Administracinė byla Nr. A575-3022/2011
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00343-2010-0
Procesinio sprendimo kategorija 24 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. liepos 15 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,
sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,
rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. R. (J. R.) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. R. skundą atsakovui Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
2010 m. gegužės 17 d. pareiškėjas J. R. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – ir Vilniaus VGTPT) pateikė prašymą Nr. (1.8)-ATP-1346-10 suteikti antrinę teisinę pagalbą, rengiant skundą Europos Žmogaus Teisių Teismui dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A662-166/2010 (b. l. 25-27, I t.).
Vilniaus VGTPT pareiškėjo J. R. prašymą 2010 m. gegužės 20 d. raštu Nr. (1.8)-SD-2047-10 persiuntė Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – ir Panevėžio VGTPT), prašydama jį išnagrinėti bei priimti sprendimą dėl pareiškėjo J. R. 2010 m. gegužės 17 d. pateikto prašymo Nr. (1.8)-ATP-1346-10 (b. l. 22-24, I t.).
Panevėžio VGTPT 2010 m. gegužės 25 d. priėmė sprendimą Nr. (1.2)-SP1-01016 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakė pareiškėjui J. R. suteikti antrinę teisinę pagalbą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, motyvuodama, jog pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip trijose bylose (b. l. 5-6, I t.).
II.
Pareiškėjas J. R. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 2-4, I t.), kuriuo prašė panaikinti atsakovo Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-01016 ir įpareigoti atsakovą Panevėžio VGTPT suteikti antrinę teisinę pagalbą, sprendime numatyti išmokėti pareiškėjui kelionės ir bylinėjimosi išlaidas, nustatyti, kad Panevėžio VGTPT pažeidė pareiškėjo teises, nes nagrinėjo prašymą ne pagal apygardos teritorija, pripažinti, kad Panevėžio VGTPT vadovas apribojo teisę į teisminę gynybą.
Pareiškėjas nurodė, kad jis 2010 m. gegužės 17 d. kreipėsi į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą su prašymu parengti skundą Europos žmogaus teisių teismui. Vilniaus VGTPT minėtą prašymą persiuntė Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. Panevėžio VGTPT Sprendimu atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas neįvertinus visų faktinių aplinkybių, nėra motyvuotas, neatitinka viešojo administravimo aktui keliamų reikalavimų. Be to, pareiškėjo manymu, Panevėžio VGTPT nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija) 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto nuostatą bei atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą nurodžiusi, kad antrinė teisinė pagalba jam yra teikiama daugiau nei trijose bylose. Pareiškėjas teigė, kad iki 2008 m. balandžio 30 d. antrinės teisinės pagalbos teikimas nebuvo ribojamas ir teisiniai santykiai dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo atsirado galiojant šiai įstatymo redakcijai. Dėl to, anot pareiškėjo, atsakovas Panevėžio VGTPT neturėjo teisinio pagrindo riboti jo teisės gauti antrinę teisinę pagalbą. Be to pažymėjo, kad atsakovas nepateikė jokių duomenų, leidžiančių teigti, jog pagal jo nurodytus sprendimus antrinės teisinės pagalbos teikimas yra tęsiamas.
Atsakovas Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime į pareiškėjo J. R. skundą (b. l. 16-21, I t.) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Panevėžio VGTPT priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui J. R., kadangi jam antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip trijose bylose. Pažymėjo, kad vien tik 2009 metais yra gavusi iš pareiškėjo penkiolika prašymų suteikti antrinę teisinę pagalbą. Vienuolikoje bylų buvo nuspręsta atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui. Panevėžio VGTPT nurodė, kad pareiškėjas tokiu būdu piktnaudžiauja savo teise gauti antrinę teisinę pagalbą. Akcentavo, jog antrinės teisinės pagalbos prieinamumo ribojimu siekiama ne suvaržyti kurio nors asmens teises, o užtikrinti visų asmenų, pretenduojančių į antrinę teisinę pagalbą, lygias teises į kvalifikuotą, efektyvią ir ekonomišką antrinę teisinę pagalbą.
