Administracinė byla Nr. A-2327-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00350-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo N. Z. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėjas N. Z. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), priteisti 2 896,20 Eur (10 000 Lt) neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2–3, 111–112).

Nurodė, kad buvo laikomas netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK areštinėje nuo 2012 m. spalio 10 d. iki 2012 m. gruodžio 25 d. N. Z. skunde išdėstė argumentus, kuriais grindė teiginį, kad jis aukščiau nurodytu laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas netinkamomis, nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis, taip pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Teigė, kad kamerų plotas buvo apie 7 kv. m, kuriose buvo laikomi 4 asmenys. Skundėsi šviesos kameroje trūkumu, kameroje visi asmenys rūkė, pasivaikščiojimo kiemelio nebuvo. Kameroje nėra šilto vandens, kriauklė surūdijusiu paviršiumi. Kameroje tualetas, neatskirtas nuo bendros erdvės, nėra atskiros ventiliacijos. Nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu. Langas neatsidarydavo, trūko oro, buvo drėgna. Buvo žiurkių, tarakonų. Draudžiama turėti kompiuterius, šiltus pledus. Nepakankama maisto energetinė vertė. Pareiškėjas teigė, kad Panevėžio AVPK areštinėje jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, psichologinį sukrėtimą, buvo sužalota jo sveikata. Pagrįsdamas prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, pareiškėjas vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, atsiliepimuose prašė N. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 9–11, 53–54).

Nurodė, kad N. Z. Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Panevėžio AVPK akcentavo, kad areštinės, kaip ir kitų teritorinių policijos įstaigų areštinių, sanitarinę būklę kontroliuoja visuomenės sveikatos centrai. Panevėžio visuomenės sveikatos centro (toliau – Panevėžio VSC) specialistų parengtose išvadose nurodyta, kad Panevėžio AVPK areštinė tinkama laikyti sulaikytus, suimtus ir nuteistus asmenis ir jų laikymo sąlygos atitinka sanitarinius, higieninius bei kitus reikalavimus. Teigė, kad pareiškėjas galimai patirtos žalos nepagrindė jokiais konkrečiais įrodymais, jo reikalavimas yra deklaratyvus. Nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio AVPK, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 23 d. sprendimu (b. l. 145–154) pareiškėjo N. Z. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, tenkino iš dalies: pripažino, kad Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2012 m. lapkričio 21 d., nuo 2012 m. gruodžio 7 d. iki 2012 m. gruodžio 10 d. ir nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. buvo pažeista pareiškėjo N. Z. teisė į pasivaikščiojimą gryname ore; pareiškėjo N. Z. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. spalio 10 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. į Panevėžio AVPK areštinę buvo pristatytas 4 kartus ir joje buvo laikomas: nuo 2012 m. spalio 10 d. iki 2012 m. spalio 12 d. – 12-oje kameroje, nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2012 m. lapkričio 21 d. – 23-oje kameroje, nuo 2012 m. gruodžio 7 d. iki 2012 m. gruodžio 10 d. – 17-oje kameroje ir nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. – 14-oje kameroje.

Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata. Rėmėsi Konvencijos 3 straipsniu bei EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Vadovavosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2, 5 straipsniais. Asmenų, uždarytų į areštines, teises ir pareigas, apsaugos ir priežiūros tvarką reguliuoja 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Veiklos taisyklės). Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 5-V-177 1-uoju punktu Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr. 5-V-356 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. liepos 9 d. įsakymas Nr. 5-V-382 „Dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. 5-V-356 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ pripažinti netekę galios. Tačiau minėto įsakymo 2 punkte nustatyta, kad šio įsakymo 1-asis punktas įsigalioja Vidaus reikalų ministrui patvirtinus Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles. Nurodytos taisyklės nėra patvirtintos, todėl teisiniams ginčo santykiams taikomos 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Veiklos taisyklės. Panevėžio AVPK areštinėje galioja ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viešosios tvarkos biuro areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Areštinės taisyklės), patvirtintos Panevėžio AVPK viršininko 2011 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 50-V-29.

