Administracinė byla Nr. A146-373/2009
Procesinio
sprendimo kategorija 21 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. balandžio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos
pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės
(pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,
sekretoriaujant
Ilonai Kovger,
dalyvaujant
atsakovų atstovams Miglei Einorytei ir Mariui Vainauskui,
viešame
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo
D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2008 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje
pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovams Kalėjimų
departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lukiškių
tardymo izoliatoriui - kalėjimui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo
atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas D. M. skundu (b. l.
2-3) kreipėsi į administracinį teismą prašydamas panaikinti 2007 m. gruodžio 20
d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K)
direktoriaus pavaduotojo nutarimu Nr. 62-462 jam paskirtą nuobaudą - papeikimą
ir įpareigoti Lukiškių TI-K administraciją pakeisti pareiškėjo gyvenimo sąlygas
leidžiant jam gyventi kameroje ne vienam.
Pareiškėjas paaiškino, kad 2007 m. lapkričio 27 d.
Kalėjimų departamento nutarimu buvo perkeltas atlikti nuobaudą iš Pravieniškių
2-ųjų pataisos namų-atvirosios kolonijos kamerų tipo patalpų į Lukiškių TI-K.
2007 m. gruodžio 20 d. Lukiškių TI-K direktoriaus pavaduotojo nutarimu Nr.
62-462 jam buvo paskirta nuobauda – papeikimas. Nutarime nurodyta, jog jis
baudžiamas už tai, kad 2007 m. gruodžio 11 d. 11.35 val., būdamas
pasivaikščiojime, garsiai bendravo su kitais pasivaikščiojimo kiemeliuose
esančiais nuteistaisiais, pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1
dalies 1 punktą.
Pareiškėjas skunde teigė 2007 m. gruodžio 11 d.
pasivaikščiojimo kiemelyje nepadaręs jokio pažeidimo. Nurodė esąs 2-os grupės
invalidas, sergąs širdies ligomis, jam nuolat kartojasi epilepsijos
priepuoliai, kankina stiprūs galvos skausmai. Teigė pasivaikščiojimo kiemelyje
netikėtai užklupus skausmui nevalingai šūktelėjęs. Tai įvykę dėl staiga
ištikusio priepuolio, pažeisti vidaus tvarkos nuostatų nesirengęs ir jų
nepažeidęs. Atsakovai į šias jo nurodytas aplinkybes neatsižvelgę. Į Lukiškių
TI-K atvyko 2007 m. lapkričio 28 d. 2007 m. lapkričio 30 d. buvo formaliai
apžiūrėtas Sveikatos priežiūros tarnybos specialistų. Kadangi turi sveikatos
problemų prašė Lukiškių TI-K administraciją atsižvelgti į tai, tačiau jo
prašymai buvo ignoruojami. Perkėlus į kamerų tipo patalpas, jo sveikatos būklė
žymiai pablogėjusi, dėl to 2007 m. gruodžio 11 d. jį ir ištikęs epilepsijos
priepuolis. Po 2007 m. gruodžio 11 d. įvykio ir pateikto skundo buvo nukreiptas
į laisvės atėmimo vietos ligoninę.
Pareiškėjas
teismo posėdyje skundą dėl nutarimo, kuriuo paskirta nuobauda panaikinimo,
palaikė ir prašė jį patenkinti. Skundo dalies dėl Lukiškių TI-K administracijos
įpareigojimo pakeisti jo gyvenimo sąlygas leidžiant jam gyventi kameroje ne
vienam atsisakė paaiškindamas, jog šis prašymas Lukiškių TI-K administracijos
jau yra patenkintas.
Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas
prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į pareiškėjo skundą paaiškino, jog 2007 m.
lapkričio 28 d. D. M. perkeltas į Lukiškių TI-K iš
Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos atlikti paskirtos nuobaudos.
2007 m. gruodžio 11 d. Lukiškių TI-K pareigūnų buvo surašyti du tarnybiniai
pranešimai dėl to, kad D. M. pasivaikščiojimo metu
kiemelyje rėkavo, taip bandydamas susiekti su kitame tuo metu pasivaikščiojimo
kiemelyje buvusiu nuteistuoju. Nuteistasis savo kaltės nepripažino. Nors
pareiškėjas teigia, jog 2007 m. gruodžio 11 d. jį užklupo skausmai ir jis
nevalingai šūktelėjo, tačiau Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus
būrio viršininko 2007 m. gruodžio 20 d. surašytoje pažymoje Nr. 53-289
pažymėta, kad tą dieną pareiškėjas dėl sveikatos būklės pas medicinos dalies
darbuotojus nesikreipė, jokių priepuolių užfiksuota nebuvo, iš Lukiškių TI-K
gydytojo išduoto 2008 m. vasario 12 d. išrašo Nr. 56-39 matyti, kad per visą D. M. buvimo Lukiškių TI-K ir Laisvės atėmimo vietų
ligoninėje laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio 28 d. epilepsijos priepuolių
nebuvo. Remdamasis minėtais duomenimis atsakovas teigė, kad 2007 m. gruodžio
11 d. pareiškėjas nepatyrė priepuolio, nes kitaip pirmiausia būtų kreipęsis
pagalbos į tuo metu lauke buvusius pareigūnus, vėliau į medikus, o ne šūkavęs
kitiems nuteistiesiems. Pažymėjo, kad dėl pareiškėjo ligų jis yra periodiškai
apžiūrimas gydytojų ir jei reikia yra gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.
Teigia, kad nuobauda buvo paskirta pagrįstai.
Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos
Respublikos teisingumo ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip
nepagrįstą. Atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 19-20) paaiškino, jog
Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2007 m. gruodžio 20 d. skundą
dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2007 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 62-462
paskirtos nuobaudos ir bei laikymo sąlygų priėmė 2008 m. sausio 7 d. sprendimą
Nr. 2S-30. Šiuo sprendimu pareiškėjui atsakyta, jog išnagrinėjus surinktą
medžiagą buvo nustatyta, jog Lukiškių TI-K direktorius nuobaudą – papeikimą – D. M. skyrė pagrįstai. Taip pat buvo nustatyta, kad 2007 m.
lapkričio 30 d. D. M. buvo apžiūrėtas Sveikatos priežiūros
tarnybų specialistų, jam buvo skirtas reikiamas gydymas. Bausmės atlikimo metu
Lukiškių TI-K epilepsijos priepuolių nefiksuota, rekomendacijų dėl pareiškėjo
laikymo sąlygų nepateikta.
Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde teismui
nurodė kitas aplinkybes negu buvo nurodęs 2007 m. gruodžio 20 d. skunde
Kalėjimų departamentui bei 2007 m. gruodžio 12 d. pasiaiškinime Lukiškių TI-K
direktoriui. Paaiškino, jog nuteistiesiems būnant pasivaikščiojimo kiemeliuose,
juos stebi pareigūnai, todėl iškilus problemoms, tai nelieka nepastebėta, esant
reikalui pareigūnai iš karto reaguoja į įvykį, šūkauti yra draudžiama.
Pažymėjo, jog šūkaudamas pasivaikščiojimo kiemelyje pareiškėjas pažeidė
Suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu pasivaikščiojimo tvarkos,
patvirtintos Lukiškių TI-K direktoriaus 2005 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. 1-28,
7 punktą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m.
gegužės 6 d. sprendimu nutraukė administracinę bylą dalyje dėl reikalavimo
įpareigoti Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo administraciją pakeisti
pareiškėjo gyvenimo sąlygas leidžiant jam gyventi kameroje ne vienam, kadangi
pareiškėjas šioje dalyje atsisakė savo skundo (ABTĮ 101 straipsnio 3 punktas).
Kitoje dalyje pareiškėjo skundą teismas atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad 2007 m. gruodžio 20 d. Lukiškių TI-K
direktoriaus pavaduotojo nutarimu Nr. 62-462 nuteistajam D. M.
yra paskirta nuobauda - papeikimas už tai, kad jis 2007 m. gruodžio 11 d.11.35
val., būdamas pasivaikščiojime garsiai bendravo su kitais pasivaikščiojimo
kiemeliuose esančiais nuteistaisiais, šiais savo veiksmais pažeidė Bausmių
vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
Teismas konstatavo, jog Bausmių vykdymo kodekso 110
straipsnio 1 dalies 1 punkte yra numatyta, kad laisvės atėmimo bausmę
atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos.
Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio, reglamentuojančio nuteistųjų teisę
pasivaikščioti gryname ore, 3 dalis nustato, jog pasivaikščiojimas gali būti
nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių
nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. Lukiškių TI-K direktoriaus 2005 m. gegužės
30 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintos Suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu
pasivaikščiojimo tvarkos (b.l. 28) 7 punkte yra numatyta, kad asmenims, kurie pasivaikščiojimo
metu bando žodžiu ar kitais būdais palaikyti ryšius su kitais asmenimis,
laikomais įstaigoje ar kituose pasivaikščiojimo kiemeliuose, kiemeliuose įvykus
konfliktui tarp vaikščiojančių asmenų ar kitaip jiems pažeidus įstaigoje
nustatytą tvarką, darbo dienomis pareigūnams, kontroliuojantiems
pasivaikščiojimo organizavimą, o rytinio bei švenčių ir poilsio dienomis –
Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus budinčiojo padėjėjo
sprendimu pasivaikščiojimas turi būti nutrauktas; dėl įvykio surašomi
tarnybiniai pranešimai ir paimami pažeidėjų paaiškinimai.
Teismas nustatė, jog 2007 m. gruodžio 11 d.
prižiūrėtoja J. Č. pateikė Lukiškių TI-K direktoriui
tarnybinį pranešimą, kuriame nurodė, jog 2007 m. gruodžio 11 d. apie 11.35 val.
nuteistasis D. M. pasivaikščiojimo kiemelyje rėkavo, taip
bandydamas susisiekti su kitame pasivaikščiojimo kiemelyje esančiu nuteistuoju,
dėl to nuteistasis buvo grąžintas į kamerą (b.l. 52). Analogiško turinio
tarnybinis pranešimą pateikė korpuso vyresnysis J. Š. (b.l.
51). Tarnybiniuose pranešimuose išdėstytas aplinkybes J. Č. ir
J. Š. patvirtino teisme apklausti liudytojais. Teismas
pažymėjo, jog tai, kad tarnybinių pranešimų turinys yra analogiškas, nesudaro
pagrindo nesivadovauti nurodytais dokumentais. Kiekvienas pareigūnas atliko
savo pareigas ir tai išdėstė raštu, liudytojų paaiškinimai patvirtina, kad J. Č. stebėjo pasivaikščiojimą, buvo įspėjusi nuteistąjį, kad
jis nutrauktų neteisėtus veiksmus, nuteistasis neklausė nurodymo, o J. Š. nurodytas aplinkybes sužinojo iš J.
Č..
Teismas nustatė, jog D. M. savo
2007 m. gruodžio 12 d. paaiškinime Lukiškių TI-K direktoriui nurodė, kad
pasivaikščiojimo metu laikas nuo laiko šūkavo, nes jam būnant vienam nukritus
negalima būtų sutekti pagalbos (b.l. 53). Paaiškinime nėra nurodyta, kad pasivaikščiojimo
metu pareiškėjui buvo atsiradę sveikatos problemų, galėjo ištikti epilepsijos
priepuolis. D. M. savo 2007 m. gruodžio 22 d. skunde dėl
jam paskirtos nuobaudos nurodė, jog pasivaikščiojimo metu pašaukė kitą nuteistąjį
tam, kad išvengti sunkesnių pasekmių dėl galimo epilepsijos priepuolio. Skunde,
kaip ir paaiškinime, nėra nurodyta, kad pasivaikščiojimo metu pareiškėjui buvo
atsiradę sveikatos problemų, galėjo ištikti epilepsijos priepuolis. Teismas
pažymėjo, jog šiuose pareiškėjo rašytuose dokumentuose nurodomos įvykio
aplinkybės iš esmės skiriasi nuo aplinkybių nurodytų skunde teismui. Skunde
teismui pareiškėjas nurodo neatlikęs jokių valinių veiksmų, už kuriuos buvo
nubaustas (nurodo nevalingai šūktelėjęs iš skausmo). Teismas padarė išvadą, jog
minėti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas sąmoningai atliko veiksmus, kuriais
buvo pažeista nustatyta pataisos įstaigų tvarka, juose pareiškėjas nenurodė
jokių aplinkybių, patvirtinančių, jog tuo metu ji galėjo ištikti epilepsijos
priepuolis. Pareiškėjo nusiskundimus, kad jis turi sveikatos problemų, teismas
vertino nepagrindžiančiais jo argumentų, kad ligos simptomai pasireiškė tuo
metu, kai buvo nustatytas pareiškėjo padarytas pažeidimas. Teismas padarė
išvadą, kad nėra pagrindo tikėti pareiškėjo paaiškinimais teisme bei skunde.
Pažymėjo, jog pareiškėjo paaiškinimai prieštarauja protingumo kriterijui.
Teismas konstatavo, jog Lukiškių TI-K Suimtųjų,
nuteistųjų ir nuteistųjų areštu pasivaikščiojimo tvarkos 9 ir 10 punktai patvirtina,
kad pasivaikščiojimo metu virš pasivaikščiojimo kiemelių įrengtoje pakyloje
privalo būti asmenų, esančių pasivaikščiojimo kiemeliuose, elgesį
kontroliuojantis prižiūrėtojas <...>; pareigūnas, išvedantis
nuteistuosius pasivaikščioti iš kamerų, privalo išvedant ir grąžinant į kameras
patikrinti juos <...>. Iš nurodytų nuostatų, atsakovų atstovų
paaiškinimų, liudytojų J. Č. ir J. Š. paaiškinimų
teismas nustatė, kad nuteistųjų pasivaikščiojimas būna ir ginčo įvykio metu
buvo stebimas kalėjimo darbuotojų, pasivaikščiojimo pradžia ir pabaiga yra
siejama su konkrečiais pareigūnų veiksmais, kontroliuojančiais nuteistųjų
elgesį. Todėl nepagrįsti yra pareiškėjo motyvai, jog jis bijojo, kad jo
sveikatos problemos galėjo būti nepastebėtos pareigūnų. Priešingai, pareiškėjo
veiksmai buvo pastebėti ir dėl to buvo nutrauktas pasivaikščiojimas kaip ir yra
numatyta Bausmių vykdymo kodekse bei minėtoje tvarkoje. Pareiškėjas 2007 m.
lapkričio 27 d. buvo perkeltas į Lukiškių TI-K , todėl įvykio metu turėjo
žinoti ir žinojo kaip vyksta pasivaikščiojimai nurodytoje įstaigoje, buvo
supažindintas pasirašytinai su Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis,
šiame dokumente nurodytos galimos pasekmės už taisyklių pažeidimą (b.l. 47).
Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas vidaus tvarkos taisykles pažeidė
sąmoningai.
Teismas nustatė, jog Neįgalumo ir darbingumo nustatymo
tarnybos prie Socialinės pasaugos ir darbo ministerijos darbingumo lygio pažyma
patvirtina, kad D. M. yra nustatytas darbingumo lygis 55
% (b.l. 54). Nurodyta pažyma, kitos byloje esančios medicininės pažymos
patvirtina, kad D. M. yra nustatytas panikos sutrikimas,
epilepsija. Pareiškėjo pateiktame gydytojo neurologo rašte yra aprašomi
nurodytų sutrikimų simptomai. Teismas konstatavo, kad nurodyti dokumentai
neturi reikšmės šios bylos išsprendimui, nes pareiškėjas nepateikė duomenų ir byloje
nėra duomenų, jog nurodytą dieną (2007 m. gruodžio 11 d.) būtų buvę
užfiksuoti nurodyti sutrikimai, kad būtent nurodytu metu pareiškėjas kreipėsi
dėl tam tikrų esamų ar tą dieną buvusių nusiskundimų pas medikus, pranešė apie
tai pareigūnams. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad 2007 m. gruodžio 11 d. pareiškėją
galėjo ištikti ar ištiko epilepsijos priepuolis ir dėl to jis negalėjo valdyti
savo veiksmų pasivaikščiojimo metu. Pažymėjo, kad yra priešingai – minėti pareiškėjo
paaiškinimai prieštarauja jo paties rašytiems dokumentams bei kitiems minėtiems
įrodymams. Atkreipė dėmesį į tai, jog Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos
skyriaus pažymoje apie D. M. drausmės pažeidimą yra
nurodyta, jog nuteistojo elgesys vertinamas neigiamai; linkęs sistemingai
pažeidinėti elgesio taisykles; nuolat turi būti stebimas ir kontroliuojamas;
būna grubus prižiūrinčių pareigūnų atžvilgiu (b.l. 23). Pravieniškių 2-ųjų
pataisos namų-atvirosios kolonijos pažymos patvirtina, kad nuteistasis
paskatinimų neturėjo, jam būdavo skiriamos nuobaudos (b.l. 42, 43).
Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų-atvirosios kolonijos 2007 m. lapkričio 26 d. teikime
yra nurodyta nuteistąjį neigiamai charakterizuojanti informacija – daro
neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, nelinkęs pasitaisyti (b.l. 36).
Remdamasis išdėstytais argumentais teismas padarė
išvadą, kad nuobauda pareiškėjui buvo paskirta teisėtai ir pagrįstai, skiriant
nuobaudą vadovautasi Bausmių vykdymo kodekso 142, 143 straipsnyje nustatyta
tvarka. Paskirta nuobauda atitinka padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį,
naikinti paskirtą nuobaudą pagrindo nėra.
III.
Pareiškėjas D. M. apeliaciniu
skundu (b. l. 108-114) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio
teismo 2008 m. gegužės 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti
2007 m. gruodžio 20 d. Lukiškių TI-K direktoriaus pavaduotojo 2007 m. gruodžio
20 d. nutarimą Nr. 62-462 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ bei Kalėjimų departamento
prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2008 m. sausio 7 d. sprendimą
Nr. 2S-30 „Dėl skundo išnagrinėjimo“.
Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios
instancijos teismas iš esmės pažeidė procesinės teisės normas,
reglamentuojančias įrodinėjimo administraciniame procese institutą ir dėl to
buvo išspręsta neteisingai.
Apeliantas pažymi, kad Administracinių bylų teisenos
įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teismo
pareiga vadovautis šioje įstatymo normoje įtvirtintais įrodinėjimo principais.
Šio įstatymo 81 straipsnyje įtvirtinta teisėjų pareiga aktyviai
dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir
visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teigia, kad pirmosios instancijos
teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, iš esmės pažeidė šiuos ABTĮ
reikalavimus:
1. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą.
Nurodo, kad savo skundą dėl paskirtos nuobaudos nepagrįstumo ir neteisėtumo
grindė savo itin sunkia sveikatos būkle ir diagnozuotomis ligomis, kurių
simptomai pasireiškė 2007 m. gruodžio 11 d. pasivaikščiojimo metu. Pirmosios
instancijos teismas savo sprendime teigdamas, kad pareiškėjas nepateikė teismui
duomenų apie tai, jog minėtą dieną buvo užfiksuoti sveikatos sutrikimai, tokiu
būdu konstatavo, kad nuobaudos paskyrimo neteisėtumo ir nepagrįstumo faktą
turėjo įrodyti pats pareiškėjas.
Pabrėžia kad ginčas kilo dėl viešojo administravimo
subjekto priimto administracinio akto, ribojančio jo teises ir laisves, pagrįstumo
ir teisėtumo. Apeliantas pažymi, kad jis yra silpnesnioji šalis, kurios
galimybės įrodyti konkrečias aplinkybes yra ribotos ar neįgyvendinamos. Teigia,
kad atsakovai privalėjo pateikti teismui objektyvius įrodymus, patvirtinančius
pareiškėjo gerą sveikatos būklę 2007 m. gruodžio 11 d. pasivaikščiojimo metu,
tačiau to nepadarė, jo pasiaiškinime nurodytų aplinkybių iš viso netyrė, jo
sveikatos būklės nepatikrino nei 2007 m. gruodžio 11 d., nei vėliau.
2. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuostata,
jog bylą nagrinėjantis teismas privalo visapusiškai, išsamiai ir objektyviai
išnagrinėti visas bylos aplinkybes, o tai visų pirma reiškia, kad bylos
nagrinėjime teisme metu visi byloje esantys įrodymai turi būti ištirti
laikantis ABTĮ 79 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto betarpiškumo principo. Teigia,
kad pirmosios instancijos teismas šias imperatyvias įstatymo nuostatas pažeidė,
neištyrė betarpiškai visų byloje esančių įrodymų (įsipareigojimo, b.l.47,
„Suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu išvedimo pasivaikščioti žurnalo“ 2007
m. gruodžio 11 d. įrašo b.l.83), todėl nepagrįstai šiais įrodymais grindė savo
sprendimo išvadas. Pažymi, kad byloje esantis įsipareigojimas (b.l.47)
neatitinka esminių rašytinio įrodymo turiniui keliamų reikalavimų (jame
nenurodyta data, kuri leistų objektyviai spręsti, kada būtent šis
įsipareigojimas pareiškėjo buvo pasirašytas), o „Suimtųjų, nuteistųjų ir
nuteistųjų areštu išvedimo pasivaikščioti žurnale“ nenurodyta koks
prižiūrėtojas jį išvedė pasivaikščioti ir grąžino kamerą Nr.373, o tai, apelianto
nuomone, leidžia teigti, jog J. Č. 2007 m. gruodžio 11 d.
įvykio nematė.
3. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų
vertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, t.y. ne tik
neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių išsamiai ir nešališkai, bet neatsižvelgė į
nagrinėjamos bylos pobūdį, nevertino byloje surinktų įrodymų viseto įrodymų
pakankamumo aspektu.
Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas
atsiliepimu į D. M. apeliacinį skundą (b. l. 118-119)
prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį
skundą atmesti.
Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikti šie
argumentai:
1) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo
sprendimuose ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo našta pirmiausia apima
pareigą pateikti įrodymus. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems
byloje dalyvaujantiems asmenims. ABTĮ 57 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad
įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Paaiškina, kad įrodinėjimo
subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva.
Pažymi, kad proceso dalyviai tinkamai įvykdė savo pareigas: pareiškėjas ir jo
atstovės pateikė teismui daug rašytinių dokumentų, kuriuose yra konstatuotos D. M. sveikatos problemos, atsakovai savo ruožtu pateikė daug
įrodymų, kurie patvirtina nuobaudos paskyrimo už padarytą nusižengimą teisėtumą
bei pagrįstumą. Nurodo, kad teismui užteko byloje pateiktų įrodymų savo
sprendimui priimti, kitaip jis būtų pasiūlęs šalims pateikti papildomų įrodymų
arba savo iniciatyva būtų juos išreikalavęs. Prieina prie išvados, kad teigti, jog
įrodinėjimo našta buvo paskirstyta netinkamai ir kad 2007 m. gruodžio 11 d. sveikatos
sutrikimų aplinkybes teko įrodinėti tik pareiškėjui, nėra pagrindo.
2. Pagal Sveikatos priežiūros tarnybos iš anksto
sudarytą grafiką kalinamuosius arba nuteistuosius aplanko medicinos
specialistas bent kartą per savaitę, jeigu nėra atskirų konkrečių prašymų dėl
gydytojo vizito. Apelianto teiginiai, jog jo sveikatos būklė nebuvo tikrinta,
neatitinka tikrovės, kadangi iš Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos
ambulatorinių ligonių registracijos žurnalo yra matoma, kad D.
M. medicinos specialistų buvo apžiūrimas periodiškai: vizitai įvyko 2007 m.
gruodžio 6,14,18,22 dienomis. Iš visų byloje surinktų rašytinių įrodymų matyti,
kad nei 2007 gruodžio 11 d., nei gydytojo periodinio apsilankymo metu
apeliantas prašymų, pageidavimų ar nusiskundimų medikams nepareiškė. Atkreipia
dėmesį į tai, kad apeliantas buvo gydomas ambulatoriškai ir pastoviai gaudavo
vaistų, kuriuos medicinos seselė atnešdavo kiekvieną dieną (tai yra užfiksuota D. M. asmens sveikatos istorijoje), todėl tokio susitikimo
metu galėjo jai užsiminti apie savo sveikatos negalavimus, tačiau to nė karto
nepadarė, nes pasivaikščiojimo metu jam nebuvo jokio priepuolio.
3. Dėl apelianto argumento, kad nėra aišku, kada
būtent jis pasirašė įsipareigojimą, jog buvo supažindintas su Pataisos įstaigų
vidaus tvarkos taisyklėmis (ar prieš 2007 m. gruodžio 11 d. įvykį, ar po jo)
paaiškino, jog ant dokumento iš tiesų nėra datos, tačiau nuteistojo pasirašytas
įsipareigojimas buvo tinkamai užregistruotas Lukiškių TI-K Socialinės
reabilitacijos skyriaus Suimtųjų ir nuteistųjų pasiūlymų, prašymų (pareiškimų)
bei skundų registracijos žurnale, o po to Lukiškių TI-K Įskaitos skyriaus
darbuotojų buvo įklijuotas į D. M. asmens bylą 183 bylos
lapo numeriu. Iš minėto žurnalo įrašų matyti, kad D. M. su
taisyklėmis buvo supažindintas kitą dieną po atvykimo į Lukiškių TI-K, t.y.
2007 m. lapkričio 29 d.
4. Dėl pareiškėjų argumentų apie liudytojų parodymų
teisingumą, byloje esančių įrodymų pakankamumą, 2007 m. gruodžio 11 d. įvykio
aplinkybes, pažymėjo, jog apeliantas turi savo subjektyvią nuomonę šiais
klausimais, tačiau ją pagrindžiančių įrodymų teismui nepateikia.
Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos
Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu į D. M. apeliacinį
skundą (b. l. 120-122) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti
nepakeistą, o D. M. apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikti šie
argumentai:
1. Lukiškių TI-K pateikė duomenis, jog apelianto
bausmės atlikimo metu Lukiškių TI-K epilepsijos priepuolių nebuvo užfiksuota,
patvirtina Lukiškių TI-K gydytojo 2008 m. vasario 12 d. Ambulatorinio ligonio
ligos istorijos išrašas Nr. 56-39. Be to, nei iš apelianto 2008 m. gruodžio 12
d. pasiaiškinimo, adresuoto Lukiškių TI-K direktoriui, nei iš 2007 m. gruodžio
20 d. rašyto skundo Kalėjimų departamentui, neatsispindi faktas, kad D. M. 2007 m. gruodžio 11 d. pasireiškė diagnozuotų ligų
simptomai. Apeliantas minėtuose raštuose nurodė, kad serga epilepsija ir bijo
pasekmių, kurios gali kilti ištikus minėtos ligos priepuoliui, todėl šūkavo
pasivaikščiojimo metu. Iš šių faktų matyti, kad remiasi prielaida apie galimas
pasekmes, nepateikdamas jokių objektyvių faktų apie tai, kad būtent
pasivaikščiojimo metu jam atsirado sveikatos negalavimai. Atkreipia dėmesį į aplinkybę,
kad Lukiškių TI-K pareigūnams užfiksavus D. M. pažeidimą
(apeliantas pasivaikščiojimo metu, bandė žodžiu palaikyti ryšius su kitais
asmenimis laikomais gretimuose pasivaikščiojimo kiemeliuose, taip pažeisdamas
Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuteistiesiems
nustatytą pareigą laikytis nustatytos pataisos įstaigos tvarkos), pasivaikščiojimas
buvo iš karto nutrauktas ir jis buvo grąžintas į kamerą, tačiau apeliantas dėl
tariamų sveikatos problemų iš karto į pareigūnus nesikreipė, pareigūnai taip
pat nepastebėjo nieko įtartino, dėl ko būtų kilusi pareiga pasirūpinti
medicinine pagalba ar kreiptis į medikus dėl D. M. sveikatos
patikrinimo.
2. Atkreipia dėmesį, kad apeliantas teismui nurodo
kitas pažeidimo padarymo aplinkybes. Prieina prie išvados, kad pareiškėjas
sąmoningai nurodo teismui išgalvotas pažeidimo padarymo aplinkybes, tikėdamasis
jam palankaus teismo sprendimo, taip pat kad pareiškėjas sąmoningai atliko
veiksmus, kuriais buvo pažeista nustatyta pataisos įstaigos tvarka.
Teisėjų kolegija
k
o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis
nusaisto, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo
patikrinti visą bylą.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 6 d. sprendimą, tačiau
argumentus pateikė tik dėl tos šio sprendimo dalies, kuria pirmosios
instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl nuobaudos panaikinimo. Bylą
dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Lukiškių tardymo izoliatoriaus -
kalėjimo administraciją pakeisti jo gyvenimo sąlygas leidžiant pareiškėjui
gyventi kameroje ne vienam, teismas nutraukė pareiškėjui teismo posėdyje
atsisakius šio reikalavimo (ABTĮ 101 straipsnio 3 punktas). Apeliaciniame
skunde nenurodyta, jog pareiškėjas nesutinka su šia teismo sprendimo dalimi ir
ją ginčija. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas minimos skundo dalies
atsisakė raštu iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį (ABTĮ 52 straipsnis),
kadangi atsakovas pareiškėjo prašymą leisti gyventi ne vienam buvo patenkinęs iki
bylos nagrinėjimo teisme. Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, jog
pirmosios instancijos teismas bylą šioje dalyje nutraukė pagrįstai.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio
5 dalis nustato, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie
nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjas
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2008 m.
sausio 7 d. sprendimo Nr. 2S-30 pirmosios instancijos teismui neapskundė. Todėl
apeliacinės instancijos administracinis teismas neturi pagrindo nagrinėti apeliacine
tvarka reikalavimą dėl šio sprendimo panaikinimo.
Bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnio 1 dalis nustato,
kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos
Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su
apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo
nuosprendis. Šio Kodekso 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato, jog
nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų
elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno
nurodymus ir įsakymus.
Nagrinėjamo ginčo dalykas – Lukiškių TI-K direktoriaus
pavaduotojo 2007 m. gruodžio 20 d. nutarimo „Dėl nuteistojo nubaudimo“
Nr.62-462 pagrįstumas ir teisėtumas. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, šiuo
nutarimu nuteistajam D. M. buvo paskirta Bausmių vykdymo
kodekso 142 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta nuobauda - papeikimas už tai,
kad jis pažeidė šio Kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą
imperatyvią nuostatą, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji
privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos. Skundžiamame nutarime
nurodyta, jog nuteistasis D. M. 2007 m. gruodžio 11 d.
apie 11.35 val. būdamas pasivaikščiojime garsiai bendravo su kitais
pasivaikščiojimo kiemeliuose esančiais nuteistaisiais (Bausmių vykdymo kodekso
110 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas).
Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnyje įtvirtinta
nuteistųjų teisė pasivaikščioti gryname ore. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta,
kad pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos
įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. Byloje
nustatyta, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime nuteistųjų
pasivaikščiojimai organizuojami ir kontroliuojami vadovaujantis šios įstaigos
direktoriaus 2005 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtinta „Suimtųjų,
nuteistųjų ir nuteistųjų areštu pasivaikščiojimo tvarka“ (toliau – ir
Tvarka). Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punktas yra
blanketinė norma. Todėl vertinant, ar skundžiamu nutarimu pareiškėjas
pagrįstai ir teisėtai buvo nubaustas už Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio
1 dalies 1 punkto pažeidimą, šiuo konkrečiu atveju turi būti nagrinėjama, ar
pareiškėjas laikėsi minėtos Tvarkos reikalavimų. Tvarkos 7 punkte numatyta, kad
asmenims, kurie pasivaikščiojimo metu bando žodžiu ar kitais būdais palaikyti
ryšius su kitais asmenimis, laikomais įstaigoje ar kituose pasivaikščiojimo
kiemeliuose, kiemeliuose įvykus konfliktui tarp vaikščiojančių asmenų ar kitaip
jiems pažeidus įstaigoje nustatytą tvarką, darbo dienomis pareigūnams,
kontroliuojantiems pasivaikščiojimo organizavimą, o rytinio bei švenčių ir
poilsio dienomis – Lukiškių TI-K direktoriaus budinčiojo padėjėjo sprendimu
pasivaikščiojimas turi būti nutrauktas; dėl įvykio surašomi tarnybiniai
pranešimai ir paimami pažeidėjų paaiškinimai.
Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas iš 2007 m.
gruodžio 11 d. pagal patvirtintą grafiką budėjusių Lukiškių TI-K pareigūnų J. Č. ir J. Š. tarnybinių pranešimų bei
šių asmenų, apklaustų teismo posėdyje liudytojais, parodymų, prižiūrėtoja J. Č., kuri 2007 m. gruodžio 11 d. stebėjo nuteistųjų elgesį
pasivaikščiojimo metu, pastebėjusi Tvarkos 7 punkto reikalavimus pažeidžiantį D. M. elgesį (bandymą šūkaujant palaikyti ryšius su kituose
pasivaikščiojimo kiemeliuose esančiais nuteistaisiais) ir jam nereagavus į
įspėjimą, informavo apie tai korpuso vyresnįjį J. Š. ir
dėl šio Tvarkos pažeidimo D. M. pasivaikščiojimas buvo
nutrauktas. Apie tai J. Č. ir J. Š. tarnybiniais
pranešimais informavo Lukiškių TI-K administraciją, iš D. M. buvo
paimtas paaiškinimas, kaip to reikalauja Tvarkos 7 punktas. Aplinkybių, kurios
keltų abejones dėl minėtų liudytojų parodymų objektyvumo, byloje nenustatyta.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
pastebi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog
D. M. dėl 2007 m. gruodžio 11 d. įvykio pasivaikščiojimo
kiemelyje yra pateikęs skirtingus paaiškinimus. 2007 m.gruodžio 12 d.
paaiškinime Lukiškių TI-K direktoriui (rašytas iki nuobaudos paskyrimo) ir 2007
m. gruodžio 20 d. skunde Kalėjimų departamentui (rašytas paskyrus nuobaudą) D. M. pažymėjo turįs sveikatos problemų (serga epilepsija,
širdies ligomis, yra pripažintas 2-os grupės invalidu), teigė pasivaikščiojimo
metu šaukęs kitą nuteistąjį, kad jis pakviestų pagalbą, jei pareiškėją ištiktų
priepuolis ir jis nukristų. 2007 m.gruodžio 12 d. paaiškinime D.
M. nurodė šaukęs kitą nuteistąjį kelis kartus. Minėti rašytiniai įrodymai
patvirtina, kad nors D. M. nesutiko pažeidęs Tvarkos
reikalavimus, tačiau jis iš esmės pripažino atlikęs valinį veiksmą (šaukęs
kitą nuteistąjį) ir neteigė, kad pasivaikščiojimo metu jį ištiko koks nors
priepuolis. Skųsdamas paskirtą nuobaudą teismui, D. M. nurodo
naują aplinkybę, kad jį pasivaikščiojimo metu ištiko priepuolis. Skunde teismui
pareiškėjas nurodė nevalingai šūktelėjęs iš skausmo. Pirmosios instancijos
teismo posėdžio protokole užfiksuotas D. M. pateiktas
paaiškinimas, jog pasivaikščiojimo kiemelyje jam buvęs stiprus širdies
priepuolis, jis beldęs, šaukęs, kvietęsis pagalbos. Byloje esantys medicininiai
dokumentai patvirtina, jog pareiškėjui nuo 1999 metų yra diagnozuoti atitinkami
susirgimai, tarp jų – simptominė epilepsija, 2006 m. vasario 27 d. išduotoje
Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo
ministerijos darbingumo lygio pažymoje nustatytas darbingumo lygis 40% iki
2008 m. vasario 27 d., tikrinant pakartotinai 2008 m. vasario 8 d. nustatytas
darbingumo lygis 55 % iki 2010 m. vasario 7 d. Tačiau faktas, jog pareiškėjui
nuo 1999 metų diagnozuotos atitinkamos ligos, pats savaime nereiškia, kad 2007
m. gruodžio 11 d. pareiškėją pasivaikščiojimo metu ištiko atitinkamas
priepuolis, tuo labiau, kad šią aplinkybę pareiškėjas nurodė tik pirmosios
instancijos teismui ir jos nepagrindė jokiais konkrečiais įrodymais (duomenimis
apie tai, jog minimą dieną pareiškėjas prašė Lukiškių TI-K pareigūnus
pakviesti medicinos pagalbą ir buvo apžiūrėtas Lukiškių TI-K Sveikatos
priežiūros tarnybos specialistų; skirti vaistai; paguldytas į ligoninę ar
kt.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas patikrino
pareiškėjo nurodyto teismui argumento dėl tariamai jį 2007 m. gruodžio 11 d.
pasivaikščiojimo metu ištikusio priepuolio pagrįstumą. Iš Lukiškių TI-K
Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininko 2007 m. gruodžio 20 d.
pažymos Nr. 53-289 matyti, kad 2007 m. gruodžio 11 d. pareiškėjas dėl sveikatos
būklės pas medicinos dalies darbuotojus nesikreipė, patys prižiūrėtojai situacijos,
kad reikėtų kviesti D. M. medicinos pagalbą nenustatė. 2008
m. vasario 12 d. išrašas iš ligos istorijos Nr. 56-39 patvirtina, kad D. M. nuo jo atvykimo į Lukiškių TI-K (2007 m. lapkričio 28
d.) periodiškai apžiūrimas gydytojo, epilepsijos priepuolių nebuvo. Kartu su
atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus atsakovas papildomai
pateikė Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos Ambulatorinių ligonių
registracijos žurnalo išrašą (laikotarpio nuo 2007 m. gruodžio 6 iki 2007 m.
gruodžio 22 d.), kuriame registruojami nuteistųjų (nurodant pavardes)
nusiskundimai dėl sveikatos šios tarnybos specialistams jų periodinių vizitų
į kameras metu. Dėl 373-osios kameros, kurioje gyveno D. M.,
2007 m. gruodžio 6,14, 22 dienomis įrašyta, jog nusiskundimų nepareikšta, dėl
2007 m. gruodžio 18 d. nurodyta, jog tą dieną D. M. buvo
skirti vaistai (b.l.133-137). Abejoti liudytojos J. Č. ,
kuri nustatė D. M. padarytą pažeidimą, parodymais,
vertinant juos kartu su visų kitų įrodymų visuma, nėra pagrindo. Ištyręs ir
įvertinęs surinktus į bylą rašytinius įrodymus, tarp jų - medicininius
dokumentus, taip pat liudytojų parodymus, proceso dalyvių teismo posėdyje
pateiktus paaiškinimus, pirmosios instancijos teismas priėjo prie teisingos
išvados, jog pareiškėjo argumentas dėl jį ištikusio priepuolio nepagrįstas.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos
teismo išvada, jog pareiškėjas, kuris 2007 m. lapkričio 28 d. buvo perkeltas
iš Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos kameros tipo patalpų
į Lukiškių TI-K atlikti nuobaudos, buvo įspėtas pasirašytinai jog privalo
laikytis Bausmių vykdymo kodekso, taip pat šios įstaigos vidaus tvarkos
taisyklių reikalavimų, šiuos reikalavimus žinojo, privalėjo jų laikytis, tačiau
sąmoningai pažeidė. Apelianto argumentas, jog minėtame įsipareigojime
nenurodyta data, teisingas, tačiau tai nėra pagrindas patenkinti apeliacinį
skundą. Kartu su atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus
atsakovo papildomai pateiktame Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus
„Suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų) bei skundų
registracijos žurnalo“ išraše (už 2007 m. lapkričio 27 d. – gruodžio 4 d.
laikotarpį, eil. Nr.538-544) 2007 m. lapkričio 29 d. užregistruoti 3 asmenų
įsipareigojimai (eil. Nr.540-542), tarp jų 373-oje kameroje gyvenančio D. M. (eil. Nr.541). Remiantis šiuo išrašu laikytina, jog
įsipareigojimą pareiškėjas pasirašė 2007 m. lapkričio 29 d. (kitą dieną po
perkėlimo į Lukiškių TI-K) ir iki nagrinėjamam ginčui aktualios datos (2007 m.
gruodžio 11 d.).
Išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teisėjų
kolegija apelianto argumentus, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ
57 straipsnio 6 dalies bei 81 straipsnio nuostatas ir dėl to buvo neteisingai
išspręsta byla vertina kaip nepagrįstus.
Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 57 straipsnio 4
dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, jog įrodymus pateikia proceso šalys ir
kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims
pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva
išreikalauti reikiamus dokumentus. Pareiškėjo pareiga pagrįsti savo reikalavimą
įrodymais įtvirtinta ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punkte bei 24 straipsnyje.
Pagal ABTĮ 68 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas teismas šalių prašymu
išreikalauja įrodymus, kurių šalys pačios negali gauti. Nagrinėjamu atveju
pareiškėjas prašė išreikalauti iš Kalėjimų departamento jo 2007 m. gruodžio 20
d. skundo tyrimo medžiagą. Teismas šią medžiagą išreikalavo. Kitokių prašymų
dėl įrodymų išreikalavimo pareiškėjas teismui neteikė. Apeliantas nenurodo
kokius konkrečiai reikšmingus bylai įrodymus galėjo ar turėjo išreikalauti
teismas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismas taip pat išreikalavo iš
Lukiškių TI-K medžiagą, kuria remdamasis atsakovas 2007 m. gruodžio 20 d.
nutarimu skyrė pareiškėjui nuobaudą, taip pat prijungė šalių pateiktus
medicininius ir kitus dokumentus. Tuo remdamasi teisėjų kolegija apelianto
argumentus apie jo, kaip silpnesniosios šalies, ribotas ar neįgyvendintas
galimybes pateikti įrodymus, taip pat apie tariamai neteisingai paskirstytą
įrodinėjimo naštą, vertina kaip nepagrįstus.
Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio
protokolo, teismo posėdyje buvo išklausyti šalių, tarp jų – pareiškėjo ir jo
atstovių, paaiškinimai, liudytojų J. Č. ir J.
Š. parodymai, ištirti rašytiniai įrodymai. Pastabų dėl teismo posėdžio
protokolo proceso dalyviai nepareiškė. Todėl teisėjų kolegija apelianto
argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė betarpiškumo principą
(ABTĮ 79 straipsnio 1 dalis), atmeta kaip nepagrįstus.
Pripažindamas, jog pareiškėjui atsakovo 2007 m.
gruodžio 20 d. nutarimu nuobauda skirta pagrįstais ir teisėtai, teismas rėmėsi
ištirtų įrodymų visuma. Įvertinęs įrodymus teismas savo sprendime motyvavo
kuriais įrodymais pagrindė savo išvadas ir dėl kurių priežasčių kai kuriuos
įrodymus atmetė, kaip to reikalauja ABTĮ 86 straipsnis ir 87 straipsnio 4
dalis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su pirmosios instancijos
teismo padarytomis išvadomis, tame tarpe ir dėl J. Č. ir J. Š. tarnybinių pranešimų bei jų parodymų apklausus
liudytojais, vertinimo iš esmės sutinka.
Remdamasi
išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos
teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, sprendimą motyvavo
pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo
87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, ginčo teisinius santykius
reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir
teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame
išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio
teismo 2008 m. gegužės 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo
apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų
teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n
u t a r i a:
pareiškėjo D. M. apeliacinį
skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 6 d.
sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis
Alechnavičius
Laimė Baltrūnaitė
Arūnas
Sutkevičius