Administracinė byla Nr. eA-3873-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03709-2018-3

 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 21.3.12; 22.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.                      Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) direktoriaus 2018 m. spalio 3 d. įsakymą Nr. 41-452/18(3.4.1E-TD2) „Dėl vertinimo komisijos siūlymo įgyvendinimo“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš valstybės tarnybos, 2) grąžinti pareiškėją į buvusias pareigas, 3) priteisti pareiškėjui iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos iki grąžinimo į valstybės tarnybą dienos, 4) priteisti pareiškėjui iš atsakovo 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.                      Pareiškėjas pažymėjo, kad nuo 2011 m. balandžio 27 d. dirbo Administracijos Saugaus miesto departamento (toliau – ir Departamentas) Viešosios tvarkos skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2‑ojo kontrolės poskyrio vyriausiuoju specialistu. Pareiškėjo tarnybinės veiklos 2018 m. neeilinio vertinimo užduotys ir pasiektų rezultatų vykdant užduotis vertinimo rodikliai įrašyti 2018 m. sausio 19 d. tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje Nr. A154-354/18-(3.4.38-PD2) (toliau – ir Vertinimo išvada). Jo 2018 m. veiklos rezultatų vertinimą atliko tiesioginis vadovas – Viešosios tvarkos skyriaus 2-ojo poskyrio vedėjas Ž. J. (toliau – ir tiesioginis vadovas). 2018 m. rugpjūčio 10 d. tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje 154-1448/18-(3.4.38-PD2) (toliau – 2018 m. rugpjūčio 10 d. vertinimo išvada) bendrai pasiektus rezultatus vykdant užduotis tiesioginis vadovas įvertino 2 balais.

3.                      Pareiškėjas nesutiko su vertinimo išvadų rezultatais dėl visų juose nustatytų rodiklių. Į nustatytąsias rizikas nebuvo įtraukta ir reikšmingų objektyvių faktorių, aplinkybių, dėl kurių einamųjų metų (2018 m.) užduotys pagal nustatytus vertinimo rodiklius ne visada buvo įmanoma įvykdyti. Nustatyti formalūs pasiektų rezultatų vykdant užduotis vertinimo rodikliai (reikalavimai) yra nesąžiningi, neteisingi, neproporcingi ir neprotingi, todėl negalėjo būti laikomi realiais ir įvykdomais.

4.                      Pareiškėjas teigė, kad 2018 m. sirgo, dėl pablogėjusios savo bei motinos sveikatos privalėjo dažniau imti atostogas. Suprastėjusi jo sveikata – darbe patiriamo sisteminio psichologinio smurto, naudojamo pareiškėjo vadovybės, pasekmė. Atsakovas nesudarė tinkamų, normalių ir sveikų darbo sąlygų. Nors pareiškėjas įvykdydavo visas jam iškeltas, realiai įvykdomas užduotis, tačiau jo tiesioginis vadovas nė karto nepaskatino jo priedu ir nepaskyrė kvalifikacinės klasės. Jo tarnybinę veiklą vertino „gerai“, o nuo 2017 m. pradžios – „patenkinamai“ ir „nepatenkinamai“. Tokiu būdu pareiškėjas nuo darbo pradžios Skyriuje nepagrįstai yra diskriminuojamas. Pareiškėjui nuolat keliamos tarnybinių nusižengimų bylos, nepagrįstai skiriamos nuobaudos.

5.                      Be to, 2018 m. pareiškėjui teko nuolat ginti tiek savo, tiek kitų profesinės sąjungos narių teises, turėjo daug teisminių procesų, o tai taip pat trukdė vykdyti savo tiesiogines pareigas. Vėluojančių neįvykdytų dėl pareiškėjo kaltės užduočių nebuvo, visos užduotys, kurias el. sistema parodė kaip vėluojančias, buvo ne dėl pareiškėjo, o dėl užduotį kuruojančio asmens pavėluoto užduoties uždarymo ar termino pratęsimo, arba dėl duomenų bazės (sistemos) strigimo ir kitų nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių.

6.                      Valstybės tarnautojų vertinimo komisija (toliau – ir Komisija) 2018 m. spalio 2 d. posėdyje, iš esmės nevertindama ir neatsižvelgdama į kitų Skyriaus specialistų tarnybinės veiklos rezultatus, pareiškėją įvertino „nepatenkinamai“ ir pasiūlė jį atleisti iš valstybės tarnybos.

7.                      Apie tarnybinės veiklos vertinimą pareiškėjui buvo pranešta el. paštu tą pačią dieną, kurią buvo numatytas tarnybinės veiklos vertinimas, t. y. 2018 m. rugsėjo 24 d. Nurodytą pranešimą rado el. pašto šiukšliadėžėje. Pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 24 d. susirgo. Pasveikus apie neeilinį tarnybinės veiklos vertinimą buvo informuotas tik prieš 1 darbo dieną iki jo pradžios.

8.                      Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 168 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalimi, teigė, kad atsakovas turėjo pareigą iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos viešosios tvarkos darbuotojų profesinės sąjungos, kurios pirmininkas jis yra, ir Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) teritorinio skyriaus vadovo gauti sutikimus. Tačiau atsakovas nesikreipė dėl sutikimų gavimo, o tai, pareiškėjo manymu, sudaro savarankišką pagrindą vertinti, kad atsakovas pažeidė procedūrines nuostatas, lemiančias nepagrįsto ir neteisėto Įsakymo priėmimą.

9.                      Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo grindė tuo, kad atsakovas priėmė neteisėtą Įsakymą, kurio pagrindu atleido pareiškėją iš valstybės tarnybos, be to, atsakovas iniciavo prieš jį ilgalaikį mobingą. Šie veiksmai sukėlė pareiškėjui ilgalaikius, stiprius dvasinius ir fizinius išgyvenimus, sunkias ir neigiamas pasekmes jo psichinei sveikatai, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Pareiškėjas dėl to patiria nuolatinę emocijų kaitą, greitai susijaudina, verkia, jaučia nerimą dėl ateities, o tai lemia bendravimo su draugais ir pažįstamais sumažėjimą. Neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 15 000 Eur suma, kuri, jo manymu, atitinka protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus.

