Administracinė byla Nr. A525-1198/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01962-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. B. skundą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja G. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (t. I, b. l. 1-6) į teismą, prašydama:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus (toliau – ir atsakovas, NŽT Vilniaus skyrius) 2011 m. birželio 27 d. išvadą Nr. 49IP-73 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ dalyje, dėl pageidavimo gauti 0,9695 ha žemės, priklausiusios S. S. (t. I, b. l. 8-9);

2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. birželio 27 d. įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2)-2408 (t. I, b. l. 10-11);

3) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba) direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. lT-(3.5)-93 (t. I, b.l. 12-19);

4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėja skunde nurodė, kad po M. S. mirties ji, J. S. (J. S.) ir J. S. įgijo pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą teises. Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 01-328 M. S. buvo skirtas 20 arų žemės sklypas Vilniuje, (duomenys neskelbtini) kvartale. Tuo pačiu sprendimu Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – ir VAVA) įsipareigojo nuosavybės teises į likusią 4,3200 ha žemės dalį atkurti vėliau. J. S. ir J. S. kreipėsi į VAVA, prašydami parengti išvadas dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn ir taip iš esmės išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą. Pareiškėja pasirinko kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, t. y. žemės perdavimą neatlygintinai kitoje Vilniaus apskrities vietovėje, tačiau VAVA atsisakė vykdyti jos kompetencijai priskirtas funkcijas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), išnagrinėjęs atsakovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjų G. B., J. S. ir J. S. skundas buvo patenkintas iš dalies, 2011 m. birželio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2151/2011 įpareigojo NŽT per dešimt darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai Vilniaus rajone ir vykdyti nuosavybės teisių į likusią 2,82 ha žemės valdos dalį, priklausiusią S. S., atkūrimą. NŽT Vilniaus skyrius, parengdamas išvadą Nr. 49IP-73, neatsižvelgė į LVAT 2011 m. birželio 13 d. nutartyje pateiktas išvadas ir neteisingai nusprendė, jog pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą įpėdiniams Lietuvos valstybė turi grąžinti tik 0,9695 ha žemės.

Pareiškėjos nuomone, Tarnybos neteisėta veika pasireiškė neveikimu ir aktyviais veiksmais. Neteisėtas neveikimas delsiant parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai Vilniaus rajone yra konstatuotas įsiteisėjusia LVAT 2011 m. birželio 13 d. nutartimi. Be to, teismas pripažino Tarnybos neveikimą neteisėtu ir įpareigojo parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai Vilniaus rajone, tačiau ji piktybiškai ir sąmoningai šio sprendimo nevykdė. Pareiškėja nurodė, jog dėl tokio delsimo žemių Vilniaus rajone lieka mažiau, todėl galimybė gauti geresnį sklypą mažėja, žemės kainos krinta, taip pažeidžiami jos teisėti lūkesčiai. Pareiškėja dėl ilgai besitęsiančio nuosavybės teisių atkūrimo proceso, neteisėtų atsakovo veiksmų prarado pasitikėjimą valstybės institucijomis, patyrė stresą, pažeminimą, didelius dvasinius išgyvenimus, dvasinius nepatogumus. Pabrėžė, kad prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pateiktas 1991 metais, tačiau nuosavybės teisės pareiškėjai nėra atkurtos dėl sąmoningo atsakovo neveikimo.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą (t. I, b. l. 109-118) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tretysis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepimu į pareiškėjos skundą (t. I, b. l. 98-107) prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 23 d. sprendimu (t. I, b. l. 164-172) atmetė pareiškėjos G. B. skundą kaip nepagrįstą.

Pareiškėja G. B. apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 1-9) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti, priteisti iš atsakovo pareiškėjos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas NŽT Vilniaus skyrius, trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (t. II, b. l. 36-32) prašė apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

LVAT 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartimi (t. II, b. l. 49-61) pareiškėjos G. B. apeliacinį skundą tenkino iš dalies: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 23 d. sprendimą panaikino ir bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą pažeidė procesines teisės normas, neatskleidė bylos esmės, neįvertino proceso šalių pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakė.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. sprendimu (t. III, b. l. 109-119) atmetė pareiškėjos G. B. skundą kaip nepagrįstą.

