2013 m. spalio 7 d. paskolos sutartį Nr. 001. Ieškovas procesiniuose dokumentuose nurodė, kad:

1.1.       ieškovas 2018 m. gegužės 31 d. ir 2018 m. rugsėjo 30 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimis įgijo reikalavimo teisę į 5 068,35 Eur skolos priteisimą iš kiekvieno iš atsakovų, kurie 2014 m. balandžio 25 d. bankiniu pavedimu pasiskolino šią sumą iš Z. K.. Jos paveldėtoja reikalavimo teisę į atsakovus perleido D. K., kuris 2018 m. rugsėjo 30 d. reikalavimo perleidimo sutartimi šią teisę perleido ieškovui.

1.2.       Ieškovas pretenzijomis reikalavo grąžinti skolą, bet iš atsakovo gavo atsakymą, kad tarp ieškovo ir atsakovo M. S. susiklostė paskolos santykiai. Pagal 2013 m. spalio 7 d. paskolos sutartį Nr. 001 ieškovas turi grąžinti atsakovui 10 136,70 Eur.

1.3.       Ieškovas jokios paskolos sutarties nesudarė, jokių pinigų negavo, todėl paskolos sutartis turi būti pripažinta negaliojančia.

2.       Atsakovas M. S. atsiliepimu į ieškinį prašo ieškinį atmesti bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į ieškinį grindžiamas šiais argumentais:

2.1.       ieškovas siekia nepagrįstai praturtėti. Šalys 2008 m. gruodžio 18 d. sudarė paskolos sutartį, ieškovas atsiskaitė, todėl tarp šalių susiformavo pasitikėjimu paremti santykiai. 2013 m. spalio 7 d. šalys sudarė paskolos sutartį identišku tekstu. Pinigai atsakovams buvo pervesti ne iš ieškovo asmeninės sąskaitos, bet iš Z. K. sąskaitos, ieškovas nurodė, kad jis šia sąskaita disponuoja. Atsakovas laikė, kad ieškovas įvykdė prievolę pagal sutartį. 

2.2.       2018 m. spalio 24 d. ieškovas pretenzija kreipėsi į atsakovą dėl skolos grąžinimo, pretenzijoje nurodyta, kad 2014 m. balandžio 25 d. bankiniu pavedimu Z. K. pervedė iš savo sąskaitos į atsakovo sąskaitą 5 068,35 Eur, tačiau skola nėra grąžinta. Pretenzijoje taip pat nurodyta, kad ieškovas yra naujasis kreditorius, nes Z. K. mirė (duomenys neskelbtini), jos palikimą priėmė A. A., kuri pripažino, jog D. K. jos atžvilgiu turi 10 136,70 Eur kreditorinį reikalavimą. 2018 m. rugsėjo 30 d. reikalavimo perleidimo sutartimi D. K. perleido ieškovui reikalavimo teisę į 5 068,35 Eur sumą atsakovo atžvilgiu, įgytą 2018 m. gegužės 31 d. reikalavimo perleidimo sutartimi, sudaryta tarp A. A. ir D. K.. 

2.3.       D. K. lygiai tokią pat pinigų sumą pervedė į Z. K. sąskaitą, kad ieškovas grąžintų skolą atsakovui.

3.       Atsakovas A. S. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad jo ir Z. K. jokie santykiai nesiejo. Žino, kad ieškovas buvo atsakovo M. S. studijų draugas. Atsiradus pasitikėjimui juos siejo ir paskolos santykiai. Žino, kad buvo sudaryta paskolos sutartis, tačiau jos sąlygų nežino. Apie šią aplinkybę sužinojo, nes atsakovas (brolis) nurodė ieškovui dalį pinigų pervesti atsakovui A. S.. Buvo paaiškinta, kad pinigai pervesti iš Z. K. sąskaitos, nes ieškovo sąskaita užblokuota. Prašo ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

4.       Trečiasis asmuo A. A. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad, jos manymu, yra pagrindas tenkinti ieškinį. Nurodė, kad priėmė Z. K. palikimą ir perleido reikalavimo teisę į atsakovus. Dvi sumos buvo pervestos atsakovams.