10.                      Pareiškėjas pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose akcentavo, kad atsakovas pateikė klaidinančią informaciją, iškraipė faktinius duomenis, teikė tik jo reputaciją menkinančią informaciją. Pareiškėjas taip pat, remdamasis įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3010-790/2017, teigė, kad jo tarnybinė veikla galėjo būti vertinama ir geriau. Kol nėra įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I‑2293‑208/2018 dėl tarnybinės veikos vertinimo „nepatenkinamai“, atsakovas negalėjo jo atleisti iš tarnybos. Pareiškėjas planšete nesinaudojo, nes teko vairuoti automobilį. Jo nuomone, geriau naudojami tarnybos resursai, kai pažeidėjai kviečiami atvykti į Administraciją. Už užduočių neatlikimą atsakingas tiesioginis vadovas. Pareiškėjas į darbą atvykdavo anksčiau ir darbo laiką naudodavo efektyviai. Pareiškėjo darbu buvo nepatenkintas tik tiesioginis vadovas. Pareiškėjas prašė bylos duomenis perduoti tirti prokuratūrai dėl Administracijos vadovų veiksmų.

11.                      Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

12.                      Atsakovas nurodė, jog 2018 m. vasario 21 d. Komisija surašė išvadą, kuria pareiškėjas įvertintas „nepatenkinamai“, pasiūlyta panaikinti karjeros valstybės tarnautojo turimą kvalifikacinę klasę, 2018 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 41-77 „Dėl vertinimo komisijos siūlymų įgyvendinimo“ panaikinta pareiškėjo turima antra kvalifikacinė klasė, kurį jis apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau jo skundas buvo atmestas, teismo sprendimas yra įsiteisėjęs.

13.                      Pareiškėjo 2018 m. rugpjūčio 10 d. vertinimo išvadoje jo veikla įvertinta „nepatenkinamai“. Komisija 2018 m. spalio 2 d. surašė išvadą, kuria pareiškėjas įvertintas „nepatenkinamai“, pasiūlyta jį atleisti iš vyriausiojo specialisto pareigų, išmokant priklausantį darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas.

14.                      Pareiškėjo tarnybinė veikla 2018 m. vasario mėn. vykusio kasmetinio vertinimo metu buvo įvertinta „nepatenkinamai“, todėl buvo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme (toliau – ir VTĮ) nustatytas teisinis pagrindas atlikti jo neeilinį tarnybinės veiklos vertinimą. Tarnybinės veiklos vertinimas vyko pagal nustatytas procedūras, išklausius patį pareiškėją, jo tiesioginį vadovą, įvertinus turimus dokumentus ir paaiškinimus. Pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės pateikti savo nuomonę apie tiesioginio vadovo surašytą išvadą. Buvo pateikti statistiniai duomenys, įrodantys, kad nuo sausio 1 d. iki gegužės 4 d. pareiškėjas nenustatė jokių pažeidimų, jo rezultatas yra mažiausias poskyryje. Pareiškėjo tiesioginis vadovas taip pat paaiškino, kad likusių darbuotojų nustatytų pažeidimų įvairovė yra 16 kartų didesnė, kiekvienas poskyrio darbuotojas nustatė 162,7 pažeidimus per statistinį vienetą. Tiesioginis vadovas konstatavo, kad pareiškėjas darbą atliko paviršutiniškai, tik paskutinius du mėnesius buvo pasiekti konkretūs rezultatai, t. y. pareiškėjas gegužės mėn. išaiškino tris pažeidimus, liepos mėn. – dar tris, kai kitų (tarnautojų nustatytų) pažeidimų yra apie šimtą. Tiesioginis vadovas nurodė, kad pažeidimų išaiškinimo vidurkis yra labai mažas, užduočių jis gavo mažiausiai iš viso poskyrio, daug užduočių buvo perduodama kitiems darbuotojams, vienos užduoties vykdymo vidurkis yra 21 diena, kai poskyrio vidurkį sudaro 11 dienų, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjas užduotis atlieka dvigubai ilgiau.

15.                      Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas vėluodavo į darbą, konfliktuodavo. Pareiškėjo gebėjimai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas yra netinkami, nes pasiekti objektyvūs rezultatai yra mažiausi poskyryje. Jis demonstravo visišką nekompetenciją ir nenorą dirbti, ignoravo pavedimus, nepriėmė konstruktyvios kritikos ir pastabų, atsikalbinėjo, skleidė dalykinę reputaciją žeminančius teiginius, nenorėjo nustatyti ir matyti pažeidimų, nesivadovavo teisės aktais ir taisyklėmis. Nebūdamas proceso dalyviu, pareiškėjas galbūt neteisėtai rinko (tvarkė) asmens ir bylų duomenis iš registrų, jais disponavo. Pareiškėjas pateikė melagingus duomenis apie atliktus patikrinimus, kurie nebuvo atliekami, atliekant patikrinimus nepastebėdavo akivaizdžių pažeidimų. Dažnai pareiškėjas neatlikdavo pakartotinių patikrinimų „grįžtama kontrolė“, nerodė iniciatyvos vykdant pavestas funkcijas, galimų teisės pažeidimų ir patikrinimų laiką pasirinkdavo neracionaliai, jo aktyvumas patruliuojant mieste buvo pasyvus. Nevykdė poskyrio uždavinių tinkamai kontroliuoti keleivių vežimą lengvaisiais automobiliais ir taksi, neracionaliai skirstė darbui skirtą laiką. Pagal darbo rezultatus pareiškėjas poskyryje yra paskutinėje vietoje, o tai neigiamai atsiliepia ir viso poskyrio statistikai.

16.                      Atsakovas pažymėjo, kad poskyrio specialistams buvo nustatyti vienodi veiklos vertinimo rodikliai. Tiesioginis vadovas, nustatydamas galimas užduočių neįvykdymo rizikas, nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų ir tinkamai nustatė pagrindines galimas rizikas užduočių neįvykdymui įvertinti. Pareiškėjui buvo suformuotos 2018 m. užduotys, nustatyti konkretesni ir labiau aiškūs užduočių vertinimo rodikliai. Tiesioginis vadovas pateikė išsamų pareiškėjui skirtų balų pagrindimą. Lyderystė įvertinta 1 balu iš 4, supratimas apie žmogiškųjų išteklių valdymą – 2 balais iš 4, finansų valdymas – 2 balais iš 4, analizės ir pagrindimo gebėjimai – 1 balu iš 4. Bendras tarnybinės veiklos už 2018 m. vertinimas – 1 balas iš 4. Pareiškėjas savo funkcijas atliko netinkamai dar 2016 m., ir tą pripažino teismas. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjas ir toliau savo pareigas vykdo netinkamai.

