Civilinė byla Nr. 2A-710/2012

          Procesinio sprendimo kategorija 35.6.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno, Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Murestos prekyba“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3014-565/2011 pagal ieškovo bankrutavusios AB „Kasyba“ ieškinį atsakovams R. P. individualiai įmonei, restruktūrizuojamai UAB „Murestos prekyba“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė:

1. Ginčo esmė

Ieškovas bankrutavusi AB „Kasyba“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, ir prašė pripažinti negaliojančiu tarp R. P. individualios įmonės, UAB „Murestos prekyba“ ir AB „Kasyba“ sudarytą 2009 m. kovo 24 d. trišalį susitarimą Nr. 2009/03/01 dėl tarpusavio skolų užskaitymo ir taikyti restituciją. Reikalavimą grindė CK 6.66 straipsniu. Nurodė, kad 2009 m. kovo 24 d. ieškovas ir atsakovai sudarė trišalį susitarimą dėl tarpusavio skolų užskaitymo. Šiuo susitarimu šalys sutarė, kad atsakovas R. P. individuali įmonė (toliau tekste - R. P. IĮ) užskaito atsakovo UAB „Murestos prekyba” 8 914,99 Lt įsiskolinimą, atsakovas UAB „Murestos prekyba” 8 914,99 Lt dengia ieškovo AB „Kasyba“ įsiskolinimą, o ieškovas 8 914,99 Lt dengia atsakovo R. P. IĮ įsiskolinimą. Šis susitarimas yra neteisėtas bei pažeidžia bankrutavusios AB „Kasyba“ kreditorių interesus. Aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, jog AB „Kasyba“ privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, nebuvo, tai yra AB „Kasyba“ ginčijamo sandorio sudaryti neprivalėjo. Ginčijamas sandoris buvo sudarytas 2009 m. kovo 24 d., o jau 2009 m. gegužės 7 d. AB „Kasyba“ buvo iškelta bankroto byla, nes jos pradelsti įsipareigojimai viršijo daugiau nei pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Sandorio sudarymo metu AB „Kasyba“ buvo nemoki ir būdama nemoki suteikė pirmenybę vienam kreditoriui gauti reikalavimo patenkinimą pirmiau už kitus kreditorius. Sandoriu buvo pažeistas Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2009 m. liepos 1 d.) 3 straipsnis, nes AB „Kasyba“, sudarydama sandorį, turėjo įsiskolinimą darbuotojams bei nebuvo sumokėjusi valstybinio socialinio draudimo fondo įmokų bei mokesčių į valstybės biudžetą. Šiuo sandoriu AB „Kasyba“ sumažino savo turtą, tai yra prarado teisę reikalauti iš atsakovo R. P. IĮ 8 914,99 Lt skolos sumokėjimo, taip pat suteikė pirmenybės teisę gauti 8 914,99 Lt dydžio reikalavimo patenkinimą vienam kreditoriui – atsakovui restruktūrizuojamai UAB „Murestos prekyba”. Atsakovai, sudarydami ginčijamą sandorį, buvo nesąžiningi, nes žinodami sunkią AB „Kasyba“ turtinę padėtį, turėjo pareigą pasidomėti, ar sandoris nepažeis kitų kreditorių interesų, tačiau to nepadarė. Yra visos sąlygos actio Pauliana institutui taikyti, kadangi AB „Kasyba“ ir R. P. IĮ neprivalėjo sudaryti ginčo sutarties, ši sutartis pažeidė kitų bankrutavusios AB „Kasyba“ kreditorių teises. Atsakovui R. P. IĮ buvo žinoma sunki ieškovo finansinė padėtis, todėl ginčijamo sandorio šalys buvo nesąžiningos, nes žinojo, kad pažeidžia AB „Kasyba“ kreditorių teises ir interesus.

Atsakovas R. P. IĮ atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti.

Atsakovas restruktūrizuojama UAB „Murestos prekyba“ prašė ieškinį atmesti.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 24 d. sprendimu ieškovo bankrutavusios AB „Kasyba“ ieškinį tenkino, tai yra pripažino negaliojančiu 2009 m. kovo 24 d. trišalį susitarimą Nr. 2009/03/01 dėl tarpusavio skolų užskaitymo, sudarytą tarp ieškovo bankrutavusios AB „Kasyba“ ir atsakovų R. P. IĮ bei restruktūrizuojamos UAB „Murestos prekyba“, taikė restituciją ir grąžino šalims reikalavimo teises į 8 914,99 Lt sumą. Teismas nustatė, kad 2009 m. kovo 24 d. šalys sudarė trišalį susitarimą dėl tarpusavio skolų užskaitymo, kurio 2 punkte nurodyta, kad 2009 m. kovo 24 d. apskaitos duomenimis ieškovas BAB „Kasyba“ yra skolingas atsakovui restruktūrizuojamai UAB „Murestos prekyba” 22 546,46 Lt, atsakovas R. P. IĮ yra skolingas ieškovui 11 469,47 Lt, o atsakovas restruktūrizuojama UAB „Murestos prekyba” yra skolingas atsakovui R. P. IĮ 8 914,99 Lt. Šalys atliko dalies tarpusavio reikalavimų įskaitymą, po kurio ieškovo skola atsakovui restruktūrizuojamai UAB „Murestos prekyba” sumažėjo 8 914,99 Lt suma, t. y. iki 13 631,47 Lt, atsakovo R. P. IĮ skola ieškovui sumažėjo 8 914,99 Lt suma, t. y. iki 2 554,48 Lt, o atsakovo restruktūrizuojamos UAB „Murestos prekyba” prievolė atsakovui R. P. IĮ pasibaigė. Po trišalio susitarimo pasibaigė ieškovo teisė reikalauti iš atsakovo R. P. IĮ sumokėti 8 914,99 Lt skolą, taip pat buvo padengta 8 914,99 Lt ieškovo skola atsakovui restruktūrizuojamai UAB „Murestos prekyba”. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 7 d. nutartimi padarė išvadą, jog ieškovas yra nemokus, sprendė, jog ieškovas, būdamas nemokus ir turėdamas kitų kreditorių, kuriems prievolių įvykdymo terminas buvo suėjęs, trišaliu susitarimu iš dalies atsiskaitė tik su vienu iš kreditorių, t. y. UAB „Murestos prekyba“, dėl ko buvo pažeistos kitų ieškovo kreditorių teisės. Teismas, atsižvelgdamas į trišalio susitarimo sudarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, kad trišalio susitarimo sudarymo metu ieškovas turėjo įsiskolinimų darbuotojams, nebuvo sumokėjęs socialinio draudimo įmokų, mokesčių į valstybės biudžetą, kad byloje nėra įrodymų apie tai, jog R. P. IĮ neturėjo galimybių kitaip atsiskaityti su ieškovu, o tik tarpusavio įskaitymo būdu, sprendė, kad iš R. P. IĮ gautas lėšas ieškovas galėjo ir privalėjo panaudoti atsiskaityti su pirmesnės nei UAB „Murestos prekyba“ eilės kreditoriais. Teismas nurodė, kad aplinkybės, jog atsakovai žinojo apie ieškovo skolą atsakovui restruktūrizuojamai UAB „Murestos prekyba“, kad buvo siūloma atsiskaityti įskaitymo būdu, rodo, jog ieškovui trūko lėšų, o atsakovai turėjo aktyviai pasidomėti, ar ieškovas turi kitų kreditorių, ar trišalis susitarimas nepažeis kitų kreditorių teisių. Kadangi į bylą nebuvo pateikta duomenų apie tai, kad atsakovai ėmėsi tokių veiksmų, teismas padarė išvadą, jog atsakovai buvo nesąžiningi. Teismas, pripažinęs negaliojančiu trišalį susitarimą, taikė restituciją, tai yra šalims grąžino kreditorinio reikalavimo teises, buvusias iki trišalio susitarimo sudarymo.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas restruktūrizuojama UAB „Murestos prekyba“ apeliaciniu skundo prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys būtų atmestas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nagrinėjo tik dvi sandorio pripažinimo negaliojančiu sąlygas, tai yra sandorio sudarymo neprivalomumą ir atsakovų nesąžiningumą, o savo sprendimą taip pat grindė tik šiomis aplinkybėmis. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai, neįsitikinęs, ar egzistuoja visos actio Pauliana taikymo sąlygos, nusprendė panaikinti 2009 m. kovo 24 d. sudarytą trišalį susitarimą dėl tarpusavio skolų užskaitymo.
2. Ieškovas neįrodė, kad trišalio sandorio sudarymo metu AB „Kasyba“ turėjo kitų skolinių įsipareigojimų, t. y. kreditorių, kurių reikalavimai buvo galiojantys, o tai reiškia, kad neįrodyta, jog egzistuoja visos actio Pauliana taikymo sąlygos.
3. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie ieškovo turėtus kreditorius ginčijamo sandorio sudarymo dieną, todėl negalima daryti išvados, kad trišaliu susitarimu buvo pažeistos kitų kreditorių teisės.
4. Trišalio susitarimo sudarymo metu UAB „Murestos prekyba“ turėjo 22 546,46 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą į ieškovą, reikalavimo įvykdymo terminas jau buvo suėjęs, todėl ieškovas šią prievolę privalėjo įvykdyti atsakovui. Kadangi tokia pareiga numatyta CK 6.38 straipsnyje, CK 6.189 straipsnio 1 dalyje, 6.200 straipsnio 1 dalyje, o CK 6.130 straipsnyje numatyta, kad prievolė gali būti užbaigiama įskaitymu, todėl, vadovaujantis protingumo principu bei protingo žmogaus elgesio standartu laikytina, jog ieškovas kartu su atsakovais privalėjo sudaryti ginčijamą susitarimą. Tokiu būdu ieškovas nepablogino savo turtinės padėties, išlaikė turimas lėšas ir turtą, kuris ateityje gali būti panaudotas kitų kreditorių turtiniams interesams tenkinti.
5. Nenustačius, kad ginčijamais sandoriais buvo pažeisti kreditorių interesai, bet nustačius, kad skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamus sandorius, darytina išvada, jog sudarydamos sandorį šalys buvo sąžiningos. Teismas nepagrįstai nurodo, jog atsakovai, prieš sudarydami ginčijamą susitarimą, privalėjo įsitikinti, ar kitos sandorio šalys, įskaitant ir ieškovą, neturėjo kreditorių ir ar nebus pažeisti jų interesai, nes tai prieštarauja principui, kad šalys, sudarydamos sandorius yra sąžiningos, jeigu neįrodyta priešingai. Ieškovas, teigdamas, kad šalys, sudarydamos sandorius, buvo nesąžiningos, privalėjo šią aplinkybę įrodyti (CPK 178 straipsnis). Teismo sprendimas, kuriuo teismas nustato atsakovams pareigą domėtis kitos šalies turtine padėtimi, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintam ūkinės veiklos laisvės principui, apsunkina ir riboja asmens ūkinę veiklą.
6. Vadovaujantis CK 6.140 straipsniu, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatomis, įskaitymai draudžiami nuo to momento, kai įsiteisėja teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo. Faktas, jog 2009 m. kovo 24 d. trišalį susitarimą ginčija bankroto administratorius, nesudaro pagrindo ginčijamus ir iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius vertinti pagal taisykles, kurios yra būdingos bankroto procesui. Kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir būtų suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Ieškovas ir atsakovai sudarė ginčijamą susitarimą, kuris ne tik kad nepažeidė kitų ieškovo kreditorių interesų, bet ir juos atitiko, nes prievolei užbaigti nebuvo panaudojamas turimas turtas, o buvo sumažinami finansiniai įsipareigojimai kreditoriams ir sudaromos prielaidos jiems visiškai įvykdyti.

Atsakovas R. P. IĮ atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodo, kad apeliacinis skundas yra pagrįstas, kad teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys būtų atmestas. Nurodo, kad šalys, vadovaudamosi CK 6.156 straipsnio 1 dalimi, sudarė trišalį susitarimą, kuriuo buvo atliktas vienarūšių reikalavimų įskaitymas. UAB „Murestos prekyba“ už 8 914,99 Lt sumą perleido R. P. IĮ tokio pat dydžio reikalavimo teisę į ieškovą. Po įskaitymo UAB „Murestos prekyba“ nebebuvo skolinga R. P. IĮ, AB „Kasyba“ skola UAB „Murestos prekyba“ sudarė 13 631,47 Lt, o R. P. IĮ, turėdama 11 469,47 Lt skolą AB „Kasyba“, tapo ir šio juridinio asmens kreditoriumi su 8 914,99 Lt kreditoriniu reikalavimu, todėl buvo atliktas dalinis vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymas 8 914,99 Lt suma, po kurio R. P. IĮ liko skolinga AB „Kasyba” tik 2 554,48 Lt. Kadangi visos šalys pasirašė susitarimą, preziumuojama, kad joms buvo priimtinas bei žinomas reikalavimo teisės perleidimo faktas ir jos sutiko su vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymu. Trišalio susitarimo sudarymo metu nei vienai iš susitarimo šalių nebuvo iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad šalys teisėtai ir pagrįstai, nepažeisdamos kitų asmenų interesų, vadovaudamosi CK 6.140 straipsnio nuostatomis, sudarė trišalį susitarimą dėl tarpusavio skolų užskaitymo. Teismas neištyrė visų aplinkybių, nustatytinų taikant actio Pauliana institutą, todėl priėmė neteisėtą ir naikintiną sprendimą.

Ieškovas bankrutavusi AB „Kasyba” atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad bankrutuojančios įmonės sudarytas sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu įrodžius bankrutuojančios įmonės kreditorių teisių pažeidimą, taip pat aplinkybes, kad įmonė sandorio sudaryti neprivalėjo bei trečiojo asmens, sudariusio su skolininku sandorį, nesąžiningumą. Nagrinėjamu atveju visos šios sąlygos yra tenkinamos, todėl teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Ginčijamo trišalio sandorio sudarymo metu ieškovas turėjo ir kitų kreditorių, kurių reikalavimai buvo galiojantys. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantis AB „Kasyba” 2008 m. gruodžio 31 d. balansas. Iš atsakovo R. P. IĮ gautas lėšas AB „Kasyba” galėjo ir privalėjo panaudoti atsiskaityti su pirmesnės nei atsakovas UAB „Murestos prekyba” eilės kreditoriais. AB „Kasyba”, būdama nemoki ir turėdama kitų kreditorių, kuriems prievolių įvykdymo terminas buvo suėjęs, trišaliu susitarimu iš dalies atsiskaitė tik su vienu iš kreditorių, todėl buvo pažeistos kitų AB „Kasyba” kreditorių teisės. Įstatyme nustatyta pareiga įvykdyti savo prievolę savaime nereiškia asmens pareigos sudaryti sandorį, tačiau galimi atvejai, kai tokia pareiga dėl atitinkamų faktinių aplinkybių galėtų būti konstatuojama. Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nėra, kadangi nei įstatymas, nei teismo sprendimas, nei preliminarioji sutartis neįpareigojo AB „Kasyba” sudaryti tokio pobūdžio sandorį. Atsakovai neįvykdė pareigos elgtis apdairiai, prieš sudarydami sandorį pasidomėti AB „Kasyba” turtine padėtimi, įvertinti, ar jis yra patikima sandorio šalis, ar elgiasi apdairiai, sąžiningai, tačiau šios pareigos nevykdė arba ją vykdė netinkamai, todėl atsakovų elgesys laikytinas nesąžiningu. Atsakovams buvo prieinama informacija apie AB „Kasyba”, tačiau atsakovai pasielgė neapdairiai ir nepasidomėjo arba sąmoningai ignoravo faktus apie AB „Kasyba” turtinę padėtį, tai, jog ginčijamu sandoriu neabejotinai bus pažeistos AB „Kasyba” kreditorių teisės, dėl ko atsakovai pripažintini nesąžiningomis sandorio šalimis. Įskaitymo teisė ribojama CK 6.134 straipsnyje nurodytais atvejais, tačiau šis įskaitymo draudimų sąrašas nėra išsamus ? pagal CK 6.134 straipsnio 6 dalį įskaitymas draudžiamas ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. Reikalavimų įskaitymo draudimai gali būti susiję su įmonės bankroto būkle. Vienas prioritetinių įmonės bankroto instituto tikslų – įmonės kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsauga. Bankrutuojančios įmonės reikalavimų įskaitymas, atliktas nepažeidžiant tiesioginių įstatymo ar teismo draudimų, tačiau pažeidžiantis įmonės kreditorių teises, gali būti ginčijamas taikant actio Pauliana institutą.

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 24 d. sprendimas ieškovo bankrutavusios AB „Kasyba“ ieškinį patenkinti visiškai, yra pagrįstas ir teisėtas. Ieškinys buvo grindžiamas actio Pauliana instituto normų taikymu.

Byloje nustatyta, kad 2009 m. kovo 24 d. šalys sudarė trišalį susitarimą Nr. 2009/03/01 dėl tarpusavio skolų užskaitymo. Susitarimo 2 punkte nurodyta, kad 2009 m. kovo 24 d. apskaitos duomenimis atsakovas R. P. IĮ yra skolingas ieškovui BAB „Kasyba“ 11 469,47 Lt, atsakovas UAB „Murestos prekyba” yra skolingas atsakovui R. P. IĮ 8 914,99 Lt, ieškovas yra skolingas atsakovui UAB „Murestos prekyba” 22 546,46 Lt. Šalys atliko dalies tarpusavio reikalavimų įskaitymą, po kurio ieškovo skola atsakovui UAB „Murestos prekyba” sumažėjo 8 914,99 Lt suma, t. y. iki 13 631,47 Lt, atsakovo R. P. IĮ skola ieškovui sumažėjo 8 914,99 Lt suma, t. y. iki 2 554,48 Lt, o atsakovo UAB „Murestos prekyba” prievolė atsakovui R. P. IĮ pasibaigė. Po trišalio susitarimo pasibaigė ieškovo teisė reikalauti iš atsakovo R. P. IĮ sumokėti 8 914,99 Lt skolą, taip pat buvo padengta 8 914,99 Lt ieškovo skola atsakovui UAB „Murestos prekyba” (b. l. 6). Iš bylos duomenų matyti, kad teismo 2009 m. gegužės 7 d. nutartimi ieškovui AB „Kasyba“ iškelta bankroto byla (b. l. 7-9). Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo AB „Kasyba“ teisme buvo priimtas 2009 m. balandžio 2 d.

BAB „Kasyba“ bankroto administratorius 2010 m. kovo 18 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui actio Pauliana ieškinį, kurį vėliau patikslino, ir prašė pripažinti negaliojančiu tarp R. P. IĮ, UAB „Murestos prekyba“ ir AB „Kasyba“ sudarytą 2009 m. kovo 24 d. trišalį susitarimą Nr. 2009/03/01 dėl tarpusavio skolų užskaitymo ir taikyti restituciją. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį tenkino visiškai. Apeliacinį skundą dėl nurodyto teismo sprendimo pateikė atsakovas restruktūrizuojama UAB „Murestos prekyba“. Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos duomenis, skundžiamą teismo sprendimą bei apeliacinio skundo argumentus, yra įsitikinusi, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003). Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisinius padarinius galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Jeigu nenustatytos visos CK 6.66 straipsnyje nurodytos actio Pauliana sąlygos, tai reikalavimas šiuo pagrindu negali būti patenkintas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.).

Teismų praktikoje išskiriamas faktinis nemokumas, kuris suprantamas kaip objektyvus negalėjimas vykdyti turtinių prievolių, kurių vykdymo terminai yra suėję, ir teisinis (kvalifikuotas) nemokumas, kuris yra pagrindas iškelti bankroto bylą remiantis Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-579/2007). Teisinis nemokumas nustatomas priėmus nutartį iškelti bankroto bylą dėl nemokumo, tačiau jau iki to momento būna faktinis bendrovės nemokumas. Pažymėtina, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje minima nemokumo sąvoka nėra siejama vien su atitinkamu įmonės pradelstų įsipareigojimų ir turimo turto santykiu (Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalis). Ieškiniu ginčijamas sandoris sudarytas likus šiek tiek daugiau nei mėnesiui iki bankroto bylos AB „Kasyba“ iškėlimo. Pagal UAB „Kasyba“ 2009 m. kovo 31 d. balansą ši įmonė turėjo turto už 6 611 583 Lt, o mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsiskolinimai sudarė 7 422 141 Lt (b. l. 13-14). Pagal 2008 m. gruodžio 31 d. balansą AB „Kasyba“ turėjo turto už 23 712 570 Lt, visos mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 21 231 251 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 14 416 231 Lt. Pagal 2009 m. kovo 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitą AB „Kasyba“ nuostoliai 2009 metais siekė 3 291 877 Lt. Tai, kad nuo prieš tai buvusių, tai yra 2008 metų įmonės turto vertė sumažėjo nuo 23 712 570 Lt iki 6 611 583 Lt, kad įmonė per atitinkamą 2009 m. laikotarpį (pagal 2009 m. kovo 31 d. pelno (nuostolių ataskaitą) patyrė 3 291 877 Lt nuostolių (b. l. 15), rodo, jog iki bankroto bylos įmonei iškėlimo įmonės finansinė padėtis tik sunkėjo ir blogėjo, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu AB „Kasyba“ faktiškai buvo nemoki. Į bylą nepateikti įrodymai, paneigiantys įmonės faktinį nemokumą ieškiniu ginčijamo sandorio sudarymo momentu. Be to, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 7 d. nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo yra nurodyta, kad iš AB „Kasyba“ 2008 m. gruodžio 31 d. balanso duomenų matyti, jog atsakovo turtas sudarė 23 712 570 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 14 416 231 Lt, pagal 2009 m. kovo 31 d. balansą įmonės turtas sumažėjo iki 16 170 796 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 9 618 313 Lt, iš kreditorių ir debitorių sąrašų matyti, kad atsakovas buvo skolingas kreditoriams 16 433 332,95 Lt. Teismas, iškeldamas bankroto bylą, padarė išvadą, kad AB „Kasyba“ pradelsti įsipareigojimai (skolos) viršija daugiau nei pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, todėl AB „Kasyba“ yra nemoki (b. l. 7).

Ieškovo į bylą pateikti AB „Kasyba“ finansinės atskaitomybės dokumentai patvirtina, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu AB „Kasyba“ buvo skolinga tiek darbuotojams, tiek kitiems kreditoriams. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis BAB „Kasyba“ bankroto byloje Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 15 d. nutartimi patvirtino AB „Kasyba“ kreditorių sąrašą ir jų finansinius reikalavimus. Iš šios teismo nutarties matyti, kad buvo patvirtina pirmos eilės kreditorių (darbuotojų) finansinių reikalavimų suma už 1 456 849,07 Lt, antros eilės kreditorių finansinių reikalavimų suma už 3 049 535,91 Lt, iš jų Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos finansinis reikalavimas sudarė 2 223 360,86 Lt, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus finansinis reikalavimas sudarė 826 175,05 Lt. Ginčijamo sandorio metu galiojusio Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 1999 m. gruodžio 1 d.) buvo numatyta, kad kai mokėtojas visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturi pakankamai pinigų, mokėjimai vykdomi tokia eilės tvarka: 1) su darbo santykiais susijusios išmokos, žalos dėl profesinio susirgimo, sveikatos sužalojimo ar žuvimo darbe atlyginimo sumos; mokėtinos sumos už Lietuvoje supirktą ar perdirbtą žemės ūkio produkciją, nurodytą Atsiskaitymų už žemės ūkio produkciją įstatyme; 2) valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos; 3) mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai į valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus bei kitus valstybės pinigų fondus; 4) kiti mokėjimai pinigų gavėjams. Šios aplinkybės rodo, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu kreditoriai turėjo galiojančias reikalavimo teises į AB „Kasyba“, kuri ginčo sandorio sudarymo momentu buvo faktiškai nemoki, todėl šis sandoris pažeidė kitų įmonės kreditorių interesus. Dėl ginčijamo sandorio buvo sumažintos kitų kreditorių galimybės gauti jų reikalavimo patenkinimą.

CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo. Ši nuostata konkuruoja su sutarties laisvės principu (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis), kuris suteikia teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo tą sutartį sudaryti, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, teisės principai, gera moralė. Sutarties laisvės principas taip pat apima šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2006). Privalėjimas sudaryti sandorį – tai asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas, ir jei šalis tokios pareigos nevykdo, tai suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą su reikalavimu teismo tvarka nustatyti prievolę (pvz., viešojo pirkimo sutartys (CK 6.380 straipsnis), energijos pirkimo–pardavimo sutartys (CK 6.383 straipsnis), žemės nuomos sutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-541/2004)). Skolininko pareiga sudaryti sandorį taip pat gali būti nustatyta teismo sprendimu, gali kilti iš skolininko vienašališko įsipareigojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000). Be to, vykdydamas savo pareigą sudaryti sandorį skolininkas, esantis nemokumo situacijoje, turi siekti, kad nebūtų pažeisti kitų kreditorių interesai. Jis turi pasirinkti tokį sandorį ar tokias jo sąlygas, kad likusio turto ir prisiimtų įsipareigojimų santykis nepasunkintų atsiskaitymo su kitais kreditoriais ir taip nepažeistų jų teisių ar interesų. Kasaciniame teisme buvo pareikšta nuomonė, kad egzistuojanti skolininko piniginė prievolė, kaip tokia, nesudaro teisinio pagrindo CK 6.66 straipsnio nuostatų kontekste jos vertinti kaip skolininko pareigos sudaryti kokius nors kitokius sandorius, siekiant atsiskaityti su kreditoriumi, pavyzdžiui, parduoti savo turtą, imti paskolą arba kreditoriui perleisti turtą ar turtines teises, o sprendžiant dėl aptariamos pareigos buvimo ar nebuvimo, teisinės reikšmės neturi aplinkybės dėl kreditoriaus žinojimo apie skolininko skolas kitiems kreditoriams, pradelstus įsipareigojimus, taip pat aplinkybės dėl skolininko mokumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009). Nagrinėjamu atveju nebuvo jokios sutarties, įstatymo ar teismo sprendimo, kuris būtų įpareigojęs ieškovą ir atsakovus sudaryti ginčijamą sandorį, tai yra ginčijamo sandorio šalys neprivalėjo sudaryti.

Sandorio šalys buvo nesąžiningos. Vadovaujantis CK 6.66 straipsniu, sandorio šalys laikomos nesąžiningomis, jei sudarydamos sandorį jos žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia kitų kreditorių interesus. Aplinkybė, jog ginčijamu sandoriu pažeidžiami kitų kreditorių interesai, AB „Kasyba“ buvo žinoma, kadangi AB „Kasyba“ buvo skolinga kitiems kreditoriams, įskaitant darbuotojus. Apie tai, kad ginčijamu sandoriu pažeidžiami kitų kreditorių interesai, turėjo žinoti ir atsakovai UAB „Murestos prekyba“ ir R. P. IĮ. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ...„kreditorius, elgdamasis apdairiai, prieš sudarydamas sutartį turi pasidomėti, ar patikima kita sandorio šalis, ar ji elgiasi sąžiningai. Iš būsimos sandorio šalies yra pagrįsta reikalauti paaiškinimo ir kitų duomenų, ar ji neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Toks elgesys pripažintinas įgijėjo pareiga, kurią sustiprina šio asmens statusas, pvz., verslininkas“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Atsakovas, sudarydamas sutartį turi protingomis priemonėmis išsiaiškinti, ar būsima sandorio šalis nėra skolininkė, konkrečioje situacijoje įvertinti, ar sandoriu nebus pažeisti skolininko kreditoriaus interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002). Jei atsakovai nežinojo apie kitų kreditorių reikalavimo teises ir AB „Kasyba“ nemokumą, tai jie, būdami verslininkai, kuriems keliami didesni rūpestingumo reikalavimai, turėjo pasidomėti, ar ginčijama įskaitymo sutartimi nepažeidžiami kitų AB „Kasyba“ kreditorių interesai, galėjo pareikalauti pateikti AB „Kasyba“ finansinę atskaitomybę, informaciją apie kreditorius bei įsipareigojimų jiems mastą ir kt. Atsakovai nenurodo, ar domėjosi AB „Kasyba“ finansine būkle pagal viešuose registruose esančią finansinę atskaitomybę (VĮ Registrų centro duomenimis AB „Kasyba“ 2008 finansinės atskaitomybės dokumentai tapo viešai prieinami 2009 m. kovo 24 d. juos įregistravus VĮ Registrų centre, t. y. ginčijamo sandorio sudarymo dieną - b. l. 96), ar paprašė, kad AB „Kasyba“ pateiktų finansinės apskaitos dokumentus, nors, kaip jau nustatyta, egzistavo objektyvūs požymiai, jog AB „Kasyba“ sandorio sudarymo metu buvo faktiškai nemoki, o praėjus šiek tiek daugiau nei mėnesiui po ginčijamo sandorio sudarymo teismas nutartimi konstatavo ir teisinį AB „Kasyba“ nemokumą. Tam, kad atsakovai, kaip verslininkai, būtų laikomi sąžiningais dėl sandorio sudarymo, jie privalėjo pasidomėti AB „Kasyba“ finansine būkle ir tik įsitikinę, kad įmonė neturi tokių kreditorių (pvz., pirmesnės eilės kreditorių, finansinių prievolių kuriems įvykdymo terminas jau yra suėjęs), kurių interesai gali būti pažeisti, galėjo sudaryti ginčijamą sandorį. Pažymėtina, kad konkrečiu atveju vertinant verslininko turėjimą žinoti tam tikras aplinkybes, atsižvelgiama į jo ir kontrahento veiklos pobūdį. Pagal kontrahento veiklos pobūdį verslininkas turi suprasti, kad skolininkas turi verslo santykių ne tik su juo, bet ir kitais asmenimis. Sudaryto sandorio pobūdis leidžia daryti išvadą, kad atsakovams buvo žinoma, jog AB „Kasyba“ dėl savo sunkios finansinės būklės neturi lėšų atsiskaitymams. Atsakovų veiksmai neatitinka sąžiningam sandorio dalyviui nustatytos pareigos veikti aktyviai ir prieš sudarant sandorį išsiaiškinti jo teisėtumui bei stabilumui reikšmingas aplinkybes. Remdamasis bylos įrodymų visumos analize dėl atsakovų sąžiningumo, tokias išvadas pagrįstai padarė pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, visos nurodytos aplinkybės sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui konstatuoti, kad šalių 2009 m. kovo 24 d. sudarytas trišalis susitarimas dėl tarpusavio skolų užskaitymo pažeidė ieškovo BAB „Kasyba“ kitų kreditorių teises, nes po ginčijamo sandorio sudarymo pasibaigė ieškovo teisė reikalauti iš R. P. IĮ sumokėti 8 914,99 Lt skolą, pirmenybės teise buvo patenkintas vieno iš ieškovo kreditorių UAB „Murestos prekyba“ 8 914,99 Lt reikalavimas. Dėl šios priežasties atmetami atsakovo UAB „Murestos prekyba“ apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad teismas esą nepagrįstai ir neteisėtai, neįsitikinęs, ar egzistuoja visos actio Pauliana taikymo sąlygos, nusprendė panaikinti 2009 m. kovo 24 d. sudarytą trišalį susitarimą dėl tarpusavio skolų užskaitymo. Kaip jau minėta, bylos duomenų visuma patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisingumą.

Atsakovas savo apeliacinį skundą grindžia ir tuo, kad pagal CK 6.140 straipsnį, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatas, įskaitymai draudžiami tik nuo to momento, kai įsiteisėja teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad bankrutuojančios įmonės reikalavimų įskaitymas, atliktas nepažeidžiant tiesioginių įstatymo ar teismo draudimų, tačiau pažeidžiantis įmonės kreditorių teises, gali būti ginčijamas taikant actio Pauliana institutą (CK 6.66 straipsnis), o šio instituto taikymo sąlygos nagrinėjamu atveju buvo nustatytos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:              

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                                             Algirdas Gailiūnas

Kazys Kailiūnas

                                    Gintaras Pečiulis