Civilinė byla Nr. e2-2212-803/2019

Teisminio proceso Nr.2-55-3-01880-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.6.4.10.; 2.6.9.2..;3.2.6.1.

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 14 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė,

sekretoriaujant Danguolei Dubakienei,

dalyvaujant ieškovės atstovei advokatei Rasai Stankauskienei, atsakovo atstovui R. T.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Forsina“ ieškinį dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir draudimo išmokos priteisimo atsakovui AAS „BTA Baltic Insurance Company“, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Elettrodiesel“.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė, pateikusi ieškinį, prašė: 1) pripažinti uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Forsina“ neteisėtus veiksmus – BUAB „Elettrodiesel“ piniginių lėšų išmokėjimus, atliktus 2013-11-27 – 2016-07-25 UAB „Forsina“ naudai, draudžiamaisiais įvykiais; 2) priteisti iš atsakovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje UAB „Forsina“ naudai 118 868,69 Eur.

2.       Ieškovė nurodė, kad vadovaudamasi Administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 4-637 (toliau – Taisyklės), kurios yra sudėtinė draudimo sutarčių su draudiku dalis, pateikė draudikui prašymą dėl draudimo išmokos, dėl kurio nukentėjo draudėjo administruojamas trečiasis asmuo BUAB „Elettrodiesel“. Ieškovė paaiškino, kad draudikas 2018 m. rugsėjo 19 d. raštu atsisakė išmokėti draudimo išmoką, argumentuodamas tuo, kad nenustatyta faktinė aplinkybė, kad draudėjui kilo civilinė atsakomybė. Ginčo atveju bankroto administratoriaus neteisėti veiksmai priešingai nei nurodo draudikas yra nustatyti, o neteisėtumo esmė – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatų pažeidimas, taip pat teismų praktikoje pateikiamas administratoriaus veiksmų dėl išlaidų, kurių nepatvirtino kreditoriai išsimokėjimo neteisėtumas. Galutiniu teismo sprendimu BUAB „Elettrodiesel“ naudai Kauno apygardos teismas 2017 m. vasario 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1236-480/2017 priteisė iš UAB „Forsina“ 95 380,69 Eur, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (95380,69 Eur) nuo 2016-09-08 iki jos grąžinimo. Ginčo atveju teismai vertino situaciją taip, kad bankroto administratorė iki administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo, nors veikė savo rizika, tačiau šias išlaidas padengė iš bankrutuojančios įmonės turto. Šių išlaidų bankroto byloje nepatvirtinus, BUAB „Elettrodiesel“ buvo padaryta žala, nes, bankroto administratoriaus išlaidos padengtos iš BUAB „Elettrodiesel“ turto. Ieškovės veika tokiu atveju gali būti vertinam kaip paprastas neatsargumas, kadangi bankroto administratorius mokėjimus atliko vadovaudamasi tuo metu galiojančiais ir nenuginčytais kreditorių sprendimais.

3.       Tai, kad BUAB „Elettrodiesel“ kreditorius Turto bankas pateikdamas ieškinį pasirinko kitą savo civilinių teisių gynimo būdą – be pagrindo įgyto turto grąžinimo, o ne civilinės atsakomybės institutą, nepaneigia šių abiejų institutų teisinių pasekmių vienodumo – nuostolių BUAB „Elettrodiesel“, kuriuos jis patyrė dėl bankroto administratoriaus neteisėtų veiksmų, atlyginimo, ir atitinkamai bankroto administratoriaus turtinių interesų dėl tokios atsakomybės formos taikymo jo atžvilgiu gynimo draudimo išmokos išmokėjimu. Priešingas aiškinimas, toks kokį pateikia draudikas ginčo atveju, prieštarauja draudimo instituto esmei ir tikslams, nes tik dėl formalios priežasties, t. y. trečiojo asmens pasirinkto teisių gynimo būdo kitokio nei civilinės atsakomybės institutas, draudėjas negalėtų pasinaudoti draudimo apsauga ir tokiu būdu apsaugoti savo turtinius interesus, apsaugoti administruojamos bendrovės turtinius interesus, nors sudarydamas draudimo sutartį to siekė.

4.       Ieškovė paaiškino, jog ginčo atveju, reikia įvertinti tai, kad nei Taisyklėse, nei draudimo sutartyse nėra imperatyviai nurodyta, kad draudimo išmoka gali būti mokama tik tuo atveju, jei nuostoliai yra patiriami tik taikant civilinės atsakomybės institutą, ir kad dėl kitų institutų taikymo patiriami nuostoliai nėra draudimo objektas. Akivaizdu, kad toks aiškinimas neatitinka nei draudėjo ketinimų sudarant draudimo sutartį, nei atitinka draudimo esmę, nes draudėjas tokią sutartį ir sudarė tik dėl to, kad perkelti nuostolių patyrimo riziką draudikui, už tai ir mokamos draudimo įmokos, kad turėti realią turtinių interesų apsaugą. Priešingas aiškinimas būtų nesąžiningas draudėjo teisių ir pareigų pusiausvyrai.