Pareiškėja G. B. apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 125-129) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti iš atsakovo pareiškėjos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovai NŽT Vilniaus skyrius ir Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (t. III, b. l. 135-139) prašė apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-1724/2013 panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimo dalį dėl ginčijamų aktų panaikinimo ir šią dalį išdėstė taip: „pareiškėjos G. B. skundo dalį dėl aktų panaikinimo patenkinti. Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011-06-27 išvadą Nr. 49IP-73 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ dalyje, dėl pageidavimo gauti 0,9695 ha žemės, priklausiusios S. S. (S.); panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. birželio 27 d. įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2)-2408; panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 1T-(3.5)-93.“ Pareiškėjos skundo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (t. III, b. l. 143–158).

Atsakovas NŽT Vilniaus skyrius teismui pateikė rašytinius paaiškinimus (t. III, b. l. 168–171), kuriuose palaikė atsiliepime į skundą išdėstytas aplinkybes ir prašė pareiškėjos skundo netenkinti. Pabrėžė, kad Tarnyba pripažino pretendento A. S. (A. S.) teisę atkurti nuosavybės teises į S. S. turėtą 3,20 ha ploto žemės valdą, buvusią (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Paaiškinime pažymėjo, kad pareiškėja skunde nepateikė jokių įrodymų, jog ji tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, kad pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš teismų praktikoje išvardijamų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Priešingai, pareiškėja tik deklaratyviai nurodė, kad dėl ilgo ir besitęsiančio nuosavybės teisių atkūrimo, neteisėtų atsakovės veiksmų yra praradusi pasitikėjimą valstybės institucijomis, nuolat patiria stresą, nervinasi ir kt. Atsakovo nuomone, pareiškėja jokių teisiškai reikšmingų įrodymų, pagrindžiančių skunde nurodytas aplinkybes, nepateikė. Be to, nenurodė konkrečių teisės normų, kuriomis grindžia reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Jei teismas nustatytų būtinas sąlygas civilinei atsakomybei kilti, atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad, pažeidžiant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas M. S. buvo suteikti du nauji lygiapločiai žemės sklypai individualiai statybai, ir į tai, kad Vilniaus apygardos prokuratūra 2009 m. spalio 29 d. nutarimu atsisakė kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, prašė priteistinos neturtinės žalos dydį mažinti įvertinant valstybei padarytos žalos dydį, t. y. 33 675 Lt – Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 01-328 M. S. perduoto neatlygintinai nuosavybėn naujo 0,20 ha ploto žemės sklypo individualaus gyvenamojo namo statybai (duomenys neskelbtini) kvartale, skl. Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, verte. Atsakovo atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime į skundą išdėstytas aplinkybes.

Pareiškėja ir jos atstovė teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė priteisti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės. Pareiškėjos atstovė, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimu byloje Jasiūnienė prieš Lietuvą, prašė tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismo posėdyje kaip liudytojas buvo apklaustas T. B., pareiškėjos sutuoktinis, patvirtino pareiškėjos skunde išdėstytas aplinkybes dėl jos ilgalaikių išgyvenimų jai neatkuriant nuosavybės teisių. Pabrėžė, kad dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėja prarado pasitikėjimą valstybės institucijomis, o tai ją itin žeidžia.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu (t. IV, b. l. 8-16) pareiškėjos G. B. skundą tenkino iš dalies: priteisė G. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus, 15 000 Lt (penkiolika tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, jog byloje sprendžiama, ar pareiškėja pagrįstai prašo priteisti neturtinę žalą – 100 000 Lt.

Teismas nustatė, kad pareiškėja neturtinę žalą kildina iš atsakovo neteisėtų veiksmų ir neveikimo neatkuriant jai nuosavybės teisių ilgą laiką, delsiant parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai Vilniaus rajone bei nevykdant (netinkamai vykdant) LVAT 2011 m. birželio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-2151/2011 nustatytų įpareigojimų, t. y. NŽT per dešimt darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos buvo įpareigota parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Vilniaus rajone ir vykdyti nuosavybės teisių į likusią 2,82 ha žemės valdos dalį, priklausiusią S. S., atkūrimą.

LVAT 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartyje konstatavo, kad NŽT Vilniaus skyrius ir NŽT direktorius ginčijamais aktais, t. y. NŽT Vilniaus skyriaus 2011 m. birželio 27 d. išvados Nr. 49IP-73 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ dalis dėl pageidavimo gauti 0,9695 ha žemės, priklausiusios S. S. (S.), NŽT Vilniaus skyriaus vedėjo 2011 m. birželio 27 d. įsakymas Nr. 49VĮ-(14.49.2)-2408) bei NŽT direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas Nr. 1T-(3.5)-93), viršijo jiems suteiktus įgaliojimus, taip nepaisydami teisės aktų bei įsiteisėjusio teismo sprendimo reikalavimų. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tos pačios šalys. Taigi, atsakovo neteisėtas neveikimas, t. y. delsimas parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai pareiškėjai Vilniaus rajone, yra konstatuotas LVAT 2011 m. birželio 13 d. nutartyje, atsakovo priimtų sprendimų neteisėtumas konstatuotas LVAT 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartyje, t. y. galutiniu ir neskundžiamu teismo sprendimu, ir iš naujo šių veiksmų neteisėtumas nebeįrodinėtinas. Be to, pareiškėja nurodė, kad jai žala kilo ir dėl atsakovo neveikimo, t. y. teisiniai ginčai dėl nuosavybės teisių atkūrimo tęsiasi mažiausiai nuo 2010 m. gegužės 28 d., kai pareiškėja padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pridėtoje prie šios bylos teisminio proceso byloje Nr. 3-61-3-01564-2010-2 (t. I, b. l. 1–3). Atsakovas LVAT 2011 m. birželio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2151/2011 nustatyto įpareigojimo tinkamai neįvykdė, todėl pareiškėja vėl turėjo kreiptis į teismą bei teismine tvarka ginti savo pažeistas teises. Akivaizdu, kad NŽT Vilniaus skyriaus 2011 m. birželio 27 d. išvados Nr. 49IP-73 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ dalis buvo panaikinta dėl to, kad atsakovas, priimdamas pareiškėjos ginčytus sprendimus, viršijo jam suteiktą kompetenciją, o iki to laiko iš viso nebuvo priėmęs išvados, ir tai rodo, jog esminės aplinkybės neturtinei žalai atsirasti kilo dėl netinkamai NŽT Vilniaus skyriaus atliktų veiksmų pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo procese.

Visos nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad byloje nustatyti įrodomieji faktai neabejotinai patvirtina pareiškėjai padarytos neturtinės žalos padarymo faktą. Teismas neginčytinai nustatė, kad pareiškėjai neturtinė žala kilo iš atsakovo neteisėtų sprendimų priėmimo, kurie buvo panaikinti teismine tvarka, bei neveikimo neatkuriant jai nuosavybės teisių ilgą laiką, delsiant parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai Vilniaus rajone bei nevykdant LVAT 2011 m. birželio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2151/2011 nustatytų įpareigojimų.

Teismas sprendė, kad byloje nustatyti atsakovo (Lietuvos valstybės) atstovo neteisėti veiksmai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio taikymo požiūriu. LVAT 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartimi ginčytų administracinių aktų panaikinimas dėl viešojo administravimo subjektams suteiktų įgaliojimų viršijimo sudarė neabejotiną pagrindą konstatuoti NŽT Vilniaus skyriaus ir NŽT veiksmų neteisėtumą bei, nustačius kitas būtinas civilinės atsakomybės sąlygas (priežastinio ryšio tarp atsiradusios žalos ir neteisėtų veiksmų buvimą), pareiškėjai turi būti priteistinas neturtinės žalos atlyginimas.

Sprendžiant klausimus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, atsižvelgiama į tai, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatų įgyvendinimas yra ne tik asmens turtinių teisių realizavimas, šio įstatymo reglamentuojamas nuosavybės teisių atkūrimo procesas kartu reiškia ir istorinio teisingumo atstatymą, neteisėtais okupacinės valdžios veiksmais Lietuvos piliečiams padarytų skriaudų atlyginimą. Dėl to netinkamas valstybės institucijos veikimas įgyvendinant šį įstatymą dažniau nei kitose viešojo administravimo teisinių santykių srityse gali sukelti teisėtai pretenduojantiems į nuosavybės grąžinimą asmenims neigiamus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, įstatymo vertinamus kaip neturtinė žala (LVAT 2005 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1625/2005). Be to, dėl neturtinės žalos buvimo įrodinėjimo ir jos dydžio pagrindimo LVAT praktikoje (žr. 2008 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, „Administracinių teismų praktika“, 2008, Nr. 4(14)) laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurių įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčui dėl neturtinės žalos padarymo spręsti negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai (žr. LVAT 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2869-12).