5.       Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo D. K. nurodė, kad ieškovas – jo draugas. 2014 m. paprašė ieškovas paskolinti atsakovui 35 000,00 Lt. Atsakovo nepažįsta, todėl tą sumą paskolino ieškovui. Tolimesnis pinigų judėjimas buvo neįdomus. Ieškovas pinigų negrąžino. Aplinkybių, kad kitoje byloje jis nurodė, jog pinigus skolino Z. K. 4 metų laikotarpiui, neprisimena. Pateikto pareiškimo irgi neprisimena. Su A. A. bendravo minimaliai. Neprisimena, kodėl sudarė reikalavimo teisę su A. A., nors skolino pinigus ieškovui.

 II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Kauno apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimu  ieškovo ieškinį atmetė. Pripažino 2018 m. gegužės 31 d. reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp D. K. ir A. A., niekine nuo jos sudarymo momento; pripažino 2018 m. rugsėjo 30 d. reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp D. K. ir A. R., niekine nuo jos sudarymo momento; priteisė atsakovui M. S. iš ieškovo A. R. 1 028,50 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad:

Dėl ieškovo materialinio reikalavimo ir sutarties pripažinimo negaliojančia 

6.1.       byloje nėra ginčo dėl pinigų perdavimo tarp trečiojo asmens D. K. ir ieškovo A. R.. Ginčas tarp ieškovo ir atsakovų kilo dėl ieškovo pozicijos, kad jis yra atsakovo M. S. kreditorius.

6.2.       Teismas nustatė, kad 2013 m. spalio 7 d. paskolos sutartimi ieškovas A. R. pasiskolino iš atsakovo M. S. 35 000 Lt (10 136,70 Eur) iki 2014 m. balandžio 7 d. Šalys patvirtino, kad ši sutartis kartu buvo ir pinigų perdavimo-priėmimo aktas.

6.3.       Ieškovas materialinį reikalavimą atsakovams kildina iš reikalavimo perleidimo sutarčių ir sąskaitos išrašo. Teismas sprendė, kad vien selektyvus reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymas savaime neįrodo materialinio reikalavimo atsakovų atžvilgiu. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kokiu pagrindu atsakovai jam skolingi, nepagrindė ieškovo (kreditoriaus) ir atsakovo (skolininko) santykio.

6.4.       Teismo posėdžio metu tretieji asmenys iš esmės paneigė sudarytų reikalavimo perleidimo sutarčių teisėtumą. Trečiasis asmuo D. K. nurodė, kad pinigus paskolino ieškovui ne ilgesniam nei vienerių metų laikotarpiui ir tolimesniu procesu nesidomėjo. Trečiasis asmuo A. A. nurodė, kad apie ieškovo veiksmus sužinojo po mamos mirties. Mama buvo labai ligota, niekada nesakė apie tai, kad kitas asmuo naudojosi jos sąskaita; negalėjo nurodyti priežasčių, kodėl pakeitė nuomonę; negali atsakyti, į ką išmainė reikalavimo teisę.

6.5.       Iš civilinės bylos e2YT-7711-587/2018 (pagal pareiškėjo D. K. pareiškimą suinteresuotam asmeniui A. A. dėl praleisto termino pareikšti kreditorinį reikalavimą paveldėjimo byloje atnaujinimo) nustatyta, kad D. K. pateikė skirtingą versiją apie 35000 Lt paskolos suteikimą (teigė, jog skolino Z. K. 4 metų laikotarpiui), nei nurodė civilinėje byloje pagal A. R. ieškinį. D. K. nepaaiškino teismui tokių savo veiksmų (akcentuodavo žodžius „neprisimenu“); klaidino teismą nurodydamas, kad turėjo mažų finansinių transakcijų su ieškovu. Iš sąskaitos išrašo ir byloje nustatytų aplinkybių teismas sprendė, kad D. K. ir ieškovas dalyvauja pinginiuose susitarimuose. 

6.6.       Teismas sprendė, kad trečiųjų asmenų, ieškovo pozicija, nustatyta aplinkybė, kad D. K. paskolino pinigus ieškovui, kuris juos pervedė atsakovams, paneigė reikalavimo perleidimo sutarčių tekstą ir civilinėje byloje Nr. e2YT-7711-587/2018 pateiktą poziciją, kad D. K. paskolino pinigus Z. K.. Teismas sprendė, kad reikalavimo perleidimo sutartys sudarytos nesant tam pagrindo.

