Administracinė byla Nr. eA-2603-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01504-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. M. B. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti 2016 m. kovo 22 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Imigracijos reikalų skyriaus sprendimą Nr. (15/4-1)3I-341(00035), kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Nurodė, kad atitinka visas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 26 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, be to, leidimas pagrįstai buvo pratęsinėjamas studijų pagrindu, tačiau Migracijos departamentas, neatsižvelgęs į visas faktines aplinkybes, atsisako suteikti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, motyvuodamas, kad pareiškėjas yra įtariamas dviem sunkiais nusikaltimais ir jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 2 mėnesiams. Pareiškėjas pažymėjo, kad šiuo metu aplinkybės yra pasikeitusios, nes Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi konstatavo, kad nėra pagrindo pareiškėją toliau laikyti suėmimo įstaigoje, nes nėra faktinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų manoma, kad asmuo gali bėgti, taigi suėmimas buvo taikomas, nesant realiai egzistuojančių aplinkybių. Be to, pareiškėjo nuomone, pats nusikalstamos veikos įtarimas dar nesudaro pagrindo teigti, kad asmuo gali būti kaltas dėl jam inkriminuojamos veikos, taigi nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos viešajai tvarkai. Jei pareiškėjui nebūtų išduodamas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje šiuo pagrindu, jis būtų iš esmės baudžiamas, nors jo kaltė dar neįrodyta, o tokie veiksmai prieštarautų nekaltumo prezumpcijai. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teiginiu, kad jo nesieja ryšiai su Lietuva. Pareiškėjas Lietuvoje studijuoja, įsteigė įmonę, daug laiko praleidžia su savo bendramoksliais, randa bendrą interesą su lietuviais. Jo studijos Mykolo Romerio universitete yra pratęstos iki 2016 m. birželio 30 d., už mokslus jau yra sumokėta. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog studijuoja 4 kurse, todėl, uždraudus jam toliau tęsti studijas, bus pažeidžiamos jo teisės į mokslą. Be to, pasak pareiškėjo, jis turi pastovią gyvenamąją vietą Vilniuje, yra įsteigęs įmonę. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas nesiaiškino faktinių aplinkybių ir formaliai pažiūrėjęs į situaciją priėmė nepagristą sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra nurodęs, kad situacija, kai dėl pradėto ikiteisminio tyrimo ir pareikštų įtarimų užsieniečiui draudžiama išvykti iš gyvenamosios vietos, tačiau tuo pat metu atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra pakankamai paradoksali, todėl, nenustačius pagrindų, dėl kurių šiuo metu toks leidimas užsieniečiui neturėtų būti išduodamas, tai ir turėtų būti padaryta, o vėliau, paaiškėjus UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų buvimui, toks leidimas galėtų būti panaikintas. Šiuo atveju Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi paskyrė pareiškėjui namų areštą 6 mėnesiams, įpareigodamas pareiškėją būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 21.00 val. iki 7.00 val., o dėl skundžiamo atsakovo sprendimo minėta Vilniaus apygardos teismo nutartis negali būti vykdoma. Anot pareiškėjo, skundžiamame sprendime yra tik nurodyti teisės aktų straipsniai, tačiau nei motyvų, nei pagrindimo, kodėl konkrečiu atveju yra atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra.

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko ir atsiliepime prašė jo netenkinti.

Teigė, kad, siekiant nustatyti, ar nėra pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi, buvo patikrinti duomenys apie pareiškėją Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registre, Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre, Prevencinių poveikio priemonių taikymo registre ir Ieškomų asmenų, neatpažintų lavonų ir nežinomų bejėgių asmenų žinybiniame registre, be to, kreiptasi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybą. 2016 m. sausio 29 d. Migracijos departamentas gavo Vilniaus AVPK Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos raštą, kuriame pranešama, kad pareiškėjas sulaikytas ikiteisminio tyrimo metu, jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 2 mėnesiams. Nustačius, kad Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre yra duomenų apie pareiškėją, buvo kreiptasi į Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) Viešosios policijos valdybą, prašant įvertinti, ar pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. 2016 m. vasario 9 d. Migracijos departamente buvo gauta Policijos departamento išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas skunde nenurodė jokių faktinių aplinkybių, į kurias, jo manymu, Migracijos departamentas neatsižvelgė, nagrinėdamas jo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi. Skunde nurodyta aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi pakeitė pareiškėjui paskirtą kardomąją priemonę, Migracijos departamento objektyviai negalėjo būti vertinama, kadangi ginčijamo sprendimo priėmimo metu apskritai neegzistavo, o kitų Migracijos departamento tariamai neištirtų faktinių aplinkybių pareiškėjas nenurodė. Ginčijamame sprendime nenagrinėjo pareiškėjo kaltumo arba nekaltumo dėl jam inkriminuojamos veikos padarymo klausimo ir savo sprendime nekonstatavo, kad pareiškėjas yra kaltas dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, o tik atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi, atsižvelgdamas į Policijos departamento išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai. Ginčijamame sprendime galima pareiškėjo grėsmė viešajai tvarkai įvertinta atsižvelgiant į Migracijos departamento turimus duomenis, Policijos departamento išvadoje nurodytas aplinkybes. UTPĮ, nustatydamas, kad atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai, nedetalizuoja, kas yra laikytina tokia grėsme. Užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai pagal savo kompetenciją nustato tam įgaliotos valstybės institucijos, kurių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas teismo. Migracijos departamentas neturėjo pagrindo abejoti Policijos departamento pateiktų duomenų tikrumu, o ir pats pareiškėjas skunde neginčija fakto, kad ginčijamame sprendime nurodyti pažeidimai jo iš tikrųjų buvo padaryti, neginčija jam pareikštų įtarimų pagrįstumo. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi ne vien tik pateikta Policijos departamento išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, bet ir įvertino pareiškėjo padarytų teisės pažeidimų pobūdį, mastą, pareiškėjo elgesį po pažeidimų padarymo ir kitas aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas dar 2015 m. rugpjūčio 19 d. buvo įspėtas apie tai, kad ateityje nebedarytų administracinių teisės pažeidimų, tačiau šį įspėjimą ignoravo, toliau sistemingai pažeidinėjo nustatytą tvarką. Įtarimų dėl sunkių nusikaltimų padarymo pateikimas pareiškėjui neigiamai apibūdina jo asmenybę, rodo, kad asmuo akivaizdžiai ignoruoja visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas, nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų ir jų negerbia, kelia pavojų saugiam eismui, žmonių nuosavybei ir turtui. Pareiškėjas įtariamas dviejų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalyje, padarymu (tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų) ir ši aplinkybė rodo, kad jo keliama grėsmė viešajai tvarkai yra akivaizdi, nes tokie sunkūs nusikaltimai, kokie jam inkriminuojami, daro itin didelę žalą visuomeniniams ir ekonominiams santykiams. Ginčijamo sprendimo išvados grindžiamos ne spėjimais, o tikrovėje egzistuojančiomis aplinkybėmis, kurias nulėmė paties pareiškėjo veiksmai. Pareiškėjas yra įtariamas tuo, kad būdamas UAB „One Travels and Education“ direktoriumi iš užsienyje įregistruotos įmonės ir fizinio asmens apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą. Šie duomenys yra konkretūs, ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu vykdomas toliau (įtariamojo statusas nėra panaikintas), o tai patvirtina, jog grėsmė viešajai tvarkai egzistuoja realiai. Atsakovo teigimu, aplinkybė, jog pareiškėjas studijuoja Mykolo Romerio universitete, buvo įvertinta, kadangi ji sudaro leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas, ir pareiškėjui neatitinkant šio pagrindo, leidimas laikinai gyventi apskritai negali būti išduotas, tačiau, Migracijos departamento vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas, baigęs studijas, negynė bakalauro darbo ir sustabdė studijas, o vėliau vėl jas atnaujino, rodo, kad jis piktnaudžiauja nustatytomis procedūromis, visais įmanomais būdais siekia gauti leidimą laikinai gyventi. Gyvenamosios vietos turėjimas taip pat negali paneigti ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Migracijos departamentas ginčijamame sprendime taip pat įvertino ir tai, kad pareiškėjas, nors ir įregistravo UAB „One Travels and Education“, tačiau šioje įmonėje nedirba, kitų šioje įmonėje dirbančių asmenų taip pat nenustatyta, t. y. ši įmonė jokios veiklos nevykdo. Kitų socialinių ar ekonominiu ryšių su Lietuvos Respublika Migracijos departamentas nenustatė, o ir pats pareiškėjas skunde tokių nenurodė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo A. M. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2016 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-341(00035), kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo. Nustatyta, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui A. M. B. 2015 m. rugsėjo 1 d. UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto (užsienietis ketina mokytis Lietuvos Respublikoje pagal UTPĮ 46 str. nuostatas) ir 46 straipsnio 1 dalies 1 punkto (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis priimtas studijuoti į mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą (programas) arba į doktorantūrą) pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galiojo iki 2016 m. sausio 31 d. 2015 m. gruodžio 11 d. pareiškėjas pateikė Vilniaus AVPK Migracijos valdybai prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Prašyme nurodyta, jog pareiškėjas ketina studijuoti Lietuvoje, o baigęs studijas, ketina ieškoti darbo Lietuvoje. Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, be kita ko, kreipėsi į Vilniaus AVPK Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybą, prašydamas pateikti informaciją apie pareiškėją. 2016 m. sausio 29 d. Migracijos departamentas gavo Vilniaus AVPK Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos raštą Nr. 10-S-2539, kuriame pranešama, kad 2016 m. sausio 27 d. pareiškėjas sulaikytas ikiteisminio tyrimo metu, o 2016 m. sausio 28 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi pareiškėjui kaip įtariamajam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 2 mėnesiams. 2016 m. vasario 1 d. raštu atsakovas kreipėsi į Policijos departamento Viešosios policijos valdybą ir prašė įvertinti, ar pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. 2016 m. vasario 9 d. Migracijos departamente buvo gauta Policijos departamento 2016 m. vasario 8 d. išvada Nr. 5-S-1278, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas įtariamas dviejų sunkių nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje padarymu, be to, pareiškėjas yra padaręs 7 administracinius teisės pažeidimus, susijusius su Kelių eismo taisyklių pažeidimais, iš kurių keturi pažeidimai padaryti per pastaruosius metus, todėl konstatuota, kad pareiškėjo elgesys kelia pavojų saugiam eismui, žmonių nuosavybei ir turtui, todėl vertintinas kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius skundžiamu 2016 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-341(00035) atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendime konstatavo, kad išnagrinėjus Policijos departamento išvadą dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai, įvertinus joje išdėstytas aplinkybes dėl užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai (užsienietis yra įtariamas padaręs sunkias nusikalstamas veikas, sistemingai daro administracinius teisės pažeidimus), taip pat atsižvelgus į tai, kad tai ne pirma Policijos departamento išvada dėl to, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, darytina išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje pažeistų visuomenės interesus, o faktas, jog pareiškėjas sugrąžintas tęsti Mykolo Romerio universiteto Socialinės gerovės fakulteto studijas po studijų sustabdymo, yra UAB „One Travels and Education“ vienintelis akcininkas ir direktorius (įmonėje jis nedirba, nėra joje kitų įdarbintų asmenų), nėra pakankamas pagrindas nepaisyti visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos interesų ir suteikti jam teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas sprendimą motyvavo ir tuo, kad pareiškėjas neturi kitų socialinių ir šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis.