17.                      Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai apie tiesioginį vadovą yra nepagrįsti. Užduočių skyrimas, rūpinimasis jų tinkamu įvykdymu negali būti traktuojami kaip psichologinis ar kitoks spaudimas pareiškėjui. Pareiškėjas atsisakė vykdyti savo tiesioginio vadovo pavedimus arba juos atliko netinkamai, nepagarbiai bendravo ir ginčijosi su juo.

18.                      Atsakovo teigimu, pareiškėjas apie tarnybinės veiklos vertinimą buvo informuotas nustatyta tvarka. Pareiškėjas skunde pripažino, jog el. pašto šiukšliadėžėje rado 2018 m. rugsėjo 4 d. pranešimą apie šį vertinimą. Informavimas el. paštu yra nuolat taikoma praktika.

19.                      Dėl pareiškėjo argumento, kad 2018 m. jis daug sirgo, dėl suprastėjusios sveikatos privalėjo dažniau imti atostogas, todėl ir jo darbo rezultatai negalėjo būti aukštesni, atsakovas pažymėjo, kad aptariamu laikotarpiu sirgo ne tik jis, bet ir kiti tarnautojai, tačiau jų rezultatai yra žymiai geresni nei pareiškėjo, nors jie sirgo daugiau kartų ar ilgesnį laiką.

20.                      Atsakovo manymu, net jei ir būtų laikoma, kad pareiškėjas veikė kaip profesinės sąjungos renkamojo organo narys, tai nesudarė pagrindo atleisti jį nuo jam keliamų užduočių tinkamo įvykdymo.

21.                      Šiuo atveju neaktualios ir netaikytinos DK 168 straipsnio 3 dalies nuostatos, nes su pareiškėju darbo sutartis nebuvo nutraukta darbdavio valia, jis buvo atleistas iš pareigų pagal specialią tarnybinės veiklos vertinimo procedūrą.

22.                      Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas negali būti grąžintas į eitas pareigas, nes jis nuolat konfliktuoja, kelia įtampą, dėl nekokybiško darbo sukeltų gyventojų ir tarnautojų pasipiktinimą. Pareiškėjas reikalavimo atlyginti žalą nepagrindė.

23.                      Teismo posėdyje liudytoju apklaustas pareiškėjo tiesioginis vadovas Ž. J. parodė, kad kiekvienais metais vertina poskyrio darbuotojų veiklą. Pareiškėjas neigiamus vertinimus skųsdavo teismui. Pareiškėjas nepasižymėjo kaip geras darbuotojas. Sudėtinga buvo su juo bendrauti, jis arogantiškas, jį reikėjo nuolat kontroliuoti. Kai pareiškėjas dirbo poskyryje, situacija buvo sudėtinga, po darbo buvo girtaujama, žaidžiama kortomis. Šiuo metu situacija poskyryje yra gera. Pareiškėjas nenorėdavo atlikti pavestų užduočių, ginčydavosi.

II.

24.                      2019 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi iš dalies tenkino pareiškėjo apeliacinį skundą, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą ir jį išdėstė taip: „panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. spalio 3 d. įsakymą Nr. 41-452/18(3.4.1E-TD2) „Dėl vertinimo komisijos siūlymo įgyvendinimo“. Pareiškėjo V. D. skunde iškeltus reikalavimus dėl jo grąžinimo į buvusias pareigas, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

25.                      Vilniaus apygardos administracinis teismas, iš naujo nagrinėdamas administracinę bylą, 2020 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė jam iš Administracijos vidutinį jo darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą už kiekvieną darbo dieną po 39,40 Eur nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos (2018 m. spalio 3 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, iš šios sumos išskaičiuojant pareiškėjui išmokėtą išeitinę išmoką (jeigu tokia buvo išmokėta) ir piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, priteisė pareiškėjui iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 581,25 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė 400 Eur neturtinei žalai atlyginti; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

26.                      Teismas nustatė, kad VTĮ nėra nustatyta teisinių padarinių, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu. Pagal VTĮ 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja VTĮ. Tokiais atvejais sistemiškai su VTĮ taikomos DK nuostatos, reglamentuojančios neteisėto atleidimo iš darbo pasekmes.

27.                      Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia grįžti į buvusias pareigas. Tuo tarpu atsakovas išreiškia kategorišką poziciją, kad pareiškėjas negali būti grąžintas į eitas pareigas, nes pareiškėjas, dirbdamas Administracijoje, nuolat demonstravo atmestiną požiūrį į atliekamų pareigų kokybę, piktybiškai nevykdė pavedimų ar juos vykdė netinkamai, konfliktavo su kitais darbuotojais ir vadovais, tokiu būdu destruktyviai veikė kolektyvą, kas apsunkino darbo organizavimą ir atlikimą, sukėlė pagrįstą miesto gyventojų ir kolegų pasipiktinimą.

28.                      Teismas nurodė, kad darbuotojo, atleisto iš darbo be teisėto pagrindo arba pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, pažeistas teises darbo ginčus nagrinėjantis organas apgina taikydamas DK 218 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytus alternatyvius teisių gynimo būdus. Kiekvienoje byloje taikytinas pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdas parenkamas, atsižvelgiant į joje nustatytas konkrečias bylos faktines aplinkybes. Nustačius, kad egzistuoja DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos šios teisės normos taikymo sąlygos, pažeistos darbuotojo teisės, jį neteisėtai atleidus iš darbo, apginamos taikant šioje teisės normoje nustatytą gynimo būdą, o tokių sąlygų egzistavimo nenustačius, jos apginamos taikant DK 218 straipsnio 2 dalyje nustatytą gynimo būdą.

29.                      Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo grąžinimas į darbą yra galima asmens teisių gynimo priemonė, tačiau pareiškėjo pažeistų teisių neteisėtai jį atleidus iš buvusių pareigų gynimo būdo (neteisėtų padarinių šalinimo būdo) parinkimas, atsižvelgiant į DK 218 straipsnio nuostatas, yra teismo diskrecija, kuri įgyvendinama vertinant byloje susiklosčiusių aplinkybių visumą ir atsižvelgiant į siekį veiksmingai apginti valstybės tarnautojo teises.

30.                      Teismas nurodė, kad atsakovas pateikė vieno iš darbuotojų, t. y. pareiškėjo vadovo – Viešosios tvarkos skyriaus vedėjo A. D. raštišką pareiškėjo charakteristiką. Iš šios charakteristikos teismas nustatė, jog, A. D. vertinimu, pareiškėjas negali būti grąžintas į buvusias pareigas, nes pareiškėjui negali būti pavedamos vykdyti užduotys, skirtos įgyvendinti strateginius Administracijos tikslus, nes šių užduočių pareiškėjas nevykdo, į kiekvieną pastabą ir kritiką reaguoja agresyviai kaltindamas kišimusi į darbą ir grasindamas baudžiamuoju persekiojimu, didžiąją dalį pareiškėjo užduočių tenka daryti iš naujo, nes pats pareiškėjas atlieka tik formalius patikrinimus, neteikia tarpinių užduoties rezultatų, nesugeba dirbti komandoje ir siekti bendrų tikslų.

31.                       Teismas akcentavo, kad savo nuomonę dėl pareiškėjo grąžinimo į darbą pateikė ir Viešosios tvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojas M. U., kuris teigė, jog pareiškėjo galimybes eiti buvusias pareigas vertina skeptiškai, o į galimą pareiškėjo grąžinimą į buvusias pareigas žvelgia su rimtu susirūpinimu dėl tikėtinos neigiamos įtakos skyriuje ilgus metus puoselėjamai organizacinei ir darbo kultūrai, grėsmių siekiant bendrų tikslų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, jog jo ir M. U. darbiniai santykiai nebuvo konfliktiški.

32.                      Teismas iš prieš tai nustatytų aplinkybių padarė išvadą, jog yra pagrindas pareiškėjo pažeistas teises ginti kitokiu būdu. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs kilusio ginčo aplinkybes (pareiškėjo įsitikinimą, jog Administracija siekia su juo susidoroti dėl jo priklausymo profesinei sąjungai ir tam tikrą laiko tarpą buvimo šios sąjungos pirmininku; pareiškėjo teikiamus skundus teismui bei kitoms valstybinėms institucijoms siekiant ginti savo teises (kas neabejotinai yra pareiškėjo teisė) ir kt.), taip pat aplinkybę, jog atsakovą ir pareiškėją sieja konfliktiški santykiai, todėl nėra įmanomas konstruktyvus darbas. Teismo nuomone, susidariusi faktinė situacija patvirtina, kad grąžinus pareiškėją į buvusią darbovietę bei pareigas, jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Todėl vertinant šioje byloje susiklosčiusią situaciją ir siekiant, kad teismo sprendimu būtų užtikrinta pareiškėjo teisių apsauga bei įvykdytas socialinis teisingumas, šiuo atveju pareiškėjo teisės gintinos ne jį grąžinant į buvusias pareigas, bet DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytu alternatyviu pažeistų teisių gynimo būdu. Teismas pažymėjo, jog darbdavys  nuosekliai siekė pasinaudoti DK 218 straipsnio 4 dalies nuostata dėl atleisto darbuotojo negrąžinimo į darbą Dėl nurodytų priežasčių teismas pareiškėjo skundo reikalavimą dėl grąžinimo į buvusias pareigas atmetė.

33.                      Teismas, spręsdamas dėl DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytų darbuotojui priteistinų sumų, iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Sodra) duomenų bazės duomenų nustatė, jog pareiškėjas po atleidimo iš valstybės tarnybos nebuvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Teismo posėdžio metu pareiškėjas taip pat patvirtino šią aplinkybę. Tai reiškia, kad pareiškėjui už laikotarpį nuo 2018 m. spalio 3 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą už kiekvieną darbo dieną po 39,40 Eur, iš šios sumos išskaičiuojant pareiškėjui išmokėtą išeitinę išmoką (jeigu tokia buvo išmokėta) ir piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas.

34.                      Teismas nurodė, kad pareiškėjas nesutiko su atsakovo apskaičiuotu jo vidutiniu mėnesiniu darbo užmokesčiu, nes, pareiškėjo įsitikinimu, jo vidutinis darbo užmokestis turėtų būti didesnis, ką patvirtina, anot pareiškėjo, jo paties į bylą pateikti Sodros duomenys. Teismas iš Administracijos pateiktų duomenų apie pareiškėjo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimą nustatė, jog 2018 m. liepos mėn. pareiškėjas dirbo 18 darbo dienų (2018 m. liepos mėn. buvo 21 darbo diena), 2018 m. rugpjūčio mėn. dirbo 12 darbo dienų (2018 m. rugpjūčio mėn. buvo 22 darbo dienos), 2018 m. rugsėjo mėn. dirbo 14 darbo dienų (2018 m. rugpjūčio mėn. buvo 20 darbo dienų). Pareiškėjas neginčijo faktinės aplinkybės, jog Administracija neteisingai būtų apskaičiavusi minėtu laikotarpiu jo dirbtų darbo dienų skaičių. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtinto Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 5.4 punktas numato, jog vidutinis dieninis darbo užmokestis apskaičiuojamas taip: skaičiuojamojo laikotarpio darbo užmokestis dalijamas iš faktiškai dirbtų per tą laikotarpį dienų skaičiaus (įskaitant dirbtas poilsio ir švenčių dienas). Sodros duomenys atspindi visų (ginčui aktualių) trijų mėnesių pareiškėjo gautas pajamas, įskaitant atostoginius ir kt. Taigi, teismas nenustatė pagrindo daryti išvadą, jog Administracija neteisingai apskaičiavo pareiškėjo vidutinį mėnesio/dienos darbo užmokestį.

35.                      Teismas, vertindamas galimybę pagal DK 218 straipsnio 4 dalį priteisti pareiškėjui kompensaciją, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai, pažymėjo, jog šioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi panaikino Įsakymą dėl pareiškėjo atleidimo dėl procedūrinių pažeidimų, t. y. pripažino pareiškėjo atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu tuo pagrindu, kad Administracija nesikreipė į profesinę sąjungą dėl sutikimo atleisti pareiškėją iš valstybės tarnybos davimo. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, jog Administracija pareiškėjo vertinimą atliko netinkamai. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjo atleidimas iš tarnybos pripažintas neteisėtu tik dėl procedūrinių pažeidimų, ir tai neužkirto kelio pareiškėjui ieškoti darbo/dirbti, konstatavo, jog pareiškėjo teisės yra apgintos, pripažįstant jo atleidimą iš Administracijos neteisėtu ir priteisiant jam vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą, kaip satisfakciją už neteisėtą atleidimą, nepriteisiant jam kompensacijos, juo labiau, jog ir pats pareiškėjas jos priteisti neprašė.

36.                      Teismas nurodė, kad nepasisakys dėl pareiškėjo 2019 m. spalio 10 d. rašte suformuluoto prašymo apskaičiuoti ir priteisti nuo visos jam priteistinos vidutinio darbo užmokesčio sumos 5 proc. metines palūkanas ir (arba) delspinigius remiantis DK 147 straipsniu. Teismas pažymėjo, kad nėra nė vienos įstatyme numatytos sąlygos priimti pareiškėjo reikalavimų tikslinimą, šiam tikslinimui prieštarauja atsakovas, pareiškėjas savo skunde tokio reikalavimo nekėlė, o jį pareiškė tik šią bylą apeliacinės instancijos teismui grąžinus nagrinėti iš dalies iš naujo pirmosios instancijos teismui.

37.                      Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti jam 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nurodė, kad neatmeta galimybės, jog atleidimas iš pareigų sukėlė pareiškėjui stresą, neigiamų emocijų, išgyvenimų, tačiau teismas pažymėjo, kad ne bet kokie dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai gali būti vertinami kaip sukėlę neturtinę žalą, atlygintiną pinigais. Pareiškėjas į bylą teikė medicininius išrašus. Tačiau teismas nagrinėjamu atveju pritarė atsakovui, jog, kaip minėta, šioje byloje Įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo buvo panaikintas dėl procedūrinių pažeidimų, t. y. teismas pripažino pareiškėjo atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu tuo pagrindu, kad Administracija nesikreipė į profesinę sąjungą dėl sutikimo atleisti pareiškėją iš valstybės tarnybos davimo; šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, jog Administracija pareiškėjo neigiamą vertinimą būtų atlikusi netinkamai. Taigi, byloje buvo nustatyta ir paties pareiškėjo kaltė, kas leido teismui daryti išvadą, jog ir pats pareiškėjas prisidėjo prie jo galimai patirtų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, pablogėjusios sveikatos. Tačiau teismas rėmėsi pareiškėjo į bylą pateiktais medicininiais dokumentais, kuriuose, be kita ko, konstatuota, jog pareiškėjas patiria įtampą darbe, o tai, teismo vertinimu, reiškia, jog yra pagrindas iš dalies tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgęs į tai, kas buvo išdėstyta, teismas iš dalies tenkino pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir priteisė jam iš atsakovo 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

38.                      Teismas įvertino, jog šioje byloje buvo patenkinta 50 proc. pareiškėjo skundo reikalavimų. Pareiškėjas patyrė išlaidų advokato paslaugoms apmokėti – 1 162,50 Eur, todėl teismas priteisė pareiškėjui iš Administracijos jo patirtas bylinėjimosi išlaidas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, t. y. 581,25 Eur.

III.

39.                      Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti šia apimtimi: 1) grąžinti pareiškėją į eitas pareigas; 2) priteisti jam iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą už kiekvieną darbo dieną po 40,57 Eur; 3) priteisti jam iš atsakovo 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui; 4) priteisti jam iš atsakovo 1 162,50 Eur bylinėjimosi išlaidų; 5) priteisti jam iš atsakovo turtinės žalos atlyginimą (negautas pajamas) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos už laikotarpį, kuris nepatenka į vienerių metų priteistinos išmokos už priverstinės pravaikštos laiką, ir už laikotarpį, kuris nepatenka į kompensacinės išmokos už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši vidutiniai darbo užmokesčiai, laiką; 6) priteisti jam iš atsakovo nuo visos pareiškėjui priteistinos vidutinio darbo užmokesčio sumos 5 proc. metines palūkanas ir (arba) delspinigius remiantis DK 147 straipsniu.

40.                      Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavęs, jog pareiškėjui nebus sudarytos palankios sąlygos dirbti, todėl jį netikslinga grąžinti į eitas pareigas, turėjo, vadovaudamasis DK 218 straipsnio 4 dalimi, taikyti alternatyvų pareiškėjo teisių gynimo būdą, t. y. be vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir patirtos turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo, taip pat priteisti ir kompensaciją, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai – tai imperatyvi įstatymo nuostata, tačiau teismas jos nepritaikė.

41.                      Pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas jam priteistinos išmokos už priverstinės pravaikštos laiką sumą, nepagrįstai rėmėsi ne oficialiais Sodros pateiktais duomenimis, o atsakovo pateiktais duomenimis apie pareiškėjo darbo užmokesčio vidurkį. Iš Sodros 2019 m. spalio 7 d. pažymos apie pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį matyti, jog jo darbo užmokestis 2018 m. liepos mėn. buvo 828,66 Eur, 2018 m. rugpjūčio mėn. – 816,62 Eur, o 2018 m. rugsėjo mėn. – 788,71 Eur, todėl šių sumų vidurkis yra 811,33 Eur arba 40,57 Eur už kiekvieną darbo dieną.

42.                      Pareiškėjas remiasi DK 218 straipsnio 2 ir 4 dalimis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsniu ir teigia, jog jam turėjo būti priteistas turtinės žalos (negautos pajamos) ir neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjui turėjo būti atlyginta turtinė žala (negautos pajamos) iki sprendimo įvykdymo dienos už tą laikotarpį, kuris nepatenka į vienerių metų priteistinos išmokos už priverstinės pravaikštos laiką ir kompensacinės išmokos už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai, laiką.

43.                      Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo priskaičiuoti ir priteisti jam nuo visos priteistinos vidutinio darbo užmokesčio sumos 5 proc. metines palūkanas ir (arba) delspinigius remiantis DK 147 straipsniu. Mano, kad teismas turėjo vadovautis ABTĮ 50 straipsnio 3 dalimi ir neatsisakyti priimti jo pavėluotai pateikto patikslinto skundo, nes tai yra būtina bylai teisingai išspręsti. Teismas darbo bylose turi būti aktyvus, tinkamai įvertinti reikalavimus ir garantijas, kurios įtvirtintos įstatymuose ir kituose teisės aktuose.

44.                      Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartyje nenustatė jokios jo kaltės dėl jo tarnybinės veiklos neigiamo įvertinimo, taip pat nepasisakė, kad Administracija, pareiškėjo tarnybinę veiklą įvertinusi neigiamai, vertinimą atliko tinkamai. T. y. apeliacinės instancijos teismas šiais klausimais nepasisakė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas mažinti pareiškėjo prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimo sumą yra nepagrįstas, o pareiškėjui iš atsakovo priteista 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma neatitinka protingumo, teisingumo, sąžiningumo ir adekvatumo reikalavimų.

45.                      Pareiškėjas teigia, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina apie jo psichinės sveikatos trikdymą tiesiogine įtampa darbe ir mobingu. Atsakovo neteisėtas ir nepagrįstas pareiškėjo atleidimas iš tarnybos buvo galutinė mobingo objektyvizacijos išraiška, kuri taip pat papildomai pareiškėjui sukėlė stiprius neigiamus emocinius ir dvasinius išgyvenimus, stresą, pažeminimą (orumo menkinimą), bendravimo galimybių sumažėjimą. Dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, ją darantys veiksmai ir veiksniai buvo pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu, todėl gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę.

46.                      Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas patenkino didžiąją dalį jo skundo reikalavimų, t. y. netenkino tik reikalavimo grąžinti jį į eitas pareigas, tačiau šiuo aspektu buvo pritaikytas alternatyvus pareiškėjo teisių gynimo būdas, todėl teismas turėjo pareiškėjui priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

47.                      Atsakovas Administracija atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, nurodęs, kad pareiškėjas nepaneigė pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisingumo.

48.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika paneigia pareiškėjo teiginį, kad DK 218 straipsnio 4 dalis dėl kompensacijos priteisimo yra imperatyvi ir turi būti aiškinama kaip neleidžianti teismui spręsti dėl kompensacijos dydžio mažinimo ar nepriteisimo. Priešingai, minėta nuostata suteikia teismui teisę, sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio, įvertinti jo atitiktį šios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgiant į nustatytas reikšmingas aplinkybes.

49.                      Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ilgą laiką (ne vėliau nei nuo 2016 m.) savo pareigas atliko visiškai netinkamai, netgi trukdė dirbti kitiems tarnautojams – pastariesiems tekdavo atlikti ne tik savo pareigas, bet ir pareiškėjo netinkamai atliktas ar apskritai neatliktas pareigas. Administracija, mokėjusi pareiškėjui atlyginimą, ir taip jam permokėjo, todėl papildomo uždarbio priteisimas pareiškėjui, kai jis po atleidimo apskritai jokių funkcijų Administracijoje neatliko, neatitiktų ne tik bendrųjų teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo ir adekvatumo principų, tačiau ir savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principų. Tačiau net jei teismas ir spręstų, kad visgi kompensacija pareiškėjui priteistina, pareiškėjo reikalaujama suma mažintina atsižvelgiant į išdėstytas faktines aplinkybes ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.

50.                      Atsakovas teigia, kad pareiškėjo pateikta Sodros pažyma nėra skirta vidutiniam darbo užmokesčiui apskaičiuoti, o, kaip matyti iš jos pavadinimo, yra skirta pateikti duomenis apie asmens, t. y. pareiškėjo, valstybinį socialinį draudimą. Pareiškėjas akivaizdžiai klaidingai prie vidutiniam darbo užmokesčiui apskaičiuoti reikalingų sumų priskiria sumas, kurios nelaikytinos darbo užmokesčiu, pvz., ligos išmokas. Todėl pareiškėjo pozicija dėl rėmimosi Sodros pažyma yra nepagrįsta ir neteisinga.

51.                      Pareiškėjas, apeliaciniame skunde reikalaudamas priteisti jam turtinės žalos atlyginimą, ne tik reiškia nepagrįstą reikalavimą, tačiau ir peržengia šios bylos nagrinėjimo ribas. Pareiškėjui draudžiama apeliacinės instancijos teisme keisti skundo (prašymo) dalyką. Taip pat pareiškėjas reikalavimą dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo iškėlė tik bylą iš naujo (antrą kartą) nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl joks pareiškėjo skundo tikslinimas nėra galimas, juo labiau, kad pareiškėjo interesams atstovavo advokatas, o tai reiškia, kad pareiškėjas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Be to, įstatymų leidėjas nėra nustatęs, kad darbuotojui taip pat gali būti priteisiamos ir palūkanos bei delspinigiai nuo priteistų sumų.

52.                      Administracija pažymi, kad nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, taip pat didesnes bylinėjimosi išlaidas, nei kad priteisė pirmosios instancijos teismas.

53.                      Atsakovas Administracija savo apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš atsakovo panaikinti ir šioje dalyje administracinę bylą nutraukti; netenkinus prieš tai nurodyto reikalavimo – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš atsakovo panaikinti ir šį pareiškėjo skundo reikalavimą atmesti. Tenkinus teikiamą apeliacinį skundą, atitinkamai pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

54.                      Administracija nurodo, kad pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas neturėjo būti priteistas, nes šis klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Dėl šios priežasties pareiškėjui turėtų būti skirta bauda dėl jo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, nes pareiškėjas ne vienoje byloje, remdamasis tais pačiais argumentais ir įrodymais, reikalauja jam priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nors yra bent dvi įsiteisėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys, kuriomis šie pareiškėjo reikalavimai buvo atmesti kaip nepagrįsti (2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-208-556/2019 ir 2020 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3438-556/2020). Tai sudaro teisinį pagrindą bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nutraukti. Teismas, nusprendęs bylos nenutraukti, turėjo atsižvelgti į kitose bylose pateiktus išaiškinimus dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą. O būtent, privalėjo įvertinti, kad nei pareiškėjo pateikti medicininiai dokumentai, nei jo abstraktūs teiginiai apie patirtą mobingą, nėra pagrįsti ir nesudaro pagrindo jam priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas neįrodė nei jam neva kilusios žalos, nei priežastinio ryšio, nei neteisėtų atsakovo veiksmų ir kaltės.

55.                      Pareiškėjas atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, nurodo, kad šioje jo neteisėto atleidimo iš darbo byloje jis pateikė daug papildomų medicininių dokumentų ir kitų įrodymų, kurie nebuvo teikti ankstesnėse administracinėse bylose ir kurie papildomai patvirtina apie pareiškėjo psichinės ir fizinės sveikatos trikdymą ir pareiškėjui padarytų neigiamų pasekmių (kurios jaučiamos ligi šiol) objektyvizaciją dėl patirtos tiesioginės įtampos darbe.

56.                      Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo siejo ne tik su jam, kaip valstybės tarnautojui, dėl jo asmens ir atliekamų pareigų iš atsakovo aukštesnės hierarchijos darbuotojų ir jiems pavaldžių asmenų taikytu neigiamu psichologiniu poveikiu (mobingu), bet ir dėl neteisėto jo atleidimo iš darbo, kaip papildomu ir galutiniu Administracijos neteisėtu veiksmu, sukėlusiu pareiškėjui ne tik fizinius ir psichologinius išgyvenimus, bet ir socialinę įtampą netekus darbo pajamų. Atsakovo neteisėtus veiksmus, atliktus pareiškėjo atžvilgiu, patvirtina įsiteisėję teismų ir kitų institucijų sprendimai. Nuo 2014 m. trukęs ilgalaikis sistemingo neigiamo poveikio darymas pareiškėjui, nuolatiniai teisminiai ginčai veikė ne tik pareiškėją, bet ir jo artimus šeimos narius.

57.                      Administracijos ir pirmosios instancijos teismo vertinimas, jog byloje nustatyta ir paties pareiškėjo kaltė, kas leidžia daryti išvadą, jog ir pats pareiškėjas prisidėjo prie, galimai, patirtų dvasiniu išgyvenimų, nepatogumų, pablogėjusios sveikatos yra niekuo nepagrįstas, todėl mažinti ar juo labiau naikinti skundžiamo teismo sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

58.                      Byloje nagrinėtas ginčas dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų teisėtumo ir dėl to kilusių padarinių  pašalinimo bei dėl neturtinės žalos atlyginimo.

59.                      Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi pareiškėjo atleidimas iš valstybės tarnybos buvo pripažintas neteisėtu, o kiti jo iškelti reikalavimai dėl grąžinimo į buvusias pareigas, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

60.                      Pirmosios instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą, skundžiamu sprendimu pripažino, kad pareiškėjo grąžinimas į eitas pareigas nėra galimas, todėl taikė DK 218 straipsnyje numatytas priemones bei priteisė dalį prašytos neturtinės žalos bei bylinėjimosi išlaidų, kitus pareiškėjo reikalavimus atmetė.

61.                      Apeliacinius skundus pateikė abi proceso šalys. Pareiškėjas nesutinka su  pirmosios instancijos teismo pozicija dėl jo negražinimo į  eitas pareigas, taip pat mano, jog buvo priteista per maža neturtinės žalos bei bylinėjimosi išlaidų suma. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

62.                      Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

63.                      Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

64.                      Pareiškėjas apeliaciniame skunde suformulavo prašymą priteisti jam turtinę žalą (negautas pajamas) iki sprendimo įvykdymo dienos už tą laikotarpį, kuris nepatenka į vienerių metų priteistinos išmokos už priverstinės pravaikštos laiką ir kompensacinės išmokos už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai, laiką. Tokio reikalavimo pirmosios instancijos teisme nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžio metu  pareiškėjas nebuvo pareiškęs. Vadinasi, pareiškėjas apeliaciniame skunde, prašydamas priteisti turtinę žalą, iš esmės kelia naują reikalavimą. Pagal ABTĮ 134 straipsnio 6 dalį nauji reikalavimai bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nebegali būti keliami. Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas reikalavimas priteisti turtinę žalą netenkinamas, o su tuo susiję pareiškėjo argumentai nevertinami.

65.                      Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išsakytų argumentų dėl jo grąžinimo į valstybės tarnybą, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kai teismas nustato, jog valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos yra neteisėtas, tai kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, atsižvelgiant į tai, kuris iš Darbo kodekso 218 straipsnio 2 ir 4 dalyse (numeracija ankstesnėje  Darbo kodekso redakcijoje –300 straipsnio 3 ir 4 dalys) numatytų valstybės tarnautojo teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, privalo priteisti jam įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, yra pareikštas toks prašymas ar ne (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3147/2012, išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1053-662/2017). Teismai, parinkdami vieną iš šių alternatyvių valstybės tarnautojo teisių gynimo būdų, turi savo pasirinkimą argumentuotai pagrįsti ir siekti, kad priimtu sprendimu būtų užtikrinta darbuotojų (tarnautojų) teisių apsauga ir įvykdytas socialinis teisingumas, šie teisių gynimo būdai yra skirti pirmiausia darbuotojų (tarnautojų) interesams ginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-329/2013, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4600-520/2016). Pažymėtina, jog nustačius bent vieną iš DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų alternatyvių sąlygų, t. y. kad 1) darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių; kad 2) grąžinus į darbą, darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti; arba kad 3) darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, teismas negali taikyti pagrindinio darbuotojo pažeistų teisių atkūrimo būdo – grąžinimo į ankstesnes pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3946-968/2019)

66.                       Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą šiuo aspektu, teisėjų kolegija pripažįsta, jog teismas šių suformuotų taisyklių iš esmės laikėsi: sprendime pagrindė, kodėl pareiškėjas negali būti grąžintas į anksčiau užimtas pareigas ( nustatė Darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalyje numatytas sąlygas) ir siekdamas užtikrinti socialinį teisingumą, taikė alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą, priteisdamas įstatymo nurodytas išmokas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepagrįsti, nes grąžinimas į eitas pareigas nėra siejamas vien su valstybės tarnautojo pageidavimais.

67.                      Tačiau pripažintinas pagrįstu pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo jam nepriteisė DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytos kompensacijos.

68.                      Teismų praktikoje, aiškinant 2002 m. Darbo kodekso 300 straipsnio nuostatas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, ( reglamentuojančias analogiškus teisinius santykius , kaip šiuo metu galiojančios redakcijos DK 218 straipsnis) būdavo pažymima, kad Darbo kodekso 300 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama priteistina suma turėtų būti skirta kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2014; 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2016 vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/216, 48 punktas). Sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tokias reikšmingas aplinkybes: darbdavio turtinę padėtį ir galimybę sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis. Šis teismų praktikoje suformuluotas aplinkybių, reikšmingų kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio vertinimui, sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/2016, 48 punktas; 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 50–51 punktai; 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018, 61 punktas; kt.). 

69.                        Bendrosios kompetencijos teismų praktikoje pasisakoma, kad šiuo metu galiojančios redakcijos Darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta naujovė, kad vidutinis darbo užmokestis priteisiamas už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, iš dalies atlieka atleisto darbuotojo ir darbdavio finansinių interesų subalansavimo funkciją, nes, viena vertus, užtikrinamas darbuotojo patirtų netekimų kompensavimas, kita vertus, švelninami darbdaviui galintys tekti padariniai. Vis dėlto, ir apribojus laikotarpį, už kurį gali būti priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą, galimos situacijos, kai priteistinas kompensacijos dydis neatitinka tokios kompensacijos tikslo ir paskirties. Taigi Darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalies nuostata negali būti aiškinama kaip panaikinanti teisę, sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio, įvertinti jo atitiktį šios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgiant į nustatytas reikšmingas aplinkybes. Dėl to darytina išvada, kad kasacinio teismo išaiškinimai, pateikti taikant 2002 m. DK 300 straipsnį, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) gali būti taikomi ir sprendžiant dėl kompensacijos priteisimo pagal 2016 m. DK 218 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-684/2019, 50 punktas; 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019, 62 punktas).

70.                      Taigi, aktualioje teismų praktikoje pripažįstama, jog Darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalyje numatytoji kompensacija gali būti mažinama, tačiau ji turi būti priteisiama, nes tai viena darbuotojo teisių gynimo priemonių, daranti ir atgrasomąjį poveikį darbdaviui nuo neteisėto darbuotojo atleidimo. Atsižvelgiant į pareiškėjo tarnybos Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje laikotarpį ( 2011-2019 metai) , pareiškėjui priklausytų keturių vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensacija, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo atleidimo iš tarnybos neteisėtumo priežastis, abiejų valstybės tarnybos santykių šalių procesinį elgesį, ši kompensacija mažintina iki trijų mėnesių vidutinių darbo užmokesčių dydžio.

71.                      Pareiškėjas taip pat nesutiko su atsakovo pateiktais duomenimis apie jam mokėto darbo užmokesčio dydį. Pripažintina pagrįsta atsakovo ir pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjo vidutinis dienos darbo užmokestis buvo 39,40 Eur, kuris apskaičiuotas teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjo pateikti duomenys iš SODROS  duomenų bazių neatspindi vidutinio darbo užmokesčio dydžio, o tik nurodo, kokios sumos, aktualios socialinio draudimo požiūriu, buvo išmokėtos pareiškėjui. Pareiškėjo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis apskaičiuojamas taip: vienas vidutinis dienos darbo užmokestis, apskaičiuotas pagal Aprašą, dauginamas iš metinio vidutinio mėnesio darbo dienų  skaičiaus, pareiškėjo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis būtų 823,46 Eur,o priteisina kompensacija -2470,38 Eur.

72.                      Pareiškėjas  taip pat prašė priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui, ją kildindamas iš neteisėto atleidimo ir netinkamo atsakovo elgesio prieš atleidimą Pirmosios instancijos teismas tenkino šį reikalavimą iš dalies. Pripažintina, kad atsakovo apeliaciniame skunde minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose administracinėse bylose Nr. A-208-556/2019 ir Nr. A-3438-556/2020 V. D. neturtinės žalos atlyginimą kildino iš kitų atsakovo veiksmų – tarnybinės nuobaudos paskyrimo, tarnybinės veiklos vertinimo ir kt., taip pat nesutampa ir laikotarpiai, už kuriuos prašoma atlyginti neturtinę žalą. Taigi atsakovo apeliacinio skundo argumentai , susiję su nepagrįstu pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nagrinėjimu ir  būtinumu nutraukti bylą šioje dalyje pripažintini nepagrįstais.

73.                       Kartu pažymėtina, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas. Toks reguliavimas atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudenciją, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus – neteisėtai atleido pareiškėją iš pareigų, be to, pareiškėjas pateikė įrodymus, kad jis dėl to patyrė neturtinę žalą.  

74.                      Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas faktines ir teisines aplinkybes, susijusias su neturtinės žalos dėl neteisėto atleidimo padarymu pareiškėjui. Teismo priteista 400 Eur suma laikytina adekvačia ir pakankama .Dėl šios priežasties abiejų proceso šalių argumentai dėl neteisingo neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestini kaip nepagrįsti. 

75.                      Pasisakydama, dėl pareiškėjo reikalavimų priteisti metines palūkanas ar delspinigius, teisėjų kolegija pažymi, kad delspinigių ir palūkanų  neteisėto atleidimo iš tarnybos atveju nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Darbo kodeksas nenumato, visos negatyvios pasekmės yra padengiamos DK 218 straipsnyje numatytų išmokų priteisimu.  Darbo kodekso 147 straipsnis taikomas tik pavėluoto darbo užmokesčio mokėjimo atvejams, o nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nėra nustatyta. Be to, 5 procentų metinės palūkanos gali būti taikomos kaip civilinių sutarčių nevykdymo pasekmė. Ginčo atveju pareiškėjo ir atsakovo civilinio pobūdžio (sutartiniai) teisiniai santykiai nesiejo, todėl nėra pagrindo taikyti Civilinio kodekso 6.210 straipsnio ir kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatų. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje. Dėl to pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo 5 procentus procesinių palūkanų ar delspinigių pagrįstai netenkintas.

76.                       Esant tokioms aplinkybėms, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, iš dalies tenkinant pareiškėjo apeliacinį skundą ir priteisiant pareiškėjui DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytą kompensaciją, o atsakovo apeliacinį skundą atmetant.

77.                      Administracinių bylų teisenos įstatymo 40

78.                      Pareiškėjas iš esmės reiškė keturis reikalavimus – panaikinti įsakymą, kuriuo jis buvo atleistas iš valstybės tarnybos , grąžinti jį į valstybės tarnybą, priteisti jam atlyginimą už priverstinę pravaikštą ir priteisti neturtinę žalą. Teismo sprendimais patenkinti jo reikalavimai panaikinti įsakymą, priteisti atlyginimą  už priverstinę pravaikštą ir iš dalies patenkintas reikalavimas priteisti neturtinę žalą. Kartu vietoje pareiškėjo gražinimo į tarnybą teismas taikė kitas neteisėto atleidimo iš tarnybos pasekmių šalinimo priemones. Teisėjų kolegijos nuomone, patenkinta apie 75 procentai pareiškėjo reikalavimų, todėl į tokią patirtų bylinėjimosi išlaidų dalį gali pretenduoti pareiškėjas. 

79.                      Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) 2 punkte nustatyta, kad, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini maksimalūs dydžiai apskaičiuojami, taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (toliau – koeficientas).

80.                       Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas prašė priteisti 1162 Eur teismo išlaidų. Teisėjų kolegija, įvertinusi Rekomendacijose nurodytus maksimalius priteistinus dydžius už pareiškėjui suteiktas atskiras teisines paslaugas, pripažįsta, kad pareiškėjo patirtos išlaidos yra ne per didelės, realios ir pagrįstos. Taigi pareiškėjui priteistina 871,50 Eur (1162 x 75 proc.) teismo išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies .3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti V. D. iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją pagal DK 218 straipsnio 4 dalį – 2470,38 ( du tūkstančius keturis šimtus septyniasdešimt eurų 38 centus) Eur 

Priteisti V. D. iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 871,50 ( aštuonis šimtus septyniasdešimt vieną eurą 50 centų) Eur bylinėjimosi išlaidų.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.