6.7.       Atsakovai teismo posėdyje kvestionavo reikalavimo teisių perleidimo sutartis, kad buvo sudarytos be teisėto pagrindo. Teismas konstatavo, kad skundžiamo teismo sprendimo 8, 9, 13, 15, 16, 21, 22, 23, 24, 25 punktuose yra pakankamai duomenų, kurie leidžia konstatuoti, kad reikalavimo perleidimo sutartys buvo sudarytos tik tam, kad iš ieškovo be teisėto pagrindo valdomos kito asmens sąskaitos būtų padarytas pervedimas pagal ieškovo materialinį reikalavimą. Teismas sprendė, kad kreditoriaus ir skolininko santykiai susiklostė būtent tarp ieškovo A. R. ir trečiojo asmens D. K.. Ieškovas be teisėto pagrindo valdė Z. K. sąskaitą, tuo pagrindu su trečiaisiais asmenimis pradėjo civilinių bylų procesus ir sudarė reikalavimo perleidimo sutartis, žinodamas, kad 2014 m. balandžio 25 d. D. K. pervedė 35 000,00 Lt ieškovui. Teismas sprendė, kad šie duomenys pakankami pripažinti reikalavimo perleidimo sutartis niekinėmis nuo sudarymo momento.

Dėl 2013 m. spalio 7 d. paskolos sutarties Nr. 001 pripažinimo negaliojančia

6.8.       Ieškovas neįrodė savo materialaus reikalavimo atsakovams.  

6.9.       Atsakovas M. S. pateikė 2013 m. spalio 7 d. paskolos sutartį Nr. 001, kurios pagrindu ieškovas paskolino pinigus. Byloje nustatyta chronologinė pinigų judėjimo seka rodo, kad ieškovas atsiskaitė su atsakovu. Kitų pagrindų, dėl kurių turėtų būti pripažinta paskolos sutartis negaliojančia, teismas nenustatė. Ieškovas materialinio reikalavimo į atsakovą (atsakovus) neturi, atsakovas pretenzijų į ieškovą neturi, todėl pagrindo panaikinti šią paskolos sutartį nėra. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. rugpjūčio 11 d. ekspertizės aktu Nr. 11-1433 (20), 11-1662 (20) konstatuota, kad įvertinus topografinio bendrųjų ir specialiųjų požymių sutapimus ir skirtumus, nustatyta, kad nei sutapimai, nei skirtumai nesudaro požymių visumos, pakankamos teigiamai ar neigiamai išvadai. A. R. parašų pavyzdžiai labai variantiški, dėl ko tiksliai nenustatytos jo parašų variantiškumo ribos. Nustatyti, ar 2013 m. spalio 7 d. paskolos sutartyje pasirašė A. R., negalima. Teismas sprendė, kad sąskaitos išrašas atspindi tikrąją šalių valią, vertino, kad ieškovas su atsakovu yra atsiskatęs.

8. 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi Kauno apylinkės teismas informavo Kauno apygardos prokuratūrą apie A. R. ir D. K. galimai padarytas nusikalstamas veikas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai 

7.       Ieškovas A. R. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovo A. R. ieškinį atsakovams M. S., A. S. dėl skolos ir palūkanų priteisimo ir sutarties pripažinimo negaliojančia. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:  

Dėl 2013 m. spalio 7 d. paskolos sutarties Nr. 001

7.1.       pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinį, remdamasis suklastota 2013 m. spalio 7 d. paskolos sutartimi. 2013 m. spalio 7 d. paskolos sutarties Nr. 001 suklastojimo faktą nustatė Lietuvos teismo ekspertizės centras, kurio 2020 m. rugpjūčio 11 d. ekspertizės akte Nr. 11-1433 (20), 11-1662 (20) nustatyta, kad įvertinus topografinio bendrųjų ir specialiųjų požymių sutapimus ir skirtumus, nustatyta, kad nei sutapimai, nei skirtumai nesudaro požymių visumos, pakankamos teigiamai ar neigiamai išvadai. Nustatyti, ar 2013 m. spalio 7 d. paskolos sutartyje pasirašė A. R. ir ar 2013 m. spalio 7 d. paskolos sutartyje Nr. 001 A. R. vardu pasirašė M. S., negalima. Jeigu 2013 m. spalio 7 d. paskolos sutartis Nr. 001 būtų nesuklastota ir ją apeliantas būtų sudaręs, jos realumą patvirtintų buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus atitinkantys dokumentai (pinigų pervedimai arba grynųjų pinigų operacijos).

