Civilinė byla Nr. 2A-547/2010

                                                                                                         Procesinio sprendimo kategorija:

                                                                                                         43.2. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. liepos 26 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno,

sekretoriaujant Vaidai Stepanavičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Jomerta“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-746-212/2009 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Arvera“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Jomerta“ dėl nepagrįstai gautų lėšų grąžinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

          Ieškovas BUAB „Arvera“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Jomerta“ 120 230 Lt be pagrindo gautų lėšų, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimą atsakovui grindė CK 6.66, 6.67 ir 6.237 straipsnių pagrindu. Nurodė, kad ieškovas 2008 m. vasario 29 d. iš AB Ūkio bankas gavo 160 000 Lt kreditą apyvartinėms lėšoms. Tą pačią dieną 120 230 Lt buvo pervesti į atsakovo sąskaitą už paslaugas. Ieškovas neturi duomenų, kad ieškovas būtų gavęs iš atsakovo paslaugas ir už jas neatsiskaitęs. Ieškovo ir atsakovo vieninteliu akcininku yra A. V. ir pervesdamas pinigus jis buvo ieškovo direktoriumi. Ieškovo nuomone, minėti pinigai atsakovui buvo pervesti be pagrindo.

          Panevėžio apygardos teismas 2009 m. gruodžio 15 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė ieškovui iš atsakovo 120 230 Lt be pagrindo gautų lėšų, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad ieškovas, atstovaujamas direktoriaus A. V., 2008 m. vasario 29 d. su AB Ūkio bankas sudarė kredito sutartį, pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 160 000 Lt kreditas. Ieškovas 2008 m. vasario 29 d. mokėjimo nurodymu 120 230 Lt sumą pervedė į atsakovo sąskaitą, nurodydamas, kad mokama už paslaugas. Duomenų, kad atsakovas būtų atlikęs paslaugas ieškovui ir už jas būtų neatsiskaitęs, nėra. Teismas pažymėjo, kad ieškovas 2008 m. vasario 1 d. turėjo 2 600 977,82 Lt kreditorinių įsiskolinimų, todėl pervesdamas nurodytą sumą atsakovui, pažeidė kitų kreditorių teises. Teismas sprendė, kad ieškovas pinigų atsakovu pervesti neprivalėjo ir žinojo, kad pinigų pervedimas pažeis kitų kreditorių teises. Kadangi 120 230 Lt pervesti be pagrindo, jie turi būti grąžinti ieškovui (CK 6.237 str. 1 d.)

          Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad atsakovas nesėmė jokių tyčinių veiksmų, kad gautų iš ieškovo teismo priteistą pinigų sumą, taip pat neatliko jokių veiksmų neatsargiai, kurių pagrindu ieškovas būtų manęs, kad privalo atsakovui pervesti pinigus. Iš ieškovo gauti pinigai buvo panaudoti banko paskolos grąžinimui, ieškovas pinigus pervedė geranoriškai. Ieškovas neturėjo jokio teisinio pagrindo perduoti byloje reikalaujamus grąžinti pinigus, t. y. žinojo, kad neprivalo vykdyti prievolės, tačiau ją įvykdė. Pagal CK 6.241 straipsnio 3 dalį negali būti išreikalaujamas kaip be pagrindo įgytas turtas, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolė, arba asmuo, kuris nors ir neprivalėjo prievolės vykdyti, tačiau ją vykdė ir jeigu tai atitiko geros moralės nuostatas. Kasacinis teismas išaiškino, kad savanoriškas turto perdavimas asmens, žinojusio, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, iš esmės kvalifikuotinas kaip dovanojimas, ir turtas iš jį gavusio asmens negali būti išreikalautas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2008). Todėl ieškovas, pervesdamas pinigus, ir suvokdamas, kad neprivalo to daryti, nesant jokioms sutartims ir esant geram tikslui – padėti atsakovui atsiskaityti su banku, negali atgautų šių pinigų, nes toks atsakovo praturtėjimas negali būti laikomas nepagrįstu.

          Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo atsakovo skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovas apeliaciniame skunde patvirtino, jog pinigai buvo gauti ne už paslaugas, nors tokia paskirtis buvo nurodyta mokėjimo pavedime. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad pinigų pervedimas laikytinas dovanojimu, nes pagal CK 6.469 straipsnio 2 dalį dovanojimo sutartis didesnei negu 50 000 Lt sumai turi būti notariškai patvirtinta. Be to, tokia dovanojimo sutartis laikytina niekiniu sandoriu, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei. Mokėjimo pavedime nurodyta pinigų pervedimo paskirtis „už paslaugas“ paneigia apelianto teiginius apie dovanojimo sutarties buvimą. Ieškovo iš banko gauta paskola buvo panaudota ne pagal paskirtį. Byloje nustatyta, kad ieškovas buvo skolingas kreditoriams, tačiau ieškovo vadovas ir vienintelis akcininkas A. V. pinigus pervedė atsakovui, kurio vadovu ir vieninteliu akcininku taip pat buvo A. V.. Tokiu būdu atsakovas laikytinas nesąžiningu pinigų įgijėju.

          Apeliacinis skundas netenkintinas.

          Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Nenustačius CPK 329 straipsnyje įtvirtintų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų.