Nuosavybės teisių atkūrimo procesas, kurio metu pareiškėjos atžvilgiu priimti neteisėti teisės aktai panaikinti teismine tvarka, tęsėsi ilgą laiką, todėl tokių sprendimų priėmimas ir ilgai besitęsiantis nuosavybės teisių atkūrimo procesas, dėl kurių pareiškėjai padaryta neturtinė žala, negali būti vertinami kaip trumpalaikiai, nepakankamai reikšmingi ir nesudarantys pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Teismas sutiko su pareiškėja, kad dėl atsakovo delsimo atkurti nuosavybės teises laisvos žemės Vilniaus rajone lieka mažiau ir galimybė gauti sklypą, kuris tenkintų pareiškėjos poreikius, mažėja, ji negali naudotis nuosavybe ir taip pažeidžiami jos teisėti lūkesčiai. Teismas įvertinęs nustatytas byloje aplinkybes sprendė, jog pareiškėjos skunde nurodyti išgyvenimai, t. y. kad ji dėl ilgai besitęsiančio nuosavybės teisių atkūrimo proceso, neteisėtų atsakovo veiksmų prarado pasitikėjimą valstybės institucijomis, patyrė stresą, pažeminimą, didelius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, kurių buvimą patvirtino ir liudytojas – pareiškėjos sutuoktinis T. B., yra nevienkartiniai, ilgalaikiai ir stiprūs, susiję su valstybės valdžios institucijų neteisėtais aktais bei veiksmais. Kadangi valstybės institucijos turi veikti vadovaudamosi įstatymo viršenybės, teisėtumo ir efektyvumo principais, kurie nagrinėjamu atveju buvo pažeisti, teismas sutiko su pareiškėjos pateiktu vertinimu.

Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, jog tikrai patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, nes tiesioginiais įrodymais tokių aplinkybių įrodyti neįmanoma. Tai, kad Vilniaus apygardos prokuratūra, išnagrinėjusi VAVA prašymą, nutarė atsisakyti kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, nepaneigė atsakovo neteisėtų veiksmų buvimo. Nepagrįstai atsakovas prašo mažinti neturtinės žalos dydį pareiškėjai Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 01-328 M. S. perduoto neatlygintinai nuosavybėn naujo 0,20 ha ploto žemės sklypo individualaus gyvenamojo namo statybai (duomenys neskelbtini) kvartale, skl. Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, verte (33 675 Lt), nes tai, anot teismo, neturi tiesioginės įtakos vertinant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, konstatavus, kad visos civilinei atsakomybei kilti sąlygos buvo.

Pareiškėja neturtinę žalą grindė ir EŽTT 2003 m. kovo 6 d. sprendimu byloje Jasiūnienė prieš Lietuvą, kurioje S. J. kreipėsi į EŽTT ir dėl to, kad Lietuvos valdžios institucijos neįvykdė 1996 m. balandžio 3 d. teismo sprendimo, kuriuo atsakovas buvo įpareigotas priimti sprendimą dėl pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo. EŽTT akcentavo, kad „reikalavimas“ gali būti „nuosavybe Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio prasme, jei pakankamai įrodyta, kad jis įvykdytinas“. EŽTT nuomone, teismo sprendimas, kuris niekada nebuvo panaikintas, numatė pareiškėjai įvykdomą reikalavimą, kuris sudaro nuosavybę 1 Protokolo 1 straipsnio prasme. Tai, kad teismo sprendimas buvo neįvykdytas, EŽTT pripažino, jog taip buvo varžoma pareiškėjos teisė netrukdomai naudotis nuosavybe. EŽTT pareiškėjai priteisė 9 000 eurų turtinės ir neturtinės žalos (pareiškėja prašė 100 000 Lt neturtinės žalos ir 126 408 Lt už prarastą uždarbį ir galimybes dėl ploto negrąžinimo § 44–46, § 50–52).