Teismas rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 37:2009), jos 18, 6 punktais, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad minimalus reikalaujamos asmeninės erdvės plotas yra ne mažiau 3 kv. m, o mažas kameros plotas, EŽTT sprendimuose vertinamas kaip ypač mažas, neįtikėtinai mažas, dėl kurio kameroje esantys asmenys neturi ar beveik neturi vietos laisvai judėti, savaime sudaro pagrindą laikymo sąlygas vertinti kaip žeminančias ir konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (2005 m. balandžio 7 d. sprendimas byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimas byloje Dorokhov prieš Rusiją ir kt.). Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose Nr. 12, Nr. 14, Nr. 17 ir Nr. 23. Teismas, išanalizavęs byloje esančius duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, sprendė, kad N. Z. Panevėžio AVPK areštinės kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m bendro kamerų ploto, t. y. mažiausiai 5,025 kv. m (kai buvo laikomas kameroje Nr. 17) ir daugiausia – 6,085 kv. m (kai buvo laikomas kameroje Nr. 12). Teismas konstatavo, kad N. Z. nuo 2012 m. spalio 10 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. Panevėžio AVPK areštinės kamerose Nr. 12, Nr. 14, Nr. 17 ir Nr. 23 buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos minimalios kameros ploto normos. Dėl šios priežasties pareiškėjo teiginiai, kad jis Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis ir Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis, pripažinti nepagrįstais.

N. Z. teigė, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, būdavo labai drėgna, nes nebuvo užtikrintas tinkamas vėdinimas, be to, šiose kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo, nes kamerose langų stiklai buvo nešvarūs ir dėl to neskaidrūs. Teismas vadovavosi Higienos normos 37:2009 23, 21 ir 22 punktais. Byloje nustatyta, kad 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės 2-ojo korpuso kapitalinį remontą, patalpose buvo sumontuota ventiliacijos sistema. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių apie neužtikrinamą kamerų vėdinimą ir apšvietimą pagrįstumo, rėmėsi Panevėžio VSC, Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įvairiais laikotarpiais atliktų Panevėžio AVPK areštinės patikrinimų duomenimis. Panevėžio VSC, 2012 m. vasario 7 d. atliko periodinę Panevėžio AVPK areštinės kontrolę ir nustatytus duomenis užfiksavo akte Nr. H5-46. Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 10 d. atliko Panevėžio AVPK areštinės patikrinimą, kurio metu buvo siekiama įvertinti ir areštinės patalpų įrengimą, sulaikytų asmenų laikymo sąlygas, ir 2012 m. gruodžio 21 d. parengė pažymą Nr. 11VL-144. Be to, bylos duomenys patvirtino, kad Panevėžio AVPK areštinėje ginčo laikotarpiu areštinės koridorių, virtuvės, medicinos punkto, sanitarinių patalpų bei langų valymo paslaugas pagal 2011 m. spalio 13 d. Patalpų valymo paslaugų sutartį Nr. 50-ST2-130 ir 2012 m. spalio 26 d. Patalpų valymo paslaugų sutartį Nr. 50-ST2-255 teikė uždaroji akcinė bendrovė „Valymo ir priežiūros centras“. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl kamerose nesančios ventiliacijos, nepakankamo vėdinimo, apšvietimo Panevėžio AVPK areštinėje atmesti kaip nepagrįsti. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl drėgmės kamerose, nepakankamo vėdinimo, apšvietimo buvo nekonkretūs: pareiškėjas nenurodė, kurio atvykimo į areštinę dienomis ir kuriose kamerose buvo pažeista jo teisė į teisės aktų nustatytus drėgmės, ventiliacijos, apšvietimo reikalavimus. Apibendrinus nurodytas aplinkybes, konstatuota, jog byloje surinkti įrodymai nepatvirtino, kad Panevėžio AVPK ginčo laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui tinkamų kamerų vėdinimo ir apšvietimo sąlygų.