          Bylos duomenimis, ieškovui UAB „Arvera“ Panevėžio apygardos teismo 2009 m. vasario 19 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla ir ši nutartis yra įsiteisėjusi (b. l. 5-6, 7-8). Pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą bankrutuojančios įmonės administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus.

          CK 6.237 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijęs tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai įgyta, išskyrus išimtis, nustatytas CK 6.241 straipsnyje. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais; 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika.

          Byloje nustatyta, kad ieškovas su AB Ūkio bankas 2008 m. vasario 29 d. sudarė kredito sutartį, pagal kurią bankas suteikė ieškovui 160 000 Lt kreditą ir pervedė šią sumą į ieškovo banko sąskaitą (b. l. 12-22, 32). Tą pačią dieną ieškovas pervedė į atsakovo banko sąskaitą 120 230 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodydamas: „Už paslaugas“. Iš Juridinių asmenų registro išrašų matyti, kad 2008 m. vasario 29 d. ieškovo UAB „Arvera“ ir atsakovo UAB „Jomerta“ vieninteliu akcininku ir vadovu buvo A. V. (b. l. 23-26, 68-74). A. V. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, kad ieškovas neprivalėjo pervesti pinigų atsakovui, taip pat patvirtino, jog tarp šalių nebuvo pasirašyta jokia sutartis (b. l. 80).

Atsakovas apeliaciniame skunde pripažįsta, kad ieškovas neturėjo teisinio pagrindo pervesti atsakovui minėtas pinigines lėšas, t. y. pripažįsta, kad pinigines lėšas gavo be pagrindo. Tačiau, atsakovo teigimu, ieškovas pinigines lėšas pervedė geranoriškai, t. y. žinojo, kad neprivalo vykdyti prievolės, bet ją įvykdė, o pagal CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktą negali būti išreikalautas kaip be pagrindo įgytas turtas, kurį perdavė asmuo, kuris nors ir neprivalėjo prievolės įvykdyti, tačiau ją įvykdė ir jeigu tai atitiko geros moralės nuostatas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto (atsakovo) skunde nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyje iš tiesų išaiškinta, kad savanoriškas turo perdavimas asmens, žinojusio, jog jis neprivalo vykdyto prievolės, iš esmės kvalifikuotinas kaip dovanojimas, ir turtas iš jį gavusio asmens negali būti išreikalautas, todėl nustačius, kad turtą perdavė asmuo, suvokdamas neturįs jokios pareigos tą daryti, turtas iš jį gavusio asmens negali būti išreikalautas, nes toks turto įgijimas, nors ir be pagrindo, laikytinas iš esmės pateisinamu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2008). Tačiau, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punkto, nustatančio atvejį, kada turtas negali būti išreikalautas kaip įgytas be teisinio pagrindo, ir priėmė teisingą sprendimą, kuriuo ieškinį patenkino. Iš BUAB „Arvera“ 2009 m. gruodžio 7 d. pažymos matyti, kad ieškovo bendras įsiskolinimas kreditoriams 2008 m. vasario 1 d. buvo 2 600 977,82 Lt (b. l. 67), todėl pakankamai didelės sumos pervedimu kitam juridiniam asmeniui, su kuriuo nebuvo sudaryta jokia sutartis, buvo pažeistos kitų ieškovo kreditorių teisės. Teisėjų kolegijos vertinimu, piniginių lėšų gavimas, atsakovui puikiai žinant ieškovo finansinę padėtį, negali būti pripažintas pateisinamu, nes atsakovo vienintelis akcininkas ir vadovas A. V. piniginių lėšų pervedimo dieną buvo ir ieškovo vieninteliu akcininku bei vadovu. CK 1.5 straipsnyje įtvirtinta teisinių santykių subjektų pareiga veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimus. Nagrinėjamo ginčo atveju atsakovo piniginių lėšų iš ieškovo gavimas be teisinio pagrindo laikytinas prieštaraujančiu minėtiems principams. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad mokėjimo pavedime nurodyta pinigų pervedimo paskirtis „Už paslaugas“, tačiau pačios šalys pripažino, jog jokių paslaugų atsakovas ieškovui nebuvo suteikęs. Todėl nagrinėjamu atveju ieškovo piniginių lėšų pervedimas be teisinio pagrindo atsakovui negali būti kvalifikuotinas kaip dovanojimas.

          Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra.

          Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovo valstybei priteistinos 2,70 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.)

          Atsakovas už apeliacinį skundą yra sumokėjęs 300 Lt žyminį mokestį, o nuo likusios žyminio mokesčio dalies (3 104,60 Lt) Panevėžio apygardos teismo 2010 m. sausio 26 d. nutartimi buvo atleistas (b. l. 84, 115). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiama įmonė, kuriai iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys (šiuo atveju - atsakovas) už šiose bylose paduotus apeliacinius skundus. CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad sumokėtas žyminis mokestis grąžinamas, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu numato įstatymai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybės, atsakovui grąžinamas jo sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinį skundą.

          Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

          Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

          Priteisti iš atsakovo UAB „Jomerta“ (į. k. 248234310) 2,70 Lt (du litus, 70 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

          Grąžinti atsakovui UAB „Jomerta“ (į. k. 248234310) sumokėtą 300 Lt (trijų šimtų litų) žyminį mokestį už apeliacinį skundą.