Teismas nurodė, kad sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, remiamasi ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta pagrindine įrodymų vertinimo taisykle, t. y. vertintini įrodymai pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą nuodugniu, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisingumo ir protingumo kriterijai šiuo atveju reiškia ir reikalavimą įvertinti neturtinės žalos specifiką.

Byloje neginčytinai buvo nustatyta, kad esminė aplinkybė, lėmusi pareiškėjai atsiradusią neturtinę žalą, yra atsakovo neteisėti veiksmai, kadangi jis, kaip viešojo administravimo subjektas, neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus, šių institucijų darbuotojų veiksmai ir neveikimas, atkuriant nuosavybės teises pareiškėjai, tiesiogiai turėjo įtakos kilusiam pareiškėjos teisėtų interesų pažeidimui.

Teismas, įvertinęs išdėstytas aplinkybes, sprendė, kad pareiškėjai padaryta neturtinė žala dėl byloje nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų. Taigi, nustatęs visas būtinas civilinės atsakomybės sąlygas, konstatavo, kad atsakovas privalo atlyginti padarytą neturtinę žalą (CK 6.263 str.). Atsižvelgęs į byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pareiškėjos patirtus neigiamus dvasinius ir emocinius išgyvenimus, jų trukmę bei pobūdį, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjai priteisė 15 000 Lt neturtinės žalos. Teismo nuomone, pareiškėja nepagrįstai prašė jai priteisti 100 000 Lt neturinės žalos, nes teismo nustatytos aplinkybės nesudarė pagrindo konstatuoti, jog ji patyrė būtent tokio dydžio neturtinę žalą.

Teismas sprendė, kad atmestinas reikalavimas atsakovui NŽT Vilniaus skyriui, nes neturtinė žala priteistina iš Lietuvos valstybės, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, šiuo atveju iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT Vilniaus skyriaus.

III.

Atsakovai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, (toliau – ir apeliantai) pateikė apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 24-29), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo atmesti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas, priimtas neteisingai įvertinus byloje nustatytas aplinkybes (ABTĮ 57 str. 6 d., 81 str.).

Nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime padaryta išvada, kad dėl atsakovo delsimo pareiškėjai atkurti nuosavybės teises į Vilniaus rajone esančią laisvą valstybinę žemę, jos lieka mažiau ir galimybė gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam sklypą, kuris tenkintų pareiškėjos poreikius, mažėja, ji negali naudotis nuosavybe ir taip pažeidžiami jos teisėti lūkesčiai.

Apeliantai pažymi, kad 2010 m. vasario 19 d. prašyme pareiškėja kartu su kitais M. S. turto paveldėtojais prašė atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės S. S. turėtą žemę perduodant jiems neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą Pagirių seniūnijoje, Vilniaus rajone. Nurodo, kad tokio pareiškėjos prašymo nebuvo galima patenkinti, nes prašyme nebuvo nurodyta, kokioje kadastro vietovėje pareiškėja pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą. Mano, kad Atkūrimo tvarkos taikymo prasme pareiškėjos pateiktas prašymas parengti išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn savaime nenustatė pareiškėjos reikalavimo teisės į lygiavertį turėtajam žemės sklypą Vilniaus rajone, Pagirių seniūnijoje, kurį, pareiškėjos manymu, ji turėjo gauti nuosavybėn neatlygintinai, o yra tik viena iš būtinų sąlygų tokiai pareiškėjos teisei atsirasti, t. y. minėtas prašymas pareiškėjai nesukėlė teisėtų lūkesčių. Pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą kaimo gyvenamojoje vietovėje žemės sklypų asmenims formavimo žemės reformos žemėtvarkos projektuose eilę pareiškėjai lygiavertis turėtajam žemės sklypas galėjo būti projektuojamas dešimtąja eile. Įvertinus žemės sklypų trūkumą Vilniaus rajone, net ir parengta išvada pareiškėjai taip pat negalėjo garantuoti, jog jai bus suprojektuotas pageidaujamas lygiavertis turėtajam žemės sklypas.