N. Z. teigė, kad Panevėžio AVPK areštinės kameros būdavo prirūkytos, į prašymus suteikti nerūkantiems asmenims kitas patalpas pareigūnai nekreipdavo dėmesio. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, Higienos normos 37:2009 6, 13 punktais, Veiklos taisyklių 10.10 punktu. Remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu, daryta išvada, jog aukščiau nurodyti teisės aktai policijos įstaigas įpareigoja užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Teismo vertinimu, tokios sąlygos gali būti užtikrintos, esant asmens aiškiai išreikštam prašymui (pageidavimui) jį, kaip nerūkantį asmenį, areštinės kamerose patalpinti atskirai nuo rūkančių asmenų. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad specialių kamerų, kurios būtų skirtos tik nerūkančių asmenų laikymui, Panevėžio AVPK areštinėje nėra. Tačiau Panevėžio AVPK nurodė, kad paskirstant asmenis į areštinės kameras, yra atsižvelgiama į jų pageidavimą nebūti laikomiems vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis. Policijos įstaiga nurodė, kad N. Z. prašymo patalpinti jį į kamerą su nerūkančiais asmenimis ar perkelti jį į tokią kamerą nepareiškė, iš jo skundų dėl rūkymo kamerose negauta. Vertindamas N. Z. argumentus dėl jo patalpinimo kartu su rūkančiais asmenimis, teismas atsižvelgė, kad pareiškėjas nenurodė, kuriose kamerose ir kokiais konkrečiais laikotarpiais buvo pažeidžiama jo teisė būti kameroje su nerūkančiais asmenimis, t. y. aplinkybes apie šį pažeidimą išdėstė labai abstrakčiai, bei nepateikė duomenų apie savo pareikštą prašymą patalpinti į kamerą su nerūkančiais asmenimis ar Panevėžio AVPK areštinės pareigūnams teiktus skundus dėl laikymo kamerose kartu su rūkančiais asmenims ir policijos įstaigos priimtus sprendimus. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjant bylą, duomenų, patvirtinančių, jog Panevėžio AVPK ginčo laikotarpiu pažeidė N. Z. teisę nebūti patalpose, kuriose jis būtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, nenustatyta.

N. Z. teigė, kad areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai yra atviri ir neatskirti nuo bendrosios kameros erdvės, kamerose nėra atskiros tualeto ventiliacijos, unitazo, karšto vandens. Teismas rėmėsi Higienos normos 37:2009 20 punktu. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas sudaro Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas Savenkovas prieš Lietuvą). Sprendžiant dėl pareiškėjo nurodytų argumentų pagrįstumo, atsižvelgta į duomenis, nustatytus per Panevėžio VSC atliktą 2012 m. vasario 7 d. patikrinimą ir užfiksuotus 2012 m. vasario 22 d. patikrinimo akte Nr. H5-46. Apibendrinęs patikrinimo rezultatus, Panevėžio VSC nustatė, kad Panevėžio AVPK areštinė eksploatuojama pažeidžiant tik Higienos normos 37:2009 31-ojo punkto reikalavimus, keliamus areštinės kamerų aprūpinimui baldais. Pažymėta ir tai, kad dar 2011 metais, t. y. dar iki ginčo laikotarpio, Panevėžio VSC keletą kartų tikrino Panevėžio AVPK areštinę ir Higienos normos 37:2009 20 punkto reikalavimų pažeidimų nenustatė. Teismas, įvertinęs išvardintas aplinkybes, konstatavo, jog Panevėžio AVPK ginčo laikotarpiu užtikrino Higienos normos 37:2009 20 punkte nustatytų reikalavimų laikymąsi areštinės kamerose Nr. 12, Nr. 14, Nr. 17 ir Nr. 23.

