Civilinė
byla Nr. 3K-3-240/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos:
30.4.1;
95.7 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gegužės 31 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir
pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės
J. R. kasacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo
2009 m. gegužės 19 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. gruodžio 8 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo Rokiškio rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro
ieškinį atsakovams Panevėžio apskrities viršininko administracijai, R. S.,
D. S., V. T., J. R., dalyvaujant tretiesiems asmenims G. P.,
A. Š., VĮ Registrų centrui, Rokiškio rajono 3-iojo notarų biuro notarei
Valdemarai Vaičekonienei, dėl Panevėžio apskrities viršininko įsakymų,
sprendimų, paveldėjimo teisės liudijimo dalies, sandorių panaikinimo ir
restitucijos taikymo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas
Rokiškio rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, 2008 m. balandžio 9 d.
pareiškė ieškinį, kuriuo prašė:
1) panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. kovo 10 d.
išvadą Nr. 7339 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo
neatlygintinai nuosavybėn“, kurioje nurodyta, kad A. P. turi teisę atkurti
nuosavybės teisę į 5,19 ha
žemės;
2) panaikinti Panevėžio apskrities viršininko
1999 m. spalio 14 d. įsakymo Nr. 1089ž dalį, kuria
A. P. 5,19 ha
paveldima žemė, esanti (duomenys
neskelbtini), buvo priskirta laisvos valstybinės žemės fondui ir pažymėta
Kriaunų kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės
plane;
3) panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 25 d.
įsakymo Nr. 1131ž dalį, kuria Kriaunų kadastro vietovės žemėtvarkos
projektu laisvos valstybinės žemės fondo žemėje buvo suprojektuoti ir
patvirtinti perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai turėtiesiems
žemės sklypai V. T., J. R. ir A. P.;
4) panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 20 d.
įsakymo Nr. 1448ž ir sprendimo Nr. 27-63074-13323 dalį, kuria
V. T. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, perduodant neatlygintinai
nuosavybėn lygiavertį turėtajam 2,98 ha ploto žemės sklypą Nr. 482 (duomenys neskelbtini);
5) panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 20 d.
įsakymo Nr. 1448ž ir sprendimo Nr. 27-63075-13324 dalis, kuriomis J. R.
atkurtos nuosavybės teisės į žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn
lygiavertį turėtajam 3,09 ha
ploto žemės sklypą Nr. 551 (duomenys
neskelbtini);
6) panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2006 m. lapkričio 10 d.
įsakymą Nr. Ž-4044 „Dėl žemės ūkio paskirties sklypų Rokiškio rajone
patvirtinimo, servituto nustatymo ir žemės reformos žemėtvarkos projekto plano
pakeitimo“;
7) panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2001 m. birželio 25 d.
įsakymą Nr. 1579ž „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo Rokiškio rajone
ploto patikslinimo, padalijimo projekto patvirtinimo, pagrindinės tikslinės
žemės naudojimo paskirties pakeitimo bei servitutų nustatymo“;
8) pripažinti negaliojančia paveldėjimo pagal įstatymą teisės
liudijimo, išduoto 2003 m. rugsėjo 26 d., dalį, kuria atsakovas
V. T. paveldėjo savo tėvo V. T. turtą – 2,98 ha žemės sklypą,
esantį (duomenys neskelbtini);
9) pripažinti negaliojančia 2,98 ha ploto žemės sklypo
(duomenys neskelbtini) mainų sutartį,
2003 m. spalio 30 d. sudarytą V. T. ir R. S. bei
D. S.;
10) pripažinti negaliojančia 3,0202 ha ploto žemės
sklypo (duomenys neskelbtini) mainų
sutartį, 2004 m. vasario 25 d. sudarytą J. R. ir R. S.
bei D. S.;
11) pripažinti negaliojančia 0,1687 ha ploto žemės
sklypo (duomenys neskelbtini)
dovanojimo sutartį, 2004 m. kovo 9 d. sudarytą J. R.
ir R. S.;
12) pripažinti negaliojančia pirmiau nurodytų sandorių
pagrindu atliktą nuosavybės teisių teisinę registraciją;
13) įpareigoti R. S. bei D. S. grąžinti Panevėžio
apskrities viršininko administracijai 3,0202 ha, 0,1687 ha, 1,7991 ha ir 1,1171 ha ploto žemės
sklypus, esančius (duomenys neskelbtini).
Ieškovas pareikštus reikalavimus grindė aplinkybėmis,
nurodytomis Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2007 m. gruodžio 29 d.
prašyme inicijuoti Panevėžio apskrities viršininko išvadų, įsakymų, sprendimų
ir jų pagrindu sudarytų sandorių dėl žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), panaikinimą
teismine tvarka, ir dokumentais, surinktais tyrimo metu.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir
nutarties esmė
Rokiškio rajono
apylinkės teismas 2009 m. gegužės 19 d. sprendimu ieškinį
patenkino:
1) panaikino Panevėžio apskrities viršininko
administracijos 1999 m. kovo 10 d. išvadą Nr. 7339
„Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo
neatlygintinai nuosavybėn“, kurioje nurodyta, kad A. P. turi teisę atkurti
nuosavybės teisę į 5,19 ha žemės;
2) panaikino Panevėžio apskrities
viršininko 1999 m. spalio 14 d. įsakymo Nr. 1089Ž
dalį, kuria A. P. 5,19 ha
paveldima žemė, esanti (duomenys
neskelbtini), buvo priskirta laisvos valstybinės žemės fondui ir pažymėta
Kriaunų kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės plane;
3) panaikino Panevėžio apskrities viršininko
1999 m. spalio 25 d. įsakymo Nr. 1131Ž dalį, kurioje Kriaunų kadastro vietovės žemėtvarkos
projekto laisvos valstybinės žemės fondo žemėje buvo suprojektuoti ir patvirtinti
perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai turėtiems žemės sklypai V. T., J. R. ir A. P.;
4) panaikino Panevėžio apskrities viršininko
1999 m. gruodžio 20 d. įsakymo Nr. 1448Ž ir 1999 m. gruodžio 20 d.
sprendimo Nr. 27-63074-13323 dalis,
kuriomis V. T. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 2,98
ha ploto žemės sklypą Nr. 482 (duomenys neskelbtini);
5) panaikino Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 20 d.
įsakymo Nr. 1448Ž ir 1999 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 27-63075-13324 dalis, kuriomis J. R.
atkurtos nuosavybės teisės į žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn
lygiavertį turėtajam 3,09 ha ploto žemės sklypą Nr. 551 (duomenys
neskelbtini);
6) pripažino negaliojančia paveldėjimo
pagal įstatymą teisės liudijimo, išduoto 2003 m. rugsėjo 26 d., dalį, kuria atsakovas V. T.
paveldėjo savo tėvo V. T.
turtą – 2,98 ha žemės sklypą (duomenys
neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);
7) pripažino negaliojančia notaro patvirtintą 2,98 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys
neskelbtini), mainų sutartį, sudarytą 2003 m. spalio 30 d.
V. T., R. S. ir D. S.;
8) panaikino Panevėžio apskrities
viršininko 2006 m. lapkričio 10 d. įsakymą Nr. Ž-4044 „Dėl žemės ūkio paskirties sklypų Rokiškio rajone
patvirtinimo, servituto nustatymo ir žemės reformos žemėtvarkos projekto plano
pakeitimo”;
9) panaikino Panevėžio apskrities viršininko 2001 m. birželio 25 d.
įsakymą Nr. 1579Ž „Dėl žemės ūkio
paskirties žemės sklypo Rokiškio rajone ploto patikslinimo, padalijimo projekto
patvirtinimo, pagrindinės tikslinės
žemės naudojimo paskirties pakeitimo bei servitutų nustatymo”;
10) pripažino negaliojančia notaro
patvirtintą 3,0202 ha ploto žemės sklypo (duomenys
neskelbtini), esančio
(duomenys neskelbtini), mainų sutartį,
sudarytą 2004 m. vasario 25 d. J. R., R. S. ir D. S.;
11) pripažino negaliojančia notaro patvirtintą 0,1687 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo
sutartį, sudarytą 2004 m. kovo 9 d. J. R. ir R. S.;
12) pripažino negaliojančia D. S. ir R. S. nuosavybės teisių į 3,0202 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), teisinę
registraciją;
13) pripažino negaliojančia R. S.
nuosavybės teisių į 0,1687 ha ploto
žemės sklypą, esantį (duomenys
neskelbtini), teisinę registraciją;
14) pripažino negaliojančia D. S. ir R. S.
nuosavybės teisių į 2,9800 ha ploto žemės
sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją;
15) pripažino negaliojančia D. S. ir R. S.
nuosavybės teisių į 1,7991 ha ploto žemės
sklypą, esantį (duomenys neskelbtini),
teisinę registraciją;
16) pripažino negaliojančia D. S. ir R. S. nuosavybės teisių į 1,1171 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją;
17) taikė
restituciją ir įpareigojo D. S. ir R. S. grąžinti valstybei žemės sklypus: 3,0202 ha ploto (duomenys
neskelbtini), 0,1687 ha ploto (duomenys
neskelbtini), 1,7991 ha ploto (duomenys neskelbtini), 1,1171 ha ploto (duomenys neskelbtini);
18)
įpareigojo V. T. grąžinti D. S. ir R. S. plūgą „Kvernelant“;
19)
įpareigojo J. R. grąžinti D. S. ir R. S. baldus: stalą, 8 kėdes,
2 vitrinas, 2 komodas, vitrinos apšvietimą;
20)
priteisė iš V. T., J. R. ir Panevėžio apskrities viršininko
administracijos po 92,74 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Teismas nustatė
tokias bylos aplinkybes:
A. P.
1991 m. rugsėjo 3 d. pateikė Rokiškio rajono Kriaunų
apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą atkurti nuosavybės teises į
buvusių savininkų U. P. ir J. P. nuosavybės teise turėtą 9 ha ploto žemę (duomenys neskelbtini). Prašyme ji nurodė,
kad pageidauja atkurti nuosavybės teises, sugrąžinant mišką buvusioje vietoje,
o žemę – tame pačiame ūkyje (buvusioje „Sartų“ žemės ūkio įmonėje), nebūtinai
toje pačioje vietoje. A. P. 1996 m. liepos 4 d.
įgaliojimu buvo įgaliojusi A. Š. tvarkyti visus jos reikalus, susijusius
su nuosavybės teisės atkūrimu į mišką
(savo nuožiūra pasirinkti miško vietą, gauti visus reikiamus dokumentus ir
atlikti kitus veiksmus). Įgaliojimas buvo išduotas trejiems metams. Panevėžio
apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 22 d.
sprendimu Nr. 27-43775-9676 A. P. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią nekilnojamojo
turto dalį, grąžinant natūra 0,53 ha žemės ir
2,52 ha miško (duomenys neskelbtini).
A. P. įgaliotas asmuo A. Š., neturėdamas
įgaliojimo tvarkyti A. P. reikalų, susijusių su nuosavybės teisės atkūrimu
į likusią žemės dalį, 1998 m. rugpjūčio 26 d. Rokiškio
rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą
gauti neatlygintinai nuosavybėn 5,19 ha žemės (duomenys neskelbtini), taip
išreikšdamas valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. 1999 m. kovo 10 d. buvo
parengta ir Panevėžio apskrities viršininko pavaduotojo
patvirtinta išvada Nr. 7339 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai
nuosavybėn“ (išvadą rengė atsakovė J. R.), kurioje nurodyta, kad A. P.
turi teisę atkurti nuosavybės teises į 5,19 ha žemės, kuri yra priskirta
grąžintinai žemei. Patvirtinus išvadą, A. P. paveldima 5,19 ha žemė, esanti (duomenys
neskelbtini), buvo priskirta laisvos valstybinės žemės fondui ir pažymėta Kriaunų kadastro vietovės
valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės plane, kuris buvo
patikslintas Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 14 d.
įsakymu Nr. 1089ž. A. P. įgaliojimas atstovauti jai tvarkant
žemės nuosavybės atkūrimo reikalus buvo išduotas A. Š. tik 2001 m. rugpjūčio 10 d.
Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 25 d.
įsakymu Nr. 113lž patvirtintame Kriaunų kadastro vietovės
žemėtvarkos projekte laisvos valstybinės žemės fondo žemėje buvo suprojektuoti
ir patvirtinti perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai turėtiesiems
žemės sklypai: V. T. – 9 ha bendro ploto trys žemės sklypai,
vienas iš kurių (2,98 ha ploto Nr. 482)
iš dalies suprojektuotas A. P. paveldimos žemės vietoje (duomenys neskelbtini); atsakovei J. R. – 6,9 ha bendro ploto du žemės sklypai, vienas iš kurių (3,09
ha ploto Nr. 551-2) suprojektuotas A. P.
paveldimos žemės vietoje (duomenys
neskelbtini); A. P. – 2,86 ha žemės sklypas. Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 20 d.
sprendimu Nr. 27-6307-13323 V. T. atkurtos nuosavybės teisės į
žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam 3,17 ha žemės ir 4,3 ha miško sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 20 d.
sprendimu Nr. 27-63075-13324 atsakovei J. R. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, perduodant neatlygintinai
nuosavybėn lygiaverčius turėtajam
4,06 ha žemės ir 2,84 ha miško sklypus, esančius (duomenys neskelbtini).
A. P. žemės tvarkymo byla parengta, tačiau nuosavybės teisės neatkurtos.
Atsakovas V. T. pagal 2003 m. rugsėjo 26 d.
paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą po savo tėvo V. T. mirties
paveldėjo 2,98 ha žemės sklypą, esantį (duomenys
neskelbtini), kurį 2003 m. spalio 30 d. mainų sutartimi
perleido R. S. ir D. S. mainais už traktorinį plūgą „Kvernelant“,
daiktus įvertindami po 3000 Lt. Po to Panevėžio apskrities viršininko 2006 m. lapkričio 10 d.
įsakymu Nr. Ž-4044 „Dėl žemės ūkio paskirties sklypų Rokiškio rajone
patvirtinimo, servituto nustatymo ir žemės reformos žemėtvarkos projekto plano
pakeitimo“ 2,98 ha žemės sklypas buvo padalytas į du – 1,1171 ha ir 1,7991 ha –
žemės ūkio paskirties žemės sklypus. Atsakovė J. R.
2004 m. vasario 25 d. mainų sutartimi 3,0202 ha ploto žemės
sklypą išmainė į R. S. ir D. S. bendrosios jungtinės nuosavybės teise
priklausančius baldus: stalą, 8 kėdes, 2 vitrinas, 2 komodas, vitrinos
apšvietimą, – žemę ir baldus įvertindami po 3000 Lt, o
2004 m. kovo 9 d. sutartimi dovanojo R. S. 0,1687 ha
žemės sklypą su pastatu. Šalių susitarimu žemės sklypas su pastatu įvertintas
300Lt. Panevėžio apskrities viršininko 2001 m. birželio 25 d.
įsakymo Nr. 1579Ž „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo Rokiškio rajone
ploto patikslinimo, padalijimo projekto patvirtinimo, pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo bei servitutų
nustatymo“ ir 2004 m. vasario 25 d. 3,0202 ha žemės sklypo
mainų sutarties bei priėmimo–perdavimo
ako pagrindu nuosavybės teises į šį sklypą įregistravo atsakovai D. S. ir R. S.,
o 2004 m. kovo 9 d. dovanojimo sutarties pagrindu 0,1687 ha
žemės sklypo nuosavybės teisė įregistruota atsakovui R. S.
Teismas nurodė, kad Panevėžio
apskrities viršininko administracija, 1999 m. kovo 10 d. parengdama
A. P. išvadą Nr. 7339 dėl žemės, miško perdavimo neatlygintinai
nuosavybėn, pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 10 d.
nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 10
ir 105 punktų nuostatas dėl piliečių teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl
nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir lygiaverčio turėtajam žemės sklypo perdavimo
neatlygintinai tvarkos. Teismas konstatavo, kad A. P. valia buvo išreikšta
vieninteliame 1991 m. rugsėjo 3 d. pateiktame prašyme,
kuriame ji nurodė, jog pageidauja atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų
turėtas valdas, sugrąžinant mišką buvusioje vietoje, o žemę – tame pačiame
ūkyje, bet nebūtinai toje pačioje vietoje. Trečiasis asmuo A. Š., 1998 m. rugpjūčio 26 d.
pateikęs prašymą A. P. vardu perduoti neatlygintinai nuosavybėn 5,19 ha
žemės sklypą (duomenys neskelbtini),
neturėjo A. P. įgaliojimo tvarkyti jos reikalus, susijusius su nuosavybės
teisių atkūrimu į žemę. A. Š. prašymo pagrindu Panevėžio apskrities viršininko
administracijos 1999 m. kovo 10d. parengta išvada Nr. 7339 leido
A. P. paveldimą žemę priskirti laisvos valstybinės žemės fondui ir
įtraukti ją į Kriaunų kadastrinės vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos
žemės planą, taip pažeidžiant Žemės reformos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį,
kurioje nustatyta, kad žemėtvarkos projektai rengiami pagal patvirtintą
metodiką, bei Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d.
įsakymu patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje
rengimo metodikos 17.5 punkto nuostatas dėl laisvos valstybinės žemės plotų
žymėjimo. 1999 metais suprojektuojant sklypus Nr.48/2 bei Nr.55/1 V. T. ir
J. R. ne laisvoje vietoje, o A. P. grąžintinos žemės, kuri negalėjo
būti priskirta laisvos valstybinės žemės fondui, ribose, buvo pažeistas Vyriausybės
nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 28
punktas, kuriame nustatyta, kad, perduodant
neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą, žemės sklypas projektuojamas
laisvoje žemėje.
Spręsdamas dėl ieškinio senaties termino, teismas nustatė, kad Rokiškio
rajono apylinkės prokuratūroje 2008 m. sausio 2 d. buvo gautas
Panevėžio apskrities viršininko administracijos raštas Nr. 20-4195-(1.14)-20
dėl Panevėžio apskrities viršininko išvadų, įsakymų, sprendimų ir sandorių
panaikinimo, tačiau prie jo nebuvo pridėtas 1996 m. liepos 4 d.
įgaliojimas, kuriuo A. P. įgaliojo A. Š. tvarkyti visus reikalus,
susijusius su nuosavybės teisės atkūrimu į mišką. Šį dokumentą prokuratūra gavo
tik 2008 m. kovo 28 d., todėl teismas padarė išvadą, kad
tik nuo tos dienos, surinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog
buvo pažeistas viešasis interesas, skaičiuotina ieškinio senaties pradžia.
Kadangi ieškinys teismui pateiktas 2008 m. balandžio 9 d.,
tai ieškinio senaties terminas nebuvo pažeistas.