7.2.       Teismas visiškai neįvertino atsakovo M. S. finansinės galimybės paskolinti 35 000 Lt sumą. Pagal jo pateiktus duomenis (deklaraciją) ir patirtas išlaidas 2013 m., akivaizdžiai matyti, kad išlaidų suma viršija pajamas (28 840,94 Eur). Byloje jokių kitų įrodymų, kad atsakovas M. S. iš sąskaitų atliko pinigų pervedimus apeliantui arba išgrynino 35 000 Lt (10 136,70 Eur) ir perdavė juos apeliantui, nėra.

Dėl skolos ir palūkanų priteisimo

7.3.       Teismo išvada, jog D. K. ir A. R. dalyvauja piniginiuose susitarimuose, paneigia teismo išvadą, kad reikalavimo perleidimo sutartys sudarytos nesant tam pagrindo. Jeigu asmenys nedalyvautų piniginiuose susitarimuose, nebūtų pagrindo sudaryti reikalavimo perleidimo sutartis, o ne atvirkščiai.

7.4.       Teismo išvada, kad reikalavimo perleidimo sutartys buvo sudarytos tik tam, kad iš ieškovo be teisėto pagrindo valdomos kito asmens sąskaitos būtų padaryta transformacija į ieškovo prašomą materialinį reikalavimą, iš esmės neteisėta, prieštarauja paties teismo sprendimo 13 p. nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Teismas be jokio teisinio pagrindo nusprendė, kad bet kuriam kitam asmeniui draudžiama pasinaudoti kito asmens sąskaita, siekiant atlikti lėšų pervedimo veiksmus, ir sąskaitą turėjusiam asmeniui mirus, iš sąskaitos paveldėtojo reikalavimo perdavimo sutarties pagrindu įgyti reikalavimo teisę į lėšų gavėją.

7.5.       2018 m. rugsėjo 30 d. reikalavimo perleidimo sutartimi pradinis kreditorius D. K. perleido naujajam kreditoriui apeliantui A. R. kreditorinį reikalavimą į 5 068,35 Eur sumą skolininko M. S. atžvilgiu pagal 2018 m. gegužės 31 d. reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp A. A. ir D. K.. Ta pačia 2018 m. rugsėjo 30 d. reikalavimo perleidimo sutartimi pradinis kreditorius D. K. perleido naujajam kreditoriui apeliantui A. R. kreditorinį reikalavimą į 5 068,35 Eur sumą skolininko A. S. atžvilgiu pagal 2018 m. gegužės 31 d. reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp A. A. ir D. K.. Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, nebuvo pagrindo teismui ex officio spręsti nei dėl 2018 m. gegužės 31 d. reikalavimo perleidimo sutarties tarp A. A. ir D. K., nei dėl 2018 m. rugsėjo 30 d. reikalavimo perleidimo, kas sudaro pagrindą

7.6.       Kompensuojamosios palūkanos mokamos tik esant piniginei prievolei, t. y. tokiai prievolei, kurios dalyką sudaro skolininko pareiga perduoti kreditoriui atitinkamą pinigų sumą ir atitinkamai kreditoriaus teisė reikalauti iš skolininko ją sumokėti (CK 6.37 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje iš atsakovų priteistinos 5 procentų metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir po 1 373,52 Eur palūkanų pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį.

8.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas M. S. prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir niekiniu

8.1.       apeliantas siekia suklaidinti apeliacinės instancijos teismą dėl Lietuvos teismo ekspertizės centro išvadų. 2020 m. rugpjūčio 11 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte yra konstatuota, jog nėra galimybės nustatyti, ar po sutarties tekstu ir paskolos gavėjo duomenimis pasirašė ieškovas, kada sutartyje buvo padėti parašai.

8.2.       Tarp apelianto ir atsakovo M. S. dar 2008 m. gruodžio 18 d. buvo sudaryta iš esmės vienodo teksto paskolos sutartis, kaip ir ginčijamos 2013 m. spalio 7 d. paskolos sutartis Nr. 001. Paskolos suma – 30 000 Lt (8 688,60 Eur). Pagal šią sutartį apeliantas (skolininkas) su atsakovu (kreditorius) atsiskaitė. Apeliantui atsiskaičius pagal 2008 m. gruodžio 18 d. paskolos sutartį, papildomus 5 000 Lt (1 448,10 Eur) per 5 metų laikotarpį atsakovas galėjo sutaupyti, jis turėjo stabilias pajamas, yra stabilios turtinės padėties.