N. Z. nurodė, kad Panevėžio AVPK areštinėje neturėjo galimybės naudotis dušu. Teismas rėmėsi Higienos normos 37:2009 60 punktu, Veiklos taisyklių 7.12 punktu, Areštinės taisyklių 6.13 punktu. Panevėžio AVPK nurodė, kad areštinėje laikomi asmenys turi teisę ir yra vedami praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Teismas atsižvelgė į Panevėžio VSC parengtame 2012 m. vasario 22 d. patikrinimo akte Nr. H5-46, Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 10 d. pažymoje nurodytus duomenis. Teismas sprendė, kad Panevėžio AVPK areštinėje laikomiems asmenims buvo sudarytos tinkamos sąlygos vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Išanalizavus N. Z. buvimo Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpius, daryta išvada, kad pareiškėjas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į areštinę atvykdavo paprastai dviem arba trims dienoms, tik 2012 m. gruodžio 7–10 dienomis areštinėje išbuvo keturias dienas. Pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje šeštadieniais ir sekmadieniais, kai pagal Areštinės taisyklių 6.13 punkte įtvirtintą bendrą taisyklę areštinėje laikomi asmenys turi teisę nusiprausti po dušu, nebuvo laikomas. Teismas sprendė, kad vadovaujantis Areštinės taisyklių 6.13 punktu, pareiškėjas turėjo teisę pateikti motyvuotą prašymą pasinaudoti dušu pageidaujamą dieną. N. Z. teismui duomenų, kad jis būtų teikęs tokio turinio prašymus ir kad šie prašymai būtų buvę netenkinami, nenurodė. Skunde pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiu, kad jis Panevėžio AVPK areštinėje neturėjo galimybės naudotis dušu. Buvo daroma išvada, kad nagrinėjant bylą, duomenų, patvirtinančių, jog Panevėžio AVPK nuo 2012 m. spalio 10 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. pažeidė N. Z. teisę pasinaudoti dušu, nenustatyta.

N. Z. teigė, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose būdavo tarakonų ir žiurkių, o patalynėje – pilna kitokių parazitų. Teismas vadovavosi Higienos normos 37:2009 53 punktu. Byloje nustatyta, kad Panevėžio AVPK 2012 m. rugsėjo 18 d. su uždarąja akcine bendrove „Profilaktinė dezinfekcija“ (toliau – UAB „Profilaktinė dezinfekcija“) sudarė sutartį Nr. 50-ST2-233 dezinfekcijos, deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti. Šia sutartimi minėta bendrovė įsipareigojo dezinfekcijos, deratizacijos ir dezinsekcijos darbus atlikti kokybiškai, numatytais terminais, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Valstybinės higienos inspekcijos patvirtintais preparatais (sutarties 3.1. punktas). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu UAB „Profilaktinė dezinfekcija“ aukščiau nurodyta sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdė. Byloje nustatyta, kad Panevėžio AVPK 2012 m. birželio 22 d. su uždarąja akcine bendrove „Kagris“ sudarė sutartį Nr. 50-ST2-174 dėl areštinėje laikomų asmenų buityje naudojamų skalbinių skalbimo paslaugų, 2011 m. spalio 13 d., 2012 m. spalio 26 d. – Patalpų valymo paslaugų sutartis su uždarąją akcine bendrove „Valymo ir priežiūros centras“ dėl policijos įstaigos įvairių patalpų, tarp jų – ir dėl areštinės koridorių, kabinetų, virtuvės, medicinos punkto, sanitarinių patalpų valymo. Panevėžio VSC, tikrindamas Panevėžio AVPK areštinę, konstatuodavo, jog areštinėje švariems ir nešvariems čiužiniams yra atskiri sandėliai, patalpos valomos, valymo priemonių areštinėje yra, čiužiniai, antklodės po panaudojimo dezinfekuojami, minkštasis inventorius periodiškai plaunamas skalbykloje „Kagris“, profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą atlieka UAB „Profilaktinė dezinfekcija“. Teismas, remdamasis išvardintomis aplinkybėmis ir įvertinęs jas patvirtinančius duomenis, darė išvadą, jog Panevėžio AVPK ginčo laikotarpiu vykdė Higienos normos 37:2009 53 punkto reikalavimus ir N. Z. areštinės kamerose Nr. 12, Nr. 14, Nr. 17 ir Nr. 23 užtikrino teisės normų nustatytus reikalavimus atitinkančias sąlygas.