Remiasi LVAT, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Mano, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, jog vertinant neturtinės žalos atlyginimo klausimą tiesioginės įtakos neturi tai, kad pareiškėjos motinai M. S. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus Vilniaus apskrities 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 01-328 buvo atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn antrą naują 0,20 ha ploto žemės sklypą individualaus gyvenamojo namo statybai (duomenys neskelbtini) kvartale, skl. Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Apeliacinis skundas yra grindžiamas tuo, jog pažeidžiant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir M. S. suteikus du naujus lygiapločius žemės sklypus individualiai statybai, valstybei padaryta žala. Teigia, kad ne tik pažeistos imperatyvios teisės aktų nuostatos, bet pažeisti ir kitų asmenų (pretendentų) interesai, t. y. pretendentas, pageidaujantis atkurti nuosavybės teises už Vilniaus mieste turėtą žemę, būtų galėjęs gauti šį žemės sklypą (0,20 ha ploto (33 675,00 Lt vertės) žemės sklypą individualaus gyvenamojo namo statybai (duomenys neskelbtini) kvartale, skl. Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniuje) pagal prašymo pateikimo datą, tačiau sklypą nepagrįstai gavo pareiškėja. Akcentuoja tai, kad pareiškėja prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės.

Nurodo, kad pareiškėja yra M. S. įpėdinė, todėl tikėtina, kad ji pasinaudojo 0,20 ha ploto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (Vilniaus apskrities 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 01-328 perduoto neatlygintinai M. S.) teikta nauda. Mano, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais turi būti įvertintas valstybės patirtos žalos dydis (33 675,00 Lt) bei pareiškėjai priteistinos neturtinės žalos dydis.

Pareiškėja G. B. atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 34-40) prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti jos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas ta aplinkybe, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai konstatavo visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą. Apeliantų teigimu, pareiškėja neįrodė, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, sąlygojusius neturtinės žalos pareiškėjai atsiradimą, todėl jos skundas dėl žalos atlyginimo negalėjo būti tenkinamas. Pareiškėjos nuomone, tokie apeliacinio skundu argumentai atmestini kaip nepagrįsti, kadangi jie niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo nagrinėjamoje byloje padarytų išvadų dėl civilinės atsakomybės atsakovo atžvilgiu taikymo. Visos bylos nagrinėjimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme metu nustatytos faktinės aplinkybės bei ištirti įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, kad NŽT ir NŽT Vilniaus skyrius atliko neteisėtus veiksmus, vilkindami nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą pareiškėjos atžvilgiu ir nevykdydami įsiteisėjusio teismo sprendimo, dėl ko ji patyrė neturtinę žalą.

Teigia, jog teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais atlyginimą asmeniui atsiranda tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, kaip tai numatyta CK 6.271 straipsnio 4 dalyje, ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog nebuvo atlikti neteisėti veiksmai, kuriais pareiškėjai buvo padaryta neturtinė žala. Pareiškėja pažymi, jog visos nustatytos faktinės aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai. Pareiškėjos nuomone, aptarti apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo šioje byloje padarytų išvadų dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, todėl jie taip pat negali būti pagrindu atmesti pareiškėjos reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Anot pareiškėjos, apeliaciniame skunde nurodomi argumentai nepatvirtina, kad žemesnės instancijos teismo jai priteista 15 000 Lt kompensacija gali būti vertinama kaip neteisinga ar neadekvačiai didelė. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad teismas nagrinėjamoje byloje nesiaiškino ir nenustatinėjo, ar pareiškėjos patirti moralinio pobūdžio nepatogumai pasireiškė ne vienkartiniu išgyvenimu, ar jie buvo pakankamai intensyvūs, kad juos būtų galima laikyti patirta neturtine žala.

Pabrėžia, jog visos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad pareiškėja dėl atsakovų neteisėtų veiksmų iš tiesų patyrė neturtinę žalą, kurią vertinti mažesne nei pirmosios instancijos teismo pareiškėjai priteista suma nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo. Akcentuoja tai, jog apeliantų teiginiai, neva Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai konstatavo, kad, vertinant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, tiesioginės įtakos neturi tai, kad pareiškėjos motinai M. S., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 01-328 atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn antrą naują 0,2 ha ploto žemės sklypą individualaus gyvenamojo namo statybai (duomenys neskelbtini) kvartale, teisiškai nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėja kildina iš Nacionalinės žemės tarnybos netinkamo veikimo ir įsiteisėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A525-2151/2011 nevykdymo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir priteisė G. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus, 15 000 Lt (penkiolika tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Atsakovai apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes. Jų teigimu, pareiškėja neįrodė, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, sąlygojusius neturtinės žalos pareiškėjai atsiradimą, todėl jos skundas dėl žalos atlyginimo negalėjo būti tenkinamas.

