Civilinė byla Nr. e2-615-464/2021
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00295-2021-6
Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.3
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. rugpjūčio 26 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo S. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 23 d. nutarties, kuria išspręstas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovo S. L. ieškinį atsakovams V. K. ir R. K. dėl buto kainos sumažinimo, įpareigojimo atlikti pertvarkymo darbus, nuostolių ir būsimų išlaidų priteisimo,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas S. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: i) sumažinti ieškovo su atsakove V. K. 2016 m. birželio 15 d. sudarytos buto su bendro naudojimo patalpa, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties, patvirtintos Vilniaus 26-ajame notaro biure, notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini), kainą 10 748,77 Eur ir šią permoką priteisti ieškovui solidariai iš atsakovų V. K. ir R. K.; ii) priteisti solidariai iš atsakovų 9 835 Eur tiesioginių ieškovo nuostolių atlyginimą; iii) įpareigoti atsakovus per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pertvarkyti pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vandens tiekimo sistemą taip, kad ieškovo bute Nr. (duomenys neskelbtini) su bendro naudojimo patalpa, būtų užtikrintas 2 barų vandens slėgis, nepriklausomai nuo vandens naudojimo kituose butuose, nustatant, kad atsakovams neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, ieškovas turi teisę atlikti šiuos veiksmus atsakovų lėšomis ir kartu išieškoti iš atsakovų reikiamas išlaidas arba ieškovui iš atsakovų priteisti solidariai 20 200 Eur ieškovo būsimų išlaidų atlyginimą; iv) priteisti ieškovui iš atsakovų solidariai 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams V. K. ir R. K. priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, o jų nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovams ir esančius pas atsakovus arba trečiuosius asmenis, iš esmės neviršijant bendros 40 783,77 Eur sumos, areštuotą turtą uždraudžiant perleisti kitiems asmenims, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę, areštuoto turto saugotojais skiriant teisėtus turto valdytojus ir apribojant jų teisę disponuoti areštuotu turtu, tačiau neuždraudžiant turto valdyti bei juo naudotis.
3. Ieškovas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė aplinkybėmis, kad ieškovo ieškinio reikalavimas yra pagrįstas šioje civilinėje byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, t. y. egzistuoja pirmoji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Taip pat nurodė, kad egzistuoja reali grėsmė, jog nesiėmus šių priemonių sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Ieškovo teigimu, atsakovams buvo žinoma aplinkybė, kad ieškovui parduotas butas yra su paslėptais trūkumais, tačiau, nors atsakovai neginčijo trūkumų fakto ir nuolat deklaravo pastangas juos ištaisyti, per penkerius metus to nepadarė. Tai, kad atsakovai nededa pakankamai pastangų įvykdyti savo pripažįstamas prievoles, šį procesą vilkina, rodo jų nesąžiningą elgesį. Esant didelei ieškinio sumai, neturint duomenų apie atsakovų turtinę padėtį, yra teisinis pagrindas taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 23 d. nutartimi ieškovo S. L. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.
5. Teismas vertino, kad pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – tikėtinas ieškinio pagrįstumas – egzistuoja. Nagrinėjamu atveju ieškovas pateiktame ieškinyje aiškiai suformulavo pagrindą ir dalyką, išdėstė faktines aplinkybes, pateikė įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus. Teismas sprendė, kad pagal ieškinio turinį nėra pagrindo teigti, jog ieškovo pareikšti reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti.
6. Teismas, vertindamas ieškovo argumentus apie tai, kad reiškiamų reikalavimų suma atsakovams laikytina didele, nurodė, jog pagal aktualią teismų praktiką laikinųjų apsaugos priemonių institutas nėra skirtas materialinių vertybių sukūrimui arba jų sukaupimui, iš kurių po teismo sprendimo priėmimo būtų galima iš karto atsiskaityti su kreditoriumi. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti.
7. Teismas konstatavo, kad ieškovas objektyvių duomenų, jog atsakovai turi ketinimų turimą turtą perleisti, slėpti ar imtis kitokių nesąžiningų veiksmų, siekdami sukliudyti teismo sprendimo vykdymui, nepateikė. Jokių akivaizdžių aplinkybių, patvirtinančių galimą atsakovų nesąžiningumą, nenustatė ir teismas. Vien ieškovo nurodomos aplinkybės, kad atsakovai ilgą laiką nepašalina daikto trūkumų, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovai yra nesąžiningi, todėl turi ketinimų savo turtą paslėpti ar kitaip išvengti pareigos vykdyti būsimą teismo sprendimą. Tai įvertinęs, teismas sprendė, kad ieškovas nepagrindė įstatyme nustatytos būtinosios laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Ieškovas S. L. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 23 d. nutartį ir taikyti jo prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
8.1. Tiek teisės aktuose, teik teismų praktikoje nepalanki skolininko (atsakovo) turtinė padėtis, nesuabsoliutinama ir nepriskirtina prie savaime patvirtinančių grėsmę teismo sprendimo įvykdymui. Tačiau ieškinio pateikimo metu įrodyti objektyvią būsimo teismo sprendimo tinkamo įvykdymo grėsmę daugeliu atveju būna itin sudėtinga arba praktiškai neįmanoma, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašantis asmuo gali remtis tokiu teisinio pobūdžio teiginiu, kaip didele ieškinio suma, taip pat įrodinėti kitas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes.
8.2. Atsakovas R. K., versliškai veikdamas nekilnojamojo turto rinkoje, savo vardu neturi jokio nekilnojamojo turto, o atsakovė V. K. turi tik savo gyvenamąjį būstą ir dar du žemės sklypus, be to, pagal amžių yra pensininkė. Taigi, yra pakankamas pagrindas abejoti atsakovų realiomis galimybėmis įvykdyti ieškovui palankų teismo sprendimą. Atsakovei perleidus savo nekilnojamąjį turtą sąžiningiems tretiesiems asmenims, teismo sprendimo įvykdymo galimybė taptų nebeįmanoma.
8.3. Atsakovė V. K., iki tapo ginčo buto savininke, perleidusi jį ieškovui, dėl šio buto buvo sudariusi penkis sandorius, kuriuose visuose kaip vienas buto savininkų nurodytas ir atsakovas R. K., kuris dar buvo ir buto statytojas. Tačiau ieškovo su atsakove sudarytoje 2016 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartyje pardavėju nurodyta tik V. K.. Atsižvelgus į aplinkybę, kad dėl buto pardavimo su ieškovu derėjosi R. K., kuris šuo metu jokio nekilnojamojo turto neturi, galima pagrįstai manyti, jog šis asmuo tyčia veikia per statytinius, taip siekdamas išvengti galimos atsakomybės.
8.4. Ieškovas nemotyvavo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo vien atsakovų turtine padėtimi. Ieškovas savo prašymą grindė rašytiniais įrodymais, kad atsakovai jau ginčo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu elgėsi nesąžiningai, t. y. atsakovams buvo žinoma, kad ieškovui parduotas butas buvo su paslėptais trūkumais, tačiau jie tyčia trūkumus nuslėpė. Atsakovai nesąžiningai elgėsi ir po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, pripažindami esančius trūkumus, tačiau per penkerius metus jų neištaisydami.
8.5. Visos šios aplinkybės, jas įvertinus kartu, sudaro labiau tikėtiną pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, juo labiau kad absoliutaus teismo įsitikinimo, jam vertinant įrodymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nereikalaujama.
9. Atsakovai V. K. ir R. K. atsiliepime prašo ieškovo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
9.1. Didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje taikyti atsakovo turto areštą kaip laikinąją apsaugos priemonę. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą – ketinimą paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Tokių įrodymų ieškovas nepateikė, o jų ir nėra, kadangi tokių veiksmų atsakovai tikrai neatlieka.
9.2. Atsakovams nuosavybės teise priklauso didelės vertės nekilnojamasis turtas, viršijantis ieškovo reikalaujamą priteisti sumą. Atsakovei priklauso nekilnojamasis turtas, kurio rinkos vertė vien pagal masinį vertinimą yra 70 951 Eur. Be to, ieškovas ignoruoja faktą, kad V. K. butą jam pačiam pardavė už 112 863 Eur. Kadangi šį turtą ji turėjo, todėl jos turtinė padėtis iš esmės niekaip nepasikeitė, tik pasikeitė turto forma.
9.3. Atsakovas R. K. šiuo metu neturi nekilnojamojo turto, tačiau tai nereiškia, kad jis apskritai neturi jokio turto. R. K. priklausė butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris 2016 m. parduotas už 165 000 Eur, todėl atsakovas turi lėšų. Be to, R. K. yra nuolat dirbantis ir gaunantis pajamas, užima vadovo pareigas įmonėje.
9.4. Atsakovai neturi jokių kreditorių, jų turtas nėra įkeistas ar areštuotas, todėl ieškovo reikalaujama išieškoti suma atsakovams nėra didelė. Dėl šios priežasties nėra rizikos, kad ieškovui palankus teismo sprendimas nebūtų realiai įvykdytas. Be to, ieškovas melagingai nurodo, kad atsakovė V. K. yra pensininkė, kadangi ji yra (duomenys neskelbtini) metų amžiaus.
9.5. Atsakovai 2014 m. birželio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš UAB „Zeturija“ bendrąja daline nuosavybe įgijo ½ neįrengtos 82,04 kv. m. pastogės, esančios (duomenys neskelbtini), dalį. Likusią pastogės dalį įsigijo kiti du asmenys. Tarp visų keturių pastogės patalpų savininkų buvo pasirašyta jungtinės veiklos sutartis, kurios pagrindu savininkai susitarė bendromis jėgomis ir lėšomis vykdyti patalpų kapitalinio remonto darbus ir suformuoti keturis turtinius vienetus (butus). 2016 m. balandžio 26 d. jungtinės veiklos partneriai pasirašė priedą prie jungtinės veiklos sutarties, kuriame susitarė, kuris butas, kuriam asmeniui tenka nuosavybės teise. Pagal šį susitarimą butas Nr. (duomenys neskelbtini) (kuris dabar priklauso ieškovui) atiteko atsakovei V. K. asmeninės nuosavybės teise. R. K. niekada nebuvo šio buto savininkas, kadangi tapo buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininku. Taigi, ieškovo teiginiai, kad atsakovas R. K. buvo vienas iš ieškovo buto savininkų neatitinka tikrovės, skunde melagingai teigiama, kad atsakovas veikia per statytinius.
9.6. Aplinkybės, ar butas turi trūkumų, ar atsakovams jie buvo žinomi, ar atsakovai turi pareigą už juos atsakyti, ar jiems taikytina civilinė atsakomybė, koks yra tikrasis ieškovo nuostolių dydis, bus nustatytos tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Vien tik iš deklaratyvių ieškovo teiginių, neišklausius atsakovų, negalima spręsti, kad atsakovai yra atsakingi dėl nurodomų buto trūkumų ir jais įrodinėti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl įrodymų priėmimo
10. Apeliantas su atskiruoju skundu pateikė VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašus, 2014 m birželio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį, 2015 m. vasario 20 d. susitarimą pakeisti pirkimo–pardavimo sutartį, 2015 m. balandžio 3 d. jungtinės veiklos sutartį, 2016 m. balandžio 26 d. priedą prie jungtinės veiklos sutarties, 2015 m. balandžio 30 d. priėmimo–perdavimo aktą, 2016 m. vasario 23 d. pažymą apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių.
11. Įstatymų leidėjas apriboja naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme galimybę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo ir turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
12. Atsižvelgdamas į tai, kad apeliantas neprašo priimti prie atskirojo skundo pridėtus įrodymus ir nenurodo, kodėl minėtų duomenų pateikimo būtinybė iškilo tik teikiant atskirąjį skundą, nors nėra jokių abejonių, kad apeliantas, atsižvelgiant į šių dokumentų sudarymo datą, turėjo visas procesines galimybės tokius įrodymus teikti pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas pateiktų į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą įrodymų priėmimo klausimo nesprendžia. Atsisakymą spręsti į apeliacine tvarką nagrinėjamą bylą teikiamų įrodymų priėmimo klausimą pagrindžia ir tokia aplinkybė, kad dalis apelianto kartu su atskiruoju skundu teikiamų rašytinių įrodymų – VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašai jau buvo pateikti į civilinę bylą kartu su ieškiniu, kuriuo prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
13. Atsakovai su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašus, Turto arešto aktų išrašus, 2016 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį, 2016 m. rugpjūčio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį, 2021 m. balandžio 14 d. pažymas apie atsakovo R. K. darbo užmokestį, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 29 d. nutarties, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 15 d. nutarties kopijas.