N. Z. teigė, kad Panevėžio AVPK areštinėje buvo draudžiama turėti kompiuterius ir šiltus pledus. Panevėžio AVPK, atsikirsdamas į šį argumentą, nurodė, kad pareiškėjui nebuvo draudžiama naudotis asmeniniu kompiuteriu, turėti pledą. Areštinių taisyklių 12.6 punkto nuostata, numatanti, jog policijos areštinėje laikomiems asmenims su savimi kameroje draudžiama turėti kompiuterius, su Suėmimo vykdymo įstatymo 27 straipsnio 1 dalies nuostatomis nesuderinta. Atsižvelgus į tai, kad pagal konstitucinės teisės bei teisės teorijos nuostatas, įstatymas turi aukščiausią galią, o poįstatyminis aktas tik realizuoja įstatymo normas, teritorinė policijos įstaiga, spręsdama dėl policijos areštinėje laikomų asmenų teisės turėti kompiuterius, privalo vadovautis Suėmimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Teismas sprendė, kad Panevėžio AVPK areštinės veiklą reglamentuojančios Areštinės taisyklių 6.21 ir 12.23 punktų nuostatos neprieštarauja Suėmimo įstatymo 27 straipsnio 1 daliai bei užtikrina areštinėje laikomų asmenų teisę naudotis kompiuteriu. Teismas rėmėsi Areštinės taisyklių 6.16, 12 punktais, Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 3 dalimi. Areštinėje laikomiems asmenims draudžiamų turėti daiktų sąrašas yra pateiktas Veiklos taisyklių 12 punkte ir Areštinės taisyklių 11 punkte. Teismo vertinimu, nurodyti sąrašai yra išsamūs ir negali būti aiškinami plečiamai. Išanalizavus šiuos sąrašus, daryta išvada, kad į juos pledai, kaip draudžiami turėti daiktai, nėra įtraukti. Sprendžiant dėl N. Z. teiginio apie jo teisės naudotis asmeniniu kompiuteriu ir turėti pledą pažeidimą, atsižvelgiama į tai, kad šis pareiškėjo teiginys yra abstraktus ir neparemtas konkrečiais duomenimis. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių apie jo artimųjų ar giminaičių pageidavimą perduoti jam asmeninį kompiuterį ir pledą bei Panevėžio AVPK priimtą sprendimą atsisakyti šiuos daiktus nustatyta tvarka išduoti N. Z.. Remiantis tuo, kas buvo nurodyta, daryta išvada, kad byloje nenustatyta, jog Panevėžio AVPK ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjo teisę naudotis artimųjų ar giminaičių perduotais asmeniniu kompiuteriu ir pledu.

N. Z. teigė, kad neturtinė žala jam buvo daroma ir tuo, kad Panevėžio AVPK areštinėje jis buvo maitinamas nekaloringu maistu. Teismas rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsniu, jo 5 ir 6 dalimis, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. V-675 patvirtinta Lietuvos higienos normą HN 15:2005 „Maisto higiena“, kuri ginčo laikotarpiu galiojo su Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. V-1026 pakeitimais, taip pat rėmėsi Veiklos taisyklių 59–69 punktais. Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje laikomiems asmenims maistą tiekė uždaroji akcinė bendrovė „Sidabrinė taurė“ (toliau – UAB „Sidabrinė taurė“) pagal 2011 m. gruodžio 29 d. sudarytą Areštinėje laikomų asmenų maitinimo sutartį. Teismas atsižvelgė į šios sutarties nuostatas, UAB „Sidabrinė taurė“ parengtus valgiaraščius, Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 10 d. Panevėžio AVPK areštinės patikrinimo, per kurį buvo įvertintas ir areštinėje laikomų asmenų maitinimas, rezultatus, įformintus 2012-12-21 pažymoje Nr. 11VL-144. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo teiginius apie Panevėžio AVPK areštinėje tiektą nekaloringą maistą. Teismas sprendžia, kad Panevėžio AVPK ginčo laikotarpiu Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio reikalavimų suimtiems asmenims tiekti fiziologines mitybos normas atitinkantį maistą nepažeidė.

Pareiškėjas nurodė, kad jam ginčo laikotarpiu būnant Panevėžio AVPK areštinėje nebuvo užtikrinta teisė į pasivaikščiojimus gryname ore. Teismas rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Higienos normos 37:2009 11 punktu, Veiklos taisyklių 54–58 punktais, Areštinės taisyklių 6.11–6.12 punktais.

