Administracinė byla Nr. eA-875-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01378-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.3; 12.8; 12.13.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. B. ir R. B. skundus atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėjai A. B. ir R. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundais, prašydami: 1) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2015 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. (5.65)FR0682-646 ir 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. (4.65)FR0682-570 (toliau – ir Vilniaus AVMI Sprendimai); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimus Nr. 68-206 ir Nr. 68-207 (toliau – ir VMI Sprendimai); 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2016 m. vasario 29 d. sprendimus Nr. S-47(7-310/2015) ir Nr. S-48(7-311/2015) (toliau – ir MGK Sprendimai); 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjai skunduose teigė, kad nagrinėjamu atveju, priimdami skundžiamus sprendimus, Vilniaus AVMI, VMI ir MGK nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015 suformuotos praktikos bei nesilaikė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatų, skundžiami sprendimai yra nemotyvuoti, nepagrįsti objektyviais duomenimis. Paaiškino, kad Vilniaus AVMI atliko pareiškėjų gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą už 2010–2013 m. laikotarpį ir 2015 m. liepos 15 d. surašė patikrinimo aktus, kuriais pareiškėjams apskaičiavo sumokėti 10 015,65 Eur ir 9 876,91 Eur GPM. Nurodė, kad mokesčių administratorius mokesčius apskaičiavo vadovaudamasis MAĮ 70 straipsniu, nustatęs, jog nėra galimybės mokesčių bazę apskaičiuoti įprastu būdu. Tačiau, pareiškėjų manymu, mokesčių administratorius nesurinko pakankamai įrodymų, jog jų išlaidos 2010–2013 m. viršijo pajamas, todėl nepagrįstai pareiškėjų mokestinę prievolę apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Pareiškėjai tvirtino, jog nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nepagrįstai nevertino pareiškėjo A. B. pateiktos 2005 m. balandžio 29 d. vienkartinės šeimos turėto turto deklaracijos, kurioje buvo nurodytas turtas ir turimos piniginės lėšos 2003 m. gruodžio 31 d. Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal MAĮ 68 straipsnio 1 dalį mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus. Tuo tarpu minėtą vienkartinę šeimos turėto turto deklaraciją, kurioje buvo nurodytas turtas ir turimos piniginės lėšos 2003 m. gruodžio 31 d., A. B. pateikė prieš 10 metų, o mokesčių administratorius ir MGK šiuo atveju perkėlė įrodinėjimo pareigą mokesčių mokėtojui. Šiame kontekste pareiškėjai kartu pabrėžė, kad mokesčių administratorius nevertino jų veiklos iki 1994 m., ir paaiškino, jog nuo 1991 m. pareiškėjai prekiavo rūbais. Be to, pareiškėjai 1984–1993 m. gavo pajamų, kurių mokesčių administratorius neįvertino. Nuo 2003 m. pareiškėjai taip pat gavo didesnes nei vidutinio darbo užmokesčio dydžio pajamas, o pareiškėjų dukra gavo pajamas iš sportinės veiklos, kurių mokesčių administratorius irgi nevertino. Mokesčių administratorius neįvertino ir aplinkybės, kad pareiškėjas komandiruotėms skirtų pinigų neišleido. Tuo tarpu, skaičiuodamas išlaidas, mokesčių administratorius neatsižvelgė į šeimoje buvusių suaugusių asmenų ir vaikų skaičių. Pareiškėjų teigimu, mokesčių administratoriaus apskaičiuotas jų gautų pajamų ir patirtų išlaidų skirtumas yra netikslus, nes šeimos išlaidos apskaičiuotos remiantis Statistikos departamento duomenimis apie statistinės šešių asmenų šeimos, gyvenančios didmiestyje, vartojimo išlaidas, neatsižvelgiant į objektyviai egzistuojančias išskirtines aplinkybes, dėl kurių pareiškėjų šeima patiria mažesnes išlaidas, nei Statistikos departamento pateikti duomenys. Pareiškėjai pabrėžė, kad daugumos statistinių išlaidų nepatyrė.