Teismas nurodė, kad pažeistos A. P. teisės į
nuosavybės teisių atkūrimą gynimas yra ir viešojo intereso gynimas, siekiant,
kad asmenų nuosavybės teisės būtų atkuriamos laikantis įstatymų reikalavimų, o
valstybės ir savivaldybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių į
nekilnojamąjį turtą atkūrimo klausimus, laikytųsi įstatymo bei kitų teisės aktų
reikalavimų. Dėl to nagrinėjamoje byloje Rokiškio rajono apylinkės prokuratūros
vyriausiasis prokuroras, remdamasis CPK 5 straipsnio 3 dalimi, 49 straipsnio 1
dalimi, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, turėjo teisę kreiptis į
teismą ir ginti viešąjį interesą.
Teismas konstatavo, kad,
esant pirmiau nurodytiems teisės aktų pažeidimams, naikintini Panevėžio
apskrities viršininko administracijos 1999 m. kovo 10 d.
išvada Nr. 7339, kurioje nurodyta, kad A. P. turi teisę atkurti nuosavybės
teisę į 5,19 ha žemės (duomenys
neskelbtini), ir su ja susiję Panevėžio apskrities viršininko įsakymai bei
sprendimai, taip pat pripažintinos negaliojančiomis paveldėjimo pagal įstatymą
teisės liudijimo dalis, mainų bei dovanojimo sutartys ir taikytina restitucija.
Teismas nustatė, kad atsakovas V. T. nuo 1998 m. rugsėjo 7 d.
dirba Rokiškio rajono žemėtvarkos skyriuje ir 0,5 etato vyresniuoju specialistu
žemės reformai Kriaunų seniūnijoje. Pagal pareiginę instrukciją jis privalėjo
žinoti ir vykdyti norminius teisės aktus, reglamentuojančius žemės reformos
eigą, rengti nuosavybės teisių atkūrimo bylas, parengti ir pateikti dokumentus
komisijai dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems
dokumentams nagrinėti, teikti žemėtvarkos skyriui žinias apie žemės naudojimą. Atsakovas
V. T. teismo posėdyje pripažino, kad Žemėtvarkos skyriuje ir Kriaunų
seniūnijoje dirbo su dokumentais, todėl jam buvo žinoma, jog A. P. žemė
buvo laisva. Žemės reformos žemėtvarkos darbus Kriaunų kadastrinėje vietovėje
vykdė atsakovė J. R., teismo posėdyje pripažinusi, kad ji dirbo ir tebedirba VĮ Žemėtvarkos instituto Panevėžio filialo
Kriaunų seniūnijoje inžiniere ir kad ji parengė 1999 m. kovo 10 d.
išvadą. Atsakovė J. R. pripažino, kad ji turėdavo tikrinti dokumentus,
tačiau neatkreipė dėmesio į A. Š. įgaliojimą. (duomenys neskelbtini) esantis sklypas nebūtų įtrauktas į laisvą
valstybinės žemės fondą, jei ji būtų pamačiusi, kad nėra tinkamo įgaliojimo. Ji žinojo, kad į 5,19 ha žemės sklypą
pretenduoja A. P., ir neturėjo parengti pirmiau nurodytos išvados, taip pat
neturėjo teisės toje vietoje įsigyti žemės (t. y. atkurti nuosavybės teisių
į senelio valdytą žemę Panevėžio rajone, gaunant lygiavertį žemės sklypą
ginčijamoje vietoje) ir perleisti šio sklypo tretiesiems asmenims. Teismas taip
pat nustatė, kad atsakovai jau 2001 metais žinojo, jog A. Š. neturi
įgaliojimo tvarkyti A. P. žemės reikalus ir kad 1999 m. kovo 10 d.
išvada bei po to priimti Panevėžio apskrities viršininko įsakymai, sprendimai
yra neteisėti, taip pat kad turto perleidimo sandoris prieštarauja įstatymams,
tačiau sudarė ginčijamas mainų ir dovanojimo sutartis. Teismas konstatavo, kad
tokiomis aplinkybėmis šalys negali būti laikomos sąžiningomis. Darydamas šią
išvadą, teismas atsižvelgė ir į tai, kad mainų sutartimis ginčijami žemės
sklypai, esantys regioninio parko teritorijoje prie (duomenys neskelbtini) ežero, buvo įvertinti nepagrįstai maža kaina
ir iškeisti į kilnojamąjį, greitai nusidėvintį turtą. Teismas nurodė, kad
atsakovams J. R. ir V. T.
sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo priimti 1999 m. gruodžio 20 d.,
t. y. praėjus nedideliam laiko tarpui, kai A. P., nesant jos prašymo,
1999 m. kovo 10 d. buvo parengta išvada dėl žemės perdavimo
neatlygintinai nuosavybėn, be to, atsakovams nuosavybės teisės į žemę buvo
atkurtos perkeliant ją iš kitų vietovių, todėl jie negali būti laikomi
sąžiningais žemės sklypų įgijėjais. Teismas, vadovaudamasis tuo, kad pagal imperatyviąsias
įstatymo normas pardavėjas gali perleisti tik jam nuosavybės teise priklausantį
turtą, taip pat principu, kad iš neteisėto veiksmo teisė negali atsirasti,
konstatavo, jog, pripažinus sandorį negaliojančiu, turi būti taikoma
restitucija, žemės sklypus grąžinant valstybei. Be to, teismas atsižvelgė ir į
tai, kad 0,1687 ha ploto žemės sklypas atsakovės J. R. buvo padovanotas
atsakovui R. S., o daiktą, esantį restitucijos objektu ir įgytą
neatlygintinai, galima išreikalauti net iš sąžiningų trečiųjų asmenų.
Panevėžio apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
2009 m. gruodžio 8 d. nutartimi Rokiškio rajono apylinkės
teismo 2009 m. gegužės 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija sutiko su apylinkės teismo sprendimo nustatytomis
bylos aplinkybėmis, argumentais, motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą
teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu atsakovė J. R. prašo panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo
2009 m. gegužės 19 d. sprendimą bei Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
2009 m. gruodžio 8 d. nutartį ir ieškinį atmesti. Kasacinis
skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Ieškovas ieškinį
pareiškė gindamas ne viešąjį, bet konkretaus asmens (trečiojo asmens G. P.)
interesą. Teismai nenustatė, kodėl trečiasis asmuo G. P., kaip sąžiningas
ir rūpestingas teisinių santykių dalyvis, pats nesikreipė į teismą su ieškiniu
dėl savo teisių gynimo, taip pat kada jis sužinojo apie savo pažeistą teisę.