Remiantis Asmenų išvedimų pasivaikščioti registracijos žurnalo duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas 2012 m. spalio 10 d. buvo išėjęs pasivaikščioti, o 2012 m. spalio 11 d. šia teise atsisakė pasinaudoti. Teismas neturėjo pagrindo abejoti nurodytame žurnale Panevėžio AVPK areštinės specialisto padarytais įrašais apie išėjusius pasivaikščioti asmenis ir nurodymu, kad kiti asmenys, t. y. ir N. Z., eiti pasivaikščioti atsisakė. Asmenų išvedimų pasivaikščioti registracijos žurnale duomenų apie pareiškėjo pasivaikščiojimą 2012 m. spalio 12 d. nėra, tačiau Asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalo ir Asmenų, etapuotų iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į VPK areštinę, apskaitos žurnalo duomenys patvirtino, kad pareiškėjas 2012 m. spalio 12 d., apie 10 val. 44 min. buvo išvestas iš kameros ir konvojuotas į Šiaulių tardymo izoliatorių. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daryta išvada, kad Panevėžio AVPK užtikrino N. Z. teisę į pasivaikščiojimus nuo 2012 m. spalio 10 d. iki 2012 m. spalio 12 d. Remiantis bylos duomenimis, buvo daroma išvada, kad nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2012 m. lapkričio 21 d., nuo 2012 m. gruodžio 7 d. iki 2012 m. gruodžio 10 d., nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. pareiškėjas N. Z. pasivaikščioti nebuvo vedamas. Nurodytą aplinkybę Panevėžio AVPK pripažino, nurodęs, kad nuo 2012 m. lapkričio 5 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. areštinėje vyko remonto darbai, todėl suimtiesiems pasivaikščioti nebuvo galimybės. Šiai aplinkybei patvirtinti Panevėžio AVPK pateikė areštinės remonto darbų sutartį Nr. 50-ST2-260. Spręsdamas, ar Panevėžio AVPK areštinėje vykę remonto darbai gali būti pripažinti svarbia priežastimi, dėl kurios pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti teise į pasivaikščiojimą gryname ore, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teisminę praktiką. Apeliacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog asmens buvimo areštinėje laikotarpiu pasivaikščiojimo kiemeliai buvo remontuojami, nėra reikšminga sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, kadangi suimtiesiems ir/ar kalinamiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2014 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-894/2014). Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad N. Z. būnant Panevėžio AVPK areštinėje nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2012 m. lapkričio 21 d., nuo 2012 m. gruodžio 7 d. iki 2012 m. gruodžio 10 d. ir nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d., jo teisė į pasivaikščiojimą gryname ore nebuvo užtikrinta. Taigi, nurodytais laikotarpiais Panevėžio AVPK neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši viešojo administravimo institucija privalėjo veikti.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A662-2009/2013, Nr. A525-1946/2013, Nr. A822-1409/2013) ir CK 6.250 straipsnio 1 dalies nuostata. Vertinant pareiškėjo teisės į vienos valandos per dieną trukmės pasivaikščiojimą gryname ore pažeidimą, atsižvelgiama kad nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2012 m. lapkričio 21 d., nuo 2012 m. gruodžio 7 d. iki 2012 m. gruodžio 10 d. ir nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. N. Z. uždaroje patalpoje – areštinės kamerose – buvo laikomas ne visą parą, kadangi vykdavo į teismo posėdžius, atvykdavo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir išvykdavo į jį. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi, praėjus beveik 2 metams nuo ginčo laikotarpio pabaigos. Tokį pareiškėjo neveikimą teismas vertino kaip delsimą pasinaudoti teismine gynyba. EŽTT teisminėje praktikoje yra konstatuota, kad teisės pažeidimo pripažinimas pats savaime yra pakankamas ir teisingas atlyginimas už patirtą skriaudą (2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą) Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, pareiškėjui priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteistinas, konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą). Analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, Nr. A-2-718/2007).

Remiantis tuo, kas buvo nurodyta, daryta išvada, kad nėra pagrindo priteisti N. Z. neturtinės žalos, nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2012 m. lapkričio 21 d., nuo 2012 m. gruodžio 7 d. iki 2012 m. gruodžio 10 d. ir nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. patirtos dėl pareiškėjo teisės į pasivaikščiojimą gryname ore pažeidimo, atlyginimą pinigais. Teismas sprendžia, kad konkrečiu atveju pažeistai teisei apginti taikomas kitas būdas – teisės į pasivaikščiojimo gryname ore pažeidimo pripažinimas.