3. Pareiškėjų atstovas teismo posėdžio metu papildomai pažymėjo, kad mokesčių administratoriui negali būti suteikiama teisė neribotą laiką įpareigoti nuolatinį Lietuvos gyventoją pagrįsti pateiktos deklaracijos duomenis. Pareiškėjų atstovas teigė, kad neproporcinga ir neteisinga reikalauti pagrindimo už pajamas ir veiksmus, kurie vyko daug anksčiau, negu kilo ginčas. Be to, nurodė, kad pareiškėjas A. B. daug pajamų uždirbo prekiaudamas Kinijoje, Lenkijoje ir Čekijoje.
4. Atsakovas VMI atsiliepimuose į pareiškėjų skundus prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.
5. VMI nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjai iki 1994 m. turėjo 6 200 Lt; laikotarpiu nuo 1994 m. iki 2000 m. pareiškėjai turėjo 111 341,28 Lt pajamų; laikotarpiu nuo 2001 m. iki 2003 m. sutuoktinių pajamas sudarė 127 445,04 Lt, o išlaidos – 224 907,63 Lt; laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2009 m. sutuoktinių pajamas sudarė 675 421,06 Lt, o išlaidos – 771 675,60 Lt; laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2013 m. pareiškėjų išlaidos 548 247,51 Lt viršijo disponuojamas pajamas. Atsakovo teigimu, pareiškėjai gavo bei nedeklaravo kitų įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų, kurių šaltiniai nepagrįsti juridinę galią turinčiais dokumentais. VMI akcentavo, kad mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjai indėlių bankuose neturėjo, nebuvo įregistravę individualios veiklos, nebuvo įsigyti patentai (verslo liudijimai), taip pat jie nebuvo užregistruoti PVM mokėtojais. Nors pareiškėjos sutuoktinis tvirtino, kad nuo 1991 m. keletą metų prekiavo Gariūnų turgavietėje, tyrimo metu nenustatyta, kad mokesčių mokėtojas minėtu laikotarpiu buvo įsigijęs patentą, be to, jis nepateikė jokių dokumentų, įrodančių pajamų iš veiklos pagal verslo liudijimą gavimą. VMI pažymėjo, kad pareiškėjų 2010–2013 m. laikotarpio mokesčio bazę nustatė pagal atliktą įvertinimą, pritaikiusi išlaidų metodą. Paaiškino, kad vadovavosi pareiškėjų paaiškinimais, informacija apie pareiškėjų bankų sąskaitas, pareiškėjų mokestinio tyrimo duomenimis, VĮ „Registrų centras“ duomenimis, pareiškėjų pateiktomis metinėmis pajamų deklaracijomis, VĮ „Regitra“ pateiktais duomenimis, taip pat Lietuvos kredito įstaigų pateikta informacija. Tuo tarpu pareiškėjų argumentai nėra pagrįsti byloje esančiais duomenimis.
6. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad pareiškėjai turi 4 vaikus. Atitinkamai mokesčių mokėtojų naudai patikrinimo metu sutuoktinių išlaidos vaikams nebuvo skaičiuojamos. Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad šiuo atveju yra reikšmingas faktas, jog vaikai patys savarankiškai uždirba pajamas. Šiame kontekste atkreipė dėmesį į tai, kad teismui kartu su skundu buvo pateikti duomenys, jog viena iš pareiškėjų dukrų gavo 17 000 Lt premiją, o tokios šeimos pajamos nėra tradicinės ir parodo, kad šeima turi ir kitų pajamų.
7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepimuose į pareiškėjų skundus nurodė, kad su pareiškėjų skundais nesutinka, ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Vilniaus AVMI pažymėjo, kad palaiko VMI atsiliepimuose į pareiškėjų skundus išdėstytus argumentus.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjų skundus tenkino ir panaikino Vilniaus AVMI 2015 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. (5.65)FR0682-646 bei 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. (4.65)FR0682-570, taip pat VMI 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimus Nr. 68-206 ir Nr. 68-207 bei MGK 2016 m. vasario 29 d. sprendimus Nr. S-47(7-310/2015) ir Nr. S-48(7-311/2015).