2. Apeliacinės
instancijos teismas nenurodė išsamių argumentų dėl ieškinio senaties taikymo.
Byloje yra Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – STT)
2007 m. spalio 26 d. raštas Nr. 4-09-521, kuriame
nurodyta, kad STT išnagrinėjo D. P. (G. P. sūnaus) skundą dėl
Rokiškio rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojų veiksmų vykdant nuosavybės
teisių atkūrimą ir nustatė įstatymų pažeidimų. Taigi Panevėžio apskrities
viršininko administracija jau tuo metu žinojo apie galimus įstatymų pažeidimus bei
administracinių aktų neteisėtumą ir galėjo inicijuoti šių aktų panaikinimą. Dėl
to vieno mėnesio ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo STT rašto gavimo
Panevėžio apskrities viršininko administracijoje dienos
(2007 m. spalio 26 d.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes,
laikytina, kad vieno mėnesio terminas skundui paduoti buvo praleistas.
Apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad tik gavus papildomus dokumentus
(2008 m. kovo 28 d.) buvo surinkta pakankamai duomenų,
leidžiančių spręsti, jog buvo pažeistas viešasis interesas, yra klaidingas.
3. Apeliacinės
instancijos teismas klaidingai pripažino kasatorę nesąžininga įgijėja. Kasatorė
nežinojo apie galimą administracinių aktų prieštaravimą įstatymų nuostatoms.
Teismo posėdyje ji paaiškino, kad nežinojo apie tai, jog nuosavybė buvo
atkuriama galbūt neteisėtai, ir kad ne ji formuoja, renka dokumentus nuosavybei
atkurti. Ieškovas neįrodė, jog kasatorė pasielgė nesąžiningai.
4. Teismai pažeidė
įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos kasacinio
teismo praktikos. Teismai neįvertino, kad nėra kasatorės tyčios užvaldant žemės
sklypus, taip pat nepasisakė dėl to, kodėl trečiasis asmuo G. P. nustatytu
laiku pats nesikreipė dėl savo pažeistos teisės gynimo įstatymų nustatyta
tvarka. Be to, teismai nepasisakė dėl Panevėžio apskrities viršininko
administracijos atstovo ir trečiojo asmens A. Š. paaiškinimų, nevertino VĮ
Žemėtvarkos instituto pareiginių nuostatų, kuriuose yra kasatorės J. R.
pareigybės aprašymas, neapklausė notarės, išdavusios įgaliojimą trečiajam
asmeniui A. Š.
Atsiliepimu
į kasacinį skundą ieškovas Rokiškio rajono vyriausiasis prokuroras prašo
kasacinį skundą atmesti, o teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus.
Atsiliepime nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:
1.
Kasacinio skundo argumentas dėl viešojo intereso nebuvimo nepagrįstas. Fizinių
asmenų teisių gynimas yra ir viešojo intereso gynimas, siekiant, kad asmenų
nuosavybės teisės būtų atkuriamos laikantis įstatymų reikalavimų, o valstybės
ir savivaldybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą
atkūrimo klausimus, laikytųsi įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras v.
Kauno rajono savivaldybė, Kauno apskrities viršininko administracija, R. M.,
bylos Nr. 3K-3-666/2006).
2.
Dėl Rokiškio rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojų neteisėtų veiksmų buvo
pažeistos tuo metu galiojusių teisės aktų imperatyviosios normos. Sprendimai,
priimti pažeidus imperatyviąsias teisės normas, turi būti naikinami, taikant
restituciją.
3.
Kasatorės teiginys, kad teismas turėjo taikyti ieškinio senaties termino
praleidimo teisinius padarinius, nepagrįstas. Į teismą buvo kreiptasi
2008 m. balandžio 9 d., t. y. nepraleidus 30 dienų
termino nuo 2008 m. kovo 28 d., kai, gavus paskutinius
būtinus duomenis sprendimui priimti – A. P. nuosavybės teisių atkūrimo
dokumentų kopijas (1996 m. liepos 4 d. įgaliojimą,
1998 m. rugpjūčio 26 d. A. Š. prašymą perduoti 5,19 ha
žemės sklypą (duomenys neskelbtini),
ir kt.), buvo konstatuotas viešojo intereso pažeidimas.
Atsiliepimu
į kasacinį skundą trečiasis asmuo G. P. prašo kasacinį skundą atmesti ir
remiasi tokiais argumentais:
1.
Kasatorė nepagrįstai teigia, kad ji nežinojo apie galimą administracinių aktų
prieštaravimą įstatymų nuostatoms. Teismo posėdžio metu kasatorė pripažino, kad
ji rengė 1999 m. kovo 10 d. Panevėžio apskrities viršininko
administracijos išvadą Nr. 7339 ir į jos pareigas įėjo tikrinti gautus
dokumentus, kartu išsiaiškinti, ar įgaliojime yra išreikšta įgaliotojo valia.
Ji pripažino, kad padarė klaidą, neatkreipusi dėmesio į tai, jog A. P.
išduotame įgaliojime A. Š. nebuvo įgaliojimo tvarkyti nuosavybės teisių į
žemę atkūrimo reikalus.
2.
Teismai teisingai sprendė, kad Panevėžio apskrities viršininko administracija,
parengdama 1999 m. kovo 10 d. išvadą Nr. 7339 dėl žemės,
miško perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, pažeidė Vyriausybės
1999 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 1057 nuostatas dėl piliečių
valios ir būdo atkurti nuosavybės teises. Ši išvada neteisėtai leido A. P.
paveldimą žemę priskirti laisvos valstybinės žemės fondui bei įtraukti ją į
Kriaunų kadastrinės vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės
planą, taip pažeidžiant Žemės reformos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį.
3.