III.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo J. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 17-21, II t.).
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas J. R. nepagrįstai prašo taikyti Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2008 m. balandžio 30 d. Teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo yra susiklostę pagal šiuo metu galiojančią Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo redakciją, todėl yra taikoma šios VGTPĮ redakcijos 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto nuostata, pagal kurią antrinė teisinė pagalba nesuteikiama, jei asmeniui minėta pagalba yra teikiama daugiau nei trijose bylose. Teismas konstatavo, jog pateikti Vilniaus VGTPT, Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Kauno VGTPT), Panevėžio VGTPT sprendimai bei advokatų ataskaitos apie atliktus darbus pagal priimtus sprendimus ir minėtų institucijų raštai, skirti pareiškėjui, patvirtina, kad pareiškėjui J. R. ginčijamo sprendimo priėmimo metu antrinė teisinė pagalba faktiškai buvo teikiama daugiau nei trijose bylose. Teismas pažymėjo, kad vertindama nurodytą J. R. poziciją bei duomenis apie sprendimus, pagal kuriuos pareiškėjui J. R. teikiama antrinė teisinė pagalba, jis vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų priimtus sprendimus yra preziumuojamas, nebent šios pagalbos teikimas būtų nustatyta tvarka nutrauktas ar pasibaigtų savaime (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1065/2009).
IV.
Pareiškėjas J. R. apeliaciniu skundu (b. l. 33-34, II t.) nesutinka su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – įpareigoti atsakovą Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą suteikti jam antrinę teisinę pagalbą, parengiant skundą Europos žmogaus teisių teismui dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties Nr. A662-166/2010.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad aplinkybė, jog pareiškėjui J. R. antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau nei trijose bylose, yra nepagrįsta faktiniais duomenimis. Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų bazėje nėra informacijos apie antrinės teisinės pagalbos teikimo procesą pagal atsakovo nurodytus sprendimus, t. y. kad antrinė teisinė pagalba yra tęsiama ar jos teikimas pasibaigęs, ar antrinės teisinės pagalbos teikimas yra nutrauktas. Taip pat akcentuoja, kad teisiniai santykiai tarp jo ir atsakovo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo susiklostė iki naujos Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo redakcijos įsigaliojimo, kai antrinės teisinės pagalbos teikimas nebuvo ribojamas pagal bylų skaičių, todėl konkrečiu atveju turėjo būti laikomasi lex retro non agit principo. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo jo reikalavimo dėl jo teisės į gynybą apribojimo, tinkamai nepatikrino, ar nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės, išnagrinėjus jo prašymą ne pagal Panevėžio VGTPT apygardos teritoriją, nepasisakė dėl įpareigojimo Panevėžio VGTPT priimti sprendimą suteikti antrinę teisinę pagalbą, neišreikalavo jo prašomų įrodymų.
Atsakovas Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime (b. l. 52-56, II t.) į pareiškėjo J. R. apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas Panevėžio VGTPT nurodo, kad faktiniai duomenys patvirtina, jog pareiškėjui J. R. skundžiamo Sprendimo priėmimo metu teisinė pagalba buvo teikiama daugiau nei trijose bylose. Akcentuoja, kad VGTPĮ 4 straipsnio 1 punkte yra įtvirtinta pareiškėjo pareiga bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, todėl jeigu pareiškėjas šios pareigos nevykdo ir nebendradarbiauja su jam paskirtuoju advokatu, tai vis tiek nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad antrinė teisinė pagalba pagal galiojantį valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą yra neteikiama. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A502-1065/2009. Pažymi, kad pareiškėjo veiksmai prieštarauja VGTPĮ 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtintam draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principui. Teigia, kad pareiškėjas neteisingai aiškina VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punktą. Anot atsakovo, antrinės teisinės pagalbos prieinamumo ribojimu yra siekiama ne suvaržyti kokio nors asmens teises, o užtikrinti visų asmenų, pretenduojančių į antrinę teisinę pagalbą, lygias galimybes gauti kvalifikuotą, efektyvią ir ekonomišką teisinę pagalbą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
V.