9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas A. B. VMI 2005 m. balandžio 29 d. pateikė vienkartinę gyventojo (šeimos) turėto turto deklaraciją (forma FR0593-01), kurioje deklaravo, kad pareiškėjai ne banke turėjo grynųjų piniginių lėšų likutį – 450 000 Lt, iš jų 300 000 Lt sudarė pareiškėjo ir 150 000 Lt pareiškėjos turimos santaupos. Pareiškėjas taip pat deklaravo suteiktas paskolas – 71 300 Lt, iš jų 42 100 Lt UAB „Kėgliai“ ir 29 200 Lt UAB „Karolinos kėgliai“ paskolintos piniginės lėšos. Nurodytos deklaracijos FR0593V priede (vertybiniai popieriai, meno kūriniai, juvelyriniai dirbiniai) pareiškėjas deklaravo 1 623 vnt. turėtų akcijų ir jų vertę – 162 300 Lt. Tačiau mokesčių administratorius mokestinio ginčo metu vertino, kad pareiškėjas vienkartinėje šeimos turėto turto deklaracijoje nurodyto turto negalėjo turėti, ir šioje deklaracijoje pateiktus duomenis laikė nepagrįstais. MGK Sprendimuose taip pat nurodė, kad mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino pareiškėjo vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje deklaruotos 450 000 Lt grynųjų piniginių lėšų likučio ne banke sumos, todėl ši suma negali būti pripažinta realiai turėtų pinigų likučiu 2003 m., kurį pareiškėjai galėjo panaudoti vėlesniais mokestiniais laikotarpiais. Be to, MGK Sprendimuose konstatavo, kad šiomis lėšomis negali būti grindžiamos pareiškėjų 2010–2013 m. laikotarpiu patirtos išlaidos.
10. Šiame kontekste teismas akcentavo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjai 2003 m. galėjo turėti tam tikras santaupas, tačiau mokesčių administratorius nepripažįsta pareiškėjo šeimos deklaruotos 450 000 Lt grynųjų piniginių lėšų likučio ne banke sumos ir teigia, jog ji galėjo būti ne didesnė kaip 7 141,88 Lt. Minėtą sumą mokesčių administratorius apskaičiavo taikydamas MAĮ 70 straipsnį.
11. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo (toliau – ir Vienkartinio deklaravimo įstatymas) 3 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas privalo deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turimas pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ir kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 Lt. Pagal Vienkartinio deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalis nuolatinis Lietuvos gyventojas iki 2005 m. gegužės 1 d. privalo pateikti mokesčio administratoriui turto deklaraciją. Jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai. Vienkartinio deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietos mokesčio administratorius MAĮ nustatyta tvarka turi teisę duoti gyventojui privalomą vykdyti nurodymą pagrįsti deklaruoto turto (išskyrus turtą, kurio įsigijimo šaltinius nuolatinis Lietuvos gyventojas jau buvo pagrindęs, deklaruodamas šį turtą pagal kitus teisės aktus) įsigijimo šaltinius. Teismas pabrėžė, kad iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad juo yra įtvirtintos atitinkamos asmens (gyventojo), turinčio tam tikro turto ir piniginių lėšų, bei mokesčių administratoriaus teisės ir pareigos mokestinių teisinių santykių srityje.
12. Teismas pabrėžė, kad Vienkartinio deklaravimo įstatymo nuostatomis asmeniui (gyventojui) suteikta teisė deklaruoto turto apimtyje grįsti (įteisinti) vėlesnį kito turto įsigijimą. Atitinkamai mokesčių administratoriui tenka pareiga pripažinti šios deklaracijos duomenis, leidžiant asmeniui (gyventojui) deklaruoto turto apimtyje grįsti (įteisinti) vėlesnį kito turto įsigijimą, bei mokesčio administratoriaus teisė tikrinti šios deklaracijos duomenų tikrumą, nustatant asmens (gyventojo) realiai turimo turto apimtį bei jo įsigijimo šaltinius jų teisėtumo aspektu. Taigi, šiuo aspektu teismas iš esmės sutiko su VMI argumentais, kad ji turi teisę tikrinti minėtos deklaracijos duomenų tikrumą. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, jog Vienkartinio deklaravimo įstatyme nėra nustatyta, per kokį laikotarpį nuo deklaracijos pateikimo mokesčių administratorius turi teisę tikrinti asmens (gyventojo) realiai turimo turto apimtį bei jo įsigijimo šaltinius jų teisėtumo aspektu, o asmuo (gyventojas) turi pareigą pagrįsti deklaruoto turto realią apimtį ir jo įsigijimo šaltinius. Vienkartinio deklaravimo įstatyme nėra nuostatų, nuo kada deklaracijos duomenys įgyja teisinį stabilumą.
13. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, teismas pažymėjo, kad mokesčių administratoriui negali būti suteikiama teisė neribotą laiką įpareigoti nuolatinį Lietuvos gyventoją pagrįsti pateiktos vienkartinės turto deklaracijos duomenis. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, jog, atsižvelgus į teisinį vakuumą reglamentuojant duomenų tikrinimo bei mokesčių apskaičiavimo terminą, yra teisinis pagrindas vadovautis MAĮ 68 straipsnio nuostatomis, pagal kurias mokestinį patikrinimą mokesčių administratoriui yra suteikta teisė atlikti, taip pat mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pagal šią teisės normą teisė mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos, yra suteikta ir mokesčių mokėtojui. Vienkartinio deklaravimo įstatymo atveju turėtų būti taikoma analogija, pagal kurią šio įstatymo pagrindu teiktoje deklaracijoje pateikti duomenys negalėtų būti kvestionuojami neribotą laiką. Šiuo aspektu teismas taip pat pažymėjo, kad fiziniams asmenims, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai šie asmenys vykdo ūkinę veiklą, įstatymai nenustato jokių reikalavimų tvarkyti buhalterinę apskaitą. Reikalavimas, kad įrodinėjimo našta apie gautų pajamų realumą priklausytų pajamas deklaruojančiam mokesčių mokėtojui, reikštų probatio diabolica, t. y. neįmanomas įrodyti aplinkybes, nes, neprivalėdamas vesti buhalterinės apskaitos, kaupti dokumentus, fiksuoti piniginių srautų judėjimo, mokesčių mokėtojas iš esmės negalėtų pagrįsti šių aplinkybių.
14. Taigi, teismas sprendė, kad pareiškėjo A. B. 2005 m. balandžio 29 d. pateiktoje vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje nurodyti duomenys įgijo teisinį stabilumą ir mokesčių administratorius, 2015 m. atlikdamas pareiškėjų atžvilgiu mokestinį tyrimą bei patikrinimą, šios deklaracijos duomenų kvestionuoti nebegalėjo. Teismo vertinimu, šiuo atveju VMI teisė duoti gyventojui privalomą vykdyti nurodymą, kad jis pagrįstų deklaruoto turto įsigijimo šaltinius už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada buvo pateikta deklaracija, sausio 1 dienos buvo pasibaigusi. Tai įvertinęs, teismas konstatavo, kad mokesčių administratoriaus išvada, jog pareiškėjai negalėjo 2010–2013 m. laikotarpiu turėtų 429 395,45 Lt išlaidų grįsti 2005 m. balandžio 29 d. Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos duomenimis, yra nepagrįsta.
15. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir įvertinęs tai, kad pagal minėtos vienkartinės deklaracijos duomenis pareiškėjams pakako lėšų pagrįsti 2010–2013 m. laikotarpiu turėtas išlaidas, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjams negalėjo būti priskaičiuota mokėti į biudžetą iš viso 19 892,55 Eur GPM bei susijusios sumos. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad ginčijami MGK Sprendimai, VMI Sprendimai ir Vilniaus AVMI Sprendimai naikintini.

III.

16. Atsakovas VMI pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir palikti galioti ginčijamus MGK Sprendimus, VMI Sprendimus bei Vilniaus AVMI Sprendimus.