Teismai pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo suformuota praktika, kad asmuo,
kuriam civilinės teisės ir pareigos atsirado iš neteisėtų, neatitinkančių
įstatymų reikalavimų administracinių aktų, gali būti pripažintas nesąžiningu
įgijėju. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti
apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis
negali remtis savo sąžiningumu (Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje R. M. M.,
V. J., A. J. K. v. Klaipėdos apskrities viršininko
administracija, Kretingos rajono savivaldybė, E. V., bylos
Nr. 3K-3-294/2007). Tai gali būti ir tuo atveju, kai administracinis aktas
prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. N. S. v. J. N.,
G. N., V. M., VĮ Registrų centro Kauno filialas, bylos
Nr. 3K-3-328/2006). Niekinės sutarties pagrindu civilinės teisės ir
pareigos teisėtai neatsiranda, todėl, konstatavus niekinį, imperatyviosioms
įstatymo nuostatoms prieštaraujantį administracinį aktą, yra pagrindas žemės
sklypo įgijėjus traktuoti kaip nesąžiningus, įgijusius teises ir pareigas
neteisėtai. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie
galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali
remtis savo sąžiningumu. Taigi teismai pagrįstai vadovavosi CK 1.80 straipsnio
1 dalimi, pagal kurią imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis
sandoris yra niekinis ir negalioja, nes iš neteisėto veiksmo negali atsirasti
asmens teisės ir pareigos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniu
skundu atsakovė J. R. prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimą bei
nutartį ir ieškinį atmesti, kasacinį skundą argumentuodama tuo, kad prokuroras
neturėjo teisės šioje byloje pareikšti ieškinio, nes ieškiniu iš esmės ginamas
ne viešasis, bet privatus trečiojo asmens G. P. interesas, be to,
prokuroras praleido ieškinio senaties terminą; atsakovė taip pat teigia, kad,
teismams pažeidus įrodinėjimo taisykles, ji nepagrįstai nepripažinta sąžininga
įgijėja. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi teismų nustatytomis bylos
aplinkybėmis, pasisako atskirai dėl kiekvieno kasacinio skundo argumento. Pažymėtina,
kad kasaciniame skunde nenurodyta jokių argumentų dėl teismų padarytų išvadų,
jog ieškovo ginčijami administraciniai sprendimai buvo priimti pažeidžiant
nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuojančių teisės aktų
imperatyviąsias nuostatas ir pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą A. P.
bei jos teisių perėmėjo trečiojo asmens G. P. teises, todėl pirmiau
nurodytų administracinių aktų teisėtumo klausimas šioje byloje nenagrinėjamas.
Dėl prokuroro teisės pareikšti ieškinį
ginant viešąjį interesą ir dėl ieškinio senaties termino
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą analizuoti klausimai dėl viešojo
intereso egzistavimo tam tikruose civiliniuose teisiniuose santykiuose, taip
pat dėl prokuroro teisės pareikšti ieškinį ginant viešąjį interesą.
CPK
49 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras
gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti. Prokuratūros įstatyme taip pat
įtvirtinta nuostata, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės
teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų
nustatytais atvejais bei tvarka ir, turėdami pagrindą manyti, jog yra pažeisti
teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą, turi įgaliojimus kreiptis į
teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu (19 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1
punktas). Taigi pagal įstatymus prokurorui suteikta teisė spręsti, yra
konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar jo nėra. Dėl to
kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, gindamas viešąjį interesą,
prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio
pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminę reikšmę asmenų, jų grupių, valstybės ir
visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas
prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti. Galutinai
apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis
civilinę bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje
Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, Valstybinio socialinio draudimo
fondo valdybos Vilniaus miesto skyrius v. V. M., bylos Nr. 3K-3-291/2006;
2009 m. liepos 31 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje
Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroras v. Kauno apskrities viršininko
administracija, S. B., S. D., O. P., T. S., bylos
Nr. 3K-3-319/2009; 2009 m. spalio 9 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Klaipėdos
apygardos vyriausiasis prokuroras v. Klaipėdos apskrities viršininko
administracija, J. Ž., A. Ž., bylos Nr. 3K-3-397/2009; kt.).
Kasacinis
teismas yra išaiškinęs, kad viešojo intereso gynimas – tai dispozityviškumo
principo, pagal kurį kiekvienas pats gina savo pažeistą teisę, išimtis. Viešojo
intereso gynimą civiliniame procese gali nulemti įvairios priežastys, viena iš jų
gali būti konkretaus civilinės teisės pošakio ar instituto didesnis, palyginti
su kitais, visuomeninis reikšmingumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos
Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko
administracija, I. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007). Nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra specifinis socialinis
teisinis procesas, kurio tikslas – bent iš dalies panaikinti neteisėto
nuosavybės atėmimo padarinius, grąžinti buvusiems savininkams neteisėtai
nacionalizuotą ar kitaip nusavintą jų turtą ir taip apginti pažeistą jų
nuosavybės teisę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos,
kad bylose, susijusiose su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimu, egzistuoja viešasis interesas, kuris nukreiptas į tai, jog nuosavybės
teisių atkūrimo procesas būtų vykdomas skaidriai, laikantis specialiojo
teisinio reglamentavimo nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 23 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Lietuvos
Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko
administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-310/2007; 2008 m. rugpjūčio 1 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Varėnos
rajono savivaldybė v. Ž. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-297/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Šiaulių
apygardos vyriausiasis prokuroras v. Kauno apskrities viršininko administracija,
S. B., S. D., O. P., T. S., bylos Nr. 3K-3-319/2009;
kt.). Nuosavybės teisių atkūrimo procese valstybės ir visuomenės vardu veikia
atitinkamus įgalinimus turinčios valstybės institucijos. Tinkamas valstybės
institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis.
Kiekvienas valstybės pareigūnas ir institucija privalo be jokių išlygų laikytis
įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų. Jeigu valstybės institucija
ar pareigūnas pažeidžia įstatymą arba kitą teisės aktą, pakertamas piliečių
pasitikėjimas valstybe, kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas, kad valstybės
institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms
(Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos
Respublikos generalinis prokuroras v. D. P., E. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-194/2006;
2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Utenos rajono apylinkės vyriausiasis
prokuroras, A. K., J. K. v. P. Ž., A. Ž., Z. Ž.,
E. B., bylos Nr. 3K-3-494/2008).
Nagrinėjamoje
byloje kasatorė nurodo, kad ieškovas – Rokiškio rajono apylinkės vyriausiasis
prokuroras – ieškinį pareiškė gindamas ne viešąjį, bet konkretaus asmens, t. y.
trečiojo asmens G. P., interesą. Kasatorės teigimu, teismai šios
aplinkybės neįvertino, taip pat nenustatė, kodėl trečiasis asmuo pats
nesikreipė į teismą dėl savo teisių gynimo. Šiuos kasacinio skundo argumentus
paneigia pirmiau išanalizuota kasacinio teismo praktika dėl viešojo intereso
buvimo bylose, susijusiose su nuosavybės teisių atkūrimu, ir prokuroro teisės
pareikšti ieškinį viešajam interesui apginti. Kita vertus, pažymėtina, kad
viešasis interesas nėra tik abstrakti teorinė kategorija, jis reiškiasi
konkrečiuose visuomeniniuose santykiuose, kryptingai juos veikdamas. Bylose,
kylančiose iš civilinių teisinių santykių, viešasis ir privatus interesas
paprastai egzistuoja kartu, neretai iš dalies sutapdami. Nuosavybės teisių
atkūrimo procese valstybės institucijų priimtais neteisėtais aktais paprastai
pažeidžiamas ne tik viešasis, bet ir privatus interesas. Taigi viešojo intereso
gynimas kartu gali reikšti ir privataus intereso gynimą. Nagrinėjamoje byloje
nustatyta, kad ginčijami administraciniai teisės aktai buvo priimti pažeidžiant
teisės normas ir asmens, pretenduojančio atkurti nuosavybės teises į nusavintą
turtą, bei jo teisių perėmėjo teisėtus interesus. Nustačius faktą, kad valstybės
institucijos priimti aktai prieštarauja imperatyviosioms normoms, neabejotinai
yra viešasis interesas, kad šis pažeidimas būtų kuo greičiau pašalintas. Dėl to
prokuroras, nustatęs valstybės institucijos veikloje neteisėtumo faktą, ne tik
turi teisę, bet ir privalo į tokį faktą reaguoti įstatymo nustatytomis priemonėmis.
Viena iš tokių priemonių yra CPK 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prokuroro
teisė inicijuoti civilinę bylą. Šiuo atveju civilinė byla inicijuojama viešajam
interesui apginti. Tačiau, minėta, ginant viešąjį interesą, kartu apginamas ir
privatus interesas. Tai, kad viešojo intereso gynimas, atsiskleidžiantis
ginčijant valdžios institucijų veiksmus nuosavybės atkūrimo procese dėl jų
atitikties imperatyviosioms įstatymo normoms, būdamas reikšmingas visuomenei ar
jos grupėms, kartu gali nulemti ir privačių asmenų subjektines teises bei jų
apimtį, ne kartą konstatuota kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos
Respublikos generalinis prokuroras v. D. P., E. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-194/2006;
2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus
apygardos vyriausiasis prokuroras v. E. M. ir kt., bylos
Nr. 3K-3-141/2010). Konstatuotina, kad kasacinio skundo argumentas dėl
viešojo intereso nagrinėjamoje byloje nebuvimo yra nepagrįstas. Teismai
tinkamai taikė CPK 49 straipsnio 1 dalies ir Prokuratūros įstatymo 19
straipsnio 1, 2 dalių nuostatas dėl prokuroro teisės ginti viešąjį interesą bei
atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką bylose dėl
viešojo intereso gynimo.
Kasatorė taip
pat nurodo, kad prokuroro ieškinys šioje byloje pareikštas praleidus ieškinio
senaties terminą, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nenurodė išsamių
argumentų dėl ieškinio senaties termino taikymo. Šis kasacinio skundo
argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad įgaliotų institucijų
sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali
būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos
(Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19
straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo
atveju, kai į teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam ieškiniui
paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai ieškovas gavo pakankamai duomenų,
kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos
Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko
administracija, I. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007; kt.).
Esant atsakovo reikalavimui taikyti senatį, teismas turi patikrinti, ar
prokuroras, veikdamas jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka,
nedelsė ir pirmiau nurodytus duomenis surinko per protingą terminą.
Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad ieškinio senaties termino eiga
prasidėjo nuo to momento, kai prokuratūra gavo
1996 m. liepos 4 d. įgaliojimą, kuriuo A. P. įgaliojo
A. Š. tvarkyti visus jos reikalus, susijusius su nuosavybės teisių
atkūrimu į mišką, ir kurio pagrindu buvo priimti ginčijami administraciniai
aktai, t. y. nuo 2008 m. kovo 28 d., tuo tarpu
ieškinys pareikštas 2008 m. balandžio 9 d. Teismai nenustatė
aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad prokuroras, tinkamai atlikdamas
pareigas, privalėjo šiuos duomenis gauti anksčiau arba iš turimų duomenų, net
ir neturėdamas A. P. įgaliojimo A. Š., padaryti išvadą dėl viešojo
intereso pažeidimo. Kasatorė, ginčydama teismų išvadas dėl ieškinio senaties
termino eigos pradžios nustatymo, nenurodo jokių teisinių argumentų, susijusių
su netinkamu teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį, taikymu
nagrinėjamoje byloje, taip pat neatsižvelgia į suformuotą teismų praktiką dėl
ieškinio senaties termino taikymo tais atvejais, kai ieškinį pareiškia
prokuroras gindamas viešąjį interesą. Teiginį, kad prokuroras praleido senaties
terminą ieškiniui pareikšti, kasatorė grindžia konkrečiomis bylos aplinkybėmis,
kurios, jos nuomone, patvirtina, jog apie viešojo intereso pažeidimą turėjo
būti žinoma jau 2007 m. spalio 26 d. Kasacinio teismo teisėjų
kolegija argumentą dėl ieškinio senaties termino praleidimo atmeta kaip
nepagrįstą, nes, pirma, aplinkybės, kuriomis remiasi kasatorė, susijusios su
dalies dokumentų gavimu apskrities viršininko administracijoje, tuo tarpu bylai
reikšmingos aplinkybės, kada prokuroras surinko pakankamai duomenų, leidžiančių
daryti išvadą apie viešojo intereso pažeidimą; antra, kasatorė iš esmės kelia
ne teisės, bet fakto klausimus (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ieškinio senaties termino
eigos pradžios momento nustatymas – fakto klausimas, kuris nėra kasacinio
nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje R. K. v. VĮ
Valkininkų miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-630/2003;
2004 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š., R. Š. ir kt. v.
G. P. R., J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-44/2004;
2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras
v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, VĮ
Registrų centro Vilniaus filialas, bylos Nr. 3K-7-38/2008; kt.).
Dėl kasatorės pripažinimo sąžininga įgijėja
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai
administracinis aktas teismo pripažįstamas neteisėtu, t. y. neatitinkančiu
įstatymo reikalavimų, asmuo, kuriam atsirado civilinės teisės ir pareigos iš
tokio administracinio akto, gali būti pripažintas nesąžiningu. Jeigu civilinių
teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio
akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. N. S. v. J. N., G. N.,
V. M., VĮ Registrų centro Kauno filialas, bylos
Nr. 3K-3-328/2006; 2006 m. birželio 22 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje R. M. M.,
V. J., A. J. K. v. Klaipėdos apskrities viršininko
administracija, Kretingos rajono savivaldybė, E. V., bylos
Nr. 3K-3-294/2007). Taigi sprendžiant, ar asmuo, tam tikro administracinio
akto pagrindu įgijęs civilines teises, yra sąžiningas, reikia nustatyti, pirma,
ar jis žinojo, kad aktas prieštarauja įstatymų nuostatoms (subjektyvusis
aspektas), ir, antra, ar turėjo žinoti apie priimto administracinio akto, sukūrusio
jam civilines teises, neteisėtumą (objektyvusis aspektas). Nagrinėjamoje byloje
nustatyta, kad ginčijami administraciniai aktai, susiję su nuosavybės teisių
atkūrimu kasatorei į žemę, į kurią pretendavo atkurti nuosavybės teises
A. P., prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ir pažeidžia
A. P. bei jos teisių perėmėjo trečiojo asmens G. P. teises. Šių
teismų padarytų išvadų kasatorė neginčija. Taip pat nustatyta, kad kasatorė
nurodytų administracinių aktų priėmimo metu dirbo VĮ Žemėtvarkos instituto
Panevėžio filialo Kriaunų seniūnijoje inžiniere ir vykdė žemės reformos
žemėtvarkos darbus Kriaunų kadastrinėje vietovėje, be to, tiesiogiai rengė
1999 m. kovo 10 d. išvadą Nr. 7339, kurios pagrindu
buvo priimta 1999 m. spalio 14 d. Panevėžio apskrities
viršininko įsakymo Nr. 1089ž dalis dėl A. P. paveldimos žemės
priskyrimo laisvos valstybinės žemės fondui. Teismai taip pat rėmėsi kasatorės
paaiškinimais 2008 m. rugsėjo 30 d. teismo posėdyje, kad ji
rengė 1999 m. kovo 10 d. išvadą, kad turėjo patikrinti
dokumentus ir neatkreipė dėmesio į tai, jog A. Š. išduotame įgaliojime
nebuvo suteikta įgaliojimų tvarkyti A. P. reikalų, susijusių su nuosavybės
teisių atkūrimu į žemę, kad (duomenys
neskelbtini) esantis sklypas nebūtų įtrauktas į laisvą valstybinės žemės
fondą, jei ji būtų pamačiusi, jog nėra tinkamo įgaliojimo, taip pat kad ji žinojo, jog į 5,19 ha žemės
sklypą pretenduoja A. P. Teismai nustatė, kad atsakovas V. T. ir
kasatorė jau 2001 metais žinojo, jog A. Š. neturi įgaliojimo tvarkyti
A. P. žemės reikalus ir jog 1999 m. kovo 10 d. išvada
bei po to priimti Panevėžio apskrities viršininko įsakymai, sprendimai yra
neteisėti. Be to, spręsdami dėl kasatorės sąžiningumo, teismai atsižvelgė ir į
tai, kad mainų sutartimi žemės sklypas, esantis regioninio parko teritorijoje prie
(duomenys neskelbtini) ežero, buvo
įvertintas nepagrįstai maža kaina ir iškeistas į kilnojamąjį, greitai
nusidėvintį turtą, taip pat į tai, kad sprendimas dėl nuosavybės teisių
atkūrimo kasatorei buvo priimtas netrukus po to, kai A. P. paveldima žemė
buvo priskirta laisvos valstybinės žemės fondui. Tokiomis aplinkybėmis teismai
padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorė ne tik turėjo žinoti, bet ir žinojo tai,
jog administraciniai aktai, kurių pagrindu ji įgijo nuosavybės teisę į
ginčijamus žemės sklypus, yra neteisėti, dėl to ji negali būti pripažinta
sąžininga įgijėja. Šios teismų išvados padarytos ištyrus ir įvertinus byloje
surinktus įrodymus, tinkamai taikant įrodymų vertinimo taisykles, todėl kasatorės
argumentai, kad byloje neįrodytas jos nesąžiningumas, atmestini kaip nepagrįsti
ir deklaratyvūs. Kasatorės teiginiai, kad teismai nepasisakė dėl Panevėžio
apskrities viršininko administracijos atstovo ir trečiojo asmens A. Š.
paaiškinimų, nevertino VĮ Žemėtvarkos instituto pareiginių nuostatų, kuriuose
yra kasatorės pareigybės aprašymas, neapklausė notarės, išdavusios įgaliojimą
trečiajam asmeniui A. Š., nesudaro pagrindo abejoti teismų padarytomis
išvadomis dėl kasatorės nesąžiningumo, nes šias patvirtina surinkti įrodymai ir
jų pagrindu nustatytos faktinės bylos aplinkybės, tuo tarpu kasatorė nenurodo,
kokius duomenis teismai galėjo gauti iš jos nurodytų įrodinėjimo priemonių ir
kokią įtaką šie galėjo turėti teismų priimtiems procesiniams sprendimams.
Remiantis
tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro
pagrindo naikinti teisėtus ir pagrįstus pirmosios instancijos teismo sprendimą
bei apeliacinės instancijos teismo nutartį.
Atmetus
kasacinį skundą, valstybei iš kasatorės priteisiamas išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu, ir kitų būtinų bei pagrįstų išlaidų, patirtų
kasaciniame teisme, atlyginimas – iš viso 145,43 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies
3, 8 punktai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 96 straipsniais, 359
straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio
apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 8 d. nutartį
palikti nepakeistą.
Priteisti
valstybei iš atsakovės J. R. (duomenys
neskelbtini) 145,43 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt penkis litus 43 ct) bylinėjimosi
išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus
Grabinskas
Česlovas
Jokūbauskas
Sigita
Rudėnaitė