Administracinis ginčas iš esmė kilo dėl Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. (1.2)-SP1-01016, kuriuo pareiškėjui J. R. buvo atsisakyta suteikti antrinės teisinės pagalbos teikimą, rengiant skundą Europos žmogaus teisių teismui dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A662-166/2010.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (byloje aktuali 2009 m. balandžio 16 d. įstatymo redakcija Nr. XI-223). Šio įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis VGTPĮ 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 punktai). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).
Konkrečiu atveju aktuali Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio (keistas 2008 m. balandžio 15 d. įstatymu Nr. X-1492 ir galiojantis nuo 2008 m. balandžio 30 d.) 7 dalies 4 punkte įtvirtinta norma, numatanti, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip trijose bylose. Aptariamos aplinkybės nustatymas yra pagrindas atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai spręsti dėl atsisakymo besikreipusiam asmeniui suteikti antrinę teisinę pagalbą. Taip pat paminėtina VGTPĮ 11 straipsnio 8 dalis, kuri inter alia numato, jog šio straipsnio 7 dalis netaikoma antrinės teisinės pagalbos teikimui baudžiamosiose ir administracinių teisės pažeidimų bylose, išskyrus prašymus dėl proceso atnaujinimo, skundus ar pareiškimus privataus kaltinimo tvarka. Taigi į VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte nurodytą bylų skaičių (daugiau kaip trys bylos) neturi būti įtrauktos (išskyrus nurodytą išlygą) baudžiamosios ir administracinių teisės pažeidimų bylos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-271/2010).
Įvertinus minėtas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad analizuojant skundžiamo Panevėžio VGTPT sprendimo, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu, pagrįstumą, turėtų būti nustatyta faktinė aplinkybė, jog pareiškėjui jau buvo teikiama antrinė teisinė pagalba daugiau kaip trijose bylose, į šį skaičių neįtraukiant baudžiamųjų ar administracinių teisės pažeidimų bylų.
Iš skundžiamo Panevėžio VGTPT 2010 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. (1.2)-SP1-01016 turinio matyti, kad buvo įvardinta dvylika atvejų, kai pareiškėjui J. R. Vilniaus VGTPT, Kauno VGTPT ir Panevėžio VGTPT sprendimais jau buvo teikiama antrinė teisinė pagalba, tačiau byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ne visos Sprendime paminėtos bylos gali būti įtraukiamos į VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte nurodytą bylų skaičių.
Pareiškėjui baudžiamosiose bylose Vilniaus VGTPT 2009 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. (1.8)-S-1087-09 ir 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. (1.8)-S-2798-09 suteikta antrinė teisinė pagalba, vadovaujantis VGTPĮ 11 straipsnio 8 dalies punktu, nepatenka į VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto reguliavimo sritį. Taip pat nustatyta, kad Sprendimo priėmimo metu antrinė teisinė pagalba buvo pasibaigusi ir neteikiama pagal Vilniaus VGTPT 2008 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. (1.8)-S-2254-08 bei Kauno VGTPT 2008 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-08-T-872-1628. Šias aplinkybes patvirtino atsakovo Panevėžio VGTPT atstovė J. T. pirmosios instancijos teismo posėdyje (b. l. 13, II t.). Kita vertus, minėtų Vilniaus VGTPT ir Kauno VGTPT sprendimų