8.3.       Apeliantas materialinio reikalavimo į atsakovą (atsakovus) neturi, atsakovas pretenzijų į apeliantą taip pat neturi. 2013 m. spalio 7 d. sudaryta paskolos sutartis Nr. 001 neprieštarauja nei imperatyviosioms įstatymo normoms, nei viešajai tvarkai ar gerai moralei. Byloje nėra įrodymų, kad ginčo paskolos sutartis būtų pasirašyta ne apelianto. Apelianto ir atsakovo tikrieji ketinimai buvo išreikšti kiekvienam iš jų asmeniškai pasirašant sutartį. Paskolos teisinių santykių egzistavimą ir pinigų perdavimą patvirtina paskolos sutarties Nr. 001 4.7. punktas, kuriame nurodyta, kad šalys patvirtina, kad ši sutartis kartu yra ir pinigų perdavimo-priėmimo aktas. Apeliantas įvykdė sutartį, 2014 m. balandžio 25 d. bei 2014 m. balandžio 28 d. pavedimais skolą grąžino. Teismas pagrįstai atmetė apelianto reikalavimą dėl 2013 m. spalio 7 d. paskolos sutarties Nr. 001 pripažinimo niekine ir negaliojančia.

Dėl skolos ir palūkanų priteisimo

8.4.       Apeliantas įgytos reikalavimo teisės galiojimo neįrodė, bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo aplinkybės, patvirtinančios reikalavimo perleidimo sandorių neteisėtumą.

8.5.       Apeliantas yra teistas dėl didelės vertės turto pasisavinimo ir dokumentų klastojimo (BK 183 straipsnio 2 dalis, 300 straipsnio 1 dalis). Disponavimas svetima banko sąskaita, neturint tam suteikto sąskaitos savininko įgaliojimo, yra savaime neteisėtas veiksmas. UAB „Paysera LT“ 2020 m. vasario 18 d. raštu informavo, kad byloje apelianto pateiktas 2013 m. spalio 6 d. leidimas jiems nebuvo suteiktas, prie vartotojos Z. K. sąskaitos papildomiems asmenims prieiga nebuvo suteikta.

8.6.       Tarp atsakovo ir apelianto buvo paskoliniai santykiai, tačiau apeliantas buvo skolingas atsakovui, o ne priešingai.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9.       Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

10.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

11.       Apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl sandorio (paskolos sutarties) galiojimo (CK 1.83 straipsnis), dėl prievolės pasibaigimo tinkamu įvykdymu (CK 6.123 straipsnis) ir dėl prievolės pasibaigimo įskaitymu (CK 6. 130 straipsnis).

Dėl sandorio galiojimo

12.       Vienas iš ieškovo reikalavimų buvo pripažinti negaliojančia 2013 m. spalio 7 d. paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas (apeliantas) pasiskolino iš atsakovo M. S. 35 000 Lt. Ieškovas argumentavo, kad tokios sutarties jis nesudarė, jokių pinigų negavo, jo parašas sutartyje yra suklastotas.

13.       Pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimą atmetė remdamasis Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. rugpjūčio 11 d. ekspertizės akto Nr. 11-1433 (20), 11-1662 (20) išvada, kad ieškovo parašo tikrumo neįmanoma nustatyti dėl lyginamųjų pavyzdžių didelio variantiškumo, kitaip tariant, ieškovas neįrodė, kad 2013 m. spalio 7 d. paskolos sutartį pasirašė ne jis, o kitas asmuo.

14.       Apeliantas savo skunde tik pakartoja ekspertizės akto išvadas, pagal kurias, jo nuomone, teismas turėjo padaryti priešingą išvadą. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta, nes ekspertizės aktas nepatvirtino sutartyje esančio ieškovo parašo klastojimo. Nesant klastojimo požymių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi pateiktu rašytiniu dokumentu - paskolos sutartimi ir aplinkybėmis, kurios ginčo sutartyje nurodytos. Tai, kad apeliantas tuos pačius įrodymus prašo įvertinti kitaip, nėra pagrindas keisti ar naikinti priimtą sprendimą. Be to, ginčo dokumente nurodoma, kad sutartis kartu yra ir pinigų perdavimą įrodantis dokumentas, todėl atmestini apelianto argumentai, kad pinigų perdavimą turėjo įrodyti dar kokie nors kiti  buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus atitinkantys dokumentai (pinigų pervedimai arba grynųjų pinigų operacijos).

