Baudžiamoji byla Nr. 2K-201-648/2019
Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00061-2016-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.9.1; 1.1.9.5; 1.2.14.5.2.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. liepos 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Sigutei Malinauskienei,
nukentėjusiojo A. K. atstovui advokatui Arūnui Bertuliui,
nuteistajam M. R., jo gynėjams advokatams Linui Belevičiui ir Romualdui Mikliušui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. K., nuteistojo M. R. gynėjų advokatų Lino Belevičiaus ir Romualdo Mikliušo kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo M. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1–3 dalimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tęsti darbą arba registruotis Darbo biržoje, atsiprašyti nukentėjusiojo A. K. Vadovaujantis BK 69 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas per trejų metų laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti padarytą A. K. žalą – per pirmus metus 17 000 Eur, per antrus metus – 17 000 Eur, per trečius metus likusią dalį – 15 500 Eur.
Taip pat skundžiamas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 19 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo M. R. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 69 straipsniu, M. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turtinės žalos atlyginimas, įpareigojant per trejų metų laikotarpį atlyginti nukentėjusiajam A. K. dalį (12 000 Eur) padarytos žalos, kiekvienais metais atlyginant po 4000 Eur. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. M. R. nuteistas už tai, kad, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, veikdamas išankstine tiesiogine tyčia, siekdamas apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, nuslėpdamas savo tikruosius ketinimus bei iš anksto žinodamas, kad neketina vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, pateikdamas apie save netikrą informaciją, neva jis sėkmės lydimas verslininkas, nukentėjusiajam A. K. nurodydamas, kad pinigai reikalingi verslui plėtoti, bei neatskleisdamas savo tikrosios turtinės padėties, nuslėpdamas esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, t. y. turėdamas labai didelių įsiskolinimų kredito įstaigoms, kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims: 1) V. V. pagal 2008 m. spalio 2 d. paskolos sutartį dėl 7152,10 Eur, 2) A. D. pagal 2009 m. gegužės 27 d. išrašytą vekselį dėl 160 000 Lt (46 339,20 Eur), 3) DNSB „U.“ pagal 2011 m. rugsėjo 15 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartį dėl 1595,24 Lt (462,01 Eur), 4) AB „G.“ (nuo 2015 m. lapkričio 23 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi pakeitus pradinį išieškotoją AB „S.“) pagal 2011 m. rugsėjo 16 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-7328-730/2010, pagal kurį buvo suteiktas 36 803,36 Lt (10 659 Eur) dydžio kreditas, 5) B. V. pagal 2011 m. rugsėjo 29 d. išrašytą vekselį dėl 8000 Lt (2316,97 Eur), 6) M. P. pagal 2012 m. rugpjūčio 30 d. išrašytą vekselį dėl 27 000 Lt (7819,74 Eur), 7) M. J. (M. J.) pagal 2014 m. lapkričio 19 d. išrašytą vekselį dėl 68 800 Lt (19 925,86 Eur), 8) T. Č. pagal 2014 m. gruodžio 1 d. išrašytą vekselį dėl 109 000 Eur, priešingai melagingai tvirtindamas, kad jokių didesnių finansinių sunkumų jis neturi, ir garantuodamas, kad grąžins pinigus, taip įtikindamas ir suklaidindamas pažįstamą A. K., pasinaudojęs jo pasitikėjimu, kaip fizinis asmuo iš jo per du kartus nuo 2014 m. lapkričio pabaigos, tiksliau nenustatytos dienos, iki 2014 m. gruodžio 8 d. gavo iš viso 50 000 Eur (28 000 Eur prie namų Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 22 000 Eur prie namų Vilniuje, (duomenys neskelbtini)), 2014 m. gruodžio 8 d. išrašydamas paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuris, nekeičiant paskolintos sumos įsipareigojimų, dėl įvykusios klaidos dėl skolos termino grąžinimo buvo perrašytas 2014 m. gruodžio 17 d. UAB „M.“ patalpose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), siekdamas sudaryti patikimo ir mokaus asmens įspūdį, vekselio laiduotoju pasirinkdamas savo paties valdomą įmonę UAB „M.“, pateikdamas ją kaip turinčią didelę apyvartą bei labai pelningą, kuri įsipareigojo solidariai atsakyti už prievolės neįvykdymą, iš anksto žinodamas, kad pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 34 straipsnio 4 dalies nuostatas vienasmeniškai negali priimti sprendimų už UAB „M.“, bei neatskleisdamas bendrovės finansinės padėties, nepranešdamas, kad įmonė nevykdo veiklos ir tuo metu jau turėjo didelių įsiskolinimų kredito įstaigoms ir kitiems juridiniams asmenims: 1) UAB „A.“ pagal 2014 m. birželio 2 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį dėl 98 010 Lt (28 385,66 Eur), 2) UAB „V.“ pagal 2014 m. spalio 21 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo vykdomąjį raštą dėl 19 876,71 Lt (5755,25 Eur), ir kuris tariamai turėjo garantuoti paskolintų pinigų grąžinimą, bei šiuo dokumentu įsipareigodamas iki 2015 m. birželio 17 d. be sąlygų grynaisiais 50 000 Eur atsiskaityti su nukentėjusiuoju A. K., žinodamas savo ir savo valdomos bendrovės tikrąją turtinę ir finansinę padėtį, turėdamas išankstinį sumanymą prisiimtų įsipareigojimų pagal išduotą vekselį nevykdyti ir įgytų pinigų negrąžinti, taip pat kad dėl jo ir bendrovės finansinės ir turtinės padėties nėra ir nebus galimybės šios sumos išieškoti priverstinai, taip suvokdamas, kad apgaule suklaidino nukentėjusįjį A. K., savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – A. K. priklausančius 50 000 Eur, išduodamas vekselį, prisiėmė turtinius įsipareigojimus, kurių neketino vykdyti.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad nuteistojo M. R. turtinė padėtis sunki – jam pradėta daugiau nei 10 vykdomųjų bylų, skolų našta didelė, šiuo metu nuteistasis negauna pajamų, jo turimas turtas areštuotas, jis augina du mažamečius vaikus, su sutuoktine bandė pradėti fizinio asmens bankroto procedūrą. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad turtinės žalos atlyginimas pirmosios instancijos teismo nustatyta tvarka nagrinėjamu atveju yra realiai neįmanomas. Teismo sprendimas turi būti toks, kad nuteistasis būtų kuo labiau suinteresuotas kiek įmanoma operatyviau atlyginti padarytą žalą, t. y. įvykdyti teismo sprendimą. Tai reiškia, kad, nepaisant asmens padaryto pažeidimo ir prievolės atlyginti padarytą žalą, svarbu yra ir užtikrinti, kad žalos padaręs asmuo realiai galės sumokėti nukentėjusiajam priteistą žalos dydį ir bus suinteresuotas tai padaryti kiek įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gaus jam priteistą sumą. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju proporcingumo principo reikalavimus atitinka įpareigojimas atlyginti dalį – 12 000 Eur – nukentėjusiajam padarytos žalos. Visai neskirti šios baudžiamojo poveikio priemonės nėra teisinio pagrindo, nes nukentėjusio asmens interesų taip pat turi būti paisoma. M. R. yra darbingo amžiaus, dirba uždarosios akcinės bendrovės direktoriumi, jokių kitų turtinio pobūdžio pasekmių nagrinėjamoje byloje jam nekilo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia baudžiamojo poveikio priemonė padės įgyvendinti BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus.
III. Kasacinių skundų argumentai
3. Kasaciniu skundu nukentėjusysis A. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio dalį, kuria buvo iš dalies patenkintas nuteistojo M. R. apeliacinis skundas ir pakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 18 d. nuosprendžio dalis, paskiriant M. R. baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą per trejų metų laikotarpį atlyginti nukentėjusiajam A. K. tik dalį (12 000 Eur) padarytos žalos, kiekvienais metais atlyginant po 4000 Eur, ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 18 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju proporcingumo principo reikalavimus atitiktų ir įpareigojimas atlyginti tik dalį (12 000 Eur) nukentėjusiajam padarytos žalos, atlygintinos žalos dalį sumažino, nurodydamas, jog tokia baudžiamojo poveikio priemonė (mažiau nei vieno trečdalio padarytos žalos atlyginimas) neva padėtų įgyvendinti BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus. Toks BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir 69 straipsnio 3 dalies aiškinimas ir taikymas akivaizdžiai neatitinka nustatytų baudžiamosios atsakomybės ir nukentėjusiųjų apsaugos nuo nusikalstamų veikų principų, BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir 69 straipsnio 3 dalies nuostatų, iš kurių išplaukia, kad asmeniui, kuriam atidėtas bausmės vykdymas, gali būti skirta baudžiamojo poveikio priemonė ir jis gali būti įpareigotas atlyginti tik visą nusikaltimu padarytą žalą. Kadangi baudžiamasis įstatymas negali būti aiškinamas ir taikomas per plačiai, įstatymų leidėjui konkrečioje teisės normoje nenurodžius, kad gali būti įpareigojama atlyginti tik dalį žalos, atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir skiriant BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytą baudžiamojo poveikio priemonę, kaltininkas turi būti įpareigojamas atlyginti visą nusikaltimu padarytą žalą. Pažymėtina, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte, BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punkte įstatymų leidėjas yra konkrečiai nurodęs, kada skiriant bausmę ar atleidžiant nuo atsakomybės gali būti atlyginama tik dalis padarytos turtinės žalos. Taigi kitais atvejais įstatymų leidėjas įtvirtino, kad turi būti atlyginama visa žala, ir būtent visos žalos atlyginimas yra vienos ar kitos švelnesnės bausmės ar kitos baudžiamosios sankcijos taikymo sąlyga. Dėl to apeliacinės instancijos teismas negalėjo per plačiai aiškinti ir taikyti įpareigojimo atlyginti žalą, nurodyto BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punkte ir BK 69 straipsnio 3 dalyje, kaip suteikiančio teisę įpareigoti atlyginti tik dalį tyčiniu nusikaltimu padarytos žalos. Be to, apeliacinės instancijos teismo sprendimas sumažinti taikant baudžiamojo poveikio priemonę įpareigojamos atlyginti žalos dydį neatitinka bendrųjų nusikaltimu padarytos žalos mažinimo principų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.282 straipsnio 3 dalis ir 6.251 straipsnio 2 dalis) ar bausmės tikslų (BK 41 straipsnis), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostatų bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimų dėl jos (2000 m. birželio 30 d. ir 2004 m. gruodžio 29 d., 1997 m. sausio 20 d., 2000 m. gruodžio 13 d. ir 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai), teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-303-511/2017 ir civilinėse bylose Nr. 3K-3-388/2000, 3K-3-116-2004). Šiuo atveju byloje apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tariamai sunkia nuteistojo turtine padėtimi ir tik dabartiniu laikotarpiu, visiškai nepagrįstai ir neteisėtai sumažino per trejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlygintinos žalos dydį nuo 50 000 Eur iki 12 000 Eur, nors byloje nebuvo nustatyta jokių išimtinių aplinkybių, susijusių su sunkia nuteistojo turtine padėtimi dabar ir ateityje. Į bylą nebuvo pateikti įrodymai, kad nuteistasis M. R. negalėtų dirbti dėl savo sveikatos būklės, kad jis neturi darbo, priešingai, byloje nustatyta, kad nuteistasis yra darbingas ir turi darbą uždarojoje akcinėje bendrovėje. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjimą iš karto atlyginti žalos nepagrįstai priskyrė prie sunkios turtinės padėties, nors, pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką, tuo atveju, jei sunki turtinė padėtis yra laikino pobūdžio arba nuteistasis negali atlyginti žalos per trumpą laikotarpį, galimas žalos atlyginimo mokėjimo išdėstymas ar atidėjimas. Be to, dėl turtinės padėties teismas negalėjo mažinti įpareigojamos atlyginti žalos dydžio vien dėl to, jog žala nukentėjusiajam buvo padaryta tiesiogine tyčia, tai reiškia absoliutų draudimą atsižvelgti į nuteistojo interesus ir nukrypti nuo visiško žalos atlyginimo principo. Apeliacinės instancijos teismui sumažinus įpareigojamos atlyginti žalos dydį, nebuvo užtikrintas efektyvus dėl tyčinio nusikaltimo padarytos turtinės žalos patyrusio asmens teisės gauti žalos atlyginimą įgyvendinimas, buvo sudarytos prielaidos nuteistajam išvengti turtinės atsakomybės šiuo atveju, kai yra galimybių žalą atlyginti. Taip pat apeliacinės instancijos teismas negalėjo sumažinti BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punkte ir 69 straipsnio 3 dalyje nustatyto įpareigojimo apimties, remdamasis bendra baudžiamojo įstatymo norma, nustatančia bausmės tikslus (BK 41 straipsnis). Atvejus, kai per nustatytą terminą nuteistasis negali įvykdyti baudžiamojo poveikio priemonių dėl pateisinamų priežasčių, reglamentuoja speciali norma – BK 74 straipsnis, nustatantis galimybę tokiais atvejais pagal nuteistojo prašymą paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę pakeisti kita. Todėl, esant bendrosios ir specialiosios teisės normų konkurencijai, apeliacinės instancijos teismo sprendimas sumažinti BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punkte ir 69 straipsnio 3 dalyje nustatyto įpareigojimo apimtį (atlygintinos žalos dydį) pažeidė principą lex specialis derogat legi generali (esant bendrosios ir specialiosios normų konkurencijai, yra taikoma specialioji norma), dėl to neteisingai pritaikė BK 41 straipsnį ir 74 straipsnio 1 dalį. Todėl nurodyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis turėtų būti panaikinta, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
4. Kasaciniu skundu nuteistojo M. R. gynėjas advokatas L. Belevičius prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 18 d. bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 19 d. nuosprendžius ir baudžiamąją bylą M. R. nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kasatorius skunde nurodo:
4.1. Teismai, pripažindami M. R. kaltu dėl to, kad jis, pasiskolindamas iš nukentėjusiojo A. K. didelę pinigų sumą ir prievolę įtvirtindamas paprastuoju neprotestuotinu vekseliu, turėdamas išankstinę tyčią šių pinigų negrąžinti, apgaule įgijo nukentėjusiajam priklausantį didelės vertės turtą, netinkamai aiškino sukčiavimo sudėties požymius, nesilaikė nurodytų kriterijų, taikytinų siekiant tinkamai įvertinti susiklosčiusių teisinių santykių rūšį ir atriboti civilinę bei baudžiamąją atsakomybę, dėl kurių išsamiai pasisakyta teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-7-41-511/2017, 2K-7-136-489/2017, 2K-7-82-699/2018 ir kt.), dėl to nepagrįstai, nesant būtinųjų sukčiavimo nusikalstamos veikos sudėties požymių, kriminalizavo tarp M. R. ir A. K. susiklosčiusius civilinius teisinius santykius ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nors šioje byloje kilo ginčas ir dėl tikrosios A. K. perduotos M. R. sumos dydžio, šiuo skundu teismų nustatytos 50 000 Eur sumos dydis nėra ginčijamas, nes jis neturi įtakos veikos kvalifikavimui ir tai nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Tačiau pinigų perdavimo pagrindas bei teismų nustatytos šių pinigų perdavimo ir negrąžinimo aplinkybės neleidžia konstatuoti M. R. veiksmuose sukčiavimo sudėties požymių visumos.
4.2. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis ir M. R. susipažino tik 2014 m., t. y. tais pačiais metais, kai ir buvo padaryta inkriminuota veika, M. R. perkant iš A. K. sutuoktinės automobilį. Vėliau A. K. iki šioje byloje ginčijamos paskolos nuteistajam suteikimo kelis kartus buvo skolinęs pinigų, kurie taip pat buvo panaudoti UAB „M.“ veikloje ir kuriuos nukentėjusysis atgavo su palūkanomis. Tačiau pažymėtina, kad jų susipažinimo ir bendravimo aplinkybės, nepaisant ankstesnių „sėkmingų“ paskolos sandorių, neleidžia konstatuoti to, kad tarp M. R. ir nukentėjusiojo buvo susiklostę tokie pasitikėjimo santykiai, kurie leido nukentėjusįjį prieš jo valią įtraukti į jam nenaudingą sandorį, ir kad būtent dėl pasitikėjimo kaltininkas galėjo panaudoti prieš nukentėjusįjį tokią apgaulę, kuri esmingai paveikė nukentėjusiojo valinį sprendimą sudaryti paskolos sandorį.
4.3. Nors iš tiesų M. R. tuo metu, kai sudarė su A. K. sandorį dėl paskolos suteikimo, turėjo daug asmeninių įsipareigojimų kitiems kreditoriams, byloje nėra nustatyta, kad nuteistasis, prieš skolindamasis iš A. K. pinigus, būtų ėmęsis konkrečių veiksmų, turėdamas tikslą nukentėjusiajam klaidingai sudaryti patikimo žmogaus ar verslininko įvaizdį, pvz., būtų intensyviai įtikinėjęs jį paskolinti pinigų, pateikęs esmingai klaidinančią informaciją apie save, savo turtą ar verslą, ar skolinimosi tikslą. Nors M. R. kaip sėkmės lydimo verslininko įspūdis nukentėjusiajam A. K., pagal jo parodymus, susidarė dėl to, kad M. R. iš jo pirko brangų automobilį, bei dėl prabangaus jo vadovaujamos bendrovės biuro, akivaizdu, kad šios aplinkybės, galėjusios paveikti subjektyvų nukentėjusiojo įspūdį apie M. R. ir jo finansinę padėtį, negali būti vertinamos kaip sąmoningas nukentėjusiojo klaidinimas, nes jos nebuvo sukurtos specialiai A. K., siekiant sudaryti jam įspūdį ir taip suklaidinant jį dėl paskolos sutarties sudarymo. M. R., pirkdamas automobilį iš A. K., dar negalėjo turėti planų skolintis pinigų iš šio asmens, nes tuo metu jo apskritai nepažinojo ir negalėjo žinoti, ar jis turi lėšų ir ar jį apskritai domintų galimybė skolinti pinigus už palūkanas, o biure, kuriame lankėsi A. K., veikė M. R. vadovauta įmonė, aplinka nebuvo sukurta tam, kad sudarytų kokį nors įspūdį A. K. Iš teismų nustatytų bylos aplinkybių darytina išvada, kad nukentėjusiojo apsisprendimą skolinti M. R. pinigus lėmė ne nuteistojo sąmoningas ir klaidinantis elgesys, o ankstesni jų paskolos sandoriai, kai M. R. paskolintus pinigus grąžino su palūkanomis, ir nukentėjusiojo noras gauti pajamų iš palūkanų. Net jei A. K. ir buvo susidaręs subjektyvus įspūdis apie M. R. kaip apie sėkmės lydimą verslininką, šiuo atveju tai neleidžia konstatuoti tyčinių apgaulingų M. R. veiksmų, kuriais būtų siekta naudoti apgaulę ir suklaidinti kitą sandorio šalį. Byloje nebuvo nustatyta, kad A. K. bent minimaliomis pastangomis būtų siekęs gauti papildomą informaciją apie M. R. mokumą paskutinio sandorio sudarymo metu. Taip pat byloje buvo nustatyta, kad A. K. buvo parodytas įmonės balansas ir, kaip pats patvirtino, jis turėjo pakankamai žinių, kad tinkamai suprastų ir įvertintų balansą. Kaip nurodė A. K., įmonės balansas buvo teigiamas. Tokia tikroji šios įmonės padėtis ir buvo balanso sudarymo metu. Byloje nebuvo nustatyta, jog nukentėjusiajam būtų buvę parodyti kokie nors suklastoti bendrovės finansinę būklę apibūdinantys dokumentai ar suteikta kokia nors kita klaidinga informacija apie jos veiklą. Kaip pažymėjo ir įmonės bankroto administratorius A. A., bendrovės nemokumą buvo galima įžvelgti tik po 2014 m. balanso sudarymo, t. y. kitų metų pradžioje, o bendrovės bankrotas paskelbtas tik 2016 m. lapkričio 15 d. Šioje byloje inkriminuotų paskolos sandorių sudarymo metu, kaip nustatė teismai, bendrovės skolos tretiesiems asmenims sudarė kiek daugiau nei 30 000 Eur, o tokia suma negali būti laikoma dideliais juridinio asmens įsiskolinimais. Informacija apie įmonės vykdytą milijoninę apyvartą, kurią kaip tariamai melagingą pabrėžia nukentėjusysis, taip pat nebuvo melaginga. Byloje nustatyta, kad dar 2013 m. įmonės veiklos apyvarta buvo milijoninė, o įmonės skolos, palyginti su realiai buvusia apyvarta, labai nedidelės. Šios aplinkybės rodo, jog M. R. ne tik nesuteikė nukentėjusiajam melagingos informacijos apie įmonės veiklą, jos finansinę padėtį, bet ir sudarė galimybes jam susipažinti su tikrais bendrovės finansiniais dokumentais, kuriuose buvo užfiksuota tikroji įmonės finansinė situacija. Taigi, A. K. turėjo objektyvias galimybes įvertinti laiduotojos UAB „M.“ finansinę padėtį ar paprašyti papildomų dokumentų. Aplinkybė, kad M. R. sudarė laidavimo sandorį viršydamas savo kaip įmonės direktoriaus įgaliojimus, sudaro pagrindą kilti jo atsakomybei šiam juridiniam asmeniui, o ne spręsti apie sukčiavimą prieš A. K. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes 2014 m. gruodžio 17 d. vekselis, kuriame kaip laiduotoja nurodyta UAB „M.“, buvo pasirašytas jau po paskolos suteikimo, tai buvo ne pirmas vekselis (nes vekselis buvo kelis kartus perrašytas). Kadangi paskolos sutartis yra realinė sutartis, turi būti konstatuota, jog paskolos sutartis faktiškai ir teisiškai buvo sudaryta dar prieš pasirašant 2014 m. gruodžio 17 d. vekselį, nes A. K. paskolos pinigus M. R. buvo perdavęs dar anksčiau. Todėl šiuo atveju bendrovės, kuri paskolos santykių atsiradimo metu, t. y. pinigų perdavimo metu, nebuvo paskelbta nemokia ar bankrutuojančia ir kuri tuo metu nebuvo šių santykių dalyvė, paskolos laiduotoja, garantas, finansinė padėtis, objektyviai vertinant, neturėjo ir negalėjo turėti ne tik lemiamos, bet apskritai jokios įtakos paskolos sandorio sudarymui, nes, kaip minėta, paskolos sandoris realiai buvo sudarytas dar iki įtraukiant UAB „M.“ kaip laiduotoją į 2014 m. gruodžio 17 d. vekselį.
4.4. Byloje nustatyta, kad A. K. pakankamai neilgą laiką pažįstamam M. R. paskolino didelę pinigų sumą, kurią iš pradžių perdavė be jokių grąžinimo garantijų (kadangi vekselis buvo pasirašytas vėliau), jis rėmėsi subjektyviu savo įspūdžiu apie M. R. turtinę padėtį, tačiau nesiėmė visiškai jokių veiksmų M. R. mokumui, turtinei padėčiai įvertinti, nesidomėjo, kaip konkrečiai bus panaudoti pinigai, kokios šio galimybės grąžinti paskolą, taip pat kitomis aplinkybėmis, kurių žinojimas galėjo lemti nukentėjusiojo apsisprendimą dėl sandorio sudarymo ir sąmoningai įvertinti prisiimamą riziką, kuri kyla kiekvienu atveju bet kuriam kreditoriui suteikiant paskolą. Šios aplinkybės leidžia teigti, jog A. K. kaip civilinių teisinių santykių dalyvio elgesys neatitiko nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio (lot. bonus pater familias) kriterijaus.
4.5. Nepaisant to, jog M. R. paskolos iš A. K. paėmimo metu jau turėjo nepadengtų finansinių įsipareigojimų, teismų nustatytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, kad M. R. būtų sąmoningai sudaręs tokią situaciją (atlikęs kokius nors objektyvius veiksmus šiuo tikslu), kuri būtų iš esmės pasunkinusi nukentėjusiojo galimybes atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis. M. R. skolos neneigė (nepaisant to, kad kilo ginčas dėl jos dydžio), nukentėjusiajam nurodė tikrus savo asmens duomenis, nesislapstė, siekė tartis dėl skolos grąžinimo, dalimis grąžino nedidelę dalį paskolos, o nukentėjusysis inicijavo neteisminę priverstinę vekselio vykdymo procedūrą ir 2015 m. rugpjūčio 18 d. buvo pradėta vykdomoji byla pas antstolį, kuri šiuo metu nėra nutraukta. Be to, pažymėtina, kad esant aptartoms aplinkybėms, kai nukentėjusysis žino visas skolai išieškoti reikšmingas aplinkybes apie nuteistąjį, kriminalinės justicijos įsikišimas į privatinės teisės normomis reglamentuojamus šalių santykius esamoje situacijoje iš esmės yra nepajėgus efektyviau nei civilinėmis teisinėmis priemonėmis apginti nukentėjusiojo turtinius interesus, t. y. baudžiamasis persekiojimas šiuo atveju yra perteklinis ir neproporcingas.
4.6. Pagal byloje teismų nustatytas aplinkybes taip pat negalima daryti išvados, jog M. R. veikė turėdamas išankstinę tyčią negrąžinti A. K. jam suteiktos paskolos. Kaip nuosekliai proceso metu teigė M. R., kuris niekada ir neginčijo jam suteiktos paskolos fakto, pinigai buvo skolinami tam, kad jo vadovaujama UAB „M.“ pirktų metalo laužą ir gautų iš vykdomos veiklos pelną. Ginčijamo sandorio metu M. R., prisiimdamas įsipareigojimus kreditoriui A. K., netinkamai apskaičiavo riziką, įmonės išlaidas. Jo vadovaujamos įmonės veikla buvo susijusi su birža, kurioje metalo laužo kainos nuolat svyravo. Susiklosčiusių nepalankių aplinkybių visuma lėmė neigiamus įmonės veiklos rezultatus, kurių numatyti M. R., imdamas paskolą iš A. K., neturėjo objektyvių galimybių, juolab neplanavo neigiamų veiklos rezultatų ir jų nesiekė. Taigi, skolindamasis pinigus M. R. neturėjo jokios išankstinės tyčios jų negrąžinti, tokia tyčia nesusiformavo ir vėliau, jau pinigus perdavus jo žinion.
5. Kasaciniu skundu nuteistojo M. R. gynėjas advokatas R. Mikliušas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 19 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
5.1. Teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą M. R. veiksmus kvalifikuodami pagal BK normas kaip nusikalstamą veiką, o ne kaip civilinius teisinius santykius, kurie turėtų būti sprendžiami tik civilinio proceso tvarka, nes nukentėjusysis A. K. pinigus skolino būtent tam, kad jie būtų panaudoti metalo versle UAB „M.“, ir prieš jį nebuvo naudojama apgaulė, paskirdami M. R. neįgyvendinamą baudžiamojo poveikio priemonę. Taip pat byloje padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nes byloje neatliktas UAB „M.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimas, teismai privalėjo išsiaiškinti ikiteisminio tyrimo metu netirtas aplinkybes, kur buvo panaudoti paskolinti pinigai, ar jie buvo panaudoti versle (UAB „M.“ veikloje) ir dėl kokių priežasčių buvo prarasti; kaip, kokiu mastu grąžinamos skolos kitiems kaltinime nurodytiems kreditoriams, bet net nebandė jų apklausti ir išsiaiškinti, kaip buvo užtikrintas jiems paskolų grąžinimas, kaip ir kieno naudai realizuotas įkeistas turtas, kokia likusi skolų suma; kaip buvo panaudoti pinigai, gauti už parduotą turtą, nors M. R. buvo nurodęs, kad jie buvo panaudoti skoloms grąžinti, taip pat netinkamai surašydami nuosprendžius pažeidė nuosprendžio surašymo taisykles, tinkamai neišnagrinėjo apeliacinio skundo.
5.2. M. R. nuo pat pirmos apklausos šioje byloje nuosekliai tvirtino, kad iš A. K. (kaip ir kitų asmenų) paskolinti pinigai buvo naudojami metalui pirkti ir parduoti, taip pat ir UAB „M.“, nes nuolat buvo perkami ir parduodami didžiuliai metalo kiekiai ir reikalingos didžiulės apyvartinės lėšos, tai patvirtina ir bylos dokumentai: balansai, PVM deklaracijos, bendrovės banko sąskaitų išrašai, 2014 m. birželio 16 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos atlikto mokestinio tyrimo medžiaga, kurios teismai nevertino, nors privalėjo tai padaryti, nes šio tyrimo išvadose nurodyti objektyvūs duomenys akivaizdžiai rodo (ir taip pat teisme patvirtino liudytoja D. M.), kad 2013 m. bendrovės apyvarta (skaičiuojant litais) buvo milijoninė, kad M. R., kaip direktorius, į bendrovės kasą kaip apyvartines lėšas įnešdavo didžiules grynųjų pinigų sumas. Visos pirmiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad M. R. buvo sąžiningas su A. K. ir jo neapgaudinėjo, teigdamas, kad UAB „M.“ apyvarta milijoninė. Pažymėtina, kad M. R. inkriminuotame kaltinime nurodyta, kad UAB „M.“ tariamai M. R. buvo panaudota kaip apgaulės priemonė, nes 2014 m. gruodį bendrovė „jau turėjo didelių įsiskolinimų“, teismai nurodo, kad tai 28 385 Eur skola UAB „A.“ ir 5755 Eur skola UAB „V.“, tačiau šiuo atveju nesuprantama, kokiais duomenimis ir įrodymais tokia išvada pagrįsta, jeigu šioje byloje iki šiol nėra atliktas UAB „M.“ ūkinės finansinės veiklos patikrinimas, kuris tokioje byloje būtinas. Pažymėtina, kad liudytojo bankroto administratoriaus A. A. parodymus apie tariamai jo atliktą UAB „M.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą reikia vertinti kritiškai, nes atsakydamas į proceso dalyvių klausimus jis negalėjo pateikti jo tariamai atlikto veiklos tyrimo išvados, pripažino, kad jis nežino, ar A. K. paskolinti pinigai yra apskaityti buhalterinėje apskaitoje, ar yra įtrauktas į apskaitą ir A. K. vekselis, už kurį laidavo UAB „M.“, kad neturi ir neturėjo visų buhalterinės apskaitos dokumentų, nes jie yra laikomi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje (toliau – FNTT), kad pagal buhalterinių įstatymų nuostatas apie UAB „M.“ bankrotą tapo žinoma tik 2015 m. balandį, o ne anksčiau, kaip prieš tai teigė šis liudytojas ir nukentėjusiojo atstovė. Tik gynybos iniciatyva teismui buvo pateiktas FNTT raštas, iš kurio matyti, kad visi UAB „M.“ buhalterinės apskaitos dokumentai šiuo metu yra laikomi FNTT, o bendrovės ūkinės finansinės veiklos tyrimas nėra atliktas (bus atliekamas ateityje).
5.3. Teismai neanalizavo įvykių datų, taip sudarydami iliuziją, kad tariamai visi M. R. nepalankūs faktai (gauta paskola iš A. K., UAB „M.“ veiklos sutrikimas ir pan.) vyko vienu metu, bet įsigilinus į bylos medžiagą matyti, kad paskolas A. K. suteikė gerokai anksčiau (vėliau buvo perrašomi vekseliai), nei sutriko UAB „M.“ veikla (nors, kaip jau minėta, bendrovės veiklos tyrimas nėra atliktas, todėl verslo žlugimo data nenustatyta), nors privalėjo išsiaiškinti, kada ir dėl kokių priežasčių žlugo UAB „M.“ veikla, į kurią buvo investuoti ir A. K. paskolinti pinigai, ir tik tada spręsti, ar čia yra nusikaltimo sudėtis, ar civiliniai santykiai, o apeliacinės instancijos teismas, to nepadaręs, tik nurodęs, kad nuteistasis ir jo gynėjai jokių tai patvirtinančių duomenų nepateikia, nesugebėjo įsigilinti į bylą, nes iš pirmiau nurodytų faktų akivaizdu, kad nuteistasis ir jo gynėjai nedisponuoja jokiais UAB „M.“ buhalteriniais dokumentais ir neturi galimybės juos gauti (nes ikiteisminis tyrimas FNTT nebaigtas, o UAB „M.“ ūkinės finansinės veiklos patikrinimas dar nepaskirtas), taip tinkamai neišnagrinėjo apeliacinio skundo, neteisėtai įrodinėjimo naštą perkėlė kaltinamajam ir jo gynėjui, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ir teisę į sąžiningą teismą.
5.4. Tarp M. R. ir A. K. buvo susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, kai viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrus veiksmus, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą, savo pažeistus interesus dėl neįvykdytos arba netinkamai įvykdytos prievolės galėjo ginti civilinio proceso tvarka, tai A. K. padarė kreipdamasis į antstolį. Prievolių nevykdymas ar netinkamas vykdymas, net jeigu dėl to kreditoriui atsiranda turtinės žalos, savaime dar nesukelia baudžiamosios atsakomybės, jeigu nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-255/2012, 2K-152/2015 ir kt.).
5.5. Nors apeliacinės instancijos teismas M. R. skundą tenkino iš dalies, paskyrė švelnesnę baudžiamojo poveikio priemonę ir šis sprendimas yra nepagrįstas, prieštarauja suformuotai teismų praktikai, sukuria dvigubo išieškojimo galimybę nukentėjusiajam, nes žalos atlyginimas A. K. jau yra priteistas ir vykdomas civilinio proceso tvarka, be to, teismo sprendimas atlyginti dalį (12 000 Eur) žalos yra nerealus ir sunkiai įgyvendinamas. Iš bylos medžiagos matyti, kad šiuo metu M. R. neturi pajamų, todėl jis (kaip ir jo žmona) bandė pradėti fizinio asmens bankroto procedūrą, augina du mažamečius vaikus, be to, jis turi ir kitų kreditorių (vyksta išieškojimas kitų asmenų naudai). Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į šias aplinkybes, bet priėmė sprendimą, kurio neįmanoma įvykdyti. Net jei M. R. sugebėtų uždirbti didesnes pajamas, antstoliai neleistų šios sumos sumokėti vien tik A. K., nes kitų kreditorių reikalavimai taip pat turi būti tenkinami, o A. K. neturi jokios išskirtinės teisės prieš kitus kreditorius. Šioje byloje teismai minėtą aplinkybę ignoravo ir dėl to priėmė neteisingą ir realiai neįvykdomą nuosprendį, nes išieškojimus vykdantys antstoliai to neleis padaryti. Be to, teismai šioje byloje pažeidė lygybės prieš įstatymą principą, neteisėtai suteikdami A. K. išieškojimo pirmenybės teisę prieš kitus kreditorius, nors kitų kreditorių išieškojimai taip pat vykdomi pagal įsigaliojusius teismų sprendimus.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Nukentėjusiojo A. K., nuteistojo M. R. gynėjų advokatų L. Belevičiaus ir R. Mikliušo kasaciniai skundai atmestini.
Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo
7. Kasaciniuose nuteistojo gynėjų skunduose ginčijamas M. R. nuteisimas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už didelės vertės svetimo turto – A. K. priklausančių 50 000 Eur įgijimą apgaule, argumentuojama, kad nuteistąjį su nukentėjusiuoju siejo civiliniai teisiniai paskolos santykiai, kritikuojama teismų išvada dėl išankstinių ketinimų nevykdyti prisiimtų turtinių įsipareigojimų, apgaulės panaudojimo ir esmingumo, sąmoningai klaidinant nukentėjusįjį, tyčios negrąžinti paskolos, teigiama, kad A. K. kaip civilinių teisinių santykių dalyvio elgesys neatitiko nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio (lot. bonus pater familias) kriterijaus. Šie argumentai nepagrįsti.
8. Nors M. R. inkriminuoti veiksmai atlikti civilinių teisinių santykių srityje, sudarius su nukentėjusiuoju civilinį paskolos sandorį ir surašius paprastąjį neprotestuotiną vekselį, tačiau teismai teisingai konstatavo nusikalstamą jų pobūdį.
9. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas (įskaitant banką), arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto (pvz., teismą, antstolį, notarą), o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, arba priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė reiškiasi pirmiau įvardytų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.), tačiau kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia.
10. Vienas iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu, kuris nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje nustatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-327/2014, 2K-152-942/2015). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra ir tada, kai viena šalis, įgijusi kitos šalies pasitikėjimą, įtikina ją suteikti atlygintiną materialinę pagalbą. Kita šalis, suklaidinta dėl kaltininko ketinimų, perduoda turtą, tikėdamasi, kad vėliau atgaus analogišką materialinį atlygį, tačiau kadangi kita šalis to daryti nesiruošia, ji patiria materialų nuostolį, kurio atlyginimas civilinėje teisėje nustatytomis priemonėmis yra pasunkintas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-264-895/2016, 2K-188-719/2018).
11. Teismų praktikoje aiškinant, kada kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, o kada tarp asmenų susiklosto civiliniai teisiniai santykiai, pažymėta, jog, be kita ko, apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir tyčios nevykdyti prievolės turėjimas sandorio sudarymo metu gali būti baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijai. Tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, ar turi būti taikoma civilinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-38-788/2019 ir kt.).
12. Byloje nustatytos visos aplinkybės, reikšmingos konstatuoti, kad M. R. veiksmai atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius. Teismai išsamiai pagrindė apgaulės, piktnaudžiaujant pasitikėjimu, požymio buvimą. Teismai konstatavo, kad nuteistojo M. R. naudota apgaulė turėjo esminę reikšmę nukentėjusiojo A. K. apsisprendimui paskolinti didelės vertės turtą, ir motyvuotai atskleidė M. R. naudojamos esminės apgaulės, piktnaudžiaujant pasitikėjimu, mechanizmą. Teismai nustatė, kad nuteistasis M. R. su nukentėjusiuoju A. K. bendrauti pradėjo sudarę pakankamai prabangaus automobilio pirkimo–pardavimo sandorį, M. R. save apibūdino kaip sėkmės lydimą verslininką, akcentavo, kad jo vadovaujamos įmonės veikla pelninga, nurodė, kad jos akcininkas įtakingas asmuo, rodė nukentėjusiajam dokumentus, patvirtinančius gerą įmonės finansinę padėtį, tvirtino, kad nėra ko bijoti, pinigus nuteistasis grąžins pats arba iš įmonės, be to, iš pradžių pinigus (30 000 Eur), kuriuos skolinosi iš A. K., grąžino laiku ir su palūkanomis, taip sudarė nukentėjusiajam mokaus asmens įspūdį. Jie susitikdavo, bendraudavo, nukentėjusysis yra buvęs BUAB „M.“ biure, kuris jam pasirodė prabangus. Taip tarp šių asmenų susiklostė pasitikėjimu grįsti santykiai, nulėmę A. K. apsisprendimą paskolinti M. R. dar 50 000 Eur. Neatskleisdamas informacijos apie savo paties ir valdomos įmonės realią finansinę padėtį, nors tokią informaciją, prieš skolindamasis didelę sumą pinigų, turėjo atskleisti, nuteistasis suklaidino nukentėjusįjį – manydamas, kad M. R. yra turtingas ir sėkmės lydimas verslininkas, A. K. jam paskolino prašomus 50 000 Eur.
13. Teismai pasisakė ir dėl kito esminio sukčiavimą nuo civilinio delikto skiriančio požymio –esmingai pasunkinto pažeistų teisių gynimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis būdo. Pagal bylos duomenis, nepaisant to, kad nukentėjusysis yra pradėjęs priverstinį skolos išieškojimo procesą, t. y. su vekseliu kreipėsi į notarą, kuris išdavė antstoliui pateiktą vykdomąjį raštą, toks išieškojimas yra pasunkintas. Tokia situacija yra susidariusi dėl teismų praktikoje ne kartą aptartos ir šioje byloje įrodytos priežasties, t. y. kad M. R. skolinosi didelę sumą pinigų, nuslėpdamas esminę informaciją apie paties jau turimą didelę skolų naštą bei laidavusios bendrovės nemokumą. Būtent dėl to išieškojimo procese antstolis jokių lėšų nukentėjusiojo naudai neišieškojo, nuteistajam priklausantis turtas (1/2 buto) yra areštuotas ne vienoje vykdomojoje byloje, pats nuteistasis nurodo, kad jis ir jo žmona bandė pradėti fizinio asmens bankroto procedūrą, augina du mažamečius vaikus, turi ir kitų kreditorių, UAB „M.“ 2016 m. lapkričio 15 d. buvo paskelbtas bankrotas.
14. Pažymėtina, kad M. R. inkriminuotas sukčiavimas padarytas tiek piktnaudžiaujant nukentėjusiojo pasitikėjimu, tiek ir tiesiogiai jį klaidinant dėl faktinių aplinkybių. M. R., prisistatęs kaip sėkmingai veiklą vykdančios įmonės vadovas, nuslėpė faktus apie sunkią savo finansinę padėtį, įtikino nukentėjusįjį sudaryti sandorį iš anksto žinodamas, jog prisiimtų turtinių įsipareigojimų nevykdys (nei pats, nei įmonė) dėl sunkios finansinės padėties, didelės skolų naštos ir nemokumo, vis tiek dėl šios sumos išrašė neprotestuotiną paprastąjį vekselį. Nepagrįsti kasatorių teiginiai, kad nukentėjusiuoju pripažinto A. K. kaip civilinių teisinių santykių dalyvio elgesys neatitiko nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio (lot. bonus pater familias) kriterijaus. Pažymėtina, kad M. R., įtraukdamas nukentėjusįjį į šiam žalingą sandorį, naudojo išradingas jo pasitikėjimo įgijimo ir klaidinimo priemones. Byloje nustatyta, kad A. K. nedalyvavo nei BUAB „M.“ veikloje, nei versle su nuteistuoju, tik skolino jam pinigus. Nors kasatoriai teigia, kad byloje nebuvo nustatyta, jog nukentėjusiajam būtų buvę parodyti kokie nors suklastoti bendrovės finansinę būklę apibūdinantys dokumentai ar suteikta kokia nors kita klaidinga informacija apie jos veiklą, kasaciniame skunde pripažįsta, kad bendrovės nemokumą buvo galima įžvelgti tik sudarius 2014 m. balansą, t. y. kitų metų pradžioje. Tačiau nusikalstama veika buvo padaryta 2014 m. pabaigoje, kai 2014 m. įmonės balansas dar nebuvo ir pagal teisės aktų reikalavimus neprivalėjo būti sudarytas, o rodomi ankstesni finansiniai dokumentai, nors ir tikri, nebeatspindėjo realios, t. y. iš esmės pablogėjusios, bendrovės finansinės padėties. Skirtingai nei įmonės pelningumas, mokumas, įsipareigojimų laipsnis (skolos ir turto santykis), kasatorių akcentuojama didelė įmonės apyvarta nėra tas rodiklis, kuris parodo įmonės finansinę būklę. Apie savo asmenines skolas, kurias patvirtina bylos medžiaga ir kurios kasaciniuose skunduose neginčijamos, nuteistasis apskritai A. K. nutylėjo. Iš bylos medžiagos matyti, kad dėl nuteistojo asmeninio nemokumo ir UAB „M.“ bankroto, paskelbto 2016 m. lapkričio 15 d., didelio kreditorių skaičiaus nukentėjusiojo galimybės atkurti pažeistas teises civilinio proceso priemonėmis praktiškai tapo nerealios.
15. Atsižvelgdama į teismų nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju visos būtinosios sąlygos taikyti baudžiamąją atsakomybę nustatytos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų nustatytos aplinkybės rodo buvus išankstinę M. R. tyčią apgaule įgyti svetimą turtą, nes nuteistasis iš anksto žinojo, kad dėl jo ir valdomos bendrovės finansinės ir turtinės padėties prisiimtų įsipareigojimų pagal išduotą vekselį nevykdys ir įgytų pinigų negrąžins, taip pat kad nėra ir nebus galimybės šios sumos išieškoti priverstinai, ir suvokė, kad nukentėjusysis, žinodamas šias aplinkybes, pinigų nebūtų skolinęs.
16. Kasatorių argumentai dėl pasiskolintų pinigų panaudojimo, byloje neatlikto UAB „M.“ ūkinės finansinės veiklos patikrinimo yra reikšmingi sprendžiant dėl turto pasisavinimo (BK 183 straipsnis), turto iššvaistymo (BK 184 straipsnis) nusikalstamų veikų, bet ne dėl sukčiavimo nusikaltimo, kuris yra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, kad pats M. R. pirmosios instancijos teisme pripažino, kad įmonės padėtis buvo bloga, kad nors buvo didelė apyvarta, įmonė turėjo ne pelno, o nuostolių. Nagrinėjamoje byloje teismai išvadas dėl M. R. kaltės padarė įvertinę bylos įrodymų visumą, palyginę ir sugretinę teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėję aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, nuosprendyje pateikė išsamią bylos įrodymų analizę ir ja pagrįstus argumentuotus vertinimo motyvus. Abiejų instancijų teismai išnagrinėjo bylą, nepažeisdami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nustatytų reikalavimų. Tai, kad bylą nagrinėję teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti. Gynybos abstrakčių versijų apie tai, kaip buvo panaudoti pinigai, tikrinimas, nesant objektyvių duomenų, prieštarautų proceso proporcingumo, ekonomiškumo, operatyvumo principams. Proceso dalyvių prašymų dėl įrodymų tyrimo atlikimo atmetimas tokioje situacijoje nereiškia, kad proceso dalyvių teisės yra neleistinai suvaržomos. Be to, pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, jog teisingą teismo nuosprendžio, nutarties priėmimą lemia pirmiausia ne įrodinėjimo proceso apimtis, o turimų įrodymų pakankamumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-330-222/2015, 2K-188-719/2018).
17. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pagal byloje nustatytas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes šalių santykiai peržengė civilinio delikto ribas, dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir M. R. veiksmus teisingai kvalifikavo kaip nusikalstamą veiką pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.
Dėl baudžiamojo poveikio priemonės
18. Šioje byloje nuteistajam M. R. taikant BK 75 straipsnį, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams ir kartu su pareigomis per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tęsti darbą arba registruotis Darbo biržoje, atsiprašyti nukentėjusiojo A. K. paskirta ir baudžiamojo poveikio priemonė – atlyginti padarytą A. K. žalą. Kasaciniu skundu nukentėjusysis nesutinka su apeliacinės instancijos teismo, pakeitusio pirmosios instancijos teismo nuosprendį, sprendimu įpareigoti nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti nukentėjusiajam ne visą, bet tik dalį (12 000 Eur) padarytos žalos. Kasaciniame nuteistojo M. R. gynėjo advokato R. Mikliušo skunde taip pat ginčijamas nuteistajam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės pagrįstumas.
19. Pagal BK 75 straipsnio nuostatas, atidėdamas bausmės vykdymą, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas.
20. BK 67 straipsnio („Baudžiamojo poveikio priemonių paskirtis ir rūšys“) 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Skiriant baudžiamojo poveikio priemones asmeniui, siekiama to paties rezultato, kaip ir kriminaline bausme, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti asmenį taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Atsižvelgiant į bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis), bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), klausimą, ar skirti baudžiamojo poveikio priemonę, kiekvieną kartą svarsto teismas, individualiai įvertindamas kaltininko asmenybę, kaltės formą bei rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, teisingumo principo įgyvendinimą ir kitus reikšmingus bylos duomenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-396/2011).
21. Teismas parenka tokias suderintas priemones ir pareigas, kurios gali turėti didžiausią poveikį nuteistajam padedant įgyvendinti bausmės paskirtį, apibrėžtą BK 41 straipsnio 2 dalyje. Viena iš BK 67 straipsnio 2 dalyje nustatytų baudžiamojo poveikio priemonių – turtinės žalos atlyginimas arba pašalinimas. Tokią baudžiamojo poveikio priemonę teismas skiria tada, kai dėl nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo buvo padaryta žalos asmeniui, nuosavybei ar gamtai, ir ši žala turi būti atlyginta ar pašalinta per teismo nustatytą terminą (BK 69 straipsnio 1, 3 dalys). Svarbu pažymėti, kad skirti baudžiamojo poveikio priemonę yra teismo diskrecija. Kiekvienu atveju teismas, skirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą atlyginti turtinę žalą, kurios dydis gali būti nustatytas įvairus, turi ją individualizuoti, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę, turtinę padėtį, žalos dydį ir kt. Teismas, nusprendęs kaltininkui skirti baudžiamojo poveikio priemonę, jos apimtį nustato atsižvelgdamas ir į BK 67 straipsnio 1 dalies nuostatas.
22. Nukentėjusiojo kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas taikant baudžiamojo poveikio priemonę įpareigoti atlyginti dalį žalos neatitinka CK 6.282 straipsnio 3 dalies ir 6.251 straipsnio 2 dalies nuostatų, reglamentuojančių atvejus, kai teismas gali sumažinti žalos atlyginimo dydį, dėl absoliutaus draudimo atsižvelgti į nuteistojo interesus ir nukrypti nuo visiško žalos atlyginimo principo atvejais, kai žala nukentėjusiajam padaroma tiesiogine tyčia, nuorodos į BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktą, BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punktą, bei BK 41 straipsnio ir 74 straipsnio nuostatų vertinimo kaip bendrosios ir specialiosios teisės normų konkurencijos, neteisingi. Nukentėjusysis painioja žalos atlyginimo ir baudžiamojo poveikio priemonių institutus. BPK nustatyta, kad nusikalstama veika padaryta žala gali būti atlyginta savanoriškai (BPK 107 straipsnis), grąžinant daiktus ir vertybes (BPK 108 straipsnis), arba pareiškus civilinį ieškinį (BPK 109–118 straipsniai). Šioje baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys dėl nukentėjusiajam padarytos turtinės žalos nebuvo pareikštas ir dėl jo nebuvo sprendžiama. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas skirti baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigoti atlyginti dalį žalos nereiškia, kad buvo sumažintinas nukentėjusiajam padarytos turtinės žalos atlyginimo dydis ar kad užkertamas kelias likusią turtinės žalos atlyginimo dalį išieškoti civilinio proceso tvarka. Baudžiamojo poveikio priemonė šiuo atveju turi kitą paskirtį ir tikslą – t. y. įpareigoti kaltininką realiai švelninti nusikaltimo, kuriuo padaryta turtinė žala, padarinius, atkurti nukentėjusiojo teises, dėti visas pastangas per nustatytą teismo laikotarpį atlyginti žalą dirbant, neslepiant finansinių šaltinių ir pan. Pabrėžtina, kad, kiekvieną kartą įgyvendindamas diskreciją skirti asmeniui baudžiamojo poveikio priemonę, teismas pirmiausiai turi siekti ja užtikrinti bausmės paskirtį, tinkamai ją individualizuoti ir parinkti jos rūšį, išlaikyti nukentėjusiojo interesų gynimo ir nuteistojo padėties pusiausvyrą, taip pat įvertinti skiriamo įpareigojimo įgyvendinimo realumo kriterijų. Baudžiamajame įstatyme nėra draudimo atsižvelgti į nuteistojo interesus dėl turtinės padėties nustatant įpareigojamos atlyginti žalos dydį dėl to, jog žala nukentėjusiajam buvo padaryta tiesiogine tyčia. Taip pat įstatyme nėra nustatyta, kad, skirdamas baudžiamojo poveikio priemonę, teismas negali įpareigoti atlyginti dalį nustatytos nusikaltimu padarytos ir priteistos turtinės žalos. Pažymėtina ir tai, kad BK 40 straipsnyje nurodytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutas, kurio 2 dalies 3 punkte nustatyta viena iš būtinų jį taikyti asmeniui sąlygų, kad asmuo bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, taip pat BK 48 straipsnyje reglamentuota laisvės apribojimo bausmė, kurią paskyręs šio kodekso specialiojoje dalyje nustatytais atvejais teismas gali įpareigoti atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ar jos dalį arba tokią žalą pašalinti savo darbu, nebuvo taikyti ir skirti šioje byloje ir neturi nieko bendro su baudžiamojo poveikio priemonių institutu.
23. Nesutiktina ir su nuteistojo M. R. gynėjo advokato R. Mikliušo skundo teiginiais, kuriais ginčijamas nuteistajam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės pagrįstumas. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistojo M. R. turtinė padėtis sunki, jam pradėta daugiau nei 10 vykdomųjų bylų, skolų našta didelė, šiuo metu nuteistasis negauna pajamų, jo turimas turtas areštuotas, jis augina du mažamečius vaikus, su sutuoktine bandė pradėti fizinio asmens bankroto procedūrą, dėl to nusprendė, kad nagrinėjamu atveju proporcingumo principo reikalavimus atitinka įpareigojimas atlyginti dalį (12 000 Eur) nukentėjusiajam padarytos žalos, nes M. R. yra darbingo amžiaus, dirba uždarosios akcinės bendrovės direktoriumi, jokių kitų turtinio pobūdžio pasekmių nagrinėjamoje byloje jam nekilo. Taigi paskirta baudžiamojo poveikio priemonė tinkamai individualizuota. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad visai neskirti šios baudžiamojo poveikio priemonės nėra teisinio pagrindo, nes nukentėjusio asmens interesų taip pat turi būti paisoma. Be to, pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo poveikio priemonių vykdymo proceso klausimai gali būti sprendžiami BK 74 straipsnyje, BPK 357, 362 straipsniuose nustatyta tvarka.
24. Taigi darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas byloje nuteistajam per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – atlyginti dalį turtinės žalos – yra teisingas ir atitinka suformuotą teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-120-511/2017, 2K-303-511/2017, 2K-22-628/2019).
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nukentėjusiojo A. K., nuteistojo M. R. gynėjų advokatų Lino Belevičiaus ir Romualdo Mikliušo kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Alvydas Pikelis
Artūras Pažarskis