14. Nors atsakovai atsiliepime į atskirąjį skundą suformulavo prašymą pridėti prie bylos medžiagos su atsiliepimu teikiamus dokumentus, tačiau tokio prašymo nemotyvavo, t. y. nenurodė jokių aplinkybių, reikšmingų išimties iš bendrojo draudimo priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme taikymui. Be to, dalį tų pačių rašytinių įrodymų – pirkimo–pardavimo sutartis, jau minėtus VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašus, bylos šalys yra pateikusios į Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamą bylą dėl ginčo esmės. Kita vertus, atsakovai apeliacinės instancijos teismui teikiamais rašytiniais įrodymais siekia iš esmės pagrįsti savo gerą turtinę padėtį, tačiau skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi apelianto prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestas tuo pagrindu, kad neįrodytas atsakovų nesąžiningumas, kuris leistų konstatuoti grėsmę galimai apeliantui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Taigi, atsakovų pateikti rašytiniai įrodymai nelaikytini esminiais apeliacinės instancijos teismui vertinant pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs CPK 314 straipsnyje nurodytų sąlygų, su atsiliepimu pateiktų dokumentų į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą taip pat nepriima. Šių argumentų pagrindu nepriimami ir atsakovų 2021 m. rugpjūčio 24 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikti nauji rašytiniai įrodymai.
15. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos apeliaciniam teismui atsakovų pateiktos teismų procesinių sprendimų kopijos nėra įrodinėjimo priemonės (CPK 177 straipsnio 2 dalis), todėl jų priėmimo klausimas apskritai negali būti sprendžiamas. Kitose bylose priimami teismų procesiniai dokumentai yra prieinami visiems teismams, o juose nustatytais faktais teismai gali vadovautis ir be atskiro šalių prašymo (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
16. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
17. Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas visų pirma turi įvertinti, ar egzistuoja tikimybė, kad byloje bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, t. y. teismas turi preliminariai įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Jeigu teismas nustato, kad tokia tikimybė egzistuoja, jis turi įvertinti, ar yra grėsmė, kad ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų būti apsunkintas ar apskritai tapti neįmanomas dėl atsakovo veiksmų, nukreiptų išvengti būsimo išieškojimo.
18. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pagal prima facie (iš pirmo žvilgsnio) doktriną konstatavęs preliminarų ieškinio pagrįstumą, netenkino apelianto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nenustatęs vienos iš sąlygų jų taikymui, t. y. sprendimo neįvykdymo grėsmės, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik šiuo aspektu.
19. Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai suformuotoje praktikoje akcentuojama, kad laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin atsakovo teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik labai išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020).
20. Skundžiamoje nutartyje pagrįstai atkreiptas dėmesys, kad aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta ir tai, jog ne asmens, kuriam prašoma taikyti apribojimus, turtinė padėtis ir (ar) pareikšto ieškinio suma, o šio asmens elgesys, jo sąžiningumas ar nesąžiningumas turi esminę reikšmę sprendžiant dėl būtinybės užtikrinti pareikšto ieškinio reikalavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pats savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovo) turtą, kai esama duomenų apie tai, kad atsakovas galimai atlieka nesąžiningus veiksmus, sąmoningai siekia pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė. Todėl turto arešto institutas nėra skirtas turto ar piniginių lėšų sukaupimui, šios priemonės taip pat nėra skirtos atsakovo turto sudėties nustatymui, jo masės identifikavimui. Šio instituto paskirtis kita – išsaugoti atsakovo turtą, kai esama duomenų apie galimai nesąžiningų veiksmų atlikimą, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1590-302/2018; 2019 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-22-516/2019).
21. Taigi, nei didelė ieškinio reikalavimų suma, nei prasta atsakovo / atsakovų finansinė padėtis nėra savaime pakankamos aplinkybės sprendimo neįvykdymo grėsmei konstatuoti, jeigu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašanti šalis neįvardija ir neįrodo nesąžiningų veiksmų, nukreiptų turtui paslėpti, jo masei ar vertei sumažinti. Kitoks aiškinimas prieštarautų laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinio procesinio instituto, taikymo paskirčiai – iki ginčo galutinio išnagrinėjimo užkirsti kelią aplinkybėms, realiai galinčioms apsunkinti arba padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
22. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad jeigu ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemia objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas, apie tai taip pat jau ne kartą buvo pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1567-464/2018; 2019 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1046-790/2019; 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-450/2020). Kadangi turto arešto taikymas atsakovų turto masės nepadidina, todėl nei apelianto akcentuojama didelė ieškinio suma, nei tai, kad atsakovė nuosavybės teise valdo tik kelis nekilnojamojo turto vienetus, o atsakovas šiuo metu registruotino nekilnojamojo turto apskritai neturi, nesudaro pagrindo automatiškai taikyti jų turto areštą.