Pareiškėjas N. Z. apeliaciniu skundu (b. l. 160) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą, nagrinėti pateiktą skundą iš esmės ir patenkinti skundą, teiktą pirmosios instancijos teismui.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą remdamasis tik atsakovo pateikta medžiaga, kuri yra neatitinkanti tikrovės. Pareiškėjas teikė skundą neturtinės žalos atlyginimui už kankinimo faktą, pagal kurį EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio kompensacijas. Tačiau pirmosios instancijos teismas nesivadovavo šiais kriterijais. Nepakanka, kad būtų pripažintas pats įstatymo pažeidimo faktas, turi būti priteista kompensacija. Teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 166–167) nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą iš esmės pakartoja argumentus, jau išdėstytus atsiliepimuose į pareiškėjo skundą, teiktuose pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri pareiškėjui, jo teigimu, padaryta jį laikant Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad N. Z. būnant Panevėžio AVPK areštinėje nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2012 m. lapkričio 21 d., nuo 2012 m. gruodžio 7 d. iki 2012 m. gruodžio 10 d. ir nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d., jo teisė į pasivaikščiojimą gryname ore nebuvo užtikrinta, tačiau, įvertinęs į tai, jog N. Z. uždaroje patalpoje – areštinės kamerose – buvo laikomas ne visą parą, dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi praėjus beveik 2 metams nuo ginčo laikotarpio pabaigos, o kiti pareiškėjo skunde minimu pažeidimai nenustatyti, padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti N. Z. neturtinės žalos, patirtos dėl pareiškėjo teisės į pasivaikščiojimą gryname ore pažeidimo, atlyginimą pinigais, ir atveju pažeistai teisei apginti pakankama teisės į pasivaikščiojimo gryname ore pažeidimo pripažinimas. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Šiame kontekste pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys duomenys. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas, ar Panevėžio AVPK kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jam tenkantis plotas atitiko teisės aktais nustatytus reikalavimus, nepagrįstai vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nuostatomis, kadangi šio akto nuostatos taikomos tardymo izoliatoriams ir areštinėms, kuriose vykdoma arešto bausmė. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustato Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. Nr. 5-V-356 įsakymu patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, kurių 80 punktas nustato, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas Panevėžio AVPK areštinės kamerose ginčo laikotarpiu atitiko nustatytą normą, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui visuomet teko daugiau nei 3,6 kv. m, o ne 5 kv. m, bylos duomenys (b. l. 18) patvirtina, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu visuomet teko daugiau nei 5 kv. m (nuo 5,025 kv. m iki 6,085 kv. m), t. y. pareiškėjui tenkantis plotas Panevėžio AVPK kamerose atitiko šiuo atveju taikytinų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą 5 kv. m gyvenamojo ploto normą. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos minimalios kameros ploto normos, todėl ir šiuo aspektu nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė vadovaudamasis tik atsakovo pateikta medžiaga. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Kita vertus, pažymėtina, kad šalis paprastai objektyviai negali įrodyti to, ką neigia (pavyzdžiui, tam tikrų faktų, kurių egzistavimą nurodo kita šalis, neegzistavimo). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į pareiškėjo ribotas galimybes rinkti įrodymus ir įpareigojo atsakovą pateikti atsiliepimą į pareiškėjo skundą bei duomenis ir juos patvirtinančius dokumentus apie pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes (b. l. 5–6). Atsakovas, vykdydamas minėtą pirmosios instancijos teismo įpareigojimą, pateikė su ginčo dalyku susijusius dokumentus (b. l. 12–49, 55–107, 129–144), atsiliepimus į pareiškėjo skundą. Iš teismo procesinių dokumentų turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis minėtų ABTĮ nuostatų, vertino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, ištyrė ir įvertino visus byloje pateiktus reikšmingus įrodymus, jo padarytos išvados, su kuriomis teisėjų kolegija nesutikti neturi pagrindo, pagrįstos minėtų įrodymų visumos vertinimu.

Pažymėtina, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo argumentus dėl ieškinio senaties terminų, pažymėtina, kad ieškinio senatis pareiškėjo reikalavimui nebuvo taikoma, todėl šis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės teisingai aiškinęs ir taikęs procesinės ir materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo N. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

                                                        Veslava Ruskan