15.       Netiesiogiai 2013 m. spalio 7 d. paskolos sutarties realumą patvirtina aplinkybė, kad tokio paties turinio sandorį šalys jau buvo sudarę anksčiau, 2008 metais, pastaroji paskolos sutartis  buvo įvykdyta, jos sudarymo bei įvykdymo šalys neneigė. Taip pat netiesiogiai 2013 m. paskolos sutarties įvykdymą įrodo paties ieškovo (iš adreso (duomenys neskelbtini)) 2014 m. balandžio 21 d. atsakovui S. (adresu (duomenys neskelbtini)) rašytas elektroninis laiškas su tekstu: „atsiųsk sąskaitos nr., jis tau perves Lt.“ Jeigu lėšas atsakovui S. būtų skolinęs trečiasis asmuo D. K., kaip kad ieškovas bandė įtikinti teismą, tai ieškovui nebūtų buvę jokio reikalo klausti atsakovo, koks jo sąskaitos numeris.

16.       Atmestini apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netyrė aplinkybių, ar atsakovas M. S. 2013 m. turėjo lėšų skolinti ieškovui didelę sumą. Priešingai, pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes ištyrė ir sprendimo 18 pastraipoje konstatavo, kad iš 2013 m. liepos 30 d. pažymos apie atsakovo M. S. sąskaitos likutį nustatyta, kad atsakovas turėjo tris sąskaitas su šiais lėšų likučiais: 0,60 Lt, 9 249,45 Eur, 53 302,76 Lt. Taip pat informuoja, kad bendra vertybinių popierių portfelio vertė 2013 m. liepos 29 d. yra 41 537,45 Lt.

17.       Reziumuodama apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad 2013 m. spalio 7 d. paskolos sutartis sukūrė ieškovui prievolę grąžinti atsakovui M. S. pasiskolintą pinigų sumą (10 136,70 Eur).

Dėl prievolių pabaigos

18.       Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pats apeliantas (ieškovas) pripažino, kad naudojosi savo krikšto mamos Z. K. banko sąskaita (jo žodžiais tariant, naudojo Z. K. sąskaitą, nes jo sąskaita užblokuota). Teismo 2020 m. spalio 22 d. posėdyje ieškovas pripažino, kad visos operacijos iš Z. K. sąskaitos buvo iš tikrųjų paties ieškovo operacijos, pervedimai į Z. K. sąskaitą buvo skirti ne Z. K., o pačiam ieškovui, Z. K. sąskaitą ieškovas netgi naudojo dalyvauti skolinimosi platformoje savy.lt. Byloje apklausta A. A. parodė, kad jos mama Z. K. pati interneto neturėjo, elektronine bankininkyste nesinaudojo, buvo garbaus amžiaus ir kamuojama eilės rimtų ligų, nemokėjo naudotis programėlėmis, nežinojo kas yra internetas. Trečiojo asmens D. K. paaiškinimai buvo skirtingi, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas: anksčiau nagrinėtoje civ. byloje Nr. e2YT-7711-587/2018 jis nurodė, 2014 m. balandžio 25 d. pervedė pinigus į Z. K. sąskaitą, t. y. skolino Z. K., šios bylos proceso metu nurodė, kad tie patys 2014 m. balandžio 25 d. pervedimai į Z. K. sąskaitą buvo paskola ieškovui A. R.. Visuma šių nustatytų aplinkybių leidžia spręsti, kad ieškovas ne tik epizodiškai naudojosi Z. K. sąskaita, bet ir pilnai šią sąskaitą valdė, kitaip tariant, ieškovas veikė prisidengdamas Z. K. vardu, lėšos šioje sąskaitoje buvo ieškovo.

19.       Taip pat ieškovas pripažino, kad iš Z. K. sąskaitos 2014 m. balandžio 25 d. jis paskolino 10 000 Eur atsakovui M. S., padarydamas du pavedimus po 17 500 Lt (5068,35 Eur) M. S. ir A. S. (pirmosios instancijos teismo sprendimo 6 pastraipa).

20.       Tarp šalių kilo ginčas, kaip kvalifikuotini 2014 m. balandžio 25 d. lėšų pervedimai iš Z. K. sąskaitos į atsakovų M. ir A. S. sąskaitas – kaip Z. K. suteikta paskola atsakovams ar kaip ieškovo prievolės, įgytos pagal 2013 m. spalio 7 d. paskolos sutartį, įvykdymas.

21.       Pirmosios instancijos teismas kvalifikavo, kad 2014 m. balandžio 25 d. lėšų pervedimai buvo ieškovo prievolės, įgytos pagal 2013 m. spalio 7 d. sutartį, pabaiga tinkamu įvykdymu. Teisėjų kolegija su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka. Įvertinant, kad ieškovas naudojo Z. K. sąskaitą kaip savo, lėšos šioje sąskaitoje buvo apelianto, todėl 2014 m. balandžio 25 d. atlikti pervedimai į atsakovų sąskaitą laikytini ieškovo prievolės, įgytos pagal 2013 m. spalio 7 d. paskolos sutartį, įvykdymu.

22.       CK 6.123 straipsnis nustato, kad prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma. Prievolė taip pat baigiasi, kai kreditorius vietoj reikiamo įvykdymo priima kitos rūšies įvykdymą. Kai kreditorius priėmė įvykdymą, pareiga įrodinėti, kad prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai, tenka kreditoriui. Kai prievolė baigiasi tinkamu įvykdymu, baigiasi ir visos iš šios prievolės atsiradusios papildomos teisės ir pareigos. 

23.       Šiuo atveju atsakovas M. S. kaip kreditorius byloje teigė, kad prievolė jam yra tinkamai įvykdyta 2014 m. balandžio 25 d. atliktais pervedimais jam ir jo broliui atsakovui A. S.. Kreditoriui priėmus įvykdymą, apelianto prievolė laikytina pasibaigusia.

24.       Aplinkybės, kad atsakovams M. ir A. S. buvo pervestos D. K. lėšos ir kad D. K. turėjo paskolinių ar kito pobūdžio sandorių su ieškovu, teisėjų kolegijos nuomone, reikšmės šioje byloje neturi.

25.       Kvalifikavus, kad minėti 2014 m. balandžio 25 d. pervedimai yra ieškovo prievolės, įgytos pagal 2013 m. spalio 7 d. sutartį, įvykdymas, atitinkamai nėra pagrindo priteisti iš ieškovų paskolos grąžinimą ieškovui, kitaip tariant, ieškinys pagrįstai atmestas.

Dėl reikalavimo perleidimų ir prievolės pabaigos įskaitymu

26.       Pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva pripažino negaliojančiais sandoriais 2018 m. gegužės 31 d. ir 2018 m. rugsėjo 30 d. reikalavimo perleidimo sutartis. Teismas sprendė, kad reikalavimo perleidimo sutartys buvo sudarytos tik tam, kad ieškovas galėtų toliau tęsti ir užbaigti sandorius (pinigines operacijas ir pan.), kuriuos jau buvo pradėjęs ir vykdęs iš Z. K. sąskaitos. Tokia teismo išvada logiškai išplaukia iš šioje byloje padarytų išvadų, kad ieškovas naudojo Z. K. sąskaitą kaip savo. Kitaip tariant, reikalavimo perleidimai buvo reikalingi, kad ieškovas per keletą asmenų (įpėdinę A. A. ir D. K.) vėl atgautų Z. K. sąskaitos valdymą ir galėtų pareikšti reikalavimus pagal šioje sąskaitoje fiksuotus lėšų pervedimus.

27.       Teismas sprendė, kad reikalavimo perleidimo sutartys buvo tariamieji sandoriai, sudaryti tik dėl akių, slepiant tikrąją šalių valią, siekiant sudaryti vaizdą, kad šalys sudarė sutartis, kurių iš tiesų sudaryti neketino. CK 1.86 straipsnyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja, tokiems sandoriams taikomos šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos.

28.       Teisėjų kolegija su tokiomis išvadomis sutinka ir papildomai pažymi, kad 1.80 straipsnio 1 dalis nustato, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja savo iniciatyva (ex officio). CK 6.102 straipsnio 1 dalis imperatyviai nustato, kad draudžiama perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas. Šios bylos atveju teismui nustačius, kad 2014 m. balandžio 25 d. pervedimai iš Z. K. sąskaitos buvo ieškovo prievolės atsakovui įvykdymas, akivaizdu, kad tokio reikalavimo, pagal kurį buvo galimas išieškojimas (Z. K. vardu reikalauti lėšų iš M. ir A. S.) apskritai neliko.

29.       Todėl nebuvo galimas to paties reikalavimo perleidimas tiek 2018 m. gegužės 31 d. iš A. A. D. K., tiek 2018 m. rugsėjo 30 d. iš D. K. A. R..

30.       Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad galimi paskoliniai santykiai tarp ieškovo ir D. K., tarp A. A. ir D. K., nebuvo šios bylos nagrinėjimo objektas, ir neturi reikšmės šioje byloje sprendžiamiems klausimams.

31.       Apelianto argumentai, esą teismas be jokio teisinio pagrindo sprendė, kad bet kuriam asmeniui draudžiama pasinaudoti kito asmens sąskaita ir sąskaitą turėjusiam asmeniui mirus iš sąskaitos paveldėtojo reikalavimo perdavimo sutarties pagrindu įgyti reikalavimo teisę į lėšų gavėją, yra nepagrįsti ir atmestini. Tokie argumentai parodo, kad apeliantas neįsigilino į teismo sprendimo motyvus ir jų nesuprato. Teismas nedarė išvados, kad bet kuriam asmeniui draudžiama įgyti reikalavimo teisę į prievoles pagal mirusiojo asmens sąskaitoje atliktus pervedimus. Teismas išsamiai išnagrinėjo būtent individualias šios bylos aplinkybes -  kokie santykiai siejo ieškovą ir mirusiąją Z. K., ieškovą ir atsakovus, ieškovą ir trečiuosius asmenis, nustatė, kad ieškovas naudojosi Z. K. sąskaita kaip savo, tinkamai kvalifikavo 2014 m. balandžio 25 d. mokėjimų tikrąją paskirtį, nes pačiuose lėšų pavedimuose paskirtis apskritai nebuvo nurodyta, ko pasėkoje padarė išvadą, kad reikalavimo perleidimo sutartys buvo tariamieji, imperatyviai įstatymo draudžiami sandoriai.

32.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad net jeigu apelianto skundas iš dalies būtų tenkinamas ir panaikinama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pripažinti negaliojančiais reikalavimo teisių perleidimo sandoriai, tai apeliantui pageidaujamo teisinio rezultato vis tiek neduotų. Pagal apelianto dėstomą versiją, jeigu Z. K. sąskaita buvo pačios Z. K., ir iš šios sąskaitos 2014 m. balandžio 25 d. atlikti lėšų pervedimai sukūrė prievolę atsakovams S. grąžinti lėšas K., tai šioje byloje nustatyta reikalavimo teisių perleidimų eilė, kai K. reikalavimą paveldi A., perleidžia K., o pastarasis perleidžia ieškovui,  nulemtų, kad atsakovų S. prievolė grąžinti K. lėšas pasibaigtų priešpriešinės apelianto prievolės grąžinti S. lėšas, pasiskolintas pagal 2013 m. spalio 7 d. sutartį, įskaitymu  (CK 6.130 straipsnis). Kitaip tariant, atmetus reikalavimą pripažinti negaliojančia 2013 m. spalio 7 d. paskolos sutartį, turėtų būti atmestas ir reikalavimas priteisti lėšas iš atsakovų (žr. šios nutarties 17 pastraipą).  

33.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino bylos duomenis ir tinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, plačiau dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisako, nes teismų praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16  nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010-12-20  nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.). 

34.       Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 331 straipsnis).

Dėl sprendimo rezoliucinės dalies tikslinimo

35.       Kaip matyti iš pirmos instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies, joje nurodyta, kad ieškinys atmestas atsakovui M. S. ir D. K., pastarasis byloje dalyvavo kaip trečiasis asmuo.  CPK 270 straipsnio 5 dalies 1 punktas nereikalauja nurodyti, kam yra atmetamas ar tenkinamas ieškinys, turi būti nurodyta, ar ieškinys tenkinamas ir, jeigu tenkinamas, tai kokiu būdu. Todėl patikslintina pirmos instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis išbraukiant pavardes, kieno atžvilgiu atmestas ieškinys ir tiesiog nurodant, kad ieškinys atmestas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

36.       Apeliacinės instancijos teisme atsakovas M. S. patyrė 423,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinį skundą atmetus ir sprendimą paliekant nepakeistą iš ieškovo priteistina 423,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui M. S. ( CPK 93 straipsnio 1 dalis).

       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Patikslinti rezoliucinę dalį pašalinant nuorodą, kad ieškinys atmestas atsakovui ir trečiajam asmeniui.

Priteisti atsakovui M. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 423,50 Eur (keturių šimtų dvidešimt trijų eurų 50 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai        Evaldas Burzdikas

                                                             Diana Labokaitė 

                                        Lina Žemaitienė