23. Asmens nesąžiningumas nėra preziumuojamas, todėl būtent asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones – šiuo atveju apeliantui – tenka pareiga jį įrodyti. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės yra skirtos užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, šio instituto taikymo kontekste yra reikšmingi tik tokie galimai nesąžiningi atsakovo veiksmai, kuriais siekiama išvengti išieškojimo pagal byloje priimtą jam nepalankų teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-675-943/2020). Be kita ko, nesąžiningumas nustatomas kai atsakovas siekia paslėpti, perleisti kitiems asmenims savo turtą, jį įkeisti ar kitokiu būdu realiai apsunkinti ieškovui galimybė įvykdyti jam palankų teismo sprendimą.
24. Nagrinėjamu atveju apeliantas, grįsdamas atsakovų nesąžiningumą ir poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atskirajame skunde nurodė aplinkybę, kad atsakovė V. K., iki jai tampant ginčo buto savininke, dėl šio buto buvo sudariusi sandorius, kuriuose dalyvavo ir atsakovas R. K., tačiau butas VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas tik jos vardu. Apelianto teigimu, atsakovų nesąžiningumą pagrindžia ir faktas, kad dėl ginčo buto pardavimo su apeliantu derėjosi atsakovas R. K., o pirkimo–pardavimo sutartį pasirašė atsakovė V. K. Apeliacinio teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės neįrodo atsakovų nesąžiningų veiksmų, o ypač tokių, kurie leistų spręsti, kad atsakovai siekia paslėpti ar perleisti kitiems asmenims savo turtą.
25. Tiek iš civilinėje byloje esačių duomenų, tiek iš atsakovų atsiliepimo į atskirąjį skundą matyti, kad atsakovai yra artimi giminaičiai, be kita ko, ginčui aktualiu laikotarpiu juos siejo ir jungtinė veikla (partnerystė). Kaip paaiškino atsakovai, jie 2014 m. birželio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš UAB „Zeturija“ bendrąja daline nuosavybe įgijo ½ neįrengtos pastogės, esančios (duomenys neskelbtini), dalį. Atsakovai kartu su pastogės kitos dalies savininkais 2015 m. balandžio 3 d. sudarė jungtinės veiklos sutartį, kurios pagrindu atliko minėtų patalpų kapitalinio remonto darbus, suformavo keturis atskirus turtinius vienetus (butus) ir juos tarpusavyje pasidalino. Jungtinės veiklos sutarties pagrindu butas, kuris vėliau buvo parduotas apeliantui, atiteko būtent atsakovei V. K. asmeninės nuosavybės teise. Taigi, atsakovė, perleisdama apeliantui nuosavybės teisę į butą, buvo šio turto savininkė, atitinkamai atsakovams iki buto pardavimo dalyvaujant bendroje jungtinėje veikloje tarp jų buvo susiklostę teisiniai santykiai, kurie ir įforminti apelianto atskirajame skunde nurodytomis rašytinėmis sutartimis bei susitarimais. Apelianto nurodytų susitarimų pagrindu atsakovams priklausantis (priklausęs) nekilnojamasis turtas buvo ne paslėptas ar perleistas tretiesiems asmenis, o priešingai – sukurtas. Tuo tarpu vien aplinkybė, kad dėl buto pardavimo su apeliantu derėjosi atsakovas R. K., o pirkimo–pardavimo sutartį pasirašė atsakovė V. K., įvertinus atsakovų tarpusavio santykius, taip pat negali lemti atsakovų nesąžiningų veiksmų konstatavimo nagrinėjamoje byloje, juo labiau kad nekilnojamasis turtas po tokių derybų buvo parduotas pačiam apeliantui.
26. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovų atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentais, kad apelianto prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemone nurodytos kitos aplinkybės, kad atsakovai jau buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu elgėsi nesąžiningai, t. y. nuslėpė parduodamo daikto trūkumus, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste nėra aktualios. Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio byla nėra ir negali būti nagrinėjama iš esmės (pagal ginčo esmę sudarančius argumentus), nes tai prieštarautų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslui ir neproporcingai apsunkintų vienos iš ginčo šalių padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1172-943/2019). Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilęs ginčas dėl buto kainos sumažinimo ir nuostolių priteisimo dar nėra išnagrinėtas ir nėra nustatyta, kad atsakovai atliko kokius nors neteisėtus ar nesąžiningus veiksmus sudarydami ir (ar) vykdydami buto pirkimo–pardavimo sutartį, todėl nėra pagrindo šioje bylos nagrinėjimo proceso stadijoje pripažinti atsakovų nesąžiningumą.
27. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendė teisingai, atsižvelgęs į šį institutą reglamentuojančių teisės normų aiškinimą teismų praktikoje bei jo taikymo išimtinumą. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Dalia Kačinskienė