Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-858-255/2013

Teisminio proceso Nr. 4-06-3-02964-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

39.2; 45.4.4; 45.4.5.; 79.1.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. gruodžio 2 d. 

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Regina Bertašienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos J. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 31 d. nutarimo, ir

                                                            n u s t a t ė:

J. G. nubausta už tai, kad ji 2013 m. liepos 2 d. apie 13.53 val., (duomenys neskelbtini), vairuodama transporto priemonę AUDI A3, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atbuline eiga nepasirinko saugaus šoninio tarpo ir kliudė greta stovėjusį automobilį. Vairuotoja apie eismo įvykį policijai nepranešė, iš eismo įvykio vietos pasišalino. Šiais veiksmais padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 31 d. nutarimu J. G. pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį paskyrė 100 Lt baudą, pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį – 3000 Lt baudą su teisės vairuoti atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu J. G. paskirta galutinė 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.

J. G. apeliaciniu skundu prašo teismo pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 31 d. nutarimą ir panaikinti nutarimo dalį, kurioje ji nubausta pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, kitą nutarimo dalį, kurioje ji pripažinta kalta padariusi ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą ir nubausta 100 Lt bauda, palikti nepakeistą, arba, teismui nutarus netenkinti šio jos prašymo, prašo teismo pakeisti nutarimo dalį, kuria ji nubausta už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, ir, taikant ATPK 301 straipsnį, paskirti jai švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje.

Apeliaciniame skunde J. G. nurodo, kad neprieštarauja dėl to, kad yra pripažinta kalta pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, su šia nutarimo dalimi sutinka ir savo kaltės neginčija, tačiau nesutinka su nutarimo dalimi, kuria ji nubausta pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime nepagrįstai konstatavo, kad iš eismo įvykio vietos ji pasišalino tyčia, siekdama išvengti administracinės atsakomybės. Bylos nagrinėjimo metu tiek ji, tiek jos atstovas teismui paaiškino, kad iš įvykio vietos ji pasišalino tik dėl to, kad nesuprato pakliuvusi į eismo įvykį. J. G. nurodo, kad automobiliu iš stovėjimo vietos pajudėjo labai nedideliu greičiu, automobilyje, kuris buvo su uždarytais langais, sėdėjo jos mažametis sergantis vaikas, kuris rėkė ir klykė, išvažiuodama iš stovėjimo vietos jokio susidūrimo ar kitokio kontakto su kliūtimi nepajuto, todėl nesustojo ir neišlipo iš automobilio, taip pat negirdėjo jokio garso, kuris būtų leidęs įtarti galimą automobilių kontaktą. Liudytoja V. R. parodė, kad eismo įvykis įvyko J. G. automobilio bamperiui braukiantis į nukentėjusiųjų bamperį, t. y. kad automobilių susidūrimo nebuvo, kas patvirtina J. G. teiginį, jog ji nejuto jokio susidūrimo, nes paprasčiausiai smūgio nebuvo. Tą patvirtina ir filmuota medžiaga, kurioje nesimato, jog automobiliai būtų patyrę susidūrimo smūgį, leidusį mašinos salone jį pajusti. J. G. būdama tokioje triukšmingoje aplinkoje automobilyje negirdėjo jokio susidūrimo garso, kaip negirdėjo ir nematė, kad jai signalizavo kokia nors mašina. Be to, išvažiuojant iš stovėjimo vietos nesuveikė nei vienos šalia stovėjusios mašinos signalizacija. Kadangi liudytoja V. R. patvirtino, jog jos vyrui signalizuojant, J. G. automobiliu nuvažiavo visiškai nesureagavusi į signalą, nepristabdžiusi, nepagreitinusi važiavimo, nebuvo išlipusi, tai patvirtina, jog ji negirdėjo jokio susidūrimo garso ir nepajuto jokio smūgio, nes priešingu atveju arba būtų sustojusi ir išlipusi pasižiūrėti, kas atsitiko, arba, jei būtų vengusi atsakomybės, būtų skubiai didesniu greičiu pasišalinusi. Tačiau ji automobilį iš stovėjimo aikštelės išvairavo vienodu greičiu, nei skubėdama, nei sustodama, kas patvirtina, jog jokio eismo įvykio ji nepastebėjo, pabėgti iš eismo įvykio vietos nenorėjo. Apeliantė nurodo, kad išvažiuodama iš stovėjimo vietos automobilio bamperiu galėjo brūkštelėti šalia stovinčiam automobiliui, dėl to savo kaltės neneigia, tačiau ji negalėjo išgirsti automobilių susilietimo garso, kadangi automobiliai ne susidūrė, o praslydo liesdami vienas kitą, smūgio bangos nebuvo, todėl eismo įvykio negalėjo pajusti. Atkreipia dėmesį į tai, kad ji neturėjo jokio tikslo ar motyvo pasišalinti iš eismo įvykio vietos, kadangi jos automobilis buvo draustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl eismo įvykio atveju jai esant kaltininkei padarytą žalą būtų atlyginusi draudimo bendrovė, ji nebuvo neblaivi, turėjo galiojantį vairuotojo pažymėjimą, todėl neturėjo tikslo vengti atsakomybės. Be to, buvo eismo įvykio liudytojai, kurie matė automobilį ir jo valstybinius numerius, nebuvo prasmės vengiant atsakomybės pasišalinti iš įvykio vietos. Anksčiau yra buvusi eismo įvykių kaltininke, tačiau niekada nevengė atsakomybės. Nei liudytojų parodymai, nei filmuota medžiaga nesudarė pagrindo pirmosios instancijos teismui konstatuoti, kad ji tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ji būtų išgirdusi, pamačiusi, pajutusi arba kitaip supratusi, jog įvyko eismo įvykis. Mano, kad pirmosios instancijos teismas suklydo ir netinkamai įvertino jos elgesį, nepagrįstai pripažindamas kalta dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje.

J. J. skunde taip pat nurodo, kad nagrinėjamoje byloje buvo pažeisti teisės normų reikalavimai, kadangi iš bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjant bylą apylinkės teisme, esant prieštaravimams, nebuvo apklausti visi įvykį matę asmenys. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ji tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos, rėmėsi liudytojos V. R. parodymais, nors ir konstatuodamas, kad jos parodymai neatitinka kitos bylos medžiagos, jie yra prieštaringi. Duodama parodymus teisme V. R. painiojosi ir iš jos parodymų liko neaišku, ar ji matė, kaip įvyko eismo įvykis ar tik išgirdo susidūrimo garsą ir iš jo nusprendė, kad įvyko eismo įvykis. Apeliantė nurodo, kad pagal Lietuvos teismų praktiką administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus" bylų proceso stebėtojas, o teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta, kad administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu bet kokios abejonės ar prieštaravimai dėl asmens kaltumo turi būti pašalinti tiesiogiai apklausiant liudytojus, aktyviai tiriant įrodymus ir siekiant nustatyti tikrąsias galimo pažeidimo padarymo aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2625/2011, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 28 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2AT-6/2012, 2AT- 21/2012). Mano, kad esant prieštaravimams tarp jos paaiškinimų, liudytojos V. R. paaiškinimų, filmuotos medžiagos, teismas nesistengė pašalinti byloje kilusių prieštaravimų ir neapklausė dar vieno tiesioginio šio įvykio liudytojo - V. R. vyro, kuris kartu su ja sėdėjo automobilyje ir būtų galėjęs duoti parodymus apie eismo įvykio aplinkybes. Kadangi byloje nebuvo pašalinti prieštaravimai, mano, kad byla turėtų būti grąžinta pirmosios instancijos teismui, įpareigojant apklausti eismo įvykio liudytoją - V. R. vyrą.

J. G. skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ją kalta pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, rėmėsi 2013 m. liepos 3 d. jos paaiškinimu, kuriame ji neigė buvusi Taikos pr. 64 namo kieme ir neigė važiavusi automobiliu. Teismas tai vertino kaip siekį išvengti gresiančios atsakomybės, nors ji, turėdama daugiau nei parą laiko, nepaslėpė savo automobilio, jo nesuremontavo, taip galėdama nuslėpti įvykio žymes. 2013 m. liepos 3 d. policijos pareigūnai atvykę į jos namus pareikalavo parodyti automobilį, o apžiūros metu pareigūnai paklausė, ar J. G. juo važinėjo (duomenys neskelbtini) namo kieme, nes ten įvyko eismo įvykis. Nesupratusi apie kokią vietą kalbama, nes nežino tikslaus parduotuvės (duomenys neskelbtini) adreso, pareigūnams nepaaiškinus tikslios vietos, apie kurią jie kalba, kadangi po jokius kiemus nesivažinėja ir jokiame eismo įvykyje nebuvo dalyvavusi, pareigūnams nurodė, kad jame nebuvo. J. G. paaiškinus, kad (duomenys neskelbtini) namo kieme nesivažinėjo, policijos pareigūnas nepatikslino informacijos, nepaklausė apie parduotuvės (duomenys neskelbtini) stovėjimo aikštelę, todėl ji net neįtarė, kad kalbama būtent apie ją. Baigęs apžiūrą policijos pareigūnas savo ranka surašė kažkokį dokumentą, kurį ji pasirašė neskaičiusi, nes pasitikėjo policijos pareigūnais. Be to, jos mažametis vaikas tuo metu sirgo, stipriai karščiavo, namuose ji buvo viena, todėl, palikusi sergantį vaiką vieną namuose, kuo skubiau stengėsi pas jį sugrįžti ir nesigilino į dokumento turinį, juo labiau, kad ji yra rusė ir vis tiek be vertimo nebūtų supratusi, kas ten yra parašyta, o prašyti vertimo ir gilintis neturėjo laiko. Jei būtų perskaičiusi paaiškinimą, būtų supratusi, kad kalba eina apie parduotuvės (duomenys neskelbtini) stovėjimo aikštelę, ir būtų pareigūnams pateikusi tikslesnį paaiškinimą. Bylos nagrinėjimo metu ji davė išsamius, nuoseklius parodymus, kurie neprieštarauja filmuotai eismo įvykio medžiagai, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo remtis jos parodymais, duotais teismo posėdžio metu.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas nesutiktų su skundo argumentais dėl J. G. kaltės, padarius administracinės teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, prašo teismo spręsti klausimą dėl administracinės nuobaudos paskyrimo. Mano, kad pirmosios instancijos teismas už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, padarymą jai skyrė per griežtą nuobaudą, nes galėjo pritaikyti ATPK 301 straipsnį ir paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje. Apeliantė nurodo, kad ji turi 12 metų vairavimo stažą, per kurį buvo tik keletą kartų bausta už nežymius kelių eismo taisyklių pažeidimus, per paskutinius trejus metus ji nėra padariusi jokių pažeidimų, eismo įvykio metu ji buvo apdraudusi automobilį privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, turėjo galiojantį vairuotojo pažymėjimą, byloje nėra jokių jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Taip pat nurodo, kad ji viena augina mažametį vaiką, kuriam šiuo metu 3 metai, dirba, vairuotojo pažymėjimas jai yra būtinas, kad spėtų suderinti vaiko priežiūrą ir darbą, prieš prasidedant darbo pamainai privalo nuvežti vaiką į darželį, kuris yra toli nuo namų, bei spėti nuvykti į darbą. Vakare po darbo turi suspėti paimti vaiką iš darželio, o neturėdama automobilio fiziškai dėl didelių atstumų nesugebės laiku atvykti į darbą, o kiekvieną vakarą turės prašytis leidimo iš darbo išeiti anksčiau, nei baigiasi darbo laikas, kadangi kitaip nespės vaiko paimti iki darželio uždarymo. Mano, kad dėl nuolatinio vėlavimo ir darbo dienos trumpinimo bus priversta išeiti iš darbo ir taip neteks vienintelio pragyvenimo šaltinio. Atkreipia dėmesį, kad ji ir jis 3 metų sūnus gyvena tik iš jos darbo užmokesčio, kuris vidutiniškai sudaro 700,00 Lt per mėnesį, todėl teismo paskirta 3 000,00 Lt bauda jai reiškia visišką finansinį sužlugdymą. J. G. viena augina vaiką, neturi jokių kitų pajamų ar santaupų, negauna jokių socialinių išmokų, vaiko tėvas išlaikymo neteikia, taip pat neturi nekilnojamojo turto, vienintelis jos turtas - automobilis, kurio vertė mažesnė nei jai skirta bauda, be to, kuris yra būtinas vaiko poreikiams užtikrinti. Taip pat apeliantė nurodo, kad neturės galimybės sumokėti teismo paskirtos baudos, todėl prasidės priverstinis skolos išieškojimas dėl ko prie baudos dar prisidės vykdymo išlaidos. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, mano, kad ATPK 20 straipsnyje numatyti administracinės nuobaudos tikslai gali būti pasiekti taikant ATPK 301 straipsnio nuostatas ir sumažinant už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą paskirtą nuobaudą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro viršininkas prašo nutarimą palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepime nurodo, kad administracinės nuobaudos tikslas būtent ir yra sukelti tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimą asmeniui, kuriam taikoma sankcija už teisės pažeidimo įvykdymą, tuo siekiama prevencijos tikslų. J. G. įvykdė grubius administracinius teisės pažeidimus t.y. vairuodamas automobilį, padarė eismo įvykį, apie kurį policijai nepranešė, iš įvykio vietos pasišalino. Visi surinkti įrodymai yra administracinėje byloje. Atsiliepime nurodoma, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuras nesutinka su skundo reikalavimais. Mano, kad pažeidėjos kaltė yra įrodyta administracinėje byloje, todėl galima daryti išvadą, kad J. G. siekia išvengti atsakomybės. Pažeidėja apeliaciniame skunde teigia, kad nesuvokė, jog sukėlė eismo įvykį, tačiau nesuvokimas neatleidžia nuo administracinės atsakomybės. Mano, kad J. G. administracinė nuobauda yra paskirta tinkamai, atsižvelgiant į administracinių teisės pažeidimų padarymo aplinkybes, jų pobūdį, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens asmenybę. Administracinės nuobaudos taikymas yra J. G. padarytų administracinių teisės pažeidimų pasekmės, už kurį atsakinga yra ji pati. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad įstatymas aukščiau iškelia visos visuomenės viešąjį interesą, siekiant per prevencinių priemonių taikymą užtikrinti saugų eismą, visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio administracinį teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantė J. G. skundžiamu nutarimu buvo nubausta už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymą. Apeliantė pripažįsta, kad padarė ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties buvimo J. G. veikoje.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad J. G. padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan., atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-11-2012; 2AT-8-2013).

Administracinę atsakomybę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Pagal minimo pažeidimo esmę kaltė dėl jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia. Baudžiant asmenį pagal šią normą būtina nustatyti, kad iš autoįvykio vietos pasitraukta tyčia, t. y. asmuo sukėlęs autoįvykį tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos. Taigi, pagrindžiant atsakomybę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, turi būti atskleidžiamas kaltės (tiesioginės tyčios) turinys, be to, išsiaiškinamas ir pasišalinimo iš įvykio vietos motyvo, tikslo turinys.

Nagrinėjamoje byloje neabejotinai nustatyta, kad J. G. iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia. Ji suvokė, kad įvykio metu apgadino kitą automobilį, ir, žinodama ir suprasdama, kad tokiu būdu padarė turtinę žalą, jis turėjo vadovautis KET 234 punkto reikalavimais bei privalėjo pasilikti eismo įvykio vietoje ir nedelsiant pranešti apie eismo įvykį policijos pareigūnams. Nors administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo nutarimą skunde teigia, jog ji nesuprato, kad ji padarė eismo įvykį, kurio metu apgadino kitą automobilį, dėl to ir pasišalino iš eismo įvykio vietos, tačiau byloje esantys įrodymai šią jos versiją paneigia.

Ginčydama savo kaltę, J. G. akcentuoja, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojos V. R. parodymais, kurie yra prieštaringi, neapklausė kito eismo įvykio liudytojo ir nepašalino šios liudytojos parodymuose esančių prieštaravimų, nepagrįstai nesivadovavo J. G. parodymais, kuriuos ji davė bylos nagrinėjimo teisme metu, dėl to neišsiaiškino visų aplinkybių ir nepagrįstai ją pripažino kalta dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo sutikti su pareiškėjos teiginiais, kad teismas nesiaiškino jos kaltės turinio. Savo apeliaciniame skunde J. G. teigia, kad nepajuto kliudžiusi kitą automobilį, taigi, išvažiavo nesuvokdama kad daro ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Vertindamas tai, ar J. G. suvokė savo daromo pažeidimo esmę, pirmos instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos medžiagą, įvertino visas aplinkybes ir tinkamai nustatė J. G. kaltės turinį darant minėtą pažeidimą. Tai, kad teismas neatliko tam tikrų pareiškėjos nurodomų procesinių veiksmų (neapklausė tam tikrų asmenų), nereiškia, kad tyrimas buvo neišsamus. Papildomų procesinių veiksmų atlikimas būtinas tuomet, kai byloje esančių duomenų nepakanka pagrįstoms išvadoms padaryti. Pirmos instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nors liudytojos V. R. parodymai dėl aplinkybių, kad J. G. buvo be vaiko neatitinka filmuotos medžiagos duomenų, tačiau tokių parodymų neatitikimus teismas laikė nereikšmingais, nes tai neturi įtakos sprendžiant dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, nagrinėjamoje byloje teismui užteko duomenų dėl J. G. kaltės pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, todėl nebuvo būtina rinkti papildomos informacijos ir apklausinėti kitus asmenis. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo grąžinti iš naujo nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą pirmos instancijos teismui.

Sprendžiant, ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčia, būtina įvertinti automobiliams (ar automobiliui ir kitam kliudytam objektui) padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio. Pareiškėja teisi, kad teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai pripažįstama, jog vairuotojai, kliudę tam tikrus objektus, nesuvokia padarę KET pažeidimo (nepajunta kontakto), ir tokiais atvejais konstatuojama, kad nėra pažeidimo sudėties. Pagrįstas pareiškėjos argumentas, kad vaizdo įraše užfiksuota, jog ji automobiliu iš stovėjimo vietos pajudėjo labai nedideliu greičiu, išvažiuodama iš stovėjimo nesustojo ir neišlipo iš automobilio, automobilių susidūrimo nebuvo. Objektyviai vertinant, tai galėtų patvirtinti J. G. teiginį, jog ji nejuto jokio susidūrimo, nes paprasčiausiai smūgio nebuvo. Tačiau apygardos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas išvadą apie J. G. kaltę padarė vertindamas būtent pažeidėjos elgesį po eismo įvykio. Sutiktina su Klaipėdos miesto apylinkės teismo išvada, kad nors J. G. teismo posėdžio metu nurodė, kad ji nepasišalino iš eismo įvykio vietos tyčia, tačiau ji 2013 m. liepos 3 d. savo rašytiniame paaiškinime nurodė, kad ji 2013 m. liepos 2 d. apie 14.30 val., į prekybos centrą „(duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, savo automobiliu AUDI A3, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atvažiavusi nebuvo (b.l. 12), o teismo posėdžio metu neneigė, kad buvo eismo įvykio vietoje, šie J. G. parodymai vertintini kaip prieštaringi ir nenuoseklūs. Apygardos teismas negali šių J. G. parodymų vertinti kitaip, kaip tik siekimą išvengti administracinės atsakomybės, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad 2013 m. liepos 3 d., tai yra, kitą dieną po įvykusio eismo įvykio vykstant apklausai, J. G. suprato, kad policijos pareigūnai apklausinėja dėl įvykusio eismo įvykio, todėl neigė, kad 2013 m. liepos 2 d., vairavo jai priklausantį automobilį ir 14.30 val. buvo prie prekybos centro (duomenys neskelbtini), Klaipėda, tokiu būdu siekdama išvengti gresiančios atsakomybės.

Apeliaciniame skunde J. G. nurodė, kad negalima vadovautis jos 2013 m. liepos 3 d. paaiškinimu, kadangi ji pasirašė šį paaiškinimą jo neskaičiusi, nes nesupranta lietuvių kalbos, o vertimui neturėjo laiko. Toks pareiškėjos argumentas atmestinas kaip nepagrįstas, nes byloje esanti medžiaga patvirtina, kad J. G. supranta lietuvių kalbą. Pirmos instancijos teisme nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą ji nepageidavo, kad dalyvautų vertėjas, nesakė, kad nesupranta lietuvių kalbos, be to, nieko nenurodė apie tai, kad ji nesuprato, kas yra parašyta 2013 m. liepos 3 d. jos duotame paaiškinime. Iš 2013 m. liepos 3 d. J. G. paaiškinimo matyti, kad po pareigūno surašytu tekstu J. G. savo ranka lietuvių kalba parašė „Iš mano žodžių parašyta teisingai, perskaičiau, papildymų neturiu“ (b.l. 12), be to, byloje esantis J. G. ranka rašytas prašymas Klaipėdos miesto apylinkės teismui (b.l. 52) taip pat įrodo, kad J. G. supranta lietuvių kalbą, gali laisvai skaityti ir rašyti lietuvių kalba. Toks apeliantės argumentas, kurį ji nurodo savo apeliaciniame skunde, tačiau apie tai net neužsiminė nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą teisme, vertinamas kaip jos gynybinė pozicija siekiant išvengti administracinės atsakomybės, todėl atmetamas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kitą dieną po įvykusio eismo įvykio vykstant apklausai, J. G. suprato, kad policijos pareigūnai ją apklausinėja dėl įvykusio eismo įvykio, todėl neigė, kad 2013 m. liepos 2 d., vairavo jai priklausantį automobilį ir 14.30 val. buvo prie prekybos centro (duomenys neskelbtini). Būtent šis J. G. policijos pareigūnams duotas paaiškinimas buvo pagrindas spręsti, jog ji suvokė esamą situaciją ir savo daromą administracinės teisės pažeidimą, dėl to galima pagrįstai teigti, kad J. G., pasišalindama iš įvykio vietos ir apie tai nepranešdama policijos pareigūnams, suprato, kad ji tai daro neteisėtai, ir taip norėjo elgtis siekdama išvengti administracinės atsakomybės už padarytą administracinės teisės pažeidimą. J. G., suvokdama savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoravo, t. y. pasišalino iš įvykio vietos siekdama išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą. Įvertinus šiuos byloje esančius įrodymus, nelieka jokių abejonių, kad J. G. suprato apgadinusi kitą automobilį ir iš įvykio vietos pasišalino tyčia. Akivaizdu, kad bet kuris rūpestingas ir atsakingas vairuotojas, patyręs tokio pobūdžio įvykį negalėtų nenumanyti, kad gali būti padaryta žala ne tik jo paties automobiliui, bet ir kitiems automobiliams, kuriuos automobilis kliudė. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog J. G. kaip atsakinga ir rūpestinga vairuotoja turėjo suprasti, kad įvyko eismo įvykis, apie kurį ji turėjo pareigą pranešti policijai, o ne pasišalinti iš įvykio vietos.

Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas, laikydamasis ATPK 248, 257 straipsnių, 284 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir nešališku visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu įvertino byloje esančius įrodymus, J. G. veikoje teisingai nustatė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo subjektyvųjį požymį – tyčią. Dėl to laikytina, kad teismo priimtas procesinis sprendimas teisingas, dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų jo keisti nėra pagrindo.

Nustačius, kad J. G. iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia ir taip padarė administracinės teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, pareiškėja prašo spręsti klausimą dėl ATPK 301 straipsnio taikymo.

Pagal ATPK 301 straipsnio 1 dalį organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Taigi administracinė nuobauda, taikant ATPK 301 straipsnio 1 dalį, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama iš esmės tik išimtiniais atvejais, nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir protingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant.

Nagrinėjamoje byloje J. G. už jos padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, paskirta šio straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda su minimaliu teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminu. Pažymėtina, kad J. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nurodytų ATPK 31 straipsnyje, nenustatyta, ji savo kaltę neigė nuo pat pažeidimo padarymo, policijos pareigūnus bandė suklaidinti nurodydama, kad ji 2013 m. liepos 2 d. prie prekybos centro (duomenys neskelbtini) nebuvo atvažiavusi su automobiliu, pirmos instancijos teisme nors ir pripažino, kad buvo eismo įvykio vietoje, tačiau toliau neigė savo kaltę dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, apeliaciniame skunde taip pat, nurodydama papildomas aplinkybes apie tai, kad nesupranta lietuvių kalbos, toliau neigė savo kaltę. Tuo tarpu pareiškėjos nurodytose teismų praktikos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-8-2013) ATPK 301 straipsnis buvo taikytas administracinėn atsakomybėn patrauktiems asmenims, kurie nevengė atsakomybės, pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi, buvo pripažintos jų atsakomybę lengvinančios aplinkybės ar pan. Be to, objektyviais duomenimis nepagrįsti pareiškėjos teiginiai, kurių pagrindu ji prašo sumažinti paskirtą baudą - apeliaciniame skunde nurodo, kad savo mažametį vaiką ji augina viena ir yra vieniša motina, tačiau jokių objektyvių duomenų apie tai, kad ji būtų vieniša motina nepateikė, administracinio teisės pažeidimo byloje yra tik duomenys apie J. G. darbo užmokestį. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju byloje nustatyta aplinkybių visuma, sudaranti galimybę J. G. neskirti ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą nuobaudą ir (ar) taikyti ATPK 301 straipsnio 1 dalį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skiriama nuobauda turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime nėra laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą arba jos neskirti, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Tai, kad J. G. nesilaikydama visuomenėje priimtų ir teisės aktais sureguliuotų normų pablogino savo padėtį, yra tik netinkamo jos elgesio rezultatas. Laikytina, kad pažeidėjos dėl administracinės nuobaudos taikymo patiriami nepatogumai yra adekvatus jos padaryto pažeidimo rezultatas, už kurį atsakinga yra ji pati. Jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima taikyti ATPK 301 straipsnį, išskyrus patiriamus nepatogumus netekus teisės vairuoti transporto priemones, J. G. nenurodė, todėl teismas mano, kad nėra pagrindo taikyti ATPK 301 straipsnį.

Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas, priimdamas 2013 m. spalio 31 d. nutarimą, išsamiai ištyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, t. y. priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurio naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių teisės pažeidimų kodekso 30212 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r i a:

palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 31 d. nutarimą nepakeistą ir J. G. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

   Teisėja                                                                                                       Regina Bertašienė