5.       Tai pat ieškovė nurodė, jog reikalavimas atlyginti nuostolius (grąžinti išsimokėtus pinigus) yra pareikštas dėl to, kad tokius nuostolius patyrė draudėjo administruojama BUAB „Elettrodiesel“, kuri ginčo atveju yra nekentėjęs trečiasis asmuo. Šiuo atveju bankroto administratoriaus UAB „Forsina“ neteisėti veiksmai atlikti draudimo sutarties su draudiku galiojimo metu – BUAB „Elettrodiesel“ priklausančių 95380,69 Eur dydžio piniginių lėšų išmokėjimas nuo 2013 m. lapkričio mėnesio iki 2016 m. liepos mėnesio administratoriui UAB „Forsina“ dengiant bankroto administratoriaus išlaidas ir mokant atlyginimą, dėl ko BUAB „Elettrodiesel“ patyrė žalą, kadangi teismas 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi, sumažino bankroto administratoriui priklausančią administravimo išlaidų/atlygio sąmatą. Taisyklių 11.3 punktas nustato, kad nedraudžiamuoju įvykiu laikomi tyčiniai administratoriaus ir (ar) jo darbuotojo veiksmai, kuriais padaryta žala. Ieškovė įrodinėja, kad ginčo atveju administratoriaus veiksmai – piniginių lėšų išsimokėjimas, nėra tyčiniai, kadangi administratorius išmokas sau atliko vadovaudamasis galiojančiu, neginčijamu ir nenuginčytu BUAB „Elettrodiesel“ kreditorių susirinkimo 2012 m. lapkričio 21 d. nutarimu, o administratoriaus veiksmų neteisėtumas patvirtintas tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi.

6.       Dublike ieškovė nurodė, kad vienintelis argumentas, kuriuo grindžiama draudiko pozicija dėl draudimo objekto nebuvimo yra tas, kad iš draudėjo, t. y. bankroto administratoriaus lėšos priteistos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK 6.237) straipsnyje įtvirtintą institutą, kuris reglamentuoja pareigą grąžinti be pagrindo įgytą turtą, o ne kaip nuostoliai pagal civilinės atsakomybės institutą. Ieškovės nuomone, tai nėra kriterijus vertinti draudimo objekto buvimą ar nebuvimą. Ginčo situacijoje nekyla abejonių, kad nuostolį patyrė tiek draudėjas tiek ir BUAB „Elettrodiesel“, todėl turtinis interesas ginčo situacijoje neabejotinas.

7.       Dublike ieškovė pažymėjo ir tai, kad draudiko nurodomomis teismų nutartimis buvo sprendžiamas klausimas ne dėl draudiminio įvykio buvimo ar nebuvimo, šiose bylose buvo sprendžiamas klausimas dėl piniginių lėšų priteisimo BUAB „Elettrodiesel“. Todėl šie teismų sprendimai nepaneigia draudiko pareigos įrodinėti draudiminio įvykio nebuvimą. Be to, draudikas nepagrįstai nurodo, kad reikalavimas draudikui pareikštas praleidus vienerių metų terminą, nes pretenzija dėl nuostolių atlyginimo (pinigų grąžinimo) yra pareikšta per vienerius metus po draudimo sutarties galiojimo pabaigos, nes draudimo sutartys su draudiku galiojo nuo 2011-07-22 iki 2016-07-21, o ieškinys pareikštas 2016 m. rugsėjo mėnesį. Į byla trečiuoju asmeniu buvo įtrauktas ir draudikas, todėl žinojo apie tokius pareikštus reikalavimus. Be pagrindo gautos lėšos buvo panaudotos išlaidų, patirtų vykdant bankroto procedūras, dengimui, todėl šių lėšų grąžinimas kaip žalos bendrovei padengimas, neabejotinai sąlygos realius bankroto administratoriaus turtinius nuostolius, kurių jis siekė išvengti sudarydamas draudimo sutartį su draudiku, kuriam perkėlė riziką ir kuris vengia vykdyti savo įsipareigojimus ir prisiimti draudimo riziką.

8.       Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, jog įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi konstatuota, kad administratorius 95380,69 Eur turtą įgijo be teisinio pagrindo ir privalo grąžinti CK 6.237 straipsnio pagrindu. Aplinkybė, kad tiek bankroto administratorius, tiek minėti didžiausią balsų daugumą turintys kreditoriai piktnaudžiauja savo teisėmis ir siekia tik naudos sau, buvo nustatyta Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.2-1158/2014.

9.       Atsakovas atkreipė dėmesį, kad administratorius nurodo visą eilę bendrų draudimo teisės nuostatų ir principų, kurie ginčo atveju neatitinka tikrovės. Taisyklės, kurios yra sudėtinė draudimo sutarties dalis, yra parengtos ne draudiko, bet Ūkio ministro, kadangi tai yra privalomasis draudikas, kurio sąlygų neturi teisės keisti nei draudikas, nei draudėjas. Priešingai negu teigia ieškovas, Taisyklės sieja pareigą išmokėti draudimo išmoką tik su profesine civilinės atsakomybe, o ne su bet kokiu nuostolių faktu. Nesąžiningas yra ne draudikas AAS „BTA Baltic Insurance Company“, o pats draudėjas, kuris siekia draudimo išmokos, nors toks draudimo išmokos mokėjimas sudarytų sąlygas nepagrįstam praturtėjimui, t. y. administratorius gautų atlyginimą, kai teismas konstatavo, kad administratorius privalo grąžinti sąmatą viršijančias ir be teisinio pagrindo gautas lėšas. Kitaip tariant administratorius nepagrįstai praturtėtų draudiko sąskaita, gavęs lėšas, kurios jam nepriklauso.

10.       Taip pat atsakovas nurodė, kad teismas konstatavo, kad laikotarpis, už kurį administratorius turi grąžinti be pagrindo gautas lėšas yra nuo 2014-01-28 iki 2016-05-31. Todėl apsauga galėtų būti taikoma pagal tuo metu galiojusius polisus PCAD 018371 (galiojęs nuo 2013-07-22 iki 204-07-21), PCAD 023002 (galiojęs nuo 2014- 07-22 iki 2015-07-21) ir PCAD 028938 (galiojęs nuo 2015-07-22 iki 2016-07-21). Pagal taisyklių 8.3 punktą, viena iš būtinųjų sąlygų draudžiamojo įvykio, jeigu reikalavimas pareikštas draudimo sutarties galiojimo metu arba per šalių nustatytą ne trumpesnį kaip vienerių metų terminą po sutarties galiojimo pabaigos. Šalys nebuvo susitarusios ilgesnio negu 1 metų termino, todėl draudikui reikalavimą administratorius arba nukentėjęs asmuo pagal kiekvieną polisą turėjo pareikšti ne vėliau kaip atitinkamai iki 2015-07-21, 2016-07-21 ir iki 2017-07-21. Tuo tarpu draudikas iš administratoriaus gavo pretenziją tik 2018-07-16, todėl terminas pateikti pretenziją yra praleistas atitinkamai ilgiau nei 3 metus, 2 metus ir 1 metus.

11.       Triplike atsakovas įrodinėja, kad ieškovės dublike nurodytas teiginys, kad ginčo situacija akivaizdžiai atitinka civilinės atsakomybės sampratą, yra absoliučiai klaidingas. Kaip jau atsakovas minėjo, įsiteisėję teismų sprendimai, kurie turi prejudicinę galią, patvirtina, kad ieškinys neatitinka žalos atlyginimo instituto taikymo sąlygų. Vien faktas, kad įvykis nėra nurodytas kaip nedraudžiamasis įvykis, nesukuria draudikui nei teisės, nei pareigos mokėti draudimo išmoką. Tai atvejais, kai nėra draudimo objekto (kaip ir šiuo atveju) draudikas įgyja įstatyminę pareigą nemokėti draudimo išmokos, kurią ir įvykdė.

12.       Triplike atsakovas atkreipė dėmesį, kad pagal taisyklių 8.3 punktą, viena iš būtinųjų sąlygų draudžiamojo įvykio, jeigu reikalavimas pareikštas draudimo sutarties galiojimo metu arba per šalių nustatytą ne trumpesnį kaip vienerių metų terminą po sutarties galiojimo pabaigos. Šalys nebuvo susitarusios ilgesnio negu 1 metų termino, todėl draudikui reikalavimą Administratorius arba nukentėjęs asmuo pagal kiekvieną polisą (PCAD 018371, PCAD 023002, PCAD 028938) turėjo pareikšti ne vėliau kaip atitinkamai iki 2015-07-21, 2016-07-21 ir 2017-07-21. Tokiu atveju ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, kurį atsakovas prašo teismo taikyti. Be to, pagal vieną polisą vienam įvykiui draudimo suma yra 200 000 litų (atitikmuo eurais - 57924 Eur), kuri negali būti viršyta bet kuriuo atveju.

13.       Teismo posėdžio metu ieškovė palaikė ieškinyje išdėstytus argumentus. Papildomai nurodė, kad šioje byloje teismas turėtų vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi Nr. 2A-676-516/2017 dėl materialinio reikalavimo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegijos nutartimi Nr. 3K-3-143-313/2016 senaties klausimu. Atsakovas palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus.

Teismas

       k o n s t a t u o j a:

II.                      Byloje nustatytos aplinkybės, teismo motyvai, išaiškinimai ir išvados

14.       Byloje nustatyta, jog AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas apdraudė ieškovės UAB „Forsina“ bankroto administratorių profesinę civilinę atsakomybę, draudimo sutartys galiojo nuo 2011-07-22 iki 2016-07-21 (PC A D 011530 polisas galiojo nuo 2011-07-22 iki 2012 07-21 (tomas I, b.l.12), sutartis pratęsta nuo 2012-07-22 iki 2013-07-21 ankstesnės sutarties Nr. PCAD 011530 pagrindu (tomas I, b.l.13), sudaryta draudimo sutartis Nr. PCAD 018371, draudimo laikotarpis nuo 2013-07-22 iki 2014-07-21, kuri pratęsta nuo 2014-07-22 iki 2015-07-21 (tomas I, b.l.14,15), sudaryta draudimo sutartis Nr. PCAD 028938 , draudimo laikotarpis nuo 2015-07-22 iki 2016-07-21 (tomas I, b.l.16). Draudimo išskaita buvo 1000 Lt, pasikeitus valiutai – 290,00 Eur.

15.       Draudimo sutartys buvo sudarinėjamos remiantis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 4-637 (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gegužės 6 d.) „Dėl Administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių patvirtinimo“, pagal kurių 6 punktą, administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektas yra administratoriaus civilinė atsakomybė už draudimo sutarties galiojimo metu administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų neteisėtais veiksmais, atliekant bankroto procedūras, padarytą žalą.

16.       Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 1K-143 „Dėl bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo“ (TAR, 2016-04-29, Nr. 2016-10727) naujai nustatė reikalavimas atlyginti žalą, be kita ko, griežčiau reglamentuojant draudimo sąlygas, inter alia, nepagrįsto praturtėjimo atvejis pagal šias taisykle kaip draudžiamasis įvykis nenumatytas.

17.       Byloje nustatyta, kad ieškovės reikalavimas kildinamas iš jos profesinės civilinės atsakomybės; Kauno apygardos teismas 2012 m. gegužės 29 d. nutartimi UAB „Elettrodiesel“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Forsina“ (tomas I, b.l.20).

18.       Nagrinėjant bankroto bylą, kilo ginčas dėl administravimo išlaidų, pareiškėja VĮ Turto bankas pateikė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti 2016 m. gegužės 31 d. BUAB „Elettrodiesel“ kreditorių susirinkimo nutarimus, priimtus 3 darbotvarkės klausimu „Dėl administravimo išlaidų sąmatos“ ir 4 darbotvarkės klausimu „Bendrovės finansinių ataskaitų rinkinio už 2014 m. tvirtinimas“, bei nuo 2014-01-28 iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro patvirtinti 8970,32 Eur sąmatą, tame tarpe 3000 Eur skirti administratoriaus atlyginimui ir 5970,32 Eur skirti administravimo išlaidoms.

19.       Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartimi civilinėje byloje B2-2142-436/2016 pareiškėjo VĮ Turto banko skundas buvo tenkintas, taip pat teismas patvirtino BUAB „Elettrodiesel“ bankroto byloje administravimo išlaidų sąmatą nuo 2014 m. sausio 28 d. iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro 8 970,32 Eur, nuspręsdamas iš jų 3 000 Eur skirti administratoriaus atlyginimui ir 5 970,32 Eur skirti administravimo išlaidoms. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi civilinėje byloje paliko Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartį nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-173-690/2018 Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartį paliko nepakeistą, taip galutinai konstatuodamas kaip teisėtą ir pagrįstą teismų nustatytą administravimo išlaidų dydį.

20.       Atsižvelgdamas į minėtos bylos rezultatą, VĮ Turto bankas pateikė ieškinį, prašydamas priteisti iš UAB „Forsina“ BUAB „Elettrodiesel“ naudai 103 542,71 Eur kaip nepagrįstai ir neteisėtai išsimokėtas administravimo išlaidas (CK 6.237 straipsnis). Kauno apygardos teismas 2017 m. vasario 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1236-480/2017 nustatė, kad bankroto administratorei nuo BUAB „Elettrodiesel“ bankroto pradžios iki 2016-05-31 kaip administravimo išlaidos buvo išmokėta 182 455,78 Eur suma. Teismas sprendė, kad bankroto administratorius už visą BUAB „Elettrodiesel“ bankroto procesą turi teisę į 87 075,09 Eur administravimo išlaidų atlyginimą, t. y. į 69 942,75 Eur sumą už laikotarpį iki 2013-11-01, į 8 162,02 Eur sumą už laikotarpį nuo 2013-11-01 iki 2014-01-28 ir į 8 970,32 Eur už laikotarpį nuo 2014-01-28 iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro. Skirtumą tarp šių sumų, kuris sudaro 95 380,69 Eur (182 455,78 Eur – 87 075,09 Eur), pirmosios instancijos teismas priteisė bankrutuojančiai įmonei iš bankroto administratorės CK 6.237 straipsnio pagrindu (kaip gautą be teisinio pagrindo).

21.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. birželio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-38-464/2018 Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog „apeliantei buvo išmokėta didesnė suma, nei ta, į kurią ji yra įgijusi teisę, t. y. 182 455,78 Eur, 95 380,69 Eur skirtumas grąžintinas taikant CK 6.237 straipsnyje įtvirtintą institutą. Šios teisės normos 1 dalyje nurodyta pareiga grąžinti be pagrindo gautą turtą ar pinigines lėšas atsiranda ir tada, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus CK 6.241 straipsnyje nustatytus atvejus (kurių ginčo atvejis neapima) (CK 6.237 str. 2 d.)“.

22.       Taigi iš ieškovės 95 380,69 Eur suma yra priteista nustatyto juridinio fakto pagrindu – be teisėto pagrindo gavus lėšas įsiteisėjusiais teismų sprendimais (CPK 18 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad kitoje byloje nustatyti faktai gali būti vertinami kaip prejudiciniai civilinėje byloje, jei jie buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-702-687/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

23.       Ieškovei lėšų išmokėjimo teisinis pagrindas buvo įrodinėjimo dalykas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka todėl šis faktas yra prejudicinis (CPK 182 straipsnio 2 punktas), ir nagrinėjamoje byloje teismas juo vadovaujasi, plačiau nepasisakydamas dėl ieškovės argumentų, kad VĮ Turto banko pasirinktas teisių gynimo būdas neveikia šios bylos ginčo objekto.

24.       Ieškovės teiginiai, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 19 d. nutartimi pateikti išaiškinai nesaisto nagrinėjant šią bylą ir draudikas privalo atlyginti nuostolius, yra nepagrįsti. Kaip teisingai nurodė atsakovas, kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atvejui turi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-611/2016).

25.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 19 d. nutartimi pripažinta, kad ieškovė gavo lėšas be teisėto pagrindo. Teisėjų kolegija 2018 m. birželio 19 d. nutarties 21 punkte atkreipė dėmesį, kad „Šiuo konkrečiu atveju apeliantė net nenurodė, kiek ir kokios bankroto administravimo išlaidos konkrečiai už šį laikotarpį (nuo 2013-11-01 iki 2014-01-28) buvo jos patirtos, nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, vien teigdama, kad patirtų išlaidų už laikotarpį nuo 2012-06-09 iki 2014-11-30 pagrįstumu leidžia įsitikinti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais patvirtintos bankroto administratorės veiklos ataskaitos“.

26.       Vadinasi, teismams pripažinus aplinkybę, kad ieškovė neįrodė 95 380,69 Eur išlaidų, nagrinėjamoje byloje konstatuojama, jog nėra įrodytas žalos faktas kaip būtinas teisės pažeidimo sudėties elementas (CK 6.245 straipsnio 1 dalis, 6.249 straipsnio 1 dalis) atsakovo teisinei atsakomybei kilti. Teisės teorijoje bei teismų jurisprudencijoje galioja bendrasis principas, kad iš neteisės teisė neatsiranda (ex in juria non oritur jus), o iš neteisėtų BUAB „Elettrodiesel“ kreditorių susirinkimo nutarimų jokie ieškovės teisėti lūkesčiai negalėjo susiformuoti.

27.       Įvertinus visą bylos medžiagą, atsižvelgiant į ankstesnių teismų konstatuotas aplinkybes (Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad teismai yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų), teismas atmeta ieškovės argumentus, jog iš jos priteistos sumos turi būti vertinamos kaip draudžiamasis įvykis (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

28.       Minėta, ieškovė prašo takyti pagal analogiją Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-676-516/2017.

29.       Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; 2014 m. kovo 21 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2014). Tai reiškia, kad kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės aiškinimas gali būti taikomas tik tada, kai konkrečios bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios vienos ar kitos normos taikymą, yra tapačios ar iš esmės panašios.

30.       Kaip matyti iš Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 21 d. nutarties turinio, byloje buvo spręstas ginčas dėl UAB Medicinos bankas prašymo priteisti iš atsakovų bankroto administratorės UAB Verslo valdymo ir restruktūrizavimo centro ir bankroto administratorės profesinės civilinės atsakomybės draudiko IF P&C Insurance AS, veikiančio per Lietuvos filialą, solidariai nuostolių atlyginimo. Taigi šioje civilinėje byloje buvo tiriama dėl pagrindų bankroto administratoriaus civilinei atsakomybei kilti esant žalos faktui, bet ne dėl jam priteistinos draudimo išmokos.

31.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-676-516/2017 53 punkte buvo pasisakyta dėl aplinkybės, kai administravimo išlaidos nėra patvirtintos, tačiau administratorius patiria išlaidų ir jas teikia tvirtinti kreditorių susirinkime (komitete). Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad šių išlaidų bankroto byloje nepatvirtinus, ieškovei UAB Medicinos bankas buvo padaryta žala, nes pirkėjui sumokėjus visą kainą už nupirktą įkeistą turtą, įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui priklausanti suma, atskaičius administravimo išlaidoms apmokėti kreditorių susirinkimo patvirtintą sumą, ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šios kainos gavimo dienos turėjo būti pervesta į įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus nurodytą sąskaitą (55 punktas). Taigi byloje Nr. 2A-676-516/2017 pasisakyta dėl žalos, bet ne dėl nepagrįsto praturtėjimo, be kita ko, dėl įmonės kreditoriaus teisių. Vadinasi, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 21 d. nutartis nėra panaši savo ratio decidendi, todėl ja negali būti remiamasi.

32.       ĮBĮ 11 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad administratoriaus profesinė civilinė atsakomybė už atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą draudžiama privalomuoju draudimu. Pagal to paties straipsnio 17 dalį draudžiamuoju įvykiu laikomi draudimo sutarties galiojimo metu administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų atlikti neteisėti veiksmai (veikimas, neveikimas), atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras, kurie yra pagrindas atsirasti apdraustojo civilinei atsakomybei, ir reikalavimo, kuris atitinka administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse numatytas sąlygas, atlyginti žalą pateikimas. Administratorius profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu draudžiamas sudarant administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo draudėjas yra administratorius. Administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo minimali draudimo suma yra 57 900 eurų vienam draudžiamajam įvykiui ir 144 800 eurų visiems draudžiamiesiems įvykiams per metus. Dėl draudžiamojo įvykio išmokėjus draudimo išmoką ir sumažėjus šio straipsnio nustatytai minimaliai draudimo sumai, administratorius privalo per vieną mėnesį apsidrausti civilinę atsakomybę, kad būtų atkurta privalomoji minimali draudimo suma (18 dalis).

33.       Minėta, kad BUAB „Elettrodiesel“ kreditorių susirinkimo 2016 m. gegužės 31 d. nutarimo 3 darbotvarkės klausimu „Dėl administravimo išlaidų sąmatos“ buvo patvirtinta išlaidų suma, kuri vėliau iš dalies buvo panaikinta, Kauno apygardos teismas 2017 m. vasario 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1236-480/2017 nustatė, kad iš ieškovės turi būti priteista 95 380,69 Eur suma bankrutuojančiai įmonei CK 6.237 straipsnio pagrindu (kaip gautą be teisinio pagrindo).

34.       Ieškovės UAB „Forsina“ bankroto administratorių profesinę civilinę atsakomybę apdraudė AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas, kreditorių 2016 m. gegužės 31 d. nutarimo priėmimo metu galiojo sudaryta draudimo sutartis Nr. PCAD 028938 , draudimo laikotarpis buvo nuo 2015-07-22 iki 2016-07-21 (tomas I, b.l.16).

35.       Pažymėtina, kad draudimo sutarties pradžioje galiojo Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008 m. gruodžio 9 d. įsakymas Nr. 4-637, kuriame buvo detalizuotos ĮBĮ nuostatos dėl bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės. Minėta redakcija galiojo iki 2016 m. gegužės 6 d. Vadinasi, priimant kreditorių 2016 m. gegužės 31 d. nutarimą, atliekant 2016-07-04 pavedimą ir 2016-07-10 pavedimą iš BUAB „Elettrodiesel“ ieškovės naudai (tomas I, b.l.86, 77), jau galiojo Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 1K-143 „Dėl bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo“ (TAR, 2016-04-29, Nr. 2016-10727).

36.       Draudimo polise Nr. PCAD 028938, kuris buvo išduotas 2015 m. liepos 10 d. ir kuris numatė draudimo apsaugą nuo 2015-07-22 iki 2016-07-21, buvo nurodyta, kad tai Bendrosios civilinės atsakomybės draudimas. Draudimo sutarties pagrindas – Administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008 m gruodžio 9 d įsakymu Nr. 4-637. Taisyklių 55 punkte buvo nurodyta, kad draudimo sutartis nutraukiama ir keičiama teisės aktų nustatyta tvarka. Draudimo sutarties sąlygas, nenustatytas šiose Taisyklėse, reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai (Taisyklių 58 punktas). Taigi administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomasis draudimas yra grįstas viešosios teisės aktų pagrindu, o Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008 m gruodžio 9 d įsakymu Nr. 4-637 patvirtintos Taisyklės buvo nustojusios galioti kreditorių 2016 m. gegužės 31 d. nutarimo priėmimo metu ir darant 2016-07-04 pavedimą bei 2016-07-10 pavedimą.

37.       Teisės aktų galiojimo laiko atžvilgiu klausimą Konstitucinis Teismas įvairiais aspektais yra tyręs daugelyje konstitucinės justicijos bylų. Konstitucinio Teismo aktuose šiuo klausimu yra suformuluota plati oficiali doktrina. Joje ne kartą yra konstatuota, kad teisės teorija ir teisės tradicijos leidžia daryti išvadą, jog teisinio reguliavimo srityje egzistuoja bendroji taisyklė: įstatymas atgal negalioja. Tai reiškia, kad norminiai aktai paprastai netaikomi tiems faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki šių norminių aktų įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 23 d. nutarimo Nr. 872 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 16 d. nutarimo Nr. 773 dalinio pakeitimo“ atitikimo Įmonių įstatymo 14 straipsnio antrajai daliai ir įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“). Teisiniai santykiai atsiranda tik galiojančio įstatymo nustatytais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2013).

38.       Vadinasi, šiam teisiniam santykiui taikomas ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 1K-143 „Dėl bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo“. Pasisakant dėl draudiko pareigos atskleisti draudimo sąlygas, kurios apibrėžtos teisės akto pagrindu, atkreiptinas dėmesys, kad Draudimo polise Nr. PCAD 028938 aiškiai nurodyta, kad administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektas yra administratoriaus civilinė atsakomybė už draudimo sutarties galiojimo metu administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų neteisėtais veiksmais, atliekant bankroto procedūras, padarytą žalą. Vadinasi, taikomas Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalis, numatanti, jog įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.

39.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bankroto administratorius (fizinis ar juridinis asmuo) yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas. Bankroto administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktų nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010; 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010). Vadinasi, kaip savo veiklos profesionalas, ieškovė turėjo susipažinti su teisės akto nauja redakcija, kuri nustato imperatyvią jam pareigą – apdrausti profesinę civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu visą veiklos laikotarpį.

40.       Pasisakant dėl ieškovės suformuluoto reikalavimo, teismas pažymi, kad nors ieškovė įrodinėja draudžiamojo įvykio faktą dėl jos veikos neteisėtumo, kurios pasekoje tariamai žala padaryta jos administruotai įmonei BUAB „Elettrodiesel“, tačiau prašo priteisti jos naudai draudimo išmoką (ieškinio 37 punktas), bet ne asmeniui, kuriam, kaip ji įrodinėja, buvo padaryta žala. Galima spręsti, kad ieškovė nori gauti draudimo išmoką, jog galėtų sumokėti BUAB „Elettrodiesel“ iš jos priteistą sumą pagal CK 6.237 straipsnį, t. y. siekia gauti nepagrįstos naudos iš vykdytos administravimo veiklos.

41.       Šiuo metu galiojančių  Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1K-143 patvirtintų taisyklių 24 punktas numato aiškų pagrindą, kai draudėjui privalo draudikas atlyginti išlaidas, t. y. . „draudikas Civilinio kodekso 6.1013 straipsnyje nustatyta tvarka privalo atlyginti draudėjui būtinas išlaidas, patirtas atliekant Taisyklių 23 punkte nurodytą pareigą“. Taisyklių 23 punktas nustato, kad įvykus draudžiamajam įvykiui, draudėjas turi imtis jam prieinamų protingų priemonių galimai žalai sumažinti, laikydamasis draudiko nurodymų, jeigu tokie nurodymai draudėjui duoti. Pagal Taisyklių 22 punktą, be draudiko sutikimo draudėjas neturi teisės iš dalies ar visiškai pripažinti ar tenkinti reikalavimą atlyginti žalą.

42.       Taigi nagrinėjamoje byloje ieškovės prašymas jai išmokėti draudimo išmoką neatitinka Taisyklėse numatyto teisinio pagrindo, todėl ieškovės ieškinys atmetamas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

43.       Ieškovė įrodinėja, kad draudžiamasis įvykis yra BUAB „Elettrodiesel“ priklausančių 95380,69 Eur dydžio piniginių lėšų išmokėjimas nuo 2013 m. lapkričio mėnesio iki 2016 m. liepos mėnesio administratoriui UAB „Forsina“ dengiant bankroto administratoriaus išlaidas ir mokant atlyginimą. Ieškovė, kaip jai mokėtinos draudimo išmokos pagrindą, nurodė galiojusių Taisyklių 8 punktą.

44.       Galiojusių Taisyklių 8 punkte buvo numatyta, kad „Draudžiamuoju įvykiu laikomi draudimo sutarties galiojimo metu administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų atlikti neteisėti veiksmai (veikimas, neveikimas), atliekant bankroto procedūras, kurie yra pagrindas atsirasti draudėjo civilinei atsakomybei, ir draudėjui ar draudikui pareikštas reikalavimas atlyginti žalą, atitinkantis visas šias sąlygas: 8.1. pareikštas dėl nukentėjusiam trečiajam asmeniui padarytos žalos; 8.2. pareikštas kaip rašytinė pretenzija (rašytinės pretenzijos pareiškimu laikomas ir ieškinio dėl žalos, padarytos neteisėtais administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų veiksmais, atlyginimo pateikimas teismui); 8.3. pareikštas draudimo sutarties galiojimo metu arba per šalių nustatytą ne trumpesnį kaip vienerių metų terminą po sutarties galiojimo pabaigos; 8.4. pareikštas dėl žalos, kuri atsirado draudimo sutarties galiojimo metu dėl neteisėtų administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų veiksmų atliekant bankroto procedūras; 8.5. pareikštas dėl administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų atliktų neteisėtų veiksmų, vykdant Lietuvos Respublikoje registruoto juridinio asmens bankroto procedūras.“

45.       Pagal šiuo metu galiojančių Taisyklių 4 punktą draudėjui – administratoriui, sudariusiam draudimo sutartį (toliau – draudėjas), – ar draudikui pareikštas reikalavimas atlyginti žalą laikomas tinkamu, jeigu atitinka visas 4.1 – 4.5 punktų sąlygas. Taigi reikalavimą gali reikšti ne draudėjas, o asmuo, kuriam padaryta žala. Vadinasi, tiek galiojusių Taisyklių, tiek šiuo metu aktualios redakcijos Taisyklėse yra išlikęs tas pats principas – reikalauti priteisti draudimo išmoką turi teisę ne draudėjas savo naudai, o asmuo, kuriam dėl draudėjo ar jo darbuotojų padaryta žalos.

46.       Nagrinėjamoje byloje, be kita ko, ieškovės reikalavimas – pripažinti UAB „Forsina“ neteisėtus veiksmus – BUAB „Elettrodiesel“ piniginių lėšų išmokėjimus, atliktus 2013-11-27 – 2016-07-25 UAB „Forsina“ naudai, draudžiamaisiais įvykiais BUAB „Elettrodiesel“, jau buvo iš dalies išspręstas kitose bylose, konstatuojant Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai 2018 m. birželio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-38-464/2018, kad 95 380,69 Eur suma ieškovei skirta nepagrįstai ir šią sumą iš jos priteisiant CK 6.237 straipsnio pagrindu BUAB „Elettrodiesel“ naudai. Dar kartą pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje teismas negali kitaip kvalifikuoti UAB „Forsina“ veikos, kaip jau buvo kvalifikuota aukštesnės instancijos teismo (CPK 18 straipsnis), o pats reikalavimas – pripažinti UAB „Forsina“ veiksmus neteisėtais nesudaro savarankiško ieškinio dalyko.

47.       Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 19 dalį administratorius gali pats papildomai draustis administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės draudimu už vykdant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą. Šioje byloje ieškovė nebuvo apdraudusi savo profesinės atsakomybės papildomai. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalis numato baigtinį sąrašą ne gyvybės draudimui priskirtų grupių, tačiau ieškovė nenurodė, kad būtų tarusis dėl draudimo apsaugos platesnės apimties, siekdama pasinaudoti šia įstatymo nuostata. 

Dėl ieškinio senaties

48.       CK 1.125 straipsnio 1 dalis numato, jog bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Pagal to paties straipsnio 7 dalį sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams.

49.       Ieškinio senaties termino paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, suteikti asmeniui realią galimybę apginti savo pažeistas teises, taip pat teisinio santykio dalyviams pagrįstą lūkestį, kad per nustatytą terminą vienam iš jų nepareiškus ieškinio, atsiras pagrindas manyti, kad nė vieno iš jų teisės ar teisėti interesai nepažeisti. Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas išaiškino, jog šis terminas nėra naikinamasis ir, teismui pripažinus, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių, gali būti atnaujintas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010). Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose neįtvirtintas aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašas; taip pat neįvardyti kriterijai, kuriais vadovaudamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių buvimo. Kasacinio teisimo praktikoje pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas svarbių priežasčių buvimo ar nebuvimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, šalies elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2009; kt.). Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2007).

50.       Taigi praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas, atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą.

51.       Ieškovė prašo atnaujinti senaties terminą, o atsakovas nesutinka, nurodydamas, jog šalys nebuvo susitarusios dėl ilgesnio negu 1 metų termino, todėl draudikui reikalavimą administratorius arba nukentėjęs asmuo pagal kiekvieną polisą (PCAD 018371, PCAD 023002, PCAD 028938) turėjo pareikšti ne vėliau kaip atitinkamai iki 2015-07-21, 2016-07-21 ir 2017-07-21. Tokiu atveju ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, kurį atsakovas prašo teismo taikyti.

52.       Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje Taisyklės yra teisės taikymo aktas, todėl turi būti taikoma aktuali Taisyklių redakcija, kurios 4.5. punkte aiškiai nurodyta, kad reikalavimas turi būti pareikštas draudimo laikotarpiu (draudimo sutarties galiojimo metu arba per šalių nustatytą ne trumpesnį kaip vienų metų terminą po sutarties galiojimo pabaigos). Paskutinė draudimo sutartis Nr. PCAD 028938 sudaryta su atsakovu baigė galioti 2016-07-21. Ieškinys buvo pareikštas 2018-10-05, todėl ieškovė reikalavimą atsakovui galėjo reikšti iki 2017-07-21.

53.        Ieškovės atstovė nurodė, kad taikant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, aiškinant iš esmės analogišką sutarties sąlygą, suformuluotą 2016 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-313/2016, senaties terminas nėra praleistas. Kasacinis teismas minėtoje byloje nurodė, kad draudžiamojo įvykio požymiai, tarp jų – draudėjai pareikštas reikalavimas dėl žalos, atsiradusios draudimo sutarties galiojimo metu ir ne vėliau kaip per vienerius metus nuo draudimo sutarties galiojimo pabaigos datos, nustato ne draudėjo kreipimosi į draudiką dėl žalos atlyginimo terminą, bet žalos, atlygintinos pagal draudimo sutartį trečiajam asmeniui, atsiradimo laikotarpį.

54.       Teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje ieškovei (draudėjai) buvo pareikštas reikalavimas dėl nepagrįsto praturtėjimo, bet ne dėl žalos pagal draudimo sutartį trečiajam asmeniui, o draudimo išmoką prašo priteisti pati draudėja savo naudai, todėl civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-313/2016 pateikti išaiškinimai netaikomi.

55.       Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 108 straipsnyje nustatyta, kad jeigu civilinės atsakomybės draudimo sutartyje nenustatyta kitaip, draudžiamasis įvykis yra draudėjo ar apdraustojo civilinės atsakomybės atsiradimas už draudėjo ar apdraustojo veiksmų (veikimo ar neveikimo), atliktų draudimo sutarties galiojimo metu, pasekmes, net jei šios pasekmės atsirado pasibaigus draudimo sutarčiai.

56.       Kadangi, kaip ieškovė įrodinėja, kad jai priklauso draudimo išmoka už 95380,69 Eur dydžio piniginių lėšų išmokėjimą nuo 2013 m. lapkričio mėnesio iki 2016 m. liepos mėnesio, vadinasi ji turėjo teisę reikalavimą reikšti reikalavimą vėliausiai iki 2017 m. liepos mėnesio. Bet kuriuo atveju, Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartimi civilinėje byloje B2-2142-436/2016 pareiškėjo VĮ Turto banko skundas buvo tenkintas, ir nuo to momento, kai 2017 m. rugpjūčio 24 d. įsiteisėjo sprendimas, kuriuo teismas patvirtino BUAB „Elettrodiesel“ bankroto byloje administravimo išlaidų sąmatą nuo 2014 m. sausio 28 d. iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro 8 970,32 Eur, nuspręsdamas iš jų 3 000 Eur skirti administratoriaus atlyginimui ir 5 970,32 Eur skirti administravimo išlaidoms, buvo aiškus faktas ir dydis dėl nepagrįstai gautos sumos. Taigi ieškovė yra savo srities profesionalė, galinti objektyviai įvertinti savo veiklos rizikas, todėl jai pareiškus ieškinį 2018 m. spalio 5 d., nėra pagrindo termino atnaujinimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

57.        Pagal CPK 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis).

58.         Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su teismo procesinių dokumentų įteikimu, iš šalių nepriteisiamos, kadangi neviršija 2015 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo Nr. 1R-298/1K-290“, kuris pakeitė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo, patvirtintos minimalios valstybei priteistinos 3 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Vadovaudamasis CPK 269-270 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Forsina“ ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja Rūta Petkuvienė