LVAT praktikoje nurodoma (žr., pvz., LVAT 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-614/2010), jog valstybė ir savivaldybės turi pareigą atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius šių sąlygų visumą: pareiškėjos nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/ neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną galima tik iš naujo sukurti. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu. Materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta, turinio, todėl pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir LVAT praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr., pvz., LVAT 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atveju svarbu tai, kad neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. LVAT sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja neturtinę žalą kildina iš atsakovo neteisėtų veiksmų ir neveikimo neatkuriant jai nuosavybės teisių ilgą laiką, delsiant parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai Vilniaus rajone bei nevykdant (netinkamai vykdant) LVAT 2011 m. birželio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-2151/2011 nustatytų įpareigojimų, t. y. NŽT per dešimt darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos buvo įpareigota parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Vilniaus rajone ir vykdyti nuosavybės teisių į likusią 2,82 ha žemės valdos dalį, priklausiusią S. S., atkūrimą. Pažymėtina ir tai, jog LVAT 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartyje konstatavo, kad NŽT Vilniaus skyrius ir NŽT direktorius ginčijamais aktais viršijo jiems suteiktus įgaliojimus, taip nepaisydami teisės aktų bei įsiteisėjusio teismo sprendimo reikalavimų.

ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tos pačios šalys. Taigi, atsakovo neteisėtas neveikimas, t. y. delsimas parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai pareiškėjai Vilniaus rajone, buvo konstatuotas LVAT 2011 m. birželio 13 d. nutartyje, atsakovo priimtų sprendimų neteisėtumas konstatuotas LVAT 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartyje, t. y. galutiniu ir neskundžiamu teismo sprendimu, ir iš naujo šių veiksmų neteisėtumas nebeįrodinėtinas.

Pareiškėjos teigimu, neturtinė žala jai kilo dėl atsakovo neveikimo, nes teisiniai ginčai dėl nuosavybės teisių atkūrimo tęsiasi mažiausiai nuo 2010 m. gegužės 28 d., kai pareiškėja padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Atsakovas LVAT 2011 m. birželio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2151/2011 nustatyto įpareigojimo tinkamai neįvykdė, todėl pareiškėja vėl turėjo kreiptis į teismą bei teismine tvarka ginti savo pažeistas teises.

Pažymėtina, kad visos nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad byloje nustatyti įrodomieji faktai neabejotinai patvirtino pareiškėjai padarytos neturtinės žalos padarymo faktą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjai neturtinė žala kilo iš atsakovo neteisėtų sprendimų priėmimo, kurie buvo panaikinti teismine tvarka, bei neveikimo neatkuriant jai nuosavybės teisių ilgą laiką, delsiant parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai Vilniaus rajone bei nevykdant LVAT 2011 m. birželio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2151/2011 nustatytų įpareigojimų. Taigi atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti (CK 6.246 str., 6.271 str. 4 d.).

Neturtinės žalos sąvoka apima platų spektrą pačių įvairiausių išgyvenimų. Pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje pripažino, jog neturtinė žala apima traumas, nerimą ir neteisybės jausmą (McMichael prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. vasario 24 d., Series A Nr. 307-B); bejėgiškumo jausmą, frustraciją (Papamichalopoulus prieš Graikiją, 1995 m. spalio 31 d., Nr. 14556/89, ECHR, 1993 A-330-B), nepatogumus, nerimą ir sielvartą (Olsson prieš Švediją, 1988 m. kovo 24 d., Nr. 10465/83, 102 par., Series A Nr. 130), įžeidinėjimą, pažeminimą, įtampą (Lopez Ostra prieš Ispaniją, 1994 m. gruodžio 9 d., Nr. 16798/90, 65 par., Series A Nr. 303-C) ir pan. Plačią neturtinės žalos sampratą įtvirtino ir Lietuvos įstatymų leidėjas, kuris neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt., teismo įvertintą pinigais (CK 6.250 str. 1 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog teisinėje valstybėje turi būti ginami visų asmenų teisėti lūkesčiai, kad įstatymo jiems suteiktos teisės valstybės institucijose bus įgyvendinamos laikantis įstatymo nustatytos tvarkos ir terminų. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatų įgyvendinimas yra ne tik asmens turtinių teisių realizavimas, šio įstatymo reglamentuojamas nuosavybės teisių atkūrimo procesas kartu reiškia ir istorinio teisingumo atstatymą. Dėl to netinkamas valstybės institucijos veikimas įgyvendinant šį įstatymą dažniau nei kitose viešojo administravimo teisinių santykių srityse gali sukelti teisėtai pretenduojantiems į grąžinimą nuosavybę asmenims neigiamus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, įstatymo vertinamus kaip neturtinė žala (žr., pvz., 2005 m. spalio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-1625/2005).

Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl atsakovo NŽT Vilniaus skyriaus neteisėtų veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese, pareiškėja patyrė stipresnius bei emocingesnius dvasinius išgyvenimus nei paprastai patiriami socialinėje aplinkoje, susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms, susijusioms su valstybės valdžios institucijų aktais bei veiksmais, taip pat neteisybės jausmą. Būtent dėl neteisėtų NŽT Vilniaus skyriaus veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese nevykdant savo pareigų, pareiškėja patyrė neturtinę žalą, todėl tarp neteisėtų NŽT Vilniaus skyriaus veiksmų ir pareiškėjos patirtos neturinės žalos yra priežastinis ryšys (CK 6.247 str.).

LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma, todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08, 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010).

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šioje normoje nėra pateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio kriterijų sąrašas, nes, priklausomai nuo bylos aplinkybių, teismas gali pripažinti ir kitus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pareiškėjos teisės buvo pažeistos itin jautrioje nuosavybės teisių atkūrimo srityje, pareiškėjai buvo sukeltas neigiamas poveikis, kuris nepriimtinas asmens gero vertinimo ir valstybės valdžios institucijos gero administravimo požiūriu. Atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pareiškėjos patirtus dvasinius išgyvenimus, už pareiškėjos patirtą moralinę skriaudą priteistinas neturtinės žalos atlyginimas CK 6.250 straipsnio pagrindu, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija. Teisėjų kolegija pažymi, jog ir neteisėti atsakovo veiksmai pareiškėjai neabejotinai sukėlė nepatogumų, įtampą, neigiamų išgyvenimų, kurie, įvertinus bendrai su kitomis aplinkybėmis, patvirtina, kad šiuo atveju egzistuoja sąlygos viešajai atsakomybei atsirasti. Teisminis procesas dėl ginčijamų aktų panaikinimo užtruko beveik dvejus metus (pareiškėja į teismą kreipėsi 2011 m. rugsėjo 16 d., o teismo sprendimas dėl šių aktų panaikinimo buvo priimtas 2013 m. rugsėjo 4 d.), nors dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėja kreipėsi dar 2010 m. gegužės mėn., taigi teisminis procesas dėl atitinkamų sprendimų priėmimo nuosavybės teisės atkūrimo srityje užtruko pakankamai ilgą laiko tarpą. Sprendžiant dėl pareiškėjai priteistinos neturtinės žalos sumos taip pat įvertintina ir ta aplinkybė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A525-2151/2011 įpareigojo NŽT per dešimt darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai Vilniaus rajone ir vykdyti nuosavybės teisių į likusią 2,82 ha žemės valdos dalį, priklausiusią S. S., atkūrimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi teismų praktiką (žr., pvz., 2013 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1347/2013, 2014 m. kovo 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-877/2014), bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus bei atsakovų apeliacinio skundo argumentus, teisingumo ir protingumo principus, vertina, jog šiuo atveju pareiškėjai priteistinas 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Proceso šalių išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmąja ir apeliacine instancija, priteisimo klausimą atskirai sprendžia atitinkamas apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Pareiškėja patirtų bylinėjimosi išlaidų detalaus apskaičiavimo ir atitinkamų dokumentų nepateikė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiamas, ji turi teisę ABTĮ 45 straipsnio tvarka kreiptis dėl išlaidų priteisimo su atskiru prašymu.

Dėl nurodytų priežasčių atsakovų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimas keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą pakeisti ir išdėstyti taip: „Priteisti G. B. iš Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus, 3 000 Lt (tris tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti“.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.