eliminavimas, teisiškai situacijos nekeičia. Iš skundžiamo Panevėžio VGTPT 2010 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. (1.2)-SP1-01016 matyti, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba buvo teikiama dar aštuoniose bylose pagal šiuos penkis Kauno VGTPT sprendimus – 1) 2008 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-08-T-620-1627 (galiojo iki 2009 m. kovo 1 d., tačiau Kauno VGTPT 2009 m. balandžio 28 d. Nr. TP-2-(2.2)-09-P-620-1435 ir 2010 m. balandžio 6 d. Nr. TP-2-(2.2)-10-P-620-1952 sprendimais galiojimas pratęstas iki 2011 m. vasario 1 d., antrinės teisinės pagalbos teikimas užbaigtas 2010 m. rugpjūčio 2 d., Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2010 m. liepos 9 d. nutartį (b. l. 120-123, I t.)), 2) 2008 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-08-T-154-P-1638 (galiojo iki 2009 m. kovo 1 d., tačiau Kauno VGTPT 2009 m. balandžio 29 d. Nr. TP-2-(2.2)-09-P-154-P-1432 ir 2010 m. balandžio 6 d. Nr. TP-2-(2.2)-10-P-154-P-1055 sprendimas galiojimas pratęstas iki 2011 m. vasario 11 d. (b. l. 159-162, I t.)), 3) 2008 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-08-T-1290-P-2410 (b. l. 172-173, I t.), 4) 2009 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-09-T-78-P-120 (galiojo iki 2009 m. lapkričio 30 d., tačiau Kauno VGTPT 2009 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-10-P-78-P-1123 sprendimo galiojimas pratęstas iki 2010 m. spalio 30 d. (b. l. 144-146, I t.)), 5) 2009 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-09-T-79-P-119 (galiojo iki 2009 m. lapkričio 30 d., tačiau Kauno VGTPT 2010 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-10-P-79-P-1122 sprendimo galiojimas pratęstas iki 2010 m. spalio 30 d. (b. l. 139-141, I t.), bei pagal šiuos tris Panevėžio VGTPT sprendimus – 1) 2009 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-01216 (sprendimas galiojo iki 2010 m. birželio 29 d. (b. l. 89, I t.)), 2) 2009 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-01215 (sprendimas galiojo iki 2010 m. birželio 29 d. (b. l. 104, I t.)), 3) 2009 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-01214 (sprendimas galiojo iki 2010 m. birželio 29 d. (b. l. 110, I t.)). Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad antrinės teisinės pagalbos teikimo faktą patvirtinta minėti Kauno VGTPT ir Panevėžio VGTPT sprendimai, advokatų ataskaitos apie atliktus darbus pagal priimtus sprendimus (b. l. 132-138, 142, 164-171, 175, 193-194, I t.), Kauno VGTPT raštai, skirti pareiškėjui (b. l. 148-158, I t.). Iš minėtų dokumentų matyti, kad pareiškėjas kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos, skirtos paminėtais Kauno VGTPT sprendimais, pratęsimo, reiškė prašymus dėl paskirtų advokatų pakeitimo, kuriuos Kauno VGTPT vertino ir nenustatė, kad šiais sprendimais suteiktos antrinės teisinės pagalbos teikimas būtų neaktualus ir faktiškai nutrūkęs, buvo konstatuota, kad pats pareiškėjas nebendradarbiauja su paskirtais jam antrinę teisinę pagalbą teikti advokatais. Dėl Panevėžio VGTPT sprendimų taip pat nenustatyta, kad jais paskirtas antrinės teisinės pagalbos teikimas būtų nutrūkęs. Panevėžio VGTPT atstovė nurodė, kad pareiškėjas nebendradarbiavo su paskirta teikti jam antrinę teisinę pagalbą advokate, ką iš esmės patvirtinta ir paties pareiškėjo paaiškinimai pirmosios instancijos teismo posėdyje, kad pas advokatę nevyko dėl finansinių priežasčių (b. l. 34, I t.). Taigi vien tai, kad advokatas neatlieka faktinių veiksmų, nes pareiškėjas į jį nesikreipia, pažeisdamas VGTPĮ 4 straipsnio 1 punkte įtvirtintą pareigą dėl bendradarbiavimo, nesudaro pagrindo laikyti paskirtą antrinę teisinę pagalbą nutrūkusia. Pažymėtina, kad pareiškėjas, teigdamas priešingai, t. y., kad pagal minėtus Kauno VGTPT ir Panevėžio VGTPT sprendimus antrinės teisinės pagalbos teikimas yra pasibaigęs, nepateikė jokių įrodymų šioms aplinkybėms pagrįsti, t. y. nepaneigė, jog pagal minėtus Kauno VGTPT ir Panevėžio VGTPT sprendimus antrinės teisinės pagalbos teikimas yra tęsiamas bei jam dar yra aktualus. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. spalio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1065/2009, kuria pagrįstai vadovavosi pirmosios instancijos teismas, yra pažymėjęs, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal valstybės garantuojamų teisinės pagalbos tarnybų sprendimus yra preziumuojamas, nebent šios pagalbos teikimas būtų nustatyta tvarka nutrauktas ar pasibaigtų savaime. Tokių duomenų, kaip minėta, byloje nepateikta.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišreikalavo jo prašomų įrodymų, nepaklausė liudytojais advokatų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodinėjimo procese reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra susiję su nagrinėjama byla, t. y. gali patvirtinti arba paneigti bylai reikšmingas aplinkybes. Teismui nėra privalomas prašymas dėl įrodymų rinkimo. Teismas, tenkindamas ar atmesdamas prašymą dėl įrodymų rinkimo, turi teisę nuspręsti įrodymų liečiamumo klausimą, t. y., ar prašyme nurodytas įrodymas yra reikšmingas nagrinėjamam ginčui. Pirmosios instancijos teismas 2010 m. spalio 11 d. raštu (b. l. 36, I t.) įpareigojo Panevėžio VGTPT pateikti įrodymus apie pareiškėjui suteiktą antrinę teisinę pagalbą ir šių gautų įrodymų užteko priimti sprendimą, įrodymų pakankamumo klausimas nekyla ir teisėjų kolegijai. Matyti, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kurias, anot jo, būtų galėję patvirtinti neišreikalauti įrodymai, vertinant jas kitų administracinėje byloje surinktų įrodymų ir pateiktų teisinių motyvų visumoje, nepaneigtų priimto procesinio sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.
Pareiškėjas J. R. dėl kai kurių analizuojamų Kauno VGTPT sprendimų apeliaciniame skunde pažymi, kad yra priimtos galutinės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose, kuriose minėtais sprendimais buvo teikiama antrinė teisinė pagalba, tačiau iš nurodytų datų matyti, kad šie faktai, vertinant juos laiko aspektu, nėra aktualūs sprendžiant dėl Panevėžio VGTPT 2010 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. (1.2)-SP1-01016 priėmimo metu egzistavusios situacijos.
Tai, kad Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) nėra duomenų apie kai kuriose (pareiškėjo J. R. apeliaciniame skunde nurodytose) administracinėse bylose teikiamą antrinę teisinę pagalbą, taip pat nepaneigia, kad Kauno VGTPT ir Panevėžio VGTPT sprendimais pareiškėjui skirta nemokama antrinė teisinė pagalba šiose bylose buvo teikiama. Pagal VGTPĮ 2 straipsnio 3 dalį antrinė teisinė pagalba – tai ne tik gynyba ir atstovavimas bylose, bet ir dokumentų rengimas, t. y. antrinė teisinė pagalba gali būti teikiama dar ir neprasidėjus teisminiam procesui, kuris yra fiksuojamas Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (LITEKO).