Teismas pažymi, kad atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai yra įtvirtinti UTPĮ 35 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nuspręsta atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kuriame nurodyta, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Pažymėtina, jog nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, tačiau LVAT praktikoje yra išaiškinta, jog negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar sveikatai iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės galimybė (LVAT 2015 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1814-858/2015). Be to, vienas iš UTPĮ įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų yra 1990 m. birželio 19 d. Konvencija dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių, dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (toliau – ir Šengeno konvencija), kurios 99 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad perspėjimas Šengeno informacinėje sistemoje gali būti duodamas siekiant, be kita ko, neleisti kilti grėsmei visuomenės saugumui, jeigu: a) yra aiškių įrodymų, kad atitinkami asmenys ketina padaryti arba daro daugelį itin sunkių nusikaltimų; arba b) jeigu bendras atitinkamo asmens įvertinimas, ypač atsižvelgiant į anksčiau jo padarytus nusikaltimus, leidžia manyti, kad tas asmuo ir ateityje darys itin sunkius nusikaltimus. Šengeno konvencijos 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad duomenys apie užsieniečius, kuriems pagal duotą perspėjimą draudžiama įvažiuoti, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kuris grindžiamas kompetentingų administracijos institucijų arba teismų sprendimais pagal nacionalinės proceso teisės normas. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimai gali būti motyvuojami grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl užsieniečio buvimo valstybės teritorijoje. Tokia padėtis gali susidaryti pirmiausia tokiais atvejais, kai: užsienietis yra nuteistas už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; užsienietis yra pagrįstai įtariamas padaręs sunkias nusikalstamas veikas, įskaitant tas, kurios nurodytos 71 straipsnyje, arba yra aiškių įrodymų, kad jis ketina tokias nusikalstamas veikas padaryti Susitariančiosios Šalies teritorijoje.

Pažymėtina, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl siekiant tinkamai pritaikyti UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas.

Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 71 punktą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti leidimą arba užsieniečio prašymą pakeisti leidimą privalo nustatyti, ar užsienietis atitinka UTPĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas, ar jis atitinka sąlygas, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu, ir ar nėra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi.

Pagal Aprašo 71.3 punktą atsakingas Migracijos departamento tarnautojas turi patikrinti tokius duomenis apie užsienietį: 1) Lietuvos nacionalinėje antrosios kartos Šengeno informacinėje sistemoje – ar kita Šengeno valstybė nepateikusi perspėjimo dėl draudimo užsieniečiui atvykti ar apsigyventi, ar nėra įvestas perspėjimas dėl asmens konkretaus ar atsargaus patikrinimo; 2) Užsieniečių registre – ar užsienietis (vyresnis nei 14 metų) nėra (nebuvo) įtrauktas į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, ar nebuvo priimtas sprendimas dėl jo įpareigojimo išvykti ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba grąžinimo į užsienio valstybę; 3) Administracinių teisės pažeidimų registre – ar užsienietis (vyresnis nei 14 metų) nėra (nebuvo) padaręs administracinių teisės pažeidimų. Jeigu nustatoma, kad užsienietis yra (buvo) padaręs administracinių teisės pažeidimų, už kuriuos jam skirta (skirtos) Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka bauda (baudos), kurios (kurių) dydis (suma) didesnis (didesnė) negu 1 bazinės socialinės išmokos dydis, patikrinama, ar bauda (baudos) yra sumokėta (sumokėtos); 4) Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre – ar užsienietis (vyresnis nei 14 metų) nėra pripažintas įtariamuoju, kaltinamuoju, ar jis nebuvo teistas. Jeigu nustatoma, kad užsienietis buvo teistas ir jam skirta (skirtos) Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka bauda (baudos), kurios (kurių) dydis (suma) didesnis (didesnė) negu 1 bazinės socialinės išmokos dydis, patikrinama, ar bauda (baudos) yra sumokėta (sumokėtos); 5) Prevencinių poveikio priemonių taikymo registre – ar užsieniečiui (vyresniam nei 14 metų) nebuvo taikytos prevencinio poveikio priemonės; 6) Ieškomų asmenų, neatpažintų lavonų ir nežinomų bejėgių asmenų žinybiniame registre – ar nėra paskelbta užsieniečio (vyresnio nei 14 metų) paieška Lietuvos Respublikoje; 7) Interpolo generalinio sekretoriato duomenų bazėje – ar nepaskelbta užsieniečio (vyresnio nei 14 metų) tarptautinė paieška ir ar nėra įvesta perspėjimų, kad asmuo vykdė ar gali vykdyti nusikalstamas veikas; 8) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje – ar užsienietis (vyresnis nei 14 metų) neturi didesnės negu 1 bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinės nepriemokos Valstybinio socialinio draudimo fondui.

Iš į bylą pateiktų dokumentų matyti, kad Aprašo 71.3 punkto pagrindu atlikto patikrinimo metu atsakovas nustatė, jog pareiškėjui yra pareikštas įtarimas padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalį (apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje), be to, pareiškėjas yra padaręs 7 administracinius teisės pažeidimus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas įtariamas tuo, kad, būdamas UAB „One Travels and Education“ direktorius, su Tuniso įmone „FB Development“ sudarė paslaugų teikimo sutartį, kurios vykdyti neketino ir pagal kurią iš įmonės „FB Development“ į UAB „One Travels and Education“ sąskaitą gavo 32 300 Eur ir 9 300 Eur sumas, šias pinigines lėšas išsigrynino ir minėtoje sutartyje nurodytų prekių įmonei „FB Development“ nepristatė, taip minėtai įmonei padarydamas 41 600 Eur turtinę žalą. Be to, pareiškėjas įtariamas tuo, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. būdamas UAB „One Travels and Education“ direktorius, internetu bendraudamas su Kanados piliete J. C. ir melagingai prisistatydamas pastarajai kaip R. T. įgijo pastarosios pasitikėjimą ir piktnaudžiaudamas jos pasitikėjimu melagingai pažadėjo jai įforminti jos vardu 5,5 mln. JAV dolerių piniginių lėšų palikimą, kurį jis neva turėjo paveldėti iš savo tėvo Lietuvoje, ir neva šio palikimo įforminimui prašė į UAB „One Travels and Education“ sąskaitą pervesti pinigines lėšas, po ko J. C. į UAB „One Travels and Education“ sąskaitą pervedė iš viso 42 015 JAV dolerių.

Pažymėtina, kad pagal Aprašo 78 punktą (sprendimo priėmimo metu galiojusi redakcija), jeigu nagrinėjamas užsieniečio prašymas pakeisti leidimą ar prašymas išduoti leidimą, kai užsienietis turi galiojantį leidimą laikinai gyventi ir yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, ir nustatoma, kad yra Aprašo 71.3.1 punkte nurodytų duomenų apie perspėjimą dėl asmens konkretaus ar atsargaus patikrinimo, Aprašo 71.3.3 punkte nurodytų duomenų apie užsieniečio padarytus administracinius teisės pažeidimus, Aprašo 71.3.4 punkte nurodytų duomenų apie užsieniečio pripažinimą įtariamuoju, kaltinamuoju ar jo teistumą arba Aprašo 71.3.5, 71.3.6 ir (ar) Aprašo 71.3.7 punkte nurodytų duomenų, tai Migracijos departamentas arba migracijos tarnyba Policijos departamentui išsiunčia elektroniniu paštu paklausimo, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai, skaitmeninę kopiją. Policijos departamentas, patikrinęs turimus duomenis apie užsienietį, ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo paklausimo gavimo dienos, šį paklausimą atsiuntusiai įstaigai pateikia paštu ar elektroniniu paštu išvadą, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai, arba šios išvados skaitmeninę kopiją.

Kadangi nagrinėjamu atveju atsakovas nustatė Aprašo 71.3.3. ir 71.3.4 punktuose nurodytas aplinkybes (pareiškėjas pripažintas įtariamuoju baudžiamojoje byloje bei yra padaręs administracinių teisės pažeidimų), buvo kreiptasi į Policijos departamentą dėl išvados apie pareiškėją pateikimo. Kaip minėta, Policijos departamentas, vadovaudamasis Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758, 12.4 punkto (užsienietis įtariamas padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą) ir 13.4 punkto (užsienietis sistemingai daro tos pačios rūšies administracinius teisės pažeidimus arba per metus padarė ne mažiau kaip du administracinius teisės pažeidimus, iš kurių bent vienas yra šiurkštus administracinis teisės pažeidimas) nuostatomis, pateikė išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

Nors pagal teismų praktiką aplinkybė, kad užsienietis yra įtariamas padaręs sunkų nusikaltimą, savaime nesudaro pagrindo visais atvejais teigti, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme, ir vien dėl to (tokių įtarimų pareiškimo) tokiam asmeniui turi būti atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (LVAT 2015 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015), tačiau, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovo sprendimas atsisakyti pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsižvelgiant į Policijos departamento išvadą, yra pagrįstas ir teisėtas. Teismas pažymi, kad valstybė turi diskrecijos teisę nustatyti aiškius kriterijus, pagal kuriuos yra sprendžiama dėl leidimo gyventi šalyje užsieniečiui suteikimo/ nesuteikimo ar pakeitimo/ nepakeitimo, todėl pareiškėjui neigiamo atsakymo pagrindimas informacija apie galimai pareiškėjo įvykdytą nusikalstamą veiką negali būti vertinamas kaip nekaltumo prezumpcijos pažeidimas.

Kaip minėta, pareiškėjas įtariamas dviejų sunkių nusikaltimų padarymu, o pagal Šengeno konvencijos 96 straipsnio 2 dalį grėsmė viešajai tvarkai gali susidaryti, kai užsienietis yra pagrįstai įtariamas padaręs sunkias nusikalstamas veikas. Be to, nustatyta, kad pareiškėjui taikoma kardomoji priemonė – namų areštas. Atkreiptinas dėmesys, kad kardomųjų priemonių būtina taikymo sąlyga yra tai, kad byloje būtų pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad būtent įtariamasis padarė nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 121 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad valstybei taikant apsaugos priemones būtina atsižvelgti į užsieniečio ryšius su priimančiąja šalimi bei įvertinti, ar taikytos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams. Teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo gavęs studijų pagrindu, tačiau nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas yra įtariamas sunkiais nusikaltimais nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, be to, kaip teisingai pažymėjo atsakovas, minėti įtarimai bei administraciniai teisės pažeidimai neigiamai apibūdina pareiškėjo asmenybę, t. y. įrodo, kad pareiškėjas ignoruoja visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas, nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų ir jų negerbia, kelia pavojų saugiam eismui, žmonių nuosavybei ir turtui. Todėl, teismo vertinimu, ginčijamas sprendimas laikytinas proporcingu ir juo nėra pažeista teisinga valstybės interesų ir užsieniečio teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog ir pareiškėjo studijų eiga, t. y. tai, kad baigęs studijas pareiškėjas negynė bakalauro darbo ir sustabdė studijas, vėliau vėl jas atnaujino, kelia pagristų įtarimų pareiškėjo deklaruojamu gyvenimo Lietuvoje tikslu. Tai, kad pasak pareiškėjo, jis Lietuvoje turi įsteigęs įmonę ir bendrauja su kitais studentais, esant nustatytoms aplinkybėms, taip pat nesudaro pagrindo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tuo labiau, kad pareiškėjo įmonė jokios veiklos nevykdo, be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad, kaip teigia pareiškėjas, Lietuvos Respublikoje būtų susiklostę pareiškėjo socialiniai ryšiai.

Teismas kritiškai vertina pareiškėjo teiginius, kad ginčijamas sprendimas užkerta kelią tinkamam kardomosios priemonės taikymui. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo cituojama LVAT praktika minėtu klausimu yra nebeaktuali, nes pagal ginčui aktualios redakcijos UTPĮ 124 straipsnio 3 dalį, užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos neleidžiama ir sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, grąžinimo, išsiuntimo ar prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, negali būti priimtas, jeigu jam paskirta kardomoji priemonė arba taikoma laikinoji apsaugos priemonė, kurios apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos. Ginčijamu sprendimu pareiškėjas nėra įpareigojamas palikti Lietuvos Respublikos teritoriją, todėl ir pareiškėjo pareigai tinkamai laikytis kardomųjų priemonių sąlygų minėtas sprendimas neturi jokios įtakos.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad Migracijos departamentas, pagrįstai nustatęs, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu privalėjo atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl nėra pagrindo panaikinti atsakovo 2016 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-341(00035), kuris, teismo vertinimu, be kita ko, yra išsamus ir motyvuotas, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas A. M. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė ir pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Papildomai pažymi, kad atitinka visas UTPĮ 26 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Jo manymu, šiuo atveju Įstatymas buvo taikomas formaliai, neatsižvelgiant į aplinkybių visetą ir tai, ar pareiškėjas, kuris yra tik įtariamas baudžiamosios veiklos padarymu, tikrai kelia realią grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai ir jos saugumui, taip pat visiškai nebuvo atsižvelgta į prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus.

Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, turėjo remtis skunde nurodyta LVAT 2015 m. vasario 5 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015, kurioje buvo analizuojama situacija, kurioje pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes jis buvo įtarimas padaręs sunkius tyčinius nusikaltinamus. Šioje situacijoje LVAT tinkamai ir pagrįstai išaiškino, kad aplinkybė, kad užsienietis yra įtariamas padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, savaime nesudaro pagrindo visais atvejais teigti, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme, ir vien dėl to (tokių įtarimų pareiškimo) tokiam asmeniui turi būti atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Remiantis LVAT 2015 m. vasario 5 d. nutartimi, Migracijos departamento sprendime privalėjo būti motyvuota, kodėl įtarimai dėl nusikalstamos veikos padarymo suponuoja grėsmės Lietuvai išvadą.

Migracijos departamentas bei pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgęs į pareiškėjo paaiškinimus nurodė, kad asmuo kelia grėsmę viešajai tvarkai ir dėl to, kad yra baustas už administracinės teisės pažeidimus. Pažymėtina, kad pareiškėjas buvo baustas daugiausiai už stovėjimą neleistinoje vietoje, jis visada sumokėjo baudas, nuoširdžiai gailisi, pats labai kritiškai vertina susiklosčiusias situacijas, mano, kad pagrįstai buvo traukiamas administracinėn atsakomybėn, tačiau tai negali būti pagrindas neleisti jam tęsti mokslus Lietuvoje. Samprotavimai, kad asmuo, padaręs administracinius teisės pažeidimus, galimai kelia grėsmę viešajai tvarkai yra tik samprotavimai, nepateikiant faktinių įrodymų, kodėl asmuo būtent savo veiksmais kelią grėsmę viešajai tvarkai. Sprendžiant dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Migracijos departamento sprendime nurodoma išvada, kad pareiškėjo nesieja ryšiai su Lietuva. Tokie teiginiai visiškai neatitinka tikrovės ir yra vertinami itin kritiškai, nes pareiškėjas Lietuvoje studijuoja, įsteigė įmonę, daug laiko praleidžia su savo bendramoksliais, randa bendra interesą su lietuviais. Pareiškėjo studijos Mykolo Romerio universitete yra pratęstos iki 2016 m. birželio 30 d. Už mokslus jau yra sumokėta. Pareiškėjas nuolat bendrauja su bendro intereso lietuviais, kurie taip pat studijuoja Socialinių technologijų fakulteto socialinio darbo programos bakalauro nuolatinių studijų programoje 4 kurse. Vien tai, kad asmuo yra 4 kurse, ir jam uždraudžiama toliau tęsti studijas, reiškia pareiškėjo kaip asmens teisės į mokslą pažeidimą. Dar daugiau pareiškėjas turi pastovią gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, taigi nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo nesieja ryšiai su Lietuva. Migracijos departamentas bei pirmosios instancijos teismas neprašė pareiškėjo patikslinti kokių nors duomenų, ar pateikti pasiaiškinimą dėl kokių nors aplinkybių.

LVAT yra nurodęs, kad situacija, kai dėl pradėto ikiteisminio tyrimo ir pareikštų įtarimų užsieniečiui draudžiama išvykti iš gyvenamosios vietos, tačiau tuo pat metu atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra pakankamai paradoksali, todėl, nenustačius pagrindų, dėl kurių šiuo metu toks leidimas užsieniečiui neturėtų būti išduodamas, tai ir turėtų būti padaryta, o vėliau, paaiškėjus Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų buvimui, toks leidimas galėtų būti panaikintas (LVAT 2015 m. vasario 5 d. nutartis Nr. A-506-624/2015). Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi paskyrė pareiškėjui namų areštą 6 mėnesiams, įpareigojot pareiškėją būti savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuo 21.00 val iki 07.00 val, tačiau Migracijos departamentas atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Tokia situaciją yra paradoksali, taigi remiantis Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi Migracijos departamento sprendimas iš esmės negali būti vykdomas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodo, kad atsakovo sprendimu pareiškėjas nėra įpareigojamas palikti Lietuvą, kadangi Migracijos departamento priimto sprendimo pasekmės yra akivaizdžios, t. y. po tokio sprendimo priėmimo, pareiškėjas bus išsiųstas iš Lietuvos.

Atsakovas Migracijos departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas skunde pats nenurodė jokių faktinių aplinkybių, į kurias, jo manymu, Migracijos departamentas neatsižvelgė, nagrinėdamas jo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi. Skunde nurodyta aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi pakeitė pareiškėjui paskirtą kardomąją priemonę, Migracijos departamento objektyviai negalėjo būti vertinama, kadangi ginčijamo sprendimo priėmimo metu apskritai neegzistavo, o kitų Migracijos departamento tariamai neištirtų faktinių aplinkybių pareiškėjas nenurodė. Be to, pareiškėjas nors ir nurodo, kad jam taikomos kardomosios priemonės buvo pakeistos, tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad tokios priemonės jam buvo panaikintos, nepateikė jis ir duomenų, patvirtinančių, kad buvo panaikintas jam suteiktas įtariamojo statusas. Migracijos departamento vertinimu, pirmos instancijos teismas ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad kardomųjų priemonių būtina taikymo sąlyga yra tai, kad byloje būtų pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad būtent įtariamasis padarė nusikalstamą veiką (BK 121 str. 2 d.). Dėl nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo atsakovas pabrėžia, kad Migracijos departamentas sprendime nenagrinėjo pareiškėjo kaltumo arba nekaltumo dėl jam inkriminuojamos veikos padarymo klausimo ir savo sprendime nekonstatavo, kad pareiškėjas yra kaltas dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, o tik atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi, atsižvelgdamas į Policijos departamento išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai. Migracijos departamento sprendimas nėra baudžiamosios atsakomybės taikymo aktas, tai – individualus administracinis aktas, priimtas vykdant UTPĮ reikalavimus, vadovaujantis teisės aktuose įtvirtintomis procedūromis bei prašymo nagrinėjimo metu turimais duomenimis. Užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai pagal savo kompetenciją nustato tam įgaliotos valstybės institucijos, kurių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas teismo. Pagal UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai. Taigi, atsisakymui pakeisti leidimą gyventi nebūtina nustatyti, kad sprendimo priėmimo metu teismo sprendimu yra konstatuotas visuomenės intereso pažeidimas – užtenka įvertinti, ar užsieniečio elgesys praeityje sudaro realios bei akivaizdžios grėsmės viešajai tvarkai galimybę. Priešingu atveju valstybės institucijų galimybės operatyviai reaguoti į galimą grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai būtų itin apribotos.

Pareiškėjas apeliacinį skundą taip pat grindžia LVAT išaiškinimais dėl UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo, pateiktais 2015 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo minima LVAT nutartis yra neaktuali, kadangi administracinė byla Nr. A-506-624/2015 buvo nagrinėjama pagal iki 2015 m. rugsėjo 1 d. galiojusio įstatymo nuostatas, tačiau Migracijos departamento sprendimas priimtas jau įsigaliojus 2015 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečiu teisinės padėties“ Nr. IX-2206 4, 24, 26, 35, 55, 90, 93, 106, 127, 140, 1401 straipsnių, X skyriaus pavadinimo pakeitimo ir įstatymo papildymo 341 straipsniu įstatymui Nr. XII-1894 (įstatymas įsigaliojo 2015 m. rugsėjo 1 d.), kurio tikslas – užtikrinti veiksmingesnę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei riziką keliančių užsieniečių migracijos kontrolę, mažinti tokių asmenų laikino ar nuolatinio apsigyvenimo Lietuvoje grėsmę, t. y. bylos buvo nagrinėjamos, esant iš esmės skirtingam teisiniam reglamentavimui. Įstatymo pakeitimais (pvz., UTPĮ 4 str., 35 str. 1 d. 15 p. pakeitimais) įstatymų leidėjas įtvirtino didesnę viešosios tvarkos, visuomenės interesų apsaugą, mažesnį šių interesų pažeidimų toleravimo lygį. Antra, 2016 m. liepos 14 d. LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016 (pažymėtina, kad administracinė byla Nr. eA-3784-662/2016 buvo nagrinėjama dėl to paties užsieniečio, kaip ir apeliaciniame skunde minima administracinė byla Nr. A-l814-858/2015, t. y. Migracijos departamentui pakartotinai išnagrinėjus užsieniečio prašymą dėl leidimo laikiniai gyventi išdavimo ir pakartotinai priėmus sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą) pateikė aktualiausią išaiškinimą dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Tiek nagrinėjamoje byloje, tiek ir administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016 pareiškėjas buvo įtariamas sunkių finansinių nusikaltimų padarymu, o Migracijos departamento sprendimas buvo priimtas pagal anksčiau minėtą teisinį reglamentavimą, todėl, Migracijos departamento vertinimu, nagrinėjamoje byloje turėtų būti atsižvelgta būtent į 2016 m. liepos 14 d. LVAT išaiškinimus.

Apeliacinio skundo teiginiai, kad ginčijamu sprendimu yra užkertamas kelias vykdyti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį, kuria pareiškėjui pritaikytos kardomosios priemonės buvo pakeistos, neatitinka tikrovės ir yra teisiškai nepagrįsti. Teismo sprendime minėta UTPĮ 124 straipsnio 3 dalies nuostata, kurios nauja redakcija įsigaliojo 2015 m. gruodžio 1 d., buvo siekiama sureguliuoti užsieniečių, kuriems nėra suteikiama teisė gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau kurių buvimas Lietuvos Respublikoje yra reikalingas, vykdant baudžiamąjį persekiojimą, teisinę padėtį. LVAT 2016 m. liepos 14 d. nutartyje (adm. byloje Nr. eA-3784-662/2016) taip pat konstatavo, kad „Vadovaujantis minėta Įstatymo 124 straipsnio 3 dalies nuostata, dėl pareiškėjui taikomų kardomųjų priemonių, kurios apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos, negali būti priimtas sprendimas, įpareigojantis pareiškėją palikti Lietuvos Respublikos teritoriją. Ginčijamu Sprendimu pareiškėjas nėra įpareigojamas palikti Lietuvos Respublikos teritoriją, todėl ir pareiškėjo pareigai tinkamai laikytis kardomųjų priemonių sąlygų minėtas sprendimas neturi jokios įtakos“. Taigi LVAT, įvertinęs iš esmės pasikeitusį teisinį reglamentavimą, 2016 m. liepos 14 d. sprendimu paliko galioti Migracijos departamento sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, konstatavus, kad užsienietis (įtariamasis baudžiamojoje byloje), kuriam buvo taikomos kardomosios priemonės, kelia grėsmę viešajai tvarkai. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo priimtas joks sprendimas, kuriuo pareiškėjas būtų įpareigojamas išvykti ar išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, taigi akivaizdu, kad jokios įtakos Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutarties vykdymui ar pareiškėjo dalyvavimui baudžiamajame procese nei Migracijos departamento, nei pirmos instancijos teismo sprendimas neturi.

Atsakovas pažymi, kad aplinkybė, jog pareiškėjas studijuoja Mykolo Romerio universitete, Migracijos departamento buvo įvertinta, kadangi ji sudaro leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas, ir pareiškėjui neatitinkant šio pagrindo, leidimas laikinai gyventi apskritai negali būti išduotas (apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad jo studijos buvo pratęstos iki 2016 m. birželio 30 d., tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis tęsia studijas ir po šios datos). Migracijos departamento vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas, baigęs studijas, negynė bakalauro darbo ir sustabdė studijas, o vėliau vėl jas atnaujino, rodo, kad jis piktnaudžiauja nustatytomis procedūromis, visais įmanomais būdais siekia gauti leidimą laikinai gyventi. Atitinkamai, gyvenamosios vietos turėjimas pagal UTPĮ 26 straipsnį yra būtina sąlyga leidimui gyventi gauti, t. y. tuo atveju, jeigu pareiškėjas Lietuvos Respublikoje neturėtų gyvenamosios vietos, leidimas laikinai gyventi jam irgi negalėtų būti išduodamas, taigi šios aplinkybės objektyviai negali paneigti nei Migracijos departamento, nei pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Migracijos departamento vertinimu, teismas ginčijamame sprendime taip pat pagrįstai konstatavo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje įregistravo įmonę, savaime nesudaro pagrindo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, ypač atsižvelgiant į tai, kad pats pareiškėjas UAB „One Travels and Education“ nedirba, kitų šioje įmonėje dirbančių asmenų taip pat nenustatyta, t. y. ši įmonė jokios veiklos nevykdo. Galiausiai, pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei pirmosios instancijos teismui, nei LVAT nepateikė jokių įrodymų ar duomenų, patvirtinančių, kad Lietuvos Respublikoje būtų susiklostę jo socialiniai ryšiai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2016 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-341(00035), kuriuo atsisakyta pareiškėjui A. M. B. išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, pagal kurį išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Grėsme valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai atsakovas laikė tai, kad pareiškėjas 2016 m. sausio 27 d. buvo pripažintas įtariamuoju dviejų sunkių nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymu, taip pat kad Administracinių teisės pažeidimų registre yra įrašų apie 7 pareiškėjo padarytus administracinius teisės pažeidimus, susijusius su Kelių eismo taisyklių pažeidimais, iš kurių 4 buvo padaryti per 2015 metus. Atsakovas, priimdamas minėtą sprendimą, be kita ko, rėmėsi Policijos departamento 2016 m. vasario 8 d. išvada Nr. 5-S-1278, kurioje nurodyta, jog pareiškėjo A. M. B. elgesys, pasireiškiantis sistemingu nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų darymu, neigiamai apibūdina jo asmenybę ir rodo jo polinkį nesilaikyti nustatytų elgesio taisyklių.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, konstatavęs, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą 2016 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-341(00035), kuris, teismo vertinimu, be kita ko, yra išsamus ir motyvuotas, 2016 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo A. M. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismo sprendime byloje surinktų įrodymų pagrindu padarytoms išvadoms pritaria. Teisėjų kolegija vadovaujasi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), todėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir išdėstytų argumentų iš naujo nekartoja, o, atsakydama į apeliacinį skundą, tik juos papildo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atitinka visas UTPĮ 26 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, kurių pagrindu turi būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Taigi, apelianto teigimu, jam turėjo būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su šiuo teiginiu nesutinka. Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje akcentuojama, kad, net ir esant Įstatymo numatytoms sąlygoms išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi, teisės aktai įpareigoja įgaliotą instituciją taip pat patikrinti, ar nėra Įstatyme nustatytų pagrindų, kuriems esant atsisakoma išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi, o nustačius tokius pagrindus, t. y. įvertinus, kad gauti duomenys patvirtina juos (pagrindus) esant, – priimti sprendimą atsisakyti išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi (LVAT 2016 m. sausio 25 d. nutartis adm. byloje Nr. eA-324-624/2016). Šiuo atveju, kaip matyti iš byloje ginčijamo sprendimo, tai ir buvo padaryta – 2016 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-341(00035) Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi nustatė, kad jo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (UTPĮ 35 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija pritaria apelianto teiginiui, kad vien tik įtarimas baudžiamosios veikos padarymu nereiškia to, kad toks asmuo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai ir jam turi būti atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kita vertus, administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015, kuria remiasi apeliantas, apeliacinės instancijos teismas šią išvadą padarė atsižvelgęs į nagrinėtoje konkrečioje administracinėje byloje susiklosčiusią situaciją, t. y. tai, kad į minėtą bylą pateiktoje Policijos departamento 2014 m. gegužės 30 d. išvadoje buvo tik duomenys apie pareiškėjo pripažinimą įtariamuoju pagal BK 4 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį, taip pat paaiškinimas, kad pagal BK 11 straipsnio 5 dalies nuostatas pareiškėjui tiek pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, tiek pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį inkriminuojami nusikaltimai yra sunkūs tyčiniai nusikaltimai, bei kad išvada priimta vadovaujantis Duomenų apie užsienietį tikrinimo aprašo 11.4 papunkčio nuostatomis („jis įtariamas padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą arba yra įrodymų, kad jis ketina daryti tokius nusikaltimus“), t. y. nemotyvuojant, kodėl ši aplinkybė – įtarimų sunkių nusikaltimų padarymu pareiškimas – suponuoja nurodytą išvadą. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtoje administracinėje byloje LVAT teisėjų kolegija akcentavo tik tai, kad aplinkybė, jog užsienietis yra įtariamas padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, savaime nesudaro pagrindo visais atvejais teigti, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme, ir vien dėl to (tokių įtarimų pareiškimo) tokiam asmeniui turi būti atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Vadinasi, faktas, kad užsieniečiui yra pareikšti įtarimai sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečioje byloje surinktų duomenų visumą.

Teisėjų kolegija, administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015 padariusi minėtą išvadą, paaiškino, kad iš esmės yra galima situacija, kai ir nesant pakankamai duomenų, vienareikšmiškai patvirtinančių asmenį padarius nusikaltimą, įtarimus jam jau būtina pareikšti vien dėl to, kad šį asmenį būtų galima apklausti apie jam žinomas aplinkybes, atitinkamai – formaliai taikant Duomenų apie užsienietį tikrinimo aprašo 11.4 papunkčio nuostatas, lyg ir turėtų būti teikiama išvada, kad tokio asmens gyvenimas Lietuvos Respublikos gali grėsti viešajai tvarkai. Kita vertus, kaip akcentavo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015, nesutiktina su pareiškėjo skundo argumentais, jog išvados dėl asmens galimos grėsmės viešajai tvarkai teikimas, esant tik duomenims apie asmeniui pareikštus įtarimus sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu, savaime suponuoja asmens nekaltumo prezumpcijos, o tuo pačiu – ir Lietuvos Respublikoje Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo, pažeidimą, kadangi galima situacija, kai asmuo ne tik neginčija, bet ir a priori pripažįsta jam pareikštų įtarimų nusikalstamos veikos įvykdymu pagrįstumą, taip pat galima situacija, kai asmuo, įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu, vėl padaro sunkų nusikaltimą, kurio padarymo vietoje yra užtiktas (in flagranti), dėl ko motyvuota teismo nutartimi jam taikoma griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas. Vertinant, kad valstybė turi diskrecijos teisę nustatyti aiškius kriterijus, pagal kuriuos yra sprendžiama dėl leidimo gyventi šalyje užsieniečiui suteikimo/ nesuteikimo ar pakeitimo/ nepakeitimo, byloje minimos išvados pagrindimas tokių duomenų visuma vargu ar galėtų būti vertinamas kaip nekaltumo prezumpcijos pažeidimas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje svarbu tai, kad Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, prieš priimdamas ginčijamą 2016 m. kovo 22 d. sprendimą, gavo Vilniaus AVPK Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos raštą Nr. 10-S-2539, kuriame pranešama, kad 2016 m. sausio 27 d. pareiškėjas sulaikytas ikiteisminio tyrimo metu, o 2016 m. sausio 28 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi A. M. B., kaip įtariamajam, paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 2 mėnesiams. Be to, Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi byloje Nr. 1.9-13595 paskyrė pareiškėjui namų areštą 6 mėnesiams, įpareigojot jį būti savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuo 21.00 val iki 07.00 val. Taip pat minėta nutartimi teismas nutarė paimti iš pareiškėjo jo asmens pasą. Taigi, ši aplinkybė – būtent, kad pareiškėjui ne vien tik pareikštas įtarimas dėl sunkių nusikaltimų padarymo, o pareiškėjas yra pripažintas įtariamuoju, jam paskirtos kardomosios priemonės (viena jų – suėmimas, yra itin griežta), lėmė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015 padarytomis išvadomis. Šiuo atveju susiklostė visai kitokia faktinė situacija, kurią, apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas vertino tinkamai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamas atsakovo 2016 m. kovo 22 d. sprendimas priimtas atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas, be kita ko, yra padaręs 7 administracinius teisės pažeidimus: 2014 m. gegužės 2 d. pareiškėjui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir paskirta bauda už tai, kad jis vairavo automobilį pasibaigus laikino valstybinio numerio ženklų galiojimui, be techninės apžiūros ir neapdraudęs vairuojamos transporto priemonės privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu; 2014 m. liepos 28 d. pareiškėjui surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir paskirta bauda už tai, kad jis vairavo transporto priemonę neapsidraudęs transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu; 2014 m. spalio 8 d. pareiškėjas nubaustas už tai, kad viršijo mieste leidžiamą greitį 24 km/val., o 2015 m. kovo 19 d. – už tai, kad, vairuodamas automobilį, atsitrenkė į priekyje stovėjusį automobilį, jį apgadino. Visi šie administraciniai teisės pažeidimai padaryti dar prieš 2015 m. rugsėjo 1 d., kai pareiškėjui A. M. B. Migracijos departamentas išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvoje UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 46 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, galiojantį iki 2016 m. sausio 31 d. Kadangi atsakovas, priimdamas minėtą sprendimą, apie šiuos pareiškėjo pažeidimus žinojo, jie negali būti laikomi pakankamu pagrindu konstatuoti, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme) kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Tokios grėsmės kilimo nepagrindžia ir tai, kad pareiškėjas 2015 m. spalio 21 d. (vieną kartą) bei 2015 m. lapkričio 5 d. (du kartus) nubaustas už tai, kad vairuodamas automobilį sustojo ir paliko jį stovėti vietoje, kurioje sustoti ir stovėti draudžia Kelių eismo taisyklės.

Kita vertus, konstatuota aplinkybė nedaro įtakos Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2016 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-341(00035) teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi, kaip minėta, pareiškėjas buvo pripažintas įtariamuoju dviejų sunkių nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymu, ir jam paskirtos atitinkamos kardomosios priemonės, kas šiuo atveju yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Be to, nors didžioji dalis administracinių teisės pažeidimų, nurodytų ginčijamame atsakovo sprendime, buvo padaryti iki atsakovui išduodant pareiškėjui 2015 m. rugsėjo 1 d. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir ne visi jų gali būti laikomi šiurkščiais, visi šie pažeidimai, kaip pagrįstai pažymėjo atsakovas ginčijamame sprendime, neigiamai apibūdina pareiškėjo asmenybę. Šiuo aspektu apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į kitą ginčijamame atsakovo sprendime akcentuotą aplinkybę – tai, kad pareiškėjas Policijos departamento 2015 m. liepos 28 d. raštu Nr. 5-G-7157 buvo įspėtas, kad sistemingas administracinių teisės pažeidimų darymas gali tapti kliūtimi ateityje jam pakeisti leidimą laikinai gyventi arba jo turimas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje gali būti panaikintas. Visgi po 2015 m. rugsėjo 1 d., kai pareiškėjas A. M. B. buvo pasirašytinai supažindintas su minėtu raštu, jis padarė tris tos pačios rūšies administracinius teisės pažeidimus.

Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta ir apeliacinio skundo teiginį, kad tiek teismas, tiek atsakovas netinkamai įvertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika (pareiškėjas studijuoja Mykolo Romerio universitete, yra įsteigęs įmonę, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, draugų Lietuvoje). Kolegija pritaria atsakovo išvadai, kad šios aplinkybės nėra pakankamas pagrindas nepaisyti visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos interesų ir suteikti pareiškėjui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas studijas Mykolo Romerio universitete buvo sustabdęs iki 2016 m. lapkričio 11 d. (žr., Mykolo Romerio universiteto Studijų prorektoriaus 2016 m. sausio 14 d. raštą Nr. 3A (11.21-301)-69), tačiau vėliau šias studijas atnaujino, o planuojama pareiškėjo studijų pabaiga –  2016 m. birželio 30 d. (žr., Mykolo Romerio universiteto Studijų prorektoriaus 2016 m. sausio 26 d. raštą Nr. 3A (11.21-301)-742). Kiek tai susiję su pareiškėjo Lietuvoje įsteigta įmone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjo įmonė jokios veiklos nevykdo, be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad, kaip teigia pareiškėjas, Lietuvos Respublikoje būtų susiklostę pareiškėjo socialiniai ryšiai.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. M. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė