Administracinė byla Nr. eA-3947-556/2020
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03181-2019-1
Procesinio sprendimo kategorija 8.6.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. balandžio 15 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. P. D. L. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. P. D. L. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinei dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja T. P. D. L. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Pagėgių pasienio rinktinės (toliau – ir Pagėgių pasienio rinktinė) 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 128-112 „Dėl (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietės T. P. D. L. grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką“ (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėja skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad ji, turėdama Lietuvos Respublikos (toliau – ir Lietuva) nacionalinę daugkartinę D vizą Nr. 003672279, atvyko gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai išduota viza galiojo iki 2019 m. rugpjūčio 30 d. Atvykdama į Lietuvos Respubliką, pareiškėja taip pat turėjo asmens dokumentą – pasą, kuris galiojo iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. 2019 m. rugpjūčio 14 d. pareiškėja kreipėsi į (duomenys neskelbtini) Respublikos ambasadą Lenkijos Respublikoje dėl naujo paso gavimo, naujas pasas buvo išduotas 2019 m. spalio 28 d. ir galioja iki 2029 m. spalio 28 d. 2019 m. lapkričio 18 d. pareiškėja, turėdama galiojantį asmens dokumentą, kreipėsi į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) su prašymu išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tačiau prašymas iš pareiškėjos nebuvo priimtas. Pareiškėja 2019 m. lapkričio 25 d. gavo Pagėgių pasienio rinktinės 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimą „Dėl (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietės T. P. D. L. grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką“, kuriuo ji įpareigota iki 2019 m. gruodžio 15 d. savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) Respubliką. Atsakovas nustatė, kad pareiškėja nuo 2019 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, pasibaigus vizos galiojimo laikui.
3. Pareiškėja pažymėjo, kad skundžiamame Sprendime tik formaliai ir labai lakoniškai nurodyta, kad jis priimtas, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 128 straipsnyje 1 dalyje nurodytas ir nustatytas faktines aplinkybes. Tačiau iš tiesų Sprendimas nemotyvuotas, nenurodyta priežasčių, kodėl yra laikoma, kad nenustatyta Įstatymo 128 straipsnyje 1 dalyje nurodytų aplinkybių. Todėl pareiškėja manė, kad Sprendimas neišsamus, priimtas tik formaliais pagrindais, nevertinant pareiškėjos situacijos ir padėties viseto.
4. Pareiškėja akcentavo, kad yra (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) direktorė, be to, ir pati dirba savo įsteigtoje įmonėje. Iš viso Bendrovė turi tris darbuotojus (apdraustuosius), moka atlyginimus darbuotojams, mokesčius. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) yra nepakeičiama, kadangi šiuo metu vyksta derybos ir sudarinėjama 17 000 Eur vertės maisto tiekimo sutartis, todėl pareiškėjos buvimas Lietuvoje yra būtinas. Pareiškėjos Bendrovė turi (duomenys neskelbtini) maisto restoraną, kuris yra pirmasis ir vienintelis toks Šiaulių mieste, be to, numatoma jį plėsti, o pareiškėja vienintelė savo Bendrovėje gali gaminti kokybiškus ir gardžius (duomenys neskelbtini) virtuvės patiekalus. Jei pareiškėja būtų išsiųsta iš Lietuvos, Bendrovė negalėtų vykdyti veiklos ir tikriausiai greitai bankrutuotų, darbuotojai liktų be darbo. Taigi pareiškėjos tolesnis gyvenimas Lietuvoje ir darbas (duomenys neskelbtini) yra būtinas, kad verslas išsilaikytų konkurencingas. Kaip matyti iš to, kas išdėstyta, pareiškėja turi tvirtus ir įpareigojančius ekonominius interesus Lietuvoje, pareigas turimai Bendrovei, darbuotojams, taip pat Lietuvos Respublikai – būdama įmonės direktore, moka mokesčius, prisideda prie šalies ūkio, turizmo palaikymo, Šiaulių regione atvėrė naują maitinimo įstaigų nišą. Iš to darytina išvada, kad pareiškėja atitinka Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 3 punkte išdėstytas aplinkybes dėl ekonominių, verslo, socialinių ryšių su Lietuvos Respublika turėjimo. Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo, atsakovas nenurodė individualių faktinių aplinkybių, pavyzdžiui, Įstatymo 128 straipsnio aplinkybių, kurios neabejotinai egzistuoja, o atsakovas į jas net nesigilino.
5. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad atsakovas nepasinaudojo išimtimis, kai sprendimas dėl grąžinimo / įpareigojimo išvykti gali būti nepriimamas net tuomet, kai užsienietis šalyje yra neteisėtai. Remdamasi Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva), pareiškėja akcentavo, kad šiuo metu yra nusilpusios sveikatos, jos kraujospūdis yra žemesnis nei įprasta, be to, ji viena koja neįgali, kas labai apsunkina jos galimybę keliauti. (duomenys neskelbtini) nėra Lietuvos Respublikos ambasados, todėl, jei pareiškėjai reikėtų grįžti ir iš naujo tvarkytis tuos pačius dokumentus, kuriuos ji šiuo metu gali pateikti Lietuvoje, tai ne tik sudarytų didelių judėjimo nepatogumų, bet ir būtų neracionalu. Pareiškėja neketino nelegaliai likti Lietuvoje, apie susidariusią situaciją informavo Migracijos departamentą ir VSAT. Situacija, kad ji nespėjo pateikti prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje ir pavėlavo legalizuoti savo buvimą šalyje, buvo visiškai atsitiktinė. Pareiškėjos įpareigojimas išvykti į (duomenys neskelbtini) Respubliką, nesuteikus galimybės legalizuoti buvimo Lietuvoje, yra aiškiai neproporcinga ir per griežta priemonė, trukdanti pareiškėjai laisvai pasirinkti gyvenamąją ir verslo vykdymo vietą, t. y. realizuoti jai užtikrinamas žmogaus teises. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, pareiškėja manė, kad jos atžvilgiu priimtas Sprendimas yra nepagrįstas, neproporcingai pažeidžiantis jos teises ir Europos Sąjungos teisės aktus, todėl naikintinas.
6. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinė atsiliepime į skundą su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
7. Atsakovas nurodė, kad 2019 m. lapkričio 18 d. (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietė T. P. D. L. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu leisti pateikti prašymą nacionalinei vizai gauti. Migracijos departamentas pareiškėjos prašymo netenkino, motyvuodamas tuo, kad ji nuo 2019 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai. Migracijos departamentas nurodė pareiškėjai nedelsiant kreiptis į VSAT, kad būtų priimtas ir pareiškėjai įteiktas sprendimas dėl jos grąžinimo į užsienio valstybę. VSAT Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriaus pareigūnai nustatė, kad užsienietė turi (duomenys neskelbtini) Respublikos pasą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį iki 2019 m. rugpjūčio 31 d., kuriame įklijuota Lietuvos Respublikos daugkartinė nacionalinė D tipo viza Nr. 003672279, galiojusi nuo 2018 m. lapkričio 22 d. iki 2019 m. rugpjūčio 30 d. Užsienietė taip pat pateikė galiojantį (duomenys neskelbtini) Respublikos pasą, išduotą 2019 m. spalio 28 d. (duomenys neskelbtini) Ambasados Lenkijos Respublikoje, galiojantį iki 2029 m. spalio 28 d. Jame įklijuotų vizų ar spaudų apie sienų kirtimus nebuvo. Pareiškėja į Šengeno erdvę atvyko 2019 m. balandžio 16 d. per Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktą, ir nuo 2019 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, kadangi yra pasibaigus vizos galiojimo laikui. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2019 m. lapkričio 25 d. priimtas skundžiamas Sprendimas dėl pareiškėjos įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos.
8. Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui, t. y. egzistuoja Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sprendimo grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priėmimo pagrindas. Atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nenustatė Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų pagrindų, kuriems esant sprendimas dėl pareiškėjos grąžinimo negalėjo būti priimtas. Priimant Sprendimą, buvo atsižvelgta ir į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, t. y. buvo vertinama tai, kad užsienietė yra Lietuvos Respublikoje registruotos Bendrovės vadovė, tačiau manyta, kad ji turėjo pakankamai laiko ir galėjo vizos galiojimo metu kreiptis dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje ar naujos nacionalinės vizos gavimo, bet to nepadarė. Užsienietė nebuvo pakankamai atsakinga ir rūpestinga, kad Lietuvos Respublikoje būtų teisėtai, nepažeisdama nustatytos buvimo joje tvarkos. Pareiškėjos nebuvimas Lietuvos Respublikoje savaime neužkerta kelio jai dalyvauti Bendrovės veikloje (pvz., pasitelkiant įgaliotus atstovus ar nuotoliniu būdu). Atsižvelgiant į faktines aplinkybes bei galiojantį teisinį reguliavimą, nėra pagrindo abejoti, kad pareiškėja nuo 2019 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, pasibaigus vizos galiojimo laikui, neįvykdė pareigos, nustatytos Įstatymo 124 straipsnio 1 dalyje, t. y. išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos, todėl, vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu, ginčijamas Sprendimas priimtas pagrįstai. Atsakovas taip pat manė, kad Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus, jo panaikinti nėra pagrindo.