Nepagrįsti pareiškėjo J. R. argumentai, kad Panevėžio VGTPT 2010 m. gegužės 25 d. sprendime Nr. (1.2)-SP1-01016, taikant VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punktą, į sprendimų dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo skaičių nepagrįstai buvo įtraukti sprendimai, priimti iki naujos VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo. Pagal sprendimų priėmimo datas akivaizdu, kad jų priėmimo metu VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto 2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija jau galiojo. Be to, pagal suformuotą teismų praktiką, taikant VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punktą, į sprendimų dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo skaičių taip pat įtraukiami sprendimai, priimti iki naujos VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo, jei antrinės teisinės pagalbos teikimas sprendimo priėmimo momentu pagal šiuos sprendimus yra tęsiamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniai sprendimai, priimti administracinėse bylose Nr. A822-1042/2009, Nr. A662-1207/2009, Nr. A502-1065/2009, Nr. A146-271/2010). Kadangi atsakovas Panevėžio VGTPT minėtą VGTPĮ normos redakciją taikė teisiniams santykiams susiklosčiusiems jau po jos įsigaliojimo, nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistas lex retro non agit teisės principas.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, nustatytų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų visumoje darytina išvada, jog ginčo sprendimo priėmimo metu egzistavo prielaidos taikyti Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktą, nes buvo šios normos dispozicijoje numatyta sąlyga – teisinė pagalba buvo teikiama daugiau kaip trijose bylose. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas sistemingai kreipiasi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, atitinkamoms valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboms priėmus sprendimus atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą – juos skundžia ir prašo suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl šių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų sprendimų apskundimo, yra duomenų, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboms priėmus sprendimus suteikti antrinę teisinę pagalbą ir paskyrus advokatus, pareiškėjas su jais pakankamai nebendradarbiauja, dėl ko antrinė teisinė pagalba tokiose bylose yra tęsiama, nepagrįstai eikvojant ribotus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo resursus. Šios aplinkybės, įvertinus tai, kad skundžiamo Sprendimo priėmimo metu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba buvo teikiama dar aštuoniose bylose, analizuojant jas valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos principų – lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo, taikaus ginčų sprendimo prioriteto, draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis – taikymo prasme, akivaizdžiai parodo, kad Panevėžio VGTPT 2010 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP1-01016 patenkinus pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, toks sprendimas būtų nesuderinamas su tais tikslais, kurių siekė teisės akto leidėjas, priimdamas Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą.
Pareiškėjas J. R. apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog jo teisės buvo pažeistos tuo aspektu, kad Panevėžio VGTPT 2010 m. gegužės 25 d. priėmė sprendimą Nr. (1.2)-SP1-01016 ne pagal apygardos teritoriją, o pirmosios instancijos teismas to tinkamai nepatikrino. Šie argumentai atmetami kaip nepagrįsti ir neatitinkantys faktinės padėties. Atsakovas Panevėžio VGTPT pareiškėjo J. R. 2010 m. gegužės 17 d. pateiktą prašymą Nr. (1.8)-ATP-1346-10 nagrinėjo, nes 2010 m. gegužės 20 d. raštu Nr.(1.8)-SD-2047-10, siekdama išvengti interesų konflikto, jam šį prašymą persiuntė Vilniaus VGTPT, prašydama prašymą išnagrinėti bei priimti sprendimą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai savo motyvus grįsdamas teisės aktų nuostatomis bei suformuota teismų praktika pasisakė, kodėl Panevėžio VGTPT, priimdama 2010 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-01016, veikė kaip kompetentingas viešojo administravimo subjektas. Teisėjų kolegija palaiko šiuos motyvus ir jų nekartoja. Pažymėtina, kad pareiškėjas J. R. apeliaciniame skunde jokių naujų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, nepateikia.
Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovas Panevėžio VGTPT, veikdamas kaip kompetentingas viešojo administravimo subjektas, 2010 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP1-01016 pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui J. R. antrinę teisinę pagalbą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte įtvirtintu pagrindu. Nenustatyta kitų šio Sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl naikinti Sprendimą ir įpareigoti Panevėžio VGTPT suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, taip pat tenkinti kitus pareiškėjo reikalavimus dėl pripažinimo, kad Panevėžio VGTPT vadovas apribojo jo teisę į teisminę gynybą, kad Panevėžio VGTPT pažeidė pareiškėjo teises, nes pagal teritoriją buvo nekompetentingas nagrinėti pareiškėjo prašymą, nėra pagrindo. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo J. R. (J. R.) apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Roma Sabina Alimienė
Ričardas Piličiauskas
Skirgailė Žalimienė