17. Atsakovas apeliaciniame skunde pakartoja savo atsiliepimuose į pareiškėjų skundus, pateiktus pirmosios instancijos teismui, išdėstytas aplinkybes bei motyvus ir papildomai nurodo šiuos argumentus:
1. Nesąžiningas mokesčių mokėtojas negali remtis iš Vienkartinio deklaravimo įstatymo išplaukiančiomis interesų garantijomis (pateiktos deklaracijos teisiniu stabilumu, įgytu per ilgesnį laiko tarpą), kurios skirtos teisėtai besielgiantiems, sąžiningiems mokesčių mokėtojams. Priešingu atveju būtų pažeidžiamas mokesčių mokėtojų lygybės principas, bendrasis teisės principas ex iniuria non oritur ius (iš neteisės teisė neatsiranda). Atsakovo teigimu, šiuo atveju egzistuoja būtinybė užtikrinti tokią mokesčių mokėtojų teisių apimtį, kuri nepažeistų įstatymų viršenybės, lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių ir kitų konstitucinių vertybių. Tuo tarpu teisėtų lūkesčių apsaugos doktrina negali remtis tie asmenys, kurie patys nesilaikė imperatyvių įstatymų normų. Šiuo aspektu atsakovas akcentuoja, kad MAĮ 68 straipsnio nuostatos iš mokesčių administratoriaus pusės nebuvo pažeistos, nes mokestis už ankstesnį laikotarpį nei priskaičiuotas, nei perskaičiuotas. VMI mano, kad tai, jog Vienkartinio deklaravimo įstatyme nėra nurodyti terminai dėl deklaracijos duomenų tikrumo patikrinimo, yra susiję su tuo, kad lygiai taip pat šiame įstatyme nėra jokių terminų, kiek laiko ateityje bus galima vienkartinės deklaracijos duomenimis grįsti kito turto įsigijimą. Be to, pabrėžia, kad MAĮ 68 straipsnio 1 dalis neriboja mokesčių administratoriaus teisės nustatyti ir vertinti į šiame straipsnyje įtvirtintą terminą nepatenkančias faktines aplinkybes, kurios yra reikšmingos apskaičiuojamiems (perskaičiuojamiems) mokesčiams ir susijusioms sumoms. Atitinkamai nagrinėjamu atveju iš ginčo medžiagos matyti, jog vietos mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti pareiškėjų šeimos tikrinamojo laikotarpio pradžioje turėtų piniginių lėšų likutį, atliko 1994–2009 m. pajamų ir išlaidų tyrimą, kurio metu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjų apmokestinimo už 1994–2009 m. Taigi, mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti pareiškėjų šeimos piniginių lėšų likučius tikrinamojo laikotarpio pradžioje, pagrįstai analizavo, vertino ir kaip įrodymais rėmėsi ankstesnių mokestinių laikotarpių duomenimis.
2. Net ir pripažinus vienkartinėje gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijoje pateiktus duomenis pagrįstais, pirmosios instancijos teismas klaidingai konstatavo, jog pareiškėjams pagrįsti 2010–2013 m. išlaidas užteko vienkartinėje turto deklaracijoje deklaruotos 450 000 Lt sumos, kadangi teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog pareiškėjams iki tikrinamojo laikotarpio (iki 2010 m.) trūksta piniginių lėšų pagrįsti savo išlaidas, t. y. teismas, perkeldamas visą deklaruotą 450 000 Lt piniginių lėšų likutį į tikrinamąjį laikotarpį, neįvertino aplinkybės, jog dalis deklaruotos sumos turi būti panaudota iki tikrinamo laikotarpio pradžios pareiškėjų patirtoms išlaidoms padengti. Šiuo aspektu VMI pažymi, kad vienkartinėje deklaracijoje deklaruotos 450 000 Lt piniginių lėšų sumos nepakanka padengti tiek pareiškėjų išlaidas, buvusias iki 2009 m., tiek išlaidas už 2010–2013 m. Negana to, pagal surinktą mokestinio ginčo ir administracinės bylos medžiagą matyti, jog pareiškėjai vėlesniais laikotarpiais deklaruotų pinigų nebeturėjo, t. y. iki tikrinamojo laikotarpio (2010 m.) juos išleido. Minėtą išvadą atsakovas grindžia tuo, kad pareiškėjai, turėdami 450 000 Lt ne banko įstaigoje, skolinosi iš artimųjų giminaičių „verslo pradžiai“, transporto priemonės įsigijimui ir pan. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neanalizavo ir dėl jų nepasisakė.
18. Pareiškėjai A. B. ir R. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą nepakeistą. Pareiškėjai mano, kad atsakovo apeliacinis skundas yra nepagrįstas. Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjai pakartoja argumentus ir motyvus, kuriuos buvo išdėstę pirmosios instancijos teismui pateiktuose savo skunduose.
19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad palaiko VMI apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, ir prašo jį tenkinti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

20. Visų pirma, pabrėžtina, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje esminis ginčas kyla dėl to, ar mokesčių administratorius, 2015 m. atlikdamas pareiškėjų mokestinį tyrimą bei patikrinimą, galėjo tikrinti 2005 m. balandžio 29 d. pateiktos Vienkartinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos duomenų teisingumą ir pagrįstumą, jų nepripažinti bei atitinkamai apskaičiuoti pareiškėjams mokėtinus mokesčius ir su jais susijusias sumas už 2010–2013 m., neatsižvelgdamas į minėtoje deklaracijoje nurodytas pinigines lėšas, kurias pareiškėjai buvo deklaravę kaip ne banke turimą grynųjų piniginių lėšų likutį.
21. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose suformuota praktika, jog būtų nepateisinama tokia situacija bei būtų neproporcinga kaip priemonė, jeigu mokesčių administratoriui būtų suteikta teisė neribotą laiką tikrinti asmens (gyventojo) deklaracijos, pateiktos iki 2005 m. gegužės 1 d., apie jo 2003 m. gruodžio 31 d. turėtą turtą duomenų tikrumą, o asmenį (gyventoją), neribotą laiką įpareigojant pagrįsti šios deklaracijos duomenis, t. y., šiems teisiniams santykiams nesuteikiant stabilumo neribotą laiką, bei kad šiems teisiniams santykiams pagal analogiją turi būti taikomos Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies ir 9 straipsnio 3 dalies bei MAĮ 68 straipsnio nuostatos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 7 d.), mokesčių administratoriui suteikiančios teisę mokestinį patikrinimą atlikti, o tuo pačiu ir mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos (žr., pvz., LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015, 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3938-438/2016, 2017 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1118-438/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-636-442/2018 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė nei teisinio, nei faktinio pagrindo nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, todėl ja vadovaujasi (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Atsižvelgiant į tai, priešingi šiuo klausimu atsakovo apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
22. Taigi, vadovaujantis nurodytomis išvadomis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo A. B. mokesčių administratoriui 2005 m. balandžio 29 d. pateikta Vienkartinė gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracija, t. y., joje nurodyti duomenys, įgijo teisinį stabilumą. Todėl mokesčių administratorius, 2015 m. atlikdamas pareiškėjų mokestinį tyrimą bei patikrinimą, šių duomenų kvestionuoti ar įpareigoti pareiškėjus pateikti minėtoje deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą patvirtinančius įrodymus neturėjo teisinio pagrindo.
23. Tačiau nagrinėjamu atveju sutiktina su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visą minėtoje deklaracijoje nurodytą 2003 m. gruodžio 31 d. pareiškėjų turėtą piniginių lėšų sumą tiesiog perkėlė į tikrinamą laikotarpį (2010–2013 m.), visiškai nevertindamas pareiškėjų gautų pajamų ir patirtų išlaidų iki tikrinamojo laikotarpio (2004–2009 m.), t. y. visiškai netirdamas, ar pareiškėjai iki tikrinamojo laikotarpio neišleido nurodytos sumos ir ją arba bent dalį jos vis dar turėjo tikrinamojo laikotarpio pradžioje. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad mokesčių administratorius, be kita ko, analizavo ir vertino pareiškėjų 2004–2009 m. laikotarpiu, t. y. nuo minėtoje deklaracijoje deklaruoto piniginių lėšų likučio konkrečiai datai momento iki tikrinamojo laikotarpio pradžios, gautas pajamas ir patirtas išlaidas, o pareiškėjai pirmosios instancijos teismui pateiktuose skunduose išdėstė argumentus dėl nesutikimo su tokiais mokesčių administratoriaus atliktais skaičiavimais (dėl šeimos išlaidų apskaičiavimo pagal Statistikos departamento duomenis, dėl pareiškėjo A. B. komandiruotėms skirtų pinigų (ne)išleidimo, dėl pareiškėjų dukros pajamų iš sportinės veiklos ir kt.). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas bylos šiuo aspektu iš esmės netyrė ir šalių nurodytų argumentų nevertino, o tiesiog visą deklaruotą sumą automatiškai perkėlė į tikrinamą laikotarpį ir konstatavo, kad pagal minėtos vienkartinės deklaracijos duomenis pareiškėjams pakako lėšų pagrįsti 2010–2013 m. laikotarpiu turėtas išlaidas.
24. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, nes nebūtų užtikrinta teisė bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka.
25. Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, jų visapusiškai ir objektyviai neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ, t. y. iš esmės neišnagrinėjo kilusio mokestinio ginčo, konstatuotina, kad skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl yra naikintinas, perduodant bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas dėl kitų apeliacinio skundo motyvų nepasisako.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Ričardas Piličiauskas

              Veslava Ruskan

              Arūnas Sutkevičius