II.
9. Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
10. Teismas pažymėjo, kad ginčas byloje kilo dėl VSAT Pagėgių pasienio rinktinės 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimo „Dėl (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietės T. P. D. L. grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką“ Nr. 128-112, kuriuo pareiškėja įpareigota savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) Respubliką per 20 dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo.
11. Teismas pažymėjo, kad 2019 m. lapkričio 18 d. pareiškėja kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu leisti pateikti prašymą nacionalinei vizai gauti. Migracijos departamentas pareiškėjos prašymo netenkino, atsižvelgdamas į tai, kad ji nuo 2019 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos Respublikoje yra pasibaigus vizos galiojimo laikui. Pareiškėja 2019 m. lapkričio 25 d. kreipėsi į VSAT Pakrančių apsaugos pasienio rinktinės Šiaulių pasienio užkardą, kur Migracijos skyriaus pareigūnai nustatė, kad pareiškėja turi (duomenys neskelbtini) Respublikos pasą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį iki 2019 m. rugpjūčio 31 d., kuriame įklijuota Lietuvos Respublikos daugkartinė nacionalinė D tipo viza Nr. 003672279, galiojusi nuo 2018 m. lapkričio 22 d. iki 2019 m. rugpjūčio 30 d., taip pat pareiškėja turi galiojantį (duomenys neskelbtini) Respublikos pasą (duomenys neskelbtini), išduotą 2019 m. spalio 28 d. (duomenys neskelbtini) Ambasados Lenkijos Respublikoje, galiojantį iki 2029 m. spalio 28 d. Jame įklijuotų vizų ar spaudų apie sienų kirtimus nebuvo. Pareiškėja į Šengeno erdvę atvyko 2019 m. balandžio 16 d. per Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktą. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, atsakovas priėmė Sprendimą, vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir atsižvelgęs į šio Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir nustatytas faktines aplinkybes bei į tai, kad nenustatyta šio Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) Respubliką. Atsakovas nusprendė įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) Respubliką per 20 dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2019 m. gruodžio 15 d.
12. Teismas vadovavosi Įstatymo 23 straipsnio 2 punktu, 124 straipsnio 1 dalimi, 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 128 straipsnio 1 dalimi, 130 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir pažymėjo, kad šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja nesilaikė Įstatymo 124 straipsnio 1 dalies nuostatos, įpareigojančios išvykti iš Lietuvos Respublikos pasibaigus vizos galiojimo laikui bei kad atsakovas, įvertinęs šią aplinkybę, turėjo teisę priimti skundžiamą Sprendimą, vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu – pareiškėja nuo 2019 m. rugpjūčio 31 d. buvo Lietuvoje pasibaigus vizos galiojimo laikui. Kaip matyti iš pateikto skundo bei paaiškinimų teismo posėdžio metu, pareiškėja manė, kad atsakovas nevertino Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų aplinkybių dėl pareiškėjos ekonominių, verslo, socialinių ryšių su Lietuvos Respublika turėjimo.
13. Teismas akcentavo, jog Įstatymas iš esmės nustato tik sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti priėmimo pagrindus, detalesnė šios procedūros tvarka reglamentuota Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-429 (toliau – ir Aprašas). Remdamasis Aprašo 4 punktu, Įstatymo 125 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 7 ir 9 dalimis, teismas pažymėjo, kad iš šių nuostatų akivaizdu, jog teisės aktų leidėjas nesuteikė sprendimą dėl įpareigojimo išvykti priimančiai institucijai diskrecijos priimti ar nepriimti tokio sprendimo. Tačiau sprendimas turi būti priimtas ne tik nustačius formalius pagrindus dėl užsieniečių įpareigojimo išvykti (Įstatymo 124 straipsnio 1 ir 2 dalys, 125 straipsnis, nagrinėjamu atveju – kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje yra pasibaigus vizos galiojimo laikui, ir nenustačius teisės aktuose nustatytų pagrindų, dėl kurių asmuo negali išvykti iš šalies (neturi reikiamų kelionės dokumentų (Aprašo 8 p.), jeigu jam paskirta kardomoji priemonė arba taikoma laikinoji apsaugos priemonė, kurios apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos (Įstatymo 124 str. 3 d.), bet laikantis Aprašo 24 punkte nustatytos procedūros – dokumentai dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo turi būti išnagrinėti ir sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo turi būti priimtas (išskyrus Aprašo 23 punkte nurodytus atvejus, kai priimamas Migracijos departamento sprendimas dėl teisinės padėties), jeigu užsieniečio asmens tapatybė yra patvirtinta, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo fakto, kad yra Įstatymo 106 straipsnio 6 dalyje ar 125 straipsnyje nustatyti užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo pagrindai, nustatymo dienos, o jeigu užsienietis sulaikytas ne ilgiau kaip 48 valandoms – ne vėliau kaip per 48 valandas nuo sulaikymo momento, turi būti įvertinta, ar konkrečiu atveju yra faktinių aplinkybių, užkertančių kelią to asmens grąžinimui į užsienio valstybę (Įstatymo 128 str. 1 d., 130 str. 1–2 d.) ir, jei paaiškėja, kad tokių aplinkybių yra, jos privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens įpareigojimo išvykti ar jo grąžinimo į užsienio valstybę.
14. Iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą dėl pareiškėjos įpareigojimo savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) Respubliką, laikėsi teisės aktuose nustatytų reikalavimų, atliko jo kompetencijai priskiriamus ir privalomus veiksmus. Tokią išvadą suponuoja ir Aprašo II skyriuje nustatyta sprendimo dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti priėmimo tvarka. Byloje surinkti Aprašo 26.1, 26.3, 26.5, 26,6 punktuose išvardinti dokumentai – tarnybinis pranešimas, nutarimas dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, pasų kopijos, užsieniečio apklausos lapas, patvirtinantys sprendimo dėl užsienietės įpareigojimo išvykti priėmimo pagrindus.
15. Pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad skundžiamas Sprendimas yra nemotyvuotas, neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, jį priimant nebuvo atsižvelgta į Įstatymo 128 straipsnyje nurodytas aplinkybes, į tai, jog pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) direktorė, dirba bei turi samdomų darbuotojų, taip pat į tai, jog ji yra silpnos sveikatos, nebuvo vadovaujamasi Direktyva.
16. Teismas vadovavosi Direktyvos 4 ir 5 straipsniais, Įstatymo 128 straipsniu ir pažymėjo, kad iš byloje esančių dokumentų (paso kopija, užsieniečio apklausos lapas) matyti, kad pareiškėja į Lietuvą atvyko 2019 m. balandžio 16 d. Pareiškėja šeimos, nepilnamečių vaikų neturi. Argumentai apie tai, jog ji turi verslą Lietuvoje, yra (duomenys neskelbtini) direktorė, yra silpnos sveikatos, buvo pateikti tik iškėlus bylą teisme, t. y. šiuos duomenis patvirtinančių dokumentų pareiškėja atsakovui priimant ginčijamą Sprendimą nebuvo pateikusi. Kartu teismas pažymėjo, kad dokumentų, patvirtinančių teiginius apie silpną pareiškėjos sveikatą, nėra pateikta ir teismui. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) direktore paskirta nuo 2018 m. liepos 25 d., taigi šias pareigas ji užėmė dar neatvykusi į Lietuvos Respubliką, kas paneigia pareiškėjos argumentus, kad jai nesant Lietuvoje, įsteigtas verslas gali žlugti. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog nėra pagrindo laikyti, kad skundžiamas Sprendimas buvo priimtas neatsižvelgus į visas svarbias aplinkybes, neišsamus, priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 3 p.). Skundžiamas Sprendimas priimtas laikantis tiek nacionalinių, tiek Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimų.
17. Remdamasis VAĮ 8 straipsniu, Aprašo 34 punktu, teismas pažymėjo, kad, kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo, jis atitinka nustatytą formą, jame aiškiai nurodytas teisinis (Įstatymo 125 str. 1 d. 3 p.) bei faktinis (pareiškėja Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, pasibaigus vizos galiojimo laikui) sprendimo priėmimo pagrindai. Sprendimą priėmė kompetentingas subjektas (Įstatymo 127 str. 4 d.), jame aiškiai nurodytos pareiškėjai nustatytos pareigos bei galimos teisinės pasekmės, Sprendimo apskundimo tvarka. Tai, kad pareiškėja su jos atžvilgiu priimtu Sprendimu buvo supažindinta, Sprendimas buvo išaiškintas pareiškėjai suprantama kalba, patvirtina vertėjos parašas ginčijamame Sprendime.
18. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas darė išvadą, kad Sprendimas iš esmės atitinka teisės aktuose nustatytus turinio ir formos reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, naikinti jo nėra teisinio pagrindo.
III.
19. Pareiškėja T. P. D. L. (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde pareiškėja vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:
19.1. Skundžiamame Sprendime nėra įvardyta ir kaip nors išreikšta, jog priimant Sprendimą buvo vertinti pareiškėjos ekonominiai saitai su Lietuvos Respublika. Todėl nėra galimybės ištirti, ar atsakovas tinkamai įvertino pareiškėjos būtinumą gyventi Lietuvos Respublikoje, jos ekonominius ryšius su valstybe. Pareiškėjos manymu, šis vertinimas nebuvo tinkamas. Aplinkybė, kad pareiškėja Bendrovės direktorės pareigas ėjo dar iki atvykimo į Lietuvą, nepaneigia pareiškėjos teiginių, jog jai nesant Lietuvoje, įsteigtas verslas gali žlugti. (duomenys neskelbtini) užsiima maitinimo paslaugų teikimu, gamina (duomenys neskelbtini) virtuvės patiekalus. Pareiškėja yra ne tik vadovė, bet ir pati gamina firminius (duomenys neskelbtini) receptūros patiekalus. Iki pareiškėjos atvykimo į Lietuvą, Bendrovės veikla nebuvo išplėtota, restoranas, koks yra šiandien, nebuvo įsteigtas ir veikiantis. Restoranas klientų traukos centru tapo tik pareiškėjai būnant Lietuvoje. Aktyvią veiklą (duomenys neskelbtini) pradėjo pareiškėjai atvykus į Lietuvą. Bendrovėje nėra daug darbuotojų, todėl pareiškėjos buvimas ir tiesioginis vadovavimas yra labai reikšmingas ir neišvengiamas. Tai patvirtina, kad be realaus pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikoje, labai tikėtina, kad Bendrovė turės nutraukti veiklą ir tai yra pagrindas taikyti Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 3 punktą.
19.2. Teismo teiginys, kad teisės aktų leidėjas nesuteikė sprendimą dėl įpareigojimo išvykti priimančiai institucijai diskrecijos priimti ar nepriimti tokio sprendimo, nepagrįstas. Jei yra aplinkybių, kurios užkerta kelią užsieniečio grąžinimui į kilmės valstybę, klausimą nagrinėjanti institucija gali priimti sprendimą neišsiųsti asmens iš Lietuvos. Šiuo aspektu teismo sprendimas yra prieštaringas.
20. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinė pateiktame atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
21. Atsakovas atsiliepime kartoja pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus ir jiems pritaria. Pažymi, kad VSAT, priimdama Sprendimą dėl pareiškėjos įpareigojimo savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) Respubliką, laikėsi teisės aktuose nustatytų reikalavimų, atliko jos kompetencijai priskirtus veiksmus. Buvo surinkti Sprendimo priėmimui reikalingi dokumentai – tarnybinis pranešimas, nutarimas dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, pasų kopijos, užsieniečio apklausos lapas. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjos nebuvimas Lietuvoje savaime neužkerta kelio jai dalyvauti Bendrovės veikloje.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
22. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl VSAT Pagėgių pasienio rinktinės 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 128-112 „Dėl (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietės T. P. D. L. grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką“, kuriuo pareiškėja įpareigota savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) Respubliką per 20 dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo. Sprendime nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atsižvelgus į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) Respubliką.
23. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. Apeliaciniame skunde pareiškėja nesutinka su teismo sprendimu, manydama, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą, netinkamai įvertino Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes.
24. Įstatymo 125 straipsnio (2011 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. XI-1786 redakcija) 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui. Pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija), priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.
25. Pagal Įstatymo 130 straipsnio 1 dalį, draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (Įstatymo 130 str. 2 d.).
26. Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Direktyvos bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra pažymėjęs, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011).
27. Direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sprendimai grąžinti ir, jei tokie priimti, sprendimai uždrausti atvykti bei sprendimai dėl išsiuntimo priimami raštu pateikiant faktines ir teisines priežastis, taip pat informaciją apie galimas teisines teisių gynimo priemones. Analizuojant Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies nuostatas, matyti, kad sprendimai, susiję su grąžinimu, kaip nurodyta 1 dalyje, pateikiami standartine forma, tik asmenims, neteisėtai atvykusiems į valstybės narės teritoriją ir vėliau negavusiems leidimo ar teisės būti toje valstybėje narėje.
28. Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėja, turėdama Lietuvos Respublikos daugkartinę D vizą Nr. 003672279, atvyko į Lietuvą. Pareiškėjai išduota viza galiojo iki 2019 m. rugpjūčio 30 d. Pareiškėjos pasas galiojo iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. 2019 m. rugpjūčio 14 d. pareiškėja kreipėsi į (duomenys neskelbtini) Respublikos ambasadą Lenkijos Respublikoje dėl naujo paso gavimo, kuris buvo išduotas 2019 m. spalio 28 d. 2019 m. lapkričio 18 d. pareiškėja kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu leisti pateikti prašymą nacionalinei vizai gauti. Migracijos departamentas netenkino prašymo, motyvuodamas, jog Lietuvos Respublikoje pareiškėja yra neteisėtai, ir nurodė nedelsiant kreiptis į VSAT, kad būtų priimtas ir jai įteiktas sprendimas dėl grąžinimo į užsienio valstybę. 2019 m. lapkričio 25 d. pareiškėja kreipėsi į VSAT, priimtas Nutarimas dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas. 2019 m. lapkričio 25 d. Nutarime dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, nurodytos lengvinančios aplinkybės: kaltininkas prisipažino padaręs numatytą administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo jį išaiškinti. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. VSAT Pagėgių pasienio rinktinė 2019 m. lapkričio 25 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo pareiškėja įpareigota savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) Respubliką per 20 dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos.
29. Įvertinusi ginčijamo Sprendimo turinį, teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendime tik nurodyti atitinkami Įstatymo straipsniai, kuriais remiantis buvo priimtas šis individualus administracinis aktas, tačiau nepaaiškinta, kaip nurodytas teisinis reglamentavimas pritaikomas nagrinėjamu atveju susidariusiai faktinei situacijai. Nors jame formaliai nurodyta, kad įvertintos Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės, tačiau tai Sprendime niekaip neatsispindi.
30. Pažymėtina, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (VAĮ 3 str. 1 p.) yra įstatymo viršenybės principas, kuris, be kita ko, reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuota, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.
31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2020 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-291-822/2020).
32. Nagrinėjamu atveju ginčijamas atsakovo Sprendimas negali būti vertinamas kaip atitinkantis esminius VAĮ 8 straipsnyje nustatytus individualaus administracinio akto turinio reikalavimus. Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, o nemotyvuotas administracinis aktas yra neteisėtas iš esmės, kas sudaro savarankišką pagrindą jį panaikinti.
33. Pažymėtina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, žinojo aplinkybes dėl to, kad pareiškėja vadovauja (duomenys neskelbtini), kuri užsiima maitinimo paslaugų teikimu, gamina (duomenys neskelbtini) virtuvės patiekalus. Pats atsakovas atsiliepime nurodė, kad buvo vertinama tai, jog pareiškėja yra Lietuvos Respublikoje registruotos Bendrovės vadovė. Pareiškėja skunde teismui pažymėjo, kad yra ne tik vadovė, bet ir pati gamina firminius (duomenys neskelbtini) receptūros patiekalus. Iki pareiškėjos atvykimo į Lietuvą, Bendrovės veikla nebuvo išplėtota, restoranas, koks yra šiandien, nebuvo įsteigtas ir veikiantis. Restoranas klientų traukos centru tapo tik pareiškėjai būnant Lietuvoje. Todėl pareiškėjai išvykus, Bendrovė negalėtų tęsti veiklos. Nors, pareiškėjos vertinimu, tai buvo pagrindas atsakovui taikyti Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Sprendimui nesant tinkamai motyvuotam, teismui nėra įmanoma patikrinti, ar minėtos aplinkybės buvo tinkamai įvertintos.
34. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja visą laiką elgėsi sąžiningai. Padarytas administracinis nusižengimas susijęs su tuo, kad pareiškėjos (duomenys neskelbtini) Respublikos pasas galiojo iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. 2019 m. rugpjūčio 14 d. (dar nepasibaigus nei paso, nei vizos galiojimui) pareiškėja kreipėsi į (duomenys neskelbtini) Respublikos ambasadą Lenkijos Respublikoje dėl naujo paso gavimo, tačiau jis buvo išduotas tik 2019 m. spalio 28 d. Kaip pareiškėja paaiškino teismo posėdžio metu, ambasada užlaikė pareiškėjos dokumentus (pasą su viza) daug ilgiau, nei buvo planuota iš pradžių. Migracijos departamentas nuvykusiai pareiškėjai nurodė, jog ji turi atvykti tada, kai turės išduotą naują pasą (tuo metu senas pasas buvo laikomas ambasadoje). Atsižvelgdama į tai, tik turėdama naują pasą, pareiškėja kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu leisti pateikti prašymą nacionalinei vizai gauti, tačiau Migracijos departamentas netenkino prašymo, motyvuodamas, jog Lietuvos Respublikoje pareiškėja yra neteisėtai. Pareiškėjos sąžiningumą patvirtina ir 2019 m. lapkričio 25 d. Nutarime dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, nurodytos lengvinančios aplinkybės: kaltininkas prisipažino padaręs numatytą administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo jį išaiškinti.
35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad konstatavus, jog UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės konkrečiu atveju yra svarbios ir nulemia, jog asmuo nebus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, jo tolesnis buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje turės būti įteisintas. Atitinkamai UTPĮ 128 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama kaip numatanti, jog asmuo, kuris neteisėtai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje pasibaigus jam išduoto leidimo galiojimui, neišvykęs iš Lietuvos Respublikos apskritai negali gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Priešingas UTPĮ nuostatų aiškinimas reikštų, jog UTPĮ 128 straipsnio 1 dalies nuostatos iš esmės neturi prasmės, nes tais atvejais, kai asmuo Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtai, jis bet kuriuo atveju turėtų išvykti iš Lietuvos Respublikos, o UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės de facto būtų vertinamos ne priimant sprendimą tokį asmenį išsiųsti, o tuomet, kai jis, būdamas užsienio valstybėje, pateiktų naują prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011). Atsižvelgiant į tai, įvertinus Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje numatytas aplinkybes palankiai pareiškėjai, jai siūlytina kreiptis pakartotinai į Migracijos departamentą dėl vizos ar leidimo išdavimo ir pastarojo pareiškėjos prašymo atsisakymas priimti paneigtinas tuo pagrindu, jog ji Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai bei reikalaujant, kad ji turėtų išvykti ir pateiktų naują prašymą jau būdama užsienio valstybėje.
36. Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą sprendimą, kurį yra pagrindas panaikinti ir priimti naują sprendimą – VSAT Pagėgių pasienio rinktinės 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 128-112 „Dėl (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietės T. P. D. L. grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką“ panaikinti.
37. Tenkinus pareiškėjos apeliacinį skundą ir priėmus jai palankų sprendimą, ji turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Kadangi kitų dokumentų, patvirtinančių patirtas bylinėjimosi išlaidas, pareiškėja nepateikė, jai priteistinas tik žyminis mokestis, sumokėtas už skundą ir apeliacinį skundą (22,50 Eur ir 11,25 Eur).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjos T. P. D. L. apeliacinį skundą tenkinti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. kovo 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjos T. P. D. L. skundą tenkinti. Panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 128-112 „Dėl (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietės T. P. D. L. grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką“.
Priteisti pareiškėjai T. P. D. L. iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės 33,75 Eur (trisdešimt tris eurus septyniasdešimt penkis euro centus) žyminio mokesčio.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius