LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,

išteisintųjų Mildos M. U. ir L. U. gynėjai advokatei Gražinai Mauručaitienei,

nukentėjusiosios J. G. atstovui advokatui Robertui Skėriui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. G. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Sigito Lečo kasacinius skundus dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. U. ir L. U. išteisintos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 straipsnio 3 dalį, neįrodžius, kad jos padarė nusikalstamą veiką. Nukentėjusiosios civilinis ieškinys atmestas.

Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 4 d. nutartis, kuria Palangos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nuosprendis pakeistas ir nustatyta, kad M. M. U. ir L. U. išteisintos, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. G. civilinis ieškinys, pareikštas M. M. U. ir L. U. dėl 10 800 Lt turtinės ir 180 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, paliktas nenagrinėtas.

              Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Aiduko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus tenkinti, išteisintųjų gynėjos, prašiusios kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

              n u s t a t ė :

              M. M. U. ir L. U. pagal BK 132 straipsnio 3 dalį buvo kaltinamos tuo, jog, pažeidusios teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, t. y.:

              M. M. U. , būdama 1/6 dalies gamybinio pastato, esančio Palangoje, (duomenys neskelbtini), savininkė, bei L. U., būdama šio gamybinio pastato 2/3 dalių savininkė ir nepilnamečio R. U., 1/6 dalies gamybinio pastato savininko, atstovė pagal įstatymą, pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 73 punktą būdamos statinio naudotojos, pagal 41 straipsnio 1 dalį būdamos atsakingos už statinio techninę priežiūrą, iki 2011 m. balandžio 21 d. pažeidė Statybos įstatymo 40 straipsnio 3, 4, 5 punktų, 41 straipsnio 5 dalies reikalavimus, taip pat Statybos techninio reglamento STR 1.12.07:2004 „Statinių techninės priežiūros taisyklės, kvalifikaciniai reikalavimai statinių techniniams prižiūrėtojams, statinių techninės priežiūros dokumentų formos bei jų pildymo ir saugojimo tvarkos aprašas“ II skyriaus 38, 39, 40, 44 straipsnių reikalavimus: nesilaikė normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nustatytų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio mechaninio atsparumo ir pastovumo savybės, atitinkančios esminius statinio reikalavimus, neorganizavo ir neatliko statinio techninės priežiūros, neremontavo, nerekonstravo statinio, kai jo tolesnis naudojimas kėlė pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ir aplinkai, nevedė statinio techninės priežiūros žurnalo, nestebėjo statinio ne rečiau kaip kartą per mėnesį, neorganizavo statinio periodinių (kasmetinių) apžiūrų, vizualiai stebimų statinio būklės defektų, avarijų ar griūties pavojų neaprašė ir neregistravo statinio techninės priežiūros žurnale, neįvertino statinio būklės, nenumatė priemonių defektams šalinti, neorganizavo remonto. Dėl fizinio plytų ardymo bei neleistinai didelės erozijos pastato išorės sienai ir išilginei laikančiajai vidaus sienai esant deformuotoms ir avarinės būklės, M. M. U. ir L. U. neregistravo defektų statinio techninės priežiūros žurnale, pastebėtų statinio būklės defektų nešalino, statinio būklės neįvertino, neorganizavo remonto, nesiėmė jokių priemonių užkirsti kelią patekti į pastatą. Dėl masinio plytų ištrupėjimo dėl sudrėkusių plytų užšalimo–atšilimo mūrinio stulpo (UAB „K“ statybinės techninės ekspertizės akto schemoje pažymėto Nr. 4) skerspjūvis sumažėjo tiek, kad nebeužtikrino mechaninio atsparumo ir pastovumo (esminiai statinio reikalavimai, numatyti Statybos įstatymo 4 straipsnio 1 punkto 1 papunkčio) reikalavimų, tai lėmė statinio avarinę būklę ir griūties pavojų bei pavojų žmonių gyvybei ir sveikatai. Dėl to 2011 m. balandžio 21 d. 14.50 val., įvykus atraminio mūrinio stulpo griūčiai, pažeidžiant kitas statinio dalis (pokraninę siją, atraminę 7,5 m siją, ant jos besiremiančias gelžbetonines briaunuotas plokštes su stogo konstrukcija) įvyko statinio avarija, kurios metu žuvo statinio viduje buvęs V. G.. Taip M. M. U. ir L. U., pažeisdamos teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, dėl neatsargumo atėmė gyvybę V. G..

              Kasaciniu skundu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė J. G. prašo nustačius, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme arba perduoti bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

              Kasatorės nuomone, išteisindamas M. M. U. ir L. U., pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjo visų byloje esančių aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų, o apeliacinės instancijos teismas, neištaisęs pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų, taip pat pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą reikalavimą bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

              Kasaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl priežastinio ryšio tarp išteisintųjų veiksmų (neveikimo) ir kilusių padarinių nebuvimo, nurodoma, kad vienu iš pagrindinių įrodymų teismas laikė UAB „Klaipėdos komprojektas“ ekspertizės aktą, kurio išvados, teismo nuomone, nepatvirtino išteisintųjų kaltės dėl joms inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Išvadoje nurodyta, kad nelaimingo atsitikimo, kurio metu buvo mirtinai traumuotas V. G., priežastis buvo ne tik tai, jog išteisintosios nevykdė techninės statinio priežiūros – kaip viena iš priežasčių nurodyta ir tai, kad nebuvo vykdoma statinio naudojimo priežiūra, kurią privalėjo atlikti Palangos miesto savivaldybės administracija, todėl išteisintosios neturėjo realios galimybės sužinoti, kokių veiksmų jos privalo imtis, siekdamos vykdyti statinio techninę priežiūrą. Kasatorės teigimu, tokia UAB „K“ ekspertizės akto išvada yra nepagrįsta, prieštarauja nuosavybės teisės sąvokai, įtvirtintai CK 4.37 straipsnio 1 dalyje, bei kitiems įstatymams, įpareigojantiems išteisintąsias, kaip pastato savininkes, domėtis šio pastato priežiūros reglamentavimu bei valdyti ir naudoti nuosavybės teisės objektą nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų.

              Be to, kasatorės nuomone, pirmosios instancijos teismas minėtą ekspertizės išvadą turėjo vertinti kritiškai, atsižvelgdamas į galiojančius teisės aktus bei kitus byloje esančius įrodymus. Statybos įstatymo 40 straipsnyje įtvirtintos statinių naudotojų pareigos prižiūrint statinį – organizuoti šio ir kitų įstatymų bei kitų teisės aktų nustatytų techninių, organizacinių priemonių visumą, užtikrinančią Reglamente (ES) Nr. 305/2011 nustatytus esminius statinių reikalavimus per visą statinio ekonomiškai pagrįstą naudojimo trukmę. Tai reiškia, jog statinio naudotojas yra atsakingas už tai, kad statinys būtų tinkamos techninės būklės ir nekeltų grėsmės dėl galimų statinio būklės defektų žmonių sveikatai, gyvybei ar aplinkai. Pasak kasatorės, reikalavimas atlikti statinio priežiūrą, automatiškai įpareigoja statinio naudotoją nuolatos stebėti jo būklę, tam, kad būtų galima nustatyti jos pokyčius, ir pašalinti atsiradusius defektus, kad toks statinys nekeltų pavojaus žmonių sveikatai, gyvybei ar aplinkai. Statybos įstatymo 42 straipsnis nustato viešojo administravimo subjekto atliekamos kontrolės tvarką, kurios tikslas nustatyti, ar statinio naudotojai tinkamai vykdo statinio techninę priežiūrą. Šio įstatymo trečioje dalyje įtvirtintos viešojo administravimo subjekto teisės imtis tam tikrų priemonių užtikrinant tinkamą statinio naudojimo priežiūrą, tačiau šis įstatymas viešojo administravimo subjektams neįtvirtina jokių pareigų, susijusių su statinio naudojimo priežiūra. Taigi, pasak kasatorės, už statinio tinkamos techninės būklės išlaikymą yra atsakingi patys statinio naudotojai, o viešojo administravimo subjektas yra tik kontrolės institucija, kuri nėra įpareigoti pranešti statinių naudotojams apie jiems priklausančias įstatymines pareigas.

              Kasatorės nuomone, atsižvelgiant į tai, kad statinio naudotojas turi aiškiai teisės aktuose įtvirtintą pareigą vykdyti techninę statinio priežiūrą, o viešojo administravimo subjektas tik teisę reikalauti, kad statinio naudotojas šią priežiūrą vykdytų, akivaizdu, kad statinio naudotojos, t. y. išteisintosios, taip pažeidė specialias elgesio saugumo taisykles ir dėl to žuvo žmogus, taigi, tarp jų veikos ir kilusių padarinių yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys, nes būtent išteisintųjų veika (neveikimas) buvo V. G. mirties priežastimi. Todėl M. M. U. ir L. U. turi būti pripažintos kaltomis pagal 132 straipsnio 3 dalį. Kasatorė pažymi, kad analogiškoje Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 15 d. išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje (Nr. 1A-35-508/2014) buvo nustatyta, kad pastato naudotojas dėl neatsargumo atėmė gyvybę vienam asmeniui ir penkis asmenis nesunkiai sužalojo – tarp asmens, kaip pastato naudotojo, atsakingo už jo priežiūrą, veiksmų ir nukentėjusiesiems kilusių padarinių buvo nustatytas priežastinis ryšys. Teismas konstatavo, kad asmuo, būdamas statinio naudotoju, privalėjo vykdyti Statybos įstatyme statinio naudotojui įtvirtintas pareigas, tokias kaip statinio techninės priežiūros organizavimas, statinio saugumo užtikrinimas kitų žmonių gyvybei, sveikatai ir kt.

              Kasatorės teigimu, priežastinio ryšio buvimą tarp M. M. U. ir L. U. veiksmų ir kilusių padarinių patvirtina ir byloje esančio 2011 m. gegužės 3 d. Avarijos tyrimo akto išvados, kuriose nurodyta, kad avarijos priežastis – nevedama statinio techninė priežiūra, o už avariją atsakingi asmenys yra gamybinės ir ūkinės paskirties bendrasavininkiai, t. y. išteisintosios. Kasatorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, šio akto išvadų iš viso nevertino ir nesusiejo jų į vieną visumą su UAB „K“ ekspertizės akto išvadomis, kad kaltinamosios nevykdė statinio techninės priežiūros. Taip teismas pažeidė BK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesusiejo į vieną visumą visų bylos aplinkybių, neįvertino byloje esančių įrodymų su galiojančių teisės aktų reikalavimais ir tokiais veiksmais pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą reikalavimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas priežastinio ryšio tarp išteisintųjų veiksmų ir kilusių padarinių nebuvimą grindė ir specialisto R. M. parodymais bei byloje esančiomis įvykio vietos nuotraukomis, iš kurių, pasak teismo, aiškiai buvo matyti, kad pastatas, esantis Palangoje, (duomenys neskelbtini), buvo aptvertas tvora. Tuo remdamasis apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad išteisintosios ėmėsi galimų priemonių apsunkinti pašalinių asmenų patekimą į joms priklausantį pastatą. Kasatorės nuomone, tokios apeliacinio teismo išvados visiškai neatitinka byloje esančių įrodymų ir jiems prieštarauja – nė vienas pirmosios instancijos teisme apklaustas asmuo neparodė, kad įvykio metu pastatas buvo aptvertas tvora. Be to, iš byloje esančių įvykio vietoje darytų nuotraukų matyti, kad sugriuvęs pastatas tuo metu buvo aptvertas tik „Stop“ juosta (iš karto po pastato griūties tai padarė į įvykio vietą atvykę pareigūnai), o ne tvora. Kasatorės nuomone, teismas iš viso negalėjo remtis R. M. parodymais, kad atliekant ekspertizę sugriuvusio pastato teritorija buvo aptverta tvora, nes šie parodymai neįrodo, kad patekimas į pastatą buvo ribojamas jo sugriuvimo metu ir tuo pasirūpino išteisintosios. Kasaciniame skunde nurodoma, kad šis pastatas sugriuvo 2011 m. balandžio 21 d., o ekspertizę R. M. atliko ir įvykio vietoje lankėsi tik 2011 m. birželio mėnesį, tuo metu, kai tvora aplink sugriuvusį pastatą jau buvo pastatyta. Taigi, šis specialistas negalėjo žinoti, ar įvykio metu šis pastatas buvo aptvertas tvora, ar ne. Be to, aplinkybę, kad įvykio metu pastatas nebuvo aptvertas ir kad tvora aplink jį buvo pastatyta tik po to, pagrindžia 2011 m. gegužės 3 d. Avarijos tyrimo aktas, kurio rekomendacijose nurodyta nedelsiant įrengti apsauginį aptvėrimą, kad pašaliniai asmenys negalėtų patekti į pavojingą zoną. Pasak kasatorės, jeigu pastato sugriuvimo metu apsauginė tvora aplink pastatą jau būtų buvusi, minėtame akte nebūtų reikalaujama iš naujo jį aptverti. Kasatorės nuomone, šie įrodymai aiškiai patvirtina, jog pastato griuvimo metu nuteistosios nebuvo užtvėrusios pastato tvora, kad apsunkintų pašalinių asmenų patekimą į joms priklausantį pastatą. Tai įrodo, kad išteisintosios nevykdė pastato techninės priežiūros bei neužtikrino pastato saugumo kitų žmonių gyvybei ir sveikatai, todėl yra atsakingos už kilusius padarinius, t. y. už neatsargų gyvybės atėmimą V. G., pažeidus teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad įvykio metu pastatas buvo aptvertas tvora, išsamiai neįvertino R. M. parodymų, neišanalizavo nuotraukų iš įvykio vietos, nesusiejo jų su visais byloje esančiais įrodymais, todėl padarė minėtiems įrodymams prieštaraujančias išvadas, o tai lėmė ir išvadas apie priežastinio ryšio tarp išteisintųjų veiksmų ir kilusių padarinių nebuvimą bei netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

              Kasatorės teigimu, šioje situacijoje baudžiamosios atsakomybės taikymo aspektu nėra reikšminga, ar V. G. į pastatą pateko teisėtai ar neteisėtai, žinodamas, kad jis nenaudojamas – tai visiškai neturi jokios įtakos konstatuojant priežastinį ryšį tarp išteisintųjų veiksmų ir kilusių padarinių. Šiuo atveju išteisintosios visais atvejais turėjo pareigą atlikti statinio techninę priežiūrą, laiku įvertinti atsiradusius statinio būklės defektus ir imtis priemonių, kad dėl tokio pastato nekiltų grėsmė žmonių sveikatai, gyvybei ar aplinkai. Išteisintosios pačios patvirtino žinojusios, kad joms priklausančio gamybinio pastato būklė bloga, todėl turėjo imtis priemonių suremontuoti, rekonstruoti ar nugriauti tokį statinį, kad apsaugotų tiek žmones, tiek pačią aplinką nuo galimų neigiamų padarinių. Todėl, pasak kasatorės, baudžiamosios atsakomybės taikymo aspektu nėra reikšmingas ir patekimo į pastatą tikslas. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad V. G. būtų ėjęs į pastatą ketindamas jį ardyti ar nugriauti, kad su savimi turėjo kokius nors daiktus, kuriais galėjo daryti poveikį pastato konstrukcijoms.

              Kasatorės nuomone, esant nurodytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintini, nes teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

              Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas S. Lečas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 4 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

              Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismas nepaisė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto įrodymų vertinimo reikalavimo – įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito. Nepagrįstai nepripažinęs M. M. U. ir L. U. kaltomis pagal BK 132 straipsnio 3 dalį, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 2 straipsnio 2 ir 4 dalis, 14, 16 straipsnius, 132 straipsnio 3 dalį. Tai lėmė, kad neteisėtas bei nepagrįstas pirmosios instancijos teismo nuosprendis nebuvo panaikintas ir nebuvo priimtas teisėtas bei pagrįstas apkaltinamasis nuosprendis.

              Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas teisingą išvadą, jog M. M. U. ir L. U. netinkamai vykdė statinio techninę priežiūrą, nepagrįstai nusprendė, kad jų veiksmai nelėmė statinio avarijos ir jie vertintini kaip atsitiktinis priežastinis ryšys (kilusias pasekmes nulėmė papildomos aplinkybės), kad nevykdyta statinio naudojimo priežiūra. Kasaciniame skunde nurodoma, kad UAB „K“ ekspertizės akto išvados 1 punkte nurodyta, jog statinio avarija įvyko dėl silikatiniu plytų mūrinio stulpo suirimo. Dėl fizinio plytų ardymo, erozijos, mūrinio stulpo skerspjūvis sumažėjo tiek, kad nebeužtikrino mechaninio atsparumo ir pastovumo esminio statinio reikalavimo, įvyko stulpo griūtis, pažeisdama kitas statinio dalis. Suirimas galėjo prasidėti nuo menkiausios apkrovos: vibracijos netoliese kalant polius ar tankinant pagrindus, nedidelio smūgio į stulpą ar į priešais esančią mūro sieną, vėjo gūsio. Pasak kasatoriaus, tai rodo, kad pastatu ilgą laiką nebuvo rūpinamasi, jis tapo tokios avarinės būklės, griūtis galėjo prasidėti nuo menkiausios apkrovos. Už tai, kad statiniai užtikrintų mechaninio atsparumo ir pastovumo reikalavimus ir negriūtų nuo menkiausios apkrovos, yra atsakingi statinio savininkai (Statybos įstatymo 2 straipsnio 73 punktas, 41 straipsnio 1 dalis). Abi išteisintosios ikiteisminio tyrimo metu pripažino žinojusios, kad statinio sienos buvo ardomos. Todėl, pasak kasatoriaus, tarp pastato savininkų (išteisintųjų) veikos, pasireiškiančios kaltinime nurodytų specialių elgesio taisyklių pažeidimu (visiškos pastato nepriežiūros), ir kilusių padarinių – žmogaus žūties dėl pastato griūties, yra būtinojo, o ne atsitiktinio, kaip nusprendė apeliacinės instancijos teismas, pobūdžio priežastinis ryšys. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nevykdant statinio naudojimo priežiūros, išteisintosios neturėjo realios galimybės sužinoti, kokių veiksmų jos privalo imtis, siekdamos tinkamai vykdyti statinio techninę priežiūrą. Skunde pažymima, kad areštas pastatui, esančiam Palangoje, (duomenys neskelbtini), neturi jokios įtakos savininko pareigų, numatytų Statybos įstatymo 40 straipsnyje, vykdymui; disponavimo teisės apribojimas neužkerta kelio savininko pareigoms įgyvendinti; be to, reikiamų teisės aktų nežinojimas neeliminuoja atsakomybės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnis, BK 2 straipsnio 2 dalis). O šiuo atveju, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas M. M. U. ir L. U. išteisino dėl nežinojimo.

              Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas konkrečiai nepasisakė, kuo remdamasis padarė išvadą, jog M. M. U. ir L. U. ėmėsi priemonių apsunkinti pašalinių asmenų patekimą į joms priklausantį pastatą. Teismas nenurodė, ar konstatuodamas tvoros buvimo faktą įvykio metu remiasi 2011 m. balandžio 21 d. atliktos įvykio vietos apžiūros protokolu (iš kurio matyti, kad tvoros nebuvo), ar specialisto R. M. ekspertizės aktu, kuriam užduotis atlikti ekspertizę pateikta tik 2011 m. gegužės 13 d., t. y. praėjus daugiau nei 20 dienų po įvykio. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje teisingai nustatė aplinkybę, jog atliekant ekspertizę statinio teritorija buvo aptverta tvora, tačiau netinkamai ją įvertino ir padarė išvadą, kad tvora buvo ir įvykio metu. Įvertinęs įrodymus pirmosios instancijos teismas tokios išvados nepadarė. Baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kad specialistas R. M. įvykio vietoje buvo būtent 2011 m. balandžio 21 d. Be to, kasaciniame skunde pažymima, kad tai, jog įvykio metu pastatas nebuvo aptvertas, pagrindžia ne tik visų pirmosios instancijos teisme apklaustų asmenų bei ikiteisminio tyrimo metu apklaustų M. M. U. ir L. U. parodymai, bet ir Avarijos tyrimo aktas, kurio rekomendacijose užfiksuotas nurodymas nedelsiant užtikrinti statinio perimetro apsaugą, kad pašaliniai asmenys negalėtų prisiartinti prie avarinio pastato arčiau kaip per 9 metrus, tol kol bus pastato teritorija aptverta; nedelsiant įrengti apsauginį aptvėrimą. Taigi, pasak kasatoriaus, pastatas buvo aptvertas tik po jo griūties. Neišsamiai išnagrinėjęs tvoros nebuvimo aplinkybės statinio griūties metu (2011 m. balandžio 21 d.), neįvertinęs su tuo susijusių bylos duomenų kaip visumos, apeliacinės instancijos teismas padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą. Tai laikytina esminiu Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu, nes jis sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą – nustatydamas šią aplinkybę teismas grindė išvadą, kad išteisintosios nenumatė, negalėjo ir neturėjo numatyti, kad jų veiksmai gali sukelti pavojingus padarinius, nes ėmėsi priemonių apsunkinti pašalinių asmenų patekimą į joms priklausantį pastatą.

              Taip pat, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino statinio naudojimo priežiūros įtaką kilusioms pasekmėms – šiuo atveju tokios priežiūros buvimas (ar nebuvimas) nėra susijęs būtinu priežastiniu ryšiu su pasekmėmis, t. y., esant tinkamai statinio techninei priežiūrai, bet nevykdant statinio naudojimo priežiūros, statinys nebūtų nugriuvęs, nes būtų užtikrinti statinio mechaninio atsparumo ir pastovumo reikalavimai. Viešojo administravimo subjektai, vykdantys statinio naudojimo priežiūrą, atlieka tik jo techninės priežiūros kontrolės funkciją (Statybos įstatymo 2 straipsnio 79 punktas, 42 straipsnis), tačiau už pačią statinio techninę priežiūrą yra atsakingi tik statinio naudotojai (savininkai). Taigi, pasak kasatoriaus, pastato griūties priežastis buvo ne žuvusiojo V. G. bei su juo buvusio A. G. veiksmai (patekimas į pastatą) ir ne nevykdyta statinio naudojimo priežiūra, o išteisintųjų padarytas specialių elgesio taisyklių pažeidimas.

Prokuroro ir nukentėjusiosios kasaciniai skundai tenkintini iš dalies. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 4 d. nutartis naikintina dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 320 straipsnio 3 dalis), o byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

              Dėl teismo nešališkumo principo

              Kasatorė teigia, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, nes išteisindamas M. M. U. ir L. U. šios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų.

              Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra išaiškinęs teismo nešališkumo principą subjektyviąja ir objektyviąja prasme. Subjektyvus nešališkumas reiškia, kad teismas (teisėjas) negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo, būti tendencingas. Asmens (subjektyvus) nešališkumas preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Objektyviąją prasme teismo nešališkumo principas reikalauja, kad teismo procesas vyktų taip, kad nekiltų jokių abejonių dėl teismo (teisėjo) nešališkumo, kad su visais bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog kam nors iš jų reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas. Vertinant objektyvųjį nešališkumo aspektą turi būti nustatyti tikri faktai, keliantys dėl to abejonių. Pažymėtina, kad teismo nešališkumo principas negali būti aiškinamas plečiamai, ir procesinės klaidos ar pažeidimai patys savaime dar nereiškia šio principo pažeidimo. Teismo šališkumas gali būti konstatuodamas, kai nustatomos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-61/2010, 2K-7-402/2010, 2K-414/2010 ir kt.). Šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta, jų nenurodė ir kasatorė, todėl jos teiginys dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo yra nepagrįstas.

              Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

              Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies) ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

              BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo. Dėl to, nesant tokių apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas. Be to, teismas privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai, nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, išaiškintos tiek kaltinančios, tiek teisinančios aplinkybės ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 20 straipsnis, 324 straipsnio 6 dalis). Iš naujo tirti bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija, todėl, nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti, ir pan.

              Nagrinėjamojoje byloje, remiantis joje esančias įrodymais, nustatyta, kad pagal 2001 m liepos 23 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą. Nr. R-5 10757 L. U. paveldėjo 2/3, M. M. U. 1/6 ir R. U. 1/6 pastato, esančio Palangoje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisė į šį pastatą L. U., M. M. U. ir R. U. įregistruota Registrų centre nuo 2001 m. gruodžio 19 d.

2003 m. pastato savininkai gavo iš teismo pranešimą, kad į minėto pastato dalį pretenduoja L. S., kuris pateikė ieškinį, o Palangos miesto apylinkės teismas 2003 m. lapkričio 24 d. priėmė nutartį pastatui taikyti laikinos apsaugos priemonės.

              2011 m. 14.50 val. įvyko statinio avarija, kurios metu žuvo statinio viduje buvęs V. G.. Pagal 2011 m. gegužės 3 d. avarijos tyrimo aktą (priedas Nr. 1) komisija nustatė, kad avarijos priežastys – nebuvo vedama pastato techninė priežiūra, dėl to konstrukcijos prarado atsparumą ir viena kolona (ketvirta) griuvo neatlaikiusi stogo apkrovos. Atsakingi asmenys – gamybinės ir ūkinės paskirties pastatų bendrasavininkiai L. U., M. M. U. ir R. U.. Komisija taip pat rekomendavo: 1) nedelsiant užtikrinti statinio perimetro apsaugą, kad pašaliniai asmenys negalėtų prisiartinti prie pastato arčiau kaip per 9 metrus tol, kol pastato teritorija bus aptverta; 2) nedelsiant įrengti apsauginį aptvėrimą priklausomai nuo pastatų aukščio 4,5–9 m atstumu nuo pastatų <...> 3) statinių savininkams atlikti statinio ekspertizę. Vykdydamos Palangos miesto savivaldybės administracijos nurodymą kaltinamosios L. U. ir M. M. U. pateikė prašymą – užduotį UAB ,,B“ atlikti statinio ekspertizę po avarijos. Pagal pastato ekspertizės aktą avarija įvyko: 1) dėl silikatinių plytų mūrinio stulpo suirimo. Dėl fizinio plytų ardymo, erozijos mūrinio stulpo skerspjūvis sumažėjo tiek, kad nebeužtikrino mechaninio atsparumo ir pastovumo – esminio statinio reikalavimo, todėl įvyko stulpo griūtis, pažeisdama kitas statinio dalis <...> 2) nebuvo vykdoma statinio naudojimo priežiūra, kurią privalėjo atlikti viešojo administravimo subjektas, šiuo atveju Palangos miesto savivaldybės administracija; 3) nebuvo vykdoma statinio techninė priežiūra. Statinio techninę priežiūrą organizuoja statinio naudotojas (statinio savininkas).

              Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad statinio naudojimas ir priežiūra prasideda užbaigus jo statybą ir tęsiasi iki statinio išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro arba iki statinio griovimo darbų pradžios.

              Pagal Statybos įstatymą (1996 m. kovo 19 d. redakcija) ir patvirtintą statybos techninį reglamentą STR 1.12.08:2010 ,,Statinių naudojimo priežiūros tvarkos aprašo“ statinio naudojimo priežiūros vykdytojai yra Statybos įstatymo išvardytų viešojo administravimo subjektų įgalioti pareigūnai (specialistai), atliekantys statinių techninės priežiūros kontrolę. Priežiūros vykdytojas apie numatomą statinių techninės priežiūros patikrinimą iš anksto raštu praneša statinio naudotojui. Priežiūros vykdytojas, tikrindamas statinių naudotojo atliekamą statinių techninę priežiūrą, privalo <...> surašyti statinio techninės priežiūros patikrinimo aktą, jo 1 egzempliorių įteikti statinio naudotojui arba techniniam prižiūrėtojui, kitą saugoti Priežiūrą atliekančioje institucijoje (STR 12.5 punktas); padaryti išvadas apie statinio techninę būklę ir jo techninę priežiūrą (STR 12.4.4. punktas).

              Pagal minėtą Statybos įstatymą ir patvirtintą statybos techninį reglamentą STR 01.12.07:2004 ,,Statinių techninės priežiūros taisyklės, kvalifikaciniai reikalavimai statinių techniniams prižiūrėtojams, statinių techninės priežiūros dokumentų formos bei jų pildymo ir saugojimo tvarkos aprašą“ statinio techninę priežiūrą organizuoja statinio naudotojas ūkio būdu arba sutarties pagrindu paskirdamas statinio techninį prižiūrėtoją (STR 34 punktas). Statinio technine priežiūra rūpinasi statinio naudotojas, kuris privalo: laikytis <...> normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose nustatytų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio (jo dalių, inžinerinių sistemų) savybės <...> (STR 30.3 punktas); suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti statinius, jeigu tolesnis jų naudojimas kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai (STR 30.5 punktas); paaiškėjus, kad statinio būklė kelia pavojų statinyje ar arti jo gyvenančių, dirbančių at kitais tikslais būnančių žmonių sveikatai, gyvybei ar aplinkai, atsižvelgdamas į grėsmės pobūdį, privalo imtis žmonėms, aplinkai ir statiniui apsaugoti nuo galimų pasekmių, sustabdyti statinio naudojimą, uždrausti bet kokią veiklą statinyje (jei reikia, – statinio sklype) (STR 33 punktas); statinio techninę priežiūrą sudaro: nuolatinis statinio būklės stebėjimas, statinio periodinės ir specializuotos apžiūros, pastebėtų statinio būklės defektų šalinimas, remonto (paprastojo ar kapitalinio )organizavimas (STR 37, 37.1, 37.2. 37.3,37.4. punktai).

              Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 132 straipsnį nustatyta tam, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas šio straipsnio 1 ar 2 dalyje padarė numatytą veiką pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles.

              Prašyme perkvalifikuoti M. M. U. ir L. U. kaltinimą iš BK 2711 straipsnio 1 dalies į 132 straipsnio 3 dalį nurodyta, kad jos kaltinamos tuo, jog pažeidė teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, t. y. Statybos įstatymo 40 straipsnio 3, 4, 5 punktus, 41 straipsnio 5 dalies reikalavimus, Statybos techninio reglamento II skyriaus 38, 39, 40, 44 straipsnių reikalavimus ir dėl neatsargumo atėmė gyvybę V. G. .

              Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad M. M. U. ir L. U. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 132 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymių. Šį teismo nuosprendį apeliacine tvarka apskundė prokuroras ir nukentėjusioji. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinius skundus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

              Esminis apeliacinių skundų argumentas buvo tas, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog neįrodytas priežastinis ryšys tarp išteisinamųjų veiksmų (neveikimo) ir kilusių padarinių. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nustatė, kad tiek subjektai, atsakingi už gamybinio pastato naudojimo priežiūros vykdymą, tiek M. M. U. ir L. U. nevykdė tinkamai Statybos įstatymo reikalavimų. Toliau teismas nurodė, kad sutikdami su apylinkės teismo pozicija, jog nevykstant statinio naudojimo priežiūrai išteisintosios neturėjo realios galimybės sužinoti, kokių veiksmų jos privalo imtis siekdamos tinkamai vykdyti statinio techninę priežiūrą <...> nes nebūdamos statybos srities specialistėmis negalėjo žinoti, ką turi atlikti vadovaujantis Statybos įstatymų ir statybos techniniais reglamentais, todėl konstatavo, kad M. M. U. ir L. U. veiksmai nebuvo susiję (tiesioginiu) priežastiniu ryšiu su kilusias padariniais, ir išteisintųjų veiksmus vertino kaip atsitiktinį priežastinį ryšį, t. y. kilusias pasekmes nulėmė papildomos aplinkybės – nevykdyta statinio naudojimo priežiūra.

              Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pastato areštas, t. y. disponavimo teisių apribojimas, neužkirto išteisintosioms kelio įgyvendinti savininko pareigų, nustatytų Statybos įstatymo 40 straipsnyje, be to, pagal byloje surinktus įrodymus galima daryti išvadą, jog pastatu Palangoje, (duomenys neskelbtini), ilgą laiką nebuvo rūpinamasi, todėl jis tapo tokios avarinės būklės, kad griūtis galėjo prasidėti nuo menkiausios apkrovos. Atkreiptinas žemesnių instancijų teismų dėmesys ir į tai, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinio teismo argumentas, kad išteisintosios, negavusios jokių nurodymų iš pastato naudojimo priežiūrą privalėjusių atlikti administravimo subjektų, nenumatė, negalėjo ir neturėjo numatyti, kad jų veiksmai gali sukelti pavojingus padarinius, neeliminuoja atsakomybės.

              Apeliacinės instancijos teismas padarė kategorišką išvadą, kad iš įvykio vietoje darytų nuotraukų matyti, jog pastatas Palangoje, (duomenys neskelbtini), buvo aptvertas tvora, o tai leidžia padaryti ir kitą išvadą, kad M. M. U. ir L. U. ėmėsi galimų priemonių apsunkinti pašalinių asmenų patekimą į joms priklausantį pastatą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad neaišku, kuo remdamasis apeliacinės instancijos teismas padarė tokią išvadą. Kaip matyti iš 2011 m. balandžio 21 d. atliktos įvykio vietos apžiūros protokolo, ikiteisminio tyrimo metu apklaustų M. M. U. ir L. U. parodymų, 2011 m. balandžio 21 d. avarijos tyrimo akto, įvykio metu pastatas nebuvo aptvertas (jokios tvoros nebuvo, pastatas buvo aptvertas tik po jo griūties, t. y. po 2011 m. balandžio 21 d.).

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos duomenis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai pripažino, kad M. M. U. ir L. U. nepadarė joms inkriminuotos nusikalstamos veikos, yra padaryta išsamiai neištyrus visų bylos aplinkybių, neišanalizavus ir nepalyginus visų byloje surinktų įrodymų, neįvertinus bylos duomenų kaip visumos (BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimas), neatsakius į prokuroro ir nukentėjusiosios esminius apeliacinių skundų argumentus (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), o tai vertintina kaip baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Nurodyti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pripažįstami esminiais, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

              Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagal paduotus apeliacinius skundus teismas privalo iš naujo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą, išnagrinėti prokuroro ir nukentėjusiosios apeliaciniuose skunduose nurodytus esminius argumentus ir savo sprendime dėl jų pateikti motyvuotas išvadas.

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

              n u t a r i a :

              Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 4 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.