Civilinė byla Nr. 2A-305-553/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01862-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.39.2.5.8

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ežuolė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ežuolė“ ieškinį atsakovei If P&C Insurance AS dėl draudimo išmokos priteisimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „FT Broker“ ir akcinė bendrovė SEB bankas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Byloje sprendžiamas klausimas dėl pagrindo draudimo išmokos mokėjimui egzistavimo.

2.       Ieškovė  ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 278 902,69 Eur draudimo išmoką už pavogtus baldus iš sandėlio, esančio A. Juozapavičiaus pr. 25, Kaune, bei bylinėjimosi išlaidas.

3.       Nurodė, kad 2016 m gegužės 25 d. su atsakove sudarė Įmonių ir organizacijų turto draudimo sutartį (toliau – draudimo sutartis). 2009 m. rugsėjo 1 d. negyvenamųjų patalpų subnuomos sutarties pagrindu ieškovė naudojosi sandėliu, esančiu A. Juozapavičiaus pr. 25, Kaune, kuriame buvo saugomos ieškovės prekių atsargos – baldai, interjero detalės ir kanceliarinės prekės. Draudimo sutartimi ieškovė buvo apdraudusi prekes nuo ugnies, gamtinių jėgų, vandens rizikų, taip pat nuo vagystės ir trečiųjų asmenų neteisėtos veikos. 2016 m. rugsėjo 19 d. ieškovė nustatė, kad sandėlyje A. Juozapavičiaus pr. 25, Kaune, įvyko vagystė, apie tai pranešė policijai, taip pat apie vagystės faktą ir patirtą žalą informavo atsakovę, tačiau ji draudimo išmoką išmokėti atsisakė. Atsakovė nepripažino įvykio draudiminiu, nustatė, kad ieškovės nurodytiems daiktams draudimas negaliojo. Ieškovė nurodė, kad po vagystės atliko inventorizaciją ir nustatė prekių trūkumą: reprodukcijų 51 vnt. 643,24 Eur vertės, patalynės 553 vnt. 17 264,74 Eur vertės, baldų 1 650 vnt. 194 205,80 Eur vertės, prekybos baldų už 84 696,89 Eur vertės, kanceliarinių ir odinės galanterijos prekių 27 645 vnt. 96 623,31 Eur vertės, iš viso ieškovė dėl vagystės patyrė 390 423,90 Eur žalą. Antstolis V. Z. 2016 m. birželio mėnesį sandėlyje A. Juozapavičiaus pr. 25, Kaune, esančias atsargas apžiūrėjo ir sandėlį užplombavo. Ikiteisminio tyrimo metu dalis pavogtų baldų buvo rasti. Atsakovė nepagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką, argumentuodama tuo, kad sandėlio teritorija nebuvo saugoma sargo, nes sandėlio nuomotojas UAB „Abrita“ šią teritoriją saugojo. Taip pat atsakovė nepagrįstai teigia, kad neturi pareigos mokėti draudimo išmoką, nes sutartyje buvo nurodyta atsargų sandėliavimo vieta A. Juozapavičiaus pr. 8B, Kaunas. Ieškovė pažymėjo, kad klaidingas sandėlio adresas 2016 m. rugsėjo 20 d. buvo ištaisytas, tačiau atsakovė nepagrįstai draudimo apsaugos galiojimą siejo nuo klaidos ištaisymo datos bei nepagrįstai laikė, jog ieškovės prekių atsargoms vagystės padarymo metu draudiminė apsauga negaliojo. Ieškovė atsargas sandėlyje, adresu A. Juozapavičiaus pr. 25, Kaune, draudė pas atsakovę ir anksčiau, draudimo sutartis nėra naujas dokumentas, o galiojusio dokumento patikslinimas, todėl atsakovė nepagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką dėl neteisingai nurodyto adreso. Ieškovė, sudarydama draudimo sutartį su atsakove, draudimo brokerei nurodymų pakeisti prekių sandėliavimo adresą nedavė, o atsakovė arba trečiasis asmuo privalėjo patikrinti faktinę prekių atsargų saugojimo vietą. Be to, adreso A. Juozapavičiaus pr. 8B, Kaune, nėra. Ieškovė nurodė, kad buvo pavogta tik dalis baldų ir įrangos, todėl prašo priteisti draudimo išmoką už pavogtą draustą turtą atkuriamąja verte – 278 902,69 Eur.

4.       Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 2017 m. kovo 8 d. priėmė sprendimą nemokėti draudimo išmokos, nes draudiminė apsauga atsargoms, esančioms sandėlyje A. Juozapavičiaus pr. 25, Kaune, buvo pradėta taikyti tik nuo 2016 m. rugsėjo 20 d., todėl galimai anksčiau įvykusios ir 2016 m. rugsėjo 19 d. pastebėtos vagystės metu, minimos atsargos, esančios sandėlyje nurodytu adresu, nebuvo draustos. Ieškovė su UAB „Abrita“ jau 2016 m. balandžio 20 d. sudarė susitarimą dėl subnuomos sutarties nutraukimo nuo 2016 m. gegužės 1 d., todėl ieškovė nuo šios datos turėjo atlaisvinti minėtas patalpas, ir tai parodo ieškovės ketinimus drausti atsargas kitu adresu. Ieškovės nurodoma prekybinė įranga, kurios vertė 84 696,89 Eur, nėra draudimo pagal sutartį objektas, ji nebuvo drausta nuo draudimo sutartyje nurodytų rizikų. Pagal draudimo sutartį buvo apdraustos tik draudėjo atsargos, esančios draudimo polise nurodytais adresais. Ieškovė nepagrindė tariamai prarastų atsargų vertės, taip pat neįrodė, kad apskritai inventorizacijos apraše nurodytos atsargos buvo apskaitytos jos buhalterinėje apskaitoje, kad jos 2016 m. rugsėjo 19 d. vagystės metu buvo sandėlyje, ir kad nebuvo prarastos kitomis aplinkybėmis. Atsakovė atsisakymą mokėti draudimo išmoką motyvavo ir tuo, kad ieškovė tris mėnesius, t. y. nuo 2016 m. birželio mėnesio pabaigos, kai antstolis V. Z. užplombavo sandėlį, iki 2016 m. rugsėjo 19 d. pastebėtos vagystės, nebuvo sandėlyje ir jokios veiklos jame nevykdė. Tokiu būdu sandėlis ir jame esančios atsargos buvo nesaugomos ir neprižiūrimos, o tai neatitinka rūpestingo ir sąžiningo draudėjo elgesio standarto. Be to, 2016 m. rugsėjo 20 d. draudimo poliso priedu buvo atliktas ne klaidos taisymas, o draudimo sąlygų pakeitimas.

5.       Trečiasis asmuo UAD BB „FT Broker“ atsiliepimu nurodė, kad 2016 m. gegužės 24 d. draudimo brokerė E. K. gavo ieškovės prašymą apdrausti jos atsargas šiais adresais: A. Juozapavičiaus pr. 8B, Kaunas; parduotuvėje Hyper Maxima adresu Savanorių pr. 255, Kaunas; parduotuvėje Maxima prekybos centre adresu V.Kudirkos g. 3, Marijampolė. Trečiasis asmuo elektroniniu paštu perdavė ieškovės prašymą pateikti pasiūlymą atsakovės atstovui, iš kurio gavo prašymą papildyti informaciją apie atsargas sandėlyje adresu Juozapavičiaus pr. 8B, Kaunas. Ieškovė elektroniniu paštu nurodė, kad minėtu adresu sandėliu naudojasi tik ji, patalpas saugo savi darbuotojai sargai, yra priešgaisrinė vietinė signalizacija. Atsakovei 2016 m. gegužės 31 d. išrašius draudimo polisą, trečiasis asmuo jį persiuntė ieškovei, prašydamas patikrinti, ar visos sąlygos tinkamos ir surašyta informacija teisinga, ir jei taip, pavedimu apmokėti draudimo sutartį ir atsiųsti pasirašytą, antspauduotą polisą. Draudimo sutartis draudėjo buvo pasirašyta ir patvirtinta anspaudu. 2016 m. rugsėjo 19 d. draudimo brokerė E. K. telefonu gavo ieškovės prašymą polise pakeisti adresą A. Juozapavičiaus pr. 8B, Kaunas, į A. Juozapavičiaus pr. 25, Kaunas. Atsakovė 2016 m. rugsėjo 20 d. surašė draudimo sutarties priedą, kurį ieškovė pasirašė. Visos draudimo sąlygos į draudimo sutartį buvo įrašytos pagal ieškovės pateiktą informaciją draudimo brokeriui ir draudikui (trečiajam asmeniui ir atsakovei).

6.       Trečiasis asmuo AB SEB bankas

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės 18 264,17 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei ir 4 105,88 Eur – valstybei.

8.       Teismas nustatė, kad draudimo sutartimi buvo apdraustos ieškovės atsargos, esančios draudimo polise nurodytais adresais, draudimo sutartis galiojo nuo 2016 m. gegužės 31 d. iki 2017 m. gegužės 30 d. Teismas taip pat nustatė, kad du kartus iš to paties sandėlio, dėl kurio nuomos santykiai buvo pasibaigę, dėl ieškovei priklausančio turto galimos vagystės buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai – Kauno apskrities VPK Kriminalinės policijos Nusikaltimų nuosavybei Tyrimo valdybos 2-ojo skyrius pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-44531-16 dėl 2016 m. rugsėjo 19 d. pastebėtų vagystės požymių ir Kauno apskrities VPK Panemunės PK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-59087-16 dėl vagystės, galimai padarytos 2016 m. gruodžio 15 d. Kauno apylinkės teismas 2018 m. vasario 13 d. nuosprendžiu D. K. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje. Atsakovė, gavusi ieškovės prašymą išmokėti draudimo išmoką, 2017 m. kovo 8 d. priėmė sprendimą neskaičiuoti ir neišmokėti draudimo išmokos dėl 2016 m. rugsėjo 19 d. ir 2016 m. gruodžio 15 d. pastebėtų atsargų vagysčių iš sandėlio Įmonių ir organizacijų turto draudimo taisyklių Nr. 004 (toliau – Taisyklės) 85.5, 85.8, 85.11 ir 85.12 papunkčių pagrindais.

9.       Dėl adreso draudimo sutarties priede. Atsakovė pateikė Lietuvos teismo ekspertizės centro aktą, kuriame nurodyta, kad draudimo sutarties priede skaičius „25“ yra galimai padarytas montažo, t. y. kopijavimo uždengiant popieriumi dalį teksto, pagalba. Teismas, įvertinęs UADBB „FT Broker“ vadovo Š. J. parodymus, E. K. elektroninių laiškų turinį, paaiškinimus, bei tai, kad rašytinis įrodymas patvirtina aplinkybę dėl 2010 m. lapkričio 30 d. laikomo turto sandėlyje A. Juozapavičiaus pr. 25, Kaunas, atmetė atsakovės argumentą, jog ginčas dėl adreso buvo teisinis pagrindas neskaičiuoti ir nemokėti draudimo išmokos. Teismas sprendė, kad yra pakankamai surinktų įrodymų, galinčių patvirtinti klaidą draudimo sutarties priede, taip pat nurodė, jog nėra protinga vertinti, kad baldai buvo drausti adresu A. Juozapavičiaus pr. 8B, Kaunas, kai nėra įrodymų, jog ieškovė valdė patalpas šiuo adresu, ypač kai toks adresas neegzistuoja. Teismo vertinimu, nebuvo pagrindo atmesti ieškovės prašymo išmokėti draudimo išmoką dėl neteisingai nurodyto adreso (Taisyklių 9 punktas). 

10.       Dėl sandėlio apsaugos. Polise individualiai aptartoje sąlygoje „Papildomos sąlygos ir informacija“ nurodyta, kad „Jei draudžiamojo įvykio metu netinkamai veikė arba neveikė draudimo sutartyje ar prašyme dėl draudimo sutarties sudarymo konkrečios apsaugos priemonės, ir draudėjas apie šias aplinkybes žinojo ar privalėjo žinoti, draudimo apsauga pagal ugnies ir / ar vagystės rizikas negalioja“. Draudimo sutarties priede nurodyta, kad turto apsauga „savi darbuotojai / sargai“. Teismas, vadovaudamasis liudytojų M. M., antstolio V. Z., ieškovės vadovės R. K., buhalterės V. S. ir sandėlininkės V. V. parodymais, sprendė, kad ieškovė neįvykdė minėtos pareigos bei nesilaikė individualiai aptartos sąlygos – užtikrinti sandėlio tinkamą saugojimą. Tai, kad subnuomininko UAB „Abrita“ atstovas M. M. nurodė, kad teritoriją saugojo sargas, nereiškia teritorijos priežiūros 2016 m. rugsėjo 19 d., nes minėtas liudytojas parodė, po 2016 m gegužės 1 d. su ieškovės atstovais jokių kontaktų sandėlio teritorijoje nebebuvo. Liudytojas V. Z. paneigė ir ieškovės vadovės R. K. argumentą dėl sargo. Ieškovė turto vagystės metu turėjo tris darbuotojus (vadovė, buhalterę, sandėlininkę), kurių nei vienas nebuvo pastoviai dirbantis sandėlyje, kad galėtų prižiūrėti ten paliktą turtą. Toks ieškovės elgesys neatitinka nei draudimo sąlygų, nei apdairaus ir rūpestingo asmens principo. Ieškovė privalėjo laikytis draudimo sutarties sąlygų, suvokė, kad po to, kai susitarė dėl išsikėlimo iš patalpų, privalėjo pasidomėti ten jau pusę metų palikto turto saugumu bei tinkamai įvertinti, jog likęs „savas darbuotojas“ – sandėlininkas negali nuolat pasirūpinti turto apsauga. Teismas sprendė, kad atsakovė turėjo teisinį pagrindą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, todėl ieškovės ieškinys atmetamas vien šiuo pagrindu, kaip neįrodytas ir nepagrįstas (Draudimo įstatymo 98 straipsnio 8 dalis, Taisyklių 85.12 papunktis).

11.       Dėl turto vertę pagrindžiančių dokumentų pateikimo. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad paaiškėjo aplinkybė atsisakyti mokėti draudimo išmoką ir pagal Taisyklių 82.1 papunktį, numatantį, jog draudimo išmoka nemokama, jeigu „Draudėjas, su Draudėju susiję asmenys, Apdraustasis ar Naudos gavėjas bando suklaidinti Draudiką, klastodamas faktus, pateikdamas neteisingus duomenis, kurie turi įtakos draudžiamojo įvykio priežastims“. Atsakovės teigimu, ieškovės atsargų apskaita buvo vedama netvarkingai, dalis turto buvo ne iš sandėlio A. Juozapavičiaus pr. 25, Kaune, todėl ieškovė siekia nepagrįstai pasinaudoti draudimo išmoka. Teismo vertinimu, šias atsakovės aplinkybes iš dalies patvirtina ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-44531-16 medžiaga, t. y. kad visi prekių likučiai, kurie turėjo būti sandėliuojami kitose patalpose, laikomi parduotuvėse, po jų uždarymo buvo sudėti sandėlyje A. Juozapavičiaus pr. 25, Kaune. Tokiu būdu, jei atsargos nebūtų ne pagal draudimo sąlygas sudėtos nesaugomame sandėlyje, tai dalis jų nebūtų pavogtos, todėl teismas sutiko su atsakovės pozicija dėl Taisyklių 82.1 papunkčio taikymo.

12.       2018 m. spalio 19 d. nutartimi byloje paskirtos buhalterinė ekspertizė bei prekybinės įrangos likutinės vertės ir atsargų vidutinės rinkos kainos nustatymo ekspertizė. Ekspertė M. O. pateikė ekspertizės aktą, kuriame nurodė, kad dalis tyrimui su civiline byla pateiktų dokumentų yra kopijuoti klaidinančiai, neužtikrinant pilno jų atvaizdavimo. Ekspertė neturėjo galimybės nustatyti, kokia buvo visų ieškovės apskaitoje apskaitytų ir sandėlyje A. Juozapavičiaus g. 25, Kaune, apskaitytų ieškovės lizinguojamų ir jai nuosavybės teise priklausiusių atsargų (naujų baldų kaip prekės) vertė įsigijimo kainomis 2016 m. rugsėjo 19 d. Ekspertai J. A. ir J. U. pateikė ekspertizės aktą dėl prekybinės įrangos likutinės vertės ir atsargų vidutinės rinkos kainos nustatymo, kuriame apskaičiavo, kad netektų atsargų – baldų, kaip prekės, vertė galimai yra 71 598 Eur, o įrangos likutinė vertė – 10 953 Eur.

13.       Teismas sprendė, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja draudimo išmokos už įrangą, nes šalys individualiai susitarė, kad jei įvyks vagystė iš sandėlio A. Juozapavičiaus pr. 25, Kaunas, tai draudimo apsauga galios tik baldams, kurie bus sandėlyje. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė teikė neteisingus duomenis dėl baldų sandėlyje kiekio bei jų būklės, todėl tai sudaro pagrindą atmesti ieškinį kaip nepagrįstą dėl fiduciarinių pareigų pažeidimo. Be to, Lietuvos teismo ekspertizės centro akte nurodyta, kad draudimo sutarties priede skaičius „25“ yra galimai padarytas montažo pagalba, ir ši aplinkybė, teismo vertinimu, taip pat įrodo ieškovės nesąžiningumą.

14.       Dėl bylinėjimosi išlaidų. Ieškinį atmetus, teismas iš ieškovės valstybei priteisė 4 089 Eur žyminio mokesčio, kurio mokėjimas ieškovei buvo atidėtas, bei 16,88 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Atsakovei iš ieškovės teismas priteisė 10 064,17 Eur teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą ir 8 200 Eur ekspertizės išlaidų.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15.       Ieškovė (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1.       Teismo išvada, kad sandėlis ir jame esančios atsargos buvo visiškai nesaugomos ir neprižiūrimos bei laikomos sandėlyje be teisėto pagrindo neatitinka tikrovės ir įstatymo reikalavimų. Liudytojo M. M. parodymai patvirtina, kad teritoriją, kurioje buvo sandėlis su ieškovės prekėmis ir įranga, saugojo sargai. Taip pat ir antstolis V. Z. patvirtino, kad teritorija ir po sandėlio užplombavimo buvo saugoma. Tai, kad prekės sandėlyje buvo saugomos, patvirtino ir apeliantės vadovė R. K..

15.2.       Nuomos (subnuomos) santykių pasibaigimas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad prekės sandėlyje buvo laikomos be teisėto pagrindo. Po antstolio sandėlio užplombavimo subnuomos sutartis tarp apeliantės ir UAB „Abrita“ atsinaujino, nes po subnuomos sutarties nutraukimo, apeliantė toliau faktiškai naudojosi sandėliu, esančiu A. Juozapavičiaus pr. 25, Kaune. Teismas nenagrinėjo nuomos ir subnuomos santykių, todėl neturėjo pagrindo spręsti, kad apeliantės prekės sandėlyje buvo laikomos be teisėto pagrindo. Draudiminė apsauga nepriklausė nuo subnuomos santykių.

15.3.       Nepagrįsta teismo išvada, kad apeliantė nevykdė pareigos saugoti sandėlį. Sandėlis galėjo būti saugomas savų darbuotojų arba sargų. Šį įsipareigojimą apeliantė vykdė, nes apeliantės darbuotojai sandėlį saugojo, kai galėjo į jį patekti. Bylos duomenys patvirtina, kad sandėlis buvo saugomas teritorijos sargų, o viduje prekių saugoti apeliantė negalėjo dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jos valios – dėl antstolio užplombuotų durų.

15.4.       Pagal draudimo sutartį teritorija turėjo būti saugoma arba darbuotojų, arba sargų, todėl nepagrįsta teismo išvada, kad sandėlis turėjo būti saugomas ir apeliantės darbuotojų, ir teritorijos sargų. Draudimo sutartį rengė atsakovė, todėl abejojamos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos apeliantės naudai.

15.5.       Draudimo išmokos nemokėjimas dėl neva netinkamo sandėlio saugojimo yra neadekvati sankcija už neva padarytą draudimo sutarties pažeidimą. Teismo argumentai, kad turtas buvo paliktas ir nebuvo juo domimasi daugiau nei pusę metų, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apeliantė negalėjo patekti į sandėlį dėl antstolio veiksmų, o teritorija buvo saugoma sargų, todėl jokių kitų veiksmų apeliantė neturėjo galimybės atlikti. Tai, kad apeliantės darbuotojai nuolat atvykdavo prie sandėlio ir domėjosi, ar jis užplombuotas, patvirtina, jog apeliantė rūpinosi sandėlio apsauga.

15.6.       Nepagrįsta teismo išvada dėl turto vertę pagrindžiančių dokumentų nepateikimo bei neteisingų duomenų pateikimo. Apeliantė pateikė visus duomenis, reikalingus nustatyti ir identifikuoti inventoriniame sąraše nurodytas prekes, t. y. pateikė inventorizacijos metu nustatyto prekių trūkumo sąrašą su tiekėjų pavadinimais bei įsigijimo dokumentų datomis. Apeliantė pateikė ir teismo pareikalautus pateikti finansinius dokumentus. Atsakovė piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, siekdama išvengti prievolės pagal draudimo sutartį, todėl reiškė vis naujus nepagrįstus prašymus dėl dokumentų, nesusijusių su prekių verte, pateikimo.

15.7.       Draudimo sutartimi buvo apdrausti apeliantei priklausantys baldai, esantys sandėlyje kaip prekės, todėl V. V. parodymai, kaip ji pristatydavo į sandėlį verslo dovanas, yra neaktualūs. Apeliantė prašė priteisti draudiminį atlyginimą 278 902,69 Eur sumai, nes tokie nuostoliai susidarė dėl pavogtų baldų, kurių vertė sudarė 194 205,80 Eur ir dėl pavogtos prekybinės įrangos (prekybinių baldų), kurių vertė – 84 696,80 Eur. Antstolio V. Z. 2016 m. birželio 23 d. turto arešto aktas yra oficialus rašytinis įrodymas, patvirtinantis, jog A. Juozapavičiaus pr. 25, Kaune esančiame sandėlyje buvo apeliantei priklausantys baldai. Šio rašytinio įrodymo atsakovė nepaneigė, o teismas nenurodė, kokie kiti įrodymai paneigia antstolio surašytą turto arešto aktą.

15.8.       Vagystės metu apeliantė turėjo tik vieną sandėlį, esantį A. Juozapavičiaus pr, 25, Kaune. Sandėlio patalpas Jonavos g. 68. Kaune, apeliantė išsinuomojo jau po vagystės 2016 m. gruodžio 25 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi. Todėl teismo teiginys, kad dalis baldų buvo saugoma Jonavos g. 68. Kaune, neatitinka faktinių aplinkybių.

15.9.       Apeliantė neklastojo jokių faktų ir nesiekė atsakovės suklaidinimo. Be to, byloje nėra duomenų, kad draudimo sutarties priede adresą ištaisė ieškovė, nes visi dokumentai buvo ruošiami atsakovės ir pateikiami apeliantei per draudimo brokerę. Todėl nepagrįsta teismo išvada, kad apeliantė elgėsi nesąžiningai atsakovės atžvilgiu.

15.10.       Ekspertai J. A. ir J. U. ekspertizės aktu nustatė prekių, kurios buvo pavogtos, vertę, todėl teismas turėjo vadovautis šių ekspertų surašytu ekspertizės aktu. Teismas nepateikė svarių argumentų, kodėl nesivadovavo šių ekspertų nustatyta prekių verte.

15.11.       Teismas nevertino ir nepasisakė dėl atsakovės elgesio, sudarant draudimo sutartį. Atsakovė neapžiūrėjo apdraustų prekių bei jų sandėliavimo sąlygų, nekėlė apeliantei jokių konkrečių sąlygų, todėl teismas nepagrįstai visas rizikas perkėlė tik apeliantei.

15.12.       Teismas priėmė neteisėtą sprendimą, nes pažeidė šalių rungtyniškumo ir lygiateisiškumo principus. Skiriant ekspertus, buvo išimtinai paisoma tik atsakovės pageidavimų, netenkino prašymo dėl ekspertų apklausos teismo posėdyje. Teismas netenkino apeliantės prašymo dėl teismo posėdžio atidėjimo, kai atsakovė papildė savo atsikirtimus, jog netinkama sandėlio apsauga yra pagrindas nemokėti draudimo išmokos. Be to, išsiaiškinti visas bylos aplinkybes trukdė ir nekorektiškas bylą nagrinėjusios teisėjos elgesys.

16.       Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

16.1.       Atsakovė nesutinka su sprendimo motyvais, kuriais teismas padarė išvadą, kad draudimo polise yra klaida dėl draudimo vietos, ir kad polise nurodytomis sąlygomis buvo draustos atsargos, buvusios sandėlyje adresu A. Juozapavičiaus pr. 25, Kaune. Taip pat nesutinka su teismo išvada, kad Kauno apskrities VPK KP NNTV 2-ojo skyriaus pradėto ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-44531-16 faktas dėl galimos 2016 m. rugsėjo 19 d. vagystės, Kauno apskrities VPK Panemunės PK pradėto ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-59087-16 faktas dėl galimos 2016 m. gruodžio 15 d. vagystės bei 2018 m. vasario 13 d. Kauno apylinkės teismo apkaltinamojo nuosprendžio baudžiamojoje byloje priėmimas įrodo, kad įvyko draudžiamasis įvykis pagal ginčo draudimo sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad tik sprendimo rezoliucinė dalis sukelia teisinius padarinius, todėl atsakovė procesiškai negalėjo teikti apeliacinio skundo dėl teismo motyvų. Todėl, esant pateiktam ieškovės apeliaciniam skundui, apeliacinės instancijos teismas nėra saistomas pirmos instancijos teismo motyvų.

16.2.       Draudiminė apsauga apeliantės turtui 2016 m. rugsėjo 19 d. deklaruotos vagystės metu jos nurodytu adresu (A.Juozapavičiaus pr. 25, Kaunas) nebuvo taikoma, nes draudimo polise nurodytas kitas apeliantės turto saugojimo adresas (sandėlis, adresu A.Juozapavičiaus pr. 8B, Kaunas). Atsakovės teigimu, apeliantė ketino apdrausti atsargas jau nauju adresu kitame sandėlyje, t. y. nurodytos vagystės metu apeliantė jau valdė kitą sandėlį. Be to, 2016 m. rugsėjo 20 d. poliso priedu buvo atliktas ne klaidos taisymas, o draudimo sąlygų pakeitimas (draudimo vietos adreso pakeitimas).

16.3.       Draudimo objektas (atsargos) buvo apdraustas draudimo sutarties sąlyga Nr. 204 „Draudimas nuo vagystės“. Tačiau nesant plėšimo ir vandalizmo įsibrovus požymių, 2016 m. rugsėjo 19 d. pastebėtas galimas atsargų vagystės faktas negali būti vertinamas kaip vagystė įsilaužus. Apeliantės ikiteisminiam tyrimui pateiktos aplinkybės neatitinka draudžiamojo įvykio požymių.

16.4.       Pagal draudimo sutartį atsakovė vagystės atveju nuostolių kilimo riziką prisiėmė tik esant nustatytai aplinkybei, kad ginčo sandėlis ir jame esančios atsargos bus saugomos. Teismas pagrįstai nustatė, kad 2016 m. rugsėjo 19 d. deklaruojamos vagystės metu ginčo sandėlis ir jame esančios atsargos nebuvo saugomos, todėl pagrįstai konstatavo, jog vien dėl šios individualiai polise aptartos sąlygos, susijusios su vagystės rizikos negaliojimu, atsakovė turėjo teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką.

16.5.       Sudarant draudimo sutartį, apeliantė nurodė, kad sandėlį saugo sargai, taip pat, kad įrengta priešgaisrinė vietinė signalizacija, sandėliu naudojasi tik apeliantė, o sandėlyje sandėliuojami nauji baldai. Draudimo sutarties priede apeliantės vadovė patvirtino, kad sandėlį saugo savi darbuotojai / sargai. Apeliantė nepateikė duomenų ir informacijos, kuri patvirtintų faktą, kad 2016 m. rugsėjo 19 d. pastebėtos vagystės metu, sandėlį saugojo sargai. Taip pat byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad sandėlis nebuvo saugomas.

16.6.       Apeliacinio skundo motyvai dėl apeliantės neva patirtų nuostolių ir draudimo išmokos dydžio yra teisiškai nereikšmingi, nes nustačius, kad atsakovė neprivalo mokėti draudimo išmokos, teismas neturi pagrindo tirti ir aiškintis dėl draudimo išmokos dydžio. Apeliantė privalėjo įrodyti nuostolių dydį, tačiau pateikti į bylą rašytiniai įrodymai apeliantės patirtų nuostolių dydžio nepagrindžia.

16.7.       Bylos duomenimis atsakovė turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką Taisyklių 82.1 papunktyje nurodytu savarankišku pagrindu (dėl atsakovės suklaidinimo). Apeliantė pateikė teismui suklastotą draudimo sutarties priedą, tai patvirtino Lietuvos teismo ekspertizės centras. Nors apeliantė teigia, kad nėra pateikta jokių duomenų, kad ji teikė neteisingus duomenis apie baldų (atsargų) kiekį sandėlyje, tačiau šį teiginį paneigia teisme atliktos buhalterinės ekspertizės išvados. Taip pat apeliantė pateikė buhalterinių dokumentų kopijas, kuriomis įrodinėjo, kad visa prekybinė įranga (84 696,89 Eur vertės) buvo perkelta iš ilgalaikio turto į atsargas, ir todėl atsakovė turi pareigą mokėti draudimo išmoką. Atsakovės teigimu, minėti dokumentai buvo neteisėtai pagaminti (suklastoti), nes apeliantė nepateikė jų originalų.

16.8.       Nepagrįsti apeliantės argumentai dėl teismo ir ekspertų šališkumo. Apeliantė nereiškė nušalinimo nei teismui, nei ekspertams, apie jų šališkumą nurodė tik apeliaciniame skunde, kuriuo skundžia sau nepalankų sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.                      Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

18.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantė, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl apeliacine tvarka bylos nagrinėjimo ribų

19.       Byloje nustatyta, kad šalys 2016 m. gegužės 25 d. sudarė Įmonių ir organizacijų turto draudimo sutartį, kurios pagrindu buvo apdraustos apeliantės atsargos, esančios sandėlyje adresu A. Juozapavičiaus g. 25, Kaune, draudimo sutartis galiojo nuo 2016 m. gegužės 31 d. iki 2017 m. gegužės 30 d. Draudimo sutarties sąlygos numatytos tipinėse Įmonių ir organizacijų turto draudimo taisyklėse Nr. 004. Apeliantė sandėlį adresu A. Juozapavičiaus g. 25, Kaune, nuomojosi 2009 m. rugsėjo 1 d. negyvenamųjų patalpų subnuomos sutarties pagrindu, kurią 2016 m. balandžio 20 d. susitarimu nutarta nutraukti nuo 2016 m. gegužės 1 d. Apeliantė nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 19 d. įvykus vagystei, iš minėtu adresu esančio sandėlio buvo pavogtas apeliantei priklausantis turtas. Apeliantė apie vagystę pranešė policijai bei kreipėsi į atsakovę dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Atsakovei 2017 m. kovo 8 d. sprendimu atsisakius mokėti draudimo išmoką, apeliantė kreipėsi į teismą dėl 278 902,69 Eur draudimo išmokos priteisimo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, ieškinį atmetė kaip neįrodytą. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.   

20.       Apeliantė pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą grindžia tuo, kad: (1) sandėlis, esantis A. Juozapavičiaus g. 25, Kaune, ir jame buvusios atsargos buvo saugomos ir apeliantė vykdė pareigą šį sandėlį saugoti; (2) draudiminė apsauga nepriklausė nuo subnuomos santykių egzistavimo; (3) draudimo sutartį rengė atsakovė, todėl abejotinos sutarties sąlygos aiškintinos apeliantės naudai; (4) draudimo išmokos nemokėjimas yra neadekvati sankcija už neva padarytą draudimo sutarties pažeidimą; (5) turto vertę pagrindžiantys dokumentai buvo pateikti, o pateikti duomenys - teisingi; (6) apeliantė su įvykiu susijusių faktų neklastojo ir nesiekė atsakovės suklaidinimo; (7) pirmosios instancijos teismas pažeidė šalių rungtyniškumo ir lygiateisiškumo principus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir šalių procesiniuose dokumentuose pateiktus paaiškinimus, su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis neturi pagrindo nesutikti.

21.       Visų pirma, pasisakytina dėl nagrinėjamos bylos apeliacijos ribų. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nebuvo pagrindo draudimo išmokos nemokėjimui Taisyklių 9 punkto pagrindu, t. y. dėl neteisingai nurodyto sandėlio adreso (šios nutarties 10 punktas). Nors atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą ir nurodo, kad nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, tačiau apeliacinio skundo nepateikė. Pažymėtina, kad tam tikrais atvejais byloje dalyvaujantiems asmenims yra suteikta galimybė skundu kvestionuoti teismo procesinio sprendimo motyvuojamosios dalies išvadas (motyvus) (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015), todėl nepagrįstais vertintini atsakovės argumentai, kad ji dėl teismo motyvų apeliacinio skundo negalėjo pateikti. Atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, todėl minėta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis neįeina į apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo ribas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

22.       Kaip minėta, skundžiamo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas paduoto apeliacinio skundo ribose, todėl apeliacinės instancijos teisme spręstina, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nėra pagrindo draudimo išmokos mokėjimui, vadovaujantis Taisyklių 85.12 ir 82.1 papunkčiais, t. y. dėl sandėlio ir jame buvusių atsargų apsaugos nebuvimo ir draudiko suklaidinimo, pateikiant neteisingus duomenis. Tokiu būdu apeliacijos dalyką sudaro skundžiamos sprendimo dalies, kuria pripažintas ieškinio nepagrįstumas, teisėtumo vertinimas (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką

23.       Draudimo sutarties sudarymo ir vykdymo ypatumus reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) ir Lietuvos Respublikos Draudimo įstatymo (toliau – DK) normos. Pagal draudimo sutarties sampratą šia sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis (CK 6.987 straipsnis). Iš nurodyto teisinio reglamentavimo spręstina, kad draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką visais atvejais kyla iš sudarytos draudimo sutarties ir gali būti įgyvendinama tik sutartyje numatyta apimtimi ir sąlygomis.

24.       CK 6.1014 straipsnyje reglamentuoti atleidimo nuo draudimo išmokos mokėjimo atvejai. Pagal šio straipsnio 2 dalį įstatymas gali nustatyti atvejus, kuriais draudikas atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo dėl to, kad draudiminis įvykis įvyko dėl draudėjo ar naudos gavėjo didelio neatsargumo. Įstatymai gali nustatyti ir kitus atleidimo nuo draudimo išmokos mokėjimo atvejus (CK 6.1014 straipsnio 6 dalis). DĮ 106 straipsnyje numatyta, kad turto draudimo sutartyje galima nustatyti atvejus, kuriais draudikas atleidžiamas nuo pareigos mokėti draudimo išmoką, jei draudžiamasis įvykis įvyksta dėl draudėjo ar apdraustojo didelio neatsargumo; šie atvejai privalo būti aptarti individualiai. Draudimo sutartimi draudimo objektui (draudėjo ar naudos gavėjo turtiniams interesams) suteikiama apsauga nėra absoliuti, todėl draudikas, prisiimdamas draudimo riziką, nustato draudimo sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribas. Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis (standartinės sąlygos), tiek draudimo polise aptartomis individualiomis sąlygomis.

25.       Sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos mokėjimo ar nemokėjimo, turi būti įvertinama, dėl kokių draudimo apsaugos ribų buvo susitarta draudimo sutartimi, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, ar draudimo apsaugos ribos nustatytos standartinėse ar individualiai aptartose sutarties sąlygose. Jeigu sutarties sąlygos suformuluojamos nepakankamai aiškiai, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties sąlygų vykdymo, jas aiškina, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis). Taigi draudimo sutarties sąlygos nustatymas draudimo rūšies taisyklėse ar draudimo liudijime (polise) turi reikšmės draudimo sutarties sąlygos turinio aiškinimui, aiškinimo metodų taikymui.

26.       Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad apeliantės turtas (atsargos) buvo draustas nuo vagystės pagal Draudimo apsaugos sąlygą Nr. 204. Atvejai, kuomet įvykis pripažįstamas draudžiamuoju ir kuomet draudimo išmoka nemokama yra aiškiai apibrėžti Taisyklėse. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo ribas, šiuo atveju aktualūs yra draudimo išmokos nemokėjimo pagrindai, numatyti Taisyklių 82.1 ir 85.12 papunkčiuose (nutarties 21, 22 punktai). Taisyklių 82.1 papunktis numatė, kad draudimo išmoka nemokama, jeigu draudėjas, su draudėju susiję asmenys, apdraustasis ar naudos gavėjas bando suklaidinti draudiką klastodamas faktus, pateikdamas neteisingus duomenis, kurie turi įtakos draudžiamojo įvykio priežastims arba (ir) draudimo išmokos dydžiui nustatyti. Taip pat draudikas turi teisę mažinti draudimo išmoką arba jos nemokėti, jei draudžiamojo įvykio metu netinkamai veikė arba neveikė draudimo sutartyje ar prašyme dėl draudimo sutarties sudarymo nurodytos konkrečios apsaugos priemonės, jeigu draudėjas apie šias aplinkybes žinojo ar privalėjo žinoti (Taisyklių 85.12 papunktis).

27.       Bylos duomenimis nustatyta, kad dėl apeliantės draudžiamo turto (atsargų) apsaugos buvo šalių susitarta individualiai, pasirašant priedą prie draudimo sutarties, kuriame numatyta, kad turto apsauga „savi darbuotojai / sargai“. Be to, apeliantė prieš sudarant draudimo sutartį elektroniniu paštu draudimo brokerei nurodė, kad ginčo sandėlio patalpas saugos savi darbuotojai / sargai. Tai patvirtina, kad apeliantei buvo žinoma, jog draudimo objektas turi būti saugomas, t. y. apeliantei buvo žinoma jos pareiga (ji to ir neneigia) dėl draudimo objekto apsaugos užtikrinimo, priešingu atveju, ji negalėjo turėti teisėtų lūkesčių dėl savo turtinių interesų apsaugos. Minėta draudimo sąlyga yra aiški, ji nurodyta draudimo sutarties priede, dėl jos susitarta individualiai. Tai suponuoja išvadą, kad draudimo sąlyga dėl draudimo objekto apsaugos atsakovei buvo reikšminga, nes atsakovė vagystės atveju nuostolių kilimo riziką prisiėmė tik tuo atveju, jei ginčo sandėlyje esančios atsargos bus saugomos. Pažymėtina, kad individuali sutarties sąlyga yra sutarčių laisvės principo išraiška ir yra vykusių tarp šalių derybų rezultatas, todėl, tokią sąlygą aiškinant, netaikomos CK 6.185 straipsnio nuostatos. Tokiu būdu nepagrįsti apeliantės argumentai, kad draudimo sutartis buvo rengta atsakovės, ir todėl draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos apeliantės naudai.

28.       Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims – kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 ir 178 straipsniai). Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

29.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, šalių bei liudytojų paaiškinimus, be kita ko ir ikiteisminiame tyrime liudytojų duotus paaiškinimus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė neįrodė, jog ginčo sandėlis ir jame buvusios atsargos 2016 m. rugsėjo 19 d. buvo saugomi, t. y. byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, kad 2016 m. rugsėjo 19 d. pastebėtos vagystės metu, draudimo objektas buvo saugomas apeliantės darbuotojų ar sargų. Priešingai, bylos duomenis suponuoja išvadą, kad nuo antstolio V. Z. 2016 m. birželio 23 d. turto arešto akto surašymo iki 2016 m. rugsėjo 19 d., kai apeliantė pastebėjo vagystę, sandėlis ir joje buvusios apeliantės prekės nebuvo saugomi. Nors ginčo sandėlio nuomotojos UAB „Abrita“ atstovas M. M. ir nurodė, kad teritoriją saugojo sargas (skundžiamo sprendimo 36 punktas), tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad tai neįrodo sandėlio teritorijos apsaugos 2016 m. rugsėjo 19 d., nes byloje nepateikti jokie įrodymai, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad minėtu metu teritorija buvo saugoma. Taip pat M. M. nurodė, kad su apeliantės atstovais po to, kai pasirašė susitarimą dėl subnuomos sutarties nutraukimo (2016 m. balandžio 20 d.) nebebendravo. Vien apeliantės nurodoma aplinkybė, kad antstolis V. Z. užplombavo sandėlį, todėl negalėjo patekti į sandėlį bei saugoti jame esančių prekių, nepaneigia apeliantės draudimo sutartimi prisiimtos pareigos dėl draudimo objekto (atsargų) apsaugos. Be to, apeliantė iš esmės pati patvirtino, kad ji pareigą saugoti sandėlį vykdė iki tol, kol galėjo į ginčo sandėlį patekti, t. y. iki 2016 m. birželio 23 d.

30.       Neginčijama aplinkybė, kad apeliantė nurodomu turto vagystės iš sandėlio metu turėjo tris darbuotojus – vadovę, buhalterę ir sandėlininkę, kurie nei vienas nebuvo pastoviai dirbantys ginčo sandėlyje. Šias aplinkybes patvirtino ikiteisminio tyrimo metu apklaustos liudytojos buhalterė V. S. ir sandėlininkė V. V. (skundžiamo sprendimo 40 punktas). Juolab kad ir pati apeliantė tiek apeliaciniame skunde, tiek pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta apeliantės vadovė R. K. draudimo objekto apsaugą grindė tuo, kad sandėlio teritorija buvo saugoma nuomotojo samdomų sargų, t. y. pripažino, kad savi darbuotojai draudimo objekto apsaugos nurodomos vagystės metu nevykdė. Tačiau teisėjų kolegija pirmiau nurodytais argumentais konstatavo, kad byloje nėra duomenų (neįrodyta), kad 2016 m. rugsėjo 19 d. ginčo sandėlio teritorija būtų saugoma (nutarties 29 punktas).

31.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė neįvykdė draudimo sutarties sąlygos dėl draudimo objekto (atsargų) apsaugos užtikrinimo, todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju nėra teisinio pagrindo draudimo sutarties pagrindu draudimo išmokos mokėjimui, nes nutarties 27 punkte nurodyta, kad atsakovė tokiu atveju pareigos dėl draudiminės apsaugos teikimo neprisiėmė (DĮ 98 straipsnio 8 dalis, Taisyklių 85.12 punktas). Nagrinėjamu atveju klausimas dėl draudimo išmokos mažinimo nesvarstytinas, nes draudiminė apsauga šiuo konkrečiu atveju apeliantei (draudėjui) netaikoma.

32.       Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad draudimo išmokos mokėti nėra pagrindo ir dėl bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusių Taisyklių 82.1 papunktyje nurodytų aplinkybių, t. y. dėl apeliantės bandymo suklaidinti atsakovę, klastojant faktus bei pateikiant neteisingus duomenis (nutarties 26 punktas). Vien tai, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro aktu nustatyta, jog draudimo sutarties priedo lapas Nr. 3 yra pagamintas montažo būdu, t. y. apeliantė teismui pateikė suklastotą draudimo sutarties priedą, įrodo apeliantės nesąžiningumą. Taip pat apeliantė nepaneigė aplinkybių dėl pateiktų neteisingų duomenų apie atsargų kiekį sandėlyje buvimo. Teisėjų kolegija sutinka tiek su atsakovės, tiek su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad minėtas aplinkybes patvirtina teisme atliktos buhalterinės ekspertizės išvados (ekspertė M. O.) – kad turtas, už kurį prašoma priteisti draudimo išmoką, nėra tinkamai apskaitytas (į ūkinių operacijų registrus įtrauktos galimai neįvykusios ūkinės operacijos, taip siekiant padidinti atsargų vertę sandėlyje), o jo įtraukimas į sąrašus, kuriuos vertino teismo ekspertai J. A. ir J. U., nėra pagrįstas apskaitos dokumentais, be to, į sąrašus įtrauktas turtas, kuris fiziškai negalėjo būti apskaitoje ir sandėlyje 2016 m. rugsėjo 19 d. nurodomos vagystės metu.

33.       Nepagrįsti apeliantės argumentai dėl šalių rungtyniškumo ir lygiateisiškumo principų pažeidimo, nes šių apeliantės nurodomų procesinės teisės normų pažeidimų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Apeliantė nereiškė nušalinimų nei bylą nagrinėjančiai teisėjai, nei teismo paskirtas ekspertizes atlikusiems ekspertams. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė apeliantei nepalankų sprendimą, nereiškia procesinės teisės normų ir apeliantės nurodomų principų pažeidimo.

34.       Nesant teisinio pagrindo draudimo išmokos mokėjimui (priteisimui), šalių argumentai, susiję su draudimo išmokos dydžiu, nenagrinėtini.

Dėl bylos procesinės baigties

35.       Apibendrinusi išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

36.       Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

37.       Apeliacinio skundo netenkinus, apeliantei jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi teisę priešinga šalis, tačiau atsakovė šias išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                        Rasa Gudžiūnienė

                                        Aldona Tilindienė

                